(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-10-17

(1211) Užparaštė, clv: apie Mačernį post mortem

(Coll. Pranas aplankęs tėviškę dažniausiai grįžta su pluošteliu popierinių Kalvotųjų Žemaitijų. Yr ir internete , bet argi žmogus viską sužiūrėsi.)
Kalvotojoj Žemaitijoj, 2019 X 5, nr. 76, p. 8 – Leono Budrio str. „Sovietų saugumas buvo bejėgis užgožti poeto Vytauto Mačernio talentą“. Parašytas remiantis KGB įgaliotinio Plungės rajone papulkininkio Albino Černeckio raportais Vilniun. Nemažai įdomių dalykų užfiksuota.
Kita vertus, yr ir pavyzdžių, primenančių: ir KGB toli gražu ne viską išsiaiškindavo, ypač regioniniai padaliniai. Štai citata iš Černeckio raporto:
Savo eilėraščius Mačernis užkasė į žemę šalia namo. Pokario metais užrašus iškasė ir su savimi pasiėmė tokia Vildžiūnaitė (buvusi poeto sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė – aut. pastaba), gyvenanti Kaune. Ji dalį eilėraščių kažkokiu būdu perdavė į JAV, kur buvo išleista knyga.
Straipsnio autorius nieko nepriduria tikriausiai manydamas, kad kas skaito Kalvotąją Žemaitiją, tas skaito ir Metų žurnalą: Donata Mitaitė, remdamasi Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomais Eugenijaus Matuzevičiaus laiškais Kaziui Bradūnui, įrodė tai, kas šiaip buvo žinoma: Matuzevičius Mačernį persiuntė Amerikon Bradūnui. — Kad to nežinojo rajono įgaliotinis, nieko keista, bet: ar Vilnius buvo perpratęs, ką daro Matuzevičius? Gal EugM reikia vadint konspiracijos meisteriu?
 Ir dar viena citata – kaip turintis pomėgį ieškot ko nepametęs užkliuvau:
1966 metų vasarą radijo stotis „Amerikos balsas“ plačiai propagavo poeto Vytauto Mačernio veiklą. Reakcingieji lietuvių emigrantų sluoksniai rengė „piknikus“ ir susitikimus, kuriuose buvo skaitomi Mačernio eilėraščiai, jis buvo aukštinamas kaip Lietuvos patriotas, tapęs „raudonųjų auka“. Reakcingų užsienio laikraščių iškarpos su rašiniais apie iškilmes Mačerniui atminti buvo nusiųstos jo motinai, gyvenančiai Plungės rajono Šarnelės kaime. Tas iškarpas persiuntė kažkokia Striaupienė, gyvenanti Telšiuose, Daukanto g. 20.
„Kažkokia Striaupienė“ – gyvenčiau Telšiuos, tikrai pamėginčiau sužinot, ar tokiu adresu 1966-ais gyveno toks žmogus. Susirašinėjo su giminėm Amerikoj? Tie atsiųsdavo iškarpų iš laikraščių? Buvo pažįstama su Mačerniene? etc. O gal siuntė kas nors kitas, tik va tokį atgalinį adresą užrašė norėdamas sumėtyt pėdas? — Aišku, galima tokius klausimus vadint ir tuščiu smalsumu.

2019-10-15

(1210) Susieji – ir [pagalvoji apie pagundas viens du nuspręst], xxxvii

(a) Akiračiuos 1990-ais buvo redaktoriaus Liūto Mockūno pokalbis su mėnraščio red. kolegijos nariu Henriku Žemeliu apie DP laikų spaudą; daugiausia apie Memmingene ėjusią Mintį, kurią ir Žemeliui teko redaguot („Pokario Vokietijos lietuvių spauda: įdomaus ir komplikuoto gyvenimo ryškūs pėdsakai“, nr. 5, p. 8–10; nr. 6, p. 16, 15). Paklaustas apie jo, kaip redaktorius, nepasisekimus, Žiemelis prisiminė ir tokį atvejį:
Mintis, 1948 II 14, nr. 17(400), p. 16
Kitas nemalonus atvejis buvo su poetu J. Aisčiu. Vieną kartą A. Rūkas straipsnyje apie literatūrą, neminėdamas pavardės, truputį kritiškai atsiliepė apie J. Aistį. Netrukus gavau J. Aisčio ilgą laišką redakcijai, kuriame jis jau nekalbėjo apie literatūrą, bet smarkai užsipuolė A. Rūką, išvadino jį komunistų suokalbininku ir ištisai pacitavo jo parašytą eilėraštį Stalino garbei.
       Atsidūriau prieš neišsprendžiamą dilemą. Iš vienos pusės, šio laiško paskelbimas būtų pirmas atsitikimas tuolaikinėje spaudoje, kada būtų duota proga asmeniškų sąskaitų suvedinėjimams. Iš kitos pusės, to laiško neskelbdamas, turėčiau sulaužyti pagrindinį principą, jog kiekvienas, ypač paliestasis, turi teisę pareikšti savo argumentus. Prasidėjo ilgas susirašinėjimas su J. Aisčiu. Bandžiau jį įtikinti, kad ji sušvelnintų savo laiško turinį, idant nereikėtų pradėti Mintyje asmeniškų sąskaitų suvedinėjimo, bet J. Aistis buvo neįtikinamas. Jis, pats neišgyvenęs pirmosios bolševikų okupacijos, negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, veržiantis rusų kariuomenei, nesipriešino ir ypač piktinosi kai kuriais kultūrininkais bei rašytojais, kurie nuėjo tarnauti bolševikams. Ir taip, deja, J. Aisčio bendradarbiavimas su Mintimi nutrūko. (nr. 5, p. 9)
Darbo Lietuva, 1940 VIII 16, nr. 56, p. 10
Ką jau tokio parašė Rūkas? Kokį jo eilėraštį citavo Aistis?
Mintis yra epavelde.lt, bet per daug laiko atimtų Rūko rašinių paieška ir skaitymas (jei kas susigundytų, reiktų ieškot po 1948 II 16; šitai progai skirtame numery dar abu – ir Rūkas, ir Aistis yr).
— 2004-ais išėjusiuos Jono Aisčio Laiškuos, 1929–1973 to laiško nėr (apskritai tarp adresatų Henriko Žemelio nėr). Bet beveik neabejotina: citavo „Mes su Stalinu“ – eilėraštį, kuris laimėjo pirmą premiją 1940-ais paskelbtame žodžių naujoms dainoms konkurse (žr. dešinėj). Antrą premiją – Andriaus Kirtiklio = Kazio Jakubėno „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (DL, 1940 VIII 17, nr. 58, p. 5), trečią – Jurgio Vaičiaus = Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, ketvirtą – Jono Pakluonio = Juozo Krūmino „Liaudies kariuomenės daina“ (abu tekstai DL, 1940 VIII 18, nr. 59, p. 5).

(b) Praeitos savaitės pabaigoj gavau el. laišką iš Anykščių – AntV prašo užmest akį į LLTI BR saugomus 1988-ais rašytus vertėjo Antano Dambrausko atsiminimus apie Antaną Miškinį (F131-40): gal kartais juose prisimenama, kaip trys Antanai (Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas) iš lagerio rašę laišką Antanui Vienuoliui (baigiama rengt knyga apie Vienuolio pagalbą tremtiniams). Ne, nieko apie tai neradau; bet radau užfiksuotą istoriją, susijusią su tekstu, apie kurį (a) daly šnekėta.
1945-ais suimtas būsimasis Homero ir Vergilijaus vertėjas AntD buvo gavęs 10 metų lagerių; 1949-ų kovą etapu pervarytas iš Karagandos į Spasko lagerį, kur nuskilo palygint lengvas darbas – gręžt rašalių skyles. Tame pačiame rašalinių ceche dirbo ir 1947-ais 25-erius metus lagerio gavęs Juozas Gražulis.
Ir štai monotoniško girgždėjimo metu Gražulis ima ir užtraukia:
Žalios lankos, žalios girios,
Sodai lūžta obuoliais.
Užsimojo šaunūs vyrai
Žengti Stalino keliais.
               Tai dainuok, šalie gimtoji,
               Tai į darbą su daina,
               Tegu žydi, tegyvuoja
               Mūs tarybų Lietuva.
Ši daina buvo populiarinama 1940–1941 metais.
– Klausyk, Dambrauskai, kas parašė šią dainą? Ar tik ne Miškinis? – Deja, aš nežinojau ir Gražuliui atsakyti nemokėjau. Tačiau jau buvome girdėję gandą, kad Miškinis sėdi, gavęs dvidešimt penkerius. [AntM suimtas buvo 1948 II 12, kalintas Kaune, 1948 VII 21 Ypatingasis pasitarimas davė 25-erius lagerio; 1949 III 27 viešai, Tiesoj, liaudies priešu išvadintas.] Nors teigiamo atsakymo negavęs, po pusvalandžio Gražulis užtraukė:
Plūsta ašarom gimtinė,
Velka katorgos ratus,
Tai dainuok dabar, Miškini,
Dvidešimt penkis metus... (l. 3)
1951-ų rudenį AntD susitiko Gražulio apdainuotą poetą, atkeliavusį etapu iš Mordovijos lagerio. Pažįstami buvę nuo Kauno laikų. Kasdien laisvu laiku eidavę pasivaikščiot ar barako pašaly pasėdėdavę. Ir kartą Dambrauskas padainavęs tą dainą su Gražulio pridurtu posmu.
– Sudėta neprastai, – ramiausiai atsakė Miškinis. – Tik, deja, anosios dainos autorius ne aš, o Antanas Rūkas, dabar išrūkęs į Vakarus. (l. 11)
— na ir kas čia tokio? ne, nieko. Pagalvojau apie to žodžių naujom dainom konkurso laureatus: Rūkas ir Krūminas pasitraukė, Jakubėnas ir Miškinis liko; likusiems tas dalyvavimas konkurse nieko nepadėjo. — Nespręsk apie paukštį iš vienos plunksnos, – nesvarbu, iš sparno ar iš uodegos ji būt išpešta; labai dažnai per greit mes norim nuspręst.

2019-10-13

(1209) Visiškai tarp kitko: apie gėrimą kaip laikyseną

Prieš keletą dienų archyvuos.lt paskelta Balio Sruogos 1945 V 16 rašyto laiško Antanui Sniečkui dėl likimo draugo Vlado Jurgučio kopija (rastas Lietuvos ypatingajam archyve, 1945 XI NKVD užvestoj VlJ operatyvinio stebėjimo byloj).
Suprasdamas, kokia VlJ veikla sovietinei valdžiai atrodys neatleistiniausia, Sruoga imasi advokataut:
2. Vokiečių okupacijos metu prof. Jurgutis, be jo žinios, buvo paskirtas Ūkio Tarėju, kuriuo išbuvo palyginti trumpą laiką. Būdamas Tarėju jisai:
a) stengėsi gelbėti iš gestapo nagų mūsų krašto piliečius, – kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs;
b) sabotavo darbą, trukdydamas vokiečiam mūsų kraštą plėšti: organizavo sandėliuose surinktų ekonominių vertybių slėpimą, kad okupantai negalėtų jomis pasinaudot; rašė vokiečiam memorandumą po memorandumo, – rašė tonu, kuris iš rašytojo anuo metu reikalavo ne tik drąsos, bet ir herojizmo, nes visa tai dvelkė koncentracijos lageriu su natūraliais tokio lagerio vaisiais;
c) Darbo metu ir tarnybinėse patalpose demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo, – ne tik pats paprastai nuo 11 v. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną;
d) Dėl visų šitokių veiklos savybių prof. Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo virtęs itin odiozine figūra.
Iš pirmo žvilgsnio (c) argumentas gali net šypseną sukelt; bet tik iš pirmo žvilgsnio: jei ko nors nepadarai todėl, kad prisigėrei, būdavo bent iš dalies atleistina; ir vokiečiai, matyt, žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesibaigė kantrybė. Beje, dabar konkretus pavyzdys neateina į galvą, bet: tokiu pat būdu – užgerdami ir kai kurie rašytojai išvengdavo privalomų komandiruočių ar agituot už kolchozus, ar už vienintelį komunistų ir nepartinių bloko kandidatą prieš vad. rinkimus. (Verta istorikų dėmesio tema, manyčiau.) Dabar tai būtų sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti: ko iš to girtuoklio norėt...

