(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-12-27

(385) Paskutinis įrašas šįmet: su per daug kad

Ačiū, kad skaitėt ir šį tinklaraštį, nors tikrai geresnių skaitinių buvo/yra.
Atsiprašau, kad kai kuriuos įrašus Jums teko įvertinti taip: galėjo ir nebūti. (Tikrai, jų išvis galėjo nebūti, nes jokia taburetė virš galvos nešmėžavo.)
Deja, negaliu pažadėt, kad tokių nebus ir kitąmet.
Nebent: Jūsų pastaba ar patarimas taip taukštelėtų per galvą, kad iškart protas nušvistų. Bet tada kam berašyt?
Gražių švenčių Jums.

2012-12-22

(384) Dėl juoko: VLK be JS

G.G. padeda statyt palapinę
svečiams placdarmininkams (2005-08-26)
Vakar išėjusiame paskutiniame š.m. Šiaurės Atėnų numery prispausdintas visas puslapis Arūno Brazausko visai įdomių pasvarstymų Gintaro Grajausko Istorijų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį (Tyto alba, 2012) temomis (kai kas tikrai nepatiks autoriui, bet ne spėliojimais ketinu užsiimt). Taigi, tame A.B. surašyme yra ir tokios dvi pastraipos:
Vienas literatūros kritikas [= VLK] viešai besidžiaugdamas dėl Tenksaloto ir Kaindlio, netgi patikrino visas žodžio „smagus“ reikšmes ir atrado, kad tarp smagių dalykų yra nesmagumų. Išties, pradedant 15-ąja reikšme žodyne rikiuojasi tokia virtinė: svarus, sunkus, atlikti nelengvas, vargingas, skurdus, tvankus, nevikrus, dramblotas.
Manau, kad paminėtos reikšmės nuo 15-osios visiškai netinka „Istorijų“ tekstui. Su tuo sutiko ir mano girdėti vertintojai, aukštos prabos literatai, negailėję pagyrų G. Grajausko meistrystei. (p. 9)
Kadangi, kaip archyvaras, turiu šiokių tokių privilegijų, patikrinau VLK archyve (išlikę penki A5 formato lapeliai; rankr. pieštuku), ką jis ten ketino kalbėt 2012-11-19 Rašytojų klube. Aha, l. 5 recto:
smagus LKŽ (18 reikšmių):
1) kuriame jauku, gera, malonu būti;
2) gerai nusiteikęs, linksmas;
3) gerai nuteikiantis, teikiantis pasitenkinimą, malonus;
etc.; bet:
17) vargingas, skurdus; pvz.: Smagus gyvenimas senam ir vienišam. / Išvesti: žabalam
Kaip girdėjęs, ką VLK šnekėjo minėtą dieną minėtoj vietoj, liudiju: jis išvedė taip: vargas, jei senatvėj tampi žabalas ir net akiniai nepadeda [kaip supratau, jis vadovavosi nuostata, kad visi mokantieji skaityt nori skaityt; o tai klaidinga], – nebegali skaityt, kad ir antrąkart, smagių istorijų; norėčiau jau visiškai sukriošęs skaityt Grajausko šitas Istorijas; tai teiktų malonumo; o ko daugiau reikia.
Beje, minėtojo rankraščio l. 5 verso užrašyta: „linkiu, kad ši kn. būtų išversta drakonologijoj“ – spėtina, VLK turėjo galvoj anglų arba airių kalbas; 2012-11-19 ši mintis nebuvo net paminėta, tuolab – išplėtota; taigi – atvira interpretacijoms.
P.S. Abreviatūra VLK neužmirština, manyčiau (kuriem galam, jei kitaip manyčiau, būčiau šitą įrašą kurpęs?). Gali kartkartėm praverst.
P.P.S. Deja, šįmet taip ir neprisiruošiau surašyt ko nors panašaus į LT signum temporis (plg. čia ir čia). Rusų 2012 metų žodis, posakis, naujadaras ir kt. – čia. O va improvizuodamas – 2012-ų naujažodžiu.lt skelbčiau irba (= ir/arba); manau, tai ne tik vykęs kontaminacijos ir kalbos ekonomijos pavyzdys; tai ir mūsų kintančios pasaulėvokos atspindys (užuominą plėtokit kaip tik norit).

2012-12-21

(383) Užparaštė, xlix: apie troleibusus, roges ir properšas

LLTI biblioteka iš „Tyto albos“ gavo dovanų, t.y. dovanai šįmet išleistų knygų; be kitų, ir Viktorijos Daujotytės Laisvojo mąstymo properšas. Šiandien, darbo dienai artėjant į pabaigą, pagalvojau: taip, turiu ką skaityt iki vėl kitos darbo dienos („Akademinėj knygoj“ prisipirkau prieš savaitę), bet gal prigriebsiu dar ir prof. Daujotytę? – paskaitinėsiu (nelabai tikslus žodis, bet jos knygas tikrai ne perskaitau; tikslesnio įvardinimo dabar nerandu). Įsimečiau kuprinėn; ketvirtadienį padėsiu atgal į lentyną su užrašu „Naujienos“.
Gal jau paskaitos studentams baigės? – Kaip kitaip paaiškint, kad ir ilgokai lauktas 19-as į Tuskulėnų rimties parko stotelę atvažiavo turėdamas tuščių sėdimų vietų? – Įsitaisiau (kairiarankiai visada renkasi kairiąją pusę?). – Pradėjau skaityt. Nuo pirmojo viršelio užvarto: besijuokianti profesorė, nufotografuota Vlado Braziūno, ir – prae introductio, kuriame minimas ir troleibusas. Esą laisvuoju mąstymu galima užsiimt, be kitų vietų/situacijų, ir:
Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku.
Perskaičiau ir visiškai sutrikau. (α) Ką reiškia važiuoti arkliu? – tik tiek, kad tave, kažkame sėdintį, veža arklys?; (β) troleibusas su ratais, tai pirmiausia ir pagalvojau apie važiavimą ratais, t.y. vežimu. Perkratęs atmintį neradau pagrindimo tokiam (per lyg) sugretinimui. Važiavimas ratais visad susijęs su didesniu ar mažesniu kratymu, o tai prieštarauja manajam įsivaizdavimui apie važiavimą troleibusu: juo važiuodamas, turi galėt skaityti (net stovėdamas).
Ir lyg savaime viskas išsisprendė: profesorė mini važiavimą arkliu, o ne važiavimą ratais. Taip!: važiavimas rogėm ir važiavimas troleibusu – tikrai jungtini žodeliu lyg. Bet vis tiek: niekada nieko nesu skaitęs vežamas rogėm, bet daug ką, ir prof. Daujotytės tekstus, vežamas troleibuso. – Šis įrašas tam, kad suvoktumėt, kas yra fenomenologija. :)

