(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-12-30

(812) Užparaštė, cxvii: apie tai, kas įdomiausia

Kartais taip būna: užtinki kokį tekstą, ir užkimbi, ir noris sužinoti ką nors daugiau, bet – nieko.
Ir lieki su neatsakytu ar išvis neatsakomu klausimu „O kas toliau?“
Tai ir yra įdomiausia. Nežinomi žmonių likimai.

LLTI bibliotekos smulkiųjų spaudinių fondas, 2198 Ssp. 792
Altas Eleonora Gališauskaitė
1906-ų lapkričio pradžioj įvyko pirmosios lietuviškos operos, tuolaik vadintos melodrama, – Miko Petrausko Birutės premjera.
Tų metų pačioj pabaigoj ir kitų pradžioj Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir Šaltinyje buvo paskelbtas trijų būsimų Vasario 16-osios akto signatarų – Donato Malinausko, Ričardo Mirono ir Antano Smetonos kreipimasis „Šelpkime talentus!“ (cituosiu iš Šaltinio, 1907-01-09, nr. 2, p. 26).
Įžangoj pagailestavę, kad daug jaunuolių taip ir neatskleidė savo talento ir „paliko be naudos mųsų tautai“, nes neturėjo galimybių mokytis, priminę, kad „užvis sunkiausia yra tiems jaunikaičiams, kurie norėtų dailės mokyties: dailės mokslas paprastai esti brangiai apmokamas, mokyties gi ir drauge uždarbiauti mokslo metu sau skatikas, reikalingas pragyventi, dailės mokiniams yra kur-kas vargiau, negu kitų mokslų mokiniams“, kreipimosi autoriai ima dėstyti:
„Birutėje“ išgirdome tris gerus balsus solo: aukštą malonų tenorių Miko Petrauskio brolį Kiprą, stiprų baritoną Audėją, stiprų altą panelę Eleonorą Gališauskaičią. Visiems trims verta būtų mokyties dainuoti, ir jie norėtų mokyties, bet neturi kuo. Vienintelė viltis lietuvių visuomenėje: ji turėtų sušelpti, jei ne visus tris, tai bent du ar vieną, kuriuo ypač veikiai reiktų pasirūpinti. Kiprui Petrauskiui, Miko broliui, kitą rudenį reiks stoti kareivijon. Jei po Naujųjų Metų neįstos konservatorijon, tad gali patekti kareivijon: tuomet visiškai turėtų atsisakyti nuo konservatorijos mokslo. [...] Gerai būtų tuojau padėti ir panelei Gališauskaičiai, jei tik mųsų visuomenė išsigalėtų jai konservatoriją apmokėti; ir jos gailu taip paleisti, nes ir ji, išėjus konservatorijos mokslą, galėtų tarnauti mųsų dailei. Audėju galima būtų pasirūpinti vėliau; jis dar visiškai jaunas vaikinas, vos kelioliką metų sukakęs. Ar šiaip ar taip jų visų trijų ateitis priderės nuo mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo.
Kipras Petrauskas išvengė kareivijos, 1907-ais pradėjo studijuoti, Stasys Audėjus Petrapilio konservatorijon įstojo 1909-ais; abu mokėsi Stanislavo Gabelio klasėj. O Eleonorai Gališauskaitei, Birutėj dainavusiai Pirmosios vaidilutės partiją, regis, pristigo „mųsų visuomenės išsigalėjimo ir dosnumo“. Bent jau mergautine pavarde ji neminima Muzikos ir kt. enciklopedijose.

