(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-01-31

(943) Pakeliui namo, xli: apie tai, kas, manyčiau, labai svarbu

EK dienoraščio pabaiga (printscreeno fragmentas)
Lžinios.lt (po to ir kt.) iš pajūrionaujienų.com persispausdino [nebetinka šis žodis; repostino; o kaip tiksliai lietuviškai pasakyt?] Romualdo Beniušio rašinį „Darbėniškė Estera Kverelytė – Lietuvos Ana Frank“. Apie Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę, kelis nacių okupacijos mėnesius rašiusią dienoraštį. Šis tas iš jo pacituota, pradžia ir pabaiga net pafilmuota dokumentiniame filme Nebaigtas dienoraščio puslapis (1964; beje, filme tik vardu vadinamos Esteros Kverelytės ir Annos Frank dienoraščius pirmasis sugretino Saulius Macaitis tais pačiais 1964-ais).
Kodėl tik pacituota, parodyta, o ne – paskelbta jau tuolaik? – Nežinau atsakymo; Annos Frank dienoraštis, kad ir su šiokiom tokiom kupiūrom, rusiškai buvo išleistas jau 1960-ais, o lietuviškai pasirodė tik 1997-ais.
Kur dabar Esteros K. dienoraštis – nežinoma.
Ieškota filmo režisieriaus ir operatoriaus Leono Tautrimo archyve, nerasta.
Bet straipsny nieko nėr apie paieškas scenarijaus autoriaus Igno Pikturnos archyve. Jei ir ne pats dienoraštis, tai bent jau jo išrašų tikrai ten gali būti (rašydamas scenarijų tikrai jį turėjo būt skaitęs). Nors kad toks daiktas būt likęs pas jį – mažai tikėtina. (Filmo konsultantas A. Jankevičius – greičiausiai Algirdas Jankevičius; jo archyvas vargu ar kur nors yra, be to, jis konsultavo filmo kūrėjus kitais klausimais.)
Tokio pobūdžio dokumentai, kurie gali praversti propagandai, tuolaik dažniausiai būdavo perduodami saugoti vadinamajam Partijos istorijos institutui prie LKP CK (ten saugota, tarkim, ir Broniaus Krivicko poezijos, partizanų leidinių; šitą žinau, pats Atgimimo laiku esu matęs; visai tikėtina, kad ir Kverelytės dienoraštis ten galėjo būt). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tos institucijos archyvas perduotas Istorijos institutui. Ten paieškot tikrai būtų prasmės.
(Nežinau, gal tik man keista: praneštà ir paplatinta žinia, kad nežinia kur prašapęs egodokumentas, gretintinas su Annos Frank dienoraščiu, – ir nieko; taigi visus, kas tik gali kur nors ką nors patikrinti, reiktų kelt ant kojų, ir valstybė iniciatyvą turėtų rodyt, o dabar...)
— Gal jums atėjo į galvą kokia mintis, kur dar galima būtų ieškoti EK dienoraščio?
P.S. (02-01) Paklausiau Istorijos institute; Algimantas Katilius atsakė: „Iš partijos instituto Istorijos institutui buvo perduota visa biblioteka, archyvas neperduotas. Iš archyvinės medžiagos perduota karo ir pokario pogrindinė spauda, gimnazijų laikraštėliai. Buvęs partijos archyvas yra Ypatingojo archyvo skyrius, kurio pavadinime yra žodžiai LKP. Ten reikėtų ieškoti.“ — Mėginsiu ten ieškot.
P.P.S. (02-09) Šįryt buvau LYA LKP dokumentų skyriaus skaitykloje. Deja. Nors prielaida, kad vis dėlto Kverelytės dienoraštis ten yra, lieka, nes: (a) nėra galimybių „išfiltruoti“ ten saugomus visus dienoraščius ir patikrinti tuos, kurių autoriai galbūt neįvardinti; (b) galima būtų / reiktų patikrinti maždaug 1964 metų inventorines knygas – ten galėtų būti fiksuotas dienoraščio perdavimo faktas (skaityklos darbuotoja sakė, kad tokių knygų pas juos nėr, yr tik pastarųjų poros trejeto dešimtmečių). Pasiūlė patikrint KGB skyriaus skaitykloje. Reiks pamėgint, nors nesitiki, kad ten galėtų būti. Pradedu Igno Pikturnos archyvo paieškas.

(942) Epizodai, xvi: būdas sugrąžinti žmogui protą

Panevėžys ir dangus pro ligoninės VIII aukšto langą, 2017-01-25
[Važiuodamas į Panevėžį prigriebiau Ievos Simonaitytės atsiminimų trilogiją; deja, nespėjau nė ...o buvo taip baigti.]
Gyveno toks kunigas Endrikis Endrulaitis. (Nors ir ne prolietuviškas, bet prodieviškas tikrai; ir tai gal svarbiau, ypač kunigui.)
Ir buvo jam bėda atsitikusi; nieks apie tą bėdą viešai nešnekėjęs, o Simonaitytė ėmė ir išdavė paslaptį:
[...] kunigas Endrulaitis, tas, kuris taiso giesmikes, buvo iš proto išėjęs ir dar nebuvo karaliaus matęs. Bet jis ir nenorėjo karaliaus matyti. O kad Endrulaitis buvo iš proto išėjęs, tai buvo didelė paslaptis. Apie tai kalbėti negalima. Ir dėl to jis buvo išvežtas į svetimą žemę, kur yra daug kalnų. Ir prie vieno kažkokio kalno jį paliko visiškai vieną. Į tą kalną jis turėjo kabintis ir kabintis, kol jam protas sugrįš. O jam besikabinant, protas ir sugrįžo. O kai jam protas vėl sugrįžo, tai jis sugrįžo į Priekulę ir vėl ėmė krikštyti vaikelius ir mergeles. (...o buvo taip; Ne ta pastogė; Nebaigta knyga, 1977, p. 28)
P.S. Bertaitienė, daugelio Simonaitytės sukurtų personažų prototipė, apie keiksmažodžius:
– E, Tabaleikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į rankas neimčiau. (ibid., p. 99)
Labai geras posakis, ir visai nenuvalkiotas.

