(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-12-29

(245) Visiškai tarp kitko: apie alergiją

Gal ir juokinga, bet iškart liaujuos skaitęs tekstą, kuriame padaromos tokios klaidos:
  • kontraversija, t.b. kontroversija;
  • nuopolis, t.b. nuopuolis.
Kitas (nežinia kodėl) pakenčiu. Juokinga, bet nieko sau negaliu padaryt. Tikiuos, yra skaitytojų, užspaudžiančių skaitomą puslapį, kai išvysta žodį filologija (kad nesijausčiau esąs išskirtinis snobas).

2011-12-28

(244) Tarp kitko: Maironio ir muziejų metams artėjant

Važiuodamas darban 19 troleibusu nuo Pašilaičių ligi Antakalnio tikrai daugiau negu penkis kartus mačiau priminimą, kad 2011-ieji – Miłoszo metai; besibaigiantieji – dar ir Čiurlionio metai, ir Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai; tiesa, prisiminiau, dar Dievo Gailestingumo metai (bet šito nesu vertas).
Nelabai korektiška būtų klaust, kam skirtieji metai paminėti prasmingiausiai – jei nori ką nors prisimint, kuo pasidomėt, jokie oficialūs (pa)skelbimai nebūtini, bet dingojas, kad būtent Miłoszui skirtų renginių/leidinių daugiausia būta; va 12-29 dar ir naujo dokumentinio filmo apie poetą premjera. Asmeniškai? Perskaičiau Gimtosios Europos antrąjį leidimą – neskubėdamas, sustodamas prie kai kurių epizodų ir pagalvodamas: taip, arba žmogus turi įžvalgos galią, arba ne; jei ne, tai nepadės ir istoriosofo titulas (R.O. turiu galvoj); ir dar apie vieną dalyką dažnai susimąstydavau: manicheizmą, kuriam nors ir nevisiškai (nevisiškai, nes katalikas manėsi esąs?), bet pritarė Miłoszas. Ne tik kad bent savo galvoj galėčiau išvest paralelę tarp Cz.M. ir Broniaus Krivicko (plg. pastarojo „Šėtono monologus“ ir „Jo atsakymo žodį“; beje, abu šie eilėraščiai perrašyti pluoštan, kurį 1952-ų pačioj pradžioj laišku gavo ir buvęs Br.Kr. dėstytojas „drg. prof. V. Mykolaitis-Putinas“), ne, pats imdamas manyt, kad gėris ir blogis – du lygiaverčiai pradmenys, kurių kova (mūsų galvose ir sielose) lemia žmogaus kelią ir pasaulio raidą, taigi, įpuldamas erezijon, KB supratimu (turėtumėm manyt: blogis – tik gėrio stoka).
Šįmet užtikau tikrai įdomią bei informatyvią svetainę čiurlionis.eu. Ir vis sutrikdavau išvydęs per TV rodomą socialinę reklamą, kur matomi valstybės globojami vaikai ir klausiama: kuris iš jų būsimasis Čiurlionis? Padėkime etc. Ir nieko sau negalėdavau padaryt – girdėdavau: kuris iš jų mirs 35-erių?

Kiti metai – muziejų ir Maironio; mėginau rast programas, visus ketinimus atspindinčias, – deja. Belieka pasidžiaugt Maironio lietuvių literatūros muziejaus prasmingu sumanymu „Pažįstamas ir nepažįstamas Maironis“, jau šįmet pradėtu, – kiekvieną darbo dieną paskelbt ką nors apie jį.
Kaip sudominti tuo, kas „neįdomu“ („Žinau, mokykloj mokėmės!“)? Nežinau. Ir apskritai: ar verta mėgint? Abejoju. — Reikia demitologizuoti kultūros kanonui priskiriamą figūrą, nuleisti ant žemės, priartinti prie homo simplex, – kas nors patars. – Va Zigmas Toliušis buvo prirankiojęs žinių apie Maironio santykius su moterim. Skelbkit. Ir dar kas nors atsiras! Juk sklando mitas, esą Maironis turėjęs nesantuokinių palikuonių? Iškaskit, kas papasakotų, esą mama yra pasakojusi etc. — Jeigu tik tai gali sudomint, ar verta domint? Abejoju. Labai abejoju. Iš esmės abejoju.
Ir vis dėlto – P.S.: Vigmantas Butkus, gretindamas Maironio „Trakų pilį“ su Auseklio (Miķelis Krogzemis, 1850–1879, su išlygom galima sakyt: latvių Maironis) „Šviesos pilim“, labai esmingai įžvelgė: mūsų kelias – dažniau per metonimiją, o latvių – per metaforą; gal tai turint galvoj ir galima ką nors įdomaus padaryt? Tarkim, kopiant į Šatrijos kalną (Šatrija, tu senute meili, / Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!) anapesto žingsniu tiesiog patirti silabotonikos kaifą? — Ekskursijos pavadinimas „Maironis kaip silabotonikos metonimija“ – skamba? Oi tik kai kam, vienam antram, gal dar trečiam.

2011-12-22

(243) Užparaštė, xxiv: apie Škėmą ir estus

Taip jau būna, bent man: jei ilgesnį laiką kuo nors tikslingai užsiimi, tai kai baigi tą darbą, baigi tik lyg ir. Rengiant 300 Baltic Writers daugiau negu pusmetį žvejojau/grybavau mūsų kūrinių vertimus į kitas kalbas ir kritinius tekstus apie juos kitom kalbom. Knyga išėjusi, apie elektroninę versiją tik pasvajojama, bet va vis tiek negaliu numot ranka į tai, ką turėjau rast tada, bet neradau.
Popieryną bekedenant ir skaitinėjant: Lietuvos rytas, 1993-04-07, p. 10 (Kultūra), – Jokūbo Skliutausko (1925–2004) tekstukas „Literatūros konsulas Estijoje pateikė ‘Baltą drobulę’“; konsulas – vertėjas Mihkel Loodus; Valge palakas išėjo 1992-ais. Tai užfiksuota 300BW. Bet štai ką buvau pražiūrėjęs: Ülo Tontsas yra parašęs recenziją apie Škėmos Baltą drobulę, lygindamas ją su vienu geriausių estų egzodo romanų – Karlo Ristikivio (1912–1977) 1953-ais išleistu Hingede öö (Sielų naktis [Skliutausko straipsnely]; angliškai radau du pavadinimo vertimo variantus: All Souls’ Night ir Nights of the Spirits of the Dead). Taigi Škėmos Criticismo blokely turėjo būt dar viena bibliografinė nuoroda (vienintelė estiškai): Ülo Tonts, ‘Inimene liftis’ [Review of Valge palakas], Looming, 1992, 12:1712–1713. (Gal net būčiau pasiūlęs ir tekste apie Škėmą šią paralelę bent jau užfiksuot.)
Bet argi filologas čia gali imt ir padėt tašką? Kad tas Ristikivio romanas kada nors bus išverstas lietuviškai – šansų nėr. Tai bent jau smalsu, kas tai per kūrinys:
In the novel Hingede öö a first-person narrator moves about in unreal time and space (albeit with their own elusive internal logic); the mysterious house in which the narrative takes place is marked by an intense atmosphere and can be viewed as the room for the memories and conscience of the main character. Hingede öö is a record of the main character’s confused soul and frustration, an attempt to understand his situation and his past. The novel can be interpreted as illustrating the anguish of exile, but also as a grotesque vision of the modern world, comparable in that sense to the work of Hermann Hesse, Franz Kafka, Louis Carroll, and Samuel Beckett. (Epp Annus, 300BW, p. 262; dar galima pasiskaityt apie šį ir kitus Ristikivio romanus Ilsės Lehistės straipsny „Three Estonian Writers and the Experience of Exile“.)
Ir sugretinimą užtikau – Ivaro Ivasko straipsny:
[Ristikivio] romanas Vėlinių naktis [tikslesnis pavadinimo vertimas!] (1953) estuose yra viena iš skaudžiai nuoširdžių analizių, dėl kurių pripažįstamų ir nepripažįstamų motyvų buvo palikta tauta ir kraštas. Tai priartėja lygį metafizinio kvestionavimo kūriniuose tokių lietuvių, kaip Škėma, Ostrauskas, Nyka-Niliūnas ir Mackus.
O baigt šią užparaštę galima pasvajojant: gal vertėtų išverst tą Ülo Tontso recenziją? – manau, visai įdomu būtų pasiskaityt.

2011-12-20

(146.1) Tarp kitko: apie tolstojininkus Lietuvoj (prieduras po metų)

Taip, lygut lygutėliai prieš metus, 2010-12-20, įkėliau įrašą apie Tolstojaus sekėjus, lyg ir paminėdamas rašytojo mirtadienio 100-metį. Ir kas keisčiausia, vos ne kasdien tas įrašas perskaitomas (312 kartų per metus). Vis atsiranda googlinančių: tolstojus/levas tolstojus.
Tai va, norėdamas nenuvilt ieškančiųjų ir įtardamas, kad galiu paprasčiausiai užmiršt, fiksuoju: paskutiniam Metų numery (2011, nr. 12, p. 93–104) yra beveik žavus [ir kaip lietuviams susilaikyt nuo pamoralizavimo?] Vytauto Almanio pasakojimas „Ne mūsų dienų didvyris“ – apie tolstojininką Andriejų Kalendrą (*1885 Rygoj, mirusį po 1952-ų Sibire iš bado), gyvenusį labai nuošaliai, tarp pelkių, netoli užpraeitą vasarą aplankyto Mūšos tyrelio; irgi susirašinėjusį su pačiu Tolstojum (laiškai neišliko), kuriam irgi buvo patarta nekeliaut Kanadon, o likt arčiau gimtųjų vietų; karo/pokario metais glaudusį žydus, rusus ir vokiečius, ištremtą, nes neleidusį sau meluot (lankos miškiniai? – lankos); etc., etc.; įsivaizduoju per Viasat History TV rodomą filmą apie šį žmogų; ir kas pasakotų yra – dukros dar gyvos (bet čia jau nuklydau šonan).
Tataigi: tekstas kol kas tik popierinis; jei pakentėsit, atsiras ir kitoks: tekstai.lt įkelia Metų numerius vėluodami – laukit gruodžio numerio vis pažiūrėdami šičia (kol kas yra tik viršelio atvaizdas; turi atsirast ir tekstai).