Citata iš ten pat, iš prae introductio:
Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos?
Pasirinktos properšos. –  Žiauriausias žodis, iš atėjusiųjų galvon, – mano supratimu. Nes: man žodis properšos pirmiausia ir iš esmės siejasi su ledo properšom:  upė lyg ir būtų linkusi užšalti, t.y. pasiduoti šalčiui, bet srovė ar srovės kai kurioms vietoms to neleidžia padaryt – ot dar neleidžia užsitraukt ledu, bjaurybė ar bjaurybės.
Aš, septynmetis pirmokas, pirmąkart atsidūręs internate (ir tą žodį pirmąkart sužinojęs) – iš Raudonpamūšio į Vileišių aštuonmetės mokyklos internatą motinos buvau vežamas net per patį Pasvalį! – ir įsijungia ars memorativa: šiąnakt teks nakvoti ne namie (suvokiu; kai baigsis pamokos, nebebūsiu Antano Navalinsko valtim perkeltas per upę kiton, savon, pusėn; Mūša dar ne galutinai užšalo, bet valtim jos nebeįmanoma įveikti). – Stoviu, žiūriu ir galvoju: ar nėra kokių nerealių būdų įveikti šitą baisiai trumpą (kilometras, ne daugiau!) atstumą iki namų? — Ars memorativa (antro laipsnio?). Properšos – ir vienintelė leksinė tąsa: kad jūs kuo greičiau užsitrauktumėt! – Internate būdamas dukart bendravau su properšom: – Užsitraukit, – meldžiau žiemop; – Atsiverkit, plėskitės, išnykit, properšos, leiskit valčiai kirst upę, kirst Mūšą! – meldžiau jau pavasarį, jau kitąmet, nors būdamas tas pats pirmokas tame pačiame internate.
Dabar yra tiltas, ergo, nebelikę problemų, be kita ko, ir tokių juokingai egzistencinių, kaip buvo mano. Ar belikę vaikų, kitąpus Mūšos lankančių  mokyklą, – nežinau.
P.S. Esu sapnavęs: vyresni už mane anapus Mūšos [internate] gyvenantys jaunuoliai [iš šiapus Mūšos], pasitelkę ilgokas lentas, įveikia tas upėj likusias properšas (tai vyksta 1972-ais); aš, mažvaikis, sekdamas jųjų pavyzdžiu, – irgi noriu namo! – lyg ir darau tą patį, bet: nuslystu ir esu srovės panešamas po užšalusia upės paviršiaus dalim; trūksta oro, reikia išnirt paviršiun (kur ta properša?!), bet galvugalis atsimuša į ledą  – ir nubundu. Keliskart esu sapnavęs. O debesų properšų – ne, t.y. neatsimenu sapnavęs.

2012-12-18

(382) Paramaironiana: šis tas iš 1982 metų

Vakar vakare besikapstant po nuotraukyną ėmė ir išniro šita (11,8×7,2 cm). Savilaida; matyt, buvo parengtas maketas, nufotografuota, padaryta nuotraukėlių ir platinta greičiausiai tik Saločių Šv. Juozapo bažnyčioj. Kaip atsirado tarp fotografijų tėvų namuos? Tik spėjimas: 1982-ais buvo 40 metų nuo senelio (tėvo tėvo) mirties; buvo mišios ta intencija būtent Saločiuos; po jų ar prieš jas tėvas ir paėmė iš kur nors bažnyčioj padėtos krūvelės vieną.
Paramaironianos raritetas? – Gal.
Kam šis artefaktas ir jo siunčiama žinia galėtų būt įdomūs? – Maironio recepcijos sovietmečiu tyrėjams (jei tokių atsiras).

P.S. Atrodo, kad išdidintą nuotrauką irgi sunku skaityt. Kita vertus, bent man, kilo toks klausimas: ar tai vadintina originaliu tekstu, ar – parafrazių (su gausiais citatų įtarpais) rinkiniu? Sunku tiesiai šviesiai pasakyt. Kad rašiusysis išmanė Maironio poeziją – be abejonės.
Taigi – kas toj nuotraukėlėj 1982-ais buvo surašyta:
Maironis – kunigas, „visą amžių ištikimai tarnavęs Bažnyčiai“.
Maironis – dainius, kurį Viešpats „pašaukė savo malonėje“.
Ar išskiriami – dainius ir tėvynė?
Ar išskiriami – Maironis ir Lietuva?