Akla filosofijos dr. Ema Žaludokaitė
Šaltinis, iš kurio iškapsčiau žinių apie šitą žmogų, nelabai patikimas – 5000 egz. tiražu 1928–1940-ais ėjęs savaitraštis Sekmadienis, pasak Lietuvių enciklopedijos, „skirtas miesčioniškam skoniui“. Kita vertus, tokio pobūdžio leidinių korespondentai atkreipdavo dėmesį į tai, kas atrodė nesvarbu „rimtųjų“ bendradarbiams.
1932-05-01 Sekmadienio p. 3 yra Zoro slapyvardžiu pasirašyta publikacija „Akla filosofė, filosofijos ir filologijos daktarė“. Didžiausia bėda, kad pavardė dukart užrašyta Želadokaitė, o trečiąkart – Želudokaitė. [2016-01-05: kaip paaiškėjo, abu pavardės variantai netikslūs, matyt, korespondentas kliovėsi klausa; turi būt Žaludokaitė; ir pavadinime pataisiau.]
Žurnalistas pradžioj sakosi daug kartų girdėjęs kalbant apie p-lę Emą Želadokaitę, studijuojančią Marburglano universitete (vėliau užsimenama, kad universitetas įsteigtas prieš 400 metų, vadinas, turimas galvoje Philipps-Universität Marburg), bet kai sužinojęs, kad, būdama akla, baigusi garsų universitetą ir gavusi anglų germanų filologijos ir filosofijos daktaro laipsnį, nusprendęs ją, gyvenančią pas seserį Marijampolėj, aplankyti.
Gražus salionas, į kurį mane įvedė, kad susitikčiau su vienintele tokia moterimi pasaulyje. Už poros minučių įėjo be pašalinės pagalbos pati daktarė. Brunetė, kokių 27–29 m. moteris su šypsena maloniai, bet labai silpnai lietuviškai, atsakinėj[a] klausiamai, ką ne ką papasakoja iš prabėgusio gyvenimo.
– Man dovanosit, kad aš taip blogai lietuviškai kalbu. Matot, išgyvenus užsieny apie 10 metų į Lietuvą atvažiavau tik prieš dvi dienas.
Kur aš baigiau vidurinį ir aukštesnįjį mokslą?
Frankfurte prie Maino baigiau licėjų ir Marburglane 2,5 met. lankiau aklųjų institutą. Ten priruošia studijoms, išduoda atestatus. Marburglano universitete išbuvau 7 met. – 9 semestrus. Egzaminus (Regurozum [= Rigorosum]) išlaikiau 15 kovo š.m. ir dizertaciją apgyniau [prieš] keletą dienų. Šią vasarą ji bus atspausdinta. Universitetas ją priėmė. [...] Mano egzaminų pažymiai buvo geriausi  ir neregė aš buvau tik viena filosofijos fakultete, ir iš viso pasaulyje aš nežinau aklos filosofijos daktarės. [...]
Jūs stebitės, kaip aš galėjau to viso pasiekti?
Juk aš daugiau nieko neveikiau, o vien tik mokiaus.
Paskaitas aš užrašydavau speciale mašinėle stenografijos metodu, o vėliau perspausdindavau ant paprastos biuro mašinėlės.
Paklausta, ar nemananti pasilikti Lietuvoje, atsako:
Taip, aš norėčiau, jei atsiras darbo. Čia, Lietuvoj, sesutė ir šiaip gimtinis kraštas. Mane kviečia į Angliją ir į Vokietiją, bet aš mieliau likčiau Lietuvoj.
Baigdamas žurnalistas priduria, kad daktarė gerai kalbanti prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, hebrajiškai, laisvai skaitanti graikų ir lotynų kalbomis, taip pat skambinanti pianinu, mandolina ir kitais instrumentais.
Taip, taip, ir man, kaip ir jums, visokių papildomų klausimų kyla. O kaip galėjo būt užrašoma jos pavardė vokiškai? Etc.
Papildas I (2016-01-04). Likęs anonimu komentatorius pridėjo nuorodų, kurios nuvedė prie 1992-ais apgintos Valentino Vytauto Taločkos disertacijos Lietuvos aklųjų švietimo raida iki 1940 metų; literatūros sąraše radau, kad nepasirašytas tekstas apie Emą Zaludokaitę, pavadintas biografija, buvo 1933-ais išėjusiame žurnale-metrašty Aklųjų dalia, p. 30. Pateikiu visą (nors dalis informacijos ta pati, kaip ir tame 1932-ų rašinyje Sekmadieny); kaip beletrizuotus biogramos pradmenis.
nuotrauka iš: Aklųjų dalia, 1933, p. 30