(242) Visiškai tarp kitko: apie poetų bendravimą

Šiandien dingtelėjo: oi kaip seniai beskaičiau GGrajausko tvarkomus Gintaro lašus (prie jų eit reikia per Archyvą, tada pagal datą rinktis Duris arba GL)! Paskaičiau, įdomu, kaip ir anksčiau būdavo įdomu. Va ėmė ir įstrigo Daivos Molytės-Lukauskienės ciklo „Nužiūrėtoji“ paskutinis gabaliukas:
Paplūdimy
guliu nuoga
su A. Marčėno knyga eilinė.
Vėjas atverčia lapą:
dvi vyro akys žiūri.
Susigėstu. Prisidengiu nuogybę.
A.M. turėtų apsidžiaugt tokį perskaitęs (gražiausia [ne, netikslus būdvardis] recenzija?).

2011-12-19

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.
Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)
Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės AtėnuosSutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:
[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]
O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:
Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.
Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:
Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]
Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:
Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]
Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):
Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]
Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:
Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)
O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):
Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.
(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:
Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.
Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...

2011-12-14

(240) Dėl juoko: spaudos draudimas ir orlaiviai

eisti klausimai kartais ima ir susiformuluoja, tarkim: kas pirmasis iš lietuvių ėmė galvot, kaip čia praktiškai panaudojus orlaivius?
Ir mėginu siūlyt atsakymą: barbis devyndarbis Jonas Žilius (1870–1932) tada, kai Steponui Dariui tebuvo 5-eri, o Stasiui Girėnui – 8-eri, t.y. 1901-aisiais. Žodžiu, prisiskaitęs apie Alberto Santos-Dumont’ą ėmė ir parašė straipsnį „Orlaivis jau iszmislytas. Kaip isz jo pasinaudoti“ (Žvaigždė, 1901-08-01, nr. 26, p. 405).
Esą Amerikos lietuviai turį surinkt daug daug pinigų ir nupirkt tris orlaivius „geriausio iszdirbimo“. Pavadint juos reiktų kunigaikščių Vytauto, Kęstučio ir Algirdo vardais. Tada neplukdyt į Tilžę ir rast tris patriotiškai nusiteikusius lietuvius oreivius. Ką jie veiktų? Ogi skraidintų draudžiamąją spaudą į Suvalkų, Kauno ir Vilniaus gubernijas: sutemus perskrenda sieną, aplanko numatytus taškus kiekvienas savo gubernijoj, išmeta ten pundus su knygom beigi laikraščiais ir dar tą pačią naktį grįžta į Rytprūsius.
Na ar ne nuostabus planas? Prisimintina: iki pirmojo sėkmingo brolių Wrightų skrydžio dar likę daugiau negu dveji metai.
P.S. Netrukus turėtų išeit Jono Šlekio knyga apie Žilių.

(239) Donelaitiana, ii

Pietūs. Kramsnoju obuolį klausydamasis plojimų Vileišių svetainėj – apdovanojami moksleiviai, sukūrę trumpametražio filmo apie Donelaitį scenarijus. Neskaičiavau, bet kokį 15 ar net daugiau kartų anie aidėjo, vadinas, tiek buvo konkurso dalyvių. Viršuj laukia tortas [iš ryto nufotografavau, momentą nutaikęs, – irgi donelaitianos dokumentas:)] ir kitos vaišės. Aha, pasirodo, jokia čia naujiena – konkursas jau aprašytas.
Dar kartą užmečiau akį į Seimo 2010-06-03 priimtą nutarimą nr. XI-878 (wordinis variantas pasiekiamas per Litanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos svetainę). Ir ko tik ten neprisvajota! Kad ir Kryžkalnį perprasmint į Donelaitkalnį:
8.6. Kristijono Donelaičio atminimo įprasminimas Kryžkalnyje:
8.6.1. triumfo arka (stela, kubas ar kita architektūrinė forma) su ištraukomis iš Kristijono Donelaičio „Metų“;
8.6.2. nuolatinė atvira vaizdo ekspozicija, kur rodoma dokumentinė ir istorinė medžiaga, susijusi su Tolminkiemiu, skaitomi Kristijono Donelaičio „Metai“, pasakėčios, skamba jo laikų muzika ir t. t., Kryžkalnyje;
8.6.3. „Būrų karčemos“ įsteigimas (siūloma Kryžkalnyje).
Ypač žavu, kad Donelaičio, keikusio girtuoklius, atminimą siūloma įprasmint pastatant karčemą. (Seimas pritarė.)
P.S. O tortas skanus; konkursantai įveikė asmenvardį ir 300 – kraštai teliko.

2011-12-13

(238) Tarp kitko: apie sovietmetį ir spalvas

Vakar per Kritikų klubo diskusiją „Kodėl šiandien (ne)reikalingas Justinas Marcinkevičius?“ [nebuvo diskusijos, tik šiaip pašnekėjimai] Aurimas Švedas, be kita ko, pasakė, kad sovietmečiu buvę daugiausia įvairaus intensyvumo pilkos, o ne baltos ir juodos spalvos. Bet tai sakant turėta juk galvoj ne tiesioginė, o perkeltinė šių būdvardžių prasmė (pilkasis kardinolas Zimanas, Juodas ir Baltas metraštininkai Mindauge), spalva kaip etinis/politinis vertinimas: juoda – blogai, balta – gerai (o kodėl ne raudona ir, tarkim, žalia?).
O kaip keitėsi tikroji koloristika? Teprisiminiau Ramutės Rachlevičiūtės sakinį apie tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912–1979), kurio brandžiausias kūrybos laikotarpis prasidėjo nuo 1956-ųjų, vad. Atlydžio, ir tęsėsi daugiau nei dešimtmetį:
Motiejūnas nusišveitė savo paletę, išmesdamas stalininį pilkos, rudos ir juodos spalvos purvą, anksčiau už kitus, net už tapybos grandus – jautrų koloristą Algirdą Petrulį (1915–2010) ir temperamentingąjį spalvininką Augustiną Savickį (g. 1919). (Šiaurės Lietuva/2011, red. Stasys Tumėnas, Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2011, p. 40)

2011-12-09

(237) Rastinukai, xxiv: knygrišys iš Filadelfijos Simonas Masickas

Visad randi ką nors įdomaus, kai specialiai neieškai. Va kad ir atvaizdą ir aprašą vieno iš Lietuvių skyriaus eksponatų Paryžiaus pasaulinėj parodoj 1900-aisiais (Tėvynė, 1900-09-01, nr. 33, p. 271–272). Ir ne šiaip kokio, o gal net svarbaus mūsų knygrišystės istorijai.
Taigi Paryžiuj buvo eksponuotas daiktan įrištas trejų metų (1897–1899) žurnalo Tėvynė komplektas, kurį už dyka „puikiausiai apdarė“ „savo rankomis lietuvis p. S. Masickis isz Philadelphijos“ – „idant trijų metų organas Susivienijimo [lietuvių Amerikoje] iszroditų puikiausia knyga už visas kitas, kokios ten parodoje randasi“. Balažin, kaip ten ta knyga lyginant su kitų knygrišių darbais atrodė, bet kad ne prasčiausiai – visai tikėtina. Nes vien jau įrišimo medžiagos ko vertos:
Virszus ant 3 metų „Tēvynēs” yra brangus, nes viskas isz sloniaus kaulo, margumynai, kvietkos ir visi padabinimai ant apdarų abiejose pusēse yra isz žuvies kaulo tokio, kaip ant skripkų gražios yra kvietkos.
Pateikti ir viršelio abiejų pusių atvaizdai, o kas įdomiausia (ir sykiu juokingiausia) – išaiškinta, kas ką reiškia.

Ritinis su parašu „Tēvynē” ženklina gumulą žemės, apmargintą su visokiomis gyvuojancziomis tautomis, kur ir Lietuvos szalis, mus tēvynē, su lietuviais dą yra neižgēsę.
Saulē isz tarp kalnynų tekēdama ir kildama spinduliais savo szviet lygiais szildant lietuvius kaip ir kitus žmones ant viso horizonto žemēs.
Žyrgvaikis, mus Lietuvos senovēs herbas, ženklina senoviszką galingumą Lietuvos, kad tarpe herbų kitų vieszpatysczių turējo guodonę ir vietą, nors dar per moczekas ir patēvius prakreiptas.
Szirdis liepsnojenti, paviaikslas žemiaus ritinio, reiszkia szirdingą meilę, mus lietuvių visad prie tēvynēs szalies Lietuvos liepsnojanczią.
Organas Susivienijimo Lietuvių Amerikos 1897, 1898, 1899 m., suviniotas į pundelį popierų, ženklina, kad laikrasztis „Tēvynē” tų trijų metų, glauzdams visus lietuvius vienybēn ir apszvietimon, turi savije nemažai tautiszkų apraszimų ir žinių isz tautos gyvenimo ir kitų reikalų žmonijos.

Penkeli laipsniai (skadai) auksztyn ant kitos pusēs apdarų, tie ženklina senovybę lietuviszkos tautos ir kalbos ant žemēs; auksztai paskutiniame laipsnije stovi gumulas žemēs, apjuostas juosta, kuris apjuosas ženklina susiriszimą visų lietuvių, ant žemēs gyvenanczių.
Vazonike kvietkas ženklina Paryžių, pražydusį dar parodoje visokioms iszdirbystėms margo svieto.
Peteliszkēs dvi žemai ir dvi bitēs auksztai kampuose reiszkia lietuvių reikalus, duzgenczius nors silpnybēje į Paryžių.

Mėginau paieškot daugiau ko nors apie knygrišį Simoną Masicką – deja deja, nieko taip viens du neradau. Spėtina, kad jis rimtai šiuo amatu/menu užsiėmė, nes mėgėjas taip ir tokiom medžiagom knygos vis dėlto nebūtų įrišęs.

