(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2009-06-30

(18) Iš kuprinės: gražuolės ir Savickis

Paskutinę mėnesio darbo dieną privalau atlikt du darbu: užpildyt darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir iškraustyt savo kuprinę iki tuštumo – šiukšles reikia išpurtyt. Ir ko tik ten neprivisę! Va senstelėjęs Nemunas (birželio 18–24, nr. 23). Paskutinis puslapis, šiaip jau priklausantis Jakučiūnui, – geltonas (rubrika puslapio tokia: Geltona). Gintautas Genys nuvainikuoja Vytenį Pauliukaitį kaip grožio konkursų Lietuvoj pradininką. Viskas prasidėję 1925-ais, net didžiausia citata iš Krivulės (1925, nr. 1) vedamojo įdėta (o gal ir visas). Šypsotis verčia argumentacijos rimtumas:
Visam pasaulyje kiekviena tauta stengiasi pažinti save, sužinoti, ką ji gero, įdomaus, gražaus, skirtingo nuo kitų tautų turi. [...] To gi klausimo išsprendimas nėra tuščios užgaidos gražuolių ambicijoms patenkinti, bet jis turi didelės reikšmės lietuvių menui ir mokslui.
Ir nuotraukų pirmųjų rinktinių Lietuvos gražuolių yra (1933-ių „Miss pižama“ Apolionija Brazdžionytė labai stiliava; jei Bernardas B. skaitė Naują žodį, tikrai turėjo stabtelt prie bendrapavardės nuotraukos). Prisiminiau, kad neseniai išėjusiam Mykolaičio-Putino Raštų 10 tome yra tekstukas ta pačia tema (antivakarietiškas ir profeministinis, „Dėl Miss Lietuva rinkimų“, Rytas, 1930-12-20):
„Grožio karalienių“ rinkimai yra Vakarų Europos ir Amerikos niekadėjų prasimanymas. Pamėgdžioti tokius tuščius dalykus Lietuvai nedera ir netinka. Pačią „karalienių“ rinkimo procedūrą laikau moterims užgaulinga ir jas žeminančia. Nesuprantu, kaip išdidi, save gerbianti moteris gali leisti, kad jos grožis būtų viešai diskutuojamas, svarstomas ir pagaliau pavedamas visokių biznierių bei minios nuosavybei ir cinizmui (p. 318–319).
Keturi lapai į priekį, p. 327:
Savickis rašo gerai sukomponuotus apsakymus, labai koncentruotos išraiškos, realistiniais potėpiais. Jis yra įdomiausias dabartinės lietuvių literatūros reiškinys, tikra europinė dvasia, –
iš pokalbio su latvių laikraščio Jaunākās Ziņas korespondentu 1931-ais. Kažkaip sutrikau: Putinui įdomiausias Savickis?; o gal jis pamanė, kad tokio rašytojo kaip įdomiausio parinkimas sudomins latvius, labiau negu lietuviai sumiestėjusius ir sumodernėjusius?

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:
Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.
92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:
Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).
Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.

