(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-02-28

(1059) Užparaštė, cxxxvi: apie sveiko proto balsus

ernai Kazys Saja išleido margą – skudurėlių, straipsnių, apsakymų, pjesių – rinkinį Tuo keliu ten.
Baigiamajam žody parašė, kad tai jau paskutinė jojo bulvelė, t.y. knyga.
Apsakymu vadinamam „(Ko)laborante“ rašytojas prisimena laiką (maždaug 1949–1952 metus), kai mokėsi Klaipėdos žemės ūkio technikume, įsikūrusiam buv. Bachmanno dvare; ir žmones prisimena. Skaitydamas užkliuvau:
Inteligentiškas, žemdirbystę mums dėstęs Kazėnas buvo atleistas kaip „akademiko“ Lysenkos oponentas. (p. 58)
— Ką konkrečiai pasakė agronomas Kazėnas, kad buvo išmestas? Gal kad nesąmonė – jei badas negresia – pjaustyt kiekvieną sėklinę bulvę ir sodint tik 10–15 g nuopjovas su daigu, o likusią dalį panaudot maistui? Gal ką nors kita? Juk, neabejotina, kažkas įskundė, gal išlikęs kur tas skundas?
Gal pavyzdžiai, kaip sveiko proto nenorėję atsisakyt žmonės reagavo į sovietmečiu visiems primetamas „pažangiąsias idėjas“, būtų iškalbingesni negu bendrieji pasvarstymai apie sovietijos blogį? Gal tai, konkretūs pavyzdžiai, labiau padėtų suvokt tą laiką jame negyvenusiems? Per konkrečių nesąmonių pažinimą jei būt einama.
Trofimo Lysenkos idėjų brukimas į galvas baigės 1965-ais. Bet mičiurininkystės (1935-ais mirusio selekcininko Ivano Mičiurino kai kurių idėjų, stumtų Lysenkos) atšvaitų likę net mano (*1962) atminty – anekdotas, kaip mirė Mičiurinas: lipant į obelį pasiskint agrastų, arbūzas pataikė į galvą ir užmušė.
Kaip sveikas protas priešinosi primetamam absurdui – tokia galėtų būt įsivaizduojamo tekstų rinkinio paantraštė.

2018-02-26

(1058) Tarp kitko: kelios nuotraukos iš Mokslo dienų

[Pirmosios Lietuvos Respublikos paskutiniam dešimtmečiui baigiantis, gimnazistai iš esmės telkės apie du leidiniu – Ateitį arba Mokslo dienas. Ateitį esu išžiūrėjęs, joj bendradarbiavo, ją prenumeravo, supaprastintai tariant, tie, kuriems svarbiau buvo Dievas, ateitininkai, o MDienas – tie, kurie pirmenybę teikė tautai; Ateity tikrai nebūt buvęs skelbiamas toks posmas, skirtas Tautos Vadui: „Širdį gerą, širdį skaisčią, / Mylinčią neši, / O Tavasis meilės žodis – / Lyg malda šviesi“ – MDienoms, protautininkiškam moksleivių leidiniui, tiko. Nebuvo noro to žurnalo študijuot. Bet, pasirodo, ten irgi įdomių dalykų esama – coll. Pranas Vasiliauskas į MDienas buvo kuriam laikui paniręs.]

Beieškant nepamesto
Beieškodamas, ko nepametęs, perskleidžiau visus periodinio spaudinio Mokslo dienos numerius. Tai buvo Lietuvos Mokytojų Sąjungos leistas „mėnesinis iliustruotas Lietuvos moksleivių žurnalas“, ėjęs 1937–1940 metais. Nuo pirmo iki paskutinio numerio (iš viso pasirodė 42) jį redagavo mokytojas, rašytojas, kalbininkas Leonas Kuodys (1902–1975). Beversdamas puslapį po puslapio (beje, nustebau – daugelio numerių puslapiai buvo nepjaustyti, vadinasi, per 80 metų niekas to komplekto nebuvo vartęs!), pastebėjau, kokį didelį dėmesį redaktorius skiria lietuvių literatūrai ir ypač moksleivių grožinei kūrybai, literatų būrelių (jų nariai dažniausiai vadinami literatūrininkais) renginiams ir leidiniams. (Po įsivesta rubrika „Būrelių laikraštėliai“ nuolat buvo pristatinėjami moksleiviški laikraštėliai bei žurnaliukai, daugelį jų plačiai atverčiant ir visapusiškai įvertinant. Kai kurie šių leidinukų jau yra pražuvę, tad apie juos šį tą galime sužinoti tik dėka toliaregiškos Leono Kuodžio, kaip redaktoriaus, politikos.)
Bet aksinas šiam rašinėliui atsirasti kilo dėl žurnale publikuotų lietuvių rašytojų įdomių nuotraukų bei foto paliudijimų apie intensyvų literatūrinį (ir kitokį) gyvenimą to meto mokymo įstaigose. Norėtųsi kai kurias fotografijas pristatyti „Šis tas apie šį tą“ skaitytojams. Taigi:

