(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-11-25

(801) Visiškai tarp kitko: žurnalo atvartas

Apie mėgstančius ieškot panašumų irba skirtumų pagalvojau. Ir nieko daugiau (kartais noris, kad ir taip būtų).

2015-11-23

(800) Paramaironiana: atgimimo dainius – prorok-poeta

Šv. Kazimiero draugijos Švenčionėlių skyrius
[spėju: 1933-ių] sausio 8-ą surengė akademiją Maironiui pagerbti.
Kvietimas buvo atspausdintas ant to paties lakštelio iš abiejų pusių dviem kalbom
(šitas – iš Rapolo Mackonio archyvo, LLTI BR, F64-179).
Lietuviškai Maironis – atgimimo dainius, o lenkiškai įvardintas kaip prorok-poeta.
Kodėl skirtingai?
Viena mintis, turinti pagrindo, teateina galvon:
lenkakalbiams šiuo apibūdinimu norėta pasakyt,
kad Maironis lietuviams tas pat, kas lenkams Adomas Mickevičius.

P.S. (11-24) Patikrinau spėjimą; taip, tie metai; žr. korespondenciją Vilniaus rytojuje, 1933-01-25, p. 3.

2015-11-19

(799) Susieji – ir [palygini], xxi

Keikt dabartį? – Nebent ji to verta.
Dabartis, kuri to nenusipelno? – Jei žinot tokią, prašom rašyt komentarus.
----------------------------------------------------
1923-ais Maironis parašė „Kai kam“ (šita satyra, bent jau jos paskutinis posmas, prasidedantis eilute „O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!“, turėtų būt įstrigęs):
O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!
Diplomuotų valizų vežikai!
Kai kur kai kas
Net pavarde apsišarvojęs nauja!
Be sąžinės kyšių lupikai!
Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..
O trinkite baltas rankas!
Gal titulus, garsą sau gauste,
Dėmės nuo kaktos nenuplauste
Ne vienas kai kas.
O štai kitas „Kai kam“ – Romo Railo 1984–1986-ais parašytas:
Atsistoję – stovit.
Atsisėdę – sėdit.
O prie pilno lovio
prasibrovę – ėdat.

Atsigulę – gulit.
O užmigę – miegat.
Žiūrit į mėnulį
ir – nematot nieko.

Pajudėję – einat
ten, kur vėjas pučia.
Žinot visko kainą –
net balsų lakštučių.

Jeigu duoda – imat.
Jeigu muša – bėgat.
Sakot: „Toks likimas.
Nepakeisim nieko.“

Pakelti į aukštį,
griaudžiat kaip lėktuvai –
gąsdinate paukštį.
O numirę – pūvat.
(Rašyk. Kažką daryk su šia padange!, 2014, p. 77)
Ir nė kiek ne prasčiau už Maironį, gal net juodžiau (satyrai tai komplimentas).

