(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-09-30

(519) Dėl juoko: pokalbio nuotrupa

– Ech! taip gerai rašė, bet baisiai greit užsiraukė...
– Apie ką tu čia?
– Deja, rašiklį, ne rašytoją. Jei apie rašytoją, būčiau pradėjęs kitaip, tarkim: „Po perkūnais!“, jei ne dar stipriau.

2013-09-26

(518) Visiškai tarp kitko: atpažįstamai aprašyti žmogų

Pagalvojau: dingčiau, tarkim, jokių fotoatvaizdų nėra, ir reiktų tik žodžius pasitelkiant atpažįstamai mane apibūdint. Vargu ar pats save galėčiau.
Pagalvojau perskaitęs štai tokį apibūdinimą, 1908-ais rašytą:
Darbėnai (Telš. pav.). Pražuvo nepilno proto mergaitė (Kotrina Jaskaudalė [sic!] iš Vaineikių sodžiaus) 27 metų, vidutinio ūgio, plaukais „by pilkais“ (ne geltonais ir ne juodais), apsidariusi namų darbo menkais drabužiais, basa. Jau antras mėnuo, kaip žinios nebėra, kur ji pasidėjo. Jos proto pamišimas toks, kas sako, kad „nebėra išganymo“. (Vienybė, 1908, nr. 47, p. 748–749)
Vis dėlto: gan atpažįstamai žmogus aprašytas.

2013-09-25

(517) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxii

– Taip, taip, taip. Tu visiškai teisi: esu įsikalinęs save, tekstų įsikalinys esu.
– Tai paskelbk sau amnestiją, išeikim kur, pasižmonėkim.
– Tiesiai šviesiai sakant, nenoriu. Nebent pasigamtėt. Va prisiminiau: kokiais 1988-ais Gimtajam krašte buvo Rimvydo Valatkos ir [jei neklystu] Viliaus Kavaliausko str. ≈ „Aš norėčiau sėdėti Švedijos kalėjime“ – aprodė jiems tuos kalėjimus, anie jais taip susižavėjo, kad užsigeidė pasėdėt (mintyse). Ir aš norėčiau (iš tikrųjų), tik nevertas, tad ir lieka tekstai. – Ne, nenorėčiau, nebent būtų leista [ir] augint jurginus („Do you know dahliasläktet „Rašytojas Vaižgantas“? – „???“; [viskas aišku].).

2013-09-24

(516) Rastinukai, xxix: Paulio Valéry žodinis portretas, 1932

Parašiau pirmą sakinį (pradžioj pamaniau, kad visai nieko): „Buvo toks Valéry, kurį mėgo Radauskas, ypač už jo mintį, esą dievai poetui maloningai duodą pirmąją eilutę, o poetas turįs sukurt antrąją, kuri būtų verta antgamtiškosios sesers, t.y. pirmosios eilutės“ – ir sutrikau: bet juk jie vis dar yra. Yra Valéry, yra ir Radauskas (perkeltine prasme, savaime suprantama).

1932-ais Lietuvos aide per du numeriu skelbtą straipsnį „Poetas-filosofas Paulius Valéry“ M. J. Spėtylienė, Sorbonos lic. ès lettres, pradėjo taip:
[P.V., poetas par excellence, ką tik perkopęs 60; †1945] yra ne tik didžiausias šių dienų prancūzų poetas. Jis priklauso prie tarptautinio rašytojų elito, kurio autoritetas veikia viešąją opiniją ir rodo ateities kelius mūsų civilizacijai. (LA, 1932-04-25, p. 3)
Labai įdomus ir vertingas tekstas, mano supratimu, koks literatūrinių ryšių tyrinėtojas galėtų pasidomėt (per epaveldas.lt lengvai randama); Valéry poetinis fenomenas fiksuojamas tiksliai ir sykiu empatiškai, tikint, kad tai yra didžio [dar kuo puikiausiai gyvo] žmogaus kūryba. Nežinau, nepuoliau aiškintis: o gal tai pirma (rimta) lietuviška publikacija apie Valéry? Beveik neabejoju, kad joje užfiksuotas – lietuviškai – pirmas ir vienintelis poeto žodinis portretas:
Teko matyti Paulių Valéry Paryžiuje. Nedidelis ūgis. Žili plaukai. Veriančios akys ir liūdnai ironiškas šypsnys. Kalba tyliai, nesiekdamas efekto. Gražiausios eilės skamba kaip sausos matematinės formulės jų kūrėjo lūpose...
Patraukia keistu gaivališko vidaus dinamizmo ir abejingo išorės šaltumo mišiniu... Komplikuotas ir hermetiškas, kaip ir jo kūryba. (LA, 1932-04-26, p. 4)
Kodėl šį įrašą priskyriau prie rastinukų? Todėl, kad apie cituoto teksto autorę praktiškai nieko doro neiškapsčiau. Baigusi Sorboną literatė, Valéry poezijos gerbėja ir žinovė, mokanti rašyt; į lietuvių kalbą išvertusi Marcelio Dupont’o (1879–1964) Užčiauptas lūpas: Romaną iš šių dienų prancūzų karininkų gyvenimo (1929). Lietuvos aide užfiksuotas asmenvardis M. J. Spėtylienė pradėtinas skleist taip: J. = Jasėnaitė, M. Jasėnaitė-Spėtylienė; o M. = Marija?
Čia ir sustojau. O gaila. Nesustokit, jei galit; ačiū!
Nuotrauka iš leidinio Marijampolės mokytojai (1998)