1937 metų nr. 4 (p. 217) publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (1861–1943) nuotrauka Lietuvos Motutė G. Petkevičaitė mažose dienose, daryta – sunku ir suvokti – 1867 metais! Tai yra, aišku, vienas pirmųjų lietuvių rašytojų atvaizdų, užfiksuotų foto technikos priemone. (O kas buvo pats pirmasis? Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas?..) — [Būsimosios rašytojos ir visuomeninkės nuotrauka įterpta į jos atsiminimus „L. Ivinskis – mano pirmasis mokytojas“, kuriuose prisimena ir tai, kaip turėjusi išmokt atmintinai eilėraštį apie Vytautą: „Książe Witold nie próżnował / Na litewskim tronie“ etc.; apie šį eilėraštį esu šį tą užfiksavęs. Bene įspūdingiausias šitų atsiminimų epizodas – apie tai, ką Petkevičaitė išvydo kabant pas Ivinskį ant sienų. Jai atrodė, kad tai paveikslai; viename buvusi pavaizduota „smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, – nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man priminė šuns atvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos [bo]bos plačių plačiausias sijonas.“ (p. 217). O išties tai buvęs Europos žemėlapis: bobos galva – Ispanija, kepurėlė – Portugalija ir t.t., „o platusis sijonas – Rusija, kuriai priklausanti tėvynė – Lietuva“. Pagalvojau: kaip reaguotų dabartiniai vaikai, išgirdę apie tokį įsivaizdavimą? Bet vargu ar jis pasirodytų esąs tinkamas mokyklinei programai – dėl žodžio boba.]
Tų pačių metų nr. 10 kriptonimu J.Ž. pasirašytas tekstas „Maironio tėviškėje (Raseinių gimnazijos ekskursijos įspūdžiai)“ iliustruojamas nuotrauka Raseiniškiai ekskursantai prie Pasandravio rūmų, kuriuose augo Maironis (p. 533). Šiais laikais, jei neklystu, iš tų „rūmų“ belikę tik pamatai...


 1938 metų nr. 2, p. 96 esančioje nuotraukoje Biržų gimnazijos literatūros būrelio surengto aštuonių gimnazijų literatūros ir muzikos vakaro svečiai su šeimininkais tarp 86 užfiksuotų personų turėtų būti ir tame vakare dalyvavę bei pirmaisiais smuikais griežę Pranė Aukštikalnytė, Vytautas Mačernis, Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius... („Št apie št“ leidėjas ir redaktorius galėtų paskirti kokią nors literatūrinę premijukę pirmajam, suradusiam nuotraukoje bent jau ką tik išvardintus autorius. Kad būtų lengviau ieškoti, informuojame, jog tame pačiame numeryje (p. 101–102) publikuojama minėto vakaro apžvalga „Literatūros ir muzikos paradas Biržuose“, atlikta K. Tymuko [spėčiau, Kosto Tymuko (1920–1982), tapusio inžinierium; dešinėj – jo nuotr., skelbta MDienose 1939, nr. 3, p. 155, kaip laimėjusio kunkursinio rašinio II premiją]). — [Vargu ar reikia žmones skatint akis gadinti: jei žvelgtumėm į nuotraukos originalą, būtų lengviau. Ką įžiūrėjau: Biržų literatūrininkų pirmininkas EugM, „savo eilėraščiais privertęs auditoriją susikaupti“, sėdi antroj eilėj antras iš dešinės; „visus linksmai nuteikusio savo novele“ BrKr plika galva šviečia viršutinėj eilėj maždaug per vidurį; ilgakasė Pranutė Aukštikalnytė – regis, trečioj eilėj VI iš dešinės; o VytM, „didingai prabilusio apie mirties paveikslą ir damą par excellence“, deja, akys neranda; renginys vyko net dvi dienas, gal kai kurie žemaičiai išvažiavo namo nesulaukę, kol bus fotografuojamasi?]

Tam pačiam Mokslo dienų numeryje yra dar dvi grupinės jaunųjų literatų nuotraukos:
p. 105 nuotrauka Telšių gimnazijos II.12 literatūros vakaro dalyviai. Pirmoje eilėje neabejotinai klūpo Vytautas Mačernis. — [Prieky centre, beveik neabejotinai, Pranutė Aukštikalnytė; kam spaudžia ranką VytM? Reiktų rast šio renginio aprašą; greitosiom neradau.]
p. 118 publikuojama nuotrauka su tokiu aprašu: Kauno III gimnazijos aktyviausi literatininkai su globėja mokyt. P. Orintaite. Iš kairės į dešinę: O. Kostiukovas, A. Savickis (vicepirm.), G. Anužytė (sekret.), V. Maknytė ir E. Mieželaitis (pirm.). A. Savickis – tai, aišku, rašytojo Jurgio Savickio sūnus, Danijos sostinėj gimęs būsimasis dailininkas Augustinas Savickas.

