(1301) Tarp kitko: pasvarstymas II pasaulinio karo pabaigos dieną

ažnokai pasakoma ar parašoma, esą mirtis visus sulygina; kartkartėm priduriama – tai Marko Aurelijaus mintis. Kas turima omeny? Tiksli citata: „Mirtis sulygino Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą: arba jie įsiliejo į pasaulio kuriantįjį protą, arba suiro į atomus.“ (Sau pačiam VI:24) Nesiimsiu aiškint, kaip supratau; miglota mintis galvoj tesklando; tik tiek apydrąsiai galima pasakyt: ne tai, kad ir gyvųjų atminty Aleksandras Makedonietis ir jo mulų varovas po mirties taps lygūs. — Gal ir nevykęs įvadėlis įrašan karo, II pasaulinio, pabaigos dieną.

Algimanto Mikutos įvairių užrašų knygoj yra toks, 2018-ų:

KELI EPIZODAI IŠ LIGONINĖS. Galima sakyti, kad pažintys su realiu gyvenimu, realiais žmonėmis dabar man nutinka tik tokiom aplinkybėm. Taigi, ukrainiečių iš Vlasovo armijos kapinės. Pasakojo suvalkietis nuo Ąžuolų Būdos, su kuriuo gulėjau vienoje palatoje. Jo kaimo pakraštyje esančios kapinės, kurių dabar nematyti nė žymės. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo apsuptas Vlasovo dalinys – jam priklausę kažkiek vokiečių ir dauguma perėjusių į jų pusę ukrainiečių. Visi jie krito kaimo laukuose ir buvo čia pat sulaidoti. Vokiečius neva po karo iškasę ir išvežę, o ukrainiečiai, nes sovietų požiūriu jie išdavikai, taip ir likę. Netgi dabar, kai įsikūrė nepriklausoma Ukrainos valstybė, niekas neatvyksta jų perlaidoti ar kitu būdu pažymėti. O štai kitoje vietoje, ant kalnelio, apaugusio krūmais, kur sulaidoti prancūzai, mirę dar seniau – XIX amžiuje – lauko ligoninėje, įrengtoje pasiturinčio ūkininko sodyboje, stovi paminkliukas, krūmus laikas nuo laiko kažkas išretina. Žodžiu, kapinaitės matomos, nėra visai pamirštos. (p. 435–436)

— perskaitęs šį gabaliuką pirmiausia sutrikau: pala, bet juk gen. Vlasovo armija kitaip – Русская освободительная армия, Rusijos išvadavimo armija; kuo čia dėti ukrainiečiai? Nemanydamas, kad taip nei iš šio, nei iš to supainioti rusai ir ukrainiečiai, ėmiau kapstyt ir štai ką atkapsčiau. 1981-ais Winnipege išėjusių atamano Taraso Bulbos-Borovieco atsiminimų Армія без держави: слава і трагедія українського повстанського руху p. 310 rašoma: „там [gen. Vlasovo armijoj] їх [ukrainiečių] було понад 70%“ ir dar paaiškinama:

Української армії не було аж до весни 1945 року. А Власов почав вербування людей серед полонених ще влітку 1943 року, тобто ще довго перед проклямацією його Комітету. Замість голодової смерти в таборах, багато українців записалося добровільно в армію Власова. На цій підставі росіяни переконували німців, що концепція Власова єдино правильна, бо він має 70 відсотків українців. (ibid.)

Bet vis tiek Vlasovo armiją siet tik su ukrainiečiais – švelniai tariant, netikslu.

— pradėjus dėliot faktus į seką iškilo rimtesnis klausimas: ar apskritai Ąžuolų Būdoj galėjo būt kareivių, priklausiusių būtent gen. Vlasovo armijai? — Raudonosios armijos Kauno puolamoji operacija vyko 1944-ų liepos pabaigoj ir rugpjūtį, o Rusijos išvadavimo armija imta formuoti tik tų metų lapkritį. Aišku, reiktų dar perskaityt 2017-ais išleistą Joachimo Hoffmanno knygą Vlasovas prieš Staliną: Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. (iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė) ir tik tada galutinį atsakymą suformuluot.

O juk nebūna dūmų be ugnies? Nesitiki, kad Algimanto Mikutos palatos kaimynas savo pasakojimą apie žuvusių ukrainiečių kapines būtų iš piršto išlaužęs.

Bet ar kas imsis aiškintis? Vargu. Juolab tų kapinių „nematyti nė žymės“.

Prieduras (2024 XI 29) Vis dėlto radau ukrainiečių vokiečių kariuomenėj, tik ne prie Ąžuolų Būdos, o Dzūkijoj – Česukų kaime gimusio Juozo Kvaraciejaus (1908–1947) Policininko atsiminimuos (2015), kuriuos nusipirkau šią vasarą Merkinės muziejuj. Štai kas ten užfiksuota apie įvykius 1944-ų vasarą:

Apie liepos 8 d., naktį atskridę rusų lėktuvai pradeda bombarduoti Merkinę. [...] Vyksta dideli sprogimai. Žmonėms kyla panika. Padega Merkinės miestelį ir sugriauna daug namų, likusių nuo pirmo vokiečių bombardavimo. Aplink Merkinę kaimai irgi dega. [...] Daug žmonių miestelyje užmušė. Taip pat žuvo keli kareiviai ukrainiečiai ir keli kariški arkliai. (p. 179)

Ne keli, daugiau jų buvo, nes kitame puslapy dar paminėti: „Traukdamiesi vokiečiai pradėjo imti kiaules, galvijus, arklius su pastotėmis ir šiaip viską plėšti bei naikinti. Ypač plėšikavo ukrainiečiai, tarnavę vokiečių daliniuose.“ Taigi, buvo tuo laiku Lietuvoj ukrainiečių, tik jie niekaip nesusiję su jokia Vlasovo armija. Merkinėj buvo užmušti keli, prie Ąžuolų Būdos – gal daugiau, gal ir atskirai buvo palaidoti.

(1293) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, iii

[karas tęsiasi jau 200 dienų (prez. Zelenskis: „Сьогодні – 200 днів нашого спротиву. Нашої боротьби. Нашої вітчизняної війни. За волю, за незалежність, за право бути.“); iš aktualiojo ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlio [III 6 – IV 6; IV – V 7] aktualiausias šiomis dienomis užfiksuotas 60-ą karo dieną, IV 26: наступ – puolimas]

(η) sąsaja per atsparą

Skaitau naują Justino Sajausko knygą, išleistą šįmet LRS leidyklos, – miniatiūrų romaną Ten, už lango. Principas tas pats, kuris pasitelktas pirmoj šios temos Sajausko knygoj – Suvalkijos geografijoj (2001): epizodai iš įvairių vietų; skaitytojo galvoj dėliojasi bendras vaizdas; pokario puzzle. Epizodas, susijęs su Ukraina:

Zelenkõs miškas

[partizanų] Ryšininkė Papeikienė neša laišką į Papartėlius. Kad būtų saugiau, jis įsiūtas į puspalčio skverną.

Mišką kerta geležinkelis. Tik jai priėjus prie pylimo – kiūst prieš akis visas pulkas rusų. Sustabdo moterį, krečia.

Vienam kareiviui palto kampas sukelia įtarimą: kažkas lyg brakštelėjo. Kareivis pasikviečia draugą. Tas pačiupinėja įsiūtą popierių, pačiupinėja...

– Nieko nėra, klijuotė, – pareiškia.

„Gal buvo ukrainietis, kad taip pasakė, – po daugelio metų prisimena nuslinkusį mirtiną pavojų moteris. – Ten irgi buvo tokių sukilėlių.“ (p. 269–270)

Omeny turima UPA, Українська повстанська армія. — Kai buvo renkami pinigai Bayraktarui, pavadintam Vanagu (aliuzija į Ramanauską-Vanagą), pagalvodavau: ar sąsajos per XX amžiaus istoriją – ginkluotas priešinimasis okupacijai (Ukrainos ir Lietuvos partizanai kovojo ilgiausiai ir stipriausiai) ir nesusitaikymas net atsidūrus nelaisvėj (turiu omeny, pvz., sukilimą Norilsko lagery; žr. kn. Norilsko vyčiai) – turėjo įtakos to vyksmo spartai? Latviai ir estai tokių iniciatyvų, regis, nesiėmė.