Papildas (2015-12-31). Visai kito žmogaus ieškodamas varčiau Vinco Peckaus ir Vytauto Viliūno sudaryto rinkinio Marijampolės mokytojai pirmą dalį, išleistą 1998-ais Šiauliuose. Ir – štai: Marija Janina Spėtylienė-Katilienė (p. 61–62).
Paulio Valéry žodinio portreto autorės biograma:
*1902 Paliubavės km. (Marijampolės apskr.); †1991 Vilniuje, palaidota Vilniaus Jeruzalės kapinėse.
Mokėsi Suvalkuose, per I pasaulinį karą Tombovan evakuotoje Marijampolės „Žiburio“ gim-joje. 1919 grįžo į Lietuvą, dirbo Žemosios Panemunės pradžios m-kloje. 1921 baigė Kauno 1-ąją gim-ją, įstojo į Aukštuosius kursus, studijavo lituanistiką; 1924 gavo Švietimo m-jos stipendiją, iki 1931 tęsė studijas Sorbonoje. 1932 pradėjo dėstyti prancūzų ir vokiečių kalbas Marijampolės Rygiškių Jono gim-joje. 1947–1978 dirbo VPI prancūzų kalbos katedroje (nuo 1966 – doc.). 
Persikėlimą Vilniun lėmė antrojo vyro – matematiko Vinco Katiliaus (1903–1989) darbo pokytis: 1946 mokytojas iš Marijampolės tapo VPI matematinės analizės ir geometrijos katedros vedėju.

(515) Der Zeitgeist: du kupriuku muzikantu, 1948 vs 1953

Tikriausiai prisimenat tokį tekstą – Petro Cvirkos pasaką „Kupriukas muzikantas“, prasidedančią taip:
Vieną tamsią rudens naktį, peršokinėdamas per griovius, traškėdamas per brūzgus, ritosi nedidelis vyrelis. Tai buvo dvaro bernas; kuprotas, šleivakojis. Su smuikeliu po pažastimi jis traukė iš vestuvių. Jo trumpos kojos dažnai kliuvo už kupstų, kupriukas griuvo ant žemės, o atsikėlęs ieškojo savo smuikelės. Suradęs ją, tuojau lietė jos stygas [etc.]
1948-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (kairėje), Stepo Žuko paišytoji, dar pastiprina rašytojo kuriamą niūrią atmosferą, skatina jaunojo skaitytojo norą užjausti kupriuką muzikantą – toks anas menkas ir nelaimingas...

1953-ais išleistos P.C. pasakos įvadinė iliustracija (dešinėje), Bronės Mingėlaitės-Uogintienės tapytoji, – priešingai – lyg sušvelnint, praskaidrint tekste fiksuojamą atmosferą skirta; ir kupriuko kuprelės praktiškai nematyt, ir veidas toks mąsliai lyriškas, ir naktinis dangus žvaigždėm nusagstytas...

Iliustracijos, ypač vaikams skirtų knygų, anuolaik buvo prižiūrimos gal net priekabiau negu tekstai. Išeitų, 1948-ais dar buvo galima liaudies žmogų vaizduot kaip tikrą varguolį, o 1953-ais jau reikėjo jį poetizuot?

2013-09-23

(514) Užparaštė, lxxiv: apie Kantą ir šuns bei katės akis

Ričardas Norvila, filosofijos mokslų dr., psichoterapeutas ir kompozitorius; buv. State of Sabotage pilietis, gimęs Šiauliuos, gyvenąs Maskvoj, bene vieninteliame interviu gimtąja kalba:
Norėčiau papildyti Kantą, sakiusį, kad jam transcendentinio dvasingumo požymis yra moralinis imperatyvas arba virš galvos esantis begalinis žvaigždėtas dangus. Pridurčiau, kad man tai – dar ir benamio šuns akys, kurias pamatęs, negali nepasidalinti tuo, ką turi. (ŠU leistas Mokslo, kultūros, meno ir technologijų park@s, nr. 47, 2006-12, p. 1; R.N. kalbino redaktorė Sigita Inčiūrienė)
Pradžioj nustembi, paskui pagalvoji: visai suvokiama, kodėl prieduro prie Kanto autoriaus namuose reziduoja net dvi katės:
Katės man yra angelai. Žiūrėdamas į katės akis, matai kitą pasaulį, begalybę. (ibidem, p. 4)
Neturiu nei šuns, nei katės. Jei reiktų rinktis, gal išties geriau begalybė negu gyvas priekaištas akyse.