 1938 metų nr. 12, p. 675 yra nuotrauka Tauragės gim-jos literatūros būrelio surengto Žemaitijos moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaro programos dalyviai su globėjais ir svečiais. Tos nuotraukos dešiniajame krašte, antrasis, žiūrint iš apačios į viršų, regis, Vytautas Mačernis. (Kadangi nuotraukų su Mačerniu nėra daug, tai Mokslo dienų puslapiuose paskelbtos dvi ar trys fotografijos su poetu gali kokiu nors požiūriu sudominti jo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojus bei jo asmenybės ir poezijos gerbėjus). — [Šalia Mačernio, spėčiau, Henrikas Nagys; centre su balta apykaklaite – viešnia Bronė Buivydaitė. Šį žemaičių moksleivių kūrybos vakarą aprašė pats Mačernis – tekstas yra šitam tinklarašty, net mėginau rengt komentarus.] 
√ 1939 metų nr. 2, p. 122 atkreiptas dėmesys į Vytauto Mačernio balsą: „Mačernis paskaitė eilėraščių. Jo balsas ir vykę eilėraščiai padarė gerą įspūdį.“ — [Gal tai pirmas kartas, kai paminėtas VytM balsas; prisiminiau Alfonso Nykos-Niliūno mintį: „Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas.“ Toliau: „nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams [...]. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji“ etc.; žr. Temos ir variacijos, 1996, p. 108–109. / Beje, to paties Mažeikiuos vykusio literatūros ir muzikos vakaro apraše užfiksuota būsimojo Sodybų tuštėjimo meto autoriaus gal viena pirmųjų viešų nesėkmių: „joniškietis Avyžius nuobodžiai skaitė ilgą ir įdomią novelę ‘Sielvartas ir grioviakasys’. Dėl blogo skaitymo publika negalėjo novelės sekti. Dėl publikos nuovargio buvo sutrumpinta programa.“]
mokytojo Petro Bliumo nuotr.
 1939 metų nr. 3, p. 155 rasime Lazdijų gimnazijos mokinio B. Labensko portretą. Benediktas Labėnas (Labenskas)-Kariūnas yra vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų. Jį 1949 III 7 miegantį bunkeryje nušovė Kostas Kubilinskas, liaudyje geriau žinomas kaip talentingas vaikų poetas. Žūties metu, pavaduodamas išvykusį Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, laikinai ėjo jo pareigas. Nepriklausomoje Lietuvoje Labėnas-Kariūnas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Benediktas Labenskas buvo taip pat žinomas literatas, spausdinęs periodikoje savo poeziją, prozą, publicistiką, kritiką. Jo kūrybos yra ir Mokslo dienų puslapiuose. 2000 metais išleista šio kario ir rašytojo poezijos ir prozos rinktinė Žygiuojanti tauta.
1939 metų nr. 4, p. 203 vėl publikuojama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuotrauka – šįkart su Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleive M. Slavinskaite, rašinio (p. 202–204) „Pas Tautos Motinėlę – Bitę Petkevičaitę (Jos 78 m. sukaktuvių proga)“ autore.
Ratas užsidarė. — [Ratui užsidarius, pagalvojau apie Bitės įvardus: Lietuvos Motutė, Tautos Motinėlė. Nebuvo stabtelėjus mintis prie Bitės kaip Lietuvos motinėlės; labai prasmingas įvardas; galima būtų dažniau pasitelkt. Be to, jos, kaip jaunuomenės rėmėjos, veikla susisieja su tuo, ką darė Matica srpska ir kitos XIX amžiais antroj pusėj atsiradusios Maticos – čekų, kroatų, moravų, slovėnų etc.]

— Ačiū, Pranai, už triūsą, ir mane paskatinusį galvą pakrapštyt.

2018-02-23

(1057) Visiškai tarp kitko: apie vieną, sakyčiau, nesusipratimą

elias dienas svarsčiau: reaguot ar numot ranka? Vis dėlto nusprendžiau, kad tebūnie užfiksuota.
Lrytas.lt skaitytojai išrinko šimtmečio knygų šimtuką – viskas tvarkoj; iš šitų rinkimų, manyčiau, buvo ir naudos – šviečiamosios: kai kas tarp 150 knygų viršelių pamatė nematytų, gal ką nors paskatins paieškot ar tos knygos, ar to autoriaus kitos knygos; žodžiu, gerai.
Nesusipratimu vadinčiau štai šį dalyką: Lietuvių literatūros ekspertai išrinko šimtmečio knygų šimtuką.
— Ramūno Gerbutavičiaus paprašyti, žmonės tik galvas pakrapštė ir pasiūlė knygų kandidačių, kurios, jų manymu, vertos dalyvaut rinkimuose. (Ir aš pasiūliau, surašydamas chronologine tvarka. Įsipainiojau.)
Visi 17 į savo siūlymų sąrašus įrašė Škėmos Baltą drobulę; vienas neįrašė Gavelio Vilniaus pokerio, kitas (o gal ir tas pats) – Kunčino Tūlos. Etc. Kodėl neįrašė? Arba iškrito iš galvos, arba greičiausiai pamanė: kam dar ir man siūlyt, kiti tikrai šitą knygą pasiūlys, verčiau įrašysiu tokią, kuri kitų gal gali likt nepaminėta. — Nežinau kaip kiti siūlytojai, bet aš net nepamaniau, kad kandidatų kėlimas gali būt suvoktas kaip balsavimas. Balsavau kaip visi, lryto.lt svetainėj (jei kam įdomu – už Grinkevičiūtės atsiminimus).
Siūlymų suvestinį sąrašą pateikt kaip balsavimo rezultatus tikrai nebuvo jokio pagrindo. Jei koks pamatėlis ir būt buvęs (tarkim, tuos sąrašus būt buvę prašyta sudaryt pagal knygų reikšmingumą), tik 17-os žmonių (parinkų vieno žmogaus – RamG-čiaus) nuomonę pateikt apibendrintai – kaip lietuvių literatūros ekspertų nuomonę, – manyčiau, švelniai tariant, nekorektiška. — Toks dvigubas nesusipratimas.

2018-02-21

(1056) Visiškai tarp kitko: mintigalis Pirmojo pasaulinio karo laikų dokumentą nusipirkus


Už 1.10 € įsigijau šitą dokumentą per pirkį.lt (+ 1.50 € pašto išlaidų).
1917 VII 18 surašytas Jadwygos Rótkowskos prašymas Draugijos nukentėjusiems dėl karto šelpti Kauno komitetui. Labai neturtingai dorai moteriškei, kaip ją apibūdino būsimasis teisininkas Jonas Pikčilingis (1889–1976), buvo skirta pašalpa 8 mėnesiams; ar priėmė vaikus prieglaudon – neaišku. — Tokių prašymų turėjo būt nemenka stirtelė, šitas lapas pažymėtas kaip 56-tas.
Aišku, iš vieno dokumento daryt išvadas apie Draugijos veiklą Kaune neišeina, bet vieną prielaidą suformuluot galima: nors Draugija vadinos lietuvių, rėmė žmones ne pagal tautinę priklausomybę.