(θ, 2023 IV 6) žodiniai karo atspindžiai

prae scriptum

antradieniais keliauju į VDA Titaniką; ir akys vis užkliūva už Maironio gatvės pačioj pradžioj esančio skelbimų stulpo,

kurį galima pamatyt ir 1950 metų nuotraukoj; dabar jis Ukrainos vėliavos spalvų; jei turi laiko, gali perskaityt

Katerynos Michalicynos eilėraštį „свiдоцтво про смерть“ = „mirties liudijimas“ (vertė Marius Burokas);

net autorės ir vertėjo autografai yra

pamatęs tuos tekstus vis prisimenu, kad ketinau šį tą užfiksuot; seniai tas ketinimas atsirado

— Šiaurės Atėnuos (2022 X 7, nr. 19) buvo kriptonimu -d- pasirašytos „Kelios pastabos paraštėse“ – pasvarstymai apie naują lietuvių kalbos ir literatūros programą. Paminėta ir ukrainiečių literatūra:

Ukrainiečių autorių programoje šiek tiek yra, bet apie šiuo metu vykstantį epochinį lūžį, kuriame paskutinį žodį tars aišku kokia jėga, knygos dar tik bus parašytos. Neaišku, kas jas parašys ir kada jos bus išverstos, todėl programoje kokia nors išnaša pažymėčiau gaires, kad jos būtų įtrauktos, kai atsiras. Programos visada turi numatyti bent žingsnį į priekį. (p. 4)

Žodinių karo atspindžių yra, ir daug, ir jie verčiami į lietuvių kalbą. Daugiausia, aišku, eilėraščių (ir periodinėj spaudoj, ir knygų jau išleista, tarkim, Antano A. Jonyno sudaryta ir išversta rinktinė atmintis ugnis deguonis: iš mūsų laiko Ukrainos poezijos, Serhijaus Žadano eilėraščių rinktinė tarsi žuvį į juodą krantą (sudarė Marius Burokas, vertė Vytas Dekšnys), gal ir dar kas yra), bet: kokiam nuošimčiui gimnazistų patinka skaityt poeziją? Jei būt surengta apklausa: ar pritariate Witoldo Gombrowicziaus požiūriui, išsakytam rašinyje „Prieš poetus“ (eilėraščių beveik niekas neskaito, be to, poezijos pasaulis yra fikcinis bei suklastotas), tikrai daugiau negu pusė atsakytų: pritariam, ir dar kokį šauktuką pridėtų. — Tai ką siūlai gimnazistams tinkamo? — O jei ką nors pasiūlius iš Ostapo Slyvynskio Karo žodyno (Literatūroj ir mene praeitų metų rudenį buvo paskelbti penki to žodyno pluoštai, versti Jurgitos Jasponytės). Kas tai per kūrinys, galima sužinot iš autoriaus įvado prieš pirmą pluoštą; skaitydamas pagalvojau: juk lygiai tas pats principas, kaip ir ankstesniam šio įrašo gabaliuke cituoto Justino Sajausko – iškalbingi epizodai, kuriuos kokie nors komentarai tik sugadintų; du pvz.:

Močiutės

(Jurijus, Charkivas)

Dviejų močiučių butai priešais stovėjusiame name buvo suniokoti, o į svetimus eiti jos nenorėjo, nes svetimi. Todėl tiesiog sėdėjo ant suolelio prie laiptinės. Ten ir mirė nuo skeveldrų. Ten mes jas ir palaidojome, kieme, kasdami duobes tarp apšaudymų. (LM, 2022 IX 9, nr. 15, p. 54)

Praha

(paauglė, kurios vardo nepaklausiau, Charkivas)

Aš tokia, kad visada viską atidedu. Netgi vaikystėje visokius skanumynus atidėdavau, kad paskui gražiomis aplinkybėmis suvalgyčiau, na taip, prie žvakių šviesos ar žiūrint gerą filmą. Ir dažnai nebūdavo laiko, jie guli guli, ir tada imi juos tiesiog valgyti, o jie jau ir nebeskanūs. O dar aš visada į Prahą norėjau, ten mūsų giminės. Ir niekad nebūdavo laiko nuvažiuoti. O dabar pagaliau važiuoju, ir jokio džiaugsmo. (LM, 2022 X 21, nr. 18, p. 53)

Nežinau, gal klystu, bet man atrodo, kad va tokie trumpi teksteliai būtų visai suvokiami gimnazistams, šį tą sakantys apie karą. Bet įžvelgiu bėdą: būtų prašoma juos komentuot, o to daryt visai nesinorėtų.

P.S. Per Poeto premjerą buvau sutikęs Marių B. ir Jurgitą J. Sakau: labai stiprūs tie Slyvynskio tekstai, gal net knyga kada bus? – Atskira knyga Словник війни dar, regis, neišleistas, apie vertimą per anksti šnekėti.

(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —

(δ) paikas mintigalis

                       — kliomba prie Britų ambasados, 2022 V 24 iš ryto —                       

— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).

— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

                 — ta pati kliomba VIII 17; geltona baigia užspaust mėlyna —                 

(ε, VIII 19) du kraštovaizdžiu

— grįžęs darban po atostogų ant stalo radau dovaną – naują Šiaurietiškų atsivėrimų numerį (ačiū žurnalo redaktorei Agnei G.). Kas be ko, ne tik Redaktorės žodis baigias Slava Ukraini! – yra ir pluoštelis Vlado Braziūno išverstų ukrainiečių eilėraščių. Pirmas – garsusis Taraso Ševčenkos „Priesakas“, parašytas 1845 XII 25 Perejeslave (2008-ais net specialus muziejus įkurtas – Музей «Заповіту» Тараса Григоровича Шевченка). Prasideda:

Tai palaidokit, kai mirsiu,

Mane ant kurgano,

Vidury plačiosios stepės

Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,

Dniepras ir jo kriaušiai

Būt matyti, būtų jausti,

Kaip siautingas siaudžia. (2022, nr. 1, p. 86)

Na ir kaip skaitydamas neprisiminsi, ką prisakė Julijai Janulaitytei-Biliūnienei Jonas Biliūnas 1905-ų sausį:

Kad numirsiu, man’ pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,

Motinėlė ką dainavo,

Kai ant kelių mažą migdė

Ar lopšy mane lingavo.

Nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, ką aprašė Ševčenko ir Biliūnas, – geidžiami pomirtiniai kraštovaizdžiai? – Biliūno priesakas buvo įvykdytas praėjus keturiom dešimtim su viršum metų po mirties (†1907 XII 8 Zakopanėj, ten ir palaidotas; Liudiškių kalvoj perlaidotas 1953 VII 1). O Ševčenkos? Mirė 1861 III 10 Petrapily, ten ir palaidotas; perlaidotas netrukus, gegužį:

Остання подорож Тараса Григоровича тривала два тижні й була схожою на гастролі рок-зірки. Москва, Тула, Орел, Глухів, Батурин, Ніжин: у кожному населеному пункті, де вони зупинялися, збігалися гімназисти, інтелігенція та прості витріщаки. (cit iš čia)

Į kapą Černečios kalne, kuris dabar vadinamas Taraso kalnu, palaikai įleisti buvo 1861 V 22.