2015-11-17

(798) Tarp kitko: apie žmogaus esmę

Išmesdamas kvietimą į poezijos ir muzikos valandą, skirtą Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms (nenuėjau), prisiminiau, ką buvau prisiminęs, kai Literatūros ir meno 09-11 numery perskaičiau Širvio 1955-ais parašytą eilėraštį „Aisčiai, aisčiai!..
Yra toks Jono Mikelinsko apsakymas „Žmogaus esmė“; datuotas: 1954 m. balandis ir 2000 m. gruodis; išsp. Metuose 2001, nr. 5/6, po to – tais pačiais metais išleistame rinkiny, pavadintame pagal šį apsakymą.
Andrius Cvirka, Pauliaus Širvio portretinis škicas
(Šluota, 1972, nr. 23)
Veiksmas, spėtina, vyksta būtent 1954-ų pavasarį. Pagrindinis veikėjas – mokyklų inspektorius (iš visko sprendžiant, autoriaus alter ego) atvyksta į nuošalų Žemaitijos miestelį. Apsistoja viešbuty, kambaryje randa knarkiantį girtą barzdylą, kuris vėliau prisistato esąs buvęs „liaudies gynėjas“.
(Apsakyme yra dvi siužeto linijos – viena susijusi su gimimu [pagrindinis veikėjas viešbuty kilus gaisrui padeda gimdyt jo direktorei], o kita – su mirtimi; ji šiuokart svarbi.)
Nesiplečiant: po kurio laiko paaiškėja, kad viešbučio kaimynas – ne exstribas, o tik tokiu apsimeta; tai tėvas partizano, kurio kūnas guli numestas prie stribyno; atvažiavo čia ketindamas kaip nors išgaut sūnaus kūną ir padoriai palaidoti. Pagalbos kreipiasi į mokyklų inspektorių. Tas sakosi niekaip negalįs padėti. Nebent...
Miestely tuolaik vyko laidotuvės – II pasaulinio karo veterano, vėliau tapusio stribu; į jas buvo atvykęs ir jo bendražygis, kurį pagrindinis veikėjas pažinojo, – garsus poetas Saulius Šerys („Kartu murdėmės pelkėse prie Liepojos, o paskui [...] susidėjo su tais...“), ir poetas po laidotuvių pakvietė mokyklų inspektorių susitikti, turįs pasiūlymą. — Kad per apsakymo veikėją Saulių Šerį galima būtų įžvelgt Paulių Širvį, autorius užuominų nepagaili.
Taigi „bandito“ tėvas ir mokyklų inspektorius nusprendžia, kad vienintelė galimybė atgaut numestą priešais stribyną kūną – kreiptis į Šerį, kad tas pakalbėtų su stribyno viršininku.
Susitikus:
– Tai kokį turi man pasiūlymą?
– Noriu pirkti iš tavęs siužetą, – be kokių užuolankų iš karto prisipažino [...] Saulius Šerys.
– Kokį?
– Tą kurį čia parašei ne ranka, o širdim ir galva. Negi neverta pagarsinti, kad šioje sumautoje gadynėje dar atsiranda žmonių, kurie be naudos sau sugeba ne tik gaisrą užgesinti, bet ir padeda naujam piliečiui užgimti?
[Pradžioj nesutikęs, pasikalbėjus pagrindinis veikėjas taria:]
– Sutinku, – pagaliau tyliai ištarė Albertas Daugėla. – Bet... ranka ranką mazgoja.
[...]
– Bus padaryta! – ryžtingai tarė Saulius Šerys. – Tavo draugas yra ir mano draugas, – kiek patylėjęs ir abiem šiurkščiom rankom suvertęs aukštyn ant akių smunkančius plaukus, jis iškilmingu balsu dar pridėjo: – Niekada nebūčiau patikėjęs, kad šitame nuošaliame Žemaitijos miestelyje atsiras žmogus, kuris suteiks man progą ir galimybę atskleisti ne tik poetišką, bet ir žmogiškąją esmę. [...] Rusų filosofas Gregorijus [turėtų būt: Georgijus] Petrovičius Fedotovas, kurį aš gerbiu ir kartais paskaitau, pasakė, kad žmogaus esmė yra mirusiųjų laidojimas. (Žmogaus esmė, 2001, p. 169–171)
Kitądien tėvas gavo leidimą išsikasti (jau spėtą užkasti „užmiesčio sąšlavyne“) sūnų ir kūną išsivežti.
----------------------
Nepasakyčiau, kad šis Mikelinsko apsakymas įsiminė dėl meninių dalykų. Dėl kitko. Ar išties Paulius Širvys yra bendrininkavęs, kad tėvams būtų grąžintas nukauto partizano kūnas?
O dėl filosofo Fedotovo, manau, Mikelinskas persistengė: na iš kur galėjo Širvys gaut „kartais paskaityti“ jo knygų, jei anas buvo emigrantas ir dar религиозный мыслитель? Tokio jojo pasakio viens du nepavyko rasti.