2019-10-11

(1208) Der Zeitgeist: 1955-ų pabaiga, Vilnius

erskaičius ar išgirdus: Adolfas Nezabitauskis, pirmiausia: knygos apie Basanavičių, pirmosios dr-o JB biografijos autorius (1938, fotogr. perleid. 1990; 2[3]-ias leid. 2001); kitõs jo knygos, apie Vilniaus bažnyčias, pasirašytos dviguba Zabičio-Nezabitauskio pavarde, nesu skaitęs; balažin kodėl? gal tais pačiais 1940-ais išleistas Mikalojaus Vorobjovo Vilniaus menas čia kuo nors dėtas (šitos knygos švietalas buvo, galima sakyt, vadovas po Vilnių studijų metais)? Bet ne apie tai šis įrašas.
Ir ne apie tai, kad nors popierinėj VLE nėr AdZ-N, jo biograma galėtų atsirast virtualioj vle.lt; ir ne apie tai, kaip mums dabar derėtų rašyt šio žmogaus asmenvardį: ar paisyt, kad per susilietuvinimo bangą prieš Nezabitauskį prisidėjo Zabitį.
Dviguba pavarde buvo pasirašytas ir Lietuvių archyve paskelbtas jo rašinys apie kultūros ir meno turtų naikinimą per pirmąjį sovietmetį (rimtas liudijimas, nes rašytas buv. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos prie Švietimo liaudies komisariato viršininko). Greičiausiai šitas tekstas dažniau buvo primenamas per tardymus 1949-ais (sovietiniame Mosėdin perkeltos Skuodo vidurinės mokyklos direktoriaus pase jau buvo vienguba pavardė su pakeista galūne: Nezabitauskas; tokia užfiksuota ir leidinio Lietuvos gyventojų genocidas IV tome): suimtas VII 25, kalintas Kretingoj ir Vilniuj, Ypatingojo pasitarimo XI 2 nuteistas 10 metų lagerių.
Ir lt.wikipedijoj, ir Lietuvos archeologijos draugijos puslapy, kur yra jo šios srities darbų bibliografija, ir Iškiliuose Telšių rajono žmonėse, ir dar kitur rašoma, kad į Lietuvą grįžo 1956-ais. — Ne, truputį anksčiau: paleistas iš lagerio 1955 X 12, į Lietuvą, tiksliau – Vilnių grįžo po šešių dienų. — Dienovidžio savaitrašty, 1991-ų nr. 30 (VIII 2–9), p. 5 buvo tokia Aušros Mockevičiūtės parengta publikacija: „Nei pakartas, nei paleistas: Adolfo Nezabitausko užrašai-pastabos, grįžus iš Abezio 18.X.55, Vilnius, 1955 m. spalis–gruodis“ (kelios pastabos ir iš 1956-ų pradžios).
Kas išgyventa tremty, lageriuos – palygint daug liudijimų, nors ir užfiksuotų vėliau, kaip atsiminimai, kurie dažniausiai baigiami aprašant grįžimą į Lietuvą. O kaip jautės buv. tremtiniai, kaliniai grįžę? Yra Nijolės Gaškaitės post mortem išleistas autobiografinis romanas Dabar ir visados (2001; čia prof. Onos Vovierienės rašinys tą kūrinį). Tikriausiai ir daugiau liudijimų yr, tik: arba neskaitęs, arba dabar į galvą neateina. Bet žmogaus atmintis įnoringa – iškraipo lyg ir saugodama; todėl ypatingos vertės turi užrašai, radęsi bemat. Tokie, kaip Zabičio-Nezabitauskio. — Keletas gabaliukų, iš kurių ne tik užsirašančiojo savijauta, bet ir to laiko dvasia matyt (kas žmogui svarbiausia būdavo grįžus? – rast darbo):
19.X.55. Nuvykau pas LTSR Švietimo ministerijos mokyklų valdybos viršininką pasiteirauti dėl darbo gavimo. Pasakė, kad mokyklose vakuojančių vietų lituanistams yra. Deja, ant rytojaus nuvykus pas kadrų skyriaus viršininką (Barauską?) man pranešė asmeniškai, kad vidurinėje mokykloje vietos gauti nebus galima. Priežasčių nenurodė.
28.X.55. Ieškodamas darbo Vilniuje, atsilankiau Gedimino pilyje ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Antakalnyje. Po daugiau kaip dešimt metų matyti paminklai man padarė begalinį įspūdį. Iš Gedimino pilies griuvėsių dvelkė lietuvių garbingos praeities dvasia (tarp kitko, kažkas sargybų būsto sienose juodu tepalu įrašęs šiuos du įrašus: 1. „Pilie, amžiai slenka, o tu tebestovi dar vis“ ir 2. „Pilie, tavo garbingi vyrai triuškino teutonus ir valdė rusus“.) Pilies stovis pusėtinas: švaru, tvarkinga, tik vietomis griuvėsiai prašosi restauracijos – sustiprinimo. [...]
1.XI.55. ... Šiandien darbo ieškodamas nuėjau į LTSR Mokslo Akademiją ir Lietuvių literatūros ir kalbos institutą. Norėjau tuo reikalu pakalbėti su akademijos viceprezidentu prof. Žiugžda ir instituto direktorium prof. Korsaku. Deja, nei vieno, nei kito neradau. Grįždamas į „mokslininkų namus“ pasitikau Petrą Vaičiūną... Niūriais veidais trumpai pasikeitėme mintimis. Kažkoks slogutis slegia, lyg baisus akmuo. Nėra Lietuvos: visur svetimi ir svetimi... Tad ir Petras padarė pastabą: „Kas iš to, kad grįžai. Žinoma, bent laisvai judėti gali“. Paskui trumpai pasipasakojo savo gyvenimą ir vargus: esąs paralyžuotas ir gyvenąs iš žmonos uždarbio. Prašė užeiti pakalbėti.
2.XI.55. ... Nuėjau į Antakalnį, į Lietuvių literatūros ir kalbos institutą ir čia pasimačiau su kalbos sektoriaus vedėju Ulvydu. Prašiau darbo, bet nieko tikro neatsakė, nes etatų nesą, o žodžių rašymo sąmata einanti prie galo. Darbo klausimu patarė kalbėti su prof. Korsaku, instituto direktoriumi, ir prof. Žiugžda, akademijos viceprezidentu... Patarė blogiausiu atveju kreiptis į Valstybinę grožinę leidyklą, ir ten pabandyti gauti darbo.
O visi tie ponai nežino, kad aš iš darbo lagerio grįžau ligotas (ir dabar vaikščioju svirduliuodamas), apiplyšęs, išstumtas iš gyvenimo, ir visa, kas ant manęs yra (šioks toks kostiumas, vasarinis apsiaustas, ankšti ir spaudžią amerikoniški pusbačiai), – tai švogerio A.J. [Adolfo Jucio, vedusio Sofiją Nezabitauskaitę] dovanos. Jo ir kito švogerio P.G. [Pauliaus Galaunės, vedusio Adelę Nezabitauskaitę] dėka aš ir palaikau savo gyvybę.
Ach, koks beviltiškas ir slegiantis gyvenimas! Kodėl aš taip niekam nereikalingas žmogus? Visi mano bičiuliai važinėja „moskvičiais“, „pobedomis“ ir „zimais“, o aš velkuosi gatvėmis su svetimais apšepusiais drabužiais, kamuojamas sklerozės (švilpesio galvoje), sverdėdamas į šalis ir visiškai nematydamas ir neturėdamas galimumo gyventi ir valgyti. Mat, iš tikrųjų, juk nieko neturiu, viskas (drabužiai, baldai, biblioteka) žuvo.
4.XI.55. [...] Vakar norėjau pamatyti Gedimino pilies kasinėjimus, bet, deja, nebeliko, nes prakasos buvo užverstos prieš Spalių šventę. Vakare buvau pas Vilniaus universiteto prorektorių prof. Jankauską. Ilgai kalbėjome įvairiais klausimais ir priėjom išvadą, kad pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad jis artėja į baisią katastrofą, jei nepavyks išvengti karo ir jei Ženevos pasitarimai neduos jokių teigiamų rezultatų.
18.XI.55. Su seseria Zose nuvykome pas prof. Jablonskį... dėl darbo. Jis pasakė, kad čia jokio darbo jis negali duoti, nes jis nėra joks viršininkas. Pažadėjo pakalbėti su prof. Žiugžda dėl senųjų dokumentų vertimo į rusų kalbą (iš „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ ...)
Šiandien vakare pasivaikštinėjau Vilniaus gatvėmis: puošnios jos, šviesios, pilnos „pobedų“, „moskvičių“ ir „zimų“. O tačiau kažin kodėl taip viskas svetima ir šalta. Atrodo, lyg Vilniaus mieste gyvena kokia tai svetima dvasia, atrodo, kad šis miestas yra skirtas kažkokiam neišvengiamam kompromisui: jis turi mirti ir naujai gimti. Gatvėse vaikšto daug žmonių, bėginėja į krautuves ir ieškosi ko nors sau nusipirkti. Puošnių žmonių tarpe maišosi daug ir su maišiukais, apsirengusių su vatinukais ir prastais drabužiais. Apie dvi valandas vaikščiojęs grįžau namo liūdnas ir vienišas. Nors jau mėnuo laiko praėjo, bet dar darbo susirasti nepavyko... Kiekvienas sutiktas šypsosi, o kuo greičiau nori nuo tavęs nueiti. Sustabdo ir sveikina tik smalsumui patenkinti: „Iš kur gi sveikas grįžai?“ Smalsumą patenkinęs dar priduria: „O vis dėlto tu gerai dar atrodai!“ Gerasis bičiulis pamiršta paklausti: „Ar turi kur nakvoti?“ arba: „Ar ne alkanas?“ Tuščia jų...
21.XI.55. Šiandien rengiausi eiti į Kultūros Ministeriją ieškoti darbo paminklų apsaugos srityje, pvz., istorinių paminklų dokumentacijos srityje. Apėmė kažkoks netikėtas optimizmas, mat, galvoju šitaip: jei iš tikrųjų rimtai vykdoma paminklų apsauga, tai yra reikalingas platus ir kruopštus darbas. Aš, kaip supratęs senovines kalbas (lotynų, graikų, gotų, bulgarų, rusų, lenkų, latvių, prūsų, prancūzų, vokiečių, sanskritą) ir apskritai susipažinęs su paleografijos klausimais, pilnai galėčiau rinkti ir tvarkyti tų paminklų dokumentaciją, bet ne be reikalo sakoma: gerais norais ir pragaras grįstas... Analizuodamas save aš prieinu prie liūdnų išvadų: lyg Lermontovas jaučiu savyje kažkokį dualizmą, kuris manyje reiškiasi visose gyvenimo srityse: mintyse jaučiu milžino dvasią, o realybėje bijau susitikti su žmonėmis; idėjom baisiai myliu ir gerbiu žmones, o tikrovėje susidūręs nekenčiu ir niekinu. Tiesiog laikau daugelį žmonių begaliniai kvailais ir paikais. Iš tikrųjų tai yra klaidinga pažiūra: visi žmonės yra verti didelio dėmesio, visuose juose yra daug išminties, proto ir širdies.
22.XI.55. ... Aš tikiuosi 2–3 metų laikotarpiu parašyti 2 mokslo darbus maždaug šio turinio: Lietuvių–lotynų lyginamoji gramatika (Monumenta linguistica Lituanica et Latinica) ir Lietuvių–lotynų–slavų kalbų studijas (Studiae Lituanica–Latinica–Slavica). Kiekvienam veikalui numatau po 20 lankų. Dieve, duok jėgų, valios ir ištvermės šiems darbams atlikti savo mielos tėvynės Lietuvos ir viso pasaulio mokslo gerovei ir Tavo, Viešpatie, garbei! Tos viltys duoda man jėgos ir noro gyventi. Kartu reikėtų sudaryti ir tų trijų kalbų etimologinį žodyną. O Dieve, jei būtų sąlygų, kaip norėtųsi dirbti mokslo darbą! Bet juk tai tik svajonės ir sapnai, kada jau visas mėnuo negaliu susirasti sau darbo duonos kąsniui užsidirbti. Ar negalima pasakyti, kad spes mater stultorum est...
1955.XI.27. Prof. K. Jablonskio rūpesčiu ir pastangomis nuo 24.XI. pradėjau versti į rusų kalbą Lietuvos TSR istorinius šaltinius, kurie versti iš lotyniškų ir vokiškų originalų... [...]
1955.XII.9. Štai jau kiek dienų, kaip verčiu „Lietuvos TSR šaltinių“ pirmuosius keturis skyrius į rusų kalbą. Normaliomis sąlygomis gal tai ir nieko, bet mano turimose sąlygose tas darbas yra nepaprastai sunkus ir varginantis. Pirma, neturiu jokios pagalbinės medžiagos, antra, nė jokių knygų. Taigi, versk, žmogau, iš lotynų, senovės vokiečių kalbų kronikas (Dusburg, Henrikas Latvis, Dlugošas, Rimuotoji kronika ir daug kitų), neturėdamas nieko: nei pieštuko, nei plunksnos, nei rašalo, nei sąsiuvinio, nei nė vieno žodyno, nei nė vienos knygos, nei, pagaliau, sveikatos, nes po ištisos dienos sėdėjimo galva įkaista kaip ugnis. [...] Per tą laiką dar bandžiau daryti žygių dėl darbo suradimo, tačiau be pasekmių. [...]
1955.XII.12. ... nuėjau į Universiteto biblioteką pasiieškoti vertimų lotyniškųjų tekstų... Juos visus katalogo skyriuje suradau, bet negalėjau paimti, nes nustatyta tvarka duodami tik universiteto darbuotojams. Tą pačią dieną teko atsilankyti rankraščių skyriuje. O tempora, o mores! Senos knygos rūsiuose suverstos, nesutvarkytos. Paskui nuėjau į Akademijos biblioteką. Taip pat tvarka ne pavyzdingiausia. Reikėjo Dlugošo kronikos. Radau. O naujesnių leidinių nėra. Kataloge kai kurios kortelės be numerių. Nepriklausomos Lietuvos knygos visos spec. fonde ir jų negalima naudoti be leidimo ir tikslaus nusakymo, kuriam tikslui. Nieko lietuviško nei akademijoje, nei universitete: nė vieno mūsų veikėjų ir kunigaikščių portreto. Tik dar kiek girdėti lietuvių kalba. Bet ir ji jau kampininkė. Sekmadienį buvau pas seną pažįstamą Dumčių. Maloniai pasikalbėjome. Be to, aplankiau sergantį bibliografą Kisiną. Malonu nors trumpai pakalbėti su senais pažįstamais, bet ir jie vengia tokių „raupsuotųjų“ kaip aš. Oi, kokiuose varguose skęsta mūsų tėvynė ir mūsų žmonės! Lietuva ir jos kultūra miršta...
1956.I.15. Nemoku žodžiais pasakyti tos nuotaikos, kurią aš gyvenu grįžęs iš lagerio. Esu nei paleistas, nei pakartas. Daugybė jausmų ir nuotaikų pinasi į vieną bendrą pesimistinę nuotaiką ir tiesiog nebesimato tikslo gyventi ir vargti. Reikia gyventi svetima sąskaita, darbo gauti negalima, nors jau seniai jo ieškojau ir dabar tebeieškau. O iš šeimos gyvenimo likę tik šipuliai. Žmona Aldona išpardavinėjo baldus, drabužius, o visa kitą sunaikino.
1956 II 4 užsirašė, kad sausio paskutinę dieną išvykęs iš Vilniaus į Šiaulius – „tarnauti ‘Aušros’ muziejuje vyr. saugotojo pareigose“.
— nežinau, tik nuojauta tokia: kad posakis nei pakartas, nei paleistas net labai tikęs grįžusio tremtinio ar katorgininko savijautai/savivokai įvardint – ar ne dauguma būtų pritarę? O der Zeitgeist detalėse: graffičiuose, užverstose perkasose, pokalbių nuotrupose etc.