2017-01-23

(941) Visiškai tarp kitko: apie Karalystę ir kopūstus

Savaitgalį buvau Biržuos. Transporto priemonė – autobusas.
Prigriebiau iš bibliotekos knygelę, kurią vis ruošiaus perskaityti, – Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas (Naujasis Židinys-Aidai, 2016; šeštadienį ⅔, grįždamas pritrūkau).
Dirgėla apie savo epus:
Struktūros požiūriu mirtinas darbas įdėtas. Dvidešimt metų... Nežinau, ar kas nors ateityje... Sakau be jokio... Nors visada bus kvailių, tokių kaip aš. Čia niekad neįkopsi. Dirbi netausodamas nieko. Dabar, kai esi prispaustas negalių, jau negaila. Negaila, nes baigiau. Jei būčiau prispaustas negalių nebaigęs, tuomet gyvenimas pasirodytų ne tik beprasmis. [...] Grįžtu: kas ateityje dirbs ir labai greitai gaus informaciją, niekada nepadarys Joldijos jūros. Ji turi pereiti per tave. Turi pajusti jungtis. Neišeis – norėsis padaryti greitai. [...] Tuomet galės parašyti Altorių šešėl[y]. Arba Silva rerum. Tačiau Sabaliauskaitė turi meno istorijos pasiruošimą. Ji puikiai orientuojasi tų amžių dalykuose. Turėdamas pagrindus per tai gali pažinti buitį, gyvenseną ir pasaulėjautą. Bet tai vis tiek tėra istorijos papasakojimas. Šeimos, buities, kelių kartų. Tai nėra Joldija. (p. 78–79)
Joldijos jūrą Dirgėla laiko pamatine knyga: „Karalystė stovi ant Joldijos jūros pamato“ (p. 42); be šio romano, kaip atspirties taško, žemės keleivių epas, kurį sudaro 14 romanų, daugeliu atvejų būtų nesuvokiamas.
— Biržuos važiavau iki stoties – motina paprašė turguj nupirkti kopūstų. 3 kg latviškų raugintų kopūstų kibiriukas – 3,99.
Pakeliui į tėvų namus praėjau pro knygyną (dabar kitam pastate; ten, kur buvo anksčiau, virš durų užrašas „Ūkininkų turgelis“). Šalia durų – didžiausias reklaminis plakatas →
Filosofija trumpai ir aiškiai už 17,99.
Ir vis tiek, kad ir kas, nors ir tokios tendencijos (pagalvojau skaldydamas šakalius; atlydys, karksi varnos, bet gali girdėt ir kapsintį iš lietvamzdžių vandenį): o gal būtų prasmės paskutinių klasių gimnazistams pasiūlyt Dirgėlos Joldijos jūrą paskaityti? Ne, jokiu būdu ne kaip privalomą kūrinį, kaip pasirenkamąjį. Taip, dvi storos knygos, bet gal iš šimto koks vienas ar du imtų ir užkibtų? Jei dar pasakius, kad autorius buvo ne tautininkas, kaip dauguma lietuvių rašytojų, o valstybininkas, ir dar monarchistas; kad lietuvius suvokė kaip mažą pamišusią civilizaciją. Aišku, to negana, kad užkabintų. Šiuo atveju, matyt, kaip su Proustu – Svano pusėje nemažai kas skaitė, o visą Prarasto laiko beieškant įveikė tikrai nedaugelis, tik tie, kam tiko pats pasakojimo būdas. Dirgėlos romanai užkabint gali tuos, kuriems tinka pedantiška fantazija; būtent tokia.
P.S. Nacionalinė biblioteka Karalystės knygas yra pavertusi skaitmeniniais objektais, o Joldijos jūros, nuo kurios reiktų pradėt, – ne. Negerai, reiktų ir šitą romaną suskaitmenint, jei teisių paveldėtojai leistų; nors gal svarbesnis kitas jeigu: jeigu skaitmeninimo projektas dar neužrauktas.
P.P.S. Latviški kopūstai labai skanūs.

2017-01-17

(940) Savivoka, xiv: toks darbas


atlankstyti, kas užlinkę
ištiesinti, kas susiglamžę
suglostyti, jei susiraukšlėję
suklijuoti, jei stipriai įplyšę
sunumeruoti lapus
sulyginti jų kraštus
ir palikti ramybėj
[šiuokart: verstus žodžius
Dievui iš širdies gilumos]
arba
padaryt ką nors, ko niekam nereiks
[atsiversti 300BW maketą ir p. 357 papildyti
Viiding, Juhan / Translations / In Lithuanian:
Poezijos pavasaris 1975 (transl. by Sigitas Geda)]