2015-11-10

(797) Pakeliui namo, xxxi: prisiminiau a.a. Jokūbą Josadę

Kaip švilpia laikas! – banalybė.
Jokūbą Josadę (1911–1995) prisiminiau jau daugiau kaip prieš savaitę, po savo popieryną knaisiodamasis. Bet va šiandien nusprendžiau atlikt tokį [keistą?] veiksmą – prisiminti raštu.
Josadė mirė prie 20 metų, 1995-ų lapkričio 9-ą. 7 meno dienų redaktoriaus Lino Vildžiūno paprašytas, parašiau In memoriam, kuris buvo paskelbtas 11-17, p. 7:
Mirtis sustabdo. Ir pasiūlo atsigręžti atgal. Į žmogų, sėdintį prie masyvaus rašomojo stalo knygų ir rankraščių pilname kambary palyginti tylioj Žvėryno gatvelėj. Kur pirmąkart teko įžengti daugiau kaip prieš trejus metus, kai rašytojui kilo mintis išleisti naują knygą, tada dar neturėjusią pavadinimo, o aš sutikau būti jos redaktorium. Knygą vėliau pavadintą Užtrenktos durys: [ir su išsamia nors gal ir per ilga paantrašte] Laiškai iš Vilniaus į Tel Avivą. Dialogai ta pačia ir kitom temom (išleido „Roch Baltica“ 1992 metais). Ji, deja, nepaminėta per paskutinį atsisveikinimą [gal nekrologe, kuris turėjo būt paskelbas Literatūroj ir mene? – nebeprisimenu]. Knyga, kuri, manau, turi didžiausią išliekamąją vertę.
     Parašius šiuos žodžius, ir galva, ir ranka sustojo. Tarsi pajutus žvilgsnį iš anapus. Vėl klausiu savęs: ką galiu pasakyti apie žmogų ir rašytoją, daugiau kaip pusę amžiaus gyvenusį su klausimu: „Milijonai žuvo, o aš likau gyvas. Kodėl?“ – Klausimu, į kurį galutinio atsakymo iš esmės negali būti. Klausimu, vedančiu išminties link. Klausimu, suteikiančiu jėgų tapti laisvam. Žmogų, bandžiusį suprasti ne tik save, bet ir kitus, net tuos, kuriuos daugelis linkę laikyti kaltus ir atimti paskutinę galimybę – būti išklausytam. Žmogų, net kelių Lietuvos ir pasaulio istorijos tarpsnių liudininką.
     Nieko daugiau, negu kad jis pats pasakė. Dramose, o ypač laiškuose dukrai ir seseriai. Tai išdidaus žmogaus liudijimai ateičiai.
     Negaliu nepacituoti 1991 metų lapkritį rašytojo Jokūbo Josadės laiško dukrai pabaigos, įstrigusios giliau nei į atmintį:
Vargas man, Asya, aš kaltas! Tuo, kaip prisimeni, laišką pradėjau, tuo baigiu. Atleisk, žinau, jį skaitydama pajusi skaudžią širdgėlą, bet patikėk: rašyti privertė vidinis poreikis; tik dabar, jį užbaigęs, aiškiai suvokiau, kad aš, dvidešimtojo amžiaus homo sapiens, kažkoks Vilniaus žydas, savo brandžiausius metus išgyvenęs blogio imperijoje, kai kuriais veiksmais ir žodžiais irgi prisidėjau – ar per savo kvailumą, ar savanaudiškumą, ar perdėtą pasitikėjimą savimi, kad mūsų karta atsidurtų prie žūties slenksčio ir todėl... todėl, brangioji Asya, nėra ir negali būti man atleidimo.
Prie šių žodžių nelimpa kiti, bandantys aiškinti, o juolab vertinti. Aš juos atsiminsiu visą gyvenimą: žmogus, kol esi gyvas, esi kaltas už viso pasaulio nuodėmes.
     Lenkiu galvą.
[Jokūbo Josadės knyga Užtrenktos durys tik išleista rimto dėmesio nesulaukė. Bet tai nereiškia, kad neateis ir jos skaitymo laikas. Tikiuos.]