2019-10-08

(1207) Eilėraščių istorijos, viii: Vytauto P. Bložės „Po atvirom žvaigždėm“

(Kartais noris užfiksuot Gintaro Grajausko „Nėra istorijos, yra istorijos“ parafrazę „Nėra poezijos, yra eilėraščiai“ – kaip motto, bet vis susilaikau: o gal yr ir poezija? Velniaižin.)
Praeitų metų pabaigoj, neilgtrukus po MO muziejaus atidarymo, delfi.lt perskelbė buv. tremtinio Vytauto Gulioko rašinį apie Viktoro ir Danguolės Butkų gimines, skaudžiai nukentėjusias nuo sovietų (pirmiausia ar ne Vorutoj 2017-ais tas tekstas buvo?). Tragiškiausias likimas – prof. Viktoro Butkaus tėvo Vytauto Butkaus (1930–1954), be kita ko, Vytauto P. Bložės (1930–2019) bendramokslio Šeduvos gimnazijoj. Jam dedikuotą eilėraštį poetas buvo parašęs vad. atlydžio metu, 1964-ais.
1990-ų pradžioj tas eilėraštis buvo paskelbtas ir Nemune (nr. 2, p. 22–24) su autoriaus įžanga (prie įžangos buvo ir Romualdo Rakausko nuotrauka).
Šį kūrinėlį parašiau įkvėptas [Solženicyno] „Ivano Denisovičiaus“. „Apysakos apie tai, kas patirta“ ir kt. Skubiai įteikiau „Poezijos pavasario“ redkolegijai (jos nariu pats buvau). Rengėm pirmą numerį.
Dauguma redkolegijos kraipė galvas, trūkčiojo pečiais. Tokių „prozų“ mūsų poetai dar nerašė. O ir tokių temų nelietė. Teko ilgai polemizuoti, tiesiog maldaute maldauti. Maskvoj jau apie tai seniai rašoma visu balsu! Kodėl mes tokie užmigėliai!
Galų gale Just. M[arcinkevičius] (atsargiai suklususio ir tylėjusio) balsas nusvėrė: publikuoti.
Tačiau buvo siūloma perrašyti. Tai proza. Per daug mėgaujamasi žiaurumu, tamsiom spalvom, net kanibalizmu... Kam tas šokiravimas! (Siurrealizmo dar nepažinom.) Buvau autsaideris. Patarta prašyti tikrai tobulo meistro Vl. Š[imkaus] pagalbos. Reikia perkurti. Ir kai kurie primygtinai įspėjo – reikia šviesesnių motyvų ir apie tą patį Sibirą: gal didžiųjų elektrinių statybų, gal kosmodromų ar pan.
Vl. Š. sako: dirbk pats, paskui aš pažiūrėsiu. Blizginau (taip norėjau nedelsiant skelbti), „kompromisavau“, verlibro neaukodamas. Taigi „uždėjau glancą“. Padariau reveransų Atlydžiui. Teko keisti ir pavadinimą.
Gal Vl. perskaitė, o gal (dabar gerai nebeprisimenu) ir neskaitęs „aprobavo“.
Praėjo. Nuaidėjo net ligi Tabor Farmo ir „Metmenų“.
Daugiau tokių kūrinėlių nebepasirodė. Atlydys baigėsi. Ir autoriaus statusas keitėsi...
O tie reveransai, ta „optimistinė atsvara“ guli lig šiol ant širdies. Į mano rinkinius kūrinėlis nepateko, dabar ir dėti tokį, koks buvo skelbtas, nebe laikas...
Laimė, išliko keletas pribraukytų juodraščių. Ryžausi „restauruoti“. Kas tada atrodė drąsu ir novatoriška – seniai nudėvėta, net banalu. Reikėtų visa tai perkurti dabartiniu raktu. Bet tektų dėti ir dabarties datą... O norisi išlikti anų laikų...
Taigi perrašiau „atgal“, šiek tiek patrumpinau, vos vos paryškinau. Gal ką ir pralaimėjau.
 Nekomentuosiu kūrinėlio prasmės. Ji turėtų būti aiški iš teksto. Tai šiurpus brangiausio vaikystės draugo likimas. Kartu ir jo motinos, sesučių ir tėvo kančių keliai. Motina (buvusi Šeduvos gimnazijos direktorė ir literatūros būrelio vadovė, išugdžiusi keletą žinomų literatų, – Ona Butkienė, nepriklausomybės laikų rašytoja) graudžiu padėkos laišku, adresuotu „rašytojų draugijai“, man labai maloniai atsiliepė. Tai toks įvertinimas! Ir klasės draugų atsiliepimai.
Autorius / 1989.I.30
Kairėj – restauruotas eilėraščio tekstas, dešinėj – koks buvo Poezijos pavasario almanache, išėjusiam 1965-ais.


Po atvirom žvaigždėm
Vytauto Butkaus atminimui

Mes stovėjome prieš didelį kalną,
jis vadinosi mūsų gyvenimu
ir buvo toks nepasiekiamas.
Jo viršūnė slėpėsi debesyse.

Paniauduviais žydėjo purienos.
Per matematikos rašomąjį
į klasę pro langą įskrido bitė.

Pamiškėm poškėjo šūviai.
Laikas sunkėsi į žemę krauju.

Mes leidom sienlaikraštį,
tu jį iliustruodavai
akvarelėmis.
Buvai klasės dailininkas,
išstybęs ir staigiai raustantis
prieš mergaites ir mokytojus.

Vandeniniai dažai!
Aš nemokėjau to meno.
Žiūrėdavau į mažytes plyteles,
į stiklinę spalvoto vandens,
kur tu merkdavai teptukus,
ir slapčia šypsodavausi,
kai tu, apimtas įkvėpimo,
zulindavai liežuvio galu lūpų kampą.
(Tai man atrodydavo per daug vaikiška.)

Pergalės dienai
aš parašiau eilėraštį
apie tėviškėn grįžtantį karį.
Tu nutapei vėliavą,
automatą, kryžmai su dalgiu,
ir apačioj – šalmą.

Paskui tave pakvietė piešti kino afišas.
Už pirmą algą išgėrėm alaus.

Paskui tau šovė į galvą parašyti romaną.
Apie karą.
Vertei bloknotų lapus,
pilnus greitos rašysenos,
akys degė
fantastiškų žygių karštlige.
Romanas turėjo vadintis „Mūšis“.

Pamiškėm vaikščiojo šūviai.
Buvo keršijama. Už tai, kas buvo šventa.
Reikėjo atpažinti
turgavietėje numestus lavonus.

Kopėm į sunkų kalną.
Viršūnė jo slėpėsi debesyse.
Atvertę galvas, žiūrėjom aukštyn.

Bet vieną naktį
ilgas traukinys išvežė tave su šeima į Rytus.
(Motina rašytoja*, tėvas miestelio burmistras.)

Tu staiga tapai
vienu iš nekaltų nusikaltėlių.

Apsikabino tave Sibiro miškas.
Tvirtai prispaudė prie užpustytos krūtinės.
Alkanas kirvis rankoje.
Šimtai kilometrų girių.
Nakvynė žiemą po atvirom žvaigždėm.
Tai buvo visai kas kita,
negu tada, gimnazijoj,
krintant pirmosioms snaigėms –
gimtose giraitėse,
kai ruošdavom klasėms malkas.

Lyg didžiulis pakirstas medis griuvo ir prislėgė neteisybė.
Nubloškė į pačią apačią.

Šaltis siekdavo penkiasdešimt laipsnių.
Miegodavot prisirišę medžiuose,
po jais susikūrę laužus.
Ir tik žarijų šiluma
pažadindavo rytą
nepavirtusius ledo statulom.

Vieną naktį
tu iškritai iš medžio.
Gulėjai be sąmonės.
Ant žarijų kepė tavo veidas.
Miške pasklido žmogienos kvapas.
Išdegė viena akis.
Neliko lūpų.

Nubudę, atsirišę ir nušokę
ištraukė iš ugnies. Išgydė.
Liko tik nuomaro priepuoliai.

Alkanu kirviu toliau kirtai Sibiro mišką.
Galima iškirsti mišką!
Tavęs laukė akvarelės ir nebaigtas tavo „Mūšis“.
Tik žinojai:
įkvėpimo akimirkomis
liežuvis niekad vaikiškai nebežais
lūpų kampučiuose.

Sudegė lūpos.
Liko tik dantys.
Kietai sukąsti dantys.
Ir lūžtantis tikėjimas,
kad viskas baigsis gerai.

Negi neteisybė tokia didelė!
Negi niekas nepakels, to užgriuvusio medžio, nuo tavo krūtinės!