(ζ, VIII 24, День Незалежності України) apie laiko suvokimą ir ukrainiečių dainavimą

— jau pusę metų ukrainiečiai ginklu gina savo nepriklausomybę (taip, karas prieš Ukrainą prasidėjo daug seniau, bet tik šįmet ėmėm tatai suvokti kaip tikrą karą). — Pastaruoju laiku, jau kokia savaitė, galvoj sukiojas mintis, kurią dienorašty 1943 VI 12 užsirašė  trylikametis (*1929 I 2) Algimantas Katilius, 1941-ais su motina, broliu ir dviem sesutėm ištremtas į Novosibirsko sritį ir pradžioj tikėjęs: vos tik baigsis karas, visi tremtiniai grįš Lietuvon:

Jau baigiasi antrieji karo tarp Vokietijos ir SSSR metai, o pabaigos vis dar nesimato. Paradoksas: kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tolsta jo pabaiga. Pradžioje atrodė, kad pabaiga tuoj tuoj, o dabar galo nesimato. (AlgK, Tremtinio užrašai, 2013, p. 361)

— kada Ukraina švęs pergalę? Nežinau, mano įsivaizdavime ta šventė vis tolsta, veikia tas AlgK suvoktas parodoksas: kuo ilgiau – tuo toliau. — Tikslindamasis citatą pagalvojau: gal atkreipus dėmesį ir į lietuvių ir ukrainiečių susitikimus pietų Sibire?

1942 m. vasario 20 d., penktadienis

Atrodo, kad mūsų fermoje [Zaprudichinsko sovchozui priklausanti karvių ferma – MTF, moločno-tovarnaja ferma; lokalizacija: artimiausias kaimas, už 6 km, – Petropavlovka, artimiausias miestas, už maždaug 90 km, – Karasukas, prie pat Rusijos–Kazachstano sienos, iki srities centro Novosibirsko – apie 400 km] gyvena tik tremtiniai ir gandų apie gerą gyvenimą privilioti žmonės. Dauguma jų ukrainiečiai [...] Daugiausia ukrainiečių į Sibirą atvažiavo 1927 metais, kada Ukrainoje siautė badas ir nederlius. (p. 165) [Greičiausiai apsirikta dėl datos – didysis Badmyris (Holodomoras) buvo 1932–1933 metais; yra Tetianos Boriak straipsnis apie tatai naujausiam NŽ-A numery (nr. 5, p. 13–20, vertė Vytas Dekšnys).]

1943-iais už vagystę AlgK buvo papuolęs į Bijsko nepilnamečių pataisos koloniją; grįžo sovchozan, dirbo vėl prie karvių. Iš skyrelio „1944-ieji – ‘gyvenimo dugne’ metai“ (aprašyti jau XXI amžiui prasidėjus):

Pavasarį ir prasidėjus vasarai atsigavo visos moterys. Po vakarinio melžimo ir skurdžios vakarienės susirinkdavo prie vieno iš namų ir plepėdavo, juokaudavo, pasakodavo įdomias istorijas... Labiausiai mane jaudino jų dainavimas: dainuodavo dažniausiai ukrainiečių liaudies dainas:

Vypregaite, chlopcy, koni.
Da legaite nočevat,
A ja pidu v sad zelionyj
Sokronyčenko kopat.

Kopal, kopal kryničenko
Vo zelionomu sadu,
Či nevyjdet divčinenko
..............................

Iki šiol neužmiršau vienos iš labiausiai mane jaudinusių dainos žodžių, nors taip ir neišsiaiškinau, ką reiškia „sokronyčenko“ ir „kryničenko“... Neįprastai skambėjo posmų pabaigos: balsas būdavo pakeliamas, ilgai tęsiamas ir palaipsniui nutildavo kaip aidas tolumoj... Visai priešingai negu Lietuvoj, kur balsas užbaigiant dainą visada nuleidžiamas. Pradžioj tai man nelabai patiko, bet vėliau pripratau ir net pamėgau... Daug vėliau teko skaityt, kad tokį ukrainiečių dainavimo būdą lėmė lygumų, stepių kraštovaizdis Ukrainoje. Dar nepaminėjau, kad tarp melžėjų buvo tik trys pagyvenusios moterys. Visos kitos buvo jaunos, daugiausia netekėjusios, kurių jaunikius atėmė karas... Vaikų jos neturėjo, apie tėvus ar gimines, likusius vokiečių okupuotose teritorijose, dažniausiai nieko nežinojo... Jos gyveno vienos, atskiroje zemliankoje. (p. 566–567)

Kas per daina jaudino paauglį lietuvį pietų Sibire – išsiaiškinau, radau youtube; pirmi du dainos posmai ukrainietiškai:

Розпрягайте, хлопцi, коней,
Тай лягайте спочивать,
А я пiду в сад зелений,
В сад криниченьку копать.

Копав, копав криниченьку
У зеленому саду,
Чи не вийде дiвчинонька
Рано вранцi по воду.

Nieko keisto, kad AlgK atminty kai kurie žodžiai sukibo ar šiek tiek pasikeitė, taip dažnai būna; o криниченька – šulinėlis, mažybinė ž. криниця (šulinys) forma.

(1288) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, i

— — [vietoj aktualiojo žodynėlio: pradžia, tęsinys] — —

(α) 50 ir 50 – prof. Hruševskis ir dr. Basanavičius

— V 8 vakare, kalbinamas Marko Feigino, Oleksijus Arestovyčius vilkėjo juodus marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu РУСЬ УКРАÏНА; gal klystu, bet toks įspūdis susidarė: norėjo, kad į užrašą būtų atkreiptas dėmesys. — Atkreipiau. Ir prisiminiau Mychajlo Hruševskio, ukrainiečių istoriografijos mokslo pradininko, daugiatomį veikalą, jo opus magnum Історія України-Руси, kuriame grindžiama ir plėtojama mintis, kad Kijevo Rusia buvo ukrainietiška valstybė; ukrainiečiai ir rusai – ne tik etnogenetiškai skirtingos tautos, jų ir valstybinės raidos kryptys skiriasi: Ukraina demokratijos, o Rusija vienvaldystės link. (Gal ir ne visai preciziškai persakiau.) — Ne, specialiai nesidomėjau ukrainiečių istoriografija; atsitiktinumas lėmė, kad Hruševskiu vos vos pasidomėjau. Tas atsitiktinumas: per karantiną tvarkydamas popieryną, radau išsiplėtus kelis lapus iš Kultūros barų, 1982, nr. 5: Rimanto Vėbros str. „J. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas“ (p. 65–68) ir tuoj po jo esanti Domo Butėno parengta publikacija „J. Basanavičiaus laiškai M. Gruševskiui“ (p. 68–69) – trys Lietuvių mokslo draugijos pirmininko laiškai atitinkamos ukrainiečių draugijos (Наукове товариство імені Шевченка) pirmininkui (saugomi Ukrainos centriniame valstybiname istorijos archyve, f. 1235, ap. I, b. 336). Iš pirmo laiško paaiškėja, kodėl ir kaip Lvivo universiteto Visuotinės istorijos katedros prof. Hruševskis tapo LMD nariu korespondentu (VLE tepaminėtas pats faktas):

 Vilnius, 1908.VIII.15(28)

Maloningasis Pone,

Jūsų malonus laiškas su karštu sveikinimu lietuvių atgimimo veikėjams, kurį aš perskaičiau metiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime liepos 5 d., padarė visiems puikų įspūdį, ir man pavesta pareikšti Jums už parodytą mums užuojautą nuoširdžią padėką. Gerbdama Jūsų mokslinę veiklą, kuri liečia ir Lietuvos istoriją, ir reikšdama dėkingumą, Lietuvių mokslo draugija Jus priėmė nariu korespondentu, apie ką Jums ir pranešame dabar siųsdami laišką lietuvių kalba. Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių susiartinimas esant tiekai daugeliui bendrų kultūrinių, ekonominių, politinių interesų ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Iš mūsų pusės – susiartinimo idėją ir jos įgyvendinimą mes priimtume su dideliu džiaugsmu. Lieka tiktai dirbti šia kryptimi, pradžioje – spaudos pagalba, ir man atrodo, jog nenugalimų kliūčių nesutiksime.

Spaudžiu Jūsų draugišką ranką ir prašau priimti nuoširdžią pagarbą.