2009-06-26

(16) Perličky na dně

Vyresnėlis sūnus perka ir skaito žurnalą Miesto IQ. Parūkęs iš balkono grįždamas nugvelbiau nuo jo stalo (tėviškas atodūsis: o, kad jis gvelbtų maniškius NŽ-A, KB ar Metus...). Š.m. birželio numeris. Pirmas tekstas – Gintaro Grajausko „Kitoks turizmas“. Esą būtų blogiausias turistas pasauly, nes nemėgstąs klausytis gidų, nelabai jam ir architektūra, muziejuos nuododu. Visi miestai, kuriuos tekę būti, susilieją į vieną milžinišką didmiestį, vienžo, globalinį kaimą. Etc. Bet gyvybės miestui suteikią žmonės. Ne homo simplexai, o „personaž[ai], sukurt[i] būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai. Visa kita – tik sumauta masuotė. Tokių personažų nebūna daug, iš pažiūros jie net nepanašūs į pagrindinius herojus“ (p. 8). Ir prisimena kelis tokius. Ypač vienas vertas dėmesio (bent jau tiems, kam patinka paskaitinėt G.G. poeziją). Užfiksuotas ne vieno jo eilėraščio prototipas – Santaliučija (1996-ais išėjusiose Atsiskyrėlio atostogose jis ir vamzdį atranda, ir gauna per galvą, ir girtas dainuoja, rašo laiškus iš toli, ir net paskutinį; naujausiuos Eilėraščiuos savo kailiu irgi šmėkšteli – buhalterio pavidalu):
Santaliučiaja – taip jį visi vadindavo – buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausiai mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučiją“. Kartą kažkuris prispjovė bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė – „dainuok“. Ir ką – padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.
Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip – vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas – deklamavo man Baudelaire’ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs – kodėl jis čia, alubaryje, kodėl – taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas (p. 10).
Suprantu, nuo šito žinojimo G.G. eilėraščiai nepasirodys geresni ar blogesni nei atrodė, bet vis dėlto: kažkas, vos vos kitaip (?). Eilėraštis, kaip personažo, dar ir turinčio prototipą, monologas (tikriausiai dviratį išradinėju; atsirado mat kontekstinės kritikos špecialistas).
Dar du, ne, dvi gyvenimo personažės užfiksuotos melomano ir matematiko Alfredo Cmieliausko straipsny „Kieme gimęs, kieme augęs“ (labai vertingas šaltinis sovietmečio kasdienybės istorikui; pala, tokių yr?). Prisimenamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis.
Manokiemo ribų paisė net ir žinomi Kauno centro keistuoliai. Čia neįžengdavo kažkur kitoje gatvės pusėje, prie „Pionieriaus“ kino teatro (dabar – Lėlių teatras) gyvenusi pageltusio veido Moteris Su Juodu Raiščiu Ant Burnos [...]. Pašnibždomis pasakojama legenda teigė, jog nosį ji apsirišdavo todėl, kad negalėjo pakęsti komunistų kvapo. kas žino. Neužsukdavo ir Laisvės alėjoj siautusi Moteris Su Kaniuke, kuri greitai eidama staiga pradėdavo šaukti, žvelgdama atsitiktiniam praeiviui į veidą. Jos kaniukė – tai aliuminio indas su rankena ir dangteliu pilstomam pienui laikyti [mano galvoj šitas daiktas vyr. g. su priesaga -elis], o garsiai šaukiamas tekstas paprastai būdavo skirtas įvairių žlungančios moralės aspektų kritikai. Chuliganams [t.y. 7–12 metų jokiemo vaikams] labiausiai patikdavo klausytis jos pasažų apie paleistuvystę (p. 28; tikrinau: internete yra svetainė miestoiq.lt, bet ten tik anotacijos).
Ir atmintis пошла поехала... Merkelio Račkausko užrašuos Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy (perspausdinta mašinėle 1955, išleista 2008, parengė anūkas Tomas Venclova) užfiksuoti du XIX amžiaus antros pusės broliukai perliukai (tas gabaliokas man įdomesnis už, švelniai tariant, daugelį romanų; ilgokas, bet labai jau žavus, nusikopijavau skaitydamas wordinį būsimos knygos variantą):
Man buvo šventė, kai pas mus ateidavo pan Agapit Bereśniewicz. Buvo du broliai Beresnevičiai, vienas Agapit, antras Donat. Abu didžiavosi savo bajoryste, abu buvo tikri muzikos donkichotai, paskutinieji tos rūšies žmonių mohikanai. Turbūt jie buvo matę ir geresnes dienas, bet į senatvę virto vagabundais, po Žemaitiją keliaujančiais fortepijonų bei vargonų derintojais. Tarp savęs nesugyveno: jei Agapit išgirsdavo, kad kur netoliese sukasi Donat, tuoj išvykdavo į kitą parapiją, į kitą kraštą. Pas mus paprastai užeidavo Agapit; tik jam mirus ėmė lankytis Donat. Agapit buvo vidutinio ūgio išdžiūvęs nuplikęs senis su ilga žila barzda. Vietoje kairės akies turėjo raudoną kraujojančią duobę: akį jam buvo išlupę karčemos lankytojai už kažkokią Dulcinėją, per apsirikimą patekusią į Agapito glėbį. Muzika, Bakchas ir Venera – štai trijulė, ant kurios aukuro be atvangos degino Agapit likusias gyvenimo dienas. Nei šeimos, nei namų, kur galėtų prisiglausti, neturėjo. Keliaudamas po Žemaitiją nešėsi su savim visą turtą – nedidelį odinį apiplyšusį maišelį, kurį iškilmingai vadino „sakvojažu“. Jame buvo: geležiniais apdarais akiniai, raktas fortepijono stygoms tempti, įvairių stygų rutuliukai, zomšės gabalas ir klijai. Kai ateidavo pas mus, motina pasisiūlydavo išskalbti baltinius. Blaivas būdamas, nesutikdavo, girtas – sutikdavo: visus mus varydavo lauk iš trobos, nusirengdavo ir, pravėręs alkieriaus duris, išmesdavo baltinius į priemenę. Kol baltiniai buvo plaunami ir taisomi (motina juos ir palopydavo), dėvėjo be baltinių. Mums, vaikams, įvarydavo baimės jo susirietusiais plaukais apžėlusi krūtinė, kurią ne visą uždengdavo barzda, ir kuri buvo matyti pro švarko atlapas. Vieną vasaros dieną, būdamas labai įkaušęs, išmetęs pro daris nešvarius baltinius, nesivilko švarko, bet nuogas iššoko pro langą ir pasileido keliu Virvytės link maudytis. Pasipiktinusios davatkos šoko iš savo daržų vytis. Apkultas ir sukruvintas Agapit veikiai atskubėjo namo. Per savo ilgametę kelionę po Žemaitiją susipažino su visais fortepijonais ir jų savininkais, žinojo savo derintų instrumentų firmas, jų pirmenybes ir ydas. Jokio apibrėžto atlyginimo už darbą neturėjo, imdavo tiek, kiek kas duodavo, bet dažniausiai pasitenkindavo didesniu ar mažesniu degtinės buteliu. Keliaudavo aukštai iškelta galva, „z Marsem na czole“ [„Su Marsu ant kaktos“ (karingai nusiteikęs) – tie M.R. paaiškinimai pateikti kaip išnašos, bet kad čia būtų per sudėtinga taip pat padaryt], kaip sakydavo motina, šakota lazda pasiremdamas. Vasarą dėvėjo ilgu baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle ant plikės, žiemą – ilga miline su kapišonu. Atsiliepdavo tik lenkiškai užkalbintas, kitos kalbos nepripažino.
Atėjęs pas mus, Agapit pirmiausia išsikoliodavo:
– Jak się macie, chamy? – rėkė įėjęs į trobą. – Co? Nie podoba się? Któż wy tacy? Jużci nie panowie... Przez pomyłkę wstąpiłem pod ten chamski dach... [Kaip laikotės, chamai? Ką, nepatinka? Kas gi jūs tokie? Aišku, ne ponai... Per klaidą įžengiau į chamų trobą.]
Ir tik kai motina pastatydavo ant stalo pusbonkį, Agapit atsileisdavo. Išgėręs kas buvo butely (valgė nedaug, o tėvas negėrė), sėsdavo prie fortepijono. Mano nekantriai laukta valanda atėjo! Ilgi siauros rankos pirštai, kuriuos tėvas vadino „bicze“ (botagai), audringai perbėgdavo per visą klaviatūrą, ir Agapit, pakėlęs barzdą į viršų, imdavo improvizuoti. Ką jis skambino, nesuprasdavau, tik matydavau, kad jis savo muziką giliai pergyvena: jo vienintelėje akyje matėsi tai džiaugsmo spindulys, tai pykčio žaibas; kartais ašara nuriedėdavo per išdžiūvusį veidą ir nukrisdavo ant barzdos. Koks nespalvingas ir negyvas atrodė man tada tėvo skambinimas! Staiga Agapit nutraukdavo, atstumdavo kėdę ir, piktai taręs: „Trza (= trzeba) leczyć chorego“ [Reikia gydyti ligonį], imdavos derinimo darbo. Po poros valandų, suderinęs instrumentą, vėl skambino, o aš, palindęs po fortepijonu ar įsispraudęs kur į kertę, nenuleisdavau nuo jo akių. Iš jo skambintų dalykų tėvas išmoko kelis lengviausius, kuriems už pusbonkį Agapit parašė gaidas. Iš tėvo paskui ir aš išmokau vieną žemaitišką polką, Agapito improvizaciją. Sutemus, prieš eidami gulti, aprimęs Agapitas ilgai su tėvu kalbėdavos apie muziką, apie jos atstovus, apie Žemaitijos vargonininkus. Iš tų kalbų sumesdavau, kad ir tėvas, kaip Agapit, tik viena muzika domisi ir tik ją vieną rimtai vertina; jai tarnaudamas, pamiršta sunkią gyvenimo naštą: nusižeminimą prieš kleboną, jo gaspadinės įžūlumą, ubagišką gyvaliojimą špitolėje. Suprasdavau tada, kodėl tėvas nekeitė niekingo vargamistros amato į kitą, pelningesnį darbą, nors motina dažnai ragino eiti tarnauti ar ūkvedžiu į dvarą, ar raštininku į įstaigą. Vieną kitą dieną pagyvenęs pas mus, Agapit traukė toliau. Po keleto metų pasiekė mus žinia, kad Agapit mirė: žiemą rado jį pusnuogį ir sušalusį vieno dvaro daržinės šiauduose. Qualis artifex periit! [Koks menininkas žuvo! (lot.) – Povilas Višinskis kartą papasakojo man, iš kur ir kas buvo tie Agapit ir Donat. Iš Pečkauskių sužinojęs, kad tuodu broliai Beresnevičiai buvo kilę iš turtingų dvarponių, kad pabėgę iš Šiaulių gimnazijos į sukilimą, kad paskui slapstėsi Prūsuose, kad grįžę niekur negalėjo prisirašyti, o tėvai jau buvo išvežti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir atiduotas kažkokiam caro valdininkui.]
Arba va dar vienas XIX amžiaus žemaitiškas perliukas, vysk. Motiejaus (kad Valančiaus – nebereiktų durt?) iš dugno perkeltas į Namų užrašus. Pirmu numeriu pažymėtas tas įrašas, šįkart tikrai per ilgas, kad visą cituočiau, jei užkibsit, žr. NU (2003, p. 551, 553, 555; poriniuos lenkiškas originalas); iš priešpaskutinės pastraipos:
... Ignotas Kumšlytis, samdinys, žemaitiškai temokėdamas, nuvažiavo su [Švč. Mergelės] paveikslu į Romą. Kaip jis ten buvo priimtas? Nežinau, žinau tik, jog minėtą Švenčiausiosios Motinos paveikslą 1868 metais pats popiežius Pijus IX pašventino. Užsibuvęs Romoje beveik ištisus metus, Ignotas su paveikslu grįžo į Klaipėdą, bet ne į Žemaitiją. Nes be valdžios paso važiuodamas nusižengė [galiojusiai] teisei ir grįžęs būtų turėjęs sėsti į kalėjimą. Todėl liko Klaipėdoje siuvėjo pameistriu. Vėliau girdėjau, jog minėtas paveikslas buvo atvežtas į Žemaitiją ir kažkur paslėptas. Žandarai ieškojo, tačiau nesugebėjo rasti.
Mano galva, tiesiog nuostabi kino scenarijaus santrauka.
Taip, per daug įsijaučiau. Gana.
P.S. Įrašo pavadinimas atklydo maždaug tada, kai rinkau citatą apie Moterį Su Juodu Raiščiu Ant Nosies. Perličky (dgs.) iš Věros Chytilovos 1965-ų filmo pavadinimo; Hrabalo 1963-ių apsakymų rinkinys vadinos Perlička na dně. Vis tebedaranti filmus Chytilová (*1929 [jau nebedaranti, †2014-03-12]; čekų kino naujabangininkė; be šito, dar kelis mačiau) l. verta akių. Ar čekai visi tokį gerą ironijos jausmą turi?

(15) Dvi serbiškos naujienos

Trečiadienį per Svobodą išgirdau.

(a) Kaip dienos faktas buvo pateikta: Maskvos Užsienio literatūros bibliotekoj [pasitikslinau: b-kos vidiniam kiemely prie įėjimo į Иностранная литература redakcijos patalpas] atidengtas paminkliukas Miloradui Pavićiui: „скульптурный портрет – бюст из гранита сложносочиненненного [? nesupratau] болотно-зеленого цвета“. Stovės šalia Joyce’o, Simóno Bolívaro, Lotmano, Heinės, Firdousi.
Skambūs žodžiai apie jo kūrybą: tai „некоторое такое послание в будущее“, nes susilydo lokalumas ir globalumas; milžiniškas hipertekstas, kuriame galima net pasiklysti.
Vertėja rusų kalbon apie jį patį: pasak Monde’o, pirmasis XXI amžiaus rašytojas; homo ludens, žaidimu paverčiantis viską; atrodąs kaip ponas iš XIX amžiaus; abi žmonos – „женщины необычные и незабываемые“.
Pavićiaus leidėjas rusiškai:
Издательская судьба Павича в России уже больше 10 лет. И наверное, из живых классиков у Милорада Павича самые большие тиражи на русском языке. Это говорит о том, что русский народ открыл в этом писателе своего очень близкого духовно автора, такого же равновеликого, как наши классики. Безусловно, это так, и я так считаю не только как издатель, но и как филолог.
Besitikslindamas dar radau:
В ближайшее время по-русски выйдут две новые книги Павича: роман "Мушка" (его обещают выпустить в сентябре) и путеводитель "Большая книга Белграда". По сведениям радиостанции [„Культура“; pasirodo Rusijoj tokia yra], писатель сейчас работает над "Сербской книгой мертвых".
Lietuviškai yra tik du Pavićiaus romanai: Vidinė vėjo pusė (2006, vertė Laima Masytė) ir Antrasis kūnas (2007, vertė Vytas Dekšnys). Dabar lyg ir verčiamas garsusis Chazarų žodynas. Man jis atsistojo tarp Márquezo ir Borgeso. Kaip dabar mėgstama sakyt: geras, jėga. Kažkada buvau iki jo teorinių samprotavimų prisikasęs (internete rusiškai Pavićiaus l. daug). Atsimenu (maždaug): romanas turįs būt kaip pastatas su daug durų, ir skaitytojas turi turėt galimybę į jį įeit pro bet kurias.
Imt virkaut: ir kodėl lietuviai jo neskaito vietoj kokio Coelho?! – būtų juokinga, nors ir „lietuviška“ (mėgstam mes moralizuot, mėgstam, ypač vad. šviesuomenė, besirūpinanti tautos išlikimu: išgirstu ką nors iš kultūros kongresų rengėjų – ir nusuku radiją į kitą stotį). Rusams Pavićius, aišku, civilizaciškai artimesnis (pvz.: „Всемирно известный писатель Милорад Павич нам почти родственник: все-таки Сербия, славяне“), mums – tolimesnis, bet todėl įdomesnis.