Maironis – tėvynės Lietuvos dainius, „užtraukęs naują giesmę broliams“, tarsi pranašas skelbęs Lietuvos atgimimą ir jo Pavasario balsai „lyg balzamo lašai“ ramino lietuvių krūtines. Jis meldėsi: „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai“.

Maironis – kančios dainius, kuriam dar kūdikiui motulė įliejo „brolių vargdienių dejavimą“ ir ne lopšine, o „raudomis užlingavo“; dainius, kuris save vadino „skausmo vyru“, „taip daugel iškentėjusiu“, „ramumo nepažinusiu“...

Maironis – dainius, „giedojęs meilę, jauną viltį“, „širdį ant aukuro nešęs“, troškęs su angelais Dievo akivaizdoje „degti savo krūtinės ugnimi...“, vadinęs Viešpatį „skaisčiausiu savo meilės šaltiniu“, „nemeluota Grožybe“.

Ar išskiriami – Marija ir Lietuva – Marijos žemė?
Todėl, kai giedame Maironio sudėtą giesmę „Marija, Marija“, tarytum susijungiame ir giesmėje, ir kančioje, ir meilėje mes visi – Marija, „dangaus Karalienė šviesi“, tėvynė Lietuva ir taurusis jos dainius – Maironis!

2012-12-17

(381) Trys viename: du priedurai ir mintis užparaštėje

Vargu ar ką iš principo nauja (perkopęs į penktą dešimtį, o gal net anksčiau; ką jau ten – pradėjęs šeštą) besužinai ar bepajauti. Tik papìldai, paturtini – niuansais, detalėm ir pan. Minčių ir jausmų lentynos jau susikaltos – telieka jas pilninti. Tokią natūros strategiją – vėl teks vartot tą frazę – iš principo neigia tinklaraštis: jei ką nors pridursi prie ankstesnio įrašo, jis savaime neiškils į paviršių, liks ten (apačioj), kur buvo pradėtas; o juk rašai tam, kad žmonės perskaitytų, ką parašei. Nežinau, gal ir klystu, bet: arba fiksuodamas mintis ar ką kita tinklarašty turi išsakyt viską, arba griebtis tokių keistų dalykų, kaip kad va šitie du pirmieji:

(a) prieduras prie 363-io įrašo

Esu rašęs apie Černę Percikovičiūtę. — Penktadienį skaičiau tos dienos (2012-12-14) 7 meno dienose Kristinos Budrytės-Genevičės tekstą apie Kaune vykstančią parodą „Ieškoti moters“, kuriame yra ir tokie sakiniai:
[...] Černės [Percikovičiūtės] kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą.
Gaila, kad neteks pamatyt originalių spalvų (prie teksto 7MD – to paties Č.P. darbo reprodukcija kaip ir mano įraše, tik dar juoda-balta); paroda teveiks iki 12-30. Nebūt buvęs atradimas tikrąja to žodžio reikšme, bet vis tiek. O kataloge cituojamas Viktoras Vizgirda? (Užuomina apie galimą studiją suintrigavo; ten tai jau tikrai bus pacituotas V.V., manau.)

(b) prieduras prie 5-o įrašo

Esu rašęs apie garsųjį Sutkaus „Pionierių“; suformulavau tada ir tokį klausimą: o koks šito žmogaus vardas, kokia pavardė; koks jo likimas? juk viskas ne taip baisiai nutolę, kad nebūtų galima pamėgint išsiaiškint likimo! — Šeštadienį baigdamas paskutinės Roland’o Barthes’o (1915–1980) knygos La chambre claire: Note sur la photographie vertimą lietuvių kalbon perskaičiau:
[...] įmanoma, kad Ernestas, mažas mokinukas, kurį 1931 m. nufotografavo Kertészas, šiandien tebegyvena (bet kur? kaip? Koks romanas!). (p. 102)
Barthes’as 1979-ais vylėsi, kad galima rast 1931-ais nufotografuotą berniuką; aš 2009-ais vyliaus, kad galima rast (bent: sužinot apie) 1964-ais nufotografuotą berniuką (Antano A. Jonyno kartos, gimusį 1950-tinių pradžioj). – Kuris naivesnis? :)
P.S. Knygos vertėjos Agnės Narušytės mintis, esą „[f]ilosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus“, – su pagrindu; jei pavyks, pasitekdamas studium ir punctum ketinu parašyt apie labai vingiuotais keliais iki manęs atkeliavusias nuotraukas, darytas XX amžiaus pirmoj pusėj JAV.

(c) užparaštė, xlix: apie Sajausko Suvalkijos geografiją

Namuos, kambary, kurį vadinu biblioteka-miegamuoju, stovi skalbinių dėžė, naudojama ne pagal paskirtį, – jon metu popierius, kurie keliaus rūšiuojamųjų atliekų konteinerin su užrašu POPIERIUS. — Sekmadienį prieš išmesdamas perverčiau vieną iš Metų žurnalo numerių (2004, nr. 7); perskaičiau (regis, nebuvau skaitęs?) Justino Sajausko Užkritusius lapus; pasak autoriaus – tai jo Suvalkijos geografijos (2001) tęsinys? papildymas? antroji dalis? (p. 12) – turėdamas omeny teksto fragmentinį/gabaliukinį pobūdį, sakyčiau: prieduras. Du sekmadienį įstrigę gabaliukai:
Sūsninkai
Jurgis, jauniausias keturių partizanų Račių brolis, pašnekina pagiry laukuose plušančią Dubinskaitę:
– Einu pas brolius.
– Gaila, kad tu žūsi.
– O kur man dėtis?
Ir išėjo.
Ir žuvo. (p. 18–19)