2013-09-19

(513) Visiškai tarp kitko: kada prasideda kita diena?

Grįžtant iš darbo (kaip jau tikriausiai skaitėt, filologo = apsirūkusio) galvoj ėmė ir iškilo toks didžiai prasmingas klausimas.
Dr. Basanavičius užrašų knygelėse fiksavo (tiksliau – tokia jo siekiamybė buvo)  kiekvieną savo dieną. Tų įrašų (ypač į senatvę) struktūra baisiai panaši, jei skaitai, nuobodu daros:

Išgėręs tokių ir tokių vaistų, atsiguliau tada ir tada. Miegojau iki tada ir tada; paskaitęs laikraštį, dar pamiegojau iki tada ir tada. Priešpiet dariau tą ir tą (dažniausiai tvarkydavo visokius reikalus mieste). Po pietų nusnūdau ir dariau tą ir tą (dažniausiai ką nors rašydavo ar kokias korektūras skaitydavo). [Įrašo pabaiga.]

Va ir pagalvojau: kita diena Basanavičiui prasidėdavo ne iš ryto, atsikėlus, o vakare, einant gult.

(512) Visiškai tarp kitko: nuotrupa apie Czesławą Miłoszą

Skaitinėju naująją Tomo Venclovos knygą Pertrūkis tikrovėje. Aišku, pradėjau nuo paskutinio skyriaus – atsiminimų.
[...] sykį Miłoszas manęs paklausė, kas iš lenkų gali gauti Nobelį. Pasakiau, kad kai kurių šansų turi Stanisławas Lemas (tai Miłoszui buvo naujiena). Jis pareiškė: „Tiesą sakant, aš Nobelio negeidžiu, o vis dėlto man būtų nesmagu, jei kitas lenkas, ne aš, jį gautų.“ (p. 586)
Na, neatsirado progos pasijust nesmagiai; jis, o ne Lemas gavo.

2013-09-16

(511) Dėl juoko: kaip atrodo filologas šalia Užkalnio ir Maldeikienės

Kai paskambino poetė Ilzė Butkutė ir paprašė dalyvaut jos antrosios knygos pristatyme per Vilniaus knygų festivalį, moderuot anąjį, taip sakant, tolesnių paaiškinimų nelaukdamas tariau:
– Gerai, pirmosios [eilėraščių rinkinio Karavanų lopšinės] pristatyme per knygų mugę dalyvavau, dabar antroji, jei Tau tinka, kodėl ne. Tai čia bus Tavo receptų rinkinys? – manydamas, kad šmaikštauju, paklausiau.
– Ne, matai, aš tokią knygelę Atleisk savo šefą išleidau. Su Užkalniu ir Maldeikiene jau sutarta, bet pagalvojau, kad viskas gali pakrypt vienon pusėn.
– Na ką, Ilze, tebūnie man tai iššūkis.
Atsiuntė autorė tą savo praktinį vadovą, perskaičiau. Įžangą, kaip moderatoriui ir priklauso, parengiau, šio to bei ano pasirengiau paklaust. 54 min pristatymas įvyko, darbas atliktas. Net delfi.lt, t.y. Mindaugas Jackevičius, šitą vyksmą aprašė; T. [regis, Tomo?] Vinicko nuotraukon aprašas buvo praturtintas.
Gerai būt nežinomam delfiniu lygmeniu, – pagalvojau; necituoja tavęs, lieki anapus ribos; ir džiaukis. Bet va vienas komentaras вывел меня на чистую воду:
klausytoja 2013-09-13 19:51
Gal galėtumėte pasidalinti, kur galima gauti to, ką buvo parūkęs pristatymo vedantysis?
Na, ne „Rockets“, pardavinėjamas „Lietuvos spaudos“ kioskuose, greičiausiai turėjo galvoj klausytoja (tokias rūkau, iš balto pakelio po 40 vnt.). Jai, matyt, pasirodė nesuvokiamas dalykas, kad  (neprisirūkius kanapių) galima pradėt nuo Donelaičio ir per Simoną Stanevičių, Petrą Vileišį ir Romualdą Granauską prieit iki Ilzės Butkutės: visi paminėtieji asmenys, be kita ko, yra vertę ar rašę brošiūrų savo laiko žmonėms ant naudos.
Taigi: filologas šalia gyvenimą išmanančių žmonių atrodo apsirūkęs. Nebuvau apie tai anksčiau pagalvojęs. Praturtėjau.