(b) Serbijos prokuratūra rengia bylas žurnalistams, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmety kursčiusiems griebtis karinių nusikaltimų, paprastai sakant, žudyt nekaltus žmones. Per Lietuvos radiją girdėjau Valentino Mitės komentarą ta pačia tema. Svobodos pranešime pateikta ir konkrečių pavyzdžių, už ką norima teist. Už iš piršto laužtus reportažus, esą Bosnijos musulmonai serbais šėrę liūtus Sarajevo zoologijos sode, esą Kroatijos Vukovaro miesto vaikų darželio rūsy rasta 40 nužudytų serbų vaikų (priežastis; padarinys – šimtai serbų savanorių patraukė keršyt; jokių vaikų nerado, bet sušaudė 200 kroatų miesto ligoninėj) ir kt. Įrodyt būsią sunku, bet įmanoma (Ruandoj buvę paprasčiau: ten per radiją būdavo pranešinėjami net adresai tų, su kuriais reikia susidoroti).
Išklausyta ir antra pusė: esą toks tyrimas – kėsinimasis į žodžio laisvę, žurnalistų bauginimas; taip, anais laikais buvę prastų žurnalistų, politikierių, propagandistų, bet tokių yra esant bet kokiam režimui. Kitas pašnekovas gerai tokį požiūrį išgliaudė: politikieriai, propagandistai – tai tie, kurie aukštino socialistų partiją ir kvietė balsuot už Miloševićių (jų niekas neketina teist); čia kalbama apie skatinusius religinę, tautinę neapykantą – dariusius nusikaltimus, nors ir ne savo rankomis.
Prisiminiau sovietmečio seminarą (LLTI, 2009-04-23), kai Rimantas Kmita pasakojo apie to laikotarpio tyrimus Vokietijoj ir pateikė pavyzdį, kaip viena tyrinėtoja sugraduoja santykį su režimu – kokios šešios pakopos tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo. Tada pašnekėjom, kad ir mums reiktų atspalvių vertinant sovietmetines laikysenas.
P.S. Gerai: šiąnakt išsimiegojau, ir nebeveržia galvos. Galėsiu dirbt.

2009-06-25

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:
Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).
P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.

(13) Lithuanians and Letts do it (C.P. manymu)

Mano (reiktų epiteto, bet tikslaus nerandu) geiša – rusų Svoboda (vienintelis dalykas, už ką tikrai ačiū Amerikos Kongresui). Beveik kasnakt su ja. Va ir dar (jau antra, o tik noras užmigt). Tarkim, naktį iš sekmadienio pirmadienin Paryžiaus Lotynų kvartale tupinčio Dmitrijaus Savickio balsu pasakoja džiazo istoriją. Neseniai – apie Cole’ą Porterį. Aišku, buvo ir garsioji 1928-ųjų „Let’s Do It“ (iš ten pavadinimui eilutę paėmiau), dainuojama Ellos Fitzgerald 1956-ais. Studijinis įrašas. Dainavo, dainavo, dainavo, dainavo ir nebeištvėrė: „It’s so long! [etc.]“. Savickis paaiškino: esą toks Porterio nemažos dalies dainų principas: kurt l. (baisiai l.) ilgą sąrašą, pvz., tų, kurie „daro tai“, ar kokį kitą (subtiliau aiškino, bet tiek jau to).
Ir prieš akis iškilo vaizdas: gegužės 18, š.m. PP almanacho palydėtuvės ant „Vagos“ stogo. Benas Januševičius įsitaiso ant lentinių grindų ir pradeda:
tie prailgę žodžiai rudens – tylūs grakščiai besileidžiantys žodžiai – vėjo draskomi, plaikstomi, šlamantys žodžiai [etc., etc., etc.]
Maždaug ties visi tie priekabūs, ką jūs sau leidžiate, žodžiai šmėktelėjo: ir kada baigsis tie Beno žodžiai? Prailgo.
Kodėl prisiminiau? Ir šitų „Žodžių“, ir kai kurių Kišky kiškiškai kiškenančiame esančių dalykų („Vienatvė“, „Rožinis (eilėraštis) apie moterį“, „Būtasis alginis!!!“) komponavimo principas tas pats kaip ir Porterio „Let’s Do It“: repetitio (vartant, varijuojant, kaitaliojant pažyminius, aplinkybes ir pan.) est mater kuriamos atmosferos (?). Beje, tiksliai užfiksavo Benas: rožinio principas (tekstas galėtų eit ir eit; net ratu, nes ta dalinė monotonija primigdo atmintį, ir vargiai pastebėtum, kad vėl iš pradžių pradėjai).
Nieko tai nereiškia. Prisiminiau, ir tiek.
Prieduras (2009-06-30). O, reikia pamėgint, ar galiu pateikt pavyzdį iš savo audioarchyvo. Neturėtų būt didelis autorinių teisių pažeidimas: aš įrašiau, be to, jokios materialios naudos nesiekiu. Beje, jei būtų skaitoma vienu balsu, tikrai trūktų įspūdžio, o dabar – visai įdomu.