                                                                                     Daktaras Basanavičius

Laiškas rašytas lietuviškai; Hruševskis nemokėjo lietuviškai, ergo, tai tik lietuviškoji laiško dalis, kita dalis turėjo būt vertimas į rusų kalbą. Ir LMD susirinkimo narius pradžiuginęs 1908.VIII/1(14) rašytas Hruševskio laiškas buvo dvidalis: ukrainietiškai + переводъ į rusų (LLTI BR F2-891; regis, niekur neskelbtas). Kiti du, 1910-ais rašyti, laiškai susiję su spauda: 2-as – prierašas prie grąžinamos str. apie lietuvių atgimimą korektūros, 3-ias – prierašas prie siunčiamo dr. JB referato „Apie lietuvių liaudies dainas“: gal tiksiąs prof. Hruševskio redaguojamam leidiniui Літературно-науковий вістник. — 1926-ais išėjo prof. Hruševskio Автобіографія: įdomu, yr paminėta, kad buvo LMD narys korespondentas, kad susirašinėjo su dr. Basanavičium? O kad abu papuolė ant to paties nominalo pinigų – aišku, grynas atsitiktinumas, nors kai kas mano, kad atsitiktinumų išvis nebūna.

(β, V 13) Слава Україні! — Героям слава!

— vakar išsiunčiau el. laišką Lietuvių kalbos draugijos Valdybos pirmininko pavaduotojai Ritai U. – pasiūlymus, kokie žodžiai ir posakiai, manyčiau, galėtų varžytis Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuos kitų pradžioj. Neabejoju, pretendentų sąraše jau yr Šlovė Ukrainai!; pasiūliau abiem kalbom: Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! (nes vartojam ir originalų, ir verstinį šūkio [ukr. гасло] variantą). Atsiliept dera: Героям слава! — Dėl atliepo lietuviško varianto esu šiek tiek galvojęs (nes matytas Didvyriams šlovė! nepatiko).

(i) — Herojų neversčiau, palikčiau graikiškos kilmės žodį. Gramatinė vyr. g. kaip apibendrinamoji – viskas tvarkoj; o renkantis leksemą įsijungia „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Ukrainiečiai skelbiasi esą нацiя героїв; nors gal galėjo ir kaip nors kitaip – нацiя богатирів ar pan. [Sovietmečiu daugiavaikės motinos vadintos: rus. мать-героиня, ukr. мати-героїня, o liet. motina didvyrė, – nors toks dūrinys – nesusipratimas (moteris vadinama vyre), bet savas; durnai skamba, bet svarbiau, kad lietuviškai.] Nėra vieno lietuviško žodžio, kuris tiktų ir herojui, ir herojei įvardint, ir tas užfiksuota (pirmąkart?) 1933-iais išėjusiam Jono Barono (1873–1952) rusų–lietuvių kalbų žodyno 2-am leidime (p. 94): герой, героиня – herojas, didvyris, didmoterė; ‖ pirmasis a[rba] svarbusis (apysakos) asmuo (žodis didmoterė yra ir LKŽ, žr. printscreeną dešinėj). Jei abiejų lyčių ukrainiečius herojus norėtumėm vadint lietuviškai, turėtumėm sakyt/rašyt: ukrainiečiai – didvyrių ir didmoterių nacija (plg. pvz.: Marija Stankus-Saulaitė apie Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį Balsai iš anapus, 1989 [žr. p. 7]: „Andriekui pasiseka savąja vaizduote pasiekti mums palyginus mažai pažįstamų didvyrių ir didmoterių vidinį gyvenimą. Jis tuo būdu išryškina tikrą herojiškumą: ne tiek kardo jėgą ir pergalę, charakterio kietumą ar valios ryžtingumą, kiek pajėgumą nepasiduoti ir neprarasti vilties didžiausiuose sunkumuose, nesuprantamose kančiose, neišvengiamose dvejonėse ir kiekvieno mūsų patirtame silpnume“; ir daugiau didmoterės vartojimo pvz. galima pateikt: Vilius Bražėnas apie Adą Urbonaitę, s. Benvenutą OSF, 2010: Tautos Didmoterė; Romas Sadauskas, 2014: „Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda“; Aldona Ruseckaitė, 2020: „Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!“). — Gan pavyzdžių ir argumentų; vietoj vieno žodžio (herojai) telktis du (didvyriai ir didmoterės) – ne, tikrai neverta.

(ii) — Žodynėly III 16 užfiksavau ukr. žodį воля, turintį dvi reikšmes: valia ir laisvė (iš tų dviejų reikšmių net kurpiama teorija apie ypatingą ukrainietišką laisvę, valingą laisvę; nors nepriešinama, bet galima suprast: kitų laisvės paskydusios). Žodį слава galima verst ir šlovė, ir garbė. Mano lietuvių kalbos nuojauta sako: jei manom, kad verta, Aukščiausiąjį dera šlovint, o Jo sūnų – garbint (plg. ukr. Слава Ісусу Христу! ir liet. Garbė Jėzui Kristui!). Ar šituos niuansus (ką dera šlovint, ką – garbint) galim pasitelkt turėdami omeny Ukrainą ir jos žmones? Manyčiau, taip.

paminklas Šventybrasty (fotografuota 2026 VII 8)

— — pasvarsčius susidėsto toks variantas: Šlovė Ukrainai! — Herojams – garbė! [Nežinau, gal šitie filologiniai svarstymai ir nieko verti.]

P.S. (2023 II 17) Tai, kas čia buvo užfiksuota, pasitelkiau rašydamas tekstelį, skirtą Metų žodžio ir Metų posakio rinkimams. Beje, publikaciją alfoj.lt iliustruojančiam vaizde, Ukrainos vėliavoj su ištara ir atitaru, yra du transliteracijos riktai: turėtų būt Ukrajini (nes ї = ji) ir Herojam (nes я = ja). Deja, Mažajam ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyne (kol kas pirmam ir vieninteliam) duota tik viena žodžio слава reikšmė – šlovė (p. 456).

P.P.S. (2023 II 22) Vakar baigės Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai. Komisija išrinko karas ir Слава Україні! / Šlovė Ukrainai!; internetiniam balsavime karas trečioj vietoj, Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! – antroj. Išsamiau čia.

P.P.P.S. (2025 XI 12) Dar vienas argumentas, kodėl herojams – garbė, o ne šlovė: yra šiokia tokia tradicija. Tarkim, 1938-ais Šventybrastyje buvo pastatytas paminklas 1963-iųjų sukilėliams, žuvusiems Daniliškio palivarke (skulpt. Kostas Rameika); jame iškalta frazė: „Garbė nugalėtiems!“ [žr. foto dešinėj]. Ir Biržų girioj 1936-ais pastatytame paminkle garbė: „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863.V.5–7. dėl Lietuvos laisvės.“ Nemunaity stovinčio paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę postamente įrašyta: „Garbė žuvusiems už tėvų žemę“.

(γ, V 14) ką rinktis: stovyklą ar lagerį?

[šitie pasvarstymai – ankstesnių papildas; kad ne visada, manyčiau, reiktų vadovautis patarimu „rinkis žodį sãvą“] 

— koncentracija, filtracija – žodžiai, kurie pirmiausia siejas su chemijos pamokom; bent aš juos pirmąkart išgirdau būtent mokykloj; pasižiūrėjau VLE: koncentracija (apie tirpalus ir medžiagų mišinius), koncentracija (apie ekonominę veiklą), koncentracija (nervinių procesų savybė); filtracija – apie skysčius ir dujas. Pasižiūrėjau LKŽ: koncentracija – ir skysčių, ir kapitalo; pridėtas ir frazeologizmas [sic!] koncentracijos stovykla – suimtųjų ar karo belaisvių izoliavimo vieta; žodžio filtracija LKŽ nėr; VLE yra atskiras str. koncentracijos stovyklos; filtracijos stovyklos – nėr. Nors tokių buvo ir yr.