Suprantu, dalis dokumentų visada bus privačiose rankose, o ne institucijų archyvuose, jais bus prekiaujama, ir gerai, taip visam pasauly daros. Bet pagalvojau: kai kuriuos, kurie galėtų tapt istorikų studijų objektu, gal būtų prasminga žvejot/pirkti archyvams? Tarkim, tokiais kaip šis galėtų domėtis institucija, kaupianti dokumentus, susijusius su Kauno istorija. Juk tema apie Kauno vargingiausiųjų gyventojų socialinę padėtį Pirmojo pasaulinio karo metais netyrinėta? Šitie prašymai būtų vienas pagrindinių šaltinių. Jie galėtų domint ir tyrinėjančius mikroistoriją.
Be abejo, viena yra pašnekėt, o kita – padaryt. Kas galėtų daryt, už kokius pinigus daryt etc. – nežinau. Tiesiog užfiksuoju mintigalį.

2018-02-18

(1055) Murmuratio, iv

el. paštu gautas pa(si)sveikinimas
1
(Ko toks liūdnas, lyg Lietuvą būtum pardavęs? – paklausė ketvirtadienį kolegė (o gal tik pasigirdo). / Nei liūdnas, nei ką, svarstau, ką  geresnio tokia proga buvo galima sugalvot už šitą pranešimą, tinkamą mokslinei konferencijai, bet ir ten būtų buvęs per ilgas. / Taigi žmogus ką tik knygą išleido. / Betgi čia ne knygos pristatymas. / Tai ir Marijos Vileišytės poezijos vertimai nepatiko? / Iš klausos sunku spręst; nelabai, nereikėjo mėgint rimuot, ir ritmas kai kur šlubavo. / Eik tu niurzga geriau į viršų, yra torto. / Trispalvio? / O ką? / Nemėgstu torto, – pasakiau beveik teisybę, – ir šampano ne, – pridūriau teisybę. – O ko dar yr? / Kibinų. / Gerai, einu.)
Trispalviai blynai, trispalviai paprikų rinkiniai, trispalviai kaklaraiščiai etc., nežinau, man tokie dalykai nepatinka; ypač nepatiko net prieš Prezidentūrą pastatytas #LT100, kurį perskaitai: Lietuvai 100, o ne Lietuvos Respublikai 100; manau, kai kurių žmonių galvose šita šventė pridarė painiavos; džiugi nuotaika iki pirmadienio išgaruos, o painiava liks.
Ir dar apie vieną dalyką – Prezidentės skelbtas lenktynes: švęsk kuo išradingiau ir laimėk; darymą iš šventės varžybų. Prisiminiau tokią istoriją. Yra Dzūkijos nacionaliniam parke kaimas – Musteika, ir upelė tuo pat vardu yra; Šiaurės Atėnuos 2007 VIII 25 (nr. 32, p. 11) buvo išspausdinti Emilijos Liegutės pasvarstymai apie kaimą ir upelę. „Musteikiškiai sielvartauja dėl pelkės prarytos upelės, mėgina pjauti tas ‘šunažoles’, bet kuo daugiau pjauni, tuo labiau želia. O reikėtų išvalyti nusėdusį dumblą, pagilinti upelę – ir malonus vandens čiurlenimas vėl skambėtų, moterys vėl lėktų ant tiltelio nusiplauti kojų, išvelėti žlugto...“ Į tokias svajones sureagavo Henrikas Gudavičius: „Įsivaizduokim tiktai: autorei norisi, kad išvalytas Musteikos upelis čiurlentų ir skambėtų! Kada Musteika skambėjo? [...] lėtame pelkių ir miškų krašte – lėtos yra ir upelės. Nereikia jų nei valyti, nei skubinti. Niekaip upelė negali čiurlenti, jei per vieną kilometrą nukrinta tik penkiolika centimetrų. Antai Grūda savo žemupy [...] nukrinta net keturis metrus per kilometrą, todėl ir šniokščia, ūžia, čiurlena. Prašom ten eiti ir klausytis.“ (ŠA, 2007 IX 8, nr. 34, p. 11) — Kodėl tą Musteiką prisiminiau? Nes nepatinka tendencija skatint visus elgtis vienodai – entuziastingai, džiaugsmingai ir pan. Kas nešokinėja – tas ...?