← Galvės ežeras, 2017-01-14 pavakarys →

2017-01-13

(939) Pakeliui namo, xl: apie strategijas

Tuskulėnų rimties parko stotelėj buvo vienas vad. laukimo paviljonas;
nuo praeitų metų vasaros – jau du.
Laukiantiems troleibuso ar autobuso vieno gana nuo lietaus ar vėjo pasislėpti,
antras atsirado, mano supratimu, kad būtų daugiau vietos reklamą rodyti.
Artėdamas prie stotelės pirmiausia pamatau štai šituos vaizdus.
Pirmojo, kairėj, žinia labai aiški ir supratinga:
jei atsitiko tai, ką suvoki kaip problemą, kreipkis pagalbos.
Tai VšĮ Krizinio nėštumo centras socialinė reklama.
Kita, dešinėj, finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.
Ar priklausomybė nuo alkoholio problema? Problema.
Ar kas planuoja tapt alkoholiku? Regis, ne.
Vadinas, jei tapo priklausomas nuo alkoholio, tai irgi atsitiko neplanuotai.
O jei taip atsitiko? Pats kaltas, argi tau nebuvo sakyta, kad taip gali būt, argi įspėjom?
Ar paveikūs tokie liepiniai kaip šis? Manau, visiškai ne.
Bet, matyt, yra manančių, kad ką nors gali paveikt „rūstūs“
Antano Kavaliausko ar Žydrūno Savicko žvilgsniai:
imsim ir pagąsdinsim (surikdami; ne šiaip juk tas šauktukas frazės pabaigoj);
parodysim tuos, kurių pavyzdžiu privalu sekti; pamokysim.
Žinau, nedera apibendrint, tačiau strategijos (vis dar?) ar ne tokios:
moterims reikia siūlyt pagalbą (nes jos „silpnos“),
o vyrus reikia drausminti, „protinti“ (jie juk „stiprūs“, patys turi susidorot su savo problemom)?
(Ar jums teko matyt Lietuvoj antialkoholinę ar antitabakinę socialinę reklamą su moterim?)
(Buvo #superherojės. Ar įsivaizduojami #superherojai?)
Sakot, sausio 13-ą temstant ne apie tai reikia svarstyt?
Gyvenam, deja, ne atminty, nors kartais gal ir norėtųs.
P.S. (02-02) Dėl alkoholio – visiškai sutinku su Andriaus Jakučiūno požiūriu.

2017-01-11

(938) Visiškai tarp kitko: apie grožę ir lapę, bet gal jau apie tai juokaut nebepadoru?

(Kai kurios moterys jau įsižeidžia pavadintos moterim.)
O kaip turėtų reaguot Baudelaire’o Beauté, išversta Grožiu?
Hymne à la Beauté
Viens-tu du ciel profond ou sors-tu de l’abîme,
O Beauté? ton regard, infernal et divin [etc.]
Juk čia apie ją, Grožę! (O ne apie jį, Grožį, kaip išvertė Geda. Tuolab kad nereikia nieko kurt, yra, tarkim, Vydūno Sveikata, jaunumas, grožė.) Ir eilutę „Le Destin charmé suit tes jupons comme un chien“ reiktų išverst tiksliau – sužavėtas Likimas paskui Grožės sijoną bindzena kaip šuo.
„Himno Grožei“ vertimo konkursą galima būtų įrašyt į (pustuštį) Kalbos kultūros metų minėjimo planą, jei Vyriausybė jo dar nespėjo patvirtint.
Kai kur nors viešai bus minimos Ievos Simonaitytės 120-osios gimimo metinės, prie durų galėtų surengt protesto akciją gyvūnų teisių gynėjai – liaudies rašytoja sėdėdama prezidiumuos pečius mėgdavo šildytis lape; tokią naujieną praneštų visos žiniasklaidos priemonės – ir žmonės sužinotų, kad buvo toks Seimo nutarimas.

2017-01-10

(937) Pakeliui į darbą, iii: keli sakiniai a.a. Paulių Normantą prisiminus

Pasiliekantieji temato išnykstantį keliautojo nugaros šešėlį.
Matsuo Basho, „Gyvenimas keliaujant“,
parengė Antanas Danielius, ŠA, 1997-02-08, p. 1
ažįstami buvom nuo praeito amžiaus (Šiaurės Atėnų laikų).
Kartkartėm susitikę persimesdavom vienu kitu sakiniu. Mėgo pasakot; daugiau – ką darys / reiktų padaryt.
Knygų lentynoj atremta į nugarėles stovi jo dovanota nuotrauka – Dalai Lama (regis, daug kam tokias dovanodavo?).
Mėginu prisimint jo fotografijas. Nespalvotos. Veidai. Žmonės, žvelgiantys tiesiai į trečiąją Normanto akį – objektyvą. Veidai, kuriuos pamatęs prisimeni Arūno Sverdiolo verstą Emmanuelio Levino pokalbių su Philippu Nemo knygelę Etika ir begalybė (1994): face-à-face, ir negalvoji, kokios spalvos tų žmonių akys. PN fotografijos kaip tiltai tarp tavęs ir Kito.
Homo ambulans Lai Vėjaus (Laisvo Vėjo) užrašai: skaitant nekildavo klausimas, kodėl pasirinkta būtent tokia forma (gal ir dėl to, kad neskaičiuojami skiemenys eilutėse); kai ką pamanydavai supratęs, kai ko – ne; nesuvokęs, nes nepajėgus suvokt?, ir nė kiek nepikta.
Vieno jo trieilio dvi pirmas eilutes esu įsiminęs (ŠAtėnuos buvo, iš ten trečioji):
Įsiklausyk į šviesą,
Įsižiūrėk į garsą.
Bus lengva sukti Dharmos ratą.
Paskutinės eilutės nesuprantu, bet pirmos dvi primena, kad pasaulį galima mėgint suvokti visai kitaip, negu esi įpratęs.

2017-01-09

(936) Dar Mačernio ir Krivicko: eilėraščio „Į viršūnes!“ antroji dalis, almanacho Pirmieji žingsniai recenzija

Šis įrašas yra ankstesnio – „Kalėdinė viktorina / Vytauto Mačernio bibliografijos papildai“ tęsinys; parengė coll. Pranas Vasiliauskas, aš papildžiau.
Vytautas Mačernis Ateities puslapiuose (1936–1940) 
Visai atsitiktinai Žemaičių Prieteliaus laikraštyje suradus kelis nelabai žinomus Vytauto Mačernio eilėraščius (poeto knygose jų nėra), kilo noras tikslingai perversti ir mėnesinio moksleivių žurnalo Ateitis komplektus, nes jame lygiai tuo pat metu kaip ir Žemaičių Prieteliuje (bet jau visos Lietuvos, o ne regioniniu mastu) ėmė viešai ir plačiai reikštis jaunasis kūrėjas.
Žemiau pateikiu duomenis apie Mačernio publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, pastebėtą Ateities žurnalo 1936–1940 metų puslapiuose.