Pastaruoju laiku skaitėm/skaitom, girdėjom/girdim apie RF okupuotoj Ukrainos teritorijoj (noris tikėt: laikinai) tokias veikiančias (rus. фильтрационный лагерь). Labai abejoju, ar Lietuvos žurnalistai vartoja žodžių junginius filtracijos stovykla, filtravimo stovykla todėl, kad ukrainiečiai tai vadina фільтраційний табір. (Neteko matyt/girdėt, kad kas minėtuos ž. junginiuos vietoj koncentracijos ir filtracijos siūlytų vartot savus žodžius kaupiamoji/telkiamoji  ir košiamoji/atrenkamoji; būtų Dabušis II.)

— LKŽ yr lageris, 2-a reikšmė: vieta, kur laikomi karo belaisviai, kaliniai; iliustracija – Balio Sruogos sakinys: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis“. Kaip ž. iliustraciją galima pasitelkt ir kitą BalS Dievų miško sakinį „Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Dalia Grinkevičiūtė trumpuosiuos atsiminimuos apie 1941-ų birželį suimtus vyrus: „jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti“ (ar galima įsivaizduot, kad šiame sakiny vietoj žodžio lagerius būtų žodis stovyklas?).

Lageris, koncentracijos lageris, konclageris, GULagas (L = лагерей); lagerininkas (aišku, humoro jausmą turintis Sibiro lagerininkas gal kada juokaudamas ir pavadindavo save stovyklautoju; Stutthofo kaliniai, kai tapo vad. garbės kaliniais, buvo panašesni į stovyklautojus). Lageris siejasi su visišku laisvės suvaržymu, prievarta, o stovykla – su laisve ar laisvės tik apribojimu; todėl nerėžia ausies ar akies, pvz., pabėgėlių stovyklos, nors tvarka jose (kaip įsivaizduoju) ir griežtesnė negu poilsiautojų stovyklose ar čigonų taboruos. — Turėdamas omeny, kaip filtruojami norintieji pasitraukt iš okupuoto, tarkim, Mariupolio ar kitų vietų, – vartočiau žodžių junginį filtracijos lageriai.

P.S. 1945 X 24 įsteigta pasaulinė organizacija sovietmečiu lietuviškai vadinta Suvienytosiom Nacijom (SNO; ir atkurtos Nepriklausomybės pačioj pradžioj dar taip); dabar vadinam Jungtinėm Tautom (JTO). Suvienytąsias tikrai reikėjo pakeist jungtinėm (JAV XIX a. pab. – XX a. pr. irgi buvo vadintos Suvienytosiom Amerikos Valstybėm). Bet nacijų keist tautom nevertėjo, nes tauta ≠ nacija: visos nacijos yra tautos, bet ne visos tautos vadintinos nacijom – tik tos, kurios turi savo valstybę (kiek JT narių? – 193; kiek pasauly tautų? – regis, per 3000). — Taip, gasiliūnas šitoj srity diletantas, neverta tokio klausytis. Internete galima rast Pauliaus Kavaliausko ir Mindaugo Jakučio str. „Tautos ir nacijos sampratos problema“ pdf formatu ir pasiskaityt.

[patarimą „rinkis žodį sãvą“ keisčiau patarimu „rinkis žodį sąmoningai“]

(1283) Tarp kitko: Vytauto Mačernio kapavietė, 1971

— karo pabėgėliai, civilių aukos per apšaudymus; nesant galimybių žuvusį ar mirusį palaidot kapinėse, kasamos duobės gyvenamųjų namų kiemuos, tikintis: po karo bus galima perlaidot — — protas linkęs dalykus gretint – panašiai ir Lietuvoj buvo 1944-ais, frontui slenkant į vakarus — spalio 7-ą, šeštadienį, Vytautą Mačernį užmušė per Žemaičių Kalvarijos parengiamąją apšaudymą  atskridusio patrankos sviedinio skeveldra — jei ne visai priartėjęs frontas, Mačernio kūnas būtų buvęs palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, būtų palydėjęs ir kunigas, būtų pašventinta kapo duobė (beje, sesuo Valerija yra minėjusi, kad laidojant – spalio 8, sekmadienio vakare, vad. Žyrynėly – dalyvavęs ir pusmetį pas Mačernius slapstęsis pabėgęs karo belaisvis lakūnas Dimitrijus Moisejevas, su kuriuo VytM žaisdavęs šachmatais) —

Kairėj – kaip atrodė VytM kapavietė praeitų metų vasarą.

Dešinėj – mėgėjiška nuotrauka, kurią neseniai už porą eurų nusipirkau vienam internetiniam aukcione. Aišku, norėjos išsiaiškint, kada fotografuota (akis iškart užkliūva: paminklinian akmenin dar neįmontuotas VytM portretas; įsižiūrėjus galima pamatyt: dar tik pažymėtas ovalas). Kad šeima stato paminklą, sesuo Valerija Vytautui Kubiliui pranešė 1971 II 15 rašytam laiške: „O dabar kas dėl paminklo. Dirbėjo aš jo asmeniškai nepažįstu, tik žinau, kad jis yra baigęs kažkokią menininkų mokyklą ir tam darbui labai gabus žmogus. Jis nori, kad ne tik paminklą pastatyti menišką, bet ir jėgų pridėti prie viso šito kalnelio sutvarkymo. Didžiąją dalį sumos, žinoma, mes, šeima, sudėsim, bet dalį ir Jis. Jo pavardė Raštikis. Bus paminklinis akmuo (žinoma, be Šventųjų).“ (LLTI BR, F84-29) Raštikis – Sedoj gyvenęs meistras Vladas Raštikis, ne tik paminkliniu akmeniu pasirūpinęs; 1995–1996-ais įgyvendinęs ir Konstantino Bružo sumanymą – akmens plokštėse iškalęs Vizijų citatas. — Kada galėjo būt fotografuota? Spėčiau, 1971-ų pavasariui baigiantis, gal jau vasarai prasidėjus (Vitas Valatka Vytautui Kubiliui 1971 VI 7: „Ant kapo pastatė artimieji paminklą“, LLTI BR, F84-39). — Ir dar vienas klausimas kyla žvelgiant į tą mėgėjišką nuotrauką: tas ten kairėj, šalia paminklinio akmens ir tiesiai prieš jį gėlėm apsodinto ploto? Gal klystu, bet: ar tai ne senasis kapas, kuris sutvarkius kapavietę buvo sulygintas su žeme?

P.S. Vienintelėj vietoj radau mintį, kad gal vertėtų Vytautą Mačernį perlaidot Žemaičių Kalvarijoj (Konstantino Bružo laiške Vytautui Kubiliui, 1971 VI 14; LLTI BR, F84-25).

(1282) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, III 6 – IV 6

lipdukas ant skelbimų stulpo,
Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių kampas, 2022 III 1 

Prae scriptum Kelis mėnesius nieko naujo šiame tinklarašty nesirodė. Šįryt pagalvojau: verta pamėgint grįžti ir šį tą fiksuot.

Kaip galim підтримати [pidtrymaty – paremti] Ukrainą? Taip, galim paremti moraliai (tik nereiktų užsiimt saviapgaule, esą mes su jumis; mes tik šalia); taip, materialiai (daiktais ar pinigais); taip, kas ką gali, tas tą daro. Pradėjus žiūrėt retransliuojamą TV Украïна 24, dingtelėjo – o jei per dieną išmokčiau po vieną ukrainietišką žodį? Suprantu, toks dalykas nevadintinas parama; gal vadintinas pagarba? (Beje, ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyno, regis, nėr, tik pora pasikalbėjimų knygelių. Beje 2: pradžioj įrašo pavadinime buvau subaksnojęs ukrainų–lietuvių, bet pataisiau į ukrainiečių; kiniečiai virto kinais, o ukrainiečiai ukrainais... –  ne, neverta būt užsispyrusiam; ne leksemų forma lemia žodžių prasmę.)

¶  Klausydamiesi žinių, mažiausiai kelis kartus išgirstam žodį вибух [vybuch], dažniau daugiskaitą – вибухи; asociacija pagal skambesį [buch!] mus kreipia teisingom pusėn: sprogimas, sprogimai. Beje, ir lenkai vartoja tą patį žodį wybuch, ir gudai – выбух [vybuch].