2013-09-13

(510) Visiškai tarp kitko: apie knygelių skaitinėjimo naudą

Nepatinka man viešieji sniaukrotojai apie Lietuvą, jau koją graban keliančią: per mažai gimsta, per daug išvyksta etc., etc., ergo, lietuvių tautos dienos jau suskaitytos. Ne tokių dalykų yr buvę, ir vis tiek išsikapstėm.
Štai Ukmergės žemės teisėjas Paulius Daumantas-Siesickis 1599-ų balandžio 6-ą savo dienorašty (Siesikuos rašytame) užfiksavo:
Prasidėjo tai 1598 rudenį ir [tęsėsi] visą žiemą – mirė žmonės nuo baisaus bado. Suvalgė tėvas sūnų, o motina dukrą, vyras žmoną, o žmona vyrą, tarnas poną, o ponas tarnaitę. Nebeliko dvėselienų. Mirusiuosius, ką tik ir anksčiau palaidotus, valgė [tarytum] žaisdami. O Viešpatie Dieve, pasigailėk; teikis vardan žmonių giminės [išsaugojimo] palikti ir bajorų, ir pavaldinių darbams [nudirbti], nes matyti, kad į Lietuvos žemę atėjo sunaikinimas, kaip yra už Kijevo plynuosiuose laukuose, [kur] vien dykynės ir žvėrys belikę, ir šliužai dideli ir maži [...]. (cit. iš Kęstučio Gudmanto str. apie Daumantą-Siesickį ir jo dienoraštį, Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje, sudarė Arvydas Pacevičius, 2013, p. 266)
Suprantu, dažnai atrodo, kad blogiausia – dabar, bet per daug neįsijaust gal ir neprošal būtų.

(509) Užparaštė, lxxiii: kodėl Antanui B. nepatiko Kristijonas D.

Vakar VU Tomas Andriukonis gynė humanitarinių mokslų disertaciją Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija (nebuvau, bet tikiu: apsigynė). Paskaitinėjau, verta dėmesio, reiks perskaityt.
O štai už ko užkliuvau: 455-oj išnašoj atsakoma į įrašo pavadinime užfiksuotą klausimą:
Atrodo, kad Baranauskas lietuviškų poetinių kūrinių kokybę siejo su jų „padainuojamumu“. Balso ir teksto sąryšį jis akcentavo kaip esmingą (tad užrašymas yra tik kūrinio užlaikymas laike iki jį galės „realizuoti“ balsas). Kritikuodamas Donelaitį, Baranauskas tai panaudojo kaip argumentą, tvirtindamas, kad jo tekstai esą nepadainuojami (žr. Przegląd katolicki 1883 nr 380, 608). Šiuo atveju ne tiek svarbus Baranausko argumentų tikslumas bei teisingumas (juolab kad Donelaičiui nepalankumą Baranauskas pirmiausiai reiškė dėl to, kad jis buvo protestantų pastorius [t.b. liuteronų kunigas]), bet tai, kad toks argumentas galėjo būti pateiktas, kad jis buvo daugiau ar mažiau galiojantis. (p. 233)
Kaip Rolandas Kazlas Metus skanduoja – dar negirdėjau, nebedaug liko laukt, knygos su CD pristatymas jau šeštadienį.
P.S. Šį tą (smagaus) pridūriau prie 497 įrašo.

2013-09-11

(508) Visiškai tarp kitko: apie du dalyku, šiandieniniu

) Grįžau iš darbo namo ne įprastai. Žirmūnų žiede prie buv. „Minsko“ įvyko avarija, ir visi troleibusai sustojo. Teko važiuot autobusais: 4G iki Sietyno stotelės, pro Spaudos rūmus paėjau Laisvės prospektu į priekį, perėjau ir – į 2G, važiuojantį į Santariškes. Visai neblogas variantas; tuolab kad gali pakeliui užsukt į Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus (post mortem) Andrejaus Sacharovo aikštę. Tikriausiai atsimenat: pradžioj pastatytas medinis atminimo ženklas sunyko, prieš porą metų buvo pastatytas štai šitas akmeninis suoliukas. Sprendžiant iš nuorūkų ir saulėgrąžų lukštų kiekio, ant jo pasėdima. O Sacharovas?
– Ką ten visokie sacharovai, tibetai ar jonai pauliai antrieji, – ką jie bendra turi su mūsų dabartiniu gyvenimu!?
[Aišku, čia mano įsivaizdavimas apie reakciją; galbūt ir klystu.]

