(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-07-16

(1191) Epizodai, xxxv: kaip 1949-ais suimtą Valį Drazdauską mėginta gelbėt

[Yra vienas įrašas apie tekstą, kurį rašė ne Salomėja Nėris, bet jos vardu buvo paskelbtas New York Herald Tribune 1943 V 20 ir į Raštus dedamas; šitas įrašas apie kitą tekstą – žinomesnį, irgi ne jos pačios rašytą, – vad. pareiškimą Trečio fronto nr. 5 (žr. p. 6 arba dešinėj) 1931-ais.]

— pernai 75 egz. tiražu išėjusioj paskutinėj redaktoriaus, prozininko ir poeto Vytauto Rakausko (†2019 VI 28 Kaune, palaidotas Balninkuos) knygoj Palikę pėdsaką (straipsniai, apybraižos, atsiminimai) yra anksčiau niekur neskelbtas prisiminimų gabaliukas „Kelios nuotrupos“: apie bendravimą su Kostu Korsaku paskutiniais jo gyvenimo metais (1980–1986) – buvo KostK Raštų redaktorius, paskutinį tomą – poezijos (1990) parengė. Kaip sekas redaguot Korsaką, Rakausko vis paklausinėdavo kolega Aleksandras Žirgulys; kartais kalba nukrypdavo šonan (pvz., Nėries pusėn; VytR buvo sudaręs rinkinį Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje, 1981):
Man paminėjus S. Nėries nukrypimą į kairę, jos paskelbtą pareiškimą 1931 m. „Trečiame fronte“ (Nr. 1 [t.b. 5]), A. Žirgulys paaiškino, kad pirmasis jo variantas rašytas Valio Drazdausko, vienintelio iš trečiafrontininkų komunistų partijos nario.
– Gal tik spėjama? – suabejojau.
– Tikrai. Iš archyvo paimtas variantas patvirtina. Atlikta teksto analizė rodo, kad ir visi braukymai, taisymai Drazdausko daryti. Kai Drazdauską suėmė, mes tą pirmąjį variantą iš archyvo paėmę ėjom pas Guzevičių, nešėm parodyti – reikėjo žmogų gelbėti.
Apie beviltišką žygį pas neseniai buvusį valstybės saugumo vadovą, saugumo generolą A. Guzevičių, Aleksandro neklausiau. (p. 27–28)
Taip, žygis buvo beviltiškas: ValD-ką suėmė 1949 V 19, kalino Kaune ir Vilniuj, 1950 V 31 Ypatingasis pasitarimas nuteisė 10 metų lagerio (iš Karagandos srities grįžo 1956-ais).
P.S. Prisimenant aa. VytR-ko darbus, pirmiausia iš atminties iškyla Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), redaguota trijų Vytautų: Kubiliaus, Vanago ir Rakausko. Rakauskas, kaip pats ragavęs lagerio, rūpinosi pristatyt tuos, kurie sovietmečiu nebuvo minimi – parašė apžvalginius straipsnius apie tremties ir rezistencinę literatūrą (perspausdinti minėtoj knygoj), taip pat apie daugelį tų, kurių kūryba imta skelbt tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Rūpinos savo autoriais ir enciklopedijai išėjus – kartkartėm atnešdavo po lapą ar kelis papildymų: kas kada mirė, kokių dar knygų išleido; deja, antras LLE leidimas nepasirodė, elektroninė versija irgi „neišsivystė“.
Ir dar vieną jo darbą, kaip redaktoriaus, vis prisimenu (kai dar dirbo „Vagos“ leidyklos Kritikos redakcijoj) – biobibliografinį žodyną Lietuvių rašytojai. Pirmas tomas, A–J, išėjo 1979-ais, o antro, K–Mykol, rengimas užtruko; 1991-ais jau buvo ateita iki korektūros (ketvirtam puslapy prie © būtent tie metai; tais metais VytR išėjo iš „Vagos“), bet leidyba įstrigo – brangu, o kiek egzempliorių tokio pobūdžio leidinio tuolaik galėjai tikėtis parduot? Viltis išleist dar kartą buvo sušmėžavusi 1993-iais (tituliniam puslapy šitie metai įrašyti), bet galutinai užgeso: gerai, kad buvo pasirūpinta korektūriniais atspaudais, kurie dabar saugomi LNB-koj (LLTInstituto bibliotekos parankiniam fonde yra tų korektūrų kopijų įrišta plyta).
Nežinau, gal klystu, bet atrodo, kad būtent tokio pobūdžio leidiniai kaip enciklopedija ar žodynas buvo Vytauto Rakausko, kaip redaktoriaus, daržas – kur reikia kruopštumo, kantrybės, sistemingo, o ne pripuolamo darbo.

2019-07-08

(1190) Dėl juoko: kaip įsitikint, ar menas tikras

Laukt 100 metų po autoriaus mirties? Dėl kai kurių kūrinių – gal ir taip, o kai ką galima patikrint ir bemat.
Šiaurės Atėnuos 2004 XI 13 nr. 42 net per tris puslapius buvo Juozo Šorio pokalbis su Justinu ir Regina Jonušais apie Stanislovą Riaubą, pas juos išgyvenusį apie 20 metų.
Kada jam dažniau užeidavo kūrybinis šišas – žiemą ar vasarą?
– Būdavo tarpiukų, kai nedirbdavo [, – atsako JustJ]. Vasarą dirbdavo gana smarkiai. Nors vasarą kur kas daugiau būdavo gamtoje. Žiemą dirbdavo savo kambary mažai į lauką išeidamas. Laukė pavasario. Pasakodavo, kad tada eina pasišnekėti su žvėreliais, paukšteliais. Kai po jo langu buvo dar sausas sodas, iš miško prisinešdavo medelių ir prisibadydavo. Laikė prie savęs mažą miškelį. Kartą sakau: parsinešk medelių su šaknim ir įdiek. Kad būtų nuolat ir nereiktų keisti. Sako: nežinojau, ar galiu diegti. Sakau: diek, neveizėk į nieką. Buvo užsidiegęs sau miškelį po kambario langais. Jame „pridiegė“ ir medinių grybų, pridėjo drožtų paukščių. Buvo pridaręs daug zylių. Stebėdavo, kaip atlėkusios tikrosios zylės reaguodavo į medines. Sakydavo, kad iš dešimties viena jo drožtoji atitinka... Su ja tikrosios kitaip elgdavosi, o į kitas nekreipdavo dėmesio. Sakė, gali užlipti ant jų galvų, apdergti – nepripažino sava. Vieną iš dešimties zylių padarau tikrą, sakydavo. Stebėdavo jas pro langą. („Riaubelis“, p. 10)
Juokai juokais, bet: kaip būtų galima pabaigt Justino Jonušo sakinį, kad tik viena drožtoji atitinka... Ką? – proporcijas? Gal ornitologai yr tokius dalykus tyrinėję? Tikriausiai yr.  — Su žmonėm paprasčiau – charakteringo bruožo gana:
Toks Baguckis eidavo vasarą su kailiniais, klumpiais (basomis). Riauba jį išdrožė ir pastatė kambary. Visi atpažino, kas tai – nuvilnijo kalbos, kad Baguckį išdrožė kaip tikrą. Mėgo senmerges – visos jo buvo „išdirbtos“ medyje. Tokia Domicelė vis kasydavosi arba pakaušį, arba užpakalį. Nereikėjo jokių įvardijimų – ta yra, ir viskas. (idem ibidem)

2019-07-02

(1189) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lx

– Girdėjai? Kęstutis Keblys numirė.
Skaičiau.
– Parašytum kelis sakinius apie žmogų, juk gali sakyt, kad pažįstami buvot?
– Gal ir galiu, bet kas iš to? Kai susitikdavom, dažniausiai per kokius Poezijos pavasario renginius ar knygų pristatymus, į kuriuos Kebliai vis kartu eidavo, persimesdavom žodžiu kitu – vis apie ką nors pajuokaudavo, bet taip gražiai, nepiktai – geranoriškas žmogus buvo. Ir visai nesijautė, kad iš „kito pasaulio“ – ir Ameriką turiu omeny, ir chemiją. Ir kas iš tokio atsiminimo?
– O smulki kritikos rasa?
– Gerai, labai gerai, kad Dalia Kuizinienė tą knygą parengt sugalvojo. Dabar nepalyginamai didesnė tikimybė, kad kas nors užklius už Keblio rašymų; jei būt ir likę viskas tik kaip knygų dalys ar pabirę periodikoj... Ai, tiek to.
– Ką norėjai sakyt?
– Ne, nieko. Prisiminiau aa. Praną Visvydą, ir kritikos rašiusį, kad jo jokia knyga taip ir neišėjo, net eilėraščių, kurią kažkas labai įkalbinėjo leist. Tokia jau ta kritiko dalia: būt šone, o po to užmirštam.
– O! melodrama padvelkė.
– Atsiprašau. Pajuokaut tokioj situacijoj derėjo, bet kad nemoku. Atsimenu, per Smulkios kritikos rasos pristatymą Rašytojų klube 2012 V 3 Juozas Šalkauskas skaitė ištrauką iš Keblio rašinio „Šposininkai šermenyse: Baranauskas ir Šaltenis“, Baranauskas – ne vysk. Antanas, o Albinas; lietuvių literatūra su šermenim lyginama: „Mūsų literatūra yra šermenys ta prasme, kad ji baisiai rimta, stačiai susiraukusi, nei lūpų krašteliu nenusišypsanti. Tikrai jaučiamės kaip pakasynose, bent jau šermenų pradžioje, kol dar lašinių paltis nesupjaustyta ir naminės buteliukai neatkimšti“ (p. 337).
[Norėdamas tiksliai pacituot atsiverčiau savąjį knygos egzempliorių – velnias, kiek ten korektūros (ir ne tik) klaidų, nevienodumų ir kitų pataisytinų dalykų (pieštuku vietom mėginta taisinėt); na bet ir iš to ką nors gal galima išpešt? Yra toks KęstK ilgokas rašinys – prie studijinių straipsnių pridėtas – „Smulkiosios kritikos rasa literatūros dobilienoje“, apie recenzijas, beje, jas smulkiąja literatūros kritika vadina (kad aiškesnis knygos pavadinimas būtų paminiu). Pabaigoj, lyg apibendrindamas: „Gẽrosios recenzijos pasižymi minties raišumu etc.“ (p. 148). Aišku, turėjo būt raiškumu, – bent nusišypsot galima ir be lašinių, ir be naminės.]
Ką nors linksmesnio, gyvesnio radęs džiaugdavos, ir pats stengės nebūt per rimtas – gal sunkiai, bet būtų pajėgęs. Kad nuobodulys neužpultų, įdomu klausytis/skaityt būtų. Ir tai nereiškia, kad jei ne rimtai – tai tik paviršių grybšteli, ne, juokaudamas, manau, kaip tik kartesnę teisybę gali pasakyt.
Ir dar per ilgų renginių nemėgo. Kai paprašė jojo knygos pristatymą kėravot, pažadėjau stengtis, kad būt valanda, o jei išlįs uodegėlė – tai kuo trumpesnė. Ir atsitik tu man taip: kai pradėjo RimSk apie Vincą Ramoną ir jo Kryžius šnekėt (ir KęstK apie Ramoną rašęs), tai 10 min geru pusvalandžiu virto (kai kas, pastebėjau, neištvėręs, net iš salės išėjo); o dar trys Čaikovskio fortepijoniniai įtarpai buvo. — Renata Šerelytė apie renginį rašydama užsiminė, esą vakaro kaltininkas buvęs kuklus, gražbyliaut nelinkęs (Draugo šeštadieninis priedas, 2012 V 12, p. 3) – apie susirinkusius pristatyman galvojo, kad jiem neprailgtų, nenusibostų, – bent jau viena iš nekalbumo priežasčių tokia buvo. Neturėtų literatūra, o tuolab jos kritika žmonių vargint, nuobodybė gal nemėgstamiausias dalykas jam buvo.
Teisybė, Ričardas Šileika Senį Keblį (taip laiškus pasirašydavo) dar buvo paštamenin įpainiojęs, atvirlaiškininkas buvo – yr apie tai užrašyta.
Bet ką tos atminties nuotrupos – pačius KęstK rašytus tekstus skaityt reikia.