Vilniaus viešojo transporto talonas, verso
2018 II 14
2
 „Niekad nesupratau tų gimimo/mirties datų minėjimų“, – parašė pastabą Giedrė Kazlauskaitė prie įrašo apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį. Normaliem žmonėm reikia progų, – sureagavau; pasitikslinu: slunkiam reikia progų, ir dar kad kas iš šono baksteltų. — „Nuo to, ką darote ir kaip gyvenate, priklauso, pakelta ar nuleista galva stovės mūsų Valstybė“, – perskaitė Prezidentė Daukanto aikštėj sakinį, bakstelėjo; ir atsirado proga pamurmėt dėl, manyčiau, negero dalyko: noro sužmogint tai, ko nereiktų. O noris pamurmėt jau daugiau kaip 10 metų, nuo tada, kai perskaičiau Liudviko Jakimavičiaus pasvarstymus:
Apie valstybę galima kalbėti panašiai kaip ir apie žmogų, nes ji mūsų pačių sukurta pagal žmogaus modelį. Tai kolektyvinės sąmonės kūrinys, už kurį lyg ir visi bendruomenės nariai turėtume būti atsakingi. Valstybės „mašina“ veikia ar turėtų veikti pagal tas pačias taisykles kaip ir individas. Tiesa, tobulų individų nėra, jie daro klaidų, nuodėmiauja, nusižengia, teisinasi, veidmainiauja, meluoja, žudo, kartais kankina kitus ir save, atgailauja, pasižada ir netesi, kartais imasi didingų ar labdaringų žygių, kad kaži kuriam siužeto taške galėtų jį užskliausti sumeluota pasakos pabaigos formule. Žmogui nuodėmes atleidžia Dievas, o ar yra institucija, kuri atleistų nuodėmes valstybei? Yra. Savo kūriniui, kaip ir vaikui, nusižengimus ar paklydimus turėtų atleisti tie patys piliečiai, kurie ją sukūrė, lygiai taip pat mielaširdingai kaip ir tėvas savo sugrįžusiam plevėsai sūnui palaidūnui. („Ir tada jie ilgai ir laimingai gyveno“, Metai, 2007, nr. 8/9, p. 3–4)
Vilmantas Marcinkevičius,
Nepriklausomybės diena. Pagal Botero, 2005
reprodukcija iš Kultūros barų, 2005, nr. 3; paveikslas
nutapytas parodai „Šuolis iš savęs: menininko identitetas“;
kuratorė Laima Kreivytė norėjo,
kad autorius būtų ne kas esąs, o kuo nors apsimestų:
VilmM apsimetė FernB
— Ne, valstybė – ne tautos nulipdytas golemas; jei jau noris su kuo nors gretint, tai būtų galima su namais; kaltint namus, kad juose tau nemiela gyvent, juk nelabai protinga; ne krosnis kalta, kad šalta, o tas, kas sugalvojo statyt krosnį netinkamoj vietoj ar netikusiai pamūrijo, ar malkų neparūpino; ne spintelė kalta, kad joj nieko nėr, o tas, kas nepagalvojo apie maisto atsargas; etc. Namai yra tokio dydžio ir tokioj vietoj, ir nieko čia nepakeisi; gerai, kad jie yr, kad gali gyvent savo namuos (jei nepatinka, gali ieškot atsarginių, gali gyvent kituos, kaip kas pasirenka); o kaip gyvent – nuo tavęs paties ir kartu gyvenančių priklauso; nepatinka, siek, kad būtų keičiamos bendrabūvio taisyklės, kad [...; atsiprašau, nevykusiai postringauju, gana].
Ar svarbu, kaip mes įsivaizduojam tą ar aną dalyką? Regis, taip. Ar susikurtas vaizdinys lemia mūsų veiksmus, reakcijas. Regis, taip. Todėl nelabai įsivaizduoju, kaip galima švęsti valstybę (tą daryt, bent jau gerbvilniečiai, buvo skatinami); švęsti kokio nors įvykio jubiliejų – taip, Jonines ar Velykas – taip; o valstybę – kaip? — Taip, niurzga, neišmokęs pozityviai žvelgt į gyvenimą.

3
Ir dar, jei jau leidaus murmėt. Apie vištą ir kiaušinį. Demokratijos laikais.
Višta padeda kiaušinį – piliečiai išrenka valdžią. O padėjusi kiaušinį ima piktintis, kad jisai netikęs, nedaro to, ko višta norėtų. Bet juk nuo vištos priklauso, koks tas kiaušinis. Įtari, kaltės kituos ieškanti ir lengvai randanti, be kruopelės abejonės savo teisumu tikinti višta padeda atitinkamą kiaušinį. Gal ką kita lest reiktų? Bet višta lesa tai, ką nori, o ne tai, kas galbūt jai būtų į sveikatą. Ir nieko nepadarysi, ir nieko nepakeisi. – Kam tokius niekus rašinėju? Tiesiog noris panosėj pamurmėt: priežastį su padariniu kartais sukeičiam vietom.

4
Regis, išsimurmėjau. – Ne, ne viskas gasiliūnui juodai atrodo. Štai, tarkim, du dalyku, kuriais džiaugiuos:
— džiaugiuos perskaitęs Arūno Vyšniausko straipsnį „Vasario 16-oji telekomunikacijos prie 100 metų sąlygomis“ Kultūros baruos (2018, nr. 1, p. 2–9), kuriame aiškiai įvardinta, koks Vokietijos paskolintas dokumentas rodomas Signatarų namuos: vienas iš dviejų priedų (kitas priedas – 1917 XII 11 pareiškimas) prie notifikacijos, kurią Lietuvos Tarybos delegacija 1918 III 23 įteikė Vokietijos valdžiai. (Perskaityt, bent kol kas, straipsnį galima tik popieriniuos KBaruos.)
— tikrai eisiu pažiūrėt Jolitos Vaitkutės sukurtų signatarų portretų; prisimenant, kokį dr. Basanavičių ir Vytį norėta ir tebenorima statyt, šie portretai ypač džiugina, nes jie ne iš praėjusio laiko, dabar ir dabartiškai sukurti.
(P.S. Atsiprašau, jei ką šis įrašas nuvylė – kartais noris ir pamurmėt; tokių juk nedaug šitam tinklarašty.)