Mirtis buvo netikėta ir paprasta.
Dvelkė pavasaris.
Mišku čiurleno upelis.
Ankstų rytą
tu įkvėpei pilną krūtinę gaivaus girių oro
ir pasilenkei prie upelio praustis.
O, kad tai būtų gyvasis vanduo,
grąžinantis veidą!
Tik šyptelėjai dantimis,
vandeny pamatęs kaukolę.

Atvirais dantimis žvelgei į gyvenimą.
Vienintelėj tavo aky blykčiojo šviesa.

Epileptiškai susmukai į mažytį girios upelį.
Žmonės pavėlavo.
1964

------------------------------------
* Slpv. Audrų Duktė (žiūr. Lietuviškąją Enciklopediją).
[Nurodydamas slapyvardį, VytPB apsiriko, žr. komentarus.] Žiūrim LE, t. 4 (1936): Butkienė  O n a  (Marcinkevičiūtė) (g. 1900 XII 6 Šnekonių k. Šeduvos val. Panevėžio aps.) pedagogė. Mokėsi 1910–1913 Jurbarko mst. mokykloje. 1918–1923 Panevėžio merg. gimn.. 1923–1931 VI 12 L. U. humanit. mokslų fakultete filosofijos skyr. Mokytojos darbą dirba nuo 1916 (Šelaukonių k. mokykloje), 1921–1922 Šeduvos pr. mok., 1925–1926 Šeduvos Saulės dr. vid. mok., 1927–1928 Ukmergės gimn., nuo 1928 VIII 1 Šeduvos Saulės vid. mok. direktorė. 1929 ištekėjo už Petro Butkaus [1890–1947]. Nuo 1924 bendradarbiauja Pavasaryje ir Naujojoje Vaidilutėje. (p. 1216–1217) [Nėr Onos Butkienės biogramos nei bostoniškėj enciklopedijoj, nei VLE, nei lt.wikipedijoj, tad dar pabaksnosiu.] Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje atleidžiama iš direktorės pareigų, dirba lietuvių kalbos mokytoja Radviliškio progimnazijoje; pasikeitus okupantams, grįžta į buv. pareigas. 1946-ų pradžioj vėl atleidžiama, dirba mokytoja. 1948 V 22 suimama ir su trim vaikais – Vytautu (*1930), Aldona (*1934) ir Julija (*1936) ištremiama į Kojaus km. Krasnojarsko krašte. Paleidžiama 1957 XI 12, 1958 su dukra Julija grįžta į Kauną (sūnus Vytautas mirė 1954, dukra Aldona liko gyventi ten) pas tremties išvengusią dukrą Danguolę. Mirė 1983 III 21, palaidota Karmėlavos kapinėse.
P.S. Dėl Bložės „Novelės apie klasės draugą“ nuaidėjimo iki Santaros-Šviesos suvažiavimo ir Metmenų žr. Metmenys, nr. 13, 1967, p. 95–96.

2019-10-06

(1206) Iš popieryno, lix: apie kokią lietuvių poezijos istoriją svajojo aa. Jonas Juškaitis

JonJ mirė VI 30; Vilniuj atsisveikinta VII 3 „Lakrimoj“
(Kalvarijų g. prie cerkvės); nors buvo trečiadienį, atminty
vis išlįsdavo posmas iš JonJ eilėraščio „Sekmadienį“ (2004):
Aš išpūstom akim per laisvę gautą
Eit nuo žmogaus ligi žmogaus bandau,
Taip, Viešpatie, taip savo visą tautą
Susitikau – ir aš išsigandau. –
(išsp. buvo Kultūros baruos, 2005, nr. 2, p. 19)
Literatūroj ir mene 1989 X 7, p. 5 buvo Jono Juškaičio rašinys „Henrikas Nagys“: paliudyti susitikimai su Nagio poezija ir vertimais (pirmiausia Rilkės, kurį ir Juškaitis vertęs, Kornetu). Yr ten ir tokia pastraipa:
Jeigu kas parašytų XX a. lietuvių poezijos temperamentingą istoriją! Be atgrisusių nuobodybių: tas turėjo tam poveikį, tas atsekė to pėdomis... Tarsi istorija būtų slūgsojusi ramiai lyg nuosėdinės uolienos. Juk ji visa – metamorfinės uolienos su tektoniniais kataklizmais, kur vartėsi nusistatymai ir estetiniai nusiteikimai.
Nieks, bent kol kas, nėr parašęs nei temperamentingos, nei jokios XX amžiaus lietuvių poezijos istorijos. Bet galima įsivaizduot, kokio pobūdžio poezijos istorija būt tikusi Juškaičiui. Jei būt parašyta maždaug taip, kaip Rimanto Kmitos studija apie poetinį sprūdį Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais (2009). Nežinau kito atvejo, kad poetas taip būtų gyręs knygą, kurioj ir apie jį rašoma, kaip Juškaitis gyrė Kmitos 2010-ais atsakydamas į Audriaus Musteikio klausimus (net per tris Lietuvos žinių numerius ėjo, XI 22–24; šito pokalbio pavadinimą parinko ir knygai – Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016).
O dėl Nagio (kitamet 100-metis), šyptelėjau skaitydamas, ką rašo Juškaitis apie pirmą Nagio poezijos publikaciją nebe periodikoj, o knygoj – antologijoj:
Jau 1940 m. „Pirmuosiuose žingsniuose“ H. Nagio eilėraščiai ne tokie kaip visų. Nei turiniu, nei išraiška. Juose kalbama apie neramiausią visatos audrą, kuri artėja per žemę, apie paklydusios bandos beieškantį piemenį, kuris paklydo pats, apie prisiglaudimą prie išmintingų knygų, kurios kaip vaikai...
Kodėl šyptelėjau? Pagalvojau: greičiausiai nežinojo Juškaitis, kad Bronius Krivickas, recenzuodamas šitą antologiją (ką tik išėjusią, prieš pusamžį), irgi iš visų autorių išskyrė būtent Nagį (jei būt žinojęs, beveik neabejoju, būt bent užsiminęs):
Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. (Ateities spinduliai, 1939/40 m.m., nr. 10 [1940 V], p. 296)
P.S. Neparašyton neparašytų/neparengtų knygų istorijon įrašytina dar viena (keletą esu užfiksavęs anksčiau) – JonJ 1989-ų rašinį apie Henriką Nagį baigia:
Išduosiu ir paslaptį. Su Liūne Sutema jie abu yra sumanę poezijos knygą apie visus Lietuvos miestus, kuriuose teko gyventi. Išduosiu, norėdamas paskatinti, nes tai būtų tikrai reta dviejų didelių poetų, brolio ir sesers, knyga mūsų poezijai.