Tabalauskų dvaras
Laisvės kovotojas Basanavičius buvo vyriausias būryje, devyneri metai vedęs, todėl jį supančiam jaunimėliui negailėjo gyvenimo išminties.
– Tu šitų velnių nepristok nė vieno, neįsimylėk, – nutaikęs progą graudena septyniolikmetę ryšininkę. – Jie visi vienkartiniai, tuoj žus. O tu verksi. (p. 23)
Manau, Justino Sajausko Suvalkijos geografija (su šituo prieduru; bet ir be jo) – stipriausias tekstas apie karą po karo Lietuvoj. Vienintelis palyginimas lenda galvon: tie gabaliukai – puzzle dėlionės fragmentai; vienam fragmente – veidas, o kitam – tik iš pirmo karto neįskaitomas fragmentas; bet kai susidėlioji (galvoj) visą vaizdą – tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos. Būdvardiniai epitetai viską tik sugadintų. – Pala, ar ne Tomas Venclova šitą mintį yra pareiškęs, kad užfiksuok, kaip baisu, o ne parašyk: kaip baisu! – gal ir klystu.

2012-12-13

(380) Du viename: įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa + Vilniaus vaizdas

(α) nuotrupa, xviii (pradžia tikra, tęsinys įsivaizduojamas)

– Šitą Metų numerį [gruodžio] nusipirksiu.
– Taigi brangu, septyni litai. Gali iš bibliotekos pasiimt.
– Peržiūrėjau, daug tekstų, kuriuos noriu perskaityt. Nedora būtų bibliotekos egzempliorių porą savaičių tampyt savo kuprinėj.
– Taigi iš ryto galėsi padėt į vietą, o vakare vėl pasiimt.
– Žinau, bet vis tiek... O žinai, septyni litai už Metų numerį visai nebrangu. Net prastų cigarečių pakelio už tiek nenusipirksi – apie aštuonis kainuoja. Va vakar po darbo nusipirkau du karštai rūkytus jūros ešerius – 16,67 Lt; paskaičiuok, kiek galėjo kainuot trys – tikrai mažiau negu Roland’o Barthes’o Camera lucida: Pastabos apie fotografiją (sumokėjau 23.50 Lt).

Tekstiniai kultūros dalykai (žurnalai, knygos) Lietuvoj žiauriai pigūs, jei lyginsim su valgomais dalykais. — Hau! :)

(β) vaizdas, xi [trečiąkart]

Šitam tinklarašty jau yra net du įrašai apie skulptoriaus Kęstučio Musteikio ir architekto Algirdo Umbraso sukurtą atminimo ženklą – Mstislavui Dobužinskiui ir Tilto gatvei. Tebemanau: tai vienas geriausių sumanymų, kaip galima įamžinti kūrėją ir jo įkvėpimo šaltinį (atsiprašau už pompfrazę).
Žiūrėti reikia ne į, o pro, – вот в чём загвоздка!
Kaskart nuo Mindaugo tilto pėdindamas Katedros aikštės link, vis pasuku kairėn ir atsistoju daugmaž ton vienon, kur 1907-ais stovėjo Dobužinskis – ir pažvelgiu į Tilto gatvę. Ritualas toks. Va ir šiandien, keliaudamas Universiteto gatvėn („Akademinėn knygon“), iš kur grįžau ir su Barthes’o pastabom apie fotografiją, ten buvau stabtelėjęs (žr. nutraukimą dešinėj).
Grįždamas pagalvojau: reikia kažkaip aktualizuot šitą puikų atminimo ženklą. O jei per Dobužinskio gimtadienį rugpjūčio 14-ą Katedros aikštės pakrašty susirinktų bent kokie 20 žmonių (suprantu, atostogos) – prieš tai pranešę žiniasklaidai, kad vyks šis tas įdomaus – ir paeiliui, iš lėto ieškodami savojo žiūros taško, bent po minutę žvelgtų Tilto gatvėn?

2012-12-12

(379) Vilniaus vaizdai, xvi

požeminėj perėjoj po Konstitucijos pr.
prie Moksleivių rūmų (užfiksuota 2012-11-10)
ant rentinio panery netoli Baltojo tilto
(užfiksuota 2012-12-10)
Vakar vakare permesdamas iš fotoaparato nuotraukas vad. terabaitan šyptelėjau: kaip panašiai grafitininkas ir kovotojas su solomonais rodo pirštu; bet vienas kairės rankos, o kitas – dešinės. Tiesiog stebėtina, lyg broliai! Tik smegenų pusrutuliai skirtingai veikia. :)

2012-12-11

(378) Užparaštė, xlviii: du pagalvojimai važiuojant namo

Tuskulėnų rimties parko stotelėj įlipau į beveik pilną 19 troleibusą (reikėjo palaukt tuštesnio; teko stovėt iki Narbuto stotelės). Kai negali skaityt, nieko kito nelieka, – galvot tenka, atsiprašau.