2019-06-28

(1188) Visiškai tarp kitko: Miłoszas – veislinis arklys ar grynakraujis žirgas?

akar dingtelėjo: reikia patikrint, ar Witoldas Gombrowiczius nemini Dienorašty Felikso Zahoros-Ibiańskio, apie kurį šį tą užfiksavau ankstesniam įraše? Patikrint lengva, nes 3 tomo pabaigoj yra rodyklė. Ne, nemini – nei Zahoros, nei Ibiańskio.
Ir, kaip dažnai būna, nuklydau. Irenos Aleksaitės išverstas Gombrowicziaus Dienoraštis išėjo 1998–1999-ais serijoj „Atviros Lietuvos knyga“, su Arūno Sverdiolo įžanga. O anksčiau? Šis tas buvo ir anksčiau. Nors vos vos abejoju, gal ir klystu, bet: ar ne Antanas Ramonas pirmasis pristatė Dienoraštį?
7 meno dienose 1993-iais dvejuos numeriuos (IV 9 ir 16, nr. 14 ir 15) buvo paskelbta Ramono verstų ištraukų iš 1953–1956 metų dienoraščio, ir įvadėlis buvo. Kaip AntR gerbėjui, tas tekstukas gražus atrodo:
Witoldas Gombrowiczius (1904-1969), nors gimęs kaime, gražiose Sandomiro apylinkėse, nuo vaikystės jautėsi esąs miesto žmogus. Baigęs teisę, šiek tiek apsitrynė Paryžiuje, bet nei verslininku, kaip tėvas, nei teisininku netapo. 1939 metais, rugpjūčio mėnesį išplaukė laivu į Argentiną, tikriausiai nenujausdamas, kad į Lenkiją niekada nebegrįš. Beje, W. Gombrowiczius kilęs, kaip ir daugelis žymių Lenkijos žmonių, iš senos lietuvių bajorų giminės. Jo protėviai šimtus metų pešėsi, bylinėjosi, uliojo Upytės paviete.
     W. Gombrowiczius rašė apysakas, apsakymus, dramas (“Ferdydurke”, “Trans-Atlantyk”, “Pornografia”, “Šlub”), bet turbūt labiausiai pagarsėjo savo “Dienoraščiu”, kurį daugelį metų spausdino lenkų emigrantų žurnalas “Kultura”, iki šiol tebeleidžiamas Paryžiuje irgi lietuvių Giedraičių palikuonio. W. Gombrowicziaus “Dienoraštis” - tai ne savęs ieškojimas, kaip, sakysim, Kafkos ar Kierkegaardo dienoraščiai, tai pašnekesys su kitu žmogumi, tarsi tęsinys tų pokalbių, kuriuos taip mėgo rašytojas Argentinos kavinėse. “Dienoraštis” - labai savitas literatūros kūrinys, gal kiek primenantis Montaigne’io “Bandymus”. Ne veltui jis ir prasideda tuo įžūliai ir ironiškai kartojamu: aš aš aš. “Dienoraštyje” autorius pašiepia, nevengdamas grotesko, šiuolaikinės kultūros, tautinius, visuomeninius mitus. Taip pat blaiviai, ironiškai žvelgia ir į save, savo nelengvą, vienišo emigranto gyvenimą. W. Gombrowiczius neturėjo asmeninio gyvenimo, namų, tėvynės, kurioje buvo laikomas išdaviku ir antikomunistu - vienintelė jo gyvenimo esmė ir prasmė - literatūra. Rašytojas dažnai šokiruoja sąmoningai (jo mintys apie tapybą, poeziją), tarsi kviesdamas skaitytoją pažvelgti savo akimis į žmones, meną, susidaryti savo nuomonę apie viską, kitaip tariant, būti laisvu žmogumi.
     1964 m., jau sunkiai sirgdamas astma, W. Gombrowiczius persikėlė į Vence miestelį netoli Nicos Prancūzijoje. Buvo pristatytas Nobelio premijai kartu su S. Beckettu, bet laureatu, kaip žinome, tapo Beckettas. Vence ir mirė 1969 metų karštą vasarą. Paprašė žmonos įjungti ventiliatorių. Oro srovė gaivino veidą, kedeno plaukus. Tai jam priminė vėją Argentinos kavinių terasose. (7MD, 1993 IV 9, nr. 14, p. 4)
O dėl vertimo, ėmiau ir palyginau vieną gabaliuką – gal atsimenat, iš 1953-ių pabaigos, iš VI skirsnio: Gombrowiczius polemizuoja su Czesławu Miłoszu dėl literatūros paskirties, santykio su istorija – kaip ir apie ką derėtų rašyt lenkui. — Versta Ramono:
Dar sako (vis tos išprotautos vizijos apsėstas, kuriai taip priešinasi visos geriausios jo savybės): - Mes, lenkai, galime šiandien iš aukšto ir drąsiai kalbėti Vakarams, “todėl tiesiai (cituoju pažodžiui), kad mūsų kraštas - laukas svarbiausių permainų, kokios tik gali būti, ir tose permainose girdi “ateities balsą” (...)” Į tai atsakyčiau, kad tegu pritaiko tą mintį Bulgarijai arba Kinijai, kurios taip pat yra istorijos avangardas. Ne, Miloszai, jokia istorija neatstos tau savo patyrimo, subrendimo, gilumos, niekas kitas už tave neatpirks tavųjų nuodėmių. Ir jei viduje jautiesi tikras, nors ir konservatyviausiame pasaulio taške gyventum, tavo liudijimas apie gyvenimą bus tikras: ir jokia istorijos kultuvė neišmuš iš nesubrendusio žmogaus tikrų žodžių.
     Visa tai sunku padaryti, daug kas abejotina, neaišku šiais mūsų komplikuotos sofistikos laikais; bet atrasime savo krištolinį aiškumą, jeigu suprasime, kad šiandien nerašome kaip nors naujai, kitaip, bet taip pat, kaip buvo rašoma nuo pačios pasaulio pradžios. Ir jokia koncepcija neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija neatstos literatūrai jos genealoginio medžio, kurio vardų gausybė sukelia tiek minčių. Nėra pasirinkimo: galima rašyti tik taip, kaip rašė Rabelais, Poe, Heinė, Racine’as arba Gogolis, arba ne. Tos didžiosios genties palikimas, tekęs mums, - vienintelis mus valdantis įstatymas. Aš čia nesiginčiju su Miloszu, tuo grynakrauju žirgu, polemizuoju su jo pavalkais, su vežimu, pilnu skrupulų, kurį jam prikabino praeitis. (ibid.)
— Versta Aleksaitės:
Ir jis sako (tebebūdamas tos išprotautos vizijos valdžioje, vizijos, kuri jame grumiasi su vertingiausiais jo asmenybės bruožais):
     – Mes, lenkai, šiandien galime iš aukšto ir drąsiai prabilti į Vakarus „paprasčiausiai todėl (čia cituoju pažodžiui), kad mūsų krašte vyksta svarbiausi, kokie tik gali vykti, pokyčiai, ir kad tie pokyčiai – „ateities grėsmė“, kuri visa jėga suskambės tuomet, kai žlugs Maskvos viešpatavimas“.
     Atsakydamas į tai jam patarčiau šią mintį pritaikyti Bulgarijai arba Kinijai, kurios juk irgi yra tame istorijos avangarde. Ne, Miloszai: jokia istorija tau neatstos tavo paties suvokimo, subrendimo, gilumos, niekas neatleis tau už tave patį. Jei tu kaip asmenybė esi svarbus, tai gali gyventi nors pačiam konservatyviausiam žemės rutulio kampelyje, vis tiek tavo liudijimas apie gyvenimą bus svarbus; tačiau jokios istorinės brūžkos neišspaus svarbių žodžių iš nesubrendusių žmonių lūpų.
     Visa tai, užgriuvus komplikuotai mūsų laikų sofistikai, tampa abejotina, sunku, tamsu, supainiota; bet atgauna savo krištolinį aiškumą, kai tik suprantame, kad šiandien nekalbame, nerašome kokiu nors nauju ir ypatingu būdu, o tik taip, kaip šitai buvo daroma nuo pat pasaulio sukūrimo. Ir jokios koncepcijos neatstos didžiųjų meistrų pavyzdžio, jokia filosofija nepakeis literatūrai jos genealoginio medžio, turtingo keliančiomis pasididžiavimą pavardėmis. Pasirinkimo nėra: galima rašyti tik taip kaip Rabelais, Poe, Heine, Racine’as ar Gogolis – arba visai nerašyti. Tos didžios rasės paveldas, kuris buvo perduotas mums, yra vienintelė teisė, kuria mes vadovaujamės. Bet čia aš nepolemizuoju su Miłoszu, kuris yra veislinis arklys, – polemizuoju tik su jo pavalkais, su tuo pilnu skrupulų vežimu, kurį jam prikabino jo praeitis. (t. 1, p. 108–109)
Lenkiškai tik vos graibaus, tad net nemėginau lygint su originalu; dėl kitko šitą gabaliuką pasirinkau – trys dalykai užkliuvo:
(a) Ramonas vertė iš dar kupiūruoto teksto?: jei būt buvusi lenkiškai ta frazė apie Maskvos viešpatavimo baigtį, neabejotinai būt buvusi išversta; Aleksaitė vertė iš naujausio tuolaik Dzienniko leidimo, Krokuvoj 1997–1999-ais išėjusio;
(b) literatūra kaip tikras liudijimas, tikras žodis vs svarbus liudijimas, svarbus žodis – nežinau, tikras ir svarbus lyg ir skirtingi dalykai;
(c) grynakraujis žirgas ar veislinis arklys? – va šita dilema linksmiausia. „Na, iš išvaizdos, tai, sakyčiau, arklys“, – paklaustas pasirinko coll. Pranas.

2019-06-25

(1187) Iš popieryno, lvii: trys, gyvenę Argentinoj

aisus dalykas tas popierynas; geriausia būtų nejudint, nekilnot, neskaitinėt. Ėmei ir ištrenkei viską iškart. Bet kad valios vis pritrūksta: imi žiūrinėt, vartinėt.
Va praeitą savaitę pasipainiojo sąsiuvinis, kuriame šio to prisirašyta iš Argentinos lietuvių balso = La voz de los lituanos en la Argentina – kaip patys leidėjai įvardijo 1966 I 6 išėjusiam numery, „nepartinis, seniausias ir plačiausiai skaitomas lietuvių laikraštis Pietų Amerikoje“. Prisirašyta sėdint Vrublevskių periodikos (buv. specfondinės?) skaitykloj greičiausiai apie 1995-us (dabar ten antram aukšte tais laipteliais palipus ar ne buhalterija?). Ir signatūra pasižymėta, jei vėl prireiktų:  P 082728.
Visokios nuotrupos – štai trys skelbimai iš vieno laikraščio numerio (1948 XII 23, p. 2, 3, 5):
  • Reikalaukite Visuose Merkaduose / ONIX Kepyklos / juodos, pusjuodės ir baltos duonos. / V. Marcinkevičius ir S. Rutkus, savininkai. / Jeigu norite būti sveiki, valgykit ruginę LIETUVIŠKĄ DUONĄ!
  • IEŠKANT POILSIO SALOSE IBICUY, / atostogas galit praleisti gražioje vietoje, trijų upių santakoje, moderniškame pensione / „L I E T U V A“; [jei netinka Vyt. Nalinaikos pensionas, galima rinktis kitą variantą:] Atostogos salose pas / A. J. Burokus / Švarūs kambariai, erdvus valgomasis etc.
Kai pamatai, atrodo: o! įdomu, bet ką su tokiu įdomumu daryt? Gatavų kostiumų pardavėjas Jonas Saladžius, kirpėjas Enrique Lukaševičius, lietuviškai kalbantis chirurgas, Berlyno ir Córdobos u-tų absolventas dr. E. Levinas, stogdengys Petras Varnas, laikrodininkas ir auksorius Aronas Resnikas, pianinų derintojas Leonas Mušketas, filatelistas ir žurnalistas K. Klustauskas etc. – žmonės, žmonės, žmonės. — Neseniai buvo pasipainiojęs Šiaurės Atėnų lapas, tiksliau – 1994 I 28 išėjusio numerio pirmas puslapis su ištraukom iš apie 1430 metus rašytų poeto ir vienuolio Yoshido Kenko Nuobodžio užrašų:
Sėdėti vienam lempos šviesoj su atversta knyga ir artimai bendrauti su nematomų epochų žmonėmis – tai nenusakomas malonumas! (iš anglų kalbos vertė Eugenijus Ališanka)
Šiek tiek žinių + vaizduotė – labai nedaug tereikia, kad galėtum leistis malonuman.

(a) Stasys Miščikas
Metuose 2005-ais, nr. 8/9 buvo paskelbti Salomėjos Nėries bendraklasio Vinco Laurynaičio atsiminimai  „Vilkaviškio ‘Žiburio’ gimnazija, 1919.IX.1–1922.XI.1“, parengti Jono Šlekio. Prisimindamas mokslų gimnazijos mišrioj klasėj pradžią, VincL sumini bendramoksles ir bendramokslius, tarp kurių – ir StM:
Pirmame suole sėdėjo judrus kaip gyvsidabris Stasys Miščikas ir karštuolis Stasys Matulevičius. Nors buvo mažiausi, bet klasėje didžiausi „kertukai“ (p. 156)
Prie Miščiko pavardės parengėjas prirašė išnašą:
V. Laurynaitis taip jį charakterizuoja: „Vilkaviškio siuvėjo sūnus. <...> VI klasėje pasiskaitęs Z. Angariečio „Istoriją“, <...> rašomajame darbe apie Maironį <...> ir patį poetą, ir savo tiesioginį mokytoją kun. J[uozą] Juraitį išvadino liaudies mulkintojais, <...> pašalintas iš gimnazijos. Vis dėlto <...> Kaune pavyko baigti gimnaziją. Pamatęs, kad Lietuvoje nepavyks pasižymėti, vedė žydaitę Marijampolskaitę, išsidangino į Argentiną <...>. Griebėsi žurnalistikos. Tam turėjo gabumų. Gana vykusi jo apybraiža „Raudona lempa Argentinoje“, išspausdinta „Lietuvos žiniose“. <...>  Duoną pelnė matracų dirbtuvėje. Kilo mintis keliauti <...>. Įsitaisė asilą ir ryžos leistis į Argentinos, Brazilijos džiungles. Kaip tolimesnis to tarzano gyvenimas susiklostė, nežinau“ (Atsiminimų rankraštis, l. 75, 118–120).
ALB 1963 XI 7, p. 5 yra StM-ko lyg nekrologėlis: gimęs 1904-ų pabaigoj Vilkaviškyje, sudegintas Chacarito krematoriume 1963 X 21 (kada tiksliai mirė – nenurodyta; spėtina, kad ir palaidotas Chacarito kapinėse).  Argentinon atvyko 1929-ais su sužadėtine Rakele Marijampolskaite, kuri dirbo Buenos Aires žydų ligoninėj. StM redagavo Rytojų, daug rašė Lietuvos žinioms. Slp.: Šarūnas, Žiemys (radau Rytojuj daug str., pasirašytų M. Šarūnas; jo slp. Stasys Žiemys ir kt. užfiksuoti Lietuviškuosiuose slapyvardžiuose, 2004, o Šarūnas neminimas; ir mirties data nenurodyta). Apie rašytinį palikimą: „Be daugybės laikraštinių dar nespausdintų straipsnių, scenos vaizdelių, Stasys paliko kapitalinį veikalą – Argentinos Istoriją lietuvių kalba.“ — Balažin, koks jo popierių likimas.