(236) Dėl juoko: apie vardų formas

Istorijos ir kultūros paveldo objektų tyrinėtojas, architektas ir restauratorius dr. Kitkauskas mano galvoj visada buvo vardu Napalys; o va išėjo jo darbų bibliografija, kurios viršely užrašyta: Kazys Napaleonas Kitkauskas (būtent Napaleonas – panapalintas Napoleonas).
Visi prisimenam iš mokyklos laikų, kaip Vaižganto Pragiedruliuose Napalys Šešiavilkis darbus dirba, – o kaip, jei būtų iš jo pavykę tėvui amatininką ar mokslo vyrą padaryt krikšto knygon įrašytą vardą pateisinant, jei būt likęs Vilniuj, kaip Napoleonas darbus dirbtų? Štai ir tema alternatyviosios istorijos mėgėjams.

2011-12-08

(235) Visiškai tarp kitko: dienos seniena

Šįryt nuo šeštos iki aštuntos klausiaus Žinių radijo ir vis svarsčiau, bus ar nebus priminta seniena, kad lygiai prieš 20 metų Sovietų Sąjunga išnyko de jure:
Союз ССР, как субъект международного права и геополитическая реальность, прекращает свое существование.
Deja, neišgirdau; aišku, kam tos senienos, jei naujienų pilna.
Beje, Svobodos radijas yra ta proga parengęs tikrai gerą projektą – „Крах: двадцать лет спустя после распада СССР“ (yra ir angliška versija).
Šiaip, kai pagalvoji, ar ne taikingiausias imperijos krachas pasaulio istorijoj?
O jei būtų buvęs ne Gorbačiovas, bet, pvz., Masliukovas, 1990-03-01 planavęs:
5 районов вернуть из Литвы в Белоруссию. Мемель–Клайпеду оставить в СССР. То есть 1/7 территории Литвы отторгается: 182 тыс. населения!
arba Lukjanovas, svajojęs atkurt Rusijos imperiją:
Я за федерацию с разным статусом республик. Как было в Российской империи: Великое княжество Финляндия, Царство Польское, Бухарское ханство, Хорезм и т.д. И ни на какие переговоры типа СССР – Литва не идти. Ибо это уже выход на международный уровень отношений. Нет Союза вне республик. Договор может быть, но межреспубликанский, а не между Центром и республиками.
(Citatos iš čia; Gorbačiovo slaptieji archyvai – vienintelis dalykas, dėl ko užsuku į lrytą.lt; na, dar kartais patikrinu, ar nėra naujo Sigito Parulskio teksto paskelbta.)
P.S. Visai buvau užmiršęs, ant kurios raudonosios juostelės buvo lietuviškai užrašyta „Visų šalių proletarai, vienykitės“.

P.P.S. (dėl juoko) Ką gi, žodis batauti jau lyg ir pripažintas, belieka tikėtis, kad prigis ir burokologija, paleista pasaulin praeitą savaitę.

2011-11-29

(234) Visiškai tarp kitko: apie fado

Vakar per „Panoramą“ išgirdau, kad UNESCO portugalų fado paskelbė pasaulio kultūros vertybe (kaip ir mūsų sutartines pernai). Tik gaila, kad nepasidomėta, kaip tas žodis tartinas [fadu]; na, galėjo sporto žinių rengėjai patart: tie tai tikrai žino, kaip tart futbolininko Luíso Figo asmenvardį – Luišas Figu.
Ir iškart atmintis susiejo šio žanro dainas su vaizdu. 2008-ųjų vasara, Mokytojų namų kiemelis, dainuoja Joana Amendoeira; koncertas prasidėjo aštuntą vakaro; per pertrauką užsimaniau parūkyt; pagalvojau, paeisiu giliau, kitan kiemelin pro arką; arkoj būdamas deguos cigaretę – ir garsas atsuka žvilgsnį atgal: Šv. Kotrynos bokštai nutvieksti pradėjusios leistis saulės, o aplink varnų didžiausias spiečius. Lyg ir tiksliai aprašiau, bet vis tiek: tik žodžiai, žodžiai, o tikrasis vaizdas – už jų. Ar su fado tekstais ne tas pat? Regis, banalybės, bet koks jausmas už to.
Nežinau, ar kas yra mėginęs verst šių dainų tekstus į lietuvių kalbą. Bet žinau, kad Gintaras Grajauskas originalų yra parašęs:
Fado*

sakyk, mylimasis
kodėl tavo randas taip žvilga

tai vis mėnesiena,
jis mėnesienoje gautas

kodėl tavo oda tokia
švelni tarsi kūdikio

tai vis vėjas,
ji vėjo nuglostyta

mylimasis, kodėl
tavo lūpos tokios raudonos

tai vis saulė,
jos saulės nuliežtos

mylimasis, kodėl
tavo veidas toks baltas

tai vis tu,
mirštu ant tavo rankų
________________
* Fado – portugalų liaudies dainos. Tradiciškai jose dainuojama apie nelaimingą meilę. Dažni fado personažai – jūreiviai, banditai, kontrabandininkai. Fado dažniausiai atlieka moterys.
Visai gražu (ir citrinos, ir cukraus – deramas kiekis).

2011-11-28

(233) Tarp kitko: spėjimas, ii

10:00 Šiandien turėtų būti paskelbti šių metų nacionalinės premijos laureatai. Važiuodamas darban, pasvarstęs sudariau šešetuką (rugsėjį buvo paskelbti visi 23 kandidatai; 11-24 – trumpasis sąrašas; iš likusių 14 ir išrinkau):
Donatas Banionis (už gyvenimo nuopelnus)
Vladas Vildžiūnas
Vladimiras Tarasovas
Vytautas Landsbergis
Henrikas Algis Čigriejus
Eglė Rakauskaitė
P.S. Tai spėjimas, kam greičiausiai skirs, o ne kam skirčiau (beje, šįmet gan sunku išrinkti; komplikuoti argumentai lieka galvoj). Prieš porą metų irgi pažaidžiau – visai neblogai išėjo: atspėjau 5 iš 6.

13:08 Prastai; visai, pasirodo, nebesigaudau, iš kur kokie vėjai pučia! Tik du iš šešių. Laureatai:
1. Kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Už viso gyvenimo nuopelnus. Už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui, nepakartojamą vaizdo kalbą visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes. — O aš maniau, kad skirs Banioniui (*1924)...
Vertintojas AB ir įvertintasis AA
(ir už LDK paveldo poetiškus atspindžius;
foto iš čia)
2. Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius. — Pastaraisiais metais jis lyg daugiau fotografavo Rusijoj ir ar tik ne Kazachstane? Rotušėj eksponuota jo piliakalnių nuotraukų paroda tiesiog liko neužfiksuota atminty; gaila.
3. Muzikologas Vytautas Landsbergis. Už Lietuvoje ir pasaulyje nuosekliai plėtojamą čiurlionianą. — +
4. Vizualaus meno kūrėjas Kęstutis Grigaliūnas. Už istorinio laiko atspaudus šiuolaikiniame mene, už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą. — Iš menininkų buvau pasirinkęs Vladą Vildžiūną (*1932; bet gal šis žmogus vertesnis premijos už viso gyvenimo nuopelnus [kad ir už vaikus:-)]? pasirodo, už tai ir buvo nominuotas...), kaip vyresnį už K.G. (*1957; paskutinis jo darbas su represuotųjų foto įspūdingas, nors mano galvoj jis vis dar popartininkas, pvz., Alfonso Andriuškevičiaus portreto autorius), dar ir Rakauskaitę (viena moteris privalėjo būt; ir yra, bet kad nieko apie Astą Krikščiūnaitę nežinojau – išprusimo spraga).
5. Rašytojas Henrikas Algis Čigriejus. Už donelaitišką gyvenimo reflekciją šiuolaikinės lyrikos kalba, už žodžio ir etikos dermę. — +
6. Dainininkė Asta Krikščiūnaitė. Už plataus Lietuvos ir pasaulio muzikos repertuaro intelektualų ir įtaigų įprasminimą, už išskirtinę vokalo kultūrą. — Jau užfiksavau, kodėl neparinkau.
P.S. Visai įdomus šešetukas; dabar galima spėliot, kodėl toks, o ne kitoks susidėstė turint galvoje vertinimo komisiją, kuriai vadovavo istorikas Alfredas Bumblauskas, sudarė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, rašytojas Donaldas Kajokas, dirigentas Juozas Domarkas, skulptorius Robertas Antinis, menotyrininkė Lolita Jablonskienė, architektas Saulius Juškys, kompozitorius Algirdas Martinaitis, teatrologė Irena Veisaitė ir kino režisierius Audrius Stonys.

20:00
Kodėl šįmet taip nepataikiau spėdamas? (1) Nežinojau, už ką konkrečiai (darbai per pastaruosius 7-erius metus) siūloma skirt, vadovavaus savo atsiprašant žinojimu (Algimantas Aleksandravičius, Eglė Rakauskaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Asta Krikščiūnaitė); (2) Neatsižvelgiau į skyrėjų (para)kultūrinius/(para)estetinius prioritetus (komisijos amžiaus vidurkis; kino režisierius yr, aktoriaus nėr, ergo, Žebriūnas?; fotomenininkas yr, ir Jablonskienė yr, ergo, Aleksandravičius ir Grigaliūnas?; už ką dirigentas? – savaime aišku, už dainininkę, o dar?; etc., etc.). Ech, все мы люди, все мы человеки.
Kitąmet, kad nepatirčiau tokio fiasco, reiktų rimčiau pasidomėt ir (1), ir (2).

2011-11-25

(232) Ars memorativa: o, Suzi Quatro!

nuotrauka iš čia
Šįryt važiuodamas į darbą visą pusvalandį žiūrėjau troleibusinę reklamą (jei neturi ko skaityt, visąlaik pro langą juk nespoksosi, ypač jei sėdi priešais vairuotojo kabiną, prie kurios ir pritvirtintas ekranas; ir į virtuvę nenueisi kavos pasidaryt). Be visa kita, ėjo ir Suzi Quatro reklama – gruodžio pabaigoj koncertuos Vilniuj, Kaune ir Panevėžy.
She became an icon of the 70’s glam rock era with her tough girl image. Taip dabar rašo last.fm; o iš tada atminty likusi S.Q. nuotrauka ar tik ne iš lenkiško muzikai skirto žurnalo: aišku, juodas odinis kombinezonas su stipriai (vos ne iki bambos!) prasegtu užtrauktuku ir gitara – bosine – o taip! Ji ir Bosinė (regis, su savo Smena 8, ne jau turėjau FED 3, buvau net persifotografavęs). (Tokie žurnalai, kaip ir kitos gėrybės – net Levi’s® džinsai [bent jau buvo manoma, kad tikri] – būdavo perkami iš lenkų darbininkų, stačiusių Biržų naftotiekį.)
Na, kai tokia (+ 12 metų už tave vyresnė) mergina dainuoja (Lato z radiem per VEFą?) „She’s In Love With You“ – argi gali [sovietinis] paauglys likt abejingas? (She’s savaime virsta I’m).