video

2009-06-24

(12) Bitės premija, vertybės ir šlykštokos nuosėdos

Vijau šitas mintis iš galvos (visko neužfiksuosi, neapžiosi, tepasiblaško, ir apsiramins), darbais ir juokais mėginau užsiimt, poeziją garsiai sau skaičiau, net griebiaus paskutinio šiaudo – o siaube! – įsijungiau į nelemiamą kovą už genus masculinum savigarbą ir lygias teises, bet: vis tebezvimbia kaip vapsvos apie prakąstą kriaušę.
O buvo taip. Praeitą penktadienį iš ryto per Žinių radijo spaudos apžvalgą išgirdau, kad šįmet nepaskirta Bitės premija, „rašo Lietuvos žinios“. Jei rašo, tai galima paskaityt ir visą straipsnį: , 2009-06-19, Daiva Baronienė, „Premijos vertų rašytojų nerado“ (regis, kitur buvę žinutės būtent šia publikacija ir tesirėmė). Pasirodo, premijos steigėja Panevėžio r. savivaldybė „nuo apdovanojimų susilaikė ne dėl pinigų stygiaus. Apsižiūrėta, kad nebeliko rašytojų, puoselėjančių G. Petkevičaitės-Bitės propaguotas humanistines vertybes“ (premijos nuostatuose parašyta, kad turi būt premijuojama už tai). Še tau, skaitytojau, naujiena. Užuot pasitelkus tariamąją nuosaką (premijos steigėjai sako neradę) ir logiškai paklausus: o ar ieškojo?, kokiose knygose ieškojo ir nerado? ir pan., pasukama blogiausiu keliu: išvardijami ankstesni laureatai, o tada: esą humanistines idėjas puoselėjančių prozininkų ieškojusi ir LRS, ir „literatūrai neabejingi Panevėžio žmonės“; pastarieji nieko nepasiūlę, o LRS rekomendavusi vienintelę kandidatę – Audronę Girdzijauskaitę už atsiminimų knygą Atminties salos („Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja rašytoja Birutė Jonuškaitė [bent jau internetinėj versijoj šis tekstas pailiustruotas besišypsančios B.J. nuotrauka], LŽ paklausta, kodėl G. Petkevičaitės-Bitės premijai rekomendavo vos vieną autorę, liūdnai atsakė, jog nebuvo iš ko rinktis“). Dar sakinys kitas apie „vadinamuosius rašytojus“, Kubiliaus pažadą kitąmet skirt net du milijonus „išskirtinai lietuvių autorių knygoms leisti“. Ir viskas.
Internetinė skaitytoja: „stai jums ir lietuviskas nudienos vaizdas, be komentaru, kazko labai kraupu pasidare nuo sios informacijos...“ O man pikta (be: kraupiai; ne pirmas kartas) visai dėl ko kito.
1) Žurnalistės darbas „be komentarų“.
2) Įdomu, kas kiti (be straipsny paminėtos bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės) G.P.-B. fondo nariai, sprendę, yr ar nėr Girdzijauskaitės knygoj humanistinių vertybių? Sprendimas priimtas kokiu balsų santykiu? Bendru sutarimu? VSD blakės posėdžio kambary greičiausiai nebuvo įtaisęs, tad belieka spėt: spėju, kad vertybės čia niekuo dėtos; a) Girdzijauskaitė – ne rašytoja, teatro kritikė ir istorikė (gal net ir jos požiūris į Miltinį bei jojo darbus buvo prisimintas); b) Atminties salos – ne proza, o atsiminimai, kuriuos rašo ir leidžia kas netingi; c) labai jau nesolidi ta knyga – mažytė ir plonytė („mažai darbo įdėta“, konstatuotų, pvz., koks vice-...).
3) O bjauriausia, summa sumarum, kad be žodžių pasakyta: [išskyrus ankstenius G.P.-B. premijos laureatus, apskritai visi kiti ir konkrečiai] Girdzijauskaitė nepuoselėja humanistinių vertybių. Suprantu, absurdiška išeina išvada, bet kaip jaustis Girdzijauskaitei??? Negaliu įsivaizduot. Todėl bent čia teigiu: Girdzijauskaitė puoselėja tokias idėjas. Ir konkrečiai – Atminties salose. [Šiek tiek sarkazmo pasitelkiant:] ji ne tik gerbia žmones, sakydama apie juos tai, ką prisimena, o ne ką prisimenamieji ar jų giminaičiai norėtų perskaityt, ji nuo mažumės net kūnu pajunta antihumanizmą. Štai įrodymas, kuris visam gyvenimui įstrigo atmintin nuo 2005-09-03, kada pirmąkart jį perskaičiau ŠA. Apie maudynes pokariu Kupišky:
Kartą Močiutė nutarė mane išmaudyti. Vakare, kai jau sutemo, prikaitino vandens, uždegė žvakę, viduryje virtuvės sustūmė taburetes, pastatė ant jų nemažą metalinę vonelę ir liepė lipt. Kai jau apsipyliau vandeniu, Močiutė įmetė į vonelę baltą muilo gabaliuką. Muilas neskendo, plaukiojo vandens paviršiuje. Paėmiau jį į rankas, patryniau, jis kvepėjo ir smarkiai putojo, bandžiau panardinti, bet jis vėl iššoko. Klausiu: „Močiute, kodėl tas muilas neskęsta?!“ O ji man sako: „Čia vokiškas, nuo karo metų jį turiu, iš žmonių kaulų padarytas.“ Aš vos neiššokau iš vonelės! Atsistojau ir sakau: „Jeigu, Močiute, tu jo neišimsi, aš šoksiu žemėn ir nesimaudysiu!“ „Na va, taupiau be reikalo...“ – su priekaištu balse ištarė Močiutė, paėmė baltąjį gabaliuką, padėjo ant lentynos virš krosnies ir padavė man paprasto, kaip ji sakė, „žibalinio“ muilo gabalą.
4) Kaip būtų sureagavusi G.P.-B. į tokį straipsnį, tokią Lietuvai pasiųstą žinią?
P.S. Per daug Lietuvoj literatūrinių premijų, ir daugumai jų kandidatus (-ą) tesiūlo, nes turi siūlyt, LRS-os Valdyba.
Surašiau, išdėjau; laikui bėgant ir nemalonūs dalykai užsimiršta (nors toli gražu ne visi).

2009-06-23

(11) Sniaukrojimas iš genus masculinum varpinio

Motto
Ir tarė jis:
– Vyrai, broliai mažumoje! Ar jūs žinot, kad Lyčių studijų centre nėra nė vieno mūsų giminės padaro? Kas kaups medžiagą, kas rašys Rūpesčių vyrus, vyrų rūpesčius? Ar vienas Tereškinas viską patemps? (Mąsli pauzė.) Ko tylit, liurbiai nevalos? Mintyse deklamuojat Šlepiko žmonos monologą? O gal Karnauskaitės pageidavimus[1]? Jau kaltę pajutot? Ar jūs kokie nukrypėliai, ar jūsų pirštai nuo savęs lenkti? Dokumentuokit neteisybę! Bet atsiminkit: neteisybė ir netiesa – du skirtingi dalykai. Iš tiesų, iš tiesų, sakau jums: feministės – ne žvėrės plėšriosios, o jei manot kitaip, skaitykit brolio Carro Lengvą būdą nustoti bijojus moterų.
Jis kalbėjo, kalbėjo,
o jie jautės kalti ir tylėjo.
Nes nieko daugiau negalėjo.
Ir nenorėjo.
(Iš Laiško lietuviams, 3:1–16)

[1] Audioišnaša, gerb. skaitytojai pasiūlius 2009-07-01 įdėta:

video

(i)
Ilgai ilgai kasryt laukdamas savojo 19 troleibuso skaitydavau: „Internetas tau neiškeps bandelių, bet padės surasti geriausią receptą“ (kvietimas išmokt naudotis internetu Lietuvos viešosiose bibliotekose). Ir nuotrauka: vyras, perkopęs jėgų žydėjimą, plaukų džiovintuvą nukreipęs į dubenį su miltais (per TV rodytam klipe ir debesiukas pakyla).
Suprantu, reklamos darytojų manymu, tai turėtų būt šmaikštu, gal net juokinga, bet kad lėkštas tas juokas (iš serijos: blondinės kvailos etc.). Apverskim: nuotraukoj (ir klipe) brandaus amžiaus moteris agurku kala vinį į sieną, o šūkis toks: „Internetas jūsų neišmokys įkalti vinies, bet padės rasti pigiausią plaktukų parduotuvę“. Spėju, bent viena moteris nesuprastų juokų ir įsižeistų. Ką, man negalima??? (Taip, sniaukrojimai, toks žanras.vg.)
Retrogradiška digresija (2009-07-01), kurią galima būtų pavadint „Antras lazdos galas“. Kolegė S. pasakojo buvusi vienoj kaimo bibliotekoj, internetizuotoj. Vaikai dabar tiesiu taikymu prie kompiuterio, o anksčiau bent akimis paklaidžiodavę knygų nugarėlėm. Žadėjo pati rašyt (skiltį Šeimininkei). – Moralas: štai jums ir pažanga, B.G. (ne Grebenščikovo, Billo Gateso, projektą iš dalies per savo su žmona fondą finansavusio) supratimu; vykdytojas buvo, jei neklystu mūsoji nacionalinė biblioteka.

(ii) Literatūroj ir mene (2009-06-19) Gintarė A. nerimastingai džiūgauja:
Privalau paskelbti skaitančiai Lietuvai apie naują reiškinį. Pagaliau pradėtas knygų paaugliams ciklas, pagaliau.
Lig šiol tokios literatūros beveik ir neturėjome. Paauglius tiesiog maudėme verstinėse knygose – meistriškose, chaltūriškose ar pusinėse.
Džiūgauju ir nerimauju: ar „Almos litteros“ leidykla jaunas ir drąsias lietuves autores, kuriančias „Mergaičių lygą“, tą naują ciklą, išsaugos?
Suprantu, esu bjaurus vyr. g. padaras, be to, redaktorius, tad pirmiausia noris taisyt: paaugliams = paauglėms. O tada jau retoriškai klaust: o kur „Berniukų lyga“? Ar čia kaip su filmais? Vad. gerų žmonės nežiūri, todėl juos rodom tada, kai normalūs jau miega? Išvertus: berniukai neskaito, todėl... kam jiems apskritai tos knygos, be to, kur rast jaunų ir drąsių lietuvių autorių? (Primenu: šitie rašgaliai vadinas sniaukrojimai.)

(iii) Valdžia, gelbėdama SoDrą, siūlo didint pensinį amžių. Strategija nekomentuotina, nes iš nėr kur dėtis, bet taktika visiškai niekam tikusi. Reiktų pradėt taip: Pirmiausia sieksime sulyginti vyrų ir moterų pensinį amžių (iki 62-ejų su puse). Kas prieš lygias lyčių teises?!

(iv) Yra Lietuvoj Aktyvių mamų sambūris (atstovę šnekant per radiją girdėjau). Daugiau baksnot klaviatūros neverta, viskas aišku, žr. motto.