(b) Feliks Zahora-Ibiański
Lenkas Argentinoj, kurį žino lietuviai? – Gombrowiczius. O galima būtų žinot dar vieną. Ten leisto Kurier Polski redaktorių, kilusį nuo Kėdainių.
ALB, 1966 IV 21, p. 7, straipsnelis, pasirašytas N.G.:
Paskutinis Lietuvos stabmeldys
Buenos Aires lenkų savaitraščio Kurier Polski (J.A.A. de Melo 2573; TE: 83-3844) redaktorius Feliks Zahora parašė apysakaitę „Ostatni poganin na Litwie“ (Paskutinis stabmeldys Lietuvoje), kuri tilpo minėto laikraščio laidoje iš 27.5.1965. Ji taipgi buvo atspausdinta ir lenkų parapijos laikraštyje „Bóg i Ojczyzna“.
Autorius prisimena Adomą Skirgailą, Radzvilus, Vendžiogalos kleboną kun. [Kazimierą] Mockų, bet daugiausia vietos pašvenčia Lietuvių Bajorų Draugijai, kurios pirmininkas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis Jonas Gediminas Beržanskis Klausutis.
Kaip žinoma, to ilgo vardo kunigaikštis buvo Perkūno garbintojas. Dėl to p. Zahora ir vadina paskutiniu Lietuvos stabmeldžiu. Paduota kai kurios smulkmenos apie jo gyvenimą. Autorius yra gyvenęs Lietuvoje ir puikiai moka lietuvių kalbą. 
Beje, 1967 VIII 4 numery prie „gerai kalbantis lietuviškai“ pridurta: „išvertęs lenkų kalbon Krėvės Mickevičiaus Gegutę ir kitų lietuvių rašytojų darbų“.

(c) Jonas Vasinauskas
ALB, 1966 IV 21, p. 8:
Jonas Vasinauskas, buvęs cirke „Kaunas“ Argentijoje, su vėlioniu rašytoju Matu Šalčium važinėjęs po įvairias Pietų Amerikos šalis, kaipo olandų laivyno jūrininkas gydęsis Anglijoje ir lygiai prieš 20 metų grįžęs Lietuvon gyvena iš 23 rublių mėnesinės pensijos Kaune. Jis norėtų atvykti į Chaco arba Misiones ūkininkauti. Peru respublikoje buvo vedęs jauną piace Gonzalez, bet ryšiai nutrūko. Kas iš Argentinoje gyvenančių buvusių jo draugų norėtų jam parašyti ar padaryti kvietimą, štai jo adresas: Ūmėdžių gatvė 12A, Kaunas, Lituania – Liet. T.S.R.
Mažvydo bibliotekos Rankraštyne, kiek išsiaiškinau, yra saugoma keletas jo laiškų Šalčiui, rašytų 1936 ir 1937 iš Paragvajaus, Urugvajaus ir Argentinos; kelionė po Pietų Ameriką Šalčiui tapo paskutinė – mirė 1940-ais Guayarameríne, Bolivijoj. (Nieko daugiau apie kelionės palydovą neišsiaiškinau; bet kur gyveno Kaune – aišku; vis šis tas.)
[trupiniai, trupiniai, trupiniai – matyt, prigimtis kaip kokio žvirblio, jei ir tiek gana]

2019-06-20

(1186) Pakeliui į darbą, xxi: apie konferenciją ir dar šį tą

Prisispausdini visokių popierių – kvietimų, programų – manydamas: o gal pavyks nueit? Aišku, nei pavyksta, nei ką. Besiknaisiodamas po kuprinę užtikau praeitą savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, VU ir VDU vykusios konferencijos „Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Bronius Krivickas: likiminiai kartos pasirinkimai“ programą. Apie 30 pranešimų, Krivicko pavardė minima pavadinimuos keturių:
  • Dalia ČIOČYTĖ „Broniaus Krivicko poetinio subjekto laikysena ‘dūžtančiose formose’“ (VU)
  • Dalia JAKAITĖ „Buvimo katarsis Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko eilėraščiuose“ (ŠU)
  • Indrė ŽAKEVIČIENĖ „B. Krivicko ir V. Šlaito pasirinkimai: metafora prieš nuogą žodį“ (VDU)
  • Eugenija VALIENĖ „Bronius Krivickas iš šiandienos perspektyvos: kūrybos recepcija ir refleksija viešajame diskurse“ (VDU)
Nykos-Niliūno ne visuos likusiuos, dešimties, buvo ir bendresnių, ir kitom temom. Ne, ne kabinėtis norėdamas pradėjau skaičiuot; tiesiog šiaip mintigaliai ėmė sukiotis galvoj.
Likiminiai kartos pasirinkimai nebuvo tik du – arba iš Lietuvos, arba į mišką; buvo toks pasirinkimas kaip Eduardo Mieželaičio, irgi 1919-ais gimusio, apie kurio kūrybą pranešimą skaitė Elena Baliutytė; buvo ir kitoks – kaip Alberto Dilio (1920–2000), perėjusio Karagandos lagerį, – Tėvą konferencijoj prisiminė dukra Ona Dilytė. Suprantu, konferencijos organizatoriai pavadinime paminėjo pavardes gimusių prie 100 metų. Gal lengviau gaut paramą, jei jubiliatams skirta konferencija? Kitąmet vėl: „Henrikas Nagys ir Gediminas Jokimaitis: likiminiai kartos pasirinkimai“? Nežinau, matyt, nemoku projektiškai galvot. Jei apie kartą, jos atstovų pasirinkimus, tai vis dėlto reikia imt maždaug 1917–1922-ais gimusius, kad ir Eugenijus Matuzevičius, ir Leonas Švedas, ir Jonas Sereikis, ir Pranutė Aukštikalnytė, ir nemažai kitų papultų, – va tada pasirinkimų/apsisprendimų spektras gali išsiskleist.
O kad apie Nyką kalbėjo dvigubai daugiau žmonių negu apie Krivicką – viskas labai suprantama: (a) Nyka mirė 2015-ais, dešimtą dešimtį įpusėjęs, Krivickas žuvo 1952-ais, 33-ejų nesulaukęs (pagal dabartinę sampratą – jaunasis rašytojas); rašytiniai palikimai ir įvairove, ir apimtim kaip reikiant skirias, (b) Nykos tekstai – ir eilėraščiai, ir dienoraščiai, ir kt. – „tinkamesni“ visokiems apkalbėjimams, interpretacijoms: būties erozija etc. – ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš viršaus, ir iš apačios gali ieškot prieigų, kaip sakoma, o Krivicko akistata su nebūtim šiek tiek trikdanti, estetikon neatskiriamai įsiterpia etika, lyg įpareigojanti labai atsakingai rinktis aptariamuosius žodžius. — —
— dešinėj – Nyka, 1948-ais Freiburge nupaišytas Viktoro Simankevičiaus (1921–2006); šitas atvaizdas buvo įdėtas prie jo eilėraščių publikacijos Aiduos, 1979, nr. 1, p. 3. Neatsimenu, kad kur kitur piešinys būtų buvęs skelbtas (gal ir buvo); mano supratimu, taip ir turėtų atrodyt Praradimo simfonijas parašęs ir išleidęs poetas :) (Antrasis Nykos eilėraščių rinkinys Orfėjaus medis išėjo 1953-ais jau Amerikoj.)

2019-06-13

(1185) Visiškai tarp kitko: galimas 1992-ų Metų žodis

[Sustojo Lietuvos žinios, įsteigtos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio ir pradėjusios eit 1909 VI 19 (ar kas bepaminės 100 110-ąsias metines?), užsiraukė ir lzinios.lt, kur vykdavo Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai, šįmet ir kandidatai buvo pristatomi. Toks lyg kontekstas šito įrašo.]
— jei būt buvęs renkamas 1992-ų Metų žodis, vienas iš rimtųjų kandidatų, neabejoju, būt buvęs varis.
Gimtojo krašto savaitrašty, dažniausiai trečiam puslapy, būdavo skiltis „Savaitė“; 1992 X 22 pasirodžiusiam numery praėjusią savaitę apžvelgia Marcelijus Martinaitis; pradžia:
Tikriausiai Lietuva jau tapo žymiausia varį eksportuojančia šalimi. Tiek dabar išvežama šio metalo, taip vagiama visa, kas blizga, šviečia, pažaliuoja nuo drėgmės, kad greitai liksime be rankenų, vandentiekio čiaupų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų. Kažkas Lietuvoje pasirodžiusį neandartalietį išmokė lydyti metalą, ir šis sulydys viską – varpus, žvakides, varinius papuošalus, žymių žmonių biustus, neturėdamas jokio supratimo apie šimteriopai didesnę antikvarinę, sakralinę ar žmogiškąją jų vertę. Liūdna dabar važiuoti per Lietuvą, lankyti miestukus, net ir kapines, šventas vietas. Ten pamatai ką nors nusukta, nuplėšta, kur nors dungso tuščias postamentas, styro nupjauti laidai. Ko vertos visos kalbos apie pagarbą, garbę, ištikimybę, kai apvagiami mirusieji, kai išniekintojai pasirodė ten, kur giedama, meldžiamasi, verkiama. Apiplėšiamas jau ir Maironis – dreskiama varinė skarda nuo stogastulpių prie tako į Pasandravį. Prieš keletą dienų tai pamačius, pirma mintis buvo: štai vėl pažeminama mano tauta. Štai eina per Lietuvą antrasis, išsigimęs ir degradavęs išniekintojų ešelonas, pakeitęs pirmąjį, svetimą ir galingą, kurį jau nutrenkė laisvės perkūnija.
Per mūsų tėvų kapines, per šventoves, mūsų namus ir darbovietes su laužtuvu ir replėmis eina vidinis okupantas.
nuotr. gauta iš coll. Aušros Martišiūtės-Linartienės
Ir sakinys iš šiek tiek vėliau rašyto Valdo Kukulo straipsnio „Mohikanas – lietuviškas žodis: Poetui Jonui Graičiūnui – 90“:
Graičiūnas eiliuoja taip, kad jo strofa būtų verta vagystės nelyg koks vario laidas ar varinė lenta:
Ir motinos ranka, ir maištas Prometėjo
Vedžiojo ieškantį mane savų takų:
Visad giedrų vilčių iliuzijos lydėjo
Ir saulės šviesulys virš tėviškės laukų.
                           „Pro Domo Sua“
(Lietuvos rytas, 1993 VI 12, p. 9)
Praeis dar kiek laiko, ir jaunesni skaitytojai ims stebėtis: kokį keistą palyginimą sugalvojo kritikas.

P.S. Ne iš vario, iš bronzos lietas Balio Sruogos reljefinis portretas iš antkapinio paminklo Rasose (skulptorius Petras Aleksandravičius) buvo išluptas 2001-ais; dabar jo vietoj, regis, dažytas plastikas. Beje, Balio ir Vandos Sruogų kapas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 2000-ais, kodas 25353; nuotraukos kvr.kpd.lt puslapy vėlesnis, su plastikiniu bareljefu. Ar jau atėjęs laikas nebebijot, kad vėl bus pavogtas kitas bronzinis? Nežinau. Kad būtų atsarga, gal iškart atliet du?

2019-05-31

(1184) Iš popieryno, lvi: kas svarbiausia

orėjau pradėt: keista, bet kas čia keisto, jei ir artėdamas prie 60-ties vis kartkartėm pasvarstai, kas gyvenime išties svarbu, nors jau lyg ir turėtum būt išsiaiškinęs. Lyg ir jau išsiaiškinęs, bet vis abejoji, tikslinies.
Šiaurės Atėnų 1995 XII 9 numery buvo Elvyros Kučinskaitės parengtas puslapis – ištraukų iš 1906-ais dab. Wrocławe gimusio, 1945-ų pavasarį Flossenbürgo koncentracijos stovykloj pakarto evangelikų liuteronų kunigo Dietricho Bonhoefferio knygos Widerstand und Ergebung (Pasipriešinimas ir nuolankumas; išleista 1951-ais, sudėti paskutinių dvejų gyvenimo metų tekstai); ElvK išvertė porą laiškų fragmentų ir kelis gabaliukus iš apmąstymų, pavadintų „Praėjus dešimčiai metų“. Citata iš tų apmąstymų gabaliuko „Kokybės jausmas“:
Svarbiausia – apvalyti ir išlaisvinti sielos gilumoje palaidotą kokybės patirtį, svarbiausia – atkurti tvarką, remiantis kokybe. Kokybė – užkeiktas masiškumo priešas. Socialiniam lygmeny tai reiškia lenktynių dėl padėties visuomenėje atsisakymą, nusigręžimą nuo bet kokio žvaigždžių kulto, nešališką žvilgsnį tiek aukštyn, tiek ir žemyn (ypač pasirenkant siaurą draugų ratą), privataus, intymaus gyvenimo džiaugsmą, bet ir drąsą visuomeniniame gyvenime. Iš kultūros pozicijų kokybės patirtis reiškia grįžimą nuo laikraščių ir radijo prie knygos, nuo skubėjimo prie laisvalaikio ir tylos, nuo išsiblaškymo – prie koncentracijos, nuo sensacijos – prie apmąstymo, nuo virtuoziškumo idealo – prie meno, nuo snobizmo – prie kuklumo, nuo saiko jausmo trūkumo – prie saikingumo. Kiekybinės savybės prieštarauja viena kitai, kokybinės – viena kitą papildo. (nr. 48, p. 4)
Norėjau pridurt: nežinau, bet kad žinau, tiksliau – esu įsitikinęs: toks požiūris teisingas.