2018-02-11

(1054) Visiškai tarp kitko: Vaičiūnaitė perfrazuoja Vaičiūną

— 1922 X 9 Petras Vaičiūnas parašė eilėraštį, kuris iki 1939-ų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis, tarkim, su Maironio „Lietuva brangi“. Pirmąkart buvo paskelbtas beveik tuo pat laiku Krašto apsaugos ministerijos paveiksluotam mėnrašty Atspindžiai (1922 X–XI, nr. 14/15, p. 12) ir Šaulių sąjungos leidžiamam Tėvynės gynėjų savaitrašty Trimitas (1922 X 28, nr. 42, p. 11). Tekstai truputį skirias; jei reiktų spėt, kuris variantas pirmesnis, sakyčiau – tas, kur paskelbtas Atspindžiuos (kurio sudėtingesnė skyryba, jausmingesnė, su daugiau brūkšnių, ir pavadinimas su šauktuku; be to, tekstai teminiam žurnalo numeriui pradedami rinkt iš anksto):
Prieduras (Šaulių s-ga ir Vilnius įraše paminėti):
nusipirkau šitą atviruką dėl dviejų priežasčių:
(a) turėtų būt palygint retas, nes dalintas tik
aukojusiems Šaulių s-gos Marijampolės rinktinės
namų statybai; (b) dėl Juozo Zikaro iš gipso
padaryto dr. JB reljefinio portreto; darbo atvaizdas
yra Stasio Budrio knygoj Juozas Zikaras (1960, il. 38);
dar yra iš bronzos išlietas JB portretas, panaudotas
kn. Lietuvos valstybės kūrėjai: XX a. pirmosios pusės
portretai
(2006) viršeliui; gipsinis atvaizdas, mano akim,
išraiškingesnis už bronzinį; turėtų būt ir trečias,
išskaptuotas iš medžio, bet to JB portreto
atvaizdo nepavyko rast.
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Trūks kantrybės, apmauda širdis sugels, –
Ir kas mūsų, mes sukilsim ir paimsim!
Mūsų bočių kaulai Vilniui prisikels...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų – bus!
Vilniuj gimėm – ir tik Vilniuj mes atgimsim...
Gedimino Kalne milžinai atbus...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Mūsų mintys amžinai į Vilnių plauks.
Mes kaip rytas saulėmis į jį nulimsim...
Vilniaus pilis savo vyčių susilauks...

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!
Bočių kaulai, brolių širdys... keršto šauks...
Vilniaus sostą kruvina liepsna išpirksim...
Geležinis Vilkas panery sustaugs...

Ei, pasauli, būki rimtas ir teisingas:
Mes be Vilniaus nenurimsim!
Kaupias skausmas... ir dangus toks debesingas...
Jeigu reiks – laisvi mes mirsim!
Aišku, tapt dar populiaresniam padėjo Antano Vanagaičio melodija.
Bent jau eilėraščio pavadinimą, virtusį šūkiu, žinojo, galima sakyt, visi lietuviai.
— 1991-ais po Sausio 13-osios rašytas Juditos Vaičiūnaitės tekstas (kuriame išsakytas ne tik pasididžiavimas laisvės gynėjais, bet ir išreikštas gailestis – ne tik dėl žuvusiųjų: „Gaila visų vilniečių, išgyvenusių kruviną siaubo naktį į sausio 13-ąją. Niekas nežino, kiek tą naktį įvyko mažų tragedijų – kiek mieste buvo širdies priepuolių, pražilusių galvų, net mano namų laiptinė buvo kruvina. Gaila ir keleivių, kad ir niekuo nekaltų Černobilio vaikų, įstrigusių dėl neteisėto geležinkelio ir avialinijos darbo sutrikdymo“) baigiamas taip:
Nors ir nemėgstu garsių skambių šūkių, norėčiau užbaigti perfrazuota savo dėdės poeto Petro Vaičiūno  fraze:
– Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!
(Dienovidis, 1991 I 11–18, nr. 2, p. 1)
Manyčiau, tai bene prasmingiausia lietuviška parafrazė.