(v, įr. 2009-07-20) Sekmadienį per Lietuvos radiją klausiaus „Mes, moterys“. Jei tik išeina, visada klausaus (nuo devynių). Įdomi, profesionaliai rengiama laida. lrt.lt pristatoma taip:
Radijo žurnalas eteryje nuo 2001 m. Laidos idėjos autorės ir pirmosios vedėjos – žurnalistės Dalia Jankaitytė ir Giedrė Maksimaitytė. Jos pastebėjo, kad žiniasklaidoje trūksta moterų nuomonių, ypač politikos ir kitomis temomis, kurios dažnai laikytos vyriškomis. Kolegės pasiūlė programą, kurioje kalbama apie moterų saviraišką ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime, lyčių lygiavertiškumo, šeimos politikos ir kitus aktualius klausimus.
Dabar laidos galva Giedrė Čiužaitė.
Ir besiklausydamas vis pagalvoju: o kur „Mes, vyrai“? Jei būtų atvirkščia situacija, manau, ne, esu įsitikinęs, bemat atsirastų, kas išlygina vyrų ir moterų galimybes. Esu girdėjęs vieną kontrargumentą: visas informacijos srautas iš principo maskulistinis, o moterys kuria sau salas, kaip atsvarą. Yra tiesos, bet: kaip genus masculinum atstovas nesitapatinu ir nenoriu tapatintis su tuo srautu; mano manymu, jisai neturi nieko bendra su genus, kaip dalies žmonių savastim.
P.S. Prisiminimas dėl juoko. Kartą buvau pakalbintas „Moterų“ – Tėvo dienos proga; matyt, tikau kaip išimtis: „vienišas dviejų vaikų tėvas“.

(10) Asonansai: o (Then the bird said, ‘Nevermore’)

Mintis užfiksuot šį tą apie o kirba jau senokai, nuo tada, kai Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsny „Lietuvių kalbos paparčio žiedas [etc.]“ (NŽ-A, 2009, nr. 3/5) užėjau sakinį:
Antai Romanas Jacobsonas (1886–1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Allano Poe poemos The Raven („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: [etc.] (p. 125).
Kuris Varno vertimas lietuvių kalbon šita prasme geriausias? Kęstučio Navako. Ir lydimasis žodis geras („Po[e] eilėraščiai skleidžiasi keistame paribyje, kur harmoningai susieina poezija, muzika ir matematika“; „Nežinau, kiek poeto falsifikatoriais gali būti laikomi vertėjai, tačiau tikiuosi, kad mano indėlis čia nėra pats didžiausias“; ir kt.). Yra vertimų almanache Atodangos’91, p. 32–36. Baisiai ilgas tas Varnas, 108 eilutės; 72 rimuojasi su nevermore. Kaip pavyzdžiai, keli gabaliukai:
Laukiau nekantrus rytojaus; – veltui knygų sau ieškojaus –
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos –
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos –
Č i a bevardės visados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiuos namuos, lankytuos baimės – tark, meldžiu, man be klaidos –
T a i balzamas Gileado? – tark man – tark man be klaidos!
Tarė varnas: – Niekados.
— — — — — — — — — — — — — — — — — — — —
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos,
Nepakils jau – niekados!
O dabar, skambiai tariant, Poe ir lietuvių poezija. Iš Nykos atsiminimų žinom, kad Mačernis jį labai mėgęs dėl „nepalyginamos sugestijos jėgos“, eilėraštį „Annabel Lee“ atmintinai deklamuodavęs; pastarojo „melancholija ir poetinė dikcija“ girdisi Mačernio „Pajūrio vaikuos“:
Mes gyvenom prie jūros tada
Du geri, du laimingi vaikai...
Bet paskutiniais gyvenimo metais nuo Poe nutolęs. Yra ir tokia Nykos mintis: Poe turėjęs įtakos ir kitiems Mačernio kartos poetams (Temos ir variacijos, p. 122). O Bronius Krivickas, vienas iš jų, ar žinojo Poe Varną? Taip, bet greičiausiai per Binkio vertimą, angliškai jis nelabai, nors nevermore skambesį atmintis tikriausiai buvo užfiksavusi, buvo girdėjęs. Jo eilėraštis „Niekad, niekados“, skirtas žuvusiam broliui Juozui (1947; įtariai žvelgiant, gal ir atskamba čia šis tas iš Putino „Nežinios paslapties“, datuotos 1941-07-12: „Nepamiršti man tos valandos / Niekados, niekados, niekados... || O aplink taip nyku ir klaiku, / Tartum išmirė žmonės visi, / Ir tu pats kapinyne esi. || Bet to siaubo klaikios valandos / Nepamiršt niekados, niekados!“; šito Krivicko eilėraščio jėga išlenda, bent man, skaitant balsiai: per ritmą ir tą beveik 30 kartų kartotojamą -os; pagal rimą iškrentančios eilutės suskamba dar stipriau):
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.
Balsis o (kažkaip) yra susijęs su baladiškumu: paslaptim, rūstumu (V.M.-P. rinkinys Rūsčios dienos); Krivicko eilėraščio atveju, tas o (-os) skamba esmingai, kaip fatum balsas...
Kažkokios nuojautos, ir tiek. Cha: reiktų kad ir tą patį Jacobsoną pasiskaityt, yra rusiškai („Звук и значение“ knygoj Избранные работы, Мaskva, 1985), bet...

(9) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, i

– Tėvai, kuriem galam tau tas dienoraštis?
– Žinai, žmogau, visai neblogas būdas išmėžt galvą.

(8) Dėl juoko, i: gal galėčiau dirbt VSD? Susekiau vertą dėmesio laiškarašę

Į namų el. pašto dėžutę vis gaunu užsisakytų naujienlaiškių ir iš kultūrpolio. lt. Užsisakiau pirmiausia dėl Rimanto Kmitos ten dedamų tekstų. Vėliau dar ir Ievos laiškus iš Galudienių miesto ėmiau skatinėt: visai smagu, ir nebuvo noro telktis dedukcijų su indukcijom: o kas ta Ieva? Bet skaitant žavųjį, ironiškąjį ir t.t. pan. dvidalį (nes laišką) „‘Poetry spring’ šalis: two tickets to Dublin, Jurkaus šuo, dvesiančios musės arba kodėl negaliu sugrįžti namo...“ galva – kaip kompiuteris kartais lentelę su užrašu „Fatal error“ (tfu, tfu, tfu per petį) – išmetė: niekas kitas, tik Karnauskų Elena! Ir visi argumentai lyg savaime suskrido: aha, pavasarį buvo tekstas apie jaunųjų filologų konkursą, rašytas ne moksleivės, vadinas, mokytojos, ir aišku, kad baigusios filologiją VU (abu požymiai tinka E.K.); toliau: šįmet per PP Dubline iš rašančiųjų buvo Palilionis, Landsbergiukas ir Elena, vienintelė mot. g. atstovė; jei reikia – pribaigiamasis argumentas: dar ir žemaitiškai moka (jei ko dar neįtikinau, kad verta vis aplankyt kultūrpolį.lt, pora citatų, ir nebeliks jums kitos išeities):
[„Žemaičių alkieriuje“] Dar savo eiles skaitė Jozė, Danė, Aduomis, bet visus „praspjovė“ Pranis Žvinklys. Ką ten „Poezijos pavasario“ laureatai, nominantai ir visokių kitokių literatūrinių premijų ir nepremijų laimėtojai ir nelaimėtojai. Visi jie blanksta prieš Žvinklio Pranį. Pranis ir knygą išsileidęs, beje, pavadintą „Gėismės apie gyvenėma ir meilė“. Į skaitymus iš Skuodo į Kretingą Pranis atvažiavo ne vienas, atsivežė fanių, įvairaus amžiaus moteriškių, atrodo, savo sodo kaimynių, jos, beje, irgi poetės, komandą. Tiesą pasakius, neatsimenu nė vieno artistiškojo Pranio skaityto teksto, nes nuostabą ir susižavėjimą kėlė jo sceninė laikysena. Štai iš ko reikėtų mokytis! Ir ne tik sceninės laikysenos - marketingo pagrindų taip pat. Vos tik paskaitęs keletą eilėraščių Pranis įkaitusioms gerbėjoms pasiūlė tuoj pat įsigyti jo knygą, nelaukiant vakaro pabaigos. Nereikia jam jokios „Mūsų knygos“ anei kitokių platintojų, viskas vyksta čia ir dabar... [...] Siga Prišmontalė galų gale leido paskaityti ir man. Paskaičiau. Bet ir pajuokavau, kad, girdi, gaila, jog neteko nė vieno iš čia esančių pamatyti „Poezijos pavasario“ skaitymuose. „Bovuom bažnyčiuo...“ – kažkas bando tradicine žemaitiška maniera apsimesdamas „durnium“ apsiginti nuo „kryžiuočių“, šiuo atveju nuo manęs. „Kad anei yr baise nanuošėrdė...“ – kita replika. „Anei“ – šiuo atveju tikrieji, oficialiai pripažinti kūrėjai, poetai ir prozininkai. Sakau, kad nuoširdumas poezijoje ne vertybė, bet puikiausiai suvokiu, kad dabar irgi nesu nuoširdi, nes kalba čia eina ne apie nuoširdumą, o apie autentiką arba tikrumo pojūtį. Gyvename seniai numarinto dievo ir simuliakrų amžiuje, tad nenuostabu, kad ilgimės dvasingumo ir autentikos.
Redaktoriui Valiukui ačiū ir valiooooo! Sėkmės, Mindaugai. O rugpjūčio vidury vakarais ilgesingai žvelgsiu tolimosios mūsų jūros link ir dūsausiu: gerai būdavo Placdarme, tikrai...