2015-11-08

(796) Užparaštė, cxv: apie vertimą ir mezgimą

Sekmadienio rytas. Šįkart sinoptikų pranašystės išsipildė: lyja (gerai, kad vakar sodan nuvažiavom). Drybsom lovoj. Ji skaito knygą.
– Klausyk, kuo skirias manuskriptas nuo rankraščio?
– Iš esmės niekuo. Manuskriptas lotyniškai, rankraštis lietuviškai. Jei būtų kalbama apie Viduramžius, apie rankraštines knygas, – leidos svarstyti tas, kuris kartą savo pareigybės įvardijimą siūlė anglų kalbon versti chef of manuscriptorium, – tada galima ir manuskriptą pasitelkt. Nebeatsimenu, Umberto Eco Rožės varde ar vartojamas...
------------------------------------------
Aš tai visokiom senienom mintu: baltušių-cvirkų raštai, išplėšos iš praėjusio amžiaus periodikos, o draugė – jai šviežienos reikia: nuolatinė Kalvarijų bibliotekos lankytoja, dažniausiai šviežius vertimus skaito.
Pasiėmė škotės Jannie Erdal – rašytojos, vertėjos, redaktorės – Nežinomą mėlyną atspalvį (2015-ais išleido „Gimtasis žodis“). Tas klausimas, kaip vėliau supratau, buvo su potekste: gal ir aš, rankraštyno vedėjas, norėčiau perskaityt, nuolat minimas Hume’as ir kt. Bet mano potencialus noras subliuško p. 45.
Ir vertė, ir redagavo moterys, bet visai neišmanančios apie mezgimą (antifeminizmas? na, jūs jau man atleiskit; ir apskritai – visi mezga; ir vyrai mezga):
Žmonės, gyvenantys kitokius gyvenimus [kas per nesąmonė! kiekvienas žmogus gyvena savo gyvenimą; gal čia turimas galvoj gyvenimo būdas?], dažnai įsivaizduoja, kad vertimą galima pradėti ir vėl padėti šalin, it mezginį – pora eilių šen ir ten, kelios tiesios, kelios išvirkščios ir, Dievulėliau, tik pažiūrėk, kiek nuveikei. Bet būna visai ne tai. (p. 45)
Net aš, niekad nemezgęs, žinau, kad yra gerosios ir išvirkščiosios akys. — Ir dar: iš kokio religingumo prarajos tas dievulėliau didžiąja?
Greičiausiai visai įdomus romanas, bet neskaitysiu – nenoriu gadint nervų.

2015-11-06

(795) Dėl juoko: du Baltušio pagiriamuoju žodžiu – arklienai ir skylei lėktuvo lubose

Juozas Baltušis apie 1960-us
– ta veido išraiška: хитрый лис! –
(nuotrauka iš Bellos Zalesskajos asmeninio archyvo:
dukra paskolino, kad nusiskenuotumėm)
Juozas Baltušis buvo tikęs rašytojas (ofic. valdžios požiūriu) atstovaut vad. Tarybų Lietuvai: vaikystėj kojas šildęs karvių blynuos, komunistas, komunikabilus, be to – tokį įspūdį susidariau skaitydamas, – mėgstantis keliaut, jam patiko keliauti. – Atrodo, tokiam tik pasiūlyk: Gal jūs, drg. Baltuši, norėtumėt į Kirgiziją? – Gerai! Su džiaugsmu, – išgirsdavo siūlantysis ofic. asmuo. Na, taip: kartais Baltušis nuslysdavo nuo linijos, bet: ką jau padarysi, anas toks, rašytojas. (Nors „sprendžiamas balsas“ Baltušio antrąkart nebeišleido Amerikon ar Australijon; tik antrąkart į Tadžikiją.)
-------------------------------------------------
1963-i, Kirgizija mini „susijungimo su Rusija“ 100 metų sukaktį. Prisikviečia svečių iš broliškų respublikų; ir Baltušis – kirgizų svetys.
Kai atvykom į Frunzę, jau pirmąjį vakarą buvo suruošta mums vakarienė, kur tarp daugelio patiekalų išvydom ilgas lėkštes, su kaupu prikrautas kiaurų mėsos ringelių. Mūsų šeimininkai movė jas tiesiog ant šakutės, vertė burnon ir skaniai kramsnojo. Pamoviau ir aš, paskatintas gražaus pavyzdžio, o bekramtydamas paklausiau:
– Kas čia per patiekalas?
– Virtos arklio žarnos, – atsakė man svetingi šeimininkai.
Prisipažinsiu: nebe šiurpelis, o šiurpas nubėgo man nugara. Juo blogiau, kad ir padėtis pasidarė be išeities: nuryti negalima – visas organizmas šaukia prieš – ir nenuryti negalima – mirtinai įžeisi vaišingus šeimininkus.
O būta ko! [Labai jau staigiai užrauktas epizodas; balažin ar nurijo.]
Grakščių, taurių arklių tabūnai ganosi specialiai parengtose kalnų ganyklose, geria krištolinio tyrumo kalnų vandenį. Niekam nė į galvą neateina kinkyti juos ar pabalnoti, pliekti botagu ar palydėti keiksmu. Jie skirti mėsai, ir toji mėsa turi būti švelni kaip kalnų žolė, oras, vanduo. ir ji iš tikrųjų toli pralenkia švelnumu jautuko arba jauno briedžio kepsnį. („Sveika būk, sese Kirgizija!“, Raštai, t. III, 1981, p. 71)
۩   ۩   ۩
1964-i, Baltušis Boingu iš Briuselio skrenda Niujorkan. Belgų oro linijų bendrovės „Sabena“ stiuardesė atsiprašo, kad dėl priešpriešio vėjo lėktuvas skrisiąs net aštuonias valandas.
Ateina kita stiuardesė, irgi žydra uniforma. Visos trys mūsų lėktuvo stiuardesės žydromis uniformomis ir visos trys stulbinančio grakštumo. Taigi šit, atėjusioji, dar žaviau šypsodamasi tarybiniams ir netarybiniams turistams bei normaliems keleiviams, užsideda sau ant kaklo ir krūtinės sintetinę lyg ir prikyštę ir ima aiškinti, kad lėktuvas, galimas daiktas, kad ir ne, bet galimas vis dėlto daiktas, „bus priverstas nusileisti ant vandens“, ir, jei toksai galimas dalykas iš tikrųjų atsitiks, ji prašo gerbiamas misis ir gerbiamus misterius pasilenkti ir ištraukti iš po savo kėdės tenai pritvirtintą maišelį. [...] Iš to maišelio reikia išimti štai tokį sintetinį įrenginį, užsidėti jį štai šitaip ir išlįsti su tuo įrenginiu ant kaklo pro skylę lėktuvo lubose.
Grakščiosios stiuardesės pirštas, ne pirštas, o dramblio kaulo legenda, pakyla į lėktuvo lubas. Paskui tą pirštą pakyla ir visų mūsų akys. Skylė lubose tikrai yra. Ir labai gera skylė: apvali, slidžiai nulakuotais kraštais. Vienas malonumas būtų pro tokią... [daugtaškis Baltušio] („Tėvų ir brolių takais“, ibid., p. 110–111)
Baltušis *1909; 1964-ais jį valdė „didžioji vaizduotės šventė“ — [kaip vyras sprendžiu]  :)