2018-02-07

(1053) Tarp kitko: šis tas Tomo Venclovos prisiminimų paraštėj

aigiau pernai išėjusius Ellen Hinsey ir Tomo Venclovos pašnekesius Nelyginant šiaurė magnetą (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys). Paraštėse liko varnelių, dvigubų varnelių ar klaustukų. Kai kur apsirikta: Majakovskį vertė ne Jonas, o Juozas Macevičius (p. 110); prasilenkta su tiesa, kai kalbant apie žydų išvykimą iš Sovietų Sąjungos sukabinami Icchokas Meras ir Grigorijus Kanovičius (p. 348) – GrK Izraely gyvena tik nuo 1993-ių; kai kur suabejojau vertėjo sprendimais, pvz.: ar prasminga buvo kurt naują įvardą dirvininkai (p. 283 ir dar vienoj vietoj), ar nebūtų tikęs žemininkai; kai kur nusistebėjau TomV lengva ranka: be jokių argumentų Algimantas Bučys imtas ir išvadintas nacionalistu (p. 196); kai kur stipriai sudvejojau: tik TomV ir Henrikas Nagys eilėraščiais sureagavo į 1956-ų Vengrijos įvykius?; kai kurias vietas pasižymėjau kaip skatinančias dar kartą pagalvot ir pasitikslinti savo nuomonę apie vieną ar kitą įvykį, reiškinį; ir kt.
Bet dėl vieno dalyko, manau, verta užfiksuot pastabą. Skyriuj, kuriame prisimenamas „Vagos“ išleistas Kalbos ženklas (1972):
[Ellen Hinsey:] Anksčiau su slapyvardžiu buvote išleidęs savilaidos knygelių – Pontos Axenos (1958), Maskvos eilėraščiai (1962)...
[Tomas Venclova:] Pontos Axenos buvo plonas dešimties ar dvylikos eilėraščių sąsiuvinis, išspausdintas „Eglutės“, mano jau minėtos namų leidyklėlės, kurios spiritus movens buvo Nataša Trauberg. Dar aiškiai prisimenu tos knygelės geltoną viršelį, minkštą popierių ir blankų mašinraštį. Dabar manyčiau, kad reikėjo pavadinti Axenos Pontos, nes graikų kalba tokia žodžių tvarka įprastesnė. Kiek atsimenu, pasirašiau pusiau slapyvardžiu Andrius Račkauskas (Andrius – mano antrasis vardas, o Račkauskas – motinos pusės pavardė). Buvo išspausdinti keturi ar penki egzemplioriai, iš jų vieną ar du netrukus konfiskavo KGB. Nežinau, ar bent vienas išliko, — gal yra Prano Morkaus archyve. Šis leidinys irgi buvo „pirmasis“ – tai yra, pirmoji sovietinėje Lietuvoje neoficialiai išleista poezijos knyga (kaip sakiau, lietuviška savilaida egzistavo, bet daugiausia tai buvo politinės brošiūros ir proklamacijos). Kai kurie žmonės Pontos Axenos perskaitė ir net persirašė, pavyzdžiui, Judita Vaičiūnaitė ir Bronė Katinienė, buvusi mano mokytoja. Vis dėlto knygelė neišėjo už siauro rato ribų. (p. 266)
Pala pala, pirmoji neoficialiai išleista poezijos knyga? — Tarsi nebūt buvusios partizanų dainų ir eilėraščių tritomės antologijos Kovos keliu žengiant (1948–1949, tiražas skaičiuojamas dešimtimis, 1950-ais išėjo 2-as papildytas leidimas; beje, abiejuose leidimuose buvo ir Putino „Vivos plango, mortuos voco“; jei reikia išsamiau, žr. Leono Gudaičio Pastabas knygoj Kovos keliu žengiant, 1991, p. 276–288); 1952-ais atskirais leidiniais pasirodė Broniaus Krivicko eilėraščiai Už didžią tiesą ir satyros Po Stalino saule; irgi 1952-ais išleistas partizanų poezijos ir prozos rinkinys Mes nemirę...; Intoj sudarytos rankraštinės tremtinių poezijos antologijos Veidu į Tėvynę (1954), Benamiai (1955), Saulėtekio link (1956; jei reikia išsamiau, žr. to paties Leono Gudaičio Pastabas ir paaiškinimus knygoj Benamiai, 1989, p. 293–296). Čia tik tai, kas bemat atėjo galvon. Literatūrinė savilaida Lietuvoj prasidėjo tikrai ne 1958-ais.
— Ir dar; tai greičiau vadintina digresija. Citata:
[Ellen Hinsey:] Be literatūrinės savilaidos, buvo slapta publikuojami ir kiti žanrai...
[Tomas Venclova:] Taip, buvo ir kitokios rusiškos savilaidos – filosofinės bei politinės žurnalistikos. [...] Nataša Gorbanevskaja mums parūpino net to meto atsiminimus iš sovietinio lagerio, pavadintus Reportažas iš L.P. Berijos rezervato. Beje, pradžioje ten pasakojama apie kalinį lietuvį, mane tai ypač sudomino. (p. 230)
Na argi įmanoma atsispirt pagundai ir nepasiaiškint, kas tai per tekstas? — Ukrainiečio Valentino Morozo 1967-ais Mordovijos lagery kalint parašytas ir Ukrainos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams adresuotas Репортаж из заповедника имени Берия; pradžia:
Погоня кончилась. Беглец вышел из кустов: «Сдаюсь, не стреляйте! Оружия не имею!». Преследователь подошел почти вплотную, деловито оттянув затвор автомата и одну за другой всадил три пули в живую мишень. Раздались еще выстрелы: это два других беглеца, которые тоже сдались, были расстреляны. Тела вынесли на шоссе. Овчарки лизали кровь. Как всегда, жертвы были привезены и брошены у ворот лагеря, на страх другим. И вдруг трупы зашевелились: двое были живые. А стрелять уже невозможно: вокруг люди.
Это не начало детективного романа. Это не история о беглецах из Бухенвальда или с Колымы. Это случилось в сентябре 1956 г., уже после того, как XX съезд осудил культ личности, а критика сталинских преступлений шла полным ходом. Все написанное здесь может подтвердить Альгирдас Петрисявичус, который находится в лагере № 11 в Мордовии. Такие случаи были будничным явлением. (citata iš Samizdato antologijos)
Korektūros klaida pavardėj, t.b. Algirdas Petrusevičius.
Nuo šitos citatos mintis stryktelėjo šonan: TomV prisiminimų knygoj nė karto nepaminėta Dalia Grinkevičiūtė. O juk bendravo su Jelena Bonner, Sacharovu, kitais rusų disidentais, irgi reikalavo leist išvykti iš Sovietų Sąjungos; jos atsiminimų apie tremtį prie Laptevų jūros antrasis, trumpasis variantas, parašytas apie 1974-us, pirmiausia buvo išspausdintas rusų savilaidoj, rinkinyje Память (kn. 2; Maskva, 1977, perleidimas: Paryžius, YMCA-Press, 1979, p. 555–566): „Литовские ссыльные в Якутии (Отрывок из автобиографических записок)“ su kriptonimu M.И. pasirašiusios Larisos Bogoraz lydimuoju žodžiu (p. 566–567; išsamiai apie šį tęstinį leidinį čia). — Tokia nerimta minties nuotrupa pabaigoj: jei renkant Lietuvos Helsinkio grupės signatarus TomV iš Šiaulių, kur sutarė su Ona Lukauskaite, būt pavažiavęs ir iki Laukuvos, DalG, neabejoju, būtų irgi pasakiusi: „Taip, sutinku.“