Ir dar vienas klausimas atėjo galvon: kas iš dabartinių žvaigždžių perkopęs/perkopusi (ypač – perkopusi) 60 bedrįs lipt ant scenos ir dainuot tai, ką dainavo prie keturis dešimtmečius? Bet greičiausiai tai tipiškas seniokiškas klausimas. Bus tokių; o kas konkrečiai – man juk visai nesvarbu.

2011-11-24

(231) Visiškai tarp kitko: Lietuva vs Airija

nuotrauka iš čia
Toli gražu ne visas poezijos publikacijas periodikoj skaitau – perbėgu, o jau rimtai – knygai išėjus. Bet va Dianos Paklonskaitės ne tik perskaitau, bet ir kopiją pasidarau; o jei antrosios knygos taip ir nesulauksiu? (PK Gilaus mėlynumo, 2006.)
Diana iš Druskininkų, jau daug metų dirbanti Airijoj. (Vienintelė lietuvių poetė Airijoj?)
Šios dienos Nemune – jos ciklas „Kelyje [iš Druskininkų] į Kauną“, rašytas mobiliuoju telefonu autobuse. Gabaliukai, iš kurių susidėsto kelionės (savi)stabos vaizdas. Ir bemat išmokau atmintinai štai šitą:
tiek obelų
sulaukėjusių
ir prie sodybų

Airijoj
nė vienos nepamatysi
Regis, kas čia tokio? Bet va įstrigo, ir tiek; kaip ir paskutinysis:
– – – – – – – – – – – 
– – – – – – – – – – – 
kiek daug gerų žmonių
P.S. Gal nieko keista, kad haikumanijos laikais (net mokytojams skirtas žurnalas Gimtasis žodis per du numerius [2011, 9 ir 10] yra paskelbęs straipsnį „Kaip rašyti haiku“) trieiliai ima kelt alergiją?

2011-11-23

(230) Dėl juoko: Maironis, apie kurį nieko nežinojau

Kuo giliau knistis kartais patartina – randi ir to, kas net džiugiai nustebina. Štai dar vieną Maironį aptikau: futbolininkas Kévin Maironis (jo brolis [?] Jean-Christophe Maironis studijuoja [?] Collège la Marie Brevet).
P.S. Pagalvojus susidėstė tokia prielaida: Maironis.fr, nors greičiausiai ir nesidomi literatūra, Maironį.lt egzistuojant turėtų žinoti: na kas yra atsispyręs pagundai pagooglint savo asmenvardį – paieškoti, kas apie mane virtualioj erdvėj yra? (O gal net skaitęs straipsnį „Le grand poète Maironis“?)
P.S. Beje, vienas įdomesnių užtiktų autogooglinimo pavyzdžių – šis, kurian įpintas Sigitas Geda.

2011-11-05

(229) Rastinukai, xxiii: iš Tytuvėnų Amerikon to express the joy of life

1928-ų lapkritį A.J. Kupstis (deja, nieko apie šį žmogų neradau) pradėjo leist štai tokį žurnalą:

(Vaizba – prekyba.) Tarpininkas tarp prekių ar paslaugų pardavėjų ir pirkėjų, išsilaikantis iš reklamos, kurią teikė lietuviai biznieriai, bet ne tik. Kitais metais Tarpininke atsirado naujas specialus skyrius su atvaizdais žymesnių vietų bei žmonių „Iliustracijos: Pažink Pasaulį Paveikslais!“ (toks lyg ir dabartinio popleidinio Žmonės pirmtakas).
Tą skyrių žiūrinėdamas, 1929-ų 9-am nr. ir radau atvaizdą 1824-ais [sic!] gimusio tytuvėniškio Jurgio Skinderio (užbėgant priekin pridurtina: apie kurį amerikiečių laikraščiai pradėjo rašyt vos jam atplaukus, jau kitądien):
105-METIS JURGIS SKINDERIS.
Kuris per 10 mēnesių viešējimo Amerikoj plačiai išsigarsino tarpe Amerikonų, tuom pačiu tarpu išgarsindamas ir lietuvių vardą. Visa didžioji Amerikos spauda keliais atvejais dējo J. Skinderio paveikslus ir ilgus apie jį aprašymus, primindama jį seniausiu žmogumi, kuris rodosi scenoje. Nepaprastos jaunos senatvės žemaitis Skinderis buvo rodytas krutamuose paveiksluose, yra padaręs gramafono plokšteles (rekordus). Savo smagiais šokiais ir Lietuvos praeities atpasakojimais musų čia gimusiam jaunimui buvo ypač geras gyvas pavyzdys, kad jų tēvų krašto žmonēs į Ameriką atvyksta ne visada kaipo paprasčiausi “grinoriai”, bet kartais moka nustebinti ir prie visko pripratusią Amerikos visuomenę.
Sudomino?
Ir mane. Pamėginau paieškot, ką jau ta Amerikos spauda apie jį rašė.
The Havre Daily News-Promoter, 1928-08-02:
FINE OLD MAN
Floral Park, N.Y.—The town of Tytavenai, Lithuania, is in danger of losing a fellow who says he is 104 years old, is six feet tall, weighs 190 and dances a nifty sailor’s hornpipe. Jurgis Skinderis has arrived to visit his son, a policeman and veteran of Uncle Sam’s army. He has decided that a man should not spend all of his life in one place and is thinking of remaining here, if possible, and sending for his wife (his third.)
Tą pačią dieną (2 August 1928) kitas laikraštis pateikė daugiau ir išsamesnės informacijos (deja, neišsiaiškinau, kuris; žinutę radau Brooklyn Genealogy Information Page):
VOYAGER, 104, MAY STAY HERE
Lithuanian Visiting Son in Floral Park, Like America—Set Out Seeking Adventure
Coming to this country in the belief that before a man grows “really old” he should see something of the world. JURGIS SKINDERIS, reputed to be 104, has found America to his liking—so much so, he said to-day at his son’s home in Floral Park, that he may sell his farm in Lithuania and send for his wife.
He arrived yesterday on the steamer Lithuania from his home in Tytavenai, and went to visit his son, JOHN SKINDER, for the past three years a member of the Floral Park police force. SKINDERIS weighs 190 pounds, but because of his height—six feet, since he attained his full growth some eighty years ago—he appears erect and sprightly. No man, he said, should stay in one place all his life. On the way to the pier from Quarantine, unable to suppress his youthful exuberance, he danced a sailor’s hornpipe. When asked, through his son as interpreter, if he were the oldest person ever to make such a voyage, he laughed at what he considered an absurd question. [nothing’s changed ;-) – čia ne mano, o žmogaus, suskaitmeninusio šį tekstą, pastaba]
“They said,” he told his son, “that I never touched liquor.” (“They” being the official of the Baltic American Line.) “I can drink anything. I stopped smoking eight years ago.” Smoking, he explained, was becoming a habit with him after sixty-old years. “But liquor—” and he made a correcting gesture intended for erring officialdom.
When the New York skyline was pointed out to him, SKINDERIS looked, reasonably interested, but not over-awed. That one becomes accustomed to seeing strange things during the course of 104 years was evident as his eyes calmly scanned the shores of the new country. Then he went on with his sailor’s hornpipe until the photographers asked him to pose. He is a detective, and before his crossing was employed by banking houses in Latvia and Lithuania. He has been married three times and by his first marriage had six children. His wife is thirty-seven years younger than he.
JOHN SKINDER, the son, came to the United States in 1910 and served in the army thirteen years. He fought in the World War.
Ką, kaip žemaitis Skinderis šoko? Kas per vienas tas sailor’s hornpipe? Indiana Evening Gazette 1928-08-21 įdėjo ir nuotrauką (žr. dešinėj) su tokiu parašu:
HEY! HEY!—Jurgis Skinderis, 104, does a mean tap dance on deck of the liner Lithuania to celebrate his arrival in United States waters. He’s over here to grow up with the country, Jurgis is.
Taigi, ką šoko? Vargu ar tai, ką en.wikipedija įvardija kaip sailor’s hornpipe’ą. Na iš kur Skinderis galėjo tokio šokio išmokt? Tap danse? Irgi ne. Bet greičiausiai kažką panašaus. Ir kodėl man dingojas, kad tai galėjo būt kažkas panašaus į rusiškus ar ukrainietiškus šokius su kojų pamėtymais į priekį, tūptelėjimais etc.?
Aišku, jei pavyktų rast „krutamųjų paveikslų“, kur jis nufilmuotas šokantis, – viskas taptų aišku; kad tokių buvo, paliudyta, tarkim, The Burlington Howk-Eye, 1929-01-13:
Jurgis Skinderis, a Lithuanian patriarch who came to America four years [= months] ago to visit his children, has remained to dance. At the age of 105 he goes hopping about the country as skittish as any youngster, earning a good living by dancing for film studios and audiences. And he has a good time doing it. Until he found there was money in it, he danced those old peasant dances just for the fun of it. It was his way of expressing the joy of life.
Posakis old peasant dances irgi neką tepaaiškina... Bet bala nematė, ką jis šoko; jis šoko sulaukęs 105-erių ir, matyt, ne šiaip sau strapaliojo.
Newspaperarchive.com Search laukelyje surinkus: Jurgis Skinderis, rezultatas – 17 radinių (The Kerrville Mountain Sun jį minėjo ir 1931-ais, vadinas, buvo jau sulaukęs 107-erių?); prie kai kurių nepriėjau, nes mokami.
Gal kas užklius už šio žemaičio rimčiau? Juk kur nors jis nufilmuotas ar įrašytas („užrecorduotas“) turėjo išlikti?