2015-11-05

(794) Visiškai tarp kitko: apie Juodžionių kapinaites

Prieš mėnesį rašydamas užfiksavau: norėčiau aplankyt Juodžionių kapinaites, kur palaidota Marija Arsenjeva-Šilkarskytė. Tokia mažut mažutėlė viltis galvoj buvo įsižiebusi: o gal išlikęs koks paminklas?
Ne, neišlikęs.
(Buvau antras, žvakelę Šilkarskių atminimui uždegęs; viena, prie tos plytų krūvelės uždegta ir dar vainikėlin įdėta, jau buvo užgesusi.)
Kapinaičių pakrašty (apačioj teka Tatula) stovi kryžius. Pašventintas 2014-ų vasarą, minint prof. Vladimiro Šilkarskio 130-ąsias gimimo metines. Spėtina, tada ir kapinaitės sutvarkytos – iškirsti priaugę krūmai. (Užfiksuotina abejonė dėl V.Š. gimimo vietos: Petras Biržys knygoj apie Biržų apskritį rašo, esą jis gimęs Biržuose; „dvejų metų vaikutį tėvai, persikeldami gyventi, nusivežė Juodžionių dvaran Krinčino valsč.“ (p. 212) – Negi ėmė ir iš piršto išlaužė Biržys prof. Šilkarskio gimimo vietą? – Netikiu. Gal net paties profesoriaus paklausė?)
Kapinaitėse atremtas į dvikamienę liepą stovi ir senas kryžius (žr. dešinėj apačioj). Spėju: prieš II pasaulinį karą dirbtas. Kančios nelikę. Gal jis kaip nors susijęs su mūro liekanom, sukrautom priešais 2014-ais pastatytą kryžių?

Vienintelis atminimo ženklas su vardu pavarde išlikęs – Stanislovo Sutkevičiaus, 1906-05-10 mirusio 18-mečio (viršutinės paminklo dalies – kryžiaus – trūksta; žr. kairėj).
Biržys prisimintoj knygoj rašo, kad – prieš Juodžionių dvarui tampant Šilkarskių nuosavybe – jį „valdė Henrikas Sutkevičius, Vladimiro [Šilkarskio] senelis (motina buvo Marija Sutkevičiūtė)“ (ibid.). – Išeitų, tai Šilkarskių pusbrolio kapas pažymėtas.