¶  Vaizdo įrašuos girdim: prie Rusijos kareivių užgrobtų viešųjų pastatų susirinkę žmonės skanduoja ne tik rusiškai: По-зор!, bet ir ukrainietiškai: Гань-ба! [han’-ba]. – Skanduoja tai, ką mes skandavom prie užgrobtų pastatų Vilniuj 1990–1991-ais: Gė-da! (Tokiai skanduotei patogiausias dviskiemenis žodis; ir gudai turi ганьба, ir lenkai hańba).

¶  (III 7) Jei pastarosiom dienom matom kokius nors puolamo ir niokojamo Charkivo vaizdus, dažniausiai jų centre būna žodis didžiosiom raidėm ТРУХА [trucha] – pavadinimas žinių apie minėtą miestą telegramo kanalo; kiek suprantu, pagrindinė kalba tame kanale, arba sraute, – rusų. Žodis труха yra ir rusų, ir ukrainiečių kalboj. Skambesys veda prie antros žodžio reikšmės – trūnėsiai, o pirma – ta, kuria žodis vartojamas žinių apie Charkivą pavadinime, – pabiros.

¶  (III 8) Kokia didžiausia ukrainiečių svajonė? Manyčiau, перемога [pėrėmoha], pergalė. 2022 III 4–6 atliktos apklausos duomenimis, į klausimą „Чи вiрите Ви у перемогу Укаïни у вiйнi з Росиєю?“ (Ar tikite Ukrainos pergale kare su Rusija?) teigiamai atsakė 77,8% apklaustųjų (netiki 19,4%, neturi nuomonės 2,7%).

¶  (III 9) Kartkartėm galima išgirst ar perskaityt (pvz., čia) žodį рашисти [rašysty; dgs.] – taip pavadinami žmonės, besivadovaujantys rašizmo ideologija; žodis vadintinas neologizmu, bet jau pagyvenusiu; 2022 III 3 rašistas įrašytas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynan, nors vartojamas nuo 2014-ų (pvz., žr. Rimvydo Valatkos tekstą, paskelbtą 15min.lt 2014 X 12). [P.S. IV 22 Rimtas tekstas apie okupantų įvardus.]

2022 III 13 Vakar besiklausant pokalbio su buv. Ukrainos
vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu 9:33 akis užkliuvo už vaizdo
su šūkiu, kurio autorius – prozininkas Pavlo Zahrebelnij (1924–2009):
„Хай живе неоднаковість, слава відмінностям!“
(Tegyvuoja įvairovė, šlovė skirtumams!).
Šis šūkis iš Mariupolio, virtusio pragaru; atsirado 2017-ų rudenį
ant Paazovės valstybinio technikos universiteto sienos (žr. čia).
What do you read, my lord? / Words, words, words.

¶  (III 10) Pergalės nenukrenta iš dangaus; kiekviena pergalė turi savo kainą. Todėl šalia žodžio перемога yra žodis втрати [vtraty, dgs.] – praradimai, netektys; nuostoliai; žala. (Ką tik pagooglinau: втрати – apie 13 500 000 rezultatų.)

¶  (III 11) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vargu ar verta ieškot žodžio; aišku: незалежність [nėzalėžnist’] – nepriklausomybė. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktas (Акт проголошення незалежності України) buvo priimtas 1991-ų rugpjūčio 24-ą. Dabar skaitant tą dokumentą akys sustoja prie teiginio „Територія України є неподільною і недоторканною“ – Ukrainos teritorija yra nedaloma ir neliečiama [?; nežinau, ar tiksliai išverčiau]; bandymai sukurti nepriklausomą valstybę 1918 metais neminimi.

¶  (III 12) Taip, kiekviena gyvybė turi nelygstamą vertę; bet tai tik principas. Kai miršta ar žūsta žmogus (kaip čia pasakius?) jau besileidžiantis gyvenimo nuokalnėn ir kai miršta ar žūsta žmogus, vos pradėjęs gyvenimo kelią – juk skirtingai reaguojam. Šios dienos žodis: дитина [dytyna; mot. g.] – vaikas, kūdikis; frazė: смерть дитини (vaiko mirtis). [III 29: 144 дитини загинули через збройну агресію РФ в Україні]

¶  (III 13) Šiandien trylikta (velnio tuzinas); žodis – пекло [pėklo], kurio nebūtina verst, patys tokį vartojam, nors žodynuose prieš jį dedamas × (esą – nevartotinas). LKŽ nurodoma, kad tai skolinys iš lenkų [nuėję paspausit: Ieškokite]. — Vartojimo pavyzdys: Пекло й армагедон, – мер Маріуполя описав ситуацію в місті (dar žr. vaizdo dešinėj parašą).

¶  (III 14) Kol kas Rusijos karą prieš Ukrainą skaičiuojam dienomis: šiandien 19-ta. Ar pradėsim ir mėnesiais? Šiandienos žodis: майбутнє [majbutniė] – ateitis. Prez. Zelenskis 2022 III 7: „Майбутнє континенту вирішуємо ми. Своїм спротивом. І наші друзі – своєю допомогою.“

¶  (III 15) Kasdieniam gyvenime neprireikia kai kurių žodžių, netgi vengiam juos vartot manydami, kad per skambūs, kad nuolat vartodami juos nupiginsim; tarkim, Himno pirmą eilutę „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bet būna, kai tokių žodžių labai prireikia, kai jie tampa ypač svarbūs. — Україна – моя/наша (рiдна) країна; моя/наша Батьківщина/Вітчизна [moja/naša (ridna) krajina; moja/naša Bat’kivščyna/Vitčyzna] – (gimtasis) mano/mūsų kraštas, (gimtoji) mano/mūsų šalis; mano/mūsų Tėvynė. (P.S. YouTube 2022 III 10 paskelbtas animacinis filmukas apie Ivaną ir Mykolą – kad ir vaikai suprastų, kas atsitiko ir vyksta.)

 

¶  (III 16) Kai sunku, iš atsargos pašaukiami ir seniai mirę poetai. Ukrainiečiai iš atsargos (literatūros istorijos) pašaukė savo klasiką Tarasą Ševčenko. Pagooglinau. Regis, bene dažniausiai dabar prisimenamas jo posmas iš poemos Kaukazas (1845): 

          Ševčenkos biustas Borodiankoj          
(foto iš telegram.com.ua)

Борітеся – поборете,

Вам Бог помагає!

За вас правда, за вас слава

І воля святая!

Antano Venclovos poetinis vertimas:

Jūs kovokite – laimėsit.
Dievas jus globoja,
Su jumis garbė, teisybė
Ir laisvė šventoji!

(Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Eilėraščiai. Poemos. Drama, sudarė [etc.] Birutė Masionienė, serija PLB, kn. 66, 1988, p. 174).

[LLTI galima įsigyt marškinėlius su eilute „Встане правда! Встане воля!“ (Stos teisybė! Laisvė stosis!, vertė Vladas Braziūnas) iš tos pačios poemos.]

Šios dienos žodis: воля [volia] – valia; laisvė.

P.S. Apie Ševčenkos poezijos vertimus į lietuvių kalbą yra vertas dėmesio Irenos Potašenko straipsnis Metuose (2015, nr. 10, p. 131–138).

P.P.S. Piešinį radau googlindamas; atsiprašau, nepavyko išsiaiškint, kas jo autorius.