eilėraščiai:
  • dauguma žurnale skelbtųjų įdėti į rinktines Po ūkanotu nežinios dangum (1990) ir Man patiko tik vandenys gilūs (2014), tekstai identiški: 1936, nr. 10, p. 375 – Nėra laimės1937, nr. 4, p. 158 – Miražai; nr. 11, p. 393 – Laiškas Kristui1937/38 [žurnalas imtas derinti ne prie kalendorinių, o prie mokslo metų, puslapių numeracija tęsta], nr. 1(13) [1938-01], p. 520 – Snaigių muzika; nr. 3(15) [1938-03], p. 651 – Susigalvojimas1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 72 – Mergaitei; nr. 6 [1939-01], p. 344 – Vizija; nr. 9 [1939-04], p. 533 – Kalnų pasiilgimas;
  • 1938/39, nr. 1 [1938-08], p. 4–5 išspausdintas eilėraštis Į viršūnes! Kadangi tekstologiniu požiūriu šio kūrinio situacija susiklostė mįslingai, komplikuotai, pateikiame jį tokį, koks buvo paskelbtas Ateities žurnale:
Į viršūnes! 
Apie kraštą, kur girios ir gojai,
Apie šalį, kur pakelio uosiai,
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu. 
Iš dangaus lijo plienas ir pūtė,
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas.
Ėjo žmonės per audras, per liūtis
Ir per dygų, žverblantį lietų. 
Ėjo žmonės visi į tą šalį,
Iš gyvybės skubėjo į mirtį.
Ėjo žmonės parodyt, ką gali
Ir darbais nuveiktais pasigirti. 
Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą,
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo. 
Jie vis lipo aukštyn į tą kalną
Ir skubėjo visi į viršūnes,

Kur nevargina rytmečio šalnos

Nei čiobrelių, nei lauko ramunės.
 
Mes su jais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su jais ir per audrą, per lietų,

Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant

Mes pakelsime Lietuvą.
 
Mes pakelsime šalį, kur miega,
Miega lauko kapuos tiek didvyrių.

Mes su tais, kurie dirbo per jėgą:

Už tėvynę kentėjo ir mirė.
 
Mes su tais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su tais ir per drebantį lietų,

Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant,

Mes pakelsime mylimą Lietuvą.
Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje Po ūkanotu nežinios dangum kaip eilėraščio visuma be jokių komentarų pateiktos tik pirmosios keturios šio eilėraščio strofos. Būtų galima pamanyti, kad sudarytojas tiesiog „pražiopsojo“ paskutinius keturis posmus. Bet… Mažeikių gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Atošvaistė, 1939, nr. 6, p. 3, taigi išėjusiame šiek tiek vėliau nei aptariamas Ateities numeris, irgi yra skelbiamos tik pirmos keturios „Į viršūnes“ strofos…
Tame pačiame penktame puslapy, kur yra „Į viršūnes!“ pabaiga, išspausdintas eilėraštis „Prisikėlimas“, irgi nebuvęs perspausdintas knygose [jo tekstą žr. prie kito Mačernio eilėraščio tuo pačiu pavadinimu, buvusio Žemaičių Prieteliuje].
[Coll. Pranas neiškėlė jokios hipotezės, kaip galėjo atsitikt, kad eilėraščio tęsinys, esantis gretimame puslapy (nieko nereikia vartyti!) tapo „pražiopsotas“, kaip ir visas kitas ten pat buvęs Mačernio eilėraštis. Pasvarstęs padariau išvadą, kuri vienintelė pasirodė bent jau panaši į logišką: „pražiopsot“ buvo įmanoma tik vienu atveju – jei to penkto puslapio tame žurnalo numerio egzemplioriuje, kurį prieš akis turėjo Po ūkanotu nežinios dangum parengėjas, paprasčiausiai... nebuvo; po ketvirto ėjo devintas ar kuris kitas puslapius, t.y. trūko spaudos lanko ar puslankio (į puslapių numeraciją toli gražu ne visada kreipiame dėmesį); tokių dalykų pasitaikydavo, ir dabar pasitaiko, tiesiog brošiūruojant įvyksta klaida. Dėl tos pačios priežasties, manau, tik keturi eilėraščio posmai mažeikiškių Atošvaistoj, tekstą jie ėmė irgi iš brokuoto numerio egzemplioriaus. – Jokios kitos priežasties (bent kiek panašios į pagrįstą) nepajėgiu sugalvoti.
Prieduras (2017-04-22): „Į viršūnes!“ iš atminties. 1986-11-29 Panevėžio tiesos literatūros ir meno puslapy „Nevėžis“ buvo paskelbtas Silvijos Laurenčikaitės rašinys „Vytautas Mačernis ir Panevėžys“; kaip papildas pateiktas VytM kalbamo eilėraščio variantas, kurį rašinio autorei padeklamavo poeto sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė 1986 metų vasarą (atmintinai išmokė brolis Šarnelėj 1938-ų vasarą). Lyginant su paskelbtu Ateity tekstu, štai kas pasakytina: (a) 7 posmai; iš atminties iškritęs, o gal ten ir nebuvęs VI posmas „Mes su jais ir per ūkaną skaudžią, / Mes su jais ir per audrą, per lietų“ etc.; labai jau jis panašus į baigiamąjį; klausimas: ar tikrai būtinas tas kartojimas?, regis, pagrįstas; (b) kiti posmai identiški, išskyrus: II posmo 4-oj eilutėj per žverblentį lietų, paskutinio posmo 3-ia eilutė Darbui, meilei ir džiugesiui gaudžiant gal net prasmingesnė negu žurnale skelbtoji Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant. — Šis „Į viršūnes!“ variantas, septynposmis, manyčiau, geresnis už išspausdintą žurnale – kitą mokydamas atmintinai, gali pastebėt dar likusių taisytinų dalykų, ir patobulint.]
proza:
  • du knygose perspausdinti tekstai: 1938/39, nr. 7 [1939-02], p. 421–422 – Aš atnešiau jums saulės patekėjimą; 1939/40, nr. 3 [1939-10], p. 146–149 – Ramybės Bankas.
straipsniai:
  • 1938/39, nr. 5 [1938-12],  p. 287–289 knygose nepublikuoti Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai
  • to paties nr. p. 304–305 – referuojamoji informacija Žemaitijos moksleivių meno vakaras; knygose nepublikuota; apie savo paties dalyvavimą renginyje tiek: „Vytautas Mačernis skaito savo eilėraščius“. [Šis tekstas yra tinklarašty.]
nuotraukos:
  • 1938/39, nr. 5, p. 272 Žemaičių moksleivių meno vakaro, įvykusio Tauragės gimnazijoje 1938-11-26, programos dalyvių nuotrauka, kurioje yra ir Mačernis;
  • 1938/39, nr. 10 [1939-05], p. 591 portretinė Mačernio, kaip vieno iš „uolesniųjų bendradarbių abiturientų“, nuotrauka.
varia:
  • 1937, nr. 9, p. 328 informuojama, jog Telšių gimnazijos literatų būrelis „išrinko naują valdybą, kurion įeina: pirm. Vyt. Mačernis, sekr. D. Marčiūtė ir kasininku M. Miliūta“.
  • 1937, nr. 12, p. 473 esančioje žinutėje iš Telšių pranešama: „Liter. būrelio pirmininkui Vyt. Mačerniui susirgus, pirmininko pareigas eina Ald. Marčiūtė.“
  • 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 120 išspausdintoje informacijoje iš Telšių rašoma: „Literatai išsirinko naują valdybą, nusistatė naujus planus šiems mokslo metams. Be to, L. Kupstaitė paskaitė gražią kaimo nuotaikos novelę, o V. Mačernis kelis savo vasaros atostogų eilėraščius.“
  • 1938/39, nr. 3 [1938-10] juokų skyrelio „Kreivos šypsenos“ pranešime iš Telšių pateikiamas toks mįslingas dialogas:
Vytas, įsikarščiavęs per literatų susirinkimą:
– Lauk baslius! Mums nereikia miegalių!
Rūta (pirmininkė):
– Tai prašau išeiti. (p. 187)
  • 1939/40, nr. 1 [1939-08], p. 55 išspausdintoje žinutėje iš Švėkšnos apie ten vykusį Žemaitijos moksleivių meno vakarą, be kita ko, rašoma: „Toliau ta pati L. Kupstaitė ryškiai perskaito du čia neatvykusio telšiškio abituriento V. Mačernio eilėraščius.“
  • 1939/40 mokslo metų nr. 9 ir 10 – paskutiniųjų dviejų numerių (jie pasirodė prieš pat sovietų invaziją, okupacijų laiku šis leidinys Lietuvoje nėjo) viršelio trečiuose puslapiuose – moksleivių literatų, bendradarbiavusių žurnaluose Ateities spinduliai ir Ateitis, almanacho Pirmieji žingsniai reklaminės informacijos; pranešama, jog tarp kitų autorių „su eilėraščiais almanache pasirodo“ ir Vytautas Mačernis. Ten du Ateityje skelbti kūriniai – „Susigalvojimas“ ir „Miražai“. (Beje, lyginant eilėraščių tekstus, pateiktus žurnale, almanache ir Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje, krenta į akis skyrybos ir didžiųjų raidžių rašymo skirtumai, galintys turėti įtakos intonaciniam ar net prasminiam šių kūrinių lygmeniui.)
-------------------------------------
Periodinėj spaudoj pabirusių rašinių paieška šiek tiek primena grybavimą. Kad galima nepamatyti, pražiopsot ką nors – taip, bet kai kurių vietų tiesiog neapžiūri būdamas tikras, kad ten nieko nebus, nes negali būti. Rengiant Broniaus Krivicko Raštus, net nekilo mintis pasižiūrėt Ateities spindulius (jaunesniesiems ateitininkams skirtą leidinį) tų metų, kai BrKr jau buvo studentas. O, pasirodo, reikėjo, nes paskutiniame prieš sovietų okupaciją žurnalo numeryje – 1939/40, nr. 10 [1940-05], p. 296 ir viršelio p. iii – stud. Br. Krivicko recenzija (ačiū Pranui V. už nuorodą):
Pirmieji žingsniai
Keletas pastabų apie naujai pasirodžiusį „At[eities] Spindulių“ bendradarbių almanachą