O kitapus keliuko – sodai, sodai, sodai, kurie akivaizdžiausiai primena paskutinius Juodžionių dvaro savininkus (Regina Rakštienė: „Buvusi dvaro darbininkė Bronė Fergytė prisimena, kad Šilkarskiai darbininkams nešykštėdavo obuolių, bet su obuoliais duodavo ir dėžutę sėkloms. Suvalgius obuolius sėkleles reikėdavo rūšiuoti į atskiras dėželes. Vėliau sėklas pasėdavo, augino sodinukus, juos skiepydavo, išvedinėjo naujas obelaičių veisles. Šilkarskių medelynas buvo pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Sovietiniais laikais čia įsikūrė vieno didžiausio Lietuvoje Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio skyriaus centras. Sodininkystės pradžių pradžia – brolių Šilkarskių sodas ir medelynas, kurį kūrė ir puoselėjo mano senelis Povilas Šilkarskis, visaip profesoriaus remiamas ir skatinamas.“)

P.S. Kad šis tinklaraščio įrašas atsirado – labai ačiū bičiulei Bronei L., visokiom nuorodom šelpusiai.

2015-11-04

(793) Savivoka, xii: beje, tai kas tas žmogaus gyvenimas?

Kartais žmogus imi ir prisimeni, ką apie gyvenimą yra pasakę „didieji“; suprantama: jie ir tu – du skirtingu lygiu. Bet vis tiek: kad ir koks sliekas besijaustum esąs, pagalvoji: kokia tavo, tarkim: slieko, gyvenimo prasmė?; ir suvoki kito lygmens dalyką: svarstyt apie savo gyvenimo prasmę – perviršis; kultūrinis perviršis. – Susireikšmini. – Prisimeni Šekspyrą:
Life’s [...]
                                              [...] a tale
Told by an idiot, full of sound and fury,
Signifying nothing.
          Macbeth, V:5 
Lietuvis tikriausiai turėtų prisimint ką kita [kitą pasakotoją, ne idiot]; neprisiminiau. – Istorija (a tale), – esminis žodis.
Papasakot savo gyvenimą; savo gyvenimą mėginu pasakot per įrašus tinklarašty. Nors vis tiek: tai signifying nothing – nieko nereiškia.
Na ir – prisiminiau Bellos Zalesskajos (sovietmečiu tarpinininkės tarp rašytojų.lt ir SSRS-sąjunginės rašytojų sąjungos/spaudos) dukrą, Umką (Anną Gerasimovą, išvertusią rusų kalbon Patacko, Antano A. Jonyno ir kt. eilėraščių; dabar jos „objektas“ – Radauskas; puikūs vertimai, – girdėjau), kuri yra surimavusi tokį dvieilį (cituoju iš atminties):
Мы будем забыты эпохой;
Ну и похуй.
Teisingas dvieilis.