Ema Zaludokaitė yra gimusi Marijampolėje, kur jos tėvas Meir Zaludok buvo žydų mokytojas. Iki Didžiojo karo ji lankė vietinę mokyklą. Karui kilus, ji mokėsi privačiai. 1917 m. apako. Keletą metų ji praleido ligoninėse, kur tikėjosi dar atgauti akių šviesą.
     Kada įsitikino, kad jau jokia pagalba nebepašalins jos skaudžiai iškentėto likimo smūgio, kad jai jau visą gyvenimą teks amžinoje tamsybėje praleisti, ji nutarė iš visų jėgų stengtis savo liūdną buitį perdirbti ir savo sielos jėgoms suteikti tinkamą formą. Anomis sunkiomis dienomis ji suprato, kad šalia tamsių nusiminimo bedugnių, į kurias daugumas jos likimo draugų patenka ir per tai tampa niekam nebetinkamomis būtybėmis, dar yra kitas kelias – darbo ir veikimo kelias. Ji gerai matė, kad aklasis, nors jo dalis ir sunki, dar gali sau likimą kurti, t.y. nuo jo valios priklauso jo būvio susidarymas. Todėl ji nusprendė tuo keliu, ir tamsybėje gyvendama, į šviesą patekti.
     1922 m. Ema Zaludokaitė persikėlė į Vokietiją, kur ji, nežiūrėdama visų techniškų sunkumų, ėmė studijuoti. Pagaliau ji išmoko aklųjų šriftą ir rašomąja mašinėle rašyti, kad galėtų ruoštis egzaminams. besiruošdama egzaminams į aukštesnę mokyklą, ji mokėsi rankdarbių ir muzikos. 1925 m. jai pavyko išlaikyti Maino Frankfurte egzaminus į aukštesnę mergaičių mokyklą (licejų) su dideliu pasisekimu. Tada ji persikėlė į Marburgą, kur ji vietos aklųjų mokymo įstaigoje pasirengė brandai. 1927 m. ji išlaikė prie valdžios egzaminų komisijos realinės gimnazijos kurso egzaminus. 1927–28 m. žiemos semestre ji jau lankė universitetą (Philipps-Universität), kur ji studijavo anglistiką, germanistiką ir filosofiją.
     Universitete jai teko visą laiką kovoti su dideliais sunkumais, nes jos studijoms reikalinga medžiaga jai tebuvo labai nedaug teprieinama. Ji turėjo dėti visą savo energiją, kad nuo matančiųjų kolegų neatsiliktų. Visgi jai pavyko savo studijas su matančiais kolegomis tuo pačiu laiku baigti ir dar su dideliu pasisekimu. Po to, kai jos disertacija 1931–32 m. žiemos semestre filosofijos fakulteto buvo priimta ir pažymiu „labai gerai“ įvertinta, ji buvo prileista laikyti doktoranto egzaminus, kuriuos 1932 m. kovo mėn. 15 d. išlaikė taip pat labai gerai.
     Nuo 1932 m. balandžio mėn. ji gyvena Marijampolėje, kur verčiasi lietuvių kalbos ir apskritai kalbų mokslo, filosofijos ir meno studijomis. Be to, ji studijuoja iš pagrindų aklumą.
Iš paieškų istorijos. Disertacijos, kuri tikrai buvo išspausdinta ir 1935-ais eksponuota parodoje Prahoje, Lietuvos aklųjų bibliotekos muziejuje nėra; nėra ir nuotraukos, kurioj būtų matyti, kaip jos pavardė buvo užrašyta vokiškai ir koks disertacijos pavadinimas. Ar gali būt, kad Lietuvoj nė vieno egzemplioriaus nėr? Vargu.
Papildas II (2016-01-05). Vis dėlto – Žaludokaitė; žr. telefonų knygoj: Jochveda Žaludokaitė (beveik neabejotina, kad Emos sesuo), gyv. Marijampolėj, Gedimino g-vė 4, ir turinti kolonialių prekių urmo sandėlį Policijos g-vėj 1.
Papildas III (2016-01-06). Ingos M. „atspėtoji“ asmenvardžio forma – Emma Saludok (žr. komentaruos) leidžia ieškoti toliau. Pvz., čia nurodyti gimimo metai – 1903.
The Wisconsin Jewish Chronicle, 1937-01-15, p. 2 žinutė (mašina, manau, klaidingai „atpažino“ vokiškus vietovardžius, o į padidintą originalo kopiją neturiu galimybės pažiūrėt; net jei savaitę nemokamai nori naršyt, turi įvest mokėjimo kortelės nr.):
Dr. Emma Saludok, new member of the faculty at Palestine Lighthouse in Aid of the Blind is master of six languages, graduate of Nuremberg and Melbourne universities, and the first blind Jewess to possess the title of Doctor of Philosophy.