Negerai. Per liurliška pabaiga. Gal tebūnie įrašo kompozicija žiedinė? — Taip pat moku naudotis techninėm priemonėm. Esu užfiksavęs subjektę sunkmečiu reiškiančią kramolnas mintis, pvz., esą ją naktį pažadina alkis (dokumentuota CD Poezija ir balsas 2009, track 4, 02:25–03:07). Tai šmeižtas. Mokytojai Lietuvos Respublikoje nebadauja! (Bent jau kol kas.)

2009-06-22

(7) Mintis valant darbe pašto dėžutę

Kolegė S.D. buvo atsiuntusi laškelį (subject: maniakui) tik su internetine nuoroda. Nieko ten tokio, ELTOS platinta žinutė:
Poetas iš Antverpeno Joke’as van Leeuwenas sukūrė poemą „1144 metrai“, praneša Belgijos žiniasklaida. Jis tapo ilgiausio pasaulyje eiliuoto kūrinio autoriumi. Mat poemos pavadinimas atitinka jos ilgį. Kūrinio tekstas užrašytas ant vienos iš Antverpeno požeminių perėjų sienos.
Ta poema, kaip poezijos kūrinys, galbūt visiškai beviltiška, bet va ilgiausia, todėl ir nusipelnė būt garsinama, žinia apie ją skleidžiama, va atsklido net iki LLTI. Seniai seniai, kai dar dirbau BL, 11 egz. tiražu buvom išleidę mažiausią Lietuvoj poezijos knygelę – Sigito Parulskio Laišką, ir žinutė apie tai buvo LRyte paskelbta daug arčiau pirmojo puslapio negu Mūzų malūnas, net nuotraukėlė įdėta: Sigis per didinamąjį stiklą į savo knygą žiūri.

Vis nieko neatsakau Elvyrai Pažemeckaitei, Panevėžio literatūrinės žiemos organizatorei, nes jokių vertų dėmesio idėjų neatsiranda galvoj. Negi pasiūlysi skaitymus „Poeto žodis valdžiai“? Veiksmo vieta – savivaldybės posėdžių salė, klausytojai – keli tarybos nariai, norėję pasirodyt neabejingi kultūrai (kviesti buvo visi), stoja prieš publiką (tiesa, reikia žurnalistų) Valdas Daškevičius (kaip pavyzdį pasirinkau dėl deramos skaitymo manieros), atsiverčia savo PK ir pradeda „Požemius“ (nutylėdamas eilėraščio pavadinimą):
Kokie gilūs ir tamsūs šie požemiai, viešpatie,
čia mus atveda užrištom akim ir palieka,
čia nesustodamas sukas kankinimų ratas
ir šiurpiai vaitoja gyvybė.
Arba užbaigia „Poetą“:
Imperatorius bijo poeto labiau nei kardo,
nes kai ant kalno užgieda poetas,
griūva kalėjimai.
O kodėl gi ne aliuzija į Panevėžio kalėjimą, kuriam sėdėjo Jānis Rainis, o dabar „taisomos“ moterys? Ir, žiūrėk, ne tik Sekundė vyksmą aprašytų! Juokai juokais, bet gal tikrai visai nieko būtų renginio tema/leitmotyvas: poetas ir valdžia?
P.S. Artėja Valstybės diena. Įdomu, kas išeis iš Valentino Sventicko kvietimo?
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) prezidentas Valentinas Sventickas pasiūlė menininkams boikotuoti liepos 6-ąją – nekoncertuoti, nerengti parodų, nedalyvauti skaitymuose, neiti į priėmimus, nepriimti valstybinių apdovanojimų. Anot jo, tokia akcija esą nebūtų joks kerštas, o tik ramus objektyvus fakto konstatavimas - jei valdžiai kultūra nerūpi, tegu ta valdžia ir nesifotografuoja šalia.

2009-06-21

(6) Septinta ryto

Šįryt atsikėliau prieš septynias, parūkęs nuėjau virtuvėn kaist vandens kavai ir žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos: lygiai septynios. Ir sugrįžo mintys, kurios sukiojos galvoj prieš pusmetį (jei reikia, galiu ir tiksliai: š.m. sausio 10, šeštadienį; iš archyvo iškapsčiau Šiaurės Atėnų pirmąjį puslapį su Alfonso Andriuškevičiaus vertimais; ir atsimenu, kad jį skaičiau 19 troleibuse).
Taigi: Mackus neatkabinamai septintą ryto susiejo su Škėma, su jo žūtim (nė vieno kito – ne artimuosius turiu galvoj – mirties valandos neatsimenu, nors kai kuriuose in memoriam fiksuojamas laikas, bet beveik visada tik: rytą, naktį, vakare ar pan.; pvz.: „Eidamas 81-uosius metus, ketvirtadienio naktį Vilniuje mirė žinomas lietuvių teatro aktorius Laimonas Noreika“):
Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.
— — — — — — — — — — — —
Ir aš nenoriu matyt
egzilo ironijos galo,
ir aš nenoriu matyt
kruvinos išdidumo baigmės.
Septinta ryto, – kitaip tariant, Škėmos valanda.
O tų ŠA pirmam puslapy buvo pluoštas amerikietės Elizabeth Bishop eilėraščių. Pirmasis – „Pusryčių stebuklas“ – ir pažadino šituos pasvarstymus:
Šeštą valandą ryto mes laukėm kavos,
laukėm kavos ir išmaldos trupinio:
tai turėjo būt patiekta iš vieno balkono –
kaip senųjų karalių laikais, kaip laikais stebuklų.
Tebebuvo tamsu. Pastatė saulė
tik vieną savo koją ant bangelių upėje.
— — — — — — — — — — — — — — — — —
Mes sučiulpėm trupinius, nugurkėm kavą.
Langas už upės atmušė saulę:
lyg vyktų stebuklas – tik ne tame balkone.
Dabar šeštą jau šviesu, o tada, sausį, tiko ir „tebebuvo tamsu“, bet keisčiausia, kad tas norom nenorom išnyrantis Škėmos žūties šešėlis/kontekstas primeta Bishop eilėraščiui „lietuvišką“ antrąjį planą. O per jį (cituota Mackaus „Raudiškoji“ atliepia Lorcos „Raudą“) – ir „ispanišką“.
Pagalvojau: vienas ryškesnių kontekstualumo pavyzdžių, kai papuolęs kitos kultūrinės savimonės erdvėn kūrinys įgauna papildomų (gal net įdomesnių?) prasmių: tai, kas vyksta Bishop eilėrašty, vyksta likus valandai iki Škėmos žūties (apraudotos Mackaus); o po pusdienio (a las cinco de la tarde – penktą valandą vakaro) arenoj bus mirtinai sužeistas garsus toreodoras Ignacio Sánchez Mejías (apraudotas Lorcos). Kad skiriasi metai, mėnuo, diena – visai nesvarbu; tesvarbu valanda (... ir melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą).

P.S. Prieš pusmetį besikrapštydamas su enciklopedijos 300 Baltic Writers visokiais Translations ir Criticism, pastebėjau, kad prie Mackaus neprirašyta pilniausia jo kūrybos knyga (kitų – buvo). Pridūriau Ir mirtis nebus nugalėta, skliaustuose išversdamas (t.y. parinkdamas variantą): And Death Shall Have Dominion, 1994. Praktiškai visiem (bent jau anglakalbiams) turėtų būt aišku, kad tai būtent Dylano Thomo antifrazė.
Beje, YouTube yra, kaip Dylanas Thomas skaito savo „And Death Shall Have No Dominion“. Mackaus teišlikęs vienintelis savo poezijos įskaitymas – „Išpažinties“ (yra dvigubam CD „Rašytojų balsai“; balso išlikę daugiau, plokštelėse – visokius įvadus į „Pelkių žiburėlio“ radijo laidas skaitančio; juostose turėtų būt kur kas daugiau, bet kas imsis ieškot, nors ir Lietuvoj – Dalia Sruogaitė „Pelkių žiburėlio“ įrašus prieš keletą metų perdavė, regis, Sruogų muziejui Kaune). Miglotas teiginys: abu skaito pakiliai (?).

P.P.S. Digresija nuo kruvinos išdidumo baigmės / ir mirtis nebus nugalėta.
Mackaus eilėraščio „Upė, tėvas, upė“ paskutinė eilutė:
Mano sūnau, aš išdidžiai liejuosi jūron.
Ir Broniaus Krivicko sonetas 1950 metų:
Aš mačiau, kaip vėtra paskandino
Laivą vidur marių neramių,
Ir keleiviai virš klaikių gelmių
Suposi platybėj vandenyno.

Vieni jų iš siaubo begalinio
Korėsi kitiem dar ant pečių
Ir į gelmę vandenų rūsčių
Grimzdo, į aukas įsikabinę.

Bet kiti tvirtai prieš lemtį klaikią
Grūmės, kol, garbingai susitaikę,
Stichijos žiauriosios įveikti,

Grimzdo jūron išdidžiai, be baimės!
Lai laikais gigantiškos nelaimės
Bus jie nors šiais žodžiais pagerbti.
Laikysena: išdidžiai. Gražiausia.

Prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą (Lorca vs Mackus)

2009-06-19

(5) Du Sutkaus pionieriai

Išėjo beveik 500 puslapių Antano Sutkaus rinktinė Retrospektyva. Ant aplanko – garsioji jo nuotrauka „Pionierius“. Du klausimai, susiję su šita fotografija. Pirmas: kaip apibūdint to vaiko veido išraišką? Aš jį vadinu abejinguoju pionierium (gal tiksliau būtų melancholiškasis? tikslaus žodžio paieškos perfekcionistui – vienas iš didžiųjų malonumų). Ir kitas: o koks likimas šito žmogaus – žinomiausio pasauly pionieriaus.lt? (Pats Sutkus, kalbinamas Gedimino Kajėno ir Bertos Tilmantaitės: „Jeigu mane užsienyje ir žino kaip fotografą, tai labiausiai dėl ‘Pionieriaus’ ir J.P. Sartro nuotraukų“; šita knyga pirmąkart buvo pristatyta Londone gegužės 13, o 14 Viktorijos ir Alberto muziejuj atidaryta, kur tarp 40 svarbiausių fotografijos meno darbų eksponuojamas ir „Pionierius“ – vienintelis darbas iš Rytų Europos, jei neklaidina Lietuvos žinios.) Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė? (Cha: va parengus radijui žmogaus paieškos pasakojimą...) Reiks paklaust rinktinės sudarytojos Margaritos Matulytės: gal ji ką žino?

Regis, visas ciklas Sutkaus yra Lietuvos pionieriai, bet, be liūdnai abejingojo, iš atminties neištrinamas aklojo pionieriaus vaizdas. Benas Lewisas straipsny „Antano Sutkaus kontrvaizdai“ (LM, 2009-01-02):
Parafrazuojant G. Orwellą, kiekviena A. Sutkaus fotografija yra „mažytė kontrrevoliucija“, opozicinis aktas prieš valstybės vaizdavimo ideologiją. [...] Radikaliausias fotografo kūrinys buvo jo minimalistinis portretas „Aklas pionierius“ (1962), jauno berniuko, kuris buvo ką tik priimtas į komunistinį jaunimo judėjimą, veidas stambiu planu. A. Sutkus pažeidė taisykles, vaizduodamas jaunąjį pionierių nesišypsantį. Jo kankinanti dviprasmė veido išraiška byloja ne emocinę traumą, o bejėgiškumą, – fotografija verta vieno geriausių komunizmo ikoninių portretų vardo. Nuotrauka padaryta 1962 m. rugsėjo 1-ąją, kuomet tokio vaizdo tabu buvo toks griežtas, kad fotografija publikuota tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Nežinau, bet šitą nuotrauką Lewisas traktuoja per daug tiesmukai. Yra joje dar kažkas, kas žmogiškai trikdo. Ir veikia, bet taip, kad noris nusukt žvilgsnį.

Prieduras (2009-06-24). Vis nesitraukia iš galvos tas aklasis pionierius. Fotografija buvo 2002-ais eksponuota parodoj „Su cenzūros žyme“. Agnė Narušytė, recenzuodama tą parodą (7MD, 2002-12-06):
Tarybinė santvarka negalėjo priimti neidealaus žmogaus įvaizdžio. Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume, neįgalus (neįgalieji „neegzistavo“ [...]) – jis aklas, todėl jo veide sustingusi keista (cenzoriams pasirodė – debiliška [kitur radau tikslesnį įvardijimą: тупое лицо]) išraiška. Keistuolis negalėjo būti pavyzdžiu, pionierius turėjo būti idėjiškai teisingas. O čia tarp kaklaraiščio ir nematančių akių besiveriančios egzistencinės gelmės tarybiniam žiūrovui kėlė pavojų, nes tokio vaizdo sukeltos mintys nežinia kur gali nuvesti.
The New York Times (2007-02-04) Benjaminas Genocchio straipsny „Soviet Time Capsules“, konstatavęs, kad „the exhibition ‘Two Masters of Lithuanian Photography: Antanas Sutkus and Rimantas Dichavicius,’ at the Jane Voorhees Zimmerli Art Museum, is one of the most intriguing and memorable shows in New Jersey at the moment“, be kita ko, rašė:
His [Sutkaus] many portraits of children, which are often striking, make a larger point about the insidiousness of Communist ideology. “Blind Pioneer” (1962) shows a blind child dressed in the scarf and outfit of a Young Pioneer, the children’s organization operated by the Communist Party. Blindness here functions as a metaphor for unquestioned obedience to the state.
Betgi kažkoks atvirkštinis marksizmas šitoj nuotraukoj įžvelgt pirmiausia besąlygišką (aklą) paklusnumą valstybei. Jei iš ten, tai paklusnus. Beje, audiatur et altera pars (exsovietinį žmogų): 2008-ais Kaune vyko Michailo Daševskio fotodarbų paroda „Paskendęs laikas“; ta proga kalbinamas (Kauno diena, 2008-08-08) tarp kitko prisiminė:
Antano Sutkaus viena fotografija mane labai supykdė, ji buvo publikuota žurnale „Tarybinė fotografija“, vadinosi „Pionierius“. Toks berniukas didele galva, manau, neįgalus. Ir dabar esu įsitikinęs, kad taip fotografuoti negalima.
Įklimpau ieškodamas atsako; vienprasmio ir negali būti.
O nežinojimas vis dėlto pykdo. Va straipsny „A. Sutkus: Fausto džiaugsmas“ vis dėlto apie 1964-ųjų pionierių:
Komunizmo ikona. Taip vienas A. Sutkaus kūrybos tyrinėtojas pavadino „Pionieriaus“ portretą, iš kurio žvelgia ką tik į „jaunųjų leniniečių“ gretas priimtas pirmokėlis. Susirūpinęs, įtemptas žvilgsnis, tarsi ką tik būtų patyręs psichologinę traumą, vaikišku protu bandytų suvokti, kas gi jo laukia dabar.
Vis dėlto reiktų žinot, kad į pionierius priimdavo nuo 10 metų; pirmokėlis galėjo tapt pirmiausia spaliuku.
Va dabar pagalvojau: ne mano vieno nuodėmė; bet kodėl mes taip (kaip? spontaniškai? piktai?) reaguojam į netikslias detales? Atsimenu, kaip S. piktinos, kad Parulskis Murmančioj sienoj netiksliai aprašė sovietmečio baltą mišrainę; regis, konservuoti kukurūzai dėl visko buvo kalti. Tai, kas patikrinama, privalu patikrint ir patikslint? Taip, bet reiktų neužmiršt take it easy. Tai mūsų tuštybė purkštauja.

Įrašo papildas čia.

(4) Vaičiūnaitės spalva

Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę balkone ir žiūrėdamas į beržynėlio viršūnes prisiminiau užvakar per „Panoramą“ rodytą reportažiuką iš Vilniaus paveikslų galerijos, kur buvo pristatyta prof. Viktorijos Daujotytės knyga Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. Su Vilčinskio albumo iliustracijom, ergo, leido arba VDA, arba pati Paveikslų galerija. Bus brangi. Ir klijuojas dar vienas apibūdinimas: eilinė prof. kn., nes jos eina viena po kitos. (Jei kas iš rašytojų tokiais tempais leistų, grafomanu būtų išvadintas; bet ne tai noris užfiksuot.)
Prisiminiau, kaip skaitant Vaičiūnaitės Raštų pirmo tomo korektūrą galvoj skambtelėjo: tamsžalė. Dažnuminio žodyno nepuoliau sudarinėt, tik paklaidžiojau ir padariau preliminarią išvadą: tai greičiausiai Vaičiūnaitės mėgstamiausia spalva (šalia pilkos?). Bet tamsiai žalia – per daug abstraktu; man irgi tamsiai žalia patinka, bet iškart galiu patikslint: samaninė. O Vaičiūnaitės tamsžalę kaip patikslint? Reiktų žiūrėt, kokie daiktavardžiai šalia. Ir akys gali būt tamsžalės, ir kai kurios kerpės, bet žalumas juk kitoks.

2009-06-18

(3) Kalanavičius ir Raila

Dar kartą noris grįžt prie Jakimavičiaus pokalbio su Stankevičium bernardinuos.lt (paskutinįkart, tikrai). Stankevičius:
Anksčiau tas [literatūros] procesas buvo gražiai sutvarkytas, sustruktūruotas. Jiems [senesniajai poeziją skaitančiųjų kartai] tarytum viskas buvo padėta ant lėkštutės. Justinas Marcinkevičius yra jėga. O, tarkim, koks nors Antanas Kalanavičius yra nesuprantamas ir nieko vertas. Aišku, tai buvo didelė neteisybė, nes Kalanavičius, mano galva, vertas nė kiek ne mažiau nei Marcinkevičius, tačiau tada visi procesą suvokė taip, kaip jis jiems buvo pateikiamas. Ir jie jautė vidinę ramybę, – už mus yra viskas nuspręsta, kas yra gera, o kas bloga, mums tik reikia žinoti, kaip nuspręsta. Dabar situacija yra kur kas chaotiškesnė [etc.]