2015-11-03

(792) Užparaštė, cxiv: apie sovietinę resemantizaciją

TŽŽ (1985) šito žodžio nėra; nelietuviškai tariant – man regis, tiksliau; bet jei reikia lietuviškai, tebūnie – perprasminimas.
Į labai nedaug ką mes esam įsigilinę, perpratę; apie daug ką spendžiam pagal mūsų galvoj susiklosčiusį įvaizdį; įvaizdis visada atsiranda su pagalba.
------------------------------------------------------------------------
1959-ais buvo išleista tikrai mokėjusio vaizdingai pasakot Juozo Baltušio įspūdžių iš kelionės po Lietuvą apybraiža Kas dainon nesudėta; net su nuotraukom, 12 000 egzempliorių tiražu.
Iš Obelių („Zarasų krašto prieslenksčio“, juos susiejęs su Gudaičio-Guzevičiaus kalviu Ignotu, čia „kal[usiu] ginklus, šturmav[usiu] grafo rūmus, telk[usiu] žemiečius kurti pirmąsias tarybas, statyti naują gyvenimą“) rašytojas suka į Zarasus, pakeliui taip svarstydamas:
Ne veltui ir neatsitiktinai čia [Astravo ar Kriūgiškio kaime, Zarasų apskrityje] gimė maištingasis lietuvių liaudies dainius Antanas Strazdelis, pranašingai skelbęs savo broliams baudžiauninkams, kad jau „prikalta daug yr plieno“ [citata iš anoniminio eilėraščio „Varnas“, kuris, kaip pagrindė Vytautas Vanagas, ne Strazdo] ir kad ponams ateis „ta diena“ [frazė iš to paties eilėraščio], kai pasibaigs nuožmi vergovė, išauš laisvės ir laimės laikai. Neatsitiktinai iš čia kilo [*Anapolyje] ir didžio sielvarto poetas Antanas Vienažindys, visą gyvenimą kankinęsis juodos sutanos apkaustuose, ieškojęs paguodos karčiam svaiguly ir armonikos trelėse, nūnai tykiai besiilsintis Laižuvos kapinėlėse, liepų papėdėj, palikęs mums nuostabias dainas, graudų humorą, šviesia ašarėle skambančius posmus. Čia [Pažiegėje] gimė ir augo didis mūsų tautos sūnus Kazimieras Būga, visas jėgas ir širdį atidavęs gimtajai tėvų kalbai ir palūžęs jaunas, degte sudegęs savo žygdarbio ugnyje [diagnozė daug proziškesnė: „smegenų gripas“]. Ir būtent čia, šiame neįtikėtino grožio krašte, gimė didvyriškoji lietuvių tautos dukra Marytė Melnikaitė. (Juozas Baltušis, Raštai, t. III: Kelionių apybraižos, 1981, p. 35–36).
Apribai/kontekstas stiprina įvaizdį: Strazdas, Vienažindys ir Būga, apkraštuoti kalvio Ignoto ir Marytės Melnikaitės.
Galvojant apie sovietmečio studijas: resemantizuotų kultūros įvaizdžių istorija; kažkas panašaus į studijos temą.

2015-11-02

(791) Tarp kitko: apie žmogų, kuris parašė eilėraštį „Gimtoji žemė“, minėtą ir Tiesoj, ir Aiduose

šis vaizdas nesusijęs su įrašu,
šis vaizdas susijęs su —vg— darboviete
Įrašą apie eilėraštį, minėtą ir Tiesoj (1953), ir Aiduose (1955), baigiau taip:
Aišku, reiktų kapstyti giliau, aiškintis, koks kolūkiečio Šerėno vardas – Leonas? Liudvikas? [...]
Telieka tiek, kiek atkapsčiau. Gal toliau istorija plėtosis jau be manęs? 
Ir atspėjau. Neilgtrukus parašė bičiulė Bronė L. iš Pasvalio krašto muziejaus: jos tėvas pažinojęs rajono laikrašty dirbusį Leoną Šerėną, greičiausiai , – kilusį iš Rytų Lietuvos, rašiusį eilėraščius, o gyvenimą baigusį tragiškai.
Tolesnės paieškos, žinant vardą, nuvedė prie dviejų publikacijų (nurodau chronologine tvarka, nors prisikasiau – atvirkščiai):
(a) [Laikraščio puslapis, skirtas Leonui Šerėnui: Kęstučio Zubkos (pasišnekėjusio su Šerėno bendradarbiais, kurių prisiminimais remiasi rašydamas) tekstas apie žmogų + tojo žmogaus eilių parinkinys], Darbas, 1998-10-03, nr. 113(6836), p. 5 – puslapis, kuriame savo medžiagą skelbia Pasvalio rajono literatų klubas „Užuovėja“.
(b) Jonas Laurinavičius, Kaip gyvi, mano kurso draugai?: Skiriu studentams lituanistams, 1959 m. įstojusiems į Vilniaus universitetą, kn. 3, 2011, p. 96–98, – rašinys „Kaip ta akivara pelkėje (Leonas Šerėnas)“.
Šitos dvi publikacijos susipynę, tad nuorodų vengsiu.
Taigi – biograma su digresijom; visi patikslinimai pageidautini.