2018-02-01

(1052) Užparaštė, cxxxv: iš ginčų su Mackum dėl mirties

(Pernai serijoj „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ išėjo Algimanto Mackaus kūrybos rinktinė Jo yra žemė, parengta Dalios Jakaitės. Įvade radęs sakinį „Su Mackum [Valdas] Gedgaudas kalbasi nuo pirmos iki paskutinės savo knygos“ prisiminiau įrašą, kur Valdą G. pavadinau paskutiniu ryškiausiu mackininku; bet nėr noro apie tai čia, skliaustuos, dar samprotaut, ir vargu ar ką prasmingo pajėgčiau užrašyt. Tik užfiksuosiu dvi abejones, imančias krebždėt galvojant apie pastarąją AlgM rinktinę: — Ar geras variantas rinktinę pavadint vieno iš rinkinių vardu? Labai abejoju. — Ar serijos pavadinimas turėtų turėt įtakos kūrinių atrankai? Lyg ir turėtų. Jei taip, negi Mackaus-Pagėgio Elegijos yra XX amžiaus lietuvių literatūros lobis? Na ne. Per plona knyga būt buvusi? Kelis iš rinkiniuos neskelbtų eilėraščių buvo galima pridėt ir dar šį tą iš savivokinių svarstymų.)
Siela paliks, bet sielos neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Kūnas paliks, bet kūno neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
— — — — — — — — — — — —
Laikas paliks, bet laiko neliks.
Ir mirtis nebus nugalėta.
Paskutinė – galbūt žinomiausia Algimanto Mackaus parašyta eilutė (iš Chapel B „Triumfališkosios“; nors mėgint suvokt posmų priešpaskutines įdomiau; tas kilmininkas, kiek jis dalies kilmininkas, kiek išreikalautas neiginio?).
Protu suvokiamas teiginys apie visa įveiksiančią mirtį (Dylano Thomo kalba tariant, death shall have dominion), kuriam instinktyviai noris prieštaraut. Kad ir taip, kaip Šuliny (PK 1988) Aidas Marčėnas:
aš niekada neišmoksiu mirties kalbos
(net paskutinę akimirką)

nes ir mirę kalba su mumis tik tiek
kiek jie yra gyvi nes nėra mirusių
yra tik tai
ką siekia mūsų gyva atmintis
(„Triušių narvas“, 4; p. 71)
Būtų įdomu tokia miniantologija su paantrašte: lietuvių mirties poezija. Mirtis juk ne tik filosofijos mūza, kaip manė Schopenhaueris.
Nesu specialiai ieškojęs, kas ginčijos su Mackaus ištara, kad mirtis nebus nugalėta. Iš atminties (ir popieryno) tik šis tas išniro.
— Erika Drungytė mirtį mėgina įveikt žirgu šokdama kiton, didžiųjų raidžių, plotmėn, kurią egzistuojant gali tikėt, gali ne:
Kūnų neliks. Bet liks Žodis
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —
Vardo neliks. Bet Šokis[*] liks
Ir Dievas nebus nugalėtas
— — — — — — — — — — — —
Erika Drungytė ir Valdas Kukulas; Lapės, 2006-05-26
Pasaulių neliks. Liks Gyvenimas
Ir Dievas nebus nugalėtas
(„Atitartinė Algimantui Mackui“, Patria, 2015, p. 64–65)
[* Ar tai ne aliuzija į Marčėno Šokius (2008), kur daug apie mirusius?]
Metuos (2010, nr. 3) buvo Valdo Kukulo eilėraščių publikacija; pirmasis:
Nieko nėra, kas mirtų
Ar būtų mirę. Durpyne
Durpių seniai nėra, o bruknės
Raudonuoja, nors mirk patsai.
Ir tada supranti: po durpynu
Driekias tikrieji miškai.

Tavo kaulai labiau sudūlės
Ten nei čia. Kas naktį
Tu kalbiesi su motina, tėvu.
O sakyk, ar kalbėjais
Taip gyvai su gyvais jais? Niekas
Neišlieka ilgiau negu kraujas.

Kraujo balsas jungia ne žmones.
Šitas ežeras mirtų be šitos
Miško laukymės, o šitas
Vilkas be mano stirnos. Mano, –
Sakau ir žinau, kad tai mano. (p. 37)
Galbūt klystu mėgindamas suvokt, ką norėjo pasakyt ValdK: tai, su kuo mes esam susisaistę, kame įklimpę, ką vadinam gyvenimu, yra negyvenimas, tad ir tai, ką vadinam mirtim, – nemirtis; tikroji būtis yra tai, kas buvo, ko nebėr kitiems, ką tik aš suvokiu; tik tai tikra. — Antras tos publikacijos eilėraštis, kuriame irgi galima pastebėt ginčo su Mackum atspindžių, lyg papildo ir pratęsia pirmąjį:
Akmens ant akmens neliks,
Bet išliks neapykanta. Rožės
Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks
Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim
Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,
Kur nėra jokios meilės nei pykčio.

Neapykanta mintanti meilė tikra
Kaip vanduo. Akmens ant akmens
Neliks, bet šaltinis upe pavirs,
Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra
Mūsų žemėje mūsų, nėra
Jokio pėdsako, kad kada buvom.

Užtat šitos grotos lietaus
Yra amžinos. Amžinos buvo
Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės
Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai
Jose negyvens. Akmens
Neliks ant akmens. Jau neliko.

Akmens ant akmens neliks,
Tačiau kerštas išliks, o ypač
Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.
Rožės pavirs nuodais, o aukso
Žiedas virs kilpa. Bet nieko
Tai nereiškia jau nesantiems.
                         Buvusiems. (p. 37–38)
ValdK eilėraščiai, dingojas, iš tų būtinybinių, išsiveržiančių, o ne ištraukiamų ar sudėliojamų. (Yra sakęs [≈]: jei užeina eilėraščiai, metu visas apžvalgas, jau verčiau temano, kad užgėriau ir neparašiau.)