(a) apie esemesus

Troleibuso vairuotoja greičiausiai dar mažai patirties tiek stovinčių žmonių vežiot turinti, tai teko pagriuvėt. Suprantu, išmoks, viskas bus gerai ir nebeteks mintyse keiktis. Privažiavuuojant paprastai Moksleivių rūmais tebevadinamą stotelę (ofic.: Lietuvos kelio; primenu atsiprašydamas Baltijos kely stovėjusiųjų), kišenėj: pipyp pipyp – esemesas iš tele2 – tiksliai nebeprisimenu, bet maždaug: tuoj baigsis jusu sutarties galiojimo terminas [kaip tas laikas švilpia!, dveji metai pranyko?], kaledines nuolaidos etc. – Ir prisiminiau neseniai skaitęs:
Lygiai prieš dvidešimt metų, gruodžio 3 dieną, Didžiojoje Britanijoje buvo išsiųsta trumpa tekstinė SMS žinutė „Merry Christmas“ („Linksmų Kalėdų“). Ši žinutė buvo ypatinga, nes tai buvo ne tik pirmasis telefonu išsiųstas kalėdinis sveikinimas, bet ir apskritai pirmasis pasaulyje SMS pranešimas.
Ir pagalvojau: tai tik priemonė ir forma (ne daugiau kaip 1000 ženklų?), o ką iš to išspausi – tavo reikalas. Gãli ir visas menas išeit. (Iš visko menas gãli išeit.) O pavyzdžių tik vienintelio Ričardo Šileikos galiù pateikt:
  • Valg. rūgp., kyl. vėj., ryšk. juost., ger. arb. su riest., ein. juod. deb., reik. skus. barz., rud. šuo myž. an. tvor., ketur. segt. be darb., būk sveik, Erik
  • Tavo gomuriu slystantis šaltai karštai rūkytas karšis yra metafora. Pamaniau: tegyvuojie mąstymo stereotipai, nes kitaip neįtartume situacijos nevaldomumo. Tavo sugėrovas Ričardas Šileika
  • Vakaras, vakaras, vakaras, Dainiau. Teesie Tavo valia. Jeigu su kūnu ir siela esi Lietuvos Respublikos sostinėje, tuomet galėtume pasidalyti gražia ir graudžia praeitimi bei bergždžiais ateities ketinimais. Prasvietnikas Šileikiokas
Daugiau – čia.  SMS kaip lietuvių grožinės literatūros požanris (šalia aforizmų ir sentencijų?). Regis, buvo ir kitur R.Š. esemesų. Tingiu ieškot.

(b) apie bėgimą iš Lietuvos

Jau įsukus į Laisvės pr., šviesoforas sustabdė prie sankryžos prieš „Madą“. Sėdėjau kairėj pusėj, pažvelgiau pro langą: va ta gatvele į kalniuką, tada vėl kairėn tarp namų – ir jau prie Kukulo durų. A.a. Valdo Kukulo durų (ne tik su diktofonu). Visai neseniai buvau jį prisiminęs (ašaras per pirmosios Vytauto Kubiliaus premijos teikimo iškilmes LLTI, kai prakalbo Deimantė K., palikim šone, tai buvo anksčiau), visai neseniai perskaitęs Rasos Olenwahl „Penkias priežastis, kodėl nesustabdysit emigracijos“:
  • Čia gyvena mužikai.
  • Čia žmonės nesišypso.
  • Čia žmonės geria.
  • Čia rusai įskiepijo principą: „ja načalnik – ty durak“ (aš viršininkas, tu – kvailys).
  • Čia negerbiamos moterys.
Aišku, galima imt piktintis: ką ji apie Lietuvą išmano! – išdūmė jau labai seniai, 1996-ais, teatsiranda kartą per porą metų, per stipriai apibendrina, nepastebi niuansų ir išimčių etc.
Galima, bet visai nesinori. Nes jaučiu: ji visiškai teisi – bėgimo iš Lietuvos (tiesiai šviesiai) nesustabdys jokios („Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ etc.) programos. Ir prisiminiau kito žmogaus, net neketinusio emigruot, paskutinius gyvenimo metus praleidusio apskritai tarp keturių sienų Viršuliškėse, a.a. Valdo Kukulo nuomonę:
[...] kalbėdami apie emigraciją, mes iš esmės nebegalime atskirai kalbėti apie intelektualus ir darbo bendruomenę, nes mesdamas iššūkį savo nedėkingai valstybei net pats paprasčiausias pilietis, net pilkiausia vargo pelė pademonstravo, kad žino, puikiai jaučia, kas yra žmogus ir jo savigarba. Ir taip susilygino su dvasios aristokratu. Neišvažiavo tik to nežinantieji, nes tokių nereikia niekur.
Va šita jo mintis (tada) taip pylė per galvą, kad – geriau ir nereikia. Iš šito teįmanoma vienintelė išvada: Lietuvoj vis daugiau mazochistų (procentus turiu omeny).

(377) Paramaironiana: logotipas

logotipo autorė Inga Zamulskienė
Tikriausiai tas logotipas sukurtas jau anksčiau, bet tik visai neseniai pamačiau – kvietime Seiman. Mano manymu, iš principo mėgėjiškas darbas. Apie knygą + lyrą dar gal ir svarstyt būtų galima, bet ko vertos tos pavartytos raidės junginyje Maironio metai arba kaip patupdyti 150? (Kaip tapytoja, I.Z. gal ir visai nieko, bet kaip dizainerė – na, nežinau...)
P.S. Suprantu, pinigų buvo striuka, teko muziejui verstis savom jėgom, bet: jei mėgėjiška – tai mėgėjiška.

