(528) Visiškai tarp kitko: bum-bum-bum-bum-bum prieš 25 metus

Po perkūnėliais, jau ketvirtis amžiaus nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo. Buvau, kaip svečias; visi Sietyno (kaip juokais kartais apibūdinu: paskutinio samizdatinio kultūros žurnalo sovietinėj Lietuvoj; yra tiesos) rengėjai buvom pakviesti, beveik palubėj sėdėjom. Visko ten buvo, visokių šnekų ir – bum-bum-bum-bum-bum...
Pradžioj tik kai kurie šnekėtojai būdavo pasitinkami ir palydimi plojimais atsistojus, o paskui dvelktelėjo absurdu: paskelbia, kad šnekės tas ir tas, ir visos Sporto rūmų tribūnos stojasi – kėdžių sėdimosios dalys grįždamos į vertikalią padėtį bum-bum-bum-bum-bum... (Ir taip kiekvienas šnekėtojas pasitinkamas.) Pašneka nesvarbu ką, ir vėl: bum-bum-bum-bum-bum... Kodėl paminėjau absurdą? Na, įsivaizduokit (pasitelkiu esminę prelegentų takoskyrą; sugalvotos šios frazės):

– Pritariu Paulauskui iš Kauno – mūsų tikslas turi būt nepriklausoma valstybė!
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)
– Pritariu Petkevičiui – tai buvo Paulausko provokacija! Mes turime siekti kuo didesnio savarankiškumo likdami Tarybų Sąjungoje.
(Ilgai trunkantys audringi plojimai.)

Ne, nusprendėm tada penkiese: galima neplot, mes juk laisvi žmonės; galima paplot, jei patiko, bet kiekvienąkart stotis ir plot – per daug primena ankstyvuosius KP sjiezdus.
Iki šiol prisimenu, kaip mus, besielgiančius kitaip nei absoliuti dauguma, kai kurie nužvelgdavo; nelabai jauku buvo, bet principai yra principai.