Moksleivija – priaugančioji karta. Ji kartu yra ir mūsų literatūros bei mėgėjų prieauglis. Literatūrinis gyvenimas gimnazijose yra labai gyvas ir įdomus. Tačiau ligšiol jį buvo galima stebėti tik probėgšmais ar tai moksleivių laikraščių puslapiuose, ar literatūriniuose vakaruose.
     „Ateities Spinduliai“ pirmieji ėmėsi iniciatyvos moksleivių literatūrinį gyvenimą ryškiau pavaizduot. Neseniai pasirodžiusiame šio laikraščio bendradarbių almanache „Pirmuosiuose žingsniuose“ mes randam sukauptą gana pilną mūsų moksleivijos literatūrinės kūrybos vaizdą. Čia galima matyti, kuria linkme formuojasi pačios jauniausios mūsų literatų kartos kūryba. Nors neaiškiai, bet galima įžiūrėti naujas apraiškas ir naujus diegus, kurie ateityje skleisis, žydės ir neš mūsų literatūrai vaisiaus. Įsiskaičius šį almanachą, ryškėja ir tie dalykai, kurių mūsų rašančioji moksleivija turėtų vengti.
     Almanachas turi du skyrius: poezijos ir beletristikos. Kadangi šie žanrai jau savo esmėj yra tokie skirtingi, o ir moksleivių kūryboj jie nevienoda linkme vystosi ir nevienodų rezultatų yra pasiekę, tai teks apie juos pakalbėti atskirai.
     Eilėraščiai telpa šių autorių: P[ranės] Aukštikalnytės, J[uozo] V. Ašmanto, K[azio] Bradūno, A[ldonos] Čepaitės, V[ytauto] Čėsnos, A[lbino] Dainos-Šiurnos, J[anės] Daugirdaitės, V[yt]. Dumskio, P[auliaus] Drevinio, St[asio] Džiugo, Pr[ano] Gudaičio, V[alės] Inčiūraitės, J[uozo] Iškausko, Br[oniaus] Jasaičio, Alb. Janiūno, E. Karaliūtės, St[asio] Krasausko, K[osto] Kubilinsko, J[ono] Linkonio [= Linkaus?], V[ytauto] Mačernio, A[nzelmo] Matulaičio [vėliau Matučio], Eug[enijaus] Matuzevičiaus, Leon[ardo] Matuzevičiaus, P[etro] Maldonio, H[enriko] Nagio, A[ldonos] Nasvytytės, J[ono] Nausėdos, J[ono] Narbuto, St[asės] Niūniavaitės, P[etro] Orvido, B[irutės] Pečiokaitės, B[enedikto] Siliūno, A[lekso] Šato, K[osto] Šilgalio, A[dolfo] Veličkos, J[uozo] Žemaičio ir V[yt]. Žvirzdžio. Almanacho redaktorius [Bernardas Brazdžionis] įžangos žodyje yra teisingai pastebėjęs, kad moksleivių kūryba dabar yra aiškiai veikiama naujojo mūsų poezijos stiliaus. Kai kuriuose eilėraščiuose galima įžiūrėti net aiškios atskirų vyresniųjų autorių įtakos, tačiau šiaip jau ta įtaka daugiau reiškiasi netiesiogiai, pirmiausia veikdama eilėraščių formą. Kadangi mūsų naujoji literatūra yra pasiekusi didelių formos laimėjimų ir labai lanksčiai apvaldžiusi žodžio medžiagą, tai jauniems moksleiviams šioje srityje yra iš ko pasimokyti. Perskaičius almanacho eilėraščius, pirmiausia metasi į akį, kad moksleiviai geba labai sklandžiai eiliuoti. Pavyzdžiui norisi pacituoti vieną trečios klasės moksleivės eilėraštuką:
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
Ir jaučiu, tartum širdį kas kelia...
Ir tik šniokščia putoja upeliai,

Kalas daigas žolytės pas kelią,
Ir žiedai laukuose tuoj pabus.
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
                      (E. Karaliūtė, p. 38)
Taip sklandžiai sueiliuoto eilėraščio galėtų pavydėti senieji mūsų autoriai, kurie, pirmuosius ledus lauždami, ir labai sunkiai dorojosi su forma. Tas didelis formos ištobulėjimas daro tai, kad eilėraštį šiais laikais parašyti labai lengva. Bet tai turi ir daug pavojų. Rašančiam eilėraščius ima užtekti tam tikro riboto kiekio vaizdų, kurie dažnai yra kitų vartoti ir nusibodę. Jis ima eilėraščius rašyti ne todėl, kad turėtų ką nors ypatingesnio pasakyti, bet todėl, kad jam gerai sekasi žaisti rimais, kad žodžius jis lengvai suburia į ritmingus sakinius. Šis dalykas pavojingas tuo, kad rašantysis nustoja ieškot naujų idėjų ir naujų išsireiškimo būdų. Jis sustingsta, nors ir grakščioj, bet tuščioj formoj. Jo eilėraščiai darosi negyvi, nuobodūs ir panašūs į kitų tokių pat poetų eilėraščius. Perskaitęs almanacho eilėraščius, įsitikini, kad į šį dalyką daugelis mūsų jaunųjų autorių turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti didesnio savitumo.
     Vienus almanacho autorius lygint su kitais yra sunkokas ir galbūt netikslus dalykas, nes almanache dalyvauja visų klasių moksleiviai. Išsilavinimo ir amžiaus skirtumas tarp pirmoko ir aštuntoko, be abejo, yra labai ryškus. Tačiau, nesileidžiant į kiekvieno atskiro autoriaus eilėraščių aptarimą, norėtųs atžymėti tuos, kurie ieško savitesnių formų, kurių darbuos prasikiša didesnis minties ir jausmo gilumas. Prie šių tenka skirt tuos autorius, kurie dabartiniu metu yra gimnaziją jau baigę, bet jų eilėraščiai paimti iš to meto, kol jie dar buvo moksleiviai. Tai P. Aukštikalnytė, K. Bradūnas, V. Mačernis ir Eug. Matuzevičius. Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. Iš kitų savitesni atrodo A. Čepaitė, P. Gudaitis, P. Drevinis ir kt.
     Beletristikos skyrius yra mažiau įdomus ir silpnesnis negu poezijos. Čia turbūt yra keletas priežasčių. Viena, kad mūsų naujoji beletristika iš viso nėra pasiekusi tokių aukštumų kaip poezija, ir moksleivis turi daug mažiau ryškesnių pavyzdžių. Kita yra tai, kad beletristiniai talentai lėčiau bręsta. Moksleivio amžiuje lengviau parašyti gerą eilėraštį negu gerą novelę. Be to, almanacho beletristai daugiausia yra žemesniųjų klasių. Iš beletristų almanache dalyvauja P[etras] Gailiūnas (baigęs gimnaziją), J[onas] Kazilionis, K[azys] Kėdavičius, J[onas] Krampys, St. Palubeckis, B[irutė] Pečiokaitė, K[azys] Pemkus ir Z[igmas] Umbražiūnas (baigęs gimnaziją). Beletristikoj pastebimas palinkimas į sentimentalumą, netikslus veikėjų psichologijos supratimas. Šios ydos tačiau visai nematyt K. Pemkaus novelėj. Yra ir tikro, nemeluoto nuotaikingumo turinčių darbų, nors irgi su sentimentalumo priemaišom (St. Palubeckis ir kt.). Beletristų temos iš savo aplinkinio gyvenimo. Tematikoj daugiausia vyrauja įvairūs prisiminimai. Užsimojimai nedideli. Kai autoriai geriau pažins gyvenimą, aišku, ir tematika bus platesnė, ir užsimojimai įdomesni.
     „Kad visi per keturiasdešimt į almanachą patekusių autorių išaugtų Maironiais ar Putinais, nėra pagrindo norėti“, – sako almanacho redaktorius įžangos žodyje. Savaime suprantama, kad patekimas į almanachą dar nereiškia kokio nors ypatingo pripažinimo ir dar nesuteikia „poeto“ ar „rašytojo“ titulo. Moksleivis visada turi atsiminti, kad jis yra tik bandymų kelyje ir kad jam su savo kūryba nėra ko per daug anksti smelktis į viešumą. Šis dalykas primintinas todėl, kad pastaruoju metu pradeda rodytis su savo rinkiniais, net iš moksleivių tarpo, nepaprastai didelis skaičius debiutantų. Tačiau gaila, kad tik labai retas jų tėra tam žingsniui pribrendęs. Toks skubinimasis „išsišokti“, kol dar nėra pasiekta jokių aiškesnių rezultatų, yra visai betikslis. Jeigu autoriui ateityje pavyks išvystyti savo gabumus, jam bus gėda ano menko ir ankstyvo „išsišokimo“, o jei jis bebrisdamas įsitikins, kad jo talentas užkastas ne literatūroj, o kur nors kitur, jam vėl bus gaila veltui sugadinto popieriaus.
     Iš anksto galima spėti, kad ne visi šio almanacho autoriai ateityje sieks literatūrinių laurų. Kartais iš tikrųjų yra protinga nustot rašyt (žinoma, tada, kai įsitikinama, kad neturima nieko įdomesnio ir originalesnio pasakyt). Kita dalis (reikia manyti, didesnioji) nuolat bręs ir stiprės. Bet bręs ir stiprės tik tie, kurie mokės į savo kūrybą įdėti darbo ir pasiaukojimo. Žodžio „darbas“ šiuo atveju nereikia suprast taip, kad moksleivis turi be perstojo rašyti ir rašyti, o parašęs – taisyti ir taisyti. Vien tokios rūšies darbas nepadarys iš žmogaus nei rašytojo, nei poeto, juo labiau, kad čia reikalingi ir įgimti gabumai. Moksleivis kaip tik turėtų geriau mažiau rašyt, bet rašydamas giliau susikaupt ir stipriau pergyvent. Antra vertus, iš tuščio indo neįpilsi. Tas žmogus, kurio siela tuščia, nesuras nieko verto kitiems pasakyt. Poetui ar rašytojui svarbu auklėtis tam tikra kryptim. Jis turi mokėt savo sieloj sukaupt daug dalykų. Jis turi sugebėt stipriai pergyvent ir giliai jaust. Jis turi išmokt stebėt ir pažint gyvenimą. Jo siela turi būti kaip sklidinas indas. Tada nebus reikalo pilstyt iš tuščio, bet srovė pati nesulaikomai liesis, o mintis ir jausmas savaime ieškos išraiškos.
BrKr – pirmasis (?), viešai spaudoj atkreipęs dėmesį į Henriko Nagio savitą poetinį talentą.
(Beje, prieš kokią savaitę sužinojau apie dar vieną, šįkart niekur neskelbtą BrKr tekstą – rankraštį „Žmonijos istorija“, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje.)