2012-12-05

(376) Visiškai tarp kitko: apie alijošių ir mitą + digresija

Prisimindamas tą Gotfriedo Benno eilėraštį apie vėžininkus gal ką ir pašiurpinau, tad vietoj atsiprašymo – kitas prisiminimas – graži graži istorija, kurios pagrindinis veikėjas – eilėraštis.
Pradėt reikia nuo citatos iš Nemuno. 2006 metų gegužės 25-ą išėjusio nr. 20 antram puslapy su rubrika „Pasimatymas prie fontano“ buvo išspausdinta Daivos Čepauskaitės reakcija į savaitraščio mesteltą lyg ir klausimą „Žinojimo poezija ir nežinia?..“ (ar tik ne Donaldo Kajoko galvoj atsiradusį?):
Kitados mano močiutė augino alijošių. Tokia neišvaizdi, kasdieniška ir poezijai visai neįkvepianti gėlė. Paskui tą alijošių augino mano mama. Vaikystėje jo sultimis gydydavo man slogą. Sako, padėdavo. Iš to veislinio kamieno turėjau pasisodinusi atžalą ir aš. Gydomosiomis jo savybėmis nesinaudojau. Bet apie tą augalą parašiau eilėraštį. Tuo metu vienas dailininkas leido savo dienas Londone ir retkarčiais gaudavo paštu lietuviškos spaudos. Viename „Kauno dienos“ numeryje perskaitė tą eilėraštį ir panoro susipažinti su jo autore. Susipažinom. Dabar auginam dukrą. Ar tai reiškia, kad vienas eilėraštis nulėmė mano gyvenimą? Nežinau...
Nebuvau matęs to eilėraščio publikacijos Kauno dienoj, bet prisiminiau skaitęs apie mieląjį, vardu Alijošius, 1998-ais išėjusiam rinkiny Suvalgiau vieną spanguolę (prieš cituodamas patikrinau – p. 87–88):
Mano mielas
mano mielas neturi namų
puodo dangčio kairiosios šliurės
kartais aš jį raminti imu
ir sakau – čia langai čia durys

mano mielas neturi klausos
nei trimito nei jūrų uosto
kartais būna – kakta išrasos
aš su dulkėm kartu nušluostau

mano mielas nebijo slogos
nenešioja kaklaraiščio jokio
jis manęs niekada nepaguos
nesakys man – ir tu nebijoki

mano mielas nemoka visų
abėcėlės raidžių ir skaičių
bet jis žino kad aš esu
ir numirtų jei nepareičiau

jis manęs niekada nemyluos
ir vargu ar kada man piršis
neužguls nei baltuos dobiluos
nei rugiuos nei linuos nei viržiuos

aš jį glostau akies krašteliu
ties palange plačiai atsilošus
jis gražesnis už šimtą gėlių
mano mielas vardu Alijošius
Paskutinėj teksto Nemune skilty dar papildoma:
O eilėraščio „prototipas“ alijošius tebeauga ant palangės – senas, kreivas, sumedėjęs, savo šaknimis išsprogdinęs ne vieną vazoną. Toks simbolinis mūsų gyvenimo liudininkas ir įvykių kaltininkas, sukriošęs sąvadautojas.
Nagi baisiai graži istorija, tada pagalvojau. (Nors eilėraštis, mano manymu, ne pats stipriausias, labiau patikusių tame rinkiny buvau užtikęs.) Taip atrodė/buvo (man ir poetei) 2006-ais.
O šįmet, Tautvydai Marcinkevičiūtei per pokalbį pamėginus primint eilėraštį „Alijošius“ (kad atmintis pervadino – labai dėsninga!), D.Č. jau kur kas santūriau ir skeptiškiau sureagavo:
Tai, kad eilėraštis nulėmė mano gyvenimą, yra gerokai perdėtas mitas, kurį kažkada pati gal kiek nerimtai sukūriau. Kartais norisi kai kurias gyvenimo situacijas mistifikuoti, fatalizuoti ar romantizuoti. Šiandien pati žiūriu į tai su ironija ir įvardyčiau kaip paprasčiausią atsitiktinumą. (Metai, 2012, nr. 10, p. 100)
Gaila to mito – toks gražus, toks klasiškai romantiškas buvo: eilėraštis kaip sąvadautojas, – tuolab, kad už moters eilėraščio užkimba vyras, o ne atvirkščiai. Na, bent jau bus galima prisimint tokį mitą išgyvavus net šešetą metų. Ir dar pagalvojau: o kaip laikos eilėraščio „prototipas“? 2006: senas, kreivas, sumedėjęs; 2012: ???. Štai ko išties reiktų poetės, dramaturgės etc. paklaust – ir išgirst objektyvų atsakymą. :)