2011-11-01

(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).
Egzotiškas kvapas
Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.
Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):
Egzotiškas kvapas
Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.
P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)

2011-10-28

(227) Dėl juoko: Big Brother is watching me and you

Pasirodo, tave ir išanalizuoja, ir dar doleriais įvertina:
We have estimated the price of virginijusg.blogspot.com analyzing realtime advertising rates, unique visitors and search traffic to $137 You can place our price widget on your site in order to get attention to your customers.
Dėl tų nuorodų nesupratau, bet ir nereikia. Per pigiai įvertintas pasijutau, tai puoliau tikrint, ko verti kitų tinklaraščiai, kuriuos skaitinėju; ogi lygiai tiek pat – $137 :))) O kiek verta tokia analizė? $1?

2011-10-27

(226) Tarp kitko: kaip skambėtų šis Himno variantas?

Atvaizdas iš čia
Blogai, kai į natas žiūri lyg ožys į naujus vartus.
Toks Petras Stankevičius, vaikystėj giedojęs Vilniaus Katedros chore, mokęsis kunigaikščio Bogdano Oginskio globojamo orkestro mokykloj, trejetą metų studijavęs Maskvos konservatorijoj, po to pūtęs klarnetą Rietavo orkestre, o 1901-ais persikraustęs Rygon, be kita ko, praėjusio amžiaus pačioj pradžioj sukūrė savo melodiją Kudirkos Tautiškos giesmės tekstui – net tris variantus: solo su pianinu, 4 balsų mišriam ir 4 balsų vyrų chorams; išleido Rygoj Deubnerio natų knygynas (natas, deja, radau tik šitas, chorams skirtas).
Be Stankevičiaus, savas melodijas Himnui dar buvo sukomponavę Mikas Petrauskas ir Juozas Dryja-Visockis.
Va jei kas bent mėgėjiškai tas užmarštin nugrimzdusias melodijas paniūniuotų ir įkeltų virtualion erdvėn – o! bent man, tikrai labai įdomu būtų paklausyt.
P.S. Labai išsamią ir įdomią Tautiškos giesmės virsmo Himnu istoriją yra surašęs Vincas Maciūnas (žr. jo Rinktinius raštus, 2003, p. 580–601; storesnės knygos, viliuos, nebeteks redaguot), bet ten tik žodžiais fiksuojami įvykius, faktai, asmenvardžiai (be kitų, ir šitie jau minėti trys), jais operuojant kuriamas intriguojantis pasakojimas, bet apie melodijas nieko; dingojas, lyg kažkur būčiau skaitęs, esą Juozas Žilevičius ketinęs rašyt apie melodijas, bet tik tiek; deskripcijos (kai kurios) tikrai įdomios būna, bet norisi ir pačiam išgirst.

(225) Iš popieryno, i: apie Bronių Radzevičių

Į visokius aplankus ar dėžutes suguldytų ir pastalėj ar plačiose lentynose už knygų iškaišiotų popierių pluoštų neišeina vadint archyvu – popierynas, ir tiek. Pasipainiojo po ranka aplankas, kuriame tai, kas pasirašyta Pauliaus Tolvaišos ir kt. slapyvardžiais ir skelbta Šiaurės Atėnuos 1990–1993-ais.
1991-02-27, nr. 8(55), p. 3 buvo išspausdintas P.T. rašinys kvailokai skambančiu pavadinimu:
Laikas greitesnis už vandenį
50 būtų sukakę Broniui Radzevičiui 1990 metų gruodžio 24-ąją. Prieš dvidešimt metų išėjo pirmoji knyga. Prieš dešimtmetį [1980-10-10] – pats autorius. Prieš penketą išleisti rinktiniai raštai.
Kuklus buvo rašytojo prisiminimo vakaras Rašytojų sąjungos salikėje. Kelios dešimtys žmonių. Bet labai norėtųs, kad kai kurie ten ištarti žodžiai būtų išgirsti ir plačiau. Čia pateikiamos trumputės ištraukos iš to vakaro diktofoninio įrašo. (Iš karto atsiprašau, jei ką ne taip būsiu nugirdęs.)
Petras Bražėnas: Kuo iš toliau žiūrime, tuo Broniaus Radzevičiaus kūryba tampa ryškesnė. „Priešaušrio vieškelių“ Juozas Daukintis – po Liudo Vasario ar nebus pirmasis mūsų literatūroje personažas su tokiu dvasinio pasaulio peizažu. Bet ir visi kiti veikėjai charakterizuojami taip, kad jų neužmirši. Sakysim, senas inteligentas, sutiktas Vingio parke ar Žvėryno gatvelėje. Jis užfiksuotas taip tiksliai, kad atsimenantys gali iškart atpažinti įspūdingą Kipro Petrausko figūrą. Joks fotografas negalėtų šito perteikt.
Mes nebuvom draugai. Nesėdėjom su juo kavinėse, nesilankėm dažnai vienas pas kitą. Mūsų santykiai buvo epizodiniai. Kai jis įteikė „Vagai“ savo „Priešaušrio vieškelius“, man pasiūlė recenzuot. Gal per reiklus, per kritiškas buvau, bet man tada pasirodė, kad tame rankrašty per daug to autobiografinio, apybraižinio, dienoraštinio lygmens, kuris, kaip kokie svarsčiai ant kojų, tempia šį kūrinį žemyn. Parašęs paskambinau, sakau: atvažiuok. Mes sėdėjom, gurkšnodami arbatą, ir visą pusdienį šnekėjom. Kritines pastabas jis priėmė labai atvirai. Ir man pasirodė, kad išėjo su visai nebloga nuotaika. Paskui praeina pusmetis, metai. Rankraščio leidyklon jis neatneša. Gal pusantrų metų sėdėjo prie pirmojo tomo ir taisė... [Priešaušrio vieškelių I dalis išėjo 1979-ais.]
Juozas Aputis: Man regis, apie Bronių Radzevičių niekada nebus pasakyta visa teisybė. Ji per didelė.
Šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną momentą: jam garsiai, ne itin artimoj kompanijoj buvo labai sunku suformuluoti ir apginti kokią savo idėją. Ir padariau išvadą, kad jis yra buvęs itin rašytojas. Aš taip įsivaizduoju: kada jis paimdavo tuščią baltą lapą, jis ir suformuluodavo – suformuluodavo puikiai, skaidriai, aiškiai. O kartais netgi, esu pajutęs, taip suformuluodavo, kad galėdavo kaip koks magikas imti ir pasakyti, kad va taip pasakė Goethe, taip Pascalis. Visai net nežinodamas, ar taip pasakė, ir jeigu patikrintum, ar tik nebūtų teisybė?
Kitas dalykas – atsiminimų rinkimo reikalas. Laikas eina, jau dešimt metų, bet dar gyva visa aplinka, draugų tebėr galybė, ir iš vaikystės, ir iš jaunystės. Reiktų kažkam iš jaunesnių žmonių imtis – sakykim tą negražų žodį – iniciatyvos ir rinkti. Suprantant, kad Radzevičius yra autobiografinis rašytojas, atsiminimai būtų pirmiausia kaip didelis langas į jo kūrybą.
Jonas Mikelinskas: Aš dažnai pamąstau: ką galima pastatyti šalia šito žmogaus? Šalia Broniaus Radzevičiaus ne tik iš dabartinės, bet iš visos mūsų literatūros? Turime Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, Putino „Altorių šešėly“, turim dar daug kūrinių. Bet kai sulygini juos, peršasi gal vienintelė teisinga išvada: nematau kito tokio kūrinio, kuris būtų parašytas su tokia būtinybės našta, kaip „Priešaušrio vieškeliai“.
Daug neišrašytų minčių dar liko juostelėj. Bet viena, regis, ypač svarbi: jau laikas pradėt galvot apie visos Broniaus Radzevičiaus kūrybos paskelbimą. Parengti akademinius raštus – milžiniškas darbas. O štai išleisti darsyk „Priešaušrio vieškelius“ nėra per daug sudėtinga. Įstačius iš II tomo išgnybtus žodžius ar pastraipą (kaip pasakė redaktorė Donata Linčiuvienė, kupiūrų buvę tikrai ne tiek jau daug [turimas galvoj 1985-ų II dalies leidimas, parengtas Juozo Apučio]) ir, tarkim, I tomo pirmąjį variantą – „per daug autobiografinį, apybraižinį, dienoraštinį“. Antrojo varianto yra du leidimai. Beje, tokie ketinimai „Vagos“ leidykloje jau pradėti puoselėt. Tai būtų labai labai graži dovana dar skaitantiems.
Ką galima/reiktų pridurt po 20 metų?
Ar išsaugojau to paminėjimo įrašą, nežinau, – reiktų pasiknist po dėžutes, prifarširuotas kasečių; gal. Nebeatsimenu, ką turėjau galvoj rašydamas, esą „Vagoj“ puoselėjami ketinimai išleist Priešaušrio vieškelių I dalies pirminį variantą. Jo nėr iki šiol; antrojo jau keturi leidimai išėję (paskutinis 2008-ais LRS leidyklos serijoj „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“).
Tekstologiniais II dalies tyrimais užsiima doktorantė Audinga Satkūnaitė, paskelbusi rimtą darbą „Nuo skaitytojų nuslėptos aistros, arba tikrieji ‘Priešaušrio vieškeliai’“ (NŽ-A, 2008, nr. 4/5, p. 165–173): sugretinusi Juozo Apučio parengtą variantą su mašinraščiu (saugomu Maironio lietuvių literatūros muziejuje), daro išvadą, esą pirminis romano variantas „gerokai kitoks“. (Gal ten pat, MLLM, saugomas ir I dalies mašinraštis, kurį recenzavo Petras Bražėnas?) O įdomiausia, manau, būtų skaityt Broniaus Radzevičiaus užrašų knygeles, iš kurių tik vos vos skelbta.
1989-ais Sietyne (VI, p. 55–121) buvo Valdo Papievio parengta publikacija „Kai įgyja prasmę likimai: Antanas Masionis ir Bronius Radzevičius“. Radzevičius pristatytas per Broniaus Kašelionio pokalbį su žmona Gene Radzevičiene ir nemažą pluoštą gabalų iš užrašų knygelių; paskelbtas ir priešmirtinis atsisveikinimo laiškas (1980-10-09: „Brangūs draugai! / Dėl mano mirties nieko nekaltinkite. Tai baltoji liga, šviesa tokia balta ir taip akina, pats tampu bekūnis, besvoris – o kiek ten... [...]“, p. 119).
Dukart paminėjus Priešaušrio vieškelių I dalies pirmąjį variantą, pacituotina Genė Radzevičienė:
Prisimenu, kaip jis baigė rašyti pirmą „Priešaušrio vieškelių“ dalį. Sako – parašiau. O veidas toks liūdnas, balsas – kažkoks prislėgtas. Klausiu, kodėl toks liūdnas, reikėtų džiaugtis. Tai matai, aš parašiau dešimčiai skaitytojų. Kodėl ne visiems? Sako – oi, ką tu. Tikrai ne visiems. Beveik niekam to nereikia. (p. 87)
Grįžtant prie Broniaus Radzevičiaus užrašų knygelių, kodėl jos vis neišeina iš galvos. Pirmiausia tikriausiai todėl, kad, tarkim, Camus užrašų knygelėse randu daugiau negu Krytyje ar Mare, daugiau to, kas skatina refleksiją. To paties pilna ir Radzevičiaus užrašuose – užfiksuoti minčių, vaizdų, jausmų gemalai, kuriuos gali daug laisviau interpretuoti negu užbaigtą kūrinį. Ir atsimenu Valdo Papievio pasakojimą apie tas knygeles: jų keli čemodanai, koks šimtas, rašysena praktiškai neįskaitoma, tik žmona gali (ji ir kitus vyro kūrinius perrašydavo iš rankraščių mašinėle).
Minint Radzevičiaus 60-metį, užrašų knygelių turtai pasitelkti publikacijoms Metuose (2000, nr. 12, p. 106–115; ten paskelbtam gabale „Savianalizė“ yra frazė, kuri, manau, labai tiktų kokiam pasvarstymui apie B.R. kūrybinį kelią: „Per žodžius jis keliavo į tylą...“) ir Naujojoj Romuvoj (2001, nr. 1, p. 26–32 ir nr. 2, p. 2–7; paskelbta to, kas pagal išorinę formą lyg ir vadintina poezija, nors Radzevičiaus atveju vargu ar įmanoma sakyt: čia jo proza, čia jo poetiniai tekstai; t.y. tiesiog Radzevičiaus kalbėjimas).
Palydint antrąją publikaciją NR, atkreiptas dėmesys (pateikus rankraščio faksimilę) į tai, kad įskaityti Radzevičiaus rankraščius – baisiai sunku, bet sykiu ir pareikšta vilties: esą darbas po truputį juda į priekį ir dar būsią naujų publikacijų. Deja, vėlesnių, po 2001-ų, nesu užfiksavęs (nors tai nereiškia, kad jų nebuvo).
Nežinau, net nedrįstu spėliot, kada galėtų būt parengti Broniaus Radzevičiaus Raštai. Turint galvoj apimtis (vien Priešaušrio vieškelių II dalies autorinis mašinraštis – apie 1500 puslapių, o dar užrašų knygelės), gal įmanoma galvot ne apie popierinį, o skaitmeninį Raštų variantą? Bet: kas galėtų imtis tokio darbo, kita vertus, ar verta dėl dešimties, kaip manė pats Radzevičius, na, gerai – šimto skaitytojų?