(β) Šiandien, rugsėjo 11-ą, ne, vis dėlto: Rugsėjo 11-ąją, prisiminiau vieną neseniai [vėl] skaitytą tekstą.
2006-ų rudenį Radvilų rūmuos buvo paroda „Saviobjektai“. Parodos kataloge buvo išspausdintas anonimės įvadinis tekstas, kurį perspausdino Kultūros barai (nr. 10, p. 33–35); va jį ir vėl perskaičiau, o šiandien prisiminiau dėl štai šito sakinio:
Geresnės instaliacijos už Rugsėjo 11-osios iki šiol šiol nepavyko sukurti niekam – šią auksinę frazę pavojinga cituoti, bet ji nepakartojama – po šia citata mano karta pasirašytų!
Jei gerai suskaičiavau, tai ta karta dabar turėtų būt maždaug 30-mečiai.
Kodėl, jų manymu, Rugėjo 11-ąją galima suvokt kaip meną:
Meno erdvę užliejo aplinkos „dokumentacija“. O kai visas gyvenimas virto dokumentacija, dokumentacija buvo įteisinta kaip menas.
Jokios empatijos nepadeda įsliūkint į jų pasaulio ir meno suvokimą. Deja. Gal dar ir dėl to, kad cituojamame tekste pageltonintas ir toks sakinys:
[Mano karta b]alsuotų už ąčęėįšųūž panaikinimą ateities kalboje.
KB perspausdino šitą tekstą tikėdamiesi atviro pokalbio apie skausmingą dabartinių jaunųjų (ir ne tik jų) patirtį, pasaulėjautą, savijautą; deja, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko doro iš to neišėjo.

2013-09-10

(507) Užparaštė, lxxii: apie filosofiją – kaip žodį, šį tą reiškiantį

Prae scriptum. Ką veikiau šįvakar grįždamas iš darbo namo? Aišku, skaičiau senstelėjusią (5+ metų senumo) periodiką. Palaimintojo Jurgio Matulaičio stotelėj apžvelgiau 19 troleibuso bendrakeleivius: penki per ausines kažko klausosi, aštuoni maigo/skaito mobiliuosius/išmaniuosius, kiti tiesiog keliauja iš taško A į tašką B, žvelgdami į didį Kažką priešais save ar už troleibuso lango, o aš kažkokius senus laikraščius skaitinėju; nors abejoju, ar jie į mane kreipė dėmesio.

Labai geras dalykas buvo šio amžiaus pirmajam dešimtmetį Šiaurės Atėnuose skelbti -lj- [= Laimanto Jonušio] pastebėjimai „Penki sakiniai apie mūsų kalbą“. 2008-ų liepos 4-os numerio 9-o puslapio dešinysis apatinis kampas:
Firma prisistato: „Visko, ką mes darome ir kaip mes darome, pagrindas – mūsų filosofija.“ Tai nėra „filosofija“ įprastine prasme, tai „naujoji“ filosofija, kuria gali vadovautis ir futbolo treneris, ir politikas, ir eilinis vartotojas. Iš tikrųjų tokiais atvejais turima galvoje principai, pažiūros, pasaulėžiūra, strategija ar pan. O ši naujoji vartosena atėjo iš anglų kalbos, kurios žodynas duoda tokį pavyzdį: „Jos gyvenimo filosofija – naudotis kiekviena suteikta proga.“ O gal jau reikia sakyti, kad mūsų kalba pasikeitė ir žodis „filosofija“ tiesiog įgijo dar vieną reikšmę?
Žodžių reikšmės fiksuojamos žodynuose. Atsiverčiu Lietuvių kalbos žodyno II tomą C–F (1969):
filosòfija sf. (1) TrpŽ mokslas apie bendriausius gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos dėsnius: Marksistinė filosòfija . Graikų filosòfija DŽ. (p. 1178)
Kas pakeista jau Nepriklausomybės laikais darant lkz.lt, internetinį LKŽ? — Taip, atspėjot. Neliko tik: Marksistinė filosòfija . O pats filosofijos apibūdinimas liko tas pats, 1969-ais užfiksuotas, grynai materialistinis. Ką jau ten kalbėt apie kitą, antrąją, filosofijos reikšmę.

2013-09-09

(506) Tarp kitko: apie klasikinį išsilavinimą

Yra toks gražus ir tikslus žodis: lavintis, pačiam lavinti save, ugdyti savo fizines irba dvasines savybes. Klasikinis išsilavinimas; aišku, siekiamybė, bet: bent žingsnis ar du, žengti tuo keliu, – jau irgi šis tas.
Na ką: Antikos literatūros kursas ir keli semestrai lotynų kalbos, – taip, per mažai, bet vis šis tas.
Posakio ars longa, vita brevis tikrai neversčiau pažodžiui: menas ilgas, gyvenimas striukas; tiesiog pasitelkus patirtį galima pasakyt: gyvenimas per trumpas, kad viską pažintum/suvoktum.
Abejoju, ar tiksliai suformulavo savo mintį prof. Eugenija Ulčinaitė (kalbinama Audros Čepauskaitės Lietuvos radijui, pokalbis išsp.: ŠA, 2007-03-17, p. 3):
Klasikinis išsilavinimas leidžia visai kitaip žiūrėti į gyvenimą.
Na, per stipru visai kitaip, nors mintis aiški. Bet jos išsklaidai visiškai pritariu:
Imi suvokti, kad visi dalykai yra praeinantys.
Baigiamoji prof. Ulčinaitės pastraipa pacituotina visa:
Nesakau, kad visus reikia mokyti klasikinės filologijos ir gyvenime nebeliks jokių blogybių, visi labai gerai gyvensime. Bet tas žinojimas leidžia mums jame išsilaikyti, suvokti, kas yra svarbu. Senekos arba Marko Aurelijaus raštus kiekvienas turėtų turėti namie ir kartkartėmis pasiskaityti. Kai supranti, kad tai kalbėta prieš du tūkstančius metų, klausi savęs: o kas pasikeitė? Niekas. Civilizacija augo ir keitėsi, bet žmogiškieji dalykai – ne. Žmonės mąsto – tie, kas mąsto, – apie tuos pačius dalykus.
Taip, viskas praeina, o žmonės svarsto vis tas pačias problemas: kas aš esu ir kokia šito mano buvimo čia prasmė; ir kodėl mano buvimas turėtų turėt prasmę [o ne būt beprasmis]? – Beprasmis?