(Kuo giliau į mišką...)
Daichės Žaludokienės antkapis
(nuotrauka iš čia)
Papildas IV (2016-01-12). Reikia ką nors dar įpainiot į paieškas, – pagalvojau; ir prisiminiau Akvilę G., labai padėjusią rengiant įrašą apie vieną dr. Basanavičiaus nekrologą. Tai, kas šiame papilde, – beveik viskas jos rasta.
Pirmiausia apie tėvus. Mejeris Žaludokas mirė 1929-06-14, netrukus, 07-05, ir žmona Daichė. Marijampolėj yra dvejos žydų kapinės; tose, kur Vokiečių gatvėj, išlikę tik 12 paminklų, dabar jie sustatyti ratu; vienas jų Emos Žaludokaitės motinos (žr. dešinėj).
Apie Emą Žaludokaitę (beje, paklausiau išmanančio žmogaus nuomonės apie pirmąją pavardės raidę; ats.: „Su Ž turbūt logiškiau, nes pavardė, žinoma, kilusi nuo šio miestelio dab. Baltarusijoje pavadinimo. Kita vertus, lietuviškam jidiš dialekte įprasta nelabai skirti S nuo Š ir Z nuo Ž, tai visiškai įmanoma, kad kai kurie šeimos nariai savo pavardę tarė – ir galbūt rašė – ir su Z.“).
— Prieš 10 dienų parašiau klausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro interneto svetainėj:
Laba diena, kreipiuosi tikėdamasis, kad padėsite patikslindami informaciją.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos puslapyje, skirtame jos istorijai, rašoma:
[1941] Birželio 14 d. sovietų valdžia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimą į atšiaurias Rusijos vietoves. Savo brutalumą ji parodė, tremdama ir akluosius. Tarp jų buvo niekam neprasikaltę neregiai – filosofijos daktarė Ema Zaludokaitė, Stasys Grincevičius (Beatričės Grincevičiūtės brolis) ir kt. Aklieji buvo tremiami ir pokario metais.
Mane domina Emos Zaludokaitės likimas.
Peržiūrėjau 1992-ais išleisto sąvado Lietuvos gyventojų genocidas I tomą, kur surašyti žmonės, ištremti 1939–1941 metais. Z ir Ž raides (gali būti, kad pavardė prasideda ir Ž raide). Deja, paminėtos neradau. Gal šis sąrašas buvo pildomas? Gal Jūsų tyrimo centre yra kokie išsamesni ištremtųjų 1941-ų birželį sąrašai? Ema Zaludokaitė greičiausiai gyveno Marijampolėje pas seserį. Gal 1941-ais jau buvo ištekėjusi? Ema ne toks dažnas vardas, gal pagal jį galima būtų ką nors rasti?
Būčiau dėkingas už bet kokias jūsų pateiktas žinias apie aklosios filosofijos daktarės likimą.
Atsakymo kol kas nesulaukiau. Ir imu abejot, ar sulauksiu; vargu ar toj institucijoj yra kokių nors žinių apie E.Ž., nes —
1948-ų pavasarį Dr. Emma Zaludok, Head of the School for the Blind in Jerusalem, viešėjo JAV (One Hundred and Seventeenth Annual Report of the Trustees of the Perkins Institution and Massachusetts School for the Blind, 1948, p. 41);
mirė 1971-11-05 Gederoje.
Ar galėjo 1941-ų birželį ištremtas žmogus atsidurt po karo būsimajam Izraely? Sunkiai tikėtina, bet ko tik nebūna; plg. dailininkės Sofijos Romerienės likimo vingius: ištremta 1941-ais, 1943-iais jau buvo Teherane.
E.Ž. bibliografijon:
■ 1937-ais išėjusiame metrašty-žurnale Aklųjų dalia yra jos str. „Aklasis ir jo išauklėjimo galimumas“;
■ atsiminimų apie rabiną Šliomą Batnickį (1830–1920, žr. čia, p. 6) – 1986-ais Tel Avive išleistoj trikalbėj knygoj Mariyampol, Lita, p. 169.
(Neprarandu vilties sulaukt atsakymo iš LGGRTC.)

2015-12-29

(811) Der Zeitgeist: 1989-ų rugpjūčio antroji pusė

(Galėtų būt šito įrašo plėtinys.)
Vyrai tuolaik išsijuosę politikavo, iki užkimimo ginčijos dėl Sąjūdžio Seimo rezoliucijos (reikėjo ar nereikėjo įrašyt „ne TSRS sudėtyje“), o moterys siūlė imtis konkrečių veiksmų. Šiaulių prekybos valdybos 67-osios parduotuvės