2011-10-26

(169.1) Visiškai tarp kitko: garsaus karvedžio jubiliejus artėja (papildas)

Buvau šį tą užfiksavęs apie artėjantį feldmaršalo Barclayaus de Tolly, krikštyto Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj, jubiliejų.
Estai jau išleido pašto ženklą ir voką, skirtus jo 250-osioms gimimo metinėms.
Žiemgalos muziejus ar ką darys, nepavyko sužinot. Na, gal bent tą pašto ženklą su voku kaip nors įsigis? Vis šis tas, t.y. eksponatas.
Gal metų pabaigoj koks įrašas atsiras Žeimelio miestelio svetainėj?

P.S. Irgi visiškai tarp kitko klausimas iš kitos operos: ar įmanoma tokia TV programa pas mus (pasižiūriu kartkartėm, nes apie šiuolaikinę rusų kultūrą lietuviškai praktiškai nieko nebūna; nebent iš dailės srities):
В программе «Решето» Кирилл Решетников беседует с наиболее интересными и значимыми представителями современной российской культуры – писателями, музыкантами, режиссерами, художниками, кураторами и критиками. Гости «Решета» – как всенародно известные мастера своего дела, так и те, кто только начинает свой путь, сверхновые звезды и культовые фигуры. Это люди, формирующие интеллектуальный ландшафт нынешней России.

2011-10-19

(196.1) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją (prieduras)

pie alternatyvią mūsų literatūros istoriją minčių kyla įvairiose galvose – ne tik oniriką generuojančioje Žilvino Andriušio (apie Ž.A. onirinį kūrybos metodą žr. čia).
Prof. Viktorija Daujotytė 2011-06-22 Šv. Jonų bažnyčioj išėjimo į emiratūrą proga pasakytoj kalboj, lyg tarp kitko:
Lietuvių literatūros tyrėjai (ir ne tik) galėtų parašyti atnaujintą pasakojimą apie priklausomybės laiko kūrybą, jei pabandytų iššifruoti santrumpą „ir kt.“. Kas buvo, kas galėjo būti tie, suskliausti į santrumpą „ir kt.“ („Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti“, Metai, 2011, nr. 10, p. 4)
Taip, įdomus pasakojimas galėtų susiklostyt, bet: ar atsirastų bent vienas iš jaunųjų, t.y. jau nepriklausomybės laiku brendusių, kuriam būtų įdomu aiškintis, kas tie priklausomybės laiko „kiti“ (jam/jai jau „kiti“ kvadratu)? Didžių didžiausiai abejoju.

2011-10-18

(224) Tarp kitko: tikėtina, non omnis moriar?

ibliotekon atkeliavo Naujosios Romuvos nr. 3. Pradžioj – du straipsniai apie Karłowiczius: Krystynos Rutkowskos apie Janą K., kalbotyrininką, etnografą, gimusį ten pat kur ir Vincas Krėvė – Subartonyse (nieko tikrai naujo perskaitęs nesužinojau) ir Anatolijaus Lapinsko apie Jano K. sūnų Mieczysławą, kompozitorių (apie šį žmogų nieko nežinojau). Būtent jo mirties vietoj Tatruose stovi atminimo akmuo su Horacijaus fraze „Non omnis moriar“ (Carminum liber tertius, XXX, 6).
Daugiausia rašoma apie M.K. Lietuviškąją rapsodiją, sukurtą 1906-ais. Pasak Lapinsko, „tai, ko gero, vienintelis pasaulyje ne lietuvio sukurtas simfoninis kūrinys, kuriame ne tik skamba autentiškos liaudies melodijos, bet šviečia ir bendra lietuviškos dvasios aura, kurią kompozitorius sugėrė kūdikystės ir vaikystės metais“ (p. 9).
Perklausiau tą Rapsodią litewską. Visai patiko (pirmiausia dėl žemo diapazono), ir pradžios interpretacijai būčiau linkęs pritart: esą pro ostinatinį bosą bando prasiveržt gamtos, nors greičiau – tolimų prisiminimų garsai, spėtina – gimtojo Višniavo (p. 7) – gimtojo ir Izraelio Prezidentui Šimonui Peresui.

Prieduras (vis apie tą Horacijaus frazę sukiojantis). 1934-ais Jonas Senkus MIC, norėdamas primint kun. Antaną Kaupą, mirusį prieš 20 metų nuo vėžio vos 43-ejų, visuomenės veikėją, publicistą, sociologą, savo rašinį pradėjo taip:
Klaidinga mūsų visuomenės taktika. Jeigu ji kurį nors politikos, mokslo, kultūros ar visuomenės veikėją dar gyvą tebesantį pastebi, jo darbus supranta ir įvertina, tai jam ir mirusiam visokiais minėjimais ramybės neduoda. Ji visur ir visados į aukštybes iškelia mirusiojo asmenybę, idealizuoja jo nuveiktus darbus, o gyvuosius skatina eiti jo nurodytais keliais. Tačiau jeigu visuomenė dar gyvo nepastebi, kad ir žymaus bet kurios šakos darbininko, tai jam mirus, jį mažai kas atmena, jo niekas nemini, niekas viešumon neiškelia jo didžių darbų, iš kurių galima tikrai daug ko pasimokyti. Atrodo, kad mirus žymiajam veikėjui, drauge miršta ir jo dideli darbai.
Tokio nedėkingo likimo iš mūsų visuomenės susilaukė [kun. Antanas Kaupas etc.] (Vairas, 1934, nr. 1, p. 104)
Yra tiesos šiame pastebėjime, ir daug tiesos. Patvirtinimas: Vladas Pruskus 2005-ais: „Deja, išsamesnių studijų apie šio iškilaus katalikų veikėjo veiklą ir jo socialines pažiūras ligi šiol neturime.“

2011-10-17

(223) Užparaštė, xxiii: apie eiliuotas tiesas

levelando Lietuvių apšvietos draugija, pradėdama leist ankstesniam įraše minėtąjį mėnraštį Artojas, turėjo ambicijų. Štai pirmojo numerio, išėjusio 1920-ų rugsėjį, įžanginiam tekste „‘Artoją’ išleidžiant“, be kita ko, rašoma:
Musų literatura savo grože, minties blaivumu, kalbos turtingumu ir kitomis geromis ypatybėmis netoli liekasi nuo didžiųjų tautų literaturos, tečiau, negalima užginti, yra visai menkutė, labai menkutė! Mokslo veikalų beveik nesiranda. Terminologija visai šluba. Žodžiu, kur nepažvelgsi, – ten spraga.
[...]
Matydamas daugybes panašių spragų-spragelių, gimė “Artojas”. Jo tikslas bus arti piktžolėmis užžėlusius Lietuvių dirvonus ir paversti juos į geriausias dirvas. Svarbiausias obalsis bus – Mokslas ir Literatura.
Trumpai sakant, “Artojas” talpins poezijos, literaturos, istorijos, dailės, filosofijos mokslo ir tolygius veikalus. Tarpe sandarbininkų rasime geriausias musų spėkas, – pirmuosius žiedus.
Nors leidinio paantraštė skelbė, kad tai mokslo, literatūros ir satyros mėnesinis laikraštis, pirmasis numeris pradedamas poezija, vienposmiu „Rytojum“:
Niekados negeik rytojaus,
Nes jis visad yr’ ši dien’.
Kiekviena diena užstojus
Taip pradings kaip vakar dien’.
Perskaitęs šyptelėjau; o kai pamačiau, kas autorius: Metafizikas – ir vyptelėjau; pretenzingesnio slapyvardžio lietuvių poezijos istorijoj neteko sutikt. Strykt aukščiau bambos! Patikrinau visus prieinamas slapyvardžių atskleistuves – niekur neradau, kas taip pasirašinėjo (klausimas nr. 1 lieka neatsakytas).
Štai dar keli mūsojo Metafiziko baigiamieji posmai iš apyilgių eilių, pavadintų „Medis“:
Žmogus taipgi, kurs ant žemės
Medžio vietoj prariogsoja,
Kada spėkų jau netenka –
Kelią tik kitam užstoja.