2019-09-28

(1205) Tarp kitko: menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio

uo ko pradėt – aišku: nuo Viktoro Aleknos SN gyvenimo ir kūrybos metraščio, kas ten užfiksuota. — 1945 VI 22 SN sužinojusi, kad ruošiamasi ją skraidinti į Maskvą („Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu“, – pasakiusi ją kasdien lankiusiai draugei Jadvygai Laurinavičiūtei). Laurinavičiūtei išėjus, „SN per ligoninės seseris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti.“ (Kodėl Alekna neįvardija, kas ta patikima moteris? Matyt, ji norėjo likti neįvardinta, tokią sąlygą iškėlė, kitaip nieko nepasakosianti.) — VI 23 ir 24 kun. Gustas mėginęs susitikt akis į akį su poete, bet trukdę lankytojai. — VI 25 vakare, išėjus nuolatinei lankytojai Laurinavičiūtei, „atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms’.“ — Kitoj suskliaustoj pastraipoj Alekna pamini, kad kun. Gustas greitai buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius; miręs 1958-ais. „Tad šio sąsiuvinio likimas nežinomas.“ (kn. 2, p. 695–696)
Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo.“ (p. 204), savo svarstymus apie tą sąsiuvinį yra apibendrinusi 2016-ais išėjusioj Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai. Žmogus, manau, daugiausia apie tai galvojęs. Gabaliokas iš tos knygos (p. 150–155; gnaibyt, trumpint nekilo ranka – kad minties siūlas liktų neįkirptas; išnašas iš knygos pabaigos perkėliau į laužtinius skliaustus prie citatų ir pažalinau):
Dar – lemties siūlų galai
Kodėl mirtinai sergančios S. Nėries paskutinių eilėraščių likimas buvo ir liko toks gyvybiškai svarbus? Ar tas sąsiuvinis su eilėraščiais tikrai buvo? Koks jo likimas? Yra dar vienas mįslingas sąsiuvinis iš 1945 metų vasario vidurio (tada Salomėja jau kalbėjo apie mirtį), kuriame įrašyti dramatiško kreipinio žodžiai: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandien į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos <...>.“ Tekstas skelbtas jau 1957 metų S. Nėries tritomyje, ypatingame, daug ką iš Salomėjos tarsi paslepiančiame (sudarytoja Taida Devėnaitė, saugumo persekiota ir gyvenimą tragiškai baigusi lituanistė, dirbusi „Vagos“ leidykloje, redaktorius – Alfonsas Maldonis). Tai galėjo būti paskutinis sąsiuvinis, jame nieko daugiau neįrašyta. Bet į ligoninę galėjo pasiimti ir kitą – likusiam laikui. Birželio 25 dieną, prieš išvežant poetę į Kremliaus ligoninę, buvo sprendžiamas jo likimas.
     Kad tas sąsiuvinis buvo, neabejojo Viktoras Alekna, daugiausia poetės kelių išvaikščiojęs. Neabejoju ir aš. Dėl to, kad ir ligoninėje Salomėja negalėjo sąsiuvinio neturėti, negalėjo, kol dar pajėgė, nerašyti, kalbi buvo jos siela, kalbi ir iš džiaugsmo, ir iš sielvartų, kurių vis kaupėsi, didėjant, aštrėjant ir kaltės jausmui. Neturėjo kitos išeities – tik tyliai, slapta rašyti, kol pajėgė. Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“, ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmas lemties veikėjas yra kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė poetės išpažinties ir tikriausiai sąsiuvinį paėmė.
     Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, prasidėjęs iš toliau: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų. Kai įsikalbame su Liūne Sutema (dažniausiai telefonu, beveik kas savaitę) apie Lietuvos ir išeivijos literatūrą, dažnai viena kitai deklamuojame eilėraščius, ypač Salomėjos Nėries. Nuo jaunystės aš jų daugelį moku atmintinai <...>. Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M[ykolas] Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sud. R. Pakalniškis, Vilnius, 1994, p. 143] Kalbama apie rankraštį – galbūt tai „Prie didelio kelio“ eilėraščiai. Nebūtinai sąsiuvinis.
     Dar yra pasirodę šiokių tokių žinelių. 2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti? Apie Ligiją Tautkuvienę (atrodo, kad mergautinė pavardė Gecevičiūtė) reikėtų rasti žinių, galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau.
     Kaip visa tai galėjo atsitikti? Kunigas J. Gustas, 1946 metais suimtas, po poros metų išvežtas į lagerį Krasnojarske. 1958 metais ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Salomėjos sąsiuvinį kam nors perduoti turėjo nedaug laiko. Įtikinama naujai pasirodanti dar vieno kunigo – Konstantino Ambraso (1922–1985) – figūra. Filologiškos prigimties kunigas, kaip ir jo keliolika metų jaunesnis brolis Kazimieras – lituanistas, vertimo teorijos specialistas, slapta įšventintas kunigu, tam žingsniui pasiryžęs po staigios vyresnio brolio mirties. Konstantinas Ambrasas įšventintas 1945 metais; gali būti, kad jis ir kunigas J. Gustas galėjo susitikti dar Kaune po Salomėjos mirties ar dar ir prieš ją. K. Ambrasas buvo paskirtas į Vilkaviškį, klebonas, dekanas, įtakingas dvasiškis, Kunigų tarybos narys, Konsultorių kolegijos narys, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, ją rėmė. Bet tai – jau vėlesnis laikas. Vilkaviškyje jis galėjo sutikti ir S. Nėries giminių, galėjo žinoti ir jos artimiausių giminių, pasitraukusių iš Lietuvos, adresą. Arba pasinaudoti tarpininkais, kai jau susirašinėjimo, ypač giminių, neinančių jokių svarbių pareigų, kontrolė nebebuvo tokia griežta. Tikėtina, kad K. Ambrasas galėjo rasti kokių galimybių (įskaitant ir kelius, kuriais pasaulį vėliau pasiekdavo ir „Kronika“) Salomėjos sąsiuviniui iš Lietuvos išvežti ar išsiųsti. Kad ir iš kurio nors Rusijos miesto. Tai galėjo atsitikti ir vėliau, netgi po 1960 metų. Pats nesilankė Amerikoje, bet buvo Paryžiuje, Eucharistiniame kongrese.
     Už pernelyg aktyvią veiklą, gal ir už ryšius su giminaite iš Kanados kunigas K. Ambrasas buvo perkeltas į Leipalingio parapiją maždaug 1953 metais, išbuvo ten 16 metų, iki mirties. Ir čia liudytojo statusu prisijungia dar vienas siūlo galas – kaip tik Leipalingyje, kur buvo gimęs ir kur bent retkarčiais apsilankydavo, su iš Vilkaviškio perkeltu K. Ambrasu (gal pažįstami dar iš Kunigų seminarijos, maždaug vienmečiai) galėjo susitikti Juozapas Bukauskas, nes Žemaitijoje jis dirbo ir slapstėsi, galėjo iš jo apie Salomėjos slaptuosius eilėraščius išgirsti ir apie juos prasitarti dukterėčiai Liucijai, o ši prasitarė ir man. Su J. Gustu J. Bukauskas susitikti vargu ar galėjo. Į gyvenimą jau išeinančiai dukterėčiai kalbėjo apie sunkiuosius to laiko žmonių patyrimus, nesiryžo teisti nei smerkti. Kalbėdamas apie baugią dvasinę prievartą patyrusį kunigą, netiesiogiai kalbėjo ir apie S. Nėrį, lyg klausė – kas žino?
     (Intarpas. Pokalbis telefonu su kunigu Kazimieru Ambrasu: ne, apie sąsiuvinį nieko nežinojęs, brolis jį, daug jaunesnį, vengęs įtraukti į rizikingesnius reikalus. Bet Vilkaviškyje brolio šeimininkė buvo Onutė Bačinskaitė (1914–2002), artima Salomėjos giminaitė. Kartu išsikėlė į Leipalingį, vadinasi, buvo patikimas kunigo Konstantino namų žmogus. Aišku, kad apie Salomėjos gimines galėjo iš jos žinoti, gal net jų adresą. Leipalingyje tikrai pas Konstantiną užeidavo iš Žemaitijos atvažiavęs kunigas J. Bukauskas, Kazimieras jį prisimenąs, gal iš kelių kartų, kai tekę susitikti: aukštas, lėtas, tylus, toks inteligentiškas... [2016-04-23])
     Kazimieras Ambrasas padovanojo savo parengtą knygą „Monsinjoras Konstantinas“ (2012). Keletas detalių iš šios knygos, kurios sustiprina mintį, kad kaip tik šiam iškiliam dvasininkui buvo lemta pasirūpinti paskutiniu S. Nėries sąsiuviniu. Vilkaviškio laikas ir erdvė, kurioje tebebuvo juntamas S. Nėries jaunystės laikas, mokymasis gimnazijoje, vėlesni apsilankymai. Kanauninkas Juozas Barkauskas atsiminimuose liudija, kad klebono šeimininkė Onutė pasakojusi apie savo giminaitės Salomėjos gyvenimą. Geografas Antanas Ramoškis, lankęsis klebonijoje: „Stebino ir labai sudomino klebonijos šeimininkė – Salomėjos Nėries pusseserė. Dabar net nesinori tikėti, kad taip galėjo būti. Labai norėjau su ja pasikalbėti. Ko gali nedominti nuostabi poetė, o klebonijoje – poetės giminaitė?“ [Monsinjoras Konstantinas, p. 17]
     Konstantinas Ambrasas – Vilkaviškio klebonas ir dekanas, monsinjoras, galimas kandidatas į vyskupus. Mokęsis ir pats Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tik ją uždarius persikėlęs į Kauną. Paskutiniu S. Nėries gyvenimo laikotarpiu tikrai buvo Kaune, 1945 metų vasaros pradžioje priėmė kunigo šventimus. JAV ir Kanadoje turėjo giminių. Turėjo ryšių: kaip liudijama atsiminimuose, vienai Vilkaviškio parapijietei buvę leista išvykti į JAV, klebonas Konstantinas per ją slapta perdavęs informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informacija pasiekusi laisvąjį pasaulį, bet ten patekusi į negeras rankas... Susijęs su „Kronika“, tekstais, platinimu.
Kunigo Igno Plioraičio liudijimas: „Kun. Konstantinas man pasakojo, kaip jis, vienas iš pirmųjų, prisidėjo prie žinių platinimo apie Lietuvos Bažnyčią, apie pastangas šią medžiagą persiųsti į užsienį. Jis man sakęs, kad pirmuosius straipsnius apie Bažnyčią ir mūsų seminarijos padėtį jie, aktyviausieji kunigai, stengėsi perduoti atvykusiai iš užsienio lietuvei, kuri, sumaniai juos paslėpdavusi, išveždavo į Vakarus.“ [Ibid., p. 29]
     Savo pamoksluose monsinjoras Konstantinas citavo S. Nėrį, net netikėtomis prasmėmis (p. 288). Ramiai ištariama: mūsų poetė... Pradėjo pamokslą fraze „Per lūžtantį ledą...“ Ištarė ir bendrą frazę: „Kam daug duota, iš to daug bus pareikalauta.“ [Ibid., 245] Taip pat citavo Antaną Baranauską, Bernardą Brazdžionį, Kazį Borutą, Justino Marcinkevičiaus „Šventąją duoną“.
     Atsiminimų apie Salomėją Nėrį knygoje yra Ona Bačinskaitė, bet, atrodo, kad poetės teta, gimimo metai nenurodyti, gyvenusi Alvite. Yra iškalbingesnių užuominų apie paskutinius Salomėjos metus: „Pas mus ėjo šnekos, kad grįžusi po karo į Lietuvą jau ligonis, kad rašiusi eilėraščius apie savo tėviškę, Alvito ežerą ir kt. Labai pergyveno, neradusi savo motinos, Onutės ir kt.“ [Literatūra ir kalba, t. 4, Vilnius, 1959, p. 21] Galėjo žinoti apie paskutinius rankraštinius eilėraščius. Ėjo šnekos – vadinasi, žmonėms buvo svarbu.
     Dar sykį – kodėl? Kodėl tas S. Nėries sąsiuvinis ir tada, poetės paskutinėmis gyvenimo dienomis, buvo toks svarbus? Ir jai pačiai, ir žmonėms, kurie likimo valia buvo prie jos. Nėra jokio pagrindo nepasitikėti artima bičiule Jadvyga Laurinavičiūte, 1945 metų birželio 25 dieną buvusia prie Salomėjos; V. Aleknos užrašyta neabejotinai tiksliai: „Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, bangioji... Paliudyk...“ [Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, 1997, p. 696] J. Laurinavičiūtė galėjo kalbėtis ir su kunigu J. Gustu, atėjusiu į ligoninę tą patį vakarą. Galėjo žinoti, kad paėmė sąsiuvinį.
     Kažkas ypatingo glūdi žmonių tarpusavio veiksmuose, kažkoks vidinis susiklausymas. Gedulingose mišiose liepos 9 dieną Įgulos bažnyčioje, kuriomis pasirūpino J. Laurinavičiūtė (aukojo kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, literatas, slapyvardžiu Žalia Rūta paskelbęs tautosakos darbų, stilizuotų poemų ir eilėraščių, išvertęs „Kalevalą“), dalyvavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Ar jis (jau perskaitęs „Prie didelio kelio“ ir saugantis vieną iš trijų egzempliorių, įrištų žaliais siūlais, surištų ir sunumeruotų, kad niekas negalėtų būti įterpta) galėjo žinoti ir apie tą slaptą sąsiuvinį? Galėjo. Tikėtina, kad ir apie mišias už Salomėjos vėlę jam pranešė J. Laurinavičiūtė, tikėtina, kad jose dalyvavo ir kunigas J. Gustas. Tarp žinančiųjų galėjo būti ir Sofija Čiurlionienė, pernelyg skaudžiai atvira buvo jos pozicija, išsakyta ir „Girioj Žaliojoj“.
     Salomėjos eilėraščiai partizanų spaudoje, J. Lukšos žodžiai, perduoti J. Švabaitės: nėra pagrindo jais netikėti. Ta kunigų grandinė, tas slapta perduodamas žinojimas – ne ta arba ne tik ta yra S. Nėris, kuri pristatoma oficialiai, – tarybinė, tarybinė poetė. Lyg koks gynybinis tautos balsas – atsiimti, ką bandoma atimti, atsiimti ir savojo žmogaus likimą, neatiduoti savo talentingųjų, jei ir prasikaltusių, bet dėl to kenčiančių. Talentingaisiais tauta pasisako, kas esanti. Pasisako ir požiūriais į talentinguosius, santykiais, pozicijomis.
Pokario metais lietuviai tebeturėjo stiprų savisaugos instinktą. Tebebuvo gynybiškai susitelkusių žmonių, vienas kitą suprantančių ir iš žvilgsnio. Neatiduoti svetimiesiems ir tų, kurie kelionėje suklupo, bet savo klaidas suprato, dėl jų kentėjo. Užstoti, ginti, net patiems rizikuojant. Perduoti, perpasakoti. Ji yra mūsų. Ji yra poetė, svarbu, ką ji pasakė saviesiems savo paskutiniais žodžiais.
     Ar dar galima iš to pasimokyti?
     Ar jau pernelyg viskas toli?
     J. Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos bičiulių, vyresnė (gimusi 1899 metais), praktiškesnė, įžvalgesnė. 1944 metais paskirta dirbti į į Respublikinę biblioteką Kaune, po reorganizacijos – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. Galėjo Salomėją lankyti. Atrodo, kad kaip tik į ją sueina paskutinės dar sąmoningo Salomėjos gyvenimo gijos, rišo jas, surišdama su žmonėmis. Žinojo daug, tik klausinėjamiesiems, net patiems geranoriškiausiems, ilgai nepasakė beveik nieko. O turėjo sulaukti 1990-ųjų (mirė 1992 metais), išlaikyti sveiką protą, kad galėtų paliudyti, kaip Salomėja ir prašė, tik jai žinomą teisybę. Paliudijo.
Neįtikėtina teleologija.
Bet nei Viktoras Alekna, nei prof. Viktorija Daujotytė nemini dar vienos liudininkės – Juzės Motiejaitytės-Mačiokienės (1903–2000), kurios, manau, labai svarbūs atsiminimai, užrašyti Leono Juozonio (1922–2015), buvo paskelbti Tremtiny, 1991 X išėjusiame nr. 19, p. 2. — Besikapstydamas kaip višta skiedryne – savo popieryne praeitą savaitę radau pasiliktą šitą numerį; sakinius apie tą sąsiuvinį net pasibraukęs raudonai buvau (šičia = rudos raidės), bet, prisipažįstu, ta žinia buvo visiškai išgaravusi iš galvos; skaičiau lyg pirmą kartą. Štai tas tekstas (visas, nes įdomus; pasvarstymai po to):
Apie prof. kun. Juozą Gustą ir Salomėją Nėrį
Negaliu pamiršti Krasnojarske praleistų sunkių tremties dienų, tačiau tarp jų ir šviesūs prisiminimai apie nuostabų ir šventą profesorių kunigą Juozą Gustą. Tai jis palaikė ir kėlė mūsų tremtinių dvasią. Negaliu nutylėti nepapasakojusi visiems apie šią kilnią asmenybę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau gyvų žmonių, kurie plačiau apie jį papasakos.
     Prisimenu jį visada energingą, raudonskruostį, nepaprastos išminties. Pirmą kartą kun. J. Gustą pamačiau Krasnojarske laidojant ūkininką a.a. Juozą Grėbliauską [†1955 V 14]. Būdama katalikų bendruomenės pirmininke ir kalbėdama prie kapo, padėkojau nepažįstamajam kunigui už paramą. Po to paklausiau kun. J. Gustą, kaip bendruomenė galėtų atsilyginti už pagalbą. Kunigas tik nusišypsojo ir įdėjo man į kišenę voką su, regis, 200 rublių šių laidotuvių išlaidoms...
     Mes, lietuviai, kiek galėjome, remdavome vieni kitus. Dažnai į mano mažytį kambarėlį užeidavo suvalgyti sriubos ir visada linksmas profesorius su draugais. O jo geriausi draugai buvo linksmieji studentai Lionginas Janaudis ir Balys Kavaliauskas, su kuriais jis draugavo kaip su sau lygiais.
Kartą atėję padėjo kelis kilogramus mėsos ir žuvį, sakydami, kad tai mano dukrelei Laurai. Laurutė skundėsi, kad sunku lietuviškai mokytis. Tada profesorius pasisodino dukrelę šalia ir pradėjo pasakoti:
     „Profesoriaujant Milano universitete, vienas draugas iš Oksfordo universiteto Anglijoje pasiūlė man susikeisti vietomis. Sutikau. Profesoriavau jau antrus metus Oksforde, ir vėl man nusišypsojo laimė. Pasiunčia mane į Indiją, Deli universitetą, studijuoti pas Rabindranathą Tagorę senosios sanskrito kalbos.
     – Kodėl mane siunčiate? – klausiu aš.
     – O todėl, kad tu lietuvis, o lietuvių kalba yra artimiausia senajai sanskrito kalbai.
     Jau imatrikuliacijos dieną Tagorė paprašė mane lietuviškai sukalbėti maldą „Pater noster“. Atėjęs prie manęs, Tagorė beveik kas trečią žodį jau kartojo panašiu sanskrito žodžiu. Ir nuo čia prasidėjo mūsų bendravimas. Vos tik sandalais apsiavęs, basas greitasis Tagorė įžengia pro auditorijos duris, jau kalba anglišką frazę. Aš ją verčiu lietuviškai. Nuo to prasidėdavo visos Tagorės senojo sanskrito paskaitos. Tai štai kaip garsusis Tagorė vertino lietuvių kalbą“, – baigė profesorius. Nuo tada dukrelė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasigyrė, kad gavusi iš Lietuvos poetės Salomėjos Nėries knygą „Diemedžiu žydėsiu“. Tada linksmieji studentai pradėjo
juoktis, kad Nėris, nors ir labai talentinga, bet kaip netikinti palaidota ir lyg pamesta kaip šunelis patvory be religinių apeigų.
     Profesorius juos subarė ir papasakojo, kad Salomėja Nėris mirė aprūpinta šventais sakramentais.
     „Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo.
     Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“.
     Profesorius rūpinosi ne tik mumis, lietuviais. Jis važinėdavo po plačias Krasnojarsko apylinkes, laikydamas pamaldas čia atvežtiems katalikams Pavolgio vokiečiams, baltarusiams ir kitiems. Pradėjo mus kviesti į saugumą ir versti pasirašyti, kad kunigas Gustas ima mokesčius už patarnavimus. Mes aiškinome, kad katalikų bendruomenė gyvena iš aukų, ir nesirašėme. Siūlėme profesoriui išvažiuoti kitur, bet jis sakė: „Nevažiuosiu iš čia tol, kol nepakrikštysiu visų tikinčiųjų ir jų šeimos narių“.
     Žinojau, kad profesorius gyvena pas vieną baltarusę senutę. Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį. Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą, įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį profesorius, atlaikęs šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę kambario duris, rado kambario viduryje ant grindų, paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai. Ne, tai nebuvę nuodai, o tik lėto veikimo milteliai, tirštinantys kraują. Šeimininkė išprotėjusi.
     Profesorius kun. Juozas Gustas palaidotas Krasnojarsko kapinėse. Iš 1959 m. darytų nuotraukų matyti, kad kapas aptvertas apie pusantro metro aukščio metaline tvorele, ir pastatytas akmeninis (o gal betoninis) apie dviejų metrų kryžius su niša paveikslėliui viršutinėje pamato dalyje. Ar nereikėtų Jo šventus palaikus pargabenti į Lietuvą?
     Reikėtų jo garbei ir muziejėlį įrengti.
Keista, kad Viktoras Alekna šitų 1991-ais paskelbtų atsiminimų nemini SN gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj, išėjusioj 1997-ais. Juk net smulkmenas apie SN rankiojo; pats būdamas tremtinys, greičiausiai net prenumeravo Tremtinį. Spėčiau, kad visas metraščio tekstas buvo baigtas ir perrašytas iki tos publikacijos pasirodymo; matė, ketino įtraukt, bet, aplinkybėms palankiai nesusiklosčius, liko šita publikacija nepaminėta.
Aleknos nebepaklausi, kaip ten buvo; o prof. Daujotytės ryžaus. Iš el. laiško (2019 IX 18): „konkrečiai su Tavo minima publikacija nesusitikau“; apie jokias paieškas Oxfordo universiteto bibliotekoj netekę girdėt.
Bet juk Oxfordą mini Ligija Tautkuvienė Drauge; Profesorė spėja, kad „galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau“. Susiradau tą Draugo skyriaus „Bičiulystė“ redaktorės LigT tekstą (žr. čia p. 4); manau, tai kompiliacinio pobūdžio rašinys; spėčiau, vienas iš šaltinių – Clevelande leistoj Dirvoj 1992 II 6 iš Lietuvos aido persispausdintas Jono Starkaus str. „Nauja apie S. Nėrį“ (žr. čia p. 5): autorius, be kita ko, pristato ir publikaciją XXI amžiaus savaitrašty 1991 XI 7, nr. 44, kur tas pat surašyta, kas buvo spalio Tremtiny. Beje, sakinys LigT tekste toks: Sąsiuvinys su eilėraščiais perduotas Oxford universiteto bibliotekos archyvui („Tremtinys”). Atsidūręs po pasakojimo apie SN motiną, skaičiusią dukros eilėraščius prieš mirtį, jis tampa klaidinantis – kreipiantis į JAV esantį Oxfordo padalinį (ir iš kur tie 1965 metai? 1965-ais Chicagoj išėjo Petronėlės Orintaitės atsiminimai apie Nėrį Ką laumės lėmė [mini ir Starkus]; SN motina Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė mirė 1968 II 1 Chicagos priemiesty Cicero; LigT susipainiojo?).
Aišku, į visus atsiminimus, ir į Juzės Mačiokienės dera žvelgt kritiškai, bet, manau, minėdama Oxfordo universitetą, tikrai suprato ką mini; o tai juk svarbiausia žinia. — Ką SN atidavė kun. Gustui? Vargu ar eilėraščių rankraščius. Eilėraščiais pasirūpino išdalydamas susiūtus Prie didelio kelio mašinraščius. Tai turėjo būt kas nors kita – gal ne įprastinis dienoraštis, gal kokie išpažintiniai užrašai; nelyg rašytinė išpažintis, priedas prie tikrosios žodinės paskutinės; to, kas pradėta 1945-ų vasario vidury kitam, išlikusiam sąsiuviny, tęsinys? — Kokiu keliu tas sąsiuvinis galėjo keliaut Oxfordan, bent jau kokį buvo sugalvojęs kun. Gustas? Manau, ne į paprastus kunigus, tuolab ką tik įšventintus, reiktų dairytis, o į vienuolius – brolius sileziečius. Antano Balašaičio straipsny VLE užfiksuota, kad 2000-ais kun. Gustas buvo paskelbtas kankiniu. Vadinas, kažkas iš Bažnyčios žmonių rinko medžiagą etc.; gal išsiaiškinta, ir su kuo iš savo ordino brolių kun. Gustas nuo 1945 VI 25 (išklausė SN išpažintį ir paėmė sąsiuvinį) iki 1946 VIII 25 (buvo suimtas) bendravo, gal kas iš brolių tuolaik išvyko iš Lietuvos?
„O tu žinai, kiek Oxfordo universitete bibliotekų?“ – paklausė coll. Rūta, kai pacitavau Mačiokienės perpasakotus kun. Gusto žodžius. Taip, labai daug. Pradėt klausinėti gal reiktų ten, kur kun. Gustas dėstė (jei „profesoriavo“, juk ne per daug sunku būtų išsiaiškint); kur studijuojama teologija, egzegezė, o gal kalbotyra?
Pokalbio su savim nuotrupa:
– Gerai, pricitavai, net pasvarstei, gasiliūnai, bet kas iš to?
– Nieko. Bent kol kas. Bet gal kam nors kils noras pasidomėt, ką surinko Bažnyčios žmonės, prieš pripažindami Juozą Gustą SDB (1906–1933–1958) kankiniu. O ar kas oficialiai kreipės į Oxfordo universitetą klausdamas, kokių žinių ten likę užfiksuota apie konkretų asmenį – kun. JG?
– O iš to kas?
– Irgi dar nieko. Nežinau, bet Mačiokienės atsiminimai vieninteliai, kuriuose minima konkreti vieta, kur galima būtų paieškot to SN sąsiuvinio, atiduoto kun. Gustui. Jis, tas sąsiuvinis juodais viršeliais vis dėlto turėjo būt – per daug dūmų, kad nebūt buvę ugnies. Iki šiol, regis, jokia vieta nebuvo tikrinta. Suprantu, gal nieko ir neatsirastų, bet gerai būtų patikrint. Tik tiek.