¶  (III 17) Žodžių poros (be komentarų): будинки [budynky; dgs.] – pastatai, statiniai vs руїни [rujiny; dgs.] – griuvėsiai; будувати [buduvaty; plg. liet. ×budavoti] – statyti vs руйновати [rujnovaty] – griauti. [III 18 Vakar darbo dienos pabaigoj įsimečiau kuprinėn ką tik bibliotekon atkeliavusį naują Metų numerį, trečią. Važiuodamas namo pradėjau skaityt. Vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus įžanginio teksto (datuoto 2022 III 6) pirmi du sakiniai: „Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų.“]

¶  (III 18) Kalnų kalnai žodžių prisakyti ir prirašyti apie kovojančią Ukrainą; marių marios paramos žodžių išlietos ir liejamos. Bet jokiais žodžiais neužkimši tanko vamzdžio, jokiais žodžiais nesustabdysi paleistos raketos, kad nukristų kur nors vidur pliko lauko. Šios dienos žodis: зброя [zbroja; dgs. зброи] – ginklas, -ai; junginiai: збройна агресія Росії  – ginkluota Rusijos agresija [ir prieš ją kovojančios] Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

¶  (III 19) Ukrainiečių, rusų ir gudų kalbos priklauso tai pačiai grupei – rytų slavų. Daug žodžių, kurių nereikia verst, reikšmė ta pati; tarkim, derybos – переговори [pėrėhovory] (rus. переговоры, gud. перамовы/перагаворы); frazė: „За словами Подоляка, переговори йдуть важко, бо позиції сторін різні.“ (Pasak Podoliako, derybos vyksta sunkiai, nes šalių pozicijos skirtingos.) Derybų tikslas turėtų būt sutartis – договір [dohovir] (rus. договор, gud. дагавор). Suprantu, reikia tartis dėl vad. humanitarinių koridorių (ukrainiečiai prašo – rusai kurį laiką tam tikros teritorijos neapšaudo, arba nekreipia dėmesio į prašymą), galbūt galima susitart dėl apsikeitimo belaisviais; bet niekaip neįsivaizduotu sutarties tarp dab. Rusijos ir Ukrainos, tarp agresoriaus ir agresijos aukos, – dėl paprasčiausios priežasties: bet kokia sutartis negali prieštaraut Ukrainos Konstitucijai: „Стаття 2. Суверенітет України поширюється на всю її територію. / Україна є унітарною державою. / Територія України в межах існуючого кордону є цілісною і недоторканною.“ Ar įsivaizduojama, kad dab. Rusija su tuo sutiktų? Sutartis dėl paliaubų? Bet ji nieko neišsprendžia. Taip, karas baisus dalykas, ir jis gali baigtis tik dvejaip: pergale arba pralaimėjimu. (Pastaruoju laiku galvoj sukiojas Broniaus Krivicko eilėraščių eilutės; tarkim, soneto „Kai kovoj kelies tu į ataką“: „Vienas geismas tau širdy tėra: / Priešais mirtį veržtis iki galo, // Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, // O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“)

¶  (III 20) Vakar iš ryto per Euronews TV rodytas toks gabaliukas: Salonikuose vykstančiam dokumentinių filmų festivaly pristatytas danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto filmas A House Made of Splinters (2022) – apie vaikų namus Rytų Ukrainoj, Lisičanske; aišku, sukurtas iki atviro karo pradžios. Euronews žurnalistas pakalbino režisierių apie tai, kas vyksta dabar. Įstrigo: esą jis neįžvelgiąs priežasčių, kodėl Putinui reikėję daryt tai, ką darąs („I can’t see any reasons why Putin would want to do what he is doing.“) Why? Kodėl? Чому? [čomu]. — Penktadienį išėjo naujas Literatūros ir meno numeris, maždaug pusė žurnalo puslapių skirta Ukrainai. Pradžioj – Vyto Dekšnio verstas Tetianos Kolesnyčenko pokalbis su Serhijum Žadanu (*1974, į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos), kuris atsako į tą klausimą: todėl, kad Ukraina ne tokia, kokios nori Rusija – „Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai. / Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę.“ („Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“, LM, 2022 III 18, nr. 6, p. 5)

¶  (III 21) Kad Sergejų Loznicą (kurio pavardė metų pradžioj daug kartų minėta kaip filmo apie Vytautą Landsbergį režisieriaus) išmetė iš Ukrainos kino akademijos – perskaičiau ir 15min.lt, ir lrt.lt; 15min.lt dar supažindino ir su Akademijos galvos (Valdybos pirmininko) Pilipo Illjenkos požiūriu į Loznicą. Bet neteko skaityt (lietuviškai), kaip į šį sprendimą reagavo Loznica. Reagavo rusiškai (savo facebooko paskyroj), reakcija pristatyta ir ukrainietiškai, pvz., čia. Įstrigo Loznicos atviro laiško paskutinis sakinys: „Желаю всем сохранять здравый смысл в это трагическое время.“ Ukrainietiškai: „Бажаю всім зберігати розсудливість у цей трагічний час.“ Lietuviškai: „Linkiu visiems šiuo tragišku laiku išsaugoti blaivų protą.“ — Žodis: розсудливість [rozsudlyvist’] – blaivus protas, sveika nuovoka. [P.S. III 22 Pasirodo, 15min paskelbė Loznicos reakciją, bet vertė, spėju, google translatorius; aukščiau cituotas sakinys išverstas: „Nuoširdžiai linkiu visiems išlikti sveikiems šiuo tragišku laikotarpiu.“]

¶  (III 22) Oxfordo anglų kalbos žodyno rengėjai 2016 metų žodžiu išrinko post-truth; esą vienareikšmių faktų ir tiesos laikai baigės, kiekvienas turi savo faktus ir savo nuomonę, ir visi vienodai teisūs (negrabiai suformulavau). Šitą anglišką žodį prisiminiau galvodamas: o gal Kremliuj tikrai patikėjo, kad pasaulis įžengė į visiško reliatyvizmo laikus? pradėsim karą vadindami jį specialiąja operacija – ir viskas bus gerai, žmonės sutriks ir nesupras, kas iš tikrųjų daros? Nuomonė prieš nuomonę. Bet, regis, šitai neveikia: dar esam pajėgūs atskirt, kas yra tiesa ir kas yra melas? Žodis: брехня [brėchnia] – melas, netiesa, blėnys (vartosenos pavyzdys: Абсолютна брехня: у МВС спростовують фейк про те, що «Київ в оточенні росіян»); брехати [brėchaty] – meluoti, skiesti.

¶  (III 23) Paskaitau, ką rašo gudų seniausias leidinys Naša niva (pirmas numeris išėjo Vilniuj 1906-ais; leidyba atnaujinta 1991-ais; dabar tik internete; vyr. redaktorius Jagoras Marcinočius nuteistas 2,5 metų). Neseniai buvo vienon vieton surinkti vad. memai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dešinėj vienas jų, paremtas tuo, kad esą žodis паляниця [palianycia] – kalbinis lakmuso popierėlis, padedantis atskirt žmogų, kurio gimtoji kalba ukrainiečių, nuo kitų (yra net specialus terminas šibotel). Kaip išverst – nežinau; apvalus kepinys iš kvietinių miltų; turėtų būt kažkas panašaus į ragaišį? Gal kas galit padėt? [P.S. III 24 Pasirodo, yra ir daugiau tokių ukrainietiškų žodžių diversantams išaiškint; žr. toj pačioj Našoj nivoj.]

¶  (III 24) Vakar buvo tokia situacija (viena iš daugybės panašių): РФ заявила / Україна заперечує (RF pareiškė / Ukraina neigia) – Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė: „... проведено два обмена пленными между Россией и Украиной.“ (... tarp Rusijos ir Ukrainos įvyko du apsikeitimai belaisviais) / Українська правда žurnalistas paprašė, kad šį teiginį pakomentuotų Ukrainos Ministro Pirmininko pavaduotoja Irinos Vereščuk; pakomentavo: „Ні, у мене немає такої інформації. Росія живе в паралельній реальності, сама проводить обміни, сама про це пише. Ми не проводили обміни.“ (Ne, aš nieko apie tai nežinau. Rusija gyvena paralelioj tikrovėj, pati vykdo apsikeitimus, pati apie tai parašo. Mes nevykdėm apsikeitimų.) — Šįkart du žodžiai: полонений [polonėnyj] – belaisvis (полонити [polonyty] – imti nelaisvėn) ir обмін [obmin] – apsikeitimas (rus. atitinkamai: пленный, пленить ir обмен).