2019-05-22

(1183) Iš popieryno, lv: kas gražu

[Prieš porą, ne, jau prieš tris savaites vienas žmogus paklausė, ar teberašau tinklaraštį. Išgirdęs, kad taip: Na ir ką tu gali protingesnio už Valatką parašyt apie prezidento rinkimų kampaniją? – Tai kad aš apie tokius dalykus nerašau. – O tai apie ką? – Apie niekus visokius. (Kaip kitaip galėjau atsakyt?)]
Buvo Šiaurės Atėnuos tokia rubrika, turėjusi pastovią vietą (antro puslapio dešinės skilties apačioj), – „Gelmė“ (dabar jau kaip pretenzingas toks įvardas atrodo), koks prozos gabaliukas būdavo įdedamas.
1993 IX 3 numery toj vietoj, net daugiau puslapio erdvės skiriant – per visas tris skiltis, įdėta gabaliukų iš X–XI amžių sąvartoj gyvenusios Sei Shonagon rinkinio Priegalvio užrašai, verstų Loretos Poškaitės [nežinau, ar jos vertimai išleisti atskira knyga; 2007-ais išėjo kito žmogaus vertimas iš anglų, neskaičiau, nelyginau]; vienas jų:
Kas gražu
Baltai pamuštas baltas apsiaustas ant šviesių lelijų spalvos drabužio.
Laukinės žąsies kiaušiniai.
Saldžiojo karklo sirupas su smulkiais ledukais naujame metaliniame puodelyje.
Krištolinių karoliukų rožančius.
Kininės visterijos žiedai.
Apsnigti slyvų žiedai.
Simpatiškas vaikutis, valgantis žemuoges.
Kvaila būtų leistis į kokius nors svarstymus, bet va nesulaikiau: lubinai, nors ir invaziniai, kai žydi, gražu – pagalvojau: žiedo ir žiedyno formos labai panašios į kininės visterijos, tik ne svyrantys žemyn; autorė tikriausiai turėjo omeny baltai žydinčias visterijas, nors, graikišką žodį prisiminus, glicinijų yr ir įv. atspalvio mėlynų; šis įrašas ir užuomina, už ką balsavau per rinkimus.

2019-05-16

(1182) Tarp kitko: šis tas apie Bronių Krivicką – jo rankraščius, tėviškę ir kt.

1
Antradienį buvo pristatytas šių metų Poezijos pavasario almanachas, vadinas, jau išėjo. Yr jame ir —vg— rašinys apie Broniaus Krivicko du rankraščiu (BrKr 100-osios gimimo metinės, tai viena sudarytojų paprašė ką nors parašyt). Kadangi jokios sutarties su almanacho leidėjais nesu pasirašęs, jokio atlygio negavęs, tai lyg laisvos rankos, galiu skelbt, kur noriu (velniškai sunku tokius, sakytum, proginius tekstus rašyt; ne tik dėl grafofobijos; nesinori kartotis, be to, kažkokios bendrinės frazės kaip musės įkyriai lenda ir nori tūpt tekstan).
Br. Kr., F1-7477 ir F59-780
Yra toks 1951-ais parašytas Broniaus Krivicko (1919–1952) sonetas – negali sakyt, kad iš geriausiųjų, bet tinkamiausias kaip šio rašinio įžanga:
Kaip jūreivis, kai praryt grasina
Vėtroje jo laivą vandenai,
Bonką, užtaisytą aklinai,
Meta į bekraštį vandenyną:

Gal bent žinią vandenų plakimas
Kada nors išplaus ligi krantų, –
Taip ir aš, klaikios audros metu
Plaukdamas, kada nuožmus likimas

Nesiliauja mirtimi man grasęs,
Šiuos žodžius, vienan pluoštan surašęs,
Į neramų sūkurį metu,

Kad, jei vėtroj man pražūti tektų,
Kruvina banga bent juos išplaktų
Lig šviesių naujos dienos krantų.
Aišku, svarbiausia – ką parašai, kūrinys svarbiausia. Daliai rašytojų to ir užtenka, bent jau sako, kad gana. O kitiems noris, kad kūrinys būtų ir išgirstas ar perskaitytas, – ne tik sau juk rašytas. Bronius Krivickas – iš tų kitų. Jau gimnazijoj pradėjęs reikštis viešai – ir dalyvaut literatų vakaruose, ir spausdintis, ir redaktoriaus darbo ėmęsis: nuo šapirografu dauginto gimnazijos Literato iki svarbiausio kultūros leidinio karo metais – Kūrybos žurnalo (nebeišėjusio 1944-ų nr. 5 korektūros, saugomos nacionalinės Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuj, jo ranka taisytos) – žmogus staiga dingsta iš viešumos, bet nesiliauja kūręs, – aišku, kad noras dalintis savo kūryba išlieka.
     1944-ų pabaigoj, gavęs kvietimą atvykt į NKVD Biržų skyriaus būstinę, gimnazijos mokytojas Br. Kr. pasitraukia į viešo gyvenimo: slapstos pas žmones įrengtuos bunkeriuos ar girioj. Esu prisiklausęs nemažai istorijų apie krosnin metamus jo dovanotus sąsiuvinius su perrašytom satyrom nežinia kam beldžiantis į duris, apie stiklainiuos užkastus rankraščių pluoštus, kurių nebegalima rast, nes dingęs orientyras, tarkim, sodybos kryžius. Bet vis dėlto nemažai Br. Kr. rankraščių, „mestų neramian sūkurin“, pasiekė „naujos dienos krantus“. Du jo kūrybos pluoštus, dabar saugomus LLTI bibliotekos rankraštyne (signatūros rašinio pavadinime užfiksuotos) šįkart norėtųs prisimint.
     Iki 1951-ų rugpjūčio Biržų krašto partizanai laikės atskirai, nebuvo susisieję su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu, nebedaug jų ir likusių buvo; tada Biržų girion atėjo pasiuntiniai nuo Panevėžio, iš Vyčio apygardos štabo su pasiūlymu: kurkit savo tėvūniją, tapkit mūsų apygardos dalim. Atsirado Pilėnų tėvūnija, bet joj neliko Broniaus Krivicko. Apygardos atstovai pasiūlė/pakvietė/pageidavo, kad keliautų su jais – tokių žmonių (su aukštuoju, humanitarų, turinčių redaktoriaus patirties) kaip oro reikia aukštesniam Sąjūdžio lygmeny (prisimintina: tuo laiku bene svarbiausiu partizanų ginklu buvo likęs žodis – sakytinis ar rašytinis, veiksmų būdavo imamasi tik užklupus priešui, ginantis). Prie Panevėžio atsidūręs Bronius Krivickas tapo LLKS Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities štabo Visuomeninės dalies viršininku Vilnium, kurio svarbiausias darbas – rūpintis spauda: nuo 1952-ų ėmė eiti daugiau patiems partizanams skirta Laisvės kova (dauginta rašomąja mašinėle, numeris apie 30 puslapių, galima sakyt, žurnaliukas), atgaivinta Aukštaičių kova, skirta platint žmonėse (dauginta rotatorium, dabartiškai šnekant, perlenktas A3 lapas, 4 puslapiai, laikraštėlis; iš principo toks, kokių leidyba buvo vėl atgijusi antrojo Lietuvos Atgimimo laikais). Ir dar vienas svarbus dalykas: atsirado nepalygint daugiau ryšių, net tokių, apie kuriuos anksčiau vargu ar buvo bent menkiausias pagrindas svajot: tarkim, tavo laišką paima, nuveža iki Kauno ir nepastebimai įmeta pašto dėžutėn.
     1952-ų rugsėjo 1-ą Kauno centriniam pašte buvo antspauduoti du laiškai. Ant vieno voko užrašyta: Drg. prof. Mykolaičiui-Putinui / Vilnius / Valstybinis Universitetas (šitas vokas išlikęs), ant kito (nors neišlikęs, bet adresatė sakė gerai prisimenanti): Diktorei D. Rutkutei / Vilnius / Radijas. Aišku, jokių atgalinių adresų. Dana Rutkutė iškart pažinusi rašyseną, profesorius, atplėšęs voką, pamatė: Br. Kr.
     Kodėl siuntė jiems? – Paprasčiausioji priežastis, kad nebūtina nurodyt tikslų adresą, gana: Universitetas ar Radijas; antra: žinojo, kad dirba būtent ten, darbovietėn atkeliavęs vienas iš laiškų nepastebimesnis. Kodėl Mykolaičiui-Putinui – suprantama: Rūsčių dienų autorius (beveik neabejotina, kad Br. Kr. šio rinkinio eilėraščius buvo skaitęs),  karo metais Universiteto literatų globėjas, norėjęs, kad Krivickas taptų jo, kaip profesoriaus, asistentu. Kodėl Danai Rutkutei? Br. Kr. buvo liudininkas tuokiantis Danai Rutkutei ir jo geram draugui Eugenijui Matuzevičiui 1942-ais Šv. Mikalojaus bažnyčioj Vilniuje, žavėjos ja kaip „Vaidilos“ ir Vilniaus miesto teatro aktore (1989-ais išklausiau pasakojimą ir apie šį laišką, ir kaip buvo dėl jo tardoma, nes kolega iš radijo pranešė atitinkamai įstaigai, ir kt.; deja, nusiųsti autorizuot atsiminimai grįžo su vertiktu, kad nespausdintini).
Tas laiškas – tai trys A4 formato lapai eilėraščių, abiejose lapų pusėse po dvi skiltis. Dana Rutkutė šitą pluoštą buvo davusi paskaityt ir Eugenijui Matuzevičiui (nors jau buvo išsiskyrę, Matuzevičius antrąkart vedęs). Broniaus Krivicko bičiulis nuo gimnazijos laikų juos perrašė mašinėle nurodydamas autorystę; vėliau vieną perrašo egzempliorių kartu su savo popieriais atidavė saugot Literatūros ir meno archyvan. Būtent iš šio pluošto buvo parinkta eilėraščių pirmajai Br. Kr. poezijos publikacijai 1989-ais Sietyno nr. 5 – liūdnų ir išdidžių, kaip įvardijo įžangos žody jo buvęs mokinys Biržų gimnazijoj prof. Vytautas Kubilius. Kelis iš tų eilėraščių paskelbus ir rajoniniam Biržiečių žodyje, gavau laišką iš palatvijo (perpasakoju): mano a.a. mama turėjo ir saugojo tokį eilėraščių sąsiuvinį, apie kurį nieko man nepasakojo; tame sąsiuviny yra eilėraščių, kurie paskelbti Biržiečių žody, vadinas, tą sąsiuvinį mamai padovanojo... (Rašytojų sąjungos leidykla ketino net išleist tą sąsiuvinį faksimiliniu būdu – labai daili, lengvai įskaitoma Br. Kr. rašysena, bet nieko neišėjo; dabar jis irgi saugomas LLTI bibliotekos rankraštyne.)
     Komplikuočiau susiklostė laiško-eilėraščių pluošto Vincui Mykolaičiui-Putinui istorija. Kad ir toks buvęs, išgirdau iš rezistencijos istoriją tyrinėjusios Nijolės Gaškaitės, šį faktą užfiksavusios ir knygoj Žuvusiųjų prezidentas (1998). Mėginau ieškot tikrindamas įvairių archyvų katalogus. Nieko. Gal sunaikino manydamas, kad tai gali būt įkaltis? Juk jautė, kad yra sekamas, ir išties buvo sekamas, net atliekamos kratos Vilniaus bute, kai išvykdavo į Kačerginę. Ir tik neseniai, prieš trejetą metų, atsitiktinai, vartydamas LLTI bibliotekos rankraštyne esančio Mykolaičio-Putino fondo inventorinę knygą skilty Autorius pamačiau: Br. Kr. – Taip, tai tas iš miško prie Raguvos per Kauną Vilniaus universitetan atkeliavęs laiškas, net vokas išsaugotas; Emilija Mykolaitienė jį atidavė kartu su kitais a.a. vyro popieriais, tik tvarkęs archyvą žmogus neišrašė kataloginės kortelės, nes eilėraščių autorius be pavardės, o katalogas pagal asmenvardžius.
     Nesijaučiu pajėgus leistis poezijos analizėn (Rita Tūtlytė puikiai yra Krivicko poeziją analizavusi), tad tik keli mintigaliai, atsispyrus nuo tų iš viso šešių lapų.
     1952-ų rugsėjo pradžioj Vilnių pasiekę poezijos pluoštai – greičiausiai paskutiniai, perrašyti Broniaus Krivicko ranka. Bet spekuliacijos apie „testamentiškumą“ (žuvo rugsėjo 21-ą), manyčiau, būtų nieko vertos: Br. Kr. gyveno nuolat suvokdamas, kad šita diena gali būt paskutinė. Nebent pasvarsčius, kas ir kodėl pasirinkta perrašyt? Pirmiausia: kūriniai nesikartoja; pluoštų struktūra panaši: pradžioj iš eilėraščių, po to iš sonetų. Abu prasideda rudeniu: „Rudens lygumose“ (Putinui) / „Rudens gitara“, „Rudens melodija“ (Rutkutei).
     Pluoštas Rutkutei – „lengvesnis“, lyriškesnis, daugiau apie meilę, ypač parenkant sonetus, ir įvairesnis – dar priduriama iš vad. eiliuotų margumynų poilsio valandai ir keturi Goethės vertimai („Mignon“, „Kristutė“, „Džiaugsmas ir kančia“, „Mylimojo artuma“); nors įterpta ir tekstų, iš kurių galima suprast, kokioj situacijoj atsidūręs poetas: sonetai „Mano dienos nebūtin pasvirę“, „Kai kovoj kelies tu į ataką“, perrašyta ir vieniša viltingoji „Nauja pilis“ (1951).
     Pluoštas Putinui – „sunkesnis“, filosofiškesnis, jei tinka šis žodis: „Žiaurusis Dievas“, „Šaulio tragedija“, skirta Čiurlioniui, ilgieji „Šėtono monologai“ (1946) ir „Jo atsakymo žodis“ (1951; šie eilėraščiai suvoktini kaip diptichas); noras pasakyt, kaip suvokia pasaulį, jo prigimtį – vykstanti amžina dviejų lygiaverčių pradų – dieviškojo gėrio ir šėtoniškojo blogio – kova; ir iš sonetų parinkti daugiausia tie, kurie atskleidžia lyrinio subjekto santykį su Juo. Kadangi tekstai datuoti, net galima mėgint įžvelgti lyg ir raidą: maištas, jo įveika per meilę ir Dievą, išdidus susitaikymas su likimu; žvilgsnio trajektoriją: žemė–dangus–žemė.
     Pagalvojau: jei tik šie du Broniaus Krivicko poezijos pluoštai būt išlikę? Ir jų užtektų susidaryt paskutinių septynerių kūrybos metų vaizdą (nėr nė vieno poetinio teksto, datuoto 1952-ais; užėmus svarbias pareigas, neliko laiko kūrybai?).
     Ir dar (prisiminus Br. Kr. diplominį darbą apie Jono Aisčio idėjų pasaulį). Aisčio poeziją, grubiai tariant, dažniausiai perlaužiam į ankstyvąją (pro homo) ir vėlyvąją (pro patria); Krivicko poezija šiuo požiūriu beetapė: abu dalyku, ir žmogus, ir tėvynė, rūpi sykiu. O mums jo poezijoj? Norėdami pristatyt tautos atsparą okupacijai, renkamės atitinkamus eilėraščius: kova, laimėjimas net per mirtį ir pan. O ar ne svarbiau patirt, kad kova, net mirtina kova neužgožia amžinųjų žmogaus egzistencijai kylančių iššūkių: klausimų apie save ir kitą, apie Jį?
     Ir antrąkart dar. Tarkim, Kazys Bradūnas kas? – poetas žemininkas. O Bronius Krivickas? – žemininkų kartos poetas. Na ir ką? Argi ne taip? Žemininkai tie, kurių kūrybos skelbta antologijoj, o kiti – jų bendrakarčiai. Nežinau, bet šis argumentas primena galimą teiginį, kad rašytojai tie, kurie priklauso Rašytojų sąjungai.
     Ar būt pagadinęs antologiją 1950-ais sukurtas sonetas (siųstas Putinui) žmogaus, pajutusio skirtumą buvimo ant žemės ir po žeme, žemėj (ir žuvusio po žeme, bunkery):
Gera žemėj. Mes prie jos krūtinės
Visada prigludę artimai.
Gera žemėj. Žemė mūs namai,
O padangtė jų – dangaus žydrynės.