2013-09-08

(505) Užparaštė, lxxi: apie poetinį vaizdą

Įtaigiausiai, stipriausiai neapčiuopiami dalykai (pvz, tuštùmas, kas nors arba aš – tùščia arba tùščias / tuščià) išreiškiami pasitelkus tai, ką galima patirti tiesiogiai, – pamatyti, paliesti, užuosti, išgirsti; kai sukabinami (paprasčiausiai tariant) dvasinis ir materialinis egzistencijos lygmenys.
Liudvikas Jakimavičius:
Metų metus
buvo tuščios kaip vėjas.
Susimokė
repetuoti mirusiųjų melodijas,
sugaut iš tylos
dvi senos vestuvinės taurės
čekoslovakiško stiklo
etažerėje
už langelio.
(„Kaip vėjas“, LM, 2007-02-23, p. 1)
Arba Agnė Žagrakalytė:
Ne širdis – volframo siūlelis
Aš tuščia, kaip įdegus
Kepsninė ryto rasoj
(„Suvenyrinių meilužių krautuvė“, LM, 2007-03-02, p. 1)
-----------------------------------------------------------------------------------------
2013-06-27, palygint ankstyvas rytas
Ne, nesigretinu, jokios ten poezijos nebuvo, buvo stipriai pagiringas šeštadienio rytas (penktadienis – paskutinė darbo diena, tad leidau sau nuvežtas 30 km už Vilniaus prisigert), išeinu pro namelio duris surūkyt pirmos cigaretės, greit septynios: saulė jau patekėjusi, o ant krapų tokia rasa pakibus, kad nors eilėraštį rašyk:
kokie rasingi krapai
nufotografuot juos negana,
tą reikia pamatyt,
jei iš tikro susiruošei
mirti ar pan.
Nu(si)sodinimas ant žemės: yra mirusiųjų tarp krapų, iš tikrųjų mirusių:
Žiūriu, tikrai, darže, krapų lysvėje, veidu į žemę guli vyras. Dar tikėjomės, kad jis gyvas, dukra tikrino pulsą, bet gyvybės ženklų nerado. (cit. iš čia)
Taip, mirti galima visur, tik – kaip; esmė?

2013-09-06

(504) Visiškai tarp kitko: apie jambus, gatvės menus ir dar šis tas

požeminė perėja Konstitucijos prospekte
ties Vaikų ir jaunimo centru [užfiksuota 09-05]
Vakar iš ryto važiuodamas darban perskaičiau:
Populiariausias lietuvių poetas Rusijoje buvo Džekas (?). Mat kalbėdavo jambais. (Sigitas Geda, „Kanapinis kaklaraištis“, ŠA, 2007-03-10, p. 5)
Priežastis suvokiama (ямб – самый распостраненный метр русской силлабо-тоники), bet ką turėjo galvoj Geda rašydamas vardą, kuriuo abejojo?
Šįryt pakėliau rankas: pasiduodu, taip ir telieka – lietuvių poetas Džekas, ir tiek.

۩  ۩  ۩

Pirmasis „Vilnius Street Art“ festivalis.
Viskas gerai. Gal net labai. Gal bent kelios dešimtys žmonių suvokė, kad ir piešinys viešoj vietoj ant sienos gali būti gražu?
Bet: yra kažkoks esminis prieštaravimas tarp meno (ypač gatvės) ir renginio; panašiai kaip tarp grybavimo ir darbo?

۩  ۩  ۩

Šįryt perskaičiau. Krzysztofo Zanussio klausia:
– Jūs visada darėte tai, ką norėjote?
– Stengiausi nedaryti to, ko nenoriu. (LM, 2007-03-09)
O ką daugiau žmogus gali? Tik tiek.