¶  (III 25) Šios dienos žodis ne išgirstas, o rastas einant nuo lietuviško per prancūzišką: atspara/priešinimasis – la résistance – опір [opir]. (Aistis rezistenciją vadino atspara, žr. Milfordo gatvės elegijose. LKŽ prie atsparos 5-os reikšmės pasipriešinimas, atsparumas galima būtų pridėt pirmą Aisčio elegijos sakinį: „Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę“; reikšmė taptų platesnė.) Vartosenos pavyzdys: Українській опір армії РФ дивує американських генералів (Ukrainiečių priešinimasis/atspara Rusijos Federacijos armijai stebina amerikiečių generolus).

¶  (III 26) Ne žodis – junginys: поховання загиблих [pochovannia zahyblych] – žuvusiųjų laidojimas; поховання загиблого литовського письменника.

¶  (III 27) Vakar vėl buvo apšaudomas Lvivas (naftos bazę priemiesty padegė); Michailo Podoliako vakarykštis teiginys ir retorinis klausimas twittery angliškai ir ukrainietiškai: „... RF is not interested in anything—neither history, nor heritage, nor foreign diplomatic missions. Is Europe really going to ‘pacify’ the barbarians?“ – „... варварів РФ нічого не цікавить – ні історія, ні спадщина, ні іноземні дип/місії. Невже Європа продовжить «умиротворювати»?“ Žodis: цікавить [cikavyt’] – LKŽ, nors ir su x, yra užfiksuoti: ciekavytis, ciekavas ir pan.; save kartais pavadine ciekava Zose; tad žodžio цікавить net nereikia verst.

¶  (III 28) Vakar cituotam teiginy buvo žodis heritage/спадщина [spadščyna] – paveldas. Aišku, svarbiausia žmonės, bet ir paveldas svarbu; paminėjus paveldą, iškart siūlos žodis apsauga – захист [zachyst]. — Як захистити культурну спадщину від війни? (Kaip apsaugot kultūros paveldą nuo karo?) Šitaip mėginama apsaugot Kijeve, o Odesos meras net sugalvojo kreiptis į UNESCO, kad miesto centrą bent laikinai paskelbtų pasaulinės organizacijos saugomu paveldo objektu; пам’ятник Шевченку в Харкові тепер виглядає так.

¶  (III 29) Pagalvojau: dar neužfiksuota, kaip ukrainietiškai žmogus, – людина [liudyna; mot. g.; dgs. люди]; frazė: людина розумна – homo sapiens.

¶  (III 30) Kol 19 troleibusu nuvažiuoju į darbą / grįžtu namo, dukart išgirstu pranešimą ukrainiečių kalba: Ukrainos piliečiai galį važiuot nemokamai; jei kontrolė – turėtų parodyt kokį nors tapatybę liudijantį dokumentą. Žodis: громадянин [hromadianyn; mot. g. громадянка] – pilietis, -ė; pilietybė – громадянство. [Ir gudiškai pilietis – грамадзянін.]

¶  (III 31) Pirmąkart išgirdęs žodį громада [hromada] pamaniau – kažkas tokio didelio/griozdiško, o gal ir labai svarbaus? jei громадянин – pilietis, tai gal громада – valstybė? Pasirodo, ne, – bendruomenė (visuomenė – суспільство; valstybė – державa).

¶  (IV 1) Oficialiai balandžio 1 – tarptautinė juoko diena / міжнародний день сміху; mes vadinam melagių diena, o ukrainiečiai – день усіх дурнів (visų durnių diena); žodis, kurio nebereikia verst: дурень [durėn’]; uk.wikipedia šių metų balandžio 1-ą paskelbė день в Україні, коли рахують Путіна повним бараном – diena Ukrainoj, kai Putinas laikomas visišku avinu (tikėkimės, avinai neįsižeis).

¶  (IV 2) Po truputį, po truputį – ir judi į priekį: savaime suprantami žodžiai, išmokti, dar vieną išmoksti. Sakinys iš Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerijos pranešimo: „Руйнування [buvo: руїни – griuvėsiai; čia – griovimas] об’єктів культурної спадщини [buvo: paveldo] – воєнний злочин за Гаазькою конвенцією 1954 року.“ — Šios dienos žodis: злочин [zločyn] – nusikaltimas; piktadarybė (зло чинити – bloga/pikta daryti). Lietuva minimą konvenciją ratifikavo 1998-ais.

¶  (IV 3) Regis, ne visose kalbose yra po porą žodžių, kuriais įvardijama gyvenimo baigtis, – mirtis ir žūtis. Vakar perskaičiau: „Загинув документаліст і фотограф [40-metis trijų vaikų tėvas] Макс Левін.“ Šįryt perskaičiau: Ukrainoj žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius. Žodžiai: загибель [zahybėl’], загин [zahyn] – žūtis (veiksmažodžiai: загибати, загинути, plg. помирати, памерти – mirti, numirti; tuo ir žuvimo veiksmažodžiai skirias: jei taip galima sakyt, pirmieji reiškia „būseną“, antrieji – „įvykį“; mirtis – смерть).

¶  (IV 4) Taip, suprantama: noris, kad viskas, kas bloga, kuo greičiau baigtųs. Nejučia užsisvajoji: italai jau atstatė Mariupolio dramos teatrą ir ten vyksta karo nusikaltėlių teismas. Bet: у Миколаївській області триває бій за село Олександрівка [jei kaimas būtų Lietuvoj, vadintumėm Aleksandravėle]; у Луганській області триває обстріл житлових кварталів etc. – війна проти України триває. Žodis: тривати [tryvaty] – tęstis; триває (esamasis laikas) – tęsiasi.

¶  (IV 5) JT generalinis sekretorius António Guterresas žinutę twittery pradeda: „I am deeply shocked by the images of civilians killed in Bucha, Ukraine.“ Ukrainiečiai išsivertė: „Я глибоко вражений зображеннями вбитих цивільних осіб у Бучі, Україно.“ Šokiruoja/sukrečia ne žudynės – вбивства [vbyvstva, dgs.; vns. -о], o nužudytųjų atvaizdai – зображення [zobražėnnia, vns. ir dgs. vardininkai sutampa]. (Gal tik man atrodo, kad kažkas šitoj reakcijoj iš esmės negerai? Suprasčiau, jei rašytų homo simplex: pasigirt pasauliui savo jautrumu atvaizdams – įprastas dalykas; bet pasaulinės organizacijos galva lyg ir turėtų reaguot į realybę; ar jau ir joj virtualybė ir realybė susikeitė vietom? Galima sakyt: kabinėjuos prie žodžių, bet kad JT ir tapo tik kalbom užsiimančia organizacija.)

¶  (IV 6) Перейменування [pėrėjmėnuvannia], kitaip: зміна назв [zmina nazv] – pervadinimas, pavadinimų keitimas. Pervadinimų banga prasidėjus karui: ne Ukrainoj – daugiausia gatvių, kuriose įsikūrusios Rusijos Federacijos ambasados, pačioj Ukrainoj – kas siejas su šalim agresore (kurią siūloma net oficialiai vadint nebe Rusija, o Moskovija; plg. Maskolija, maskolis; ukr. москаль, gudų маскаль, lenkų moskal, rumunų ir vengrų muscal), pvz.: у Мукачеві змінять назви вулиць, які названо на честь російських діячів; у Миколаєві з’явиться Маріупольська вулиця замість Московської ir pan. Vietovardžių, ypač gatvėvardžių keitimas – galima sakyt, įprastas dalykas. Kad aktualiajan žodynėlin reiktų įrašyt žodį перейменування nusprendžiau perskaitęs: Londono nacionalinė galerija pervadino vieną Degas paveikslą: Russian Dancers → Ukrainian Dancers. [P.S. IV 14 Šią Didžiąją savaitę, iki Velykų, Ispanijos miestelis Fuentes de Andalucía vadinsis Ucrania, pagrindinės gatvės – Ukrainos miestų vardais.]

— — [jau labai ilgas pasidarė šis įrašas; šičia gan žodžių; tęsinys] — —

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29

Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.

Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.

(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.

Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.

Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.

O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 

O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.

Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.

Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)

— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:

Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.

O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.

Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)

— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):

Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.

Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.

1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)

Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)

Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).

Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)

Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.