Prieduras Šalia Juzės Mačiokienės atsiminimų tame pačiame Tremtinio puslapy įdėtas ir Povilo Vitkevičiaus (1928–2012) rašinys, datuotas 1991 X 3, apie kun. Gustą SDB; priduriu (kad ir dėl paminėtų vertimų; VLE jie neminimi).
Gulagų apaštalas
Juozas GUSTAS (1906–1958 m.), gimęs Jurbarko valsč., Klišių km., kunigas salezietis. Į šią vienuoliją įstojo 1923 m. Italijos universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją, 1932 m. įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Kunigu įšventintas 1933 m. Po papildomų studijų apgynė filosofijos ir filologijos daktaratus. Lietuvoje kurį laiką klebonavo Saldutiškio parapijoje, kurioje buvo įsikūrę saleziečiai. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė pastoracinę teologiją ir pastoracinę mediciną. Vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą. Buvo geras senųjų ir dabartinių kalbų žinovas, domėjosi lyginamąja kalbotyra. Į lietuvių kalbą išvertė nemažai knygų, tarp jų ir „Eneidos“ poemą hegzametru (iš lotynų k.) [libyje.lt užfiksuoti vertimai: Kunigas Bosko sakydavo … (Vytėnai: Sileziečių leidinys, 1940) ir Bendrieji Švč. Panelės Marijos mišparai (tekstas lot. ir liet. kalbom, yra paaiškinimai; Kaunas, 1944); dėl Vergilijaus Eneidos žr. printscreeną dešinėj; vertimas nebuvo išleistas?]. Aktyviai dirbo lietuvių katalikų spaudoje. Pokario metais (1946 m.) buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Sibiro gulagą. Lageriuose dirbo aktyvų pastoracinį darbą tarp kalinių, skaitė įdomias paskaitas apie lietuvių kalbą, istoriją, kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą, po poros mėnesių (1956 08 27) savo noru vėl išvyko į Sibirą misijoms tarp vietinių gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių).
Gyveno Krasnojarske, garsėjo kaip labai geras krosnių statymo meistras. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose svetimų kalbų (anglų, vokiečių, italų, prancūzų) vertėju. Čia įkūrė katalikų maldos namus ir parapiją.
Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, palaidotas Krasnojarske.
P.S. Užmečiau akį ir į LGGRTC parengto leidinio Lietuvos gyventojų genocidas II tomo (1944–1947) pirmą knygą (A–J); p. 569 kategoriškai: nužudytas.

2019-09-24

(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):
Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)
JM-M nuotr. iš tekstų.lt
O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:
Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.
Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.
Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.
Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)

2019-09-23

(1203) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lxi

dedikacija Witoloraudos pirmam tome, p. V
Ievai K., Vištelio rankraščius, saugomus LLTI BR, skaičiusiai
— vietoj atsiprašymo, kad nepasisveikinau per kelionę 2019 IX 21

– Argi tam tikru atžvilgiu Kraszewskis nėra dabartinės Lietuvos tėvas, ir kas tat žino? [1]
– Kas tat žino, nežinau, bet be jokių atžvilgių tėvas, – taip ir kreipdavaus rašydamas: Mylimiausias ir Garbingiausias Tėveli! ar net: Garbingiausias ir Mylimiausias Tėvužėli-Viešpatėli! [2]
------------------------------------------
[1] Klausimas Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio, iš pokalbio su Vytautu Bikulčium Paryžiaus užmiesty Maisons-Laffitte, Kulturos redakcijoj ir sykiu redaktoriaus namuose. Pirmasis Giedraičio interviu nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudai buvo paskelbtas: „Nepriklausomos minties riteris, arba ‘Liaukimės bijoję kits kito’“, Literatūra ir menas, 1993 XI 20, p. 3.
[2] Kreipiniai iš Andriaus Vištelio laiškų, žr. Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J.I. Kraševskiui (1992), p. 203 ir 208.