Leonas Šerėnas (193?–1978-02-?), žurnalistas, poetas; spėtina: mokytojo, kompozitoriaus Antano Šerėno (1897–1947) sūnus. – Tiksli gimimo data/vieta kol kas [man] nežinoma, bet štai eilutės iš 1957-ais parašyto eilėraščio: „Stoviu basom kojom ant įkaitusio žvirgždo / Ten, Rytų Lietuvoj, ten, gimtajam krante.“ – Švenčionys/Švenčionėliai – toj pusėj, sutampa su vietos nuoroda 1953-ių publikacijoj Naujam gyvenime.
Vilniaus universitete 1959–1964 metais studijavo lietuvių filologiją (Jonas Laurinavičius pripažįsta, kad – kurso draugas; vadinas, buvo kurso draugas ir akademiko Algirdo Gaižučio, ir a.a. Marcelijaus Martinaičio, ir Algimanto Zurbos, ir fotografu tapusio Romualdo Rakausko, ir kt.). – Bet ar kurso draugai prisimena tokį Šerėną? – Neskambinau paklaust.
Laurinavičius: „Jis susituokė dar studijuodamas iš begalinės meilės. Žmona buvo Medicinos fakulteto studentė.“ – Bet meilės pradžia greičiausiai dar ikistudijinė: „Lieju ilgesį tykiai / Ir į Kriklinius tavo siunčiu...“ (1956) – žmona Janina iš Kriklinių, Pasvalio r.
Baigęs Universitetą, dirbo Trakų rajono laikraščio Spartuolis redakcijoj, paskui – Pasvalio Darbe. Ir gėrė. Gyvenant Pasvaly, žmona nebeištvėrė ir pareikalavo skyrybų
Citata iš Zubkos rašinio (perpasakodamas [nori nenori] suapvalinčiau melodramatinius aštriuosius kampus):
Pirmoji žmona Janina mylėjo Leoną, bet matydama, jog alkoholis stumia jį į pamišimą, pasitraukė. Atsiradusią tuštumą, trumpam nuslopinęs pyktį dėl nevykusio gyvenimo, Leonas pabandė užpildyti Kristina. „Vien išgirdęs jos batukų kaukšėjimą, jis visas persimainydavo“ (Regina Butėnienė).
„Kristina buvo labai graži, ją kvietė dirbti į televiziją, – prisimena Juozas Motieka. – Kai autokatastrofoje žuvo jos vyras, Šerėnas prie kapo prisiekė, jog ji bus jo.“
„Jo pasiryžimas buvo toks didelis, jog jis ėmėsi klastos, prievartos, atvirai ją terorizavo“ (Butėnienė).
„Kristina buvo labai išdidi. Nors ir gyveno kartu, duodavo Leonui suprasti, kad tai daro iš prievartos, ji tebemyli savo pirmąjį vyrą. Leoną tai gniuždė. Be to, jis irgi tebemylėjo savo pirmąją žmoną Janiną, – prisimena Juozas Motieka. – Darbe Leonas buvo draugiškas, lyriškos sielos (...). Kelias savaites prieš tragediją stovėdavo prie lango ir dūsaudavo. Nežinia, ką galvodavo. Norėdavome jį išblaškyti, prakalbinti, bet jis darėsi vis šaltesnis, vis niūresnis. Jutau, kad kažkas bręsta, kelis kartus sakiau Kristinai: ‘Būk atsargi...’“
Tai atsitiko 1978-ų vasarį:
Dvylika peilio dūrių buvo skirta Kristinai, nes L. Šerėnas su ja kartu buvo pragyvenęs tik metus. Dūris už mėnesį. Po to Leonas persipjovė venas, kraujais nutaškė grindis, duris ir sienas, kol, norėdamas visa greičiau baigti, stvėrė virvagalį...
Beje, Laurinavičius fiksuoja skaitytojų reakciją į publikaciją Darbe 1998-ais (laikraščio redaktorius Romualdas Stonkus persakęs): reakcija buvusi audringa ir neigiama – kam jūs spausdinate tokio šėtono eilėraščius!?
P.S. Kęstučio Zubkos rašinys prasideda taip:
Į „Užuovėjos“ klubą atkeliavo mašinėle atspausdintas, gražiai įrištas foliantas – Leonas Šerėnas „Iš lyrinio bloknoto“. Jame – 57 eilėraščiai, parašyti 1953–1975 m.
Kur tas „foliantas“ dabar – nežinia. Jei nurodyta ir 1953-ių data – gal pradedama nuo „Gimtosios žemės“?
Ką būtų galima pasakyt apie Šerėno eilėraščius? Jie laikui bėgant nei gerėjo, nei prastėjo (sprendžiu iš paskelbtųjų prie teksto apie autorių) – eiliavimai, mielai skelbiami rajoniniuose laikraščiuose ar kokiose tam tikro regiono literatų antologijose.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)