2017-01-05

(935) Užparaštė, cxxviii: kaip Vienažindys tuo pačiu metu galėjo būt ir Petrapily, ir Krinčine?

egioninius kultūros leidinius skaityt, bent man, gal net įdomiau negu tuos lyg ir visų visiems skirtuosius. (Net žemaitiškus, ir labai gaila, kad Žemaičių žemė nebesirodys.)
Vakar gavau dovanų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai naujausią (41-ą) numerį.
Be kitų įdomių publikacijų, ir faktofilo (tai komplimentas!) Algimanto Krinčiaus rašinys „Kunigas Antanas Vienažindys: mitai ir faktai“, skirtas 150-osioms Vienažindžio atvykimo Krinčinan metinėms. Remiantis išlikusiais bažnyčios archyvais, pateikiama daug duomenų apie kun. Antano darbą – kiek pakrikštijęs, kiek palaidojęs, kieno krikšatėvis buvęs; suabejoja kai kurių jo konfratrų charakteristikom, Juozo Tumo lengva ranka paleistom pasaulin. Kaip sakoma, informatyvus straipsnis.
Bet ne tik viešai pasidžiaugt šiuoju tekstu noris. Rašiny užminta viena mįslė, kurią mėgint įminti ir jūs gal norėsit.
Kosto Aleksyno parengtoje A. Vienažindžio rinktinėje „Kaipgi gražus gražus“ (Vilnius, 1978) paskelbtas 13 laiškas „Saviškiams“, datuojamas 1870 m. lapkričio 7(19) dieną, rašytas iš Peterburgo, rodytų kunigą tuo metu ten buvus, tačiau Krikšto metrikų knygoje dieną prieš ir dieną po (t.y. lapkričio 6(18) ir 8(20) dienomis) įrašyti Krikšto aktai. Ar galėjo kunigas per vieną parą nuvažiuoti tokį atstumą ir grįžti? (p. 8–9)
Kad toks senųjų bažnytinių rankraščių skaitytojas kaip Krinčius būt ko nors toj krikšto metrikų knygoj nesupratęs ar klaidingai įžiūrėjęs datas – negali būt; laiško data Aleksyno parengtoj knygoj irgi tokia, kokia užrašyta laiško dešiniam viršutiniam kampe – Petersburg 1870 r. Listopada 7go dnia. — Tai kur tas šuo pakastas?
Kokia prasmė pinklint (kaip bidens tripartita prie kiškos tas žodis prikibo, šuniukais vadindavom) rašant laiško datą? Jokios. Lapsus calami? Bet tokios ištinka naujus metus ar mėnesį pradedant; vargu ar tikėtina, kad Vienažindys rašydamas laiško datą paprasčiausiai apsiriko.
Spėčiau, krikšto metrikų knygoj nurodytomis datomis vertėtų imt ir suabejot. Kuo remiantis? Tik pasvarstymu, aišku. Štai tokiu.
Kaip rašo Krinčius, Vienažindžio bėdos prasidėję 1869-ais, kai buv. Pabiržės klebonas Lichodziejevskis tapęs Panevėžio dekanu; spėja, kad gal net per pirmą vizitaciją tų metų spalio pradžioj Krinčino vikaras su dekanu susikirtę – ir amžius, ir kilmė, ir pažiūros galėję tatai lemti. Kitąmet dekanas bažnyčią vizitavęs irgi spalio pradžioj; irgi, matyt, išlydėdamas dekaną Vienažindys jam abiejų žandų neišbučiavęs. 1871-ais Lichodziejevskis Vienažindį paskutinįkart vizitavo Krinčine (p. 11). – Petrapilin 1870-ais Vienažindys išvažiavo, aišku, po vizitacijos, gal ir spaliui artėjant į pabaigą, o grįžęs – anksčiausiai lapkričio vidury? – užlopė išvykimo skylę (vaikus pakrikštijęs knygon surašė pagal gimimo dieną), kad kitąmet vizituojantis dekanas bent prie išvykos negalėtų prisikabinti. (Nors tai ir nepadėjo, o gal net atvirkščiai, jei kas – kad ir laiške minimas nepatenkintas p. asesorius – netinkamon ausin šnipštelėjo ar Panevėžin brūkštelėjo; – Do Wojnuta!).
Ar taip galėjo būt? Manau, galėjo. Nors gal ir nebuvo. Arba kitaip buvo. – O kaip jūs mėgintumėt įmint šitą mįslę?