Digresija Kai neapsisprendžiu, kaip derėtų į žmogų kreiptis: tu ar jūs, vis prisimenu Vištelio laiško Kraszewskiui, baigto 1876 III 18 dienos aštuntą vakaro, gabaliuką:
[...] esi tikras Palemono Sūnus, kartu ir mano Mokytojas bei Tėvas, beveik iš kraujo, kaulų ir karo [krewny po mieczu]... Nepalaikyk blogu to įžūlaus prisipažinimo arba pretenzijos į giminystės ryšių atgaivinimą ir būk malonus atleisti už tą arogantišką nemokšiškumą, kad išdrįsau iš karto kreiptis antruoju asmeniu [tutoyer – tujinti], ir prašau atminti, kad pasaulyje mes visi, visa žmonija (net laukiniai engėjai) į Amžinąjį visų Tėvą, Meilės Dievą kreipdavomės ir kreipiamės vardu ir [žodžiu] Tu. Jeigu kuris išsilavinęs [žmogus] man savo „tu“, esu tikras, kad mane jeigu ir nemyli, tai gerbia. Taip juk ir aš darau – ką myliu, sakau jam tiesiog „tu“. O kas dėl to užsigauna, žinau, kad nenori būti mano mylimas. (p. 174)
Ne ne, nesivadovauju Vištelio supratimu apsispręsdamas, tik prisimenu citatą, ir dar prisimenu Baltušio laiškus Monikai Mironaitei: kai viskas gerai – tu; o jei susipyksta, tuoj – jūs, drg. Mironaite, etc.

2019-09-17

(1202) Eilėraščių istorijos, vii: Knuto Skujenieko „Boldinas rudens“ = „Boldino ruduo“

ėr šito eilėraščio dvikalbėj Knuto Skujenieko eilėraščių rinktinėj es pabiju tālos ciemos = aš esu toli viešėjęs (sud. Vladas Braziūnas, 2004); gal net nebuvo skelbtas jokiam rinkiny, nes KnSk Rakstuos įdėtas, regis, paskutinian toman, kurio paantraštė Dzeja, vēstules, miscelāniji (2008, p. 215–217; dėkui, Vladai, už kopiją!).
— 1991-ų pavasarį Šiaurės Atėnų redakcijon, kuri tuolaik buvo Pylimo gatvėj tam pačiam pastate kaip Atgimimo redakcija, atkeliavo laiškas iš Šiaulių – Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė atsiuntė du „Laiškus už praeities į dabartį“. Praeitis šiuo atveju – septyneri nelaisvės metai, kai kalėjo Rusijos Federacijos Kemerovo srities, Irkutsko srities ir Mordovijos lageriuos (1958–1965); vienas laiškas vadinos „Prancūzija“, kitas – „Broliai latviai“. „Broliuos latviuos“ (ŠA, 1991 V 15, nr. 19, p. 3) prisimenamas tas KnSk eilėraštis; praeities tikslesnė vieta – Mordovijos lageris; tikslesnis laikas – greičiausiai 1963-ių ruduo, o gal 1964-ų.
Noriu versti latvių poetus, – sakau ir einu pas Ainą. Ji ruošia pažodinius tekstus Olgai Vsevolodovnai [Ivinskajai, Pasternako draugei ir mūzai (jei neklystu)].
Aha, Vizma Belševica: „Kalno žodžiai tam, kuris liko lygumoje“. O čia dar vienas – „Baladė apie bailį“ – „Pasitaikė šalimais jiems mirti, savo krauju velėną pagirdyt. Viena kulka narsuolį pakirto, dvi pataikė į bailiojo širdį“. Didvyriški eilėraščiai, kažkodėl nesinori jų imti iš Ainos rankų. Aina – „beldikė“, pati pasigyrė bendradarbiaujanti su operatyvininku.
– Aina, duok ką nors, tik ne Belševicą.
– Tada versk mano bendrabylį Knutą Skujenieką. Žinai tokį poetą?
– Iš kur galiu žinoti?
– Nieko tu nežinai šitoje skylėje tūnodama. Va – Knuto eilėraštis. „Boldino ruduo“.
[KnS-ko eilėraštis „Boldinas rudens“, dedikuotas puškinistui prof. Sergejui Bondi, buvo išspausdintas savaitrašty Literatūra un Māksla 1962 II 10; tų pat metų balandį būsimasis Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys, Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius Knutas Skujeniekas buvo suimtas, o metų pabaigoj nuteistas už vad. antisovietinę veiklą septyneriems metams (kaip ir Gaškaitė) ir atsidūrė Mordovijoj; iš kur minimoji Aina (greičiausiai Aina Zābaka) gaudavo poezijos? – gal jai atsiųsdavo iš Latvijos? — Štai tas Skujenieko eilėraštis:
Vējš kauc un kauc... Jau kuro dienu lietus...
Un ceļi rūgst kā maizes mīkla abrā.
Aiz loga skumjā, tukšā puķu dobē
Liec zemu galvas piemirkušās astras.
Pat zirgam stallī nemierīgi sapņi,
Tam rādās birzis, skrējiens trakos auļos
Un slaidkājainie suņi, lapsu dzenot...
Kur tagad izjāt? Lietus aizsedz rūtis
Ar pelēkām un asarainām restēm.
Pa apkārtējiem ciemiem plosās mēris.
Un tātad – cietums. Vienīgais, kas atliek –
Laist spārnos domu, kuru nevar saistīt,
Tad tai no spārna izraut cietu spalvu,
To ilgi, ilgi asināt un iešķelt,
Lai, tiklīdz smaile aizskar balto lapu,
Tek dzeja līdzenā un tīrā straumē.
Vējš kauc un kauc... Bet diena lēni rokas
Un slēpjas nobirušās kļavu lapās.
Brien vakars, smagām kājām stigdams dubļos.
...Pie sveces baltā kakla sīku liesmu
Liek nervoza un sadrūmusi roka.
Pa baļķu sienām garas ēnas dejo,
Un vienmērīgi lietus klauvē logā
Jau kuro dienu... Ziņas nāk tik reti
Pa tāliem, izrūgušiem krievu ceļiem...
Ir tikai grāmatas un vientulība,
Un tālas ainas, tāli, jauni vārdi,
Kas lēnām krājas, pilda spalvas smaili.
Cik grūti vārdi dzimst, cik strauji aug!
Kā viņi skrien, kā klūp, kā mirst un atkal ceļas,
Iet sāņus, dodot vietu citiem, īstiem!
No tumšā kakta kā no tumšas dzelmes
Peld smaga brigantīne melnām burām
Ar skopā bruņinieka zeltu.
Un vara patvāris ar garo krānu
Sen nav vairs patvāris – tas Komandors,
Kas metāliskā balsī tiesu vēstī
Un pastiepj smagu, nežēlīgu roku.
Vējš kauc un kauc... un kaktos ēnas trīso,
Tās cīnās kaujā, dejo menuetu,
Tās zvērē mīlu, kārtis slēpj zem galda
Un raktuvēs zem važu svara liecas —
Cik daudz šo ēnu! Cik tās visas spilgtas!
Un katra nāk un prasa savu tiesu.
Kā viņām atteikt, sengaidītām ēnām!
Jau roka tirpst, jau acīs ielīp gurdums,
Bet ēnas nāk un nāk un neredz gala.
Jau čaklā svece izraud sevi sausu,
Bet ēnas prasa aizdegt jaunu sveci,
Un vēl pie jaunas sveces baltā kakla
Ceļ liesmu nervoza un iedvesmota roka.
Vējš kauc un kauc... Un krājas lapu kaudze:
Cik ražens lapkritis ir šajā naktī!
Rīt tās bez saules dzejas zeltā mirdzēs,
Līdz atkal vakars nāks, nāks atkal ēnas,
Nāks atkal vārdi, ass uri mokošs nemiers,
Un atkal domu birzis nobirdinās
No saviem zariem nobriedušas rindas.
Vējš kauc un kauc... Deg sprakstot trešā svece.
Vēl ēnas nāk un prasa jaunu spalvu,
Un jaunu spalvu asina un iešķeļ
Bezgala nogurusi, mēma roka.
Jau pirmie gaiļi dzied. Caur lietus režģiem,
Caur vēja auriem, cauri pusnakts vārtiem
To tālā dziesma vēstī jaunu rītu.
Miegs atnāk ritam līdz. Bet vēl pat sapnī
Uz segas roka raksta, raksta, raksta...
Vējš kauc un kauc... Teic, mana laiskā roka,
Tu spētu reiz tā nogurt?...]
Neprašysiu Ainos pažodinio vertimo. Kaip nors pati manysiuos.
Kasame bulves. Lynoja. Vagos ilgos, rodosi, jų galai įsiremia į dangų, iš kurio nesustojamai žliaugia įkyri drėgmė. Prisigretinu prie nešnekiosios Vilmos. Tikra Juozapota, tik jos Petriukas dar gyvas – gretimame lageryje dvidešimt penkerius metus skaičiuoja.
– Vilma, ką reiškia žodis „stallī“?
Vilma dėbteli iš po surauktų antakių. Prakauli, pražilusi, rankos kaip gysloti kabliai – nieko nereiškia bulvių maišą įversti į mašiną. Vos suspėju šalia jos.
Pasakys žodį, ir vėl tyli, niekada daugiau kaip trijų žodžių iš eilės neištaria.
Pradedu beviltiškai atsilikti. Ir vaga pasitaikė derlinga – kas žingsnis krepšys. Karštligiškai kapstau rankomis, mintyse įsakinėdama pirštams greičiau judėti. Vos ne keturiomis einu per vagas.
– Vilma, o „birzis“? – beveik verkdama šaukiu jai į nugarą. Vilma tyli, lyg nenugirdusi, tik greit perlipa į mano vagą ir surenka bulves. Štai jau kasame greta.
– Paldies, – sakau, braukdama prakaitą. – Bet tu man neatsakei.
Vilma jau vėl priešakyje. Numeta per petį lyg bulvę kokį žodį ir vėl tyli. Tempdama purviną krepšį, rikiuoju žodžius: „Vėjas kaukia ir kaukia... Jau kiek dienų lyja. Išbrinko keliai lyg tešla duonos geldoj... Lietus langus uždengia vinguliuojančiom ašarų grotom...“ Ir eilėraštis išsilieja, savo sparnais nunešdamas mane tolyn nuo klampaus lauko. Kažin, ką dabar gretimame lageryje rašo Knutas Skujeniekas? „...Sakyki, mano išlepus ranka, ar galėtum tu šitaip pavargti?“ Kartoju jo žodžius, nepastebėdama, kaip niūri diena eina į pabaigą.

Traukinys dejuodamas linguoja į šonus, krūpčioja bėgių sandūrose. Senasis Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Stulbinantis grįžimas į praeitį.
O visgi keista – kas išsaugojo ir atvežė į kalinių suvažiavimą tą lagerinį sienlaikraštį? – sakau kalėjimų bendražygiui Stasiui [Stunguriui?].
– Po trisdešimties metų, po to, kai Olga Vsevolodovna parašė knygą [tikriausiai turima omeny Paryžiuj 1978-ais išleista Годы с Борисом Пастернаком: В плену времени], paimti ir patėkšti lyg purvo gniūžtę tą jos lagerinę „kūrybą“?
– Kažin, kiek toje salėje buvo saugumiečių? – klausimu į klausimą atsako Stasys.
Neapykanta degančiomis akimis „Pamiatj“ oratoriai, „tikrieji marksistai“, dėkojantys komunistų partijai už pertvarką, monarchistai, svajojantys apie kazokų imperiją, naujieji demokratai, metantys aistringą iššūkį komunizmui, buvę provokatoriai – „seksotai“, specpsichiatrinių ligoninių kankiniai – ko tik nebuvo toje salėje.