Gera žemėj. Kai jos kelią kuklų
Miname su meile ir džiaugsmu,
Prasivėrę mum lig gilumų,
Šviečia erdvės, kupinos stebuklų,

Kad nuo šito siauro žemės tako
Vis matytum, kaip žvaigždynai teka
Ir kaip saulė keliasi rytais,

Ir, žėruojant ugniai jų slaptingai,
Tu ant kelių pultumei maldingai
Po žydrais Jo šventnamio skliautais.
Beje, Arūno Sverdiolo kalbinamas Juozas Girnius yra sakęs: Mamertas Indriliūnas (1920–1945) šiaip jau būt buvęs tinkamiausias rašyt Žemės lydimąjį straipsnį; jis ėmęsis tik todėl, kad nebuvę kam kitam siūlyt.
     P.S. Kai 1993-ais Sietynas išleido Broniaus Krivicko raštų pirmą tomelį, nusiunčiau ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. „Broniaus laikysena, jo aktyvus pesimizmas (Jūsų [parašytos] biografijos perspektyvoj) visiškai sutampa su tuo, ką jis man kalbėjo 1944 m. liepos mėnesyje sutiktas Kaune. Jis buvo tipiškas veiklos žmogus – blaivus ir praktiškas nenuorama“ (iš 1994 IX 2 laiško). Visokių epitetų prie Br. Kr. lipdyta; aktyvus pesimistas, manyčiau, vienas tiksliųjų.
2
Arūno Švelnos nuotr. iš panskliauto.lt
Praeitų metų pabaigoj Panevėžio krašte buvo Vitos Savickienės straipsnis apie Bronių Krivicką „Aplenkti iškilius savo mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei“ [kaip tas „sportinis“ mąstymas įsiėdęs kalbon]. Pradedama nuo BrKr gimtųjų namų Parvalkuos/Pervalkuos, ir nuotrauka įdėta. Nekaip atrodo tas gimtinio namo galas iš gatvės pusės. Mėginau el. laišku klaust vieno žmogaus Pasvaly: gal ką žinąs, ar minint 100-ąsias metines pavyks ką nors padaryt, tarkim, kokį atminimo ženklą pritvirtint, bent šiek tiek tą namo galą patvarkyt? Atsakymo nesulaukiau; greičiausiai nieks nepasikeitę, kaip ir 2015-ais: „Broniaus Krivicko tėviškėj joks atminimo ženklas nepriimamas“ (taip parašė Parvalkuos gyvenusi aa. Vitalija Kazilionytė 737 įrašo komentare). — Ir nieko čia nepadarysi. Jei nenori žmonės, tai nenori. Ne visada taip gražiai viskas susiklosto, kaip BrKr draugo Mamerto Indriliūno, kurio 100-metis kitąmet, atveju – jo tėviškę Gataučiuos turiu omeny.
— minėtas rašinys apie Krivicką buvo perskelbtas lryte.lt pakoreguotu pavadinimu: „Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka“. Ir sulaukė vienuolikos komentarų (žinodamas, kad po kurio laiko jų neliks, XII 20 padariau printscreenus). Anksčiau tik kažkaip teoriškai pasigalvodavo apie tai, kas rašo komentarus populiariuosiuos portaluos. Šįkart konkrečiau: ar rašantieji išties taip mano, ar tyčia rašo norėdami paerzint, ar rašo tai, už ką kas nors moka, o gal čia kokia programa, atpažinusi raktinius žodžius skelbiamam tekste, parenka iš ruošinių ir įdeda?

2019-05-15

(1181) Epizodai, xxxiv: kaip komunistai su kom. jaunuoliais 1941-ų birželį iš Lietuvos važiavo

su jau ne kartą gerų žodžių sakęs apie regioninius kultūros leidinius, ir dar galiu: Utenoj leidžiamas ketvirtinis žurnalas Indraja geras, tik sunku juos sugaudyt. Coll. Prano V. rūpesčiu, coll. Gražinai K., Užpalių vidurinę baigusiai, tarpininkaujant, biblioteka turi pilną ar artipilnį Indrajos komplektą.
Pernai šitam žurnale per tris numerius buvo spausdinama Utenoj gimusio Chaimo Kurickio (1921 I 8 – 2017 VIII 30) atsiminimų knygos Išgyventi ir papasakoti pradžia (atsiminimai buvo paskelbti hebrajų kalba, išversti į anglų ir rusų). Pirminis šaltinis – jo paties jidiš kalba tuoj po karo daryti užrašai, kuriuos emigruodamas iš Sovietų Sąjungos 1972-ais išsivežė ketindamas padovanot Jad Vašem muziejui, bet prof. Dovas Levinas prikalbino juos išverst į hebrajų ir paskelbti. — Atsiminimai pateikiami padieniui, pradedant nuo birželio 22-os, sekmadienio. Kurickių šeima nusprendė trauktis nuo artėjančių vokiečių. Iš užrašų apie birželio 24-ą:
Kai pasiekėme Radeikių miestelį, esantį už dešimties kilometrų nuo Utenos, pradėjome jausti įtampą ir nuovargį. Valandėlę pailsėję pajudėjome į priekį. Pabėgėlių srautas padidėjo. Dauguma keliavo pėsti, tik šen bei ten buvo įsiterpusių įvairių transporto priemonių. Vienas iš tokių pasirodė pusiau tuščias autobusas, kuriuo važiavo komunistų partijos nariai iš Kauno. Važiavusieji parodė dėmesį ir trumpam sustojo. Mes pagalvojome, kad leis mums įlipti. Tačiau susikrimtome sužinoję, kad vykstantieji ima tik komjaunuolius ir partinius. Mano sesuo Chaja, dirbusi partiniame komitete ir turėjusi tai įrodantį dokumentą, įsiropštė į autobusą. Mano mama ir aš nusivylėme. Mano geras draugas, bendramokslis hebrajų mokykloje Icikas Vainermanas, mūsų miesto komunistų partijos iždininkas, taip pat buvo autobuse. Jis buvo pasiėmęs visus pinigus iš sąskaitos, norėdamas pervežti į Rusiją, tačiau ir jo prašymų buvo maža, kad mus įsodintų. Mūsų maldavimai nepadėjo. Mes guodėme save, kad bent Chaja ir Sara [anksčiau ugniagesių mašinon įsiprašiusi] turėjo galimybę išvažiuoti ir tikėjomės, kad jos sėkmingai pasieks Rusijos sieną. (Indraja, 2018, nr. 1, p. 38–39 [versta iš rusų, vertimas nelabai koks])
(Chaimas K. su motina nespėjo pasitraukt: pasiekė Daugpilį, pavyko įlipt traukinin, važiuojančian į Rygą, bet jį netrukus sustabdė vokiečių desantas ir išlaipino visus žydus.) Šitas epizodas su autobusu iš Kauno įstrigo, nes apsipynė klausimais: ar buvo duotas koks nurodymas besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams iš principo neimt „pašalinių“, tesirūpint, kaip patiems išnešus sveiką kailį? Argi nebuvo aišku, kokia grėsmė kyla žydams apskritai? O gal tame autobuse tiesiog važiavo bailūs apsidraudėliai? Nežinau atsakymų.

2019-05-09

(1180) Eilėraščių istorijos: Gintos Remeikytės „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“

egužės 5–7 dienomis vyko Pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Kodėl? Nes šitie metai tokie – pasaulio lietuvių, tai reikėjo ką nors sugalvot. Ir sugalvojo.
Ir manęs klausė, ką būtų galima pakviest. Be kita ko, buvau prisiminęs tokią knygą – 1986-ais Chicagoj išleistą jaunųjų poezijos rinkinį Keturi; tie keturi – Jolanta Malerytė (*1957 Plungėj, su tėvais išvykusi iš Lietuvos 1974-ais), Vainis Aleksa (*1958 Chicagoj), Saulius Kubilius (*1960 Adelaidėj) ir Gintarė Remeikytė (*1962 Chicagoj); šią knygą recenzavo Marija Stankus-Saulaitė ir Rimvydas Šilbajoris; visų keturių eilėraščių yr tekstuose.lt.
Bet nėr tame rinkiny vieno Remeikytės eilėraščio, kuris buvo šiek tiek išmušęs iš vėžių kai kuriuos poezijos mylėtojus, panašiai, kaip prieš du dešimtmečius Algimanto Mackaus Neornamentuotos kalbos generacijos „Hermetiška daina“, kurioj sapnuojami homoseksuališki angelai ir lesbianiškos teresėles. 1982-ais buvo išspausdintas jos eilėraštis „Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę“, ir ne kokiuos liberaliuos Metmenyse, o ateitininkų leidžiamoj ir kun. dr. Kęstučio Trimako SJ (1930–1960–2013) redaguojamoj Ateity (nr. 6, p. 206) su įžangos žodžiu:
Ar pagalvojame, kad Dievas yra belytis, taigi – nei vyras, nei moteris. Ir todėl nebūtinai „Jis“.
Ar pagalvojame, kad Jo „Žodis“ savo dieviškoje prigimtyje yra belytis, taigi – nebūtinai „Jis“. Nebūtinai „Sūnus“...
Kas būtų atsitikę, jei Dievas būtų siuntęs moterį išganyti pasaulį?... Ką būtų dariusi Ji ir kaip su Ja būtų pasielgę Gėrio priešai?...
Nepagalvojome?... Bet apie tai pagalvojo šio eilėraščio autorė... — Red.

     Pasiklausykite Evangelijos pagal Jonę
     Kristus buvo Kristė.
     Ji gimė Betliejaus karvidėje.
     Dvyliktais metais Ji su žyniais disputavo.
     Vestuvėms Ji iškepė grubios rugių duonos,
            kurią išmirkė vyne.
     Glostydama švelniai, ligonius gydė.
     Verkdama į vakarienę sukvietė brolius ir seseris,
            plovė jų kojas ir jas išbučiavo.
     Kareiviai ją išžagino ir pririšo
            išskėstomis kojomis tarp kedrų ties upeliu.
     Ji prisikėlė ir pagimdė žmogų.
            Girdėjote Viešpatės žodį.
            Amen.
Kitąmet, 1983-iais, kun. Trimakas parengė ir išleido brošiūrą Moteris ir Kristus, kur sudėjo reakcijas į šį eilėraštį ir pats jį, kaip išplėstinį palyginimą, išnagrinėjo. Šį eilėraštį ir kun. Trimako komentarą prisimenu iš Šiaurės Atėnų – 1993 VI 11 numery buvo publikacija „Eilėraštis, sukrėtęs išeiviją“. — O kas būtent sukrėtė?
Minėtą šokiruojantį eilėraštį Ginta Remeikytė, rodos, pirmą kartą paskaitė 1981 metų Lituanistikos seminare. Paskui jį išsispausdino “Ateitis” su tam tikru redaktoriaus įvadu. Eilėraštis sukėlė nemaža sujudimo ir diskusijų, ypač ateitininkijoje. Vieni jaudinosi, piktinosi, grasino redaktoriui. Kiti mėgino ginti ir redaktorių, ir autorę. Daugiausia, atrodo, žmones šokiravo ne kokios nors teologinės hipotezės, ne galimybė Kristui priimti moters kūną, bet pora eilėraščio žodžių ar vaizdų: žodis “išžaginimas” ir “tarp dviejų kedrų išskėstomis kojomis pakabintos moters” vaizdas. („Atsiųsta paminėti“, Laiškai lietuviams, 1983, nr. 4, p. 143)
[P.S. Minėto rašytojų suvažiavimo proga išleista knyga Egzodika su, mano galva, netikslia paantrašte: Pasaulio lietuvių rašytojų antologija. Na, gerai, atskiriam rašytojus pagal tai, kur jie gyvena – Lietuvoj ar ne Lietuvoj, tą Nelietuvą pavadindami pasauliu. Kas yra antologija? – manyčiau, gražiausių, įdomiausių etc. gėlių puokštė, suskinta tam tikroj pievoj – šiuo atveju, Nelietuvoj. Ir prasideda vis dėlto pagrįsti klausimai: jei puokštėj yra Londone gyvenanti Zita Čepaitė, kodėl nėr ten pat gyvenančios Paulinos Pukytės; jei yra Danijoj gyvenanti Neringa Abrutytė, kodėl nėr Belgijoj gyvenančios Agnės Žagrakalytės; etc., etc., etc. Jei paantraštė būtų kuklesnė – tarkim, Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo dalyvių kūrybos pavyzdžių antologija, tokių klausimų nekiltų (bet palyginus suvažiavimo programoj esantį dalyvių sąrašą ir antologijos autorių sąrašą tokia paantraštė irgi neatrodo tikusi).
Nors nereiškia, kad jokių. Skirstyt lietuviškai kuriančius rašytojus ne pagal jų talentą, o gyvenamąją vietą – visiškas formalizmas, tai tos pačios kultūrinės semiosferos subjektai; skambiai tariant, lietuvybė jų savastis, pirmiausia per kalbą; kita grupė, per žingsnį, du ar daugiau nutolusi, būtų tie, kuriems lietuvybė jau tik vad. šaknys. — Ne, nenoriu ir bijau leistis į tolesnius svarstymus; tik šiaip šį tą užfiksavau.]