2013-09-05

(503) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxx

– Dar įmušiau du kiaušiniu ir papipirinau, – pridėjęs užsilikusius savaitgalį virtus grybus apibendrinau; gal ir nieko? Neradau pipirų, gal tiks ir vegeta?
– Protingai kalbies?
– O kas belieka? Pats su savim protingiausiai pasikalbi, – tariau sau prieš kepdamas blynus, kurių pagrindinė sudėtinė dalis – arbūzinė cukinija, nežinau, kaip ana iš tikrųjų vadinas, gal koks arbūzinis moliūgas? – nežinau, bet būtent ją sutarkavau: tinkamas vartot toks persmaugtas daiktas.
Viskas labai tvarkoj, su grietine tikrai labai skanu.
– Va tokie pokalbiai man ir patinka; be kontroversijų, atsiprašant.

2013-09-04

(4.1) Vaičiūnaitės spalva: prieduras

Pjaudamas tuos uillus variegatus, žvilgtelėjau ir į samanas, šalia pelkė: tamsžalės. Ir prisiminiau [reiktų sakyt: seną, nes 2009-ų] įrašą apie Juditos Vaičiūnaitės mėgstamiausią spalvą, sprendžiant iš jos poezijos.
Skaitmeniniai atvaizdai, aišku, nerimta, bet: užmeskit akį būdami miške į samanas, mano manymu, į Juditos Vaičiūnaitės mėgstam[iausi]ą spalvą. Aišku, galbūt; nebepaklausi.

Ir dar prisiminiau vieną frazę: „gamta neturi tautybės – tai mane guodžia“; buvo Literatūroj ir mene; beje, pagooglinau: Carl Grosknaller – nuorodos tik į tą Gyčio Norvilo vertimą; pavardėj korektūros klaida? o gal tai G.N. alter ego – Karolis, DidysisSnukiųDaužytojas arba DidysisSpjaudytojasĮSnukį?

(502) Dėl juoko: štai ko nori merginos

1912 metais Bostone toks Pranas Milašauskas išleido rinkinį Yvairios dainos, surinktos iš visokių raštų; pats surankiojo, prie kai kurių nurodė autorius, prie kai kurių ne. Skaitinėdamas užkliuvau už tokios anoniminės:
Įsipyko

Sako man vaikynas,
Jog aš kaip žvaigždelė,
Jog aš kaip uogelė –
Tokia jam meilutė.

Antras pavadina –
Nekalta roželė,
O kits atsiduksęs:
Gražiausioj mergelė.

Jau man įsipyko
Tuos žodžius girdėti,
Lai nors viens pasako:
Reik ją pamylėti.
Tik liežuviu malt ir prieš amžių būdavo negana.
P.S. Šiaip labai įdomu skaitinėt tokius „kultūriškai nereikšmingus“ leidinėlius, galinčius būt nebent kultūrinės antropologijos objektais. Tarkim, šitam rinkiny yra „Gyvanašlio daina“, ilgiausia virtinė (keliasdešimt) ketureilių, kuriuose fiksuojami išgyvenimai per rusų–japonų karą XX amžiaus pradžioj, ir pan.; arba rimas: mergelė–patelė – ech, collegos verbaliniai pasileidėliai, deja, šiuo atveju patelė pačios (žmonos) mažybinė forma. :)

(501) Užparaštė, lxx: apie aliteracingąjį Che

Alberto Domerecko iliustracija
[juokais galima tart: užslėpta kultūrizmo reklama]
Darius Pocevičius pirmosios Ernesto Che Guevaros knygos vertimo lietuvių kalbon – Bolivijos dienoraščio, išversto Almos Naujokaitienės ir išleisto „Kitų knygų“ 2007-ais – pristatymą Literatūros ir meno skaitytojams „Comandante“ pradeda taip:
Revoliucijos iš tikro ryja savo vaikus.
Jei gatvėje sutinku apvalainą sočių buržujų sūnelį su Che Geuvaros portretu ant pilvo, tai ir užsimanau iš karto smogti jam į nosį (portretui, o ne sūneliui).
Revoliucionierius žuvo 1967 m., paskui gimiau aš, o dar vėliau jis tapo popkultūros fetišu. Visokio plauko išsigimėlių stabuku. Nuvalkiotu štampu.
O kadaise jis buvo GUEVARA ERNESTO DE LA SERNA. [...] (LM, 2007-03-02, p. 15)
Besiknaisiodamas po senus laikraščius šitą citatą radau, ir ji priminė radinį daug senesniame žurnale: 1969 metų Nemuno pirmam numery buvo išspausdinta Eduardo Mieželaičio „Bolivų baladė“ (p. 7–8) su [iki graudumo nutampytu] motto – fraze iš Che Dienoraščio: „Suvalgėme paskutinį pupų davinį...“ Ne dėl turinio ar formos jinai įstrigusi atmintin, dėl fonikos, tiksliau – dėl aliteracijų (nežinau, kas iš lietuvių poetų geriau būtų panaudojęs afrikatą č [= t+š]):
1
Če žuvo
Čia, kur čaižoma žemė nuoga kaip kančia,
Čia, kur čeklosios lamos praskrieja risčia,
Čia, kur čerškia kondorai, oriai žaidžią,
Čia, kur čeža kaip čekiai upokšnių pradžia,
Čia, kur čekšteli čeženą vėjas vogčia,
Čia, kur čerkši artojo dalgiu delčia,
Čia, kur čekšteli čiabuvio šūvis slapčia,
Čia, kur čepsi bučiuojamos lūpos nakčia,
Čia, kur čiaukši kaip čardašą kojos ča-ča,
Čia, kur čiauška gitaros: Gevaros valdžia
Čia buvo; čia karas, čia, kalnuos, žuvo
Če...