2017-01-04

(934) Pakeliui namo, xxxix: 5 pastraipos ir sakinys apie a.a. Bložę

2017-01-03, 13:54
Ir vėl rašyt apie dvilypę prigimtį?
César Vallejo

2010-05-20 Rašytojų klube vykusioj „Poezijos valandoj [trukusioj daugiau kaip pusantros] su poetu Vytautu Blože ir jo nauja knyga Aš ir kiti dykaduoniai“ poetas sakė gyvensiąs 100 metų, kaip architektas Vytautas Landsbergis. Palaidojom vakar per pietus (1930-02-09 – 2016-12-31).

Ramūnas Gerbutavičius rašinį lryte.lt pradeda: „Jei kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės išpinklinti šviesaus atminimo poeto Vytauto P. Bložės kūrybą ir gyvenimą, tam žmogui bus galima skirti nacionalinę premiją.“ Ir paaiškina, ką turįs omeny: bendraujant sunku būdavę suvokti, „kada jis juokauja, kada kalba rimtai, kada pasakoja tai, kas iš tiesų buvo, o kada viską patirština pagal savo įgeidžius“. — Bložė Tėvo ir savo gyvenimo (sykiu – kūrybos) istorijas kūrė kaip kvazipoetinį pasakojimą; ir jis kaskart įgaudavo naujų niuansų – kaip kad koreguojamas/tobulinamas eilėraštis. Ar tikrai būtų vertas nac. premijos tas, kas išardytų laikrodį ieškodamas laiko?

Jei kas visai neskaitęs Bložės imtų ir paklaustų, nuo ko pradėt? — Turint omeny, kad „vis nėr to laiko“, tuolab poezijai (kur jis dingo?), užtektų ir Polifonijų (1981) – nors, pasak lryto.lt komentatorių, tai „toks mazas sasiuvinukas“, „uzrasu knygute minkstais virsheliais“, joj tiek poezijos, kad (net dietos nesilaikydamas) gerą pusmetį, o gal net ilgiau beknygėj saloj išgyventi galėtum. O jei kas norėtų dar? 1982-ais išėjo rinktinė Sena laužavietė (1990-ais išleista kamerinių poemų knyga Noktiurnai, nors storoka, ne rinktinė), – ir viskas, daugiau Bložės rinktinių nėr, nors kai kurių nac. premijos laureatų net po kelias, po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusias, yr. Leidėjai nesiūlė sudaryt? Galbūt. Nes ir pats poetas vis šnekėdavo, kiek dar jo parašytų knygų/rinkinių /eilėraščių poemų neišleista; vis rengiąs spaudai. Reiktų Bložės rinktinės. O tie taip ir neišleistieji daiktai? Jei yra, ką su jais daryt?

2005-ais per PDR kalbinau Bložę radijui (tie „Literatūros akiračiai“ transliuoti 2005-11-13). Aišku, prisipažinau jį kaip poetą atradęs ir susižavėjęs baigdamas mokyklą, kai 1979-ais Biržų knygyne tarp supirktų radau ir nusipirkau Žemės gėles (1971; „Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“). Paminėjęs ir 1966-ais išėjusį rinkinį Iš tylinčios žemės, Bložė tarė: „Aš žemininkų kartos naujoji atžala.“ Ar tai tik momentinės savivokos dalykas?

Ofic. pranešimuose apie VPB mirtį tebuvo minimos tik pavardės (toli gražu ne visos) jojo verstų autorių. Dvi vertimų knygas, manyčiau, vertėtų išskirti – Césario Vallejo Atitolink nuo manęs šią taurę (1980) ir Konstantino Kavafio Dionizo eiseną (1998), – jų pasirodymas lietuvių poezijos raidai buvo reikšmingesnis negu (tarkim nekonkrečiai) daugybės savų poetų originalių eilėraščių rinkinių išleidimas.

Grįžtant prie motto, Bložės išverstos Vallejo eilutės: greičiausiai reiktų tikslint – daugialypę prigimtį.

2017-01-02

(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:
[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)
Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)