Marcinkevičių 1 įraše sukabinau su Stankevičium, o šįryt dingtelėjo, kad yra su kuo sujungt ir Antaną Kalanavičių. Su Romu Raila. Krosniakuriu iš Siesikų. Beje, prozininkės Danutės Kalinauskaitės bendrakursiu. Taip pat laikomu paraštėje, nors jis ir pats literatūros puslapin per daug nesiveržia (prisiminiau iš Gedos dienoraščio: esą Kalanavičiui, neleidžiamam Lietuvoj (pro duris), buvo kilusi idėja įlipt literatūron pro langą – per Maskvą – reikią pirmiausia išleist knygą rusiškai, tada jau nebebus kur dėtis „Vagai“, teks leist; rezultatas aiškus: pasvajot galima). Railos PK Grafo manija išėjo 1996-ais Ukmergėj. Su garsiuoju (nors nelabai tikęs čia tas žodis) eilėraščiu apie Aukštaitijos miestelį, mano manymu, trauktinu į visas bent jau sovietmečiu kurtos (ar ir XX amžiaus) lietuvių poezijos antologijas:
Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

Prieš porą ar trejetą metų tas pats Ukmergės kultūros fondas norėjo leist jo antrąją knygą. Teikė paraišką Kultūros ministerijai. Su Ričardu Šileika parašėm nemeluotai entuziastingas rekomendacijas (dauguma eilėraščių išties stiprūs, unikaliu balsu parašyti), net pavadinimą buvom parinkę pagal vieną eilėraštį – Žygdarbis (AAJ buvo aprobavęs), bet... paramos negauta. Ir tyla. Dabar taip gailiuos, kad nepasidariau to rankraščio kopijos, tik įspūdis liko. Kai kurie eilėraščiai tikrai buvo jėgingi, nenusileidžiantys kai kuriems kad ir to paties Stankevičiaus. Kas čia? Likimas: kol gyvas – paraštėj, kai mirsi – kaip jau išeis. Paskutinio sakinio vieton prašosi moralistinė parafrazė (Negi dabar mažiau manančių, kad Rimvydas Stankevičius yra jėga, o, tarkim, koks nors...), bet gal nereikia. Nebuvo, nėra ir nebus tos besiilgimos teisybės (kad ir vertinant literatūrą). Tiesiog: stop.

2009-06-17

(2) ... ir Kauno padangėj jau švinta rytojus?

Tame pačiame pokalby bernardinuos.lt (žr. 1 įrašą) Stankevičius pasamprotauja ir apie aiškumo, kas yra kas, ilgesį: dabar esąs tarsi chaosas, neaiškūs kriterijai, neaiški hierarchija; palinki Parulskiui vėl imt rašyt apžvalgas, recenzijas etc. Keistas sutapimas: kauniškių tvarkomoj kamanėj.lt 2009-06-16 išdygo tekstas „Literatūrologijos jaunuomenė – prieš masinę ‘maironių-salomėjų’ gamybą“. Pradžioj – manifestas (kada paskutinis mūsų literatūros padangtėj buvo surašytas? ar ne svetimų?, daugiau neatsimenu), pristatymas, kas per daiktas tas AKLAS, paskui – straipsnis apie šiųmečio PP renginius Kaune. Cituot nėra prasmės, jei įdomu, pasižiūrėsit, bet ilgesys tas pats: kad būtų tiesiai šviesiai sakoma, kas yra kas, nesidangstant skambiais šūkiais. Nebuvau nė viename iš aprašomų renginių, bet esu buvęs ne viename panašiame, tad vertint tenka atsargiai: greičiausiai teisybė rašoma. Tik kas toliau? „Į ataką!“ riktelta gan skardžiai, o kokia bus mūšio taktika, kiek pajėgų sutelks VU KHF? Vis dėlto keistokas tas apsiribojimas Kaunu... Nebent, kaip ir dera revoliucionieriams, tolesni veiksmai, apimsiantys visą lietuvių kultūros plotą, brandinami konspiraciniuose bendrabučiuose: viskam savas laikas ir vieta? Ką gi, teks tapt uolesniu sekliu: anksčiau į kamanę.lt užsukdavau paieškot, ar nėra naujo Mindaugo Grigaičio teksto (ir kriticizmo, ir dažniausiai estetinės nuovokos nestokojantys rašiniai, bent dauguma), o dabar dar ir tikintis naujų AKLAS mėginimų „išravėti [...] literatūros provincialumo lysvę“.
P.S. Dingtelėjo: ar šis jaunumenės sujudimas kaip nors susijęs su amžinuoju kontroversininku Ramučiu Karmalavičium? Nors koks skirtumas.

(1) Stankevičius ir Marcinkevičius

Bernardinuos.lt 2009-06-11 įdėtas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su šių metų PP laureatu Rimvydu Stankevičium „Pomiškis kirtavietėje“. Gerai klausiama, atvirai atsakoma. Komentatorių priekaištai dėl susireikšminimo juokingi: susireikšminimas (kad ir: „Visi poetai bando pasakyti tai, ką žmonės savo pasąmonėje apie save seniai žinojo, bet neatrado žodžių, kaip tai suformuluoti. Tokią matau savo poezijos funkciją“) būtinas, tai yra esminis stimulas kurti. Bet ne tai norėjau užfiksuot.
Užstrigo Valentino Sventicko Stankevičiui telefonu tarta frazė: „Tu ne Geda, tu Marcinkevičius.“ Kad Stankevičius kažkuo panašus į Justiną Marcinkevičių, buvo dingtelėję skaitant Diktantus sielai. Sakau: kažkuo, nes baisiai sunku verbalizuot tą tik juntamą panašumą, nes jis susijęs ne su poetika, o su asmenybiniais dalykais: gal misionieriškasis pradas (atsimenu, kaip lietuvių kalbos mokytoja kokias 1979 metais yra ištarusi: prieš šitą žmogų [t.y. J.M.] būtų galima atsiklaupt; Diktantų sielai įžangoj R.S. samprotauja apie savo tekstus kaip pamokslus, pokalby su Andrium Jakučiūnu reiškia norą, kad jo tekstai būtų diktuojami moksleiviams etc.), gal tas panašumas plaukia iš to, jog ir vienas, ir kitas mano, esą poezija turi būt daugiau negu poezija (supaprastintai šnekant). Argi J.M. negalėtų kaip savo pacituot R.S. sakinių: „...reikia rašyti tai, ką žmogus nori iš poeto išgirsti. Jie nori, kad poetas įvardytų jų būsenas, kurioms jie, žmonės, nežino vardų. Jie nori poeto pagalbos: ‘Pasakyk, kas man darosi’.“? Ar ne tai buvo (ir tebėra) esminė J.M. populiarumo priežastis? (Ir gerumas tas gyvenimas, ir ašara dievo aky, ir pagaliau skiemenuojamoji Lie-tu-va, ir kt.). Nežinau. Bet jungtukas „ir“ tarp tų dviejų pavardžių dera; suvokiant visus poetikos, laiko ir kitų dalykų nelemtus skirtumus. Nors gal ir klystu.

Prae scriptum

šitas —vg— atvaizdas, Ričardo Šileikos užfiksuotas,
kaip mano atspindys tinklaraščių profily rodės iki 2012-10-29;
kol nusprendžiau: per neteisingą asmens įvaizdį anas rodo:
viskas daug liūdniau :)



– Bent jau fiksuok, kas galvoj makaluojas, nes vis tiek jokio straipsnio ar recenzijos neparašysi, – po vieno pasišnekėjimo (tiksliau, pašnekėjimo) tarė kolegė. Jai, regis, pasakojau apie keistą įspūdį, likusį perskaičius Petro Vileišio „Svetimi kraštai ir mūsų šalis“ (straipsnis išspausdintas Ūkininke 1892-ais, persp. Rinktiniuose raštuose, p. 479–480): kaip jis važiavęs iš Vilniaus į Bruxellę (taip Vileišis rašė), aišku, per Mariaus Ivaškevičiaus įeseistintą Virbalį. (Stop.)
Teisybę žmogus pasakė: neparašysiu, nes kad ir ką mėginčiau rašyt, perfekcionizmas vis tiek pasivys, pastvers už skverno ir pasakys: blogai, neverta tokio rašgalio niekam rodyt. Aišku, nieko tokio, jokia čia tragaidė, kad viskas taip ir baigias: pasisuka kokia mintis galvoj – ir nurimsta, bet ir tuštybė kartais ima lįst, lyg ir balsu iš pašalies suokdama: bent jau fiksuok. Negražu, bet kodėl nepamėginus pasiduot jai (tuštybei), ne jam (perfekcionizmui). Nors ir abejoju, ar pavyks, nes kai kas belaisvių neima: sušaudo arba iškeičia į savus.
P.S. Prie —vg— esanti nuotrauka – Ričardo Šileikos.
Prierašas (jau įdėjus pirmuosius tekstus): nepatinka, kad naujausieji atsiduria viršuje, kaip kokiam publikacijų sąraše, tad bent jau mėginsiu numeruot gabaliukus.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)