2019-05-04

(1179) Ars memorativa: pirmuosius Klasikos skaitymus prisiminiau

įmet gegužės 7-ą Institute vyks jau XII Klasikos skaitymai, jei nesuklydau pirštus lenkdamas.
Vėl, kaip ir 2008-ais, bus skaitomas Vaižgantas.
Tuos pirmuosius skaitymus pradėjo prez. Valdas Adamkus, apie Vaižgantą šnekėjo jo raštų rengėjas aa. Vytautas Vanagas, be kita ko, siūlęs Vilniuj pastatyt jam paminklą. Pirmoji iš Vaižganto skaitė aa. prof. Vanda Zaborskaitė. Skaitė iš Nepriklausomojoj Lietuvoj 1919 IX 27, nr. 110 pirmame puslapy paskelbto straipsnio „Delikatnumas gyvenime ir politikoje“; ne iš laikraščio skaitė, iš 1998-ais išėjusio Raštų 10 tomo.
Tiksliai nebeprisimenu, kurią straipsnio ištrauką Profesorė skaitė, tai perskaičiau dabar visą rašinį. Regis, skaitė pabaigą. Bet tebūnie šičia visas tekstas įdėtas, laiko limito, kaip skaitovams, nieks nenurodė.
Delikatnumas gyvenime ir politikoje
     Atmenu vieną atsitikimą. Aš jau buvau pagyvenęs kunigas, mano tėvelis buvo jau senai miręs. Viešėjau gimtosios vietos miestelyje labai linksmoje ir prietelingoje druugėje. Senieji mini linksmus praeities atsitikimus, jaunieji tuo džiaugiasi ir juokiasi. Ūpas labai gražus, kaip teesti tarp geraširdžių aukštaičių.
     Įsikiša šeimininkė, paliesdama mane.
     – Gi štai ir tamstos tėvelis. Vieną kartą paliko pavėlinčiai miestelyje... kva kva kva...
     Aš turėjau ūmai atsimainyti veidu: taip nusigandau, kad linksmas nupasakojimas neduotų susirinkusiems progos pasijuokti iš mano tėvelio, kurį aš be galo be krašto mylėjau gyvą ir tebegerbiu jo atmintį. Jis buvo paprastų paprasčiausis žmogelis, ne stipruolis, mažas; na, visai ne „karžygis“. Taigi pasityčioti iš jo ištvirkėliams miestelėnams buvo labai lengva.
     Aš ir dabar nežinau ir neatspėju, kas ten juokinga atsitiko. Vis dėlto tuo metu mane visą perėmė, visas kailis nutirpo baime ir pirma išblyškęs veidas turėjo užsidegti raudona liepsna.
Pasakotoja savo ome atspėjo, kaip aš imu kankintis, sumišo ir bepabaigė paskutiniais kalbos žodžiais:
     – ...tai kad bėgo per šilelį.
     Visas pasakos vidurys iškrito.
     Mano ranka savaime išsitiesė jai ant galvos, lyg paglostydama, lyg palaimindama. Gi paaugusi moteriškė, ją nusiėmusi, su pagarba pabučiavo, lyg atsiprašydama už savo neatsargumą.
     Tas menkas atsitikimas taip man įstrigo atmintin, jog ir šiandien aiškių aiškiausiai jį tebeatmenu, tebejaučiu ir tebelaikau aiškiu liudytoju, kiek mūsų prasčiokais vadinamieji žmonelės turi jautrios ir švelnios širdies; to, ką mes vadiname delikatnumu.
     Dar tekus ir jau nebetekus gimtųjų tėvelių, man buvo dar kita mano dvasios motutė – Lietuva ir lietuvybė, kurią aš, nujau, bene daugiau gerbiau ir mylėjau už tikrąją; bent rūpinaus ir sielojaus ja daug daugiau. Ir kenčiau dėl jos daugiau.
     Juo skaudžiau, kad tą mano motutę lietuvybę užgauliodavo ne kokie svetimieji žmonės (labai tai jiems mano lietuvybė!), ne kokie jos persekiotojai (pasitrauk šalin su savo manija!), ne tikrieji lenkai, net ne rusai, – tik saviškiai: senieji kunigai, smulkieji ir stambieji Lietuvos bajorai grynai lietuviškomis pavardėmis; dažnai net be lenkiškų ar gudiškų uodegėlių.
     Visi jie skaitėsi arba dideliais inteligentais, arba mažiausia – pusinteligenčiais; visi gi didžiavosi geru išauklėjimu ir neva aukštesne už sodiečių lietuvių savo kultūra. Ir vis dėlto dabar man jie rodosi tikriausi, nuožmiausi barbarai, be jokios vidaus kultūros. Visi jie stigo paprasčiausio, natūraliojo, bet kuriam žmogui privalomo delikatnumo.
     Kiek tik kartų kildavo kalbų apie naują lietuvių judėjimą, apie „litvomanų“ pastangas sugrąžinti lietuvybei pilietybės teisių, – o susitikus su žinomu „litvomanu“, apie ką gi daugiau bešnekėsi? – tiek kartų jaučiaus tiesiog tortūruojamas. Ne dėl nuomonių skirtumo, ne dėl negalėjimo perkalbėti, tik dėl to, kad iš pat pirmų žodžių buvo (ir yra) tiesiog smaluotu botagu užkertama tau per pačią jautriąją paslėpsnį taip, kad pati koja spirsteli, patsai kraujas dunksteli į galvą ir nuraudina veidą, net akių baltymus.
     – Ach, jak ksiądz łatwo się zaperza: istny litwoman!
     Pasityčiodavo, tikrai manydami, jog man taip darosi iš ligos, iš manijos – kliedėjimo mylimuoju dalyku. Iš tikrųjų gi kraują galvon varė visai ne atitrauktieji lietuvybės dalykai, kuriems nė galvoje man nebuvo bet ką sutiktą laimėti, juos šalininkais padaryti, tik asmeninis užgavimas. Lietuvių ir lietuvybės šlovė buvo man nebeatskiriama mano esmės dalis, kaip tėvelis, motutė.
     – Kva kva! Lietuvybė! Jei tu lietuvis, tai kam gi tau pensnė ant nosies ir kodėl gi ne vyžotas? Kaipgi kitaip lietuvišką tautiškumą parodysi? Reikia taip, kaip yr...
     Suprask: kas juodai vilki ir čebatuotas, tai jau ponas; destis nebe lietuvis, kuris tegali būti chamas, ne švelnios išvaizdos, ne švelnių apsiėjimų.
     Ak, kaip apgaulingos esama paviršės! Kaip ji neišreiškia vidaus!
     Dabar to nebesakoma; lietuvių atsirado buržuine išvaizda; net patys sodiečiai sparčiai ėmė vytis buržujus miestelėnus. Dabar kitaip tau drebiama.
     – Lietuvos valdžia? Kva kva! Taigi tai – taryba! Ta ryba ze smetaną... która niemcem cuchnie. Lietuvos kariuomenė? Kva kva! Baisi, suplyšusiomis kelinėmis, neišmokėtomis algomis. Oficieriai? Kva kva! Vakarykšti pusberniai, prapartininkais tapę, kurių mieliausis užsiėmimas, kai sustoja kur, su dvaro ar sodžiaus mergomis barakatą sukti... Lietuvių finansai? Taigi – Judo pinigėliai! Lietuvos liaudis? Taigi – bolševikai – vagys plėšikai. Nieko nebus iš jūsų sumanytosios valstybės!
     Ir žmogus degi pykčiu. Ir nebesirūpini paieškoti argumentų, jog taip nėra; tik dairais pagalio, kuriuo galėtumei skaudžiau suduoti pasityčiojusiam.
     Tai darosi pasikalbėjimuose, tai darosi ir publicistikoje. Ir reiktų galų gale pritarti J.A. Herbačevskio obalsiui: „Politikoje reikia būti džentlmenu“, pritaikinant jį betgi ne vieniems patiems lietuviams. Visi turime atminti, jog taika prasideda anaiptol ne nuo materialių ar politinių sumetimų, tik nuo asmeninių simpatijų, o karas – nuo dirbtinų ar natūralių antipatijų.
     Visai kitaip žmogus kalbėtumei, jei tau kitu lataku kalba plauktų: Lietuvos valdžia – ne rinktinė, kariuomenė silpnai ištaisyta ir beginklė, oficieriai – ne iš generaliojo štabo mokyklų, nėra savo finansų, liaudis demoralizuota... Dėl visų tų pasakymų būtų daug labai gražios ir rimtos kalbos už ir prieš. Dalykai aiškėtų, teisybė imtų rodytis. Visa nelaimė, jog nei mes, nei mūsų priešininkai neturime vidaus kultūros ir nė tiek delikatnumo, kiek turi mūsų gamtos vaikai, mokyklų neišauklėti. O be tos kultūros, be delikatnumo nieko nepridės šaukimai demokratizmo obalsių. Iš oro niekas neatmes nei lygybės, nei brolybės dėsnių, jei visa tai nedygs iš širdžių. Klasių išėjimas, bajorystė čia nieko nesveria. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. (Raštai, t. 10: Publicistika, 1918–1919, p. 305–308)
Dar šį tą paskaitinėjau iš šito tomo – įdomu ir po šimto metų, nors šiaip juk rašyta kaip aktualijos. Kodėl? Nežinau, kaip kuo tiksliau pasakyt. Svarstoma apie tai, kas pačiam rašančiajam asmeniškai rūpi, kas svarbu jam kaip žmogui; ir dar: vienaip ar kitaip kas nors pasakoma apie žmogaus prigimtį, o ji juk iš esmės nesikeičia.
„Apie klasiką daugiau žinoma, negu jinai skaitoma“, – minint Maironio 130-ąsias gimimo metines yra užrašęs Marcelijus Martinaitis („Maironis po Maironio“, Santara, 1992, vasara, p. 2). Taip buvo, taip yr, taip bus. Galima sakyt: gerai, kad bent žinoma. Nors kas čia jau tokio gero iš to žinojimo – nežinau.

2019-04-29

(1178) Visiškai tarp kitko: kaip vėl neradom, ko ieškojom

Pernai spalio pabaigoj paskelbiau įrašą, kaip ieškojom 1989-ais prie Maišiagalos pastatyto akmens, skirto Vilniaus grąžinimo 50-osioms metinėms, ir neradom.

Sekmadienį važiuodami į Biržus vėl nutarėm paieškot. Šįkart jau gudresni buvom, ano įrašo komentarus pasiskaitę. Kultūros vertybių registre susiradau nekilnojamąją kultūros vertybę, kurios kodas 17269, atsispausdinau žemėlapį, pasižymėjau, kaip važiuoti, o po to paeiti. Regis, pasiruošiau kaip dera.
Sustojom kun. Józefo Obrębskio gatvelės pabaigoj prie to žemėlapy matomo didelio statinio (panašu į nebenaudojamą fermą ar sandėlį). Pasukom pro dešinę, pralindom pro tą medžių tarpą – ir jau pievoj, kur dar paėjus greitkelio link turėtų stovėt tas akmuo. — Neradom jokio akmens. Į visas puses žvalgėmės, nieko nėr. Nebent dviejų gasiliūnų išsigandęs beveik trijų metrų aukščio akmuo su visu ąžuolynu skradžiai žemę prasmego arba abu visai žabali. Juoktis? Nesijuokt?
Grįžtant sakau sūnui: žinai, užsuk Maišiagalos degalinėn; paminklas pagal žemėlapį turi būt ties ta vieta, kur išvažiavimas iš miestelio įsilieja A2 greitkelin; pasižiūrėsiu ton vieton iš kitos pusės. Pasižiūrėjau (nuotrauka dešinėj). Irgi nieko nepamačiau. — Ir ką? Rašyt el. laišką Kultūros paveldo departamentui ir klaust, kur dingo nekilnojamoji vertybė? Bet vieno neradėlio liudijimo lyg ir per maža. O gal tiesiog nepastebėjom? Ko tik gyvenimo neatsitinka.