2
Če, kas svarbiau: revoliucija ar valdžia?
Če, kas svarbiau: kėdė ar žmonių kančia?
Če, kas svarbiau: daiktai ar laisvė? Kas čia,
Če, svarbiau, atsakyk?

                                Revoliucija ča-ča
Čia negali kaip sinjorita šokti be Če.
Če taria: „Gerai, ateinu...“ – barzdotas Če
Gevara ir išvyksta...

3
                            į karą...*
4
Če buvo valdžia. O dabar Če –
Čia, kur čaižoma žemė nuoga kaip kančia.
----------------------------
* „...be revoliucijos mūsų gyvenimas neturi jokios prasmės“ (Dienoraštis)
Etc. Toliau varijuojama tais pačiais įvaizdžiais, tiesiog žaidžiama jau atrastais sąskambiais; kai kurie (pvz.: čerškia kondorai ar čeža kaip čekiai) pretenzingai laužti iš piršto, bet toks jau tas Mieželaitis. O aliteracijos su č vis dėlto gan stipriai veikia.
P.S. Dar ir čia apie Che.

2013-09-02

(500) Visiškai tarp kitko: poetinis rudens indikatorius [+ prieduras]

Galima sakyt, jubiliejus: jau dešimti metai išvadą – baigės vasara – padarau vadovaudamasis eilėraščiu iš Mindaugo Valiuko vogtos vinies (2003):
JAU RUDUO

jau
kojinės
per naktį
neišdžiūsta
Vasara baigės šeštadienį – per naktį kojinės, padžiautos ant virvelės netoli Paberžės (Vilniaus r.) penktadienio vakarą, nebeišdžiūvo.
Neišdžiūvusios kojinės – nepalyginamai tikresnis ir stipresnis vaizdas (manau) negu visi tie gelstantys ar kiton spalvon perplaukiantys lapai, raustantys šermukšniai ir pan., lyg ir rudens ženklai; kartais medžių lapų ar vaisių spalva ima kisti visai ne todėl, kad jau ruduo; o va kojinės – patikimas indikatorius.

Prieduras (dėl juoko): Užkirskime kelią grybų diskriminacijai!

Prašyčiau prisiminti, kada esat skaitę tekstą internetinėj žiniasklaidoj apie lepšius (boletus scaber) ar irgi boletaceae šeimos geltonuosius kazlėkus (uillus variegatus). Aš – neatsimenu. Žiniasklaidos dėmesio nusipelno tik tikriniai baravykai (boletus edulis), o tai visiškai nederamas požiūris į grybus, prilygstantis domėjimuisi tik miss konkursų nugalėtojomis.
Geltonieji kazlėkai, po prostu tariant, makavykai, – puikiausi grybai! Ir į lepšiukus nederėtų mot atsainia ranka, irgi geri grybai.
— Ėmiau galvot, kaip čia sutelkus, tarkim, uillus variegatus gerbėjus ir per kurią nors rudeniop pilnatį, kada šiliniai baravykai nedygsta, pražygiavus Gedimino prospektu?
Ne, tai ne koks pasišaipymas iš Baltic Pride; tai Konstitucijoj fiksuotos susibūrimų laisvės plėtinys: žygiuot pagrindine sostinės gatve turi teisę visi: tautininkai Kovo 11-ąją, liberalai tempt mokesčių valstybei blukį kintamu laiku, gali žygiuot Trys Karaliai su palyda sausio pradžioj ir blaškytis Užgavėnių kaukininkai, likus septynioms savaitėms iki Velykų; basi policininkai turi teisę skaičiuot prospekto trinkeles, bet ir apsiavę (viskas vyktų bent jau rugpjūčiui artėjant į pabaigą) uillus variegatus gerbėjai ne iš kelmo spirti – mes juk irgi pražygiuotumėm, bent dalis – tais ne per seniai atsiradusiais spalvingais auliniais pasipuošę?
Isteriškas reakcijas į kai kuriuos visiškai teisėtus vyksmus gali amortizuot tik analogiškų vyksmų (šiuo atveju, eisenų Gedimino prospektu) gausa ir įvairovė; kad neliktų: Panka vs Simonko.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)