Eisiu padraugauti su latviais, – sako Stasys. – Jie važiuoja gretimame vagone.
Nešnekūs, neišsimiegoję žmonės gūžiasi vagono tambūre. Žvarbus priešaušris. Traukinys ilgai stoviniuoja Rygos priemiesčiuose. Perone pasiveja du vyrai. Susipažįstame.
– ...ieks, – sako vienas, paspausdamas ranką.
– Negaiškite, nelydėkite mūsų, – sakome latviams. – Ryga mums jau beveik namai. Malonu buvo susipažinti.
Latviai nueina į lynojančią naktį.
– Tas latvis gerai moka lietuviškai, – sako Stasys. – Poetas. Mūsų laikais buvo Mordovijoje.
Kokia jo pavardė? – klausiu nuo rudeniškos drėgmės stingstančiomis lūpomis.
– Taigi sakė, ar negirdėjai? – juokiasi Stasys. – Knutas Skujeniekas.
– Knutas Skujeniekas?!
Tolumoje dūluoja du siluetai. Žiūriu jiems įkandin. Taip daug būčiau norėjusi pasakyti. Tačiau ką gi aš būčiau pasakiusi? Apie išdavikę Ainą ir apie tą rudenį? Ar apie tą beviltišką tremties naktį, kai pavargusi ranka vis „rašo ir rašo“? Ką apie tai galima pasakyti? Visa tai jau seniai yra nugrimzdę į atminties šulinį, kur lyg balti akmenys gražiai guli šalia vienas kito mūsų jaunystės atradimai: pasiaukojimo ir išdavystės skonis, vilties saldybė, atskiesta klastos tulžimi, prarasto laiko miražas, susiliejantis su geidžiamos ateities vizijomis. Ir poezijos galia, tąsyk taip ryškiai, lyg amžinybės kristalas, sušvitusi virš susiskaldžiusio, žiauraus, besiblaškančio ir klystančio pasaulio.
Nei tada, nei vėliau taip ir nepaklausiau Nijolės Gaškaitė (o progų juk buvo), ar yr jos archyve užrašytas šito Knuto Skujenieko eilėraščio vertimas. Kad jis buvo galvoj, ir širdy (atsiprašau už skambų žodį), – taip, buvo, ir tikriausiai iki vertėjos gyvenimo pabaigos.
P.S. Apie ką tas kitas jos laiškas iš praeities į dabartį? Surašytas kaip pokalbis su mergina Mordavijos lagery ir vėliau jos bute Maskvoj; galima suprast, kad ta mergina – Irina Jemeljanova, Olgos Ivinskajos dukra, nuteista sykiu su motina; minimas ir sužadėtinis Žoržas – Georges Nivat, išskraidintas iš Sovietų Sąjungos Prancūzijon likus porai dienų iki vestuvių, ir Vadimas Kazovojus, irgi Mordovijos kalinys, vėliau tapęs jos vyru. Paskutinė to laiško, pavadinto „Prancūzija“, atkarpa:
Po kruvinojo sausio laikraštis „Le Monde“ [1991 II 21] išspausdino Prancūzijos intelektualų manifestą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atkūrimo [Un manifeste d’intellectuels français en faveur des Républiques baltes]. Po manifestu pasirašė Nobelio premijos laureatai, menininkai. Tarp 62 pasirašiusiųjų – dvi neprancūziškos pavardės. Tai prof. Algirdas Greimas ir poetas Vadimas Kozovojus. (ŠA, 1991 V 8, nr. 18, p. 4)
Yra ir Georges’o Nivat parašas. (Pagalvojau: o Irinos Jemeljanovos atsiminimuos apie Mordovijos lagerius bent kartą paminėta литовка Ниёле?)

2019-09-13

(1201) Tarp kitko: Grinkevičiūtės vertimų bibliografijos papildas + digresija

Prieš porą dienų gavau Kamilio Pecelos el. laišką: Rytų Europos kolegija Wrocławe jau išleido jo verstus Dalios Grinkevičiūtės Lietuvius prie Laptevų jūros lenkiškai. Lenkų – septinta kalba, į kurią išversti DalG atsiminimai: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, suomių, šį pavasarį išėjo nyderlandiškai (versta iš vokiško vertimo); rusų irgi priskaičiuot reikia? – pirmoji publikacija vėlesniųjų, vad. trumpųjų, juk buvo rusiškai, samizdate.
Bet vienas dalykas – kad koks vertimas išėjo (aišku, džiugu), o kitas (kaip čia pasakius? – prasmingesnis?) – kad tą vertimą kas nors skaito; jei yr galimybių, tarkim, pasiimt knygą iš kokios viešosios bibliotekos. Nežinau kaip Lenkijoj, kas sprendžia, kaip komplektuot įv. bibliotekų fondus, bet va pagalvojau: o ar galima tikėtis, kad bent po vieną Grinkevičiūtės vertimo egzempliorių bus Lietuvos lenkiškų mokyklų bibliotekose; ar viešosiose, kurių didelė dalis skaitytojų – lenkakalbiai, pvz., Šalčininkų rajono savivaldybės viešojoj b-koj? Vargu ar galima tikėtis. O gal aš per didelis skeptikas? Gal kas nupirks, atveš ir padovanos? Oi nežinau nežinau.

Digresija 1994-ų lapkritį 7 meno dienose per tris numerius (44–46) ėjo Jordano Elgrably „Pokalbiai su Milanu Kundera“ (iš žurnalo Salmagundi, nr. 73, 1987-ų žiema, išvertė Julius Keleras; kalbėtasi 1984-ų rugpjūtį ir 1985-ų balandį Paryžiuje). Vienas klausimas ir atsakymas:
J.E.: Jūs žinote, jog bent jau Jungtinėse Valstijose esate laikomas disidentu, tolygiu Solženicynui, ir vis dėlto bandėte tikinti, jog rašydamas prozą nesijaučiate disidentu. Būtų įdomu sužinoti, kaip Jūs vertinate Solženicyną. Ar Solženicynas tikrai iškrapštė iš akių paskutiniuosius lojalumo komunistinei ateičiai krislus čekų intelektualams?
M.K.: Norėčiau išvengti bet kokio nesusipratimo. Aš jaučiu begalinę pagarbą Solženicynui, jo drąsai, jo žudančiai Rusijos komunizmo kritikai. Jam, kaip niekam kitam, pasisekė sujaudinti ir sukrėsti (geriausia šio žodžio prasme) Vakarų sąmonę. Tačiau man asmeniškai jis nepadarė jokio poveikio. Čekoslovakija gyveno turėdama savą stalinizmo patirtį, savą komunizmo opiumą. Ji išgyveno abi negandas visai skirtingai nei Rusija ir iškentėjo savo intelektualines pasekmes. Išorinės įtakos? Taip, be abejo. Tačiau visų pirmiausia ir visų svarbiausia buvo Lenkija, suvaidinusi avangardinį vaidmenį antitotalitariniame intelektualiniame pasipriešinime. Nuo pat 1950-ųjų! Prisimenu, kaip žavėjausi lenkų filosofu Kolakowskiu, dramaturgu Mrožeku ar Kazimierzu Brandysu (1916 m. gimęs lenkų rašytojas, daugelio romanų autorius – vertėjo pastaba)! 1953-aisiais Czeslawas Miloszas jau buvo parašęs savo išsamią ir galutinę Rusijos komunizmo, importuoto į Lenkiją (ir į visą Vidurio Europą), analizę. “Pavergtas protas” yra fundamentalus darbas. O apie 1950-uosius kitas lenkas, Gustawas Herlingas, parašė nepaprastai vertingus atsiminimus apie gulagą [rašė 1949–1950-ais, vertimas į anglų kalbą A World Apart: The Journal of a Gulag Survivor išėjo 1951-ais Londone, ten pat lenkiškai 1953-iais; Lenkijoj pirmąkart išleisti 1988-ais]. Tuometinės prosovietiškai nusiteikusios Vakarų inteligentijos dalies dėka knyga liko nepastebėta. Užmiršta. Taigi galima apibendrinti - jei kas nors ir buvo man sektinas pavyzdys, intelektualinis stimulas, tai tik mano kolegos lenkai. Aš daug jiems skolingas. Ir jei galėčiau ką nors rekomenduoti, tai tik štai ką: studijuokit lenkų kultūrą! Po 1945-ųjų Lenkija tapo tikruoju Europos centru. Tai sakydamas turiu omeny, jog ji tapo sunkiausiai išsprendžiama Europos drama tarp Rytų ir Vakarų, tarp demokratijos ir totalitarizmo, tarp tolerancijos ir netolerancijos. (7MD, 1944 XI 11, nr. 45, p. 6)
Šitą Kunderos atsakymą prisiminiau dėl sakinių, kuriuos padariau rudus, – mat Kamilis P. prie laiško prikabino vienos recenzijos kopiją – savaitrašty Sieci paskelbtos Wojciecho Stanisławskio „Piąty żywioł: wszy“, kurioj yra Grinkevičiūtės ir Gustawo Herlingo-Grudzińskio atsiminimų sugretinimas:
Oba zapisy [t.y. vad. ilgieji ir trumpieji DalG atsiminimai], uzupełnione o opis prześladowań, jakim poddawana była przez większość swojego życia lekarki [„Gimtojoj žemėj“], stanowią dziś lekturę obowiązkową w szkołach litewskich. Trudno nie zestawić jej w myślach z naszym, również lekturowym, „Innym światem”, choć nie byłoby to porównanie sprawiedliwe. Bo Gustaw Herling-Grudziński znalazł się w Jercewie jako student drugiego roku polonistyki, redaktor i krytyk, młody mężczyzna smakujący języków i ciekaw świata, sądzony za politykę konspirator. Dalia trafiła nad Lenę z różowego świata nastolatki, której horyzont nadal wyznaczają rodzice, kilka koleżanek, kwitnące łąki pod Kownem i kurtyna teatru na popołudniowym przedstawieniu, w którym rządzą pogodne i proste emocje, a pojęcie „ojczyzna” znane jest z czytanek.
     Ta różnica, ten skok doświadczenia między nimi utrzyma się już na zawsze: komu pól świata z Armią Andersa, komu północne kolejowe szlaki; komu śmierć najbliższych w Londynie, komu w Kownie; komu rozmyślania w Neapolu, komu dyżury w wiejskiej lecznicy w Szylelach. Dalia nigdy nie będzie mierzyć się z Dostojewskim, dociekać natury Rosji, testować swojej nie/wiary. Jej relacja jest epitafium dla plemienia nielicznych Bałtów: nawet nad Leną Litwini starają się trzymać razem i z Estończykami, z Finami, wszyscy zaś Polacy rozczytani w relacjach z Kresów, którzy lubią obracać w pamięci motyw (skądinąd prawdziwy) „żydowskiego NKWDzisty”, powinni zwrócić uwagę na postać polskiego magazyniera Święcickiego i zdać sobie sprawę, że mistrzostwo Sowietów w waśnieniu narodów nie ma sobie równych. Jej zapiski przypominają chwilami słowa Nel, wspominającej w ostatnim rozdziale „W pustyni i w puszczy” prywacje, jakich doświadczała: i wtedy było zimno, a potem pękały lody, a potem.... Morderczy wysilek świadka, który wyciska z pamięci jeszcze jedno, jeszcze dwa nazwiska, ostatni ślad po skórach, ciśniętych do dziury w lodzie pod Trofimowskiem, pozostawia nas obojętnymi: o Žukienė, Štarienė i Miliutė dowiedzieliśmy się zbyt mało, by wyróżniły się w naszych oczach z gromady w lodowych śpiworach, wsłuchującej się we wspólnym baraku w chrapanie konających. Ostatnie rozdziały książki – relacja z szykanów, jakim Dalia była poddawana przez prowincjonalną administrację i bezpiekę w breżniewowskich Sowietach – kryje w sobie monotonię skargi, kierowanej przez zaszczutego człowieka do najwyższych władz, kołującego lamentu. (Sieci, 2019 IX 8, nr. 36, p. 79)
Neišversti Herlingo-Grudzińskio atsiminimai į lietuvių kalbą, net wikipedijoj nėr straipsnio apie jį lietuviško varianto. (Gaila ir šiek tiek gėda.)