Prieduras: susirašinėjimas (2019 V 17) Vis dėlto neiškenčiau ir paskelbęs įrašą parašiau adresu centras@kpd.lt el. laišką, pavadintą „dėl vienos nekilnojamosios kultūros vertybės“:
Laba diena,
pagal Kultūros vertybių registre esantį žemėlapį mėginau rasti nekilnojamąją vertybę, kurios kodas 17269: 1989-ais šalia Maišiagalos pastatytą akmenį, skirtą Vilniaus grąžinimo Lietuvai 50-mečiui.
Deja, arba negerai nurodyta vieta, arba aš aklas, arba to paminklo nebėr, – niekaip jo nepavyko rasti, nors nepastebėti beveik 3 m aukščio akmens sunkoka.
Jei nebūtų sunku, prašyčiau atsakyti: ar tikrai tas paminklas vis dar stovi? Ir kur kuo tiksliau. Galbūt aš visai susipainiojau, tokiu atveju iš anksto atsiprašau.
Pagarbiai / [vg]
Atsakymo sulaukiau palygint greit, IV 30, parašė Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyresnioji specialistė Zita D., dar ir vaizdą pridėjo:
Laba diena,
Jūsų ieškomas objektas (unikalus kodas 17269) Kultūros vertybių registre yra. Jis niekur nedingo. Siunčiu failą iš KVR.
Jeigu dar nerasite tai prašome skambinti arba rašyti.
Pagarbiai / [zd]
Iškart puoliau tikslint savo klausimą:
Laba diena,
labai ačiū už atvaizdą, žemėlapyje pažymėtą vietą ir aš buvau radęs, pagal šį žemėlapį ir ieškojau. Registre ši kultūros vertybė yra, tik va koks klausimas: ar tikrai ji yra/tebėra ir realybėje? Toje vietoje prie A2 greitkelio mėginau rasti ir pamatyti savo akimis, ir nieko nepamačiau. Štai kokia problema. Ir juk ne kupstelis, o beveik 3 metrų akmuo turi stovėti, tokio daikto sunku būtų nepastebėt. Nežinau, gal ir juokingai skamba, bet: ar kas nors iš jūsų tarnybos žmonių važiuodamas pro Maišiagalą galėtų pasižiūrėjęs paliudyt, kad tas paminklinis akmuo tebėra?
Štai dėl ko jums rašiau.
Pagarbiai ir atsiprašydamas už trukdymą / [vg]
Bemat sulaukiau atsakymo:
Laba diena,
2015-11 buvo patikslintos vertingosios savybės ir į KVR įkeltos 2015 m. nuotraukos. Reiškia tuo metu viskas dar buvo. Jūsų laišką perduosiu KPD Vilniaus skyriui, kad jie patikrintų ar iš tikrųjų paminklas yra.
Pagarbiai / [zd]
Teliko pareikšt padėką:
Labai labai ačiū!
Būtent to ir norėjos: kad kas nors patikrintų, ar išties yra. Jei patvirtins, kad yra, tai liks save išvadint visiškai aklu ir kvailu padaru :)
Nuoširdžiai / [vg]
Tos pačios darbo dienos pabaigoj gavau laiškelį iš KPD Vilniaus skyriaus: „Jūsų prašymas registruotas 2019 04 30 Nr. 7V-95.“ (Maniau, gal oficialumų pavyks išvengt, bet jei jau kitaip atsitiko – lauksiu ofic. atsakymo.)
Atsakymas paaiškėjo iš Tado komentaro, paskelbto V 3: yr tas paminklas, tik šiek tiek kitoj vietoj.
Ir ką daryt? Jei jau prašymas užregistruotas, net norėdamas jo neatšauksi.
2019 V 16 gavau ofic. atsakymą, parašė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiasis specialistas Povilas M.:
Laba diena,
Atsakydami į Jūsų 2019-04-30 pranešimą informuojame, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius pagal gautą pranešimą dėl galimai dingusio paminklinio akmens 2019-05-16 atliko patikrinimą vietoje bei surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. AAV-155. Patikrinimo metu nustatyta, kad Paminklas Vilniaus krašto atgavimo 50-mečiui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17269) yra Panevėžys–Vilnius kelio dešinėje pusėje, ties 111 kilometru.
Sureagavau, mėgindamas susiet realybę su virtualybe:
Laba diena,
nuoširdžiausiai ačiū už sugaištą laiką ir atsakymą.
Praėjus kelioms dienoms po to mano laiško, pažįstamas [atsiprašau, Tadai, kad neįterpiau kokio tikslinamojo žodžio: virtualus ar pan.] su vad. streetvieweriu „pavažiavo“ iš Maišiagalos Vilniaus link ir rado paminklą, bet: ne toj vietoj, kaip jis pažymėtas kultūros vertybių registro rodomame žemėlapy, o toliau į Vilniaus pusę, už upelio (ieškodamas pagal žemėlapį, ir neradau, nesimato iš žemėlapy pažymėtos vietos to paminklo kitapus Dūkštos, medžiai užstoja). Pagalvojau: kad ir kitiems ieškantiems neatsitiktų kaip man, gal galima patikslint paminklo vietą žemėlapy? Nes privažiuot kuo arčiau reikia visai kita gatve, negu prie vietos, kuri dabar pažymėta. Pridedu printscreeną [pridėjau tą patį, kurį atsiuntė Zita D.] – kaip įrodymą, kodėl nepavyko rast.
Pagarbiai / [vg]
Atsakė: „Dėkoju už pastebėjimus, pabandysime patikslinti.“
— jei paminklo vieta būtų patikslinta žemėlapy, gal būtų galima sakyt, kad ne veltui susirašinėta su institucijom? Šįmet Vilniaus grąžinimo 80-metis, gal kas, prieš 30 metų nedalyvavęs paminklo atidengimo ceremonijoj, norės jį aplankyt ir vietos ieškos būtent puslapy https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search?

2019-04-26

(1177) Epizodai, xxxiii: kaip Martinaitis provokaciją netyčia buvo padaręs

Šitą įrašą ketinau paskelbt balandžio 1-ą, per aa. Marcelijaus Martinaičio gimtadienį, bet, kaip per dažnai būna, teksto kopijos lapas pasislėpė popierių šūsny – ir tik šįryt išlindo paviršiun.
Nieko naujo; kas skaitęs Ričardo Pakalniškio jau post mortem išėjusią knygą Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994), tikriausiai atsimena tą epizodą iš 1956–1957 metų, susijusį su radiju. RičP klausia, ar MarcM klausydavęs lietuviškų užsienio radijo laidų.
Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pasidariau vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kad namiškiai ir aš galėtume klausytis „Amerikos balso“. Susižavėjimas radiju mane ir į Kauno politechnikumą atvedė. Baigęs dirbau Raseinių ryšių kontoroj, rytą 6 valandą turėdavau įjungt radijo „mazgą“. Tuo metu klausydavau „Amerikos balso“, jautri aparatūra gerai „išvalydavo“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas, pripuolęs skyde nubraukia visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei...“ Pasirodo, per tą „mazgą“ ne taip įjungdamas paleidau „Amerikos balsą“... Keliolika minučių jis buvo girdėti per visus radijo taškus, o svarbiausia – prie partijos komiteto visam miestui jį bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau arba kalėjimas, arba Sibiras... Bet po to – niekas nieko, matyt, ir „specas“ (jo žinioje buvo spec. kabeliai ir spec. paštas) tylėjo. („Atverti savo duris ir eiti patiems“, Metai, 1993, nr. 12, p. 69)
Paklausiau coll. Donatos M., ar ji šitą epizodą prisimena. Prisimena. Bet vis tiek, pagalvojau, imsiu ir paskelbsiu: smagus pasakojimas. Ir dar pasidalinau mintigaliu: klausyk, ir kodėl man atrodo, kad tas „specas“ ne rupūžiavos, o kokį rusišką keiksmažodį įsiūčiui išreikšt pasitelkė? – Gal ir taip, bet Marcelijus net cituot keiksmažodžius vengė (tiksliai nebeprisimenu, bet mintis Donatos tokia buvo).
Patikslinimas (2019 V 23) Vartinėdamas MarcM-čio Lietuviškas utopijas, dar kartą perbėgau akim jo pokalbį su RičP-kiu, stabtelėdamas prie jau cituoto gabaliuko; skiriasi – nors nedaug, bet:  šis variantas vėlesnis, būtent jis cituotinas:
Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pas tėvus buvau pasidaręs vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kuriam nereikėjo baterijų. Su tuo aparatuku pirmą kartą pagavau, rodos, vos pradėjusį veikti „Amerikos balsą“. Tas susižavėjimas radiju mane buvo atvedęs ir į Kauno politechnikumą.
     Baigęs Kaune ryšių mokslus, buvau paskirtas į Raseinių ryšių kontorą, kurioje rytais turėdavau įjungti radijo „mazgą“. Tuo metu pasiklausydavau ir „Amerikos balso“, nes jautria aparatūra gerai „išvalydavau“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas (jis „cenzūravo“ laiškus, jo žinioje buvo kabeliai ir spec. paštas, atrodo, klausydavo pokalbių), pripuolęs skyde nubraukė visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei“... Pasirodo, per tą „mazgą“, ne taip jungdamas, į miestą paleidau „Amerikos balsą“. Keliolika minučių jis buvo girdėti per radijo taškus, o svarbiausia – ties partijos komitetu visam miestui bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau kalėjimas arba Sibiras. Bet po to – niekas nieko, matyt, Raseinių partija dar miegojo, o „specas“ nenorėjo išsiduoti, kad pražiopsojo tokią diversiją. (MarcM, Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003, 2003, p. 39)

2019-04-24

(1176) Užparaštė, cliv: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“

Įrašo inspiracija – iš popieryno. 1992–1995 metais Lietuvoj medžiagą daktaro disertacijai iš kultūros antropologijos rinko Corrina Snyder (apsigynė 1997-ais Columbijos universitete New Yorke). 1993 V 7 Šiaurės Atėnuos buvo Solveigos Daugirdaitės pokalbis su ja „Darsyk apie lietuvius“ („Gatvėje kartą sutikau pažįstamą, kuris ėjo su kažkokiu vyriškiu. Aš pasisveikinau, o jis atsisukęs į tą vyriškį: ‘Tu žinai, kas ji tokia? Ji yra Škėmos anūkė’. Lyg neturėčiau nei vardo, nei pavardės, o būčiau tik anūkė. Ir to vyriškio jis man nepristatė, tai jam nerūpėjo. Buvo svarbu tik tai, kad jis pažįsta Škėmos anūkę.“ Čia jos internetinis puslapis; čia nesenas pokalbis.) — Paklausta, kuo skirias etnologija JAV ir Lietuvoj, CorSn pasamprotavo:
Amerikoj [etnologai] neapsiriboja faktų, tarkim, pasakų, rinkimu ir skelbimu. Amerikoje domimasi, kodėl žmogus tą pasaką seka, ar klausytojams patiko, ką pasaka mums nurodo apie kultūrinę situaciją, kurioje yra sekama. Folkloras yra tai, kas vyksta dabar, o ne vien tai, kas buvo praeity. (p. 3)
Ne, nieko tokio iš klumpių verčiančio nepasakyta, tiesiog: skaitydamas šiuos sakinius vėl prisiminiau Motiejų Miškinį, jo rašinį „Be antraštės“, iš kurio jau citavau apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“ (beje, atsirado tas rusiškas romansas). Yra tame tekste dar vienas pasakojimas, apie dainą, kurios žodžių MotM-niui nepavyko iškrapštyt nei iš savo, nei iš aplinkinių atminties; bet kiek pripasakota apie tai, kas, CorSn nuomone, turėtų domint etnologus:
Yra dar buvę mūsų krašte dainų, kurių nė apypilnio teksto niekas nebeatsimena. Gal tik viena kita jų nuotrupa yra išlikusi. Tokia, pavyzdžiui, kitados buvo viena labai populiari, gana plačiai dainuojama rytinėj Aukštaitijos daly, gal pradedant nuo Svėdasų bei Kamajų ir baigiant etnografinės Lietuvos pačiu pakraščiu, prie Drukšės [= Drūkšių] ir Vydžių. Tai daina, kuria, kaip yra žinoma, žavėjosi Tumas-Vaižgantas ir laikė ją nelyginant supoezintu sėlių krašto peizažo simboliu. Kažkuriame periodiniame leidinyje, atsimenu, jis yra rašęs: „Mano tėvų žemė – parūkavusių padūmavusių pakraštėlių žemė!“ Pakursyvintieji žodžiai kaip tik ir yra iš tos dainos paimti. Ją dainuodavo tiktai vidutinio amžiaus ir pusamžiai, netgi senstelėję vyrai. Tai buvo mano vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais vyresnės juknėniškių kartos nelyginant „monopolizuota“ daina. Dainuodavo ją vyrai, eidami didesniu būriu po dienos darbų talkininkai (dažniausiai šienpjoviai); dainuodavo eidami nuo ežero, čia nusimaudę, kartais važiuodami didesne vilkstine iš turgaus (jau kiek įgėrę), o pirmosios vokiečių okupacijos metu – veždami kur toliau, už keliolikos varstų, privalomą grūdų ar pašaro duoklę ar grįždami ją atidavę. Šitą dainą, kaip ir daugelį kitų, galima dainuoti tiktai lauke.
Deja, tiktai vieną sveiką jos sakinį beatsimenu. Prasideda ji žodžiais „parūkavę padūmavę visi pakraštėliai“, o mano atminty išlikęs sakinys yra toks:
Būtų Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos,
Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos.
Pakursyvintieji žodžiai kartojami kiek pakeistu tonu. Tai teikia dainai kažkokio ypatingo žavumo.
Dabar dažnokai važinėja po periferijas, po įvairius Lietuvos atkampius ekspedicijos ir renka tautosakos pavyzdžius, žinias apie įžymesnius žmones ir kt. Gal dar galėtų tokių ekspedicijų dalyviai aptikti kur nors apie Svėdasus, netoliese nuo Vaižganto tėviškės, šios dainos pilną tekstą? Mano „kampelyje“ jo surasti man nepavyko.*
-------------------------------
* Vieną nelabai šaltą, ūkanotą 1915 m. dieną, žiemos pradžioj, tik ką truputį pasnigus, juknėniškiai (jų galėjo būti 30–40) vežė šieną ir šiaudus į vokiečių karinio dalinio pašarų bazę, esančią šiapus Degučių, šalia plento į Zarasus. Ir man teko vežti didelį šiaudų vežimą. Išvažiavus iš Juknėnų lauko į nedidelę gretimo kaimo lauko lygumą, dešinėj, rytiniame dangaus pakrašty, atsiskleidė lengvos miglos ir dar nedrąsiai švytinčios, vos patekėjusios, saulės spindulių ruoželis. Du trys nebejauni vyrai užtraukė „Parūkavę padūmavę visi pa-kraš-tė-liai“, jiems pritarė gal keliolika kitų, – ir sugriaudėjo tokia galinga daina, nuo kurios – man tada atrodė – turės pats horizontas išsiplėsti. Kas nuteikė mano kaimynus taip dainuoti? Ar tiktai ne šita plačiai išsiskleidusi panorama? Ar tik ne šitie akivaizdūs „pakraštėliai“? Du vokiečių kareiviai, gurguolės palydovai, švabai (viurtembergiečiai), ėjo pėsti. Staiga pamačiau, kad vienas jų (Karlsruhės technikos instituto studentas) ėmė bėgte bėgti. Pavijęs mano gana aukštai prikrautas roges, ūmai striktelėjo ant jų, atsisėdo šalia manęs ir tarė: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“ Išsiėmė iš kišenės užrašų knygelę ir pieštuką ir pridūrė: „Būkite malonus. Užrašykite nors vieną kitą šitos dainos sakinį. Vėliau kada gal išversite man į vokiečių kalbą.“ – „Aš pats moku atmintinai dainos dalį, bet išversti neapsiimu... čia reikia didelio poeto, ir dar labai gerai mokančio vokiečių kalbą. O kiekgi aš jos moku?“ Po kiek laiko, dar ilgokai pagyvenęs Juknėnuose, šitas švabas nuo Nekaro pakrantės pramoko šiek tiek lietuviškai ir bandydavo padainuoti sau vienas kokią lengvesnę lietuvišką dainelę. Įpratino mane grožėtis „Odisėja“, jos vertiniu į vokiečių kalbą... Kasdien skaitydavo balsu po vieną kitą jos puslapį. (MotM, Rinkiniai raštai, 2013, p. 151–152; cituodamas atitaisiau gabaliuko struktūrą: tai, kas rankrašty buvo kaip išnaša, spausdinant pateikta kaip pagrindinio teksto dalis)
Šitą dalyką Motiejus Miškinis rašė 1970–1971 metais; jaunėlis brolis, Antanas Miškinis, savo prisiminimų, kuriuos Rita Tūtlytė yra pavadinusi Juknėnų epu, planelį susidarė maždaug tuo pačiu metu (pirminis pavadinimas – Neįžymūs žmonės; bent man labiau patinka negu galutinis – Žaliaduonių gegužė). Pasakojimas apie dėdę Rapolą prasideda nuo tos pačios dainos (įtariu, Antanas prašė Motiejaus paieškot tos dainos, ne šiaip Motiejaus tekste atsiradęs cituotasis gabaliukas):
        Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai...
        Kad būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos –
        Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos...