PP laureatas G.D., 2006-05-28, VU Sarbievijaus kiemas
Digresija (užfiksuota kitądien). Jau minėto Nemuno tų pačių metų to paties numerio tame pačiame antrame puslapy po Daivos Čepauskaitės tekstu išspausdintos dviejų 2006 metų Poezijos pavasario premijos nominantų – Valdemaro Kukulo ir Gintauto Dabrišiaus – nuomonės apie kitų pasiūlytųjų gaut Maironio prizą kūrybą ir pačią premiją (trečiojo nominanto – Alfonso Andriuškevičiaus – Nemunui nepavyko pasiekt telefonu, tai įdėtas jojo tekstas, dedikuotas Aidui Marčėnui, iš (prieš)paskutinių eilėraščių). Būsimasis įžvalgusis laureatas G.D.:
Kokios knygos patiko? Ką aš ten susigaudau apie tas knygas... (Ilga pauzė) Mano knyga labiausiai patiko, prizą skirčiau sau. [...]
[... premi]ją tegu man duoda – už bausmę, o jie tegu atgailauja... [...]
Aš rašiau sąžiningai ir buvau nematomas, o ar nominantas, ar laureatas – tas pat.
Geriau jau apie bites paklaustum. Nors... Vienas mano draugas sakė: bites gali prižiūrėti bet kas, o tu turi rašyti. Nežinau.
Rašytojai bitininkai (kiek žinau; rašytojų bitininkų tikrai mažiau nei rašytojų žvejų mėgėjų, tai manau tikrai žinąs): a.a. Alfonsas Maldonis, a.a. Albinas Bernotas, Gintautas Dabrišius (labai skanus jo bičių medus, ragavau, gavęs dovanų lyg ir už „Literatūros akiračių“ radijo laidą [„Ką matai – tas tavo tėvynė“, 2005-10-30] – bet: Dabrišius tiesiog dovanoja medaus, – pokalbį su juo, kuris daug kam iš girdėjusiųjų patiko; buvo įtarimų, kad tos laidos dėka jo rinkinys Sviet akmenuką pateko į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, bet visas insinuacijas neigiu; tąmet LLTI premijos laureatu tapo RoRa už Kitą pasaulį) ir – pavyko iššniukštinėt – literatūros kritikas prof. Petras Bražėnas (jo bičių medaus nesu ragavęs; be komentarų).
Daugiau lyg ir nebuvo/nėr? (Nepatikrinti duomenys.) Va žinau, kad Albinas Žukauskas, kurio 100-metis šįmet, turėjo labai gerą ranką (ir maniją) skiepyt; dukra pasakojo: jau po tėvo mirties, po kokių dešimties metų, užtiko laukinukę su gražiausių obuolių šaka vidury dykynės, kurioj buvo lankęsis poetas...
P.S. Kai esu vežamas jūros link, už Kauno vos ne kaskart prisimenu Dabrišių, t.y. vieno jo eilėraščio pabaigą:
Kelias yra vilkas,
jis aiškiai žino,
kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli,
todėl bėga ir bėga ir bėga.
Ir šypteliu: nuostabi naivioji metafora!
O kai Biržų link – prieš Panevėžį irgi vos ne kaskart atgaminu atminty Bitės Vilimaitės novelę „Požeminės perėjos žvėreliams“, dedikuotą Levui (= Leonidui Jacinevičiui); girdėtą 2003-03-10, kai prozininkei buvo teikiama pirmoji LLTI premija už rinktinę Papartynų saulė, išleistą 2002-ais „Tyto albos“ (t.y. Lolitos Varanavičienės):
Viešpatie, kartojo C., koks nuostabus gyvenimas, ir aš tai pamačiau. (p. 359)
Vėl perklausiau įrašą: Vilimaitės žodžiu – tai apsakymas; užmečiau akį rinktinės dedikacijon: „Ponui Virginijui, turinčiam svarų balsą... – Bitė“ – Cha! – Pagalvojau: kaip dabar laikos B.V. (*1943-02-16), – daug, devyneriais metais, jaunesnė už mano tėvus, kaip sveikata? – gal visai pakenčiama?;  ar (tebe)rašo? – būtų galima imt ir paskambint (numerį žinau), bet: ne, nesiryšiu. Nežinau, ką galėčiau pasakyt. Bent prisiminiau.
P.P.S. Jei paklaustumėt, kodėl vežamas ten ar ten prisimenu būtent Dabrišių ir Vilimaitę, atsakyčiau: nežinau (taip, kaip mėgsta atsakyt Daiva Čepauskaitė ir mėgo atsakyt a.a. Wisława Szymborska). Tataigi: žiedinė kompozicija. :)

2012-12-04

(375) Visiškai tarp kitko: kad neužsimirštum

Greičiausiai visi, bent kartkartėm paskaitinėjantys vieną kitą poezijos knygą ar publikaciją, kas galvoj, kas popieriuj, kas ten ir ten turi savąją antologijėlę. Aišku, užsifiksuoji tai, kas gražiausia pasirodo. Bet ne tik. Jau penketą metų kartkartėm primenu sau vieną Gotfriedo Benno (1886–1956) eilėraštį iš jo rinkinio Morgue (Morgas, 1912) – Lauryno Katkaus vertimą užtikau Gintaro lašuos 2005-06-29. Saugau su dviem pastabom: — kad neužsimirštum; — štai toks turi būt eilėraštis, kad jį apibūdintum: ekspresionistinis.
Vyras ir moteris eina per vėžininkų baraką
Vyras:
Štai čia, šitoj eilėj – suirę įsčios,
o čia – suirusių krūtų eilė.
Seselės keičias nuolat. Šitoks dvokas.
Ateik; gali pakelti apklotą.
Šie luistai riebalų, šios dvisios sultys
kadaise vyrams buvo gražios,
buvo svaigulio tėvynė.
Ateik, pažvelk į randą ant krūties.
Jauti rožančių iš minkštų gumbelių?
Gali paliest. Mėsa minkšta, neskauda.
Štai šis kraujuoja lyg iš dešimt kūnų.
Iš kur jame tiek kraujo?
O šitą kūdikį
ištraukė iš vėžininkės įsčių.
Jie miega. Dieną naktį. Miegas gydo,
sakoma naujokams. Ne taip apspangę
jie tiktai sekmadieniais, per lankymą.
Valgį tik paliečia. Muselės tupia
ant žaizdotų nugarų. Kartais
seselė juos nuplauna; kaip suolus.
Aplink kiekvieną lovą plečias laukas.
Su žeme lygiuojas kūnai. Slūgsta
karštis, stingsta syvai. Žemė šaukia.
Originalas (iš čia):
Mann und Frau Gehn Durch die Krebsbaracke
Der Mann:
Hier diese Reihe sind zerfallene Schöße
und diese Reihe ist zerfallene Brust.
Bett stinkt bei Bett. Die Schwestern wechseln stündlich.
Komm, hebe ruhig diese Decke auf.
Sieh, dieser Klumpen Fett und faule Säfte,
Das war einst irgendeinem Manne groß
Und hieß auch Rausch und Heimat.
Komm, sieh auf diese Narbe an der Brust.
Fühlst du den Rosenkranz von weichen Knoten?
Fühl ruhig hin. Das Fleisch ist weich und schmertz nicht.
Hier diese blutet wie aus dreißig Leibern.
Kein Mensch hat so viel Blut.
Hier dieser schnitt man
erst noch ein Kind aus dem verkrebsten Schoß.
Man läßt sie schlafen. Tag und Nacht. — Den Neuen
sagt man: Hier schläft man sich gesund. — Nur sonntags
für den Besuch läßt man sie etwas wacher.
Nahrung wird wenig noch verzehrt. Die Rücken
sind wund. Du siehst die Fliegen. Manchmal
wächst sie die Schwester. Wie man Bänke wäscht.
Hier schwillt der Acker schon um jedes Bett.
Fleisch ebnet sich zu Land. Glut gibt sich fort.
Saft schickt sich an zu rinnen. Erde ruft.
P.S. Vakar su vienu žmogum teko apie šitą ligą kalbėtis, tai va ir prisiminiau Benną.

