(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-12-06

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:
Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)
Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.
Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:
Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.
Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

4 komentarai:

  1. Rusiškas wiki nurodo, kad Kusikovas iš armėnų...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, skaičiau, bet juk iš čerkesų – romantiškiau ir poetiškiau? O gal tiksliausia būtų sakyt, kad jis buvo hay?

      Panaikinti
    2. Armėnas-čerkesas verčia lietuvių poetą į rusų kalbą :)

      O nuomonė apie kritikus priminė Gėtę: Schlag ihn tot, den Hund! Er ist ein Rezensent! (Muškit tą šunį, jis recenzentas!)

      Panaikinti
    3. Broniaus Krivicko išverstas visas Goethės eilėraštis:

      Aš kartą priėmiau po savo stogu
      Vyruką vieną kaip padorų žmogų.
      Prie stalo valgiau aš kaip paprastai,
      Vyrukas mano kimšo gi tik tai,
      Ką aš laikiau desertui;
      Pripampusį ne vienam kartui
      Jį velnias pas kaimyną joja,
      Kur mano valgius jis burnoja:
      „Sriuboj pipirų nepakanka,
      Nerudas kepsnis; vynas menkas...“
      Po tūkstančio perkūnų!
      Tai recenzentas! Muškite tą šunį!

      Yra keli kirčio rinktai, bet turint galvoj, kad versta 1949-ais, visai neblogai.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)