Mažas būdamas šią dainą girdėdavau turbūt visą. Jos melodija iki šiandien man liko įsirėžusi į atmintį. Dainuodavo ją tik vyrai, būriu sustoję lauke, ant kalnelio ar prie ežero. Dainuodavo pratisai, ypač antrąją frazės pusę, pakartodami. Tai savaime sudarydavo lyg ir pasikartojantį aidą. Juk, lauke dainuojant ar net garsiai šūkalojant, aidas kažkur netoliese pasikartoja...
Kai jau pradėjau suprasti sąmoningiau dainų grožį ir vertę, maniau, kad, pavyzdžiui, ši daina yra kaip ir nuosavybė tik mūsų apylinkėje – viename kitame kaime. Vėliau patyriau, kad jos gana plačiai skambėta šiaurės rytų Lietuvoje. Viename straipsnyje ir Vaižgantas yra jos porą frazių pacitavęs. Panorau visą tą dainą išmokti, bet radau jau tik fragmentus. Užrašytos dainų rinkiniuose man neteko aptikti, nors su dainų rinkiniais, rodos, neblogai esu susipažinęs. O gal pražiopsojau? Iš esmės – tai tipiška lauko daina, pirkioj dainuojamos negirdėjau. Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi noriu tuo pasakyti, kad daina užsimiršta, numiršta, kaip ir kiti tautosakos kūriniai. (AntM, Žaliaduonių gegužė, 2005, p. 125–126)
— Ar tikrai šita daina numirė niekieno neužrašyta? – na, toks klausimas juk savaime kyla. – O gal vis dėlto yr? Ėmiau ir paklausiau coll. Vitos iš Dainyno skyriaus. Iš atsakymo:
Sveikas, Virgi.
Tavo atsiųstas brolių Miškinių apdainuotos dainos eilutes tikrinau mūsų dainų kataloge, bet teradau tik trejetą vienos dainos (vėlyvas šeimos dainoms priskiriamas kūrinys apie parsivestą jauną žmoną, kuri barama iškart verkia) užrašymų, kurių pabaigose tiesiog „prisegtos“ tos pora eilučių apie Adomą, Ievą ir nuganytas dangaus pievas. O daugiau niekur šitų motyvų (nei pradžios eilutės apie padūmavimus, nei tų kitų apie Adomą ir Ievą) kol kas nerandu nei prie literatūrinės kilmės dainų, nei prie romansų, nei prie jokių kitų...
Jei tik sužinosiu ką nors ateity, būtinai parašysiu.
Tiesa, ne vienas iš kolegų, paklausęs tų motyvų, tvirtino, kad „kažkur tikrai girdėta“. Gal per Vaižgantą? Dainų katalogas – miškas su nesutvarkytomis pamiškėmis, kuriose galima atrasti iki šiol nusistovėjusiems dainų tipams nepriskirtų dainų užrašymų. Ką gali žinoti, gal ten kur nors guli ir „padūmavę pakraštėliai“ :-)
Taigi, kol kas tiek žinių. Aišku, pirmiausia reiktų rast, kame Vaižgantas užrašęs MotM cituotą sakinį. O dėl dainos – na, turi juk kas nors ir dingt iš šio pasaulio.

2019-04-14

(1175) Iš popieryno, liv: buhalteris Rimkus iš Telšių

[Kartkartėm vis pagalvoju (nuo tada, kai Danutė Kalinauskaitė tapo nacionalinės premijos laureate): jei Antanas Ramonas dar būt pagyvenęs, jei ne ta – nerandu tikslaus epiteto – mirtis nė 50 nesulaukus... „Klumpa ir keliasi žmogus, pakol sukniumba visiems laikams – štai ir visa istorija“ – paskutinis jo „Esė apie tėviškę“ sakinys; kniumba, susitrenkia galvą, ir viskas. Prisimenant jaunaisiais vadintus prozininkus iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio, labiausiai patiko Ramonas ir Kalinauskaitė, rašiusi dar mažiau negu Ramonas; nežinau kaip pasakyt, kodėl; gal todėl, kad ne išspausti, sukonstruoti, o lyg savaime atsiradę jų pasakojimai atrodė – stebint žmones ir jų kasdienį gyvenimą – paviršiuj nieko tokio, bet jei įsižiūri, įsiklausai – gali pamatyt, išgirst, pajaust šį tą esmingai tikro, skambiai tariant, egzistencinės tiesos užuominų; be to, stilius (vėl: kaip čia pasakius?) – be išsidirbinėjimų, toks inteligentiškai ramus; svarbiau ką, o ne kaip pasakyt. — Ai, niekų prišnekėjau.]
Besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą 7 meno dienų lapą su Antano Ramono rašiniu „Telšiai. Po dvidešimties metų“ (1993 V 21, p. 4). Stebėt pasaulį ir žmones ir svarstyt apie tatai (raštu). Ir nereikia jokių apibendrinimų, skambių ištarų. Štai to teksto galiukas:
Skolinuosi dviratį ir važiuoju Alsėdžių keliu Germanto ežero link. Dairausi. Kažkur čia, tuoj už miesto, turėtų būti paminklinis akmuo dviem 1863 m. kazokų sušaudytiems kunigams. Pastatė jį anais laikais toks buhalteris Rimkus. Valdžia griežė dantį, bet užsispyrusio žemaičio atsikratyti nesugebėjo. Keistas buvo žmogus. Tampė jį saugumas. Šaipėsi bendradarbiai. Užuot zirzęs, kad niekas nenukasa sniego, imdavo kastuvą ir eidavo. Išmintingieji bendradarbiai žiūrėdavo pro langą, sukiodavo pirštą prie smilkinio ir kažkodėl irzdavo – vaidina idealistą, teisuolį. Paminklo nebematau. Namai dygsta kaip grybai. Nė kiek nenustebčiau, jei paminklinis akmuo būtų pranykęs kokio nors praktiško žemaičio vilos pamatuose.
Keli štrichai – ir galvok, jei nori, skaitytojau, apie buhalterį Rimkų visą savaitgalį, kurk žmogų, mėgink įsivaizduot. Ar ne to laukiam iš literatūros? Kad duotų darbo mūsų vaizduotei (ir moralinei vaizduotei, jei tokią įmanoma išskirt)?

[2019 IV 16 papildžiau 1173 įrašą dukros prisiminimais apie Antaną Pangonį]

2019-04-06

(1174) Laiškų dėžę tuštinu, iii: dailininkės laiškas apie Juzeliūno operą Sukilėliai

Štai kaip viskas susidėstė: vasario pradžioj pasižiūrėjau Nijolės Maslauskienės parengtą virtualią parodą „Juliaus Juzeliūno opera ‘Sukilėliai’ ideologinių draudimų lauke“; kovo pabaigoj kapstydamasis laiškų dėžėj radau laišką, gautą tada, kai dar dirbau ir radijuj, ir susijusį būtent su šia opera.
2002-ų rudenį per radiją turėjau būt pasakęs, kad opera pagal Vinco Mykolaičio-Putino Sukilėlius buvo uždrausta ir jos nieks neišgirdo (kažkaip maždaug taip). Tai išgirdusi Regina Songailaitė-Balčikonienė (1922–2007; 1948–1974 Operos ir baleto teatro dailininkė, 1974–1980 vyr. dailininkė) nusprendė mane pataisyt, nes tepasakiau a (kad [1957-ais] opera buvo uždrausta), bet nepridūriau b (kad po dvidešimties metų opera vis dėlto buvo pastatyta ir parodyta; RegS-B – to pastatymo dailininkė). Jei laiške (data pašto anstpaude: 2002.09.19) būtų tik faktai patikslinti, vargu ar jį būčiau nusprendęs perbaksnot – pasirodė, kad užfiksuota gan kritiška nuomonė galėtų būt savotiškas tikslinamasis prieduras prie virtualios parodos įžangos priešpaskutinės pastraipos paskutinių sakinių: „Palankesnės sąlygos operos pastatymui susiklostė tik XX a. 8-jame dešimtmetyje, kai oficialiame diskurse paplito sukilimo interpretacija, pripažinusi jo nacionalinį siekį. Tuomet leista pastatyti operą pagal anksčiau parašytą libretą ir 1977 m. spalio 29 d. įvyko jos premjera. Operos spektaklis sulaukė nemažo pasisekimo.“
Gerbiamas Virgi[n]ijau!
RegS-B, operos Sukilėliai scenovaizdžio eskizas (iš čia)
Iš anksto atsiprašau, kad rašau apie Jūsų netyčia paskelbtą klaidą – apie operą „Sukilėliai“. Pirmą kartą ji buvo pastatyta dar sename teatre iki generalinės repeticijos ir nuimta kažkur apie 1950 m. Bet apie 1970 metus naujame teatre ji buvo pastatyta antrą kartą. Kompozitorius J. Juzeliūnas prašomas operą kiek patrumpinti pareiškė, kad jis netaisysiąs nė vienos gaidos, kadangi nepelnytai ši opera buvo nuimta pirmą kartą, tai dabar jis reikalauja ją statyti tik pagal seną originalą. Pastatymas išėjo ir netgi mes, statytojai, laimėjome „sąjunginę“ premiją (ne pinigų, bet moralinę) už tų metų geriausiai pastatytą nacionalinę operą. Buvo pagirta muzika, scenografija ir režisūra. Žinoma, naujame teatre atsiradus scenos technikos galimybėms mes jas ir panaudojome. Veiksmas vyko ant sukamo rato prie varpinės ir kitų medžio konstrukcijų. Gaisrą vaizdavome dūmais ir efektingu apšvietimu. Žodžiu, spektaklis vizualiai išėjo efektingas. Mums netgi kilo klausimas, už ką gi jis pirmą kartą buvo nuimtas – gal kokio nors nedoro žmogaus, siekiančio asmeninės karjeros, intriga. Tik mes, teatro darbuotojai, pripažinome, kad muzika nors ir gera, bet 3 val. + 2 pertraukos yra gerokai per daug. Putinas Mykolaitis parašė romaną skaitymui, bet ne scenai, kadangi nėra akivaizdžios intrigos. Labai gaila, kad kompozitorius taip griežtai atsisakė taisyti ir trumpinti. Perredagavus būtų buvusi labai vertinga opera apie istorinį baudžiavos pavaizdavimą. Žinoma, kurie domėjosi opera, subėgo į premjerą, bet apsivylę pasakė, kad opera per ilga ir nuobodi. To užteko, kad ėjo dar keletą kartų, bet neturint pasisekimo publikoje iš repertuaro iškrito. Detalesnius duomenis galėtų Jums suteikti teatro „Literatūrinė dalis“. Aš buvau tik spektaklio dailininkė ir tikslesnių duomenų nebeprisimenu.

P.S. Su įdomumu klausau literatūrinių laidų. Sėkmės!
(LLMArchyve yra RegS-B fondas, ten reiktų priglaust ir šitą laišką, tik va prisiruošk žmogau nukeliaut...)