2012-12-02

(374) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xvii (su priedurais)

Gal prieš porą savaičių, gal net anksčiau buvo galvoj susidėliojusi tokia įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa:
– Ko, be Dalios Staponkutės, dar esi pasiilgęs?
– Paulinos Eglės Pukytės. (Įtariu, net šitam tinklarašty kur nors yra užfiksuota, kad tik [ir] dėl jos tekstų skaitydavau 7 meno dienas? Tingiu tikrint.) Arba metė rašyt, arba jos tekstai ėmė rodytis ten, kur mano akys nepasiekia. Gaila.
Keistas dalykas: vis tebeprisimenu, kaip per Vilniaus knygų mugę seniai seniai buvo pristatinėjama P.E.P. pirmoji knyga Jų papročiai (Tyto alba, 2005), kaip leptelėjau, esą jos tekstai įrašytini (tikrai garbingon, mano supratimu) feljetono tradicijon, net pavyzdžių pateikiau, bet: autorei tas nepatiko. (Ką gi, apkaltinkin kontekstus: PL ir FR vs angliškieji.) Tiek to. Bet visad maniau ir tebemanau, kad P.E.P. tekstus privalu perskaityt kiekvienam save gerbiančiam humanitarui.
Ne tiek to: šio penktadienio 7MD perskaitęs Laimos Kreivytės pokalbį su P.E.P. „Kas už kampo?“ labai apsidžiaugiau: – o! – neigtrukus išeis nauja knyga:
„Bedalyje ir labdaryje“ nebėra „Jų papročių“ pirmojo asmens [gaila to I asmens] ir „Netikro zuikio“ „nuomonės“ aspekto [ir šito aspekto gaila]. Norėjau, kad ši knyga būtų poetiškesnė turiniu ir tarpdiscipliniškesnė forma – kažkur tarp literatūros ir meninio projekto. Ligi šiol šios dvi kūrybinės veiklos sritys man buvo atskiros, o čia jos susijungia. Be to, tai knyga ne apie Londoną ir ne apie Angliją, o apie žmones, ištrauktus iš jiems įprastos aplinkos, apie bendravimą ir nesusikalbėjimą.
Nors pirmas asmuo ir nuomonė buvo tai, dėl ko skaičiau pirmąją ir antrąją, poetiškesnę (kažkaip nelimpa šitas žodis prie Pukytės) ir tarpdiscipliniškesnę (limpa) tuo įdomiau bus skaityt. Jei prieš Kalėdas pasirodys knygynuose, būtiniausiai pasidovanosiu.
Arthur G. Dove,
The Critic (1925)

Digresija. Nesu perskaitęs nė vieno vad. emigrantinės lietuvių prozos kūrinio iki galo; nors kai kurie ir papuldavo į LLTI sudaromus 12-ukus. (Papievio Eiti nepriskiriu šiam porūšiui.) Paprasčiausiai – po kelių puslapių daros neįdomu; o kam save prievartaut? Nors ir pajusdavau šiokią tokią gėdą. Bet nuo šiol jokių gėdų.
L.K. paklausta: „Ar galvoji apie žiūrovą ar skaitytoją? Nors turi nemažą gerbėjų būrį, akivaizdu, kad nesistengi įtikti masėms. Ar skaitai kitų Londone ar apie Londoną rašančių lietuvių knygas? Ar įmanoma rasti joms bendrą vardiklį?“, P.E.P. atsako:
Masėms įtikti man nesiseka, kad ir norėčiau. Kitų apie Londoną rašančių lietuvių stengiuosi perskaityti bent po du sakinius – kur nors iš knygos vidurio, jei aptinku knygyne. Bendras jų vardiklis jau yra nurodytas Tavo klausime, o daugiau bendro surasti nesiimsiu, nes ne visas jas žinau. Iki šiol mano aptiktose žurnalistinio stiliaus knygose apie Angliją daugiau nei du sakinius perskaityti tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma, nes jose tiek mažai literatūros ir toks šiurpus teksto grakštumo ir minties kultūros trūkumas, kad verčiau jau kristi veidu ant ežio, kaip pasakytų Charlie Brookeris, nei iki galo skaityti tas knygas. Jų autoriai, vienus kitus metus pagyvenę Anglijoje, jau atsistoja į „trečią“ (visažinių ekspertų) poziciją ir varo tiesmuką, sunkiasvorę kritiką (visko, išskyrus save) arba moko, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi.
Manyčiau, žiaurokai taiklu.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)