Iš visų pražusta tarpo
Kaip lyg butų neregėtas,
Ir jo vardas pasilieka
Žmonių lupom neminėtas.

Tiktai tas palieka save
Amžiams ainiams jo minėti,
Kas takus, kuriais vaikščiojo,
Pasistengė pažymėti.
Nei čia poezijos, nei metafizikos. Ir kodėl tokia, švelniai tariant, keista „literatūra“ pradedamas pirmasis numeris? Įtariu, kad galėjo lemt redaktoriaus skonis – dr. Jono Vitkaus (1891–1984), tuolaik bebaigiančio Loyolos universiteto Medicinos mokyklą (vėliau Clevelande vertėsi privačia gydytojo praktika).
Bet kakta ėmė rauktis, o tai reiškia, kad galvoj search paleidau: su kuo būtų galima tokio pobūdžio eiliavimus susiet, iš ko kildint, turint galvoj praėjusio amžiaus antro ir trečio dešimtmečių sankabą, iš ko gi tas Metafizikas galėjo pasimokyt, кому подрожать? – There were no names found. Do you want to quit seaching? – No. O apskritai kas iš lietuvių eiliuotojų tokių pomėgių – gyvenimo tiesas įpoetint – turėjo? – Tik aforizmus, maksimas ar sentencijas kurpt mėgusiųjų asmenvardžius paieška parodė: Romas Striupas ir pan.

Gana to pseudodetektyvo (ir klausimas nr. 2 kol kas lieka neatsakytas), nors ir smagu. Viskas paprasta. Artojo tų pačių metų nr. 3, p. 4 kairės skilties viršuj užrašyta: „Tiesos žodeliai poezijoje / (iš William A. Alderson) / Surašė Metafizikas“; o eiliavimų pobūdis jau pažįstamas:
Jieškoki gero pas kiekvieną,
Kalbėk geriausia apie juos,
Tada visi paaugštins tave
Ir vardą priderantį duos.
— — — — — — — — — —
Gyvenam skyrium, bet ne vieni;
Su lygiais sau, nepatėmėti;
Geriausios mintįs, kokias turim,
Mumyse liek’, nėr kur jų dėti.
Kas tas Metafiziko įkvėpėjas William A. Alderson? Kongreso bibliotekoj štai ką radau: Alderson, William Atkinson, Toasts and sentiments gay and grave (1904). Spėtina, kad būtent iš čia versta (beje, knyga suskaitmeninta, jei kam kiltų noras paskaitinėt). O apie autorių va tiek teradau puslapy genealogybiography.com:
Alderson, William Atkinson, lawyer; born at St. Charles, Mo., Oct. 1, 1856; son of Benjamin Amos and Mary L. (Baker) A. Educated at public and private schools, St.. Charles, Mo.; West Nottingham Academy, Maryland; graduate of Lafayette College, Easton, Pa., 1878; studied law in office of T. F. McDearmon, St. Charles. Married Maude V. Webster, Jan. 1, 1907. Moved to California in 1900. Member, Masons, K. of P., Loyal Order of Moose. Residence, 1227 Leighton Ave.; office, 207 S. Broadway, Los Angeles, Cal.
Jei Kongreso biblioteka nesužvejojo mirties datos, tai, matyt, tas advokatas, vos perfrazuojant Metafiziką, „Iš visų pražuvo tarpo / Kaip lyg būtų neregėtas, / Ir jo vardas pasiliko / Žmonių lūpom neminėtas.“ – Na ir kaip kitaip galima pavadint šitą tinklaraščio įrašą, jei ne užparašte?

P.S. (2016-03-17) Metafizikas – Kazio S. Karpavičiaus-Karpiaus slapyvardis; atsitiktinai paaiškėjo: varčiau K.S.K. 1920-ais [baigta spausdinti 1921-ais, kaip nurodyta viršelio IV puslapy] eilių ir deklamacijų knygelę Trimitas – žiūriu, ogi tie patys tekstai, kurie buvę ir Artojuj.

2011-10-14

(222) Tarp kitko: apie asmenvardžių rašymą ir tarimą

Clevelande, OH, 1920–1925 metais Lietuvių apšvietos draugija leido mokslo, literatūros ir satyros mėnesinį laikraštį Artojas. Jame 1925, nr. 5/6, p. 9 buvo išspausdinta dešinėj esanti nuotrauka su tokiu parašu:
KAROLIS POŽELA, Lietuvis čampionas ristikas, pasižymėjęs imtynėse Europoj, Azijoj ir Amerikoj, turės imtynes Clevelande, Rugpj.-August. 11, Lietuvių svetainėje.
Amerikoj Karolis Požela tapo imtynininku profesionalu, [čia jau mano pamąstymai prasideda] bet, priešingai negu JAV gimęs boksininkas Juozas Žukauskas, tapęs Sharkey, norėjo, kad prieš kovą pranešėjas visai salei paskelbtų kuo lietuviškiau skambančią jo pavardę: POJELLO; na, vardas Karolis = Karl, viskas gerai, lietuviai Washingtoną vadino Jurgiu ir nesuko sau galvos. (Ar būtų keitęs asmenvardžio grafinį vaizdą, jei būtų buvęs ne imtynininkas profesionalas, o, tarkim, angliakasys, kas ten žino; juokaujant galima tart, kad šitaip, tapdamas Pojello afišose, išliko ≈ Požela salėse.)

P.S. Apie Karolio Poželos ir Ernesto Johno Harrisono (apie Lietuvą net tris knygas išleidusio) santykius čia šiek tiek rašoma; pagooglinus: Karl Pojello, beveik 1000 rezultatų; wikipedijoj (nei en., nei lt.) Karolio Poželos = Karl Pojello kol kas nėr (o Žukauskas = Sharkey net 11 kalbų pristatytas).
P.P.S. Beje, kaip tikriausiai ir jūs, pamatęs parašytą asmenvardį Karolis Požela, pirmiausia, aišku, pagalvojau apie revoliucionierių K.P., vieną iš keturių komunarų, kuris gimęs Bardiškiuose; imtynininkas K.P. gimęs Steigviliuose; vienas kaimas nuo kito nutolęs tik per 2 km; visai įmanomas variantas, kad jie gal net giminės. [2017-04-21: Aleksas Pašuškevičius patikslino, kad ne giminės; žr. komentarus.]
P.P.P.S. (2012-06-29). Daugiau apie K.P. galima pasiskaityt serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoj Žeimelis (d. II, p. 587–603).

2011-10-13

(221) Dėl juoko: ką pirkčiau šiandien, jei pinigų turėčiau

Va šitą 1974-ais Frankfurte prie Maino išleistą Nikolajaus Arsenjevo atsiminimų knygą – Дары и встречи жизненного пути, nes ten tikrai turėtų būt ir apie žmoną Mariją Šilkarskytę-Arsenjevą, gimusią 1886 Júodžionių dvare, mirusią 1921-06-27, Juodžionių kapuose palaidotą. Vladimiro Šilkarskio seserį; baigusią Mintaujos gimnaziją, 1904–1910 studijavusią Sorbonoj; nuo 1916 Maskvos universiteto Romanų literatūros katedros privatdocentę, nuo 1918 – profesorę; 1919 ištekėjusią už filosofo Arsenjevo (rašiusio rusiškai, vokiškai, angliškai ir prancūziškai), 1920 su vyru išvykusią iš Rusijos Karaliaučiun.
Bet neturiu, tad viskas išsisprendžia savaime. Ir nereikia nervintis, kad „сейчас этого издания книги в продаже нет“.

(220) Užparaštė, xxii: vėl apie žodynus

kaitinėju Jono Palionio parengtą XVI–XVII a. lietuviškų raštų atrankinį žodyną (2004). Apie 10 tūkstančių žodžių – darybos ir reikšmės archaizmų bei istorizmų. Indyvnų (wunderlich, efficax) yra, kad ir ilgalūkis, t.y. ilgas laukimas.
Pratarmėj prof. Palionis teisinasi, kodėl tik atrankinis (sudorojo medžiagą, kurią buvo sukaupęs), kad ne visas atrinkųjų žodžių reikšmes galėjęs užfiksuot, kad šis jo darbas tikrai neatstoja istorinio lietuvių kalbos žodyno – ir išreiškia viltį: gal tokį, baigęs LKŽ, ims rengt Lietuvių kalbos institutas; tame žodyne, jo galva, „turėtų būti sudėti visi senuosiuose mūsų raštuose užfiksuoti žodžiai, visos jų formos ir reikšmės“.
Žvilgtelėjau į LKI Leksikografijos centro puslapį – ne, nė žodžio apie bent ketinamą rengt istorinį LKŽ. Ir mintis stryktelėjo prie Greimo tokiu retoriniu klausimu: kokia tikimybė, kad dar pamatysiu, tarkim, Senosios lietuvių kalbos žodyną – panašų į tą, kurį yra parengęs Greimas: Dictionnaire de l’ancien français (1968; viena iš žodyno recenzijų)? Ilgalūkis gresia, gal ir nesulūkis (čia jau mano naujažodis).

Užparaštė, xv: apie žodyną

2011-10-12

(219) Rastinukai, xxii: Antano Smetonos raidinis portretas

1937-ais prieš Antanines savaitraščio Sekmadienis redakcija iš Rygos gavo Jūdos Jūlijaus Frīdmanio sukurtą – iš lietuviško teksto apie A.S. gyvenimą raidžių – Lietuvos Prezidento portretą.
Paskelbė 1937-06-13 pirmame puslapy su nuoroda: ŽIŪRĖK IŠ TOLO!

Nebuvau matęs tokio A.S. portreto; apie dailininką (Jūda Jūlijs Frīdmanis, daiļdarbu burtlicis, *1888 Rygoj, – Latvijas PSR mazā enciklopēdija, t. 1, 1967, p. 547) irgi nieko nežinojau.

2011-10-11

(218) Visiškai tarp kitko: apie beprasmį norą fiksuoti

Na, pagriaudė – nutilo, kruša bemat ištirpo, tas debesis plaukė nuplaukė, kitas atplauks, ir viskas, ir nieko čia juk tokio.
Bet va išgirdęs griaustinį puoli prie lango: o! kaip aptemo; čiumpi fotoaparatą ir mėgini iš tarpdurio užfiksuot dar matomus ledukus – lyg tai būtų svarbu ne tik šią popietę, bet ir bent jau ryt. Juokinga, kai/jei pagalvoji.
Rimtai šnekant, išties juokingas dalykas tas gyvenimas (ir nereikia jokių patikslinimų, kaip antai: sub specie æternitatis).

(104.3) Vilniaus vaizdai, vi (tęsinio tęsinys)

— Tęsiant 2011-01-25 įrašą.
Šįryt važiuodamas darban prisiminiau kelionę troleibusu Kaune; prieš savaitę buvau:
  • švieslentės veikia, o Vilniuj kam jos tereikalingos, man regis, tiksliai pasakiau nuotrauka; buvo šmėkštelėjusi mintis vėl rašyt laišką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Informacinių technologijų skyriaus vedėjui Rimvydui Jančiauskui ir klaust, kaip sekasi tvarkyt šitą reikalą, bet nusprendžiau: nėr naudos iš tokių laiškelių; negi nieks, turintis įgaliojimų pareikalaut atsiskaityti, neatkreips dėmesio į lipdukus su raidėm BPD ir ES vėliava?
  • įlipama pro priekines duris; buvau įpratęs, spėjau atprasti, tad pataikiau įlipt Kaune tik iš antro karto; dėl Vilniaus varianto – pikčiausia, kad kaitaliojama; čia taip, čia jau kitaip; ir kas garantuotas, kad neteks vėl pratintis lipti pro priekines?
  • važiuojant suteikiama papildomos informacijos: ne tik kokia kita stotelė, bet ir kas maždaug toj vietoj yra; tarkim, išlipkite x stotelėje, jei norite nueiti į Sporto rūmus (netiksliai cituoju, bet mintis ta).
Išvada: Kauno viešasis transportas tolokai lenkia Vilniaus; ir vos pigesnis (vienkartinio bilieto kaina – 1.80 Lt; Vilniuj – 2 Lt, jei kas nežinotumėt).

P.S. Šiandien, 10-19, po darbo artėdamas prie Tuskulėnų rimties parko stotelės žiūriu – o! – švieslentė veikia, rodo, kada kuris troleibusas atvažiuos. Ilgam? Peržiemos (regis, visos bėdos dėl šalčio buvo kilusios)?

2011-10-07

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas
Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):
Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!
Ir šešių eilučių iš rankraščio:
Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...
Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:
Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.
Bet čia tik šiaip.

(216) Visiškai tarp kitko: apie tai, kaip gelbstimasi nuo depresijos

Dar vienas radinys Kauno bienalės Tekstilė’11 kataloge. Menininkė iš Pietų Korėjos Kyung-ae Wang (cituoju angliškai, nes vertimas į lietuvių pasirodė prastas):
Now my husband in heaven, but he has been sick for 20 years because of combination illness of diabetes. While he struggled against to disease his was atrophied, not only physically but also mentally. To try to understand this circumstance, I read psychology and psychoanalysis books. Every time when I felt exhausted in this situation I would run away to my studio. And always the fabric cured and protected me softly. The time I make my work always purifies all the pressure and conflict. Through all the experience I wrote PhD thesis Women[’s] psychology is immanent in quilting. (p. 149)
Apie skiautinių siuvimą perskaitęs, kaip čia neprisiminsi istorijos, kuri suburbuliavo po prof. Šliogerio frazės: „Mergaitėms – mezgimo vadovėlis, vaikinams – Plutarchas.“
Ir dar pagalvojau: ar įmanoma Pietų Korėjoj apginti PhD tezę „Lithuanian Men’s Psychology is Immanent in Working vs Drinking“? Savižudiškų polinkių gal ir neminint. (Lietuvoj, manau, šansų nėr, net jei būtum dar ir menininkas.)

2011-10-06

(215) Visiškai tarp kitko: apie kvapus (lyg medaus ir lyg žemės)

Kolegė grįždama po pietų parsinešė puokštelę baltų lobuliarijų (lobularia maritima) iš gėlyno priešais Vileišio rūmų baliustradą. Kuo kvepia? Medum. Lyg medus.
Ir iškart prisiminiau, ką skaičiau važiuodamas darban:
Tuo metu ji buvo tik ketverių metų mergaitė, ir senelio pabučiavimas prieš einant į lovą jai atrodė gąsdinanti perspektyva. Liesa kaip griaučiai ranka išsitiesė ir palietė jos petį, kai ji palinko į priekį, ir būtent tada ji užuodė kvapą. Viskas iškart susimaišė su šiuo kvapu, panašiu į žemės. [...] Staiga seno žmogaus kvapas jai sukėlė pasibjaurėjimą ir nevalingai jos bučinys virto užspringimu. Per tą sekundės dalį praeitis ir dabartis susidūrė ir, sėdint prie to paties lango, jos kūną vėl fiziškai sukrėtė tas vaikiškas pasibjaurėjimas.
Šita citata iš teksto, lydinčio Naujosios Zelandijos menininkų Susan Jowsey ir Marcuso Williamso darbą „The Camellia“ (2010), eksponuojamą Kauno bienalėj Tekstilė’11 (katalogas, p. 93).
Prisimintas kvapas išties gali smigt ligi pasąmonės, tave tarsi teleportuodamas į praeitį. Visi tikriausiai esame tą patyrę.
P.S. Niekada nemaniau, kad gali būti taip įdomu skaityt parodos, ir dar tekstilės, katalogą (ačiū už dovaną, Dovile!).

Prieduras. Posmas iš Valdo Daškevičiaus eilėraščio „kvapas“ šios dienos (10-07) Literatūroj ir mene:
malonėkite dezodorantą
subalansuotą
kūnui kuris nuo gimimo
skleidžia
molžemio kvapą

2011-09-30

(214) Kaip filologas futbolą žiūrėjo, ii

Trečiadienį per TV6 žiūrėjau UEFA Čempionų lygos rungtynes: Londono „Arsenal“ vs Pirėjo „Olympiakos“. Pralošė Graikijos komanda (2:1), bet visai juk ne apie patį futbolą filologas stebėdamas žaidimą galvoja, o apie – graikų emblemą, kuri šonan nuvedė: ir piešinys, ir jo spalva.

Kas iš lietuvių poetų buvo lauru vainiku vainikuoti?
Popiežius Urbonas VII Sarbievijų vainikavo, bet jis ne lietuvių, o Lietuvos.
Maironiui Mintaujos gimnazijoj 1932-05-07 laurų vainiką ant galvos uždėjo (MLLM tebesaugomas).
O va dėl Juozo Tysliavos vainikavimo – bent kol kas man visiškai neaišku. Tokiam satyros žurnale Aitvaras (1928, nr. 5, p. 36) esu užtikęs karikatūrą (raudoną, kaip ir „Olympiakos“ emblema) su prierašu:
Vilniaus lietuvių jaunuomenė vainikavo „mūsų pirmąjį poetą“ Tysliavą „laurų vainiku“...       „Aitvaro“ radio.
„Radio“ greičiausiai = kalbos, gandai.
1928-ais Tysliava jau buvo Paryžiuj, tais metais išėjo jo eilėraščių rinkinys prancūziškai su Oskaro Milašiaus pratarme, pradėta leist MŪBA [t.y. Mūsų baro apžvalga].
Turint galvoj, kad nebūna dūmų be ugnies, vis dėlto kažkokia dingstis paišyt tokią karikatūrą gal ir buvo? Nieko nepavyko rast. Ir: kodėl Vilniaus, o Kauno jaunuomenė?

Štai apie ką filologas galvojo žiūrėdamas futbolą. Ir dar apie tai, kad ginkdie nereikia įsivelt į detektyvines paieškas, nes: darbas reikia dirbti, o ne niekais užsiimti.

Prieduras (2013-12-05). Šis tas atsiranda ir neieškant. Salio Šemerio atsiminimuose apie Tysliavą yra pastraipa, paaiškinanti prierašo frazę Vilniaus lietuvių jaunuomenė:
Per Latviją [Tysliava buvo labai aktyvus Lietuvių–latvių vienybės draugijos narys, dažnai ten lankydavosi] (tiesioginio susisiekimo su Lenkija anais laikais nebuvo) savo apsukrumo dėka jis vis dėlto pateko į lenkų okupuotą Vilnių, kur vietinėje lietuvių gimnazijoje su dideliu pasisekimu gastroliavo, reklamuodamas savo kiek neįprastus eilėraščius. (Žmonės mano gyvenime, 1997, p. 124)
Lieka išsiaiškint, kad jis lankėsi Vilniuje.

Kaip filologas futbolą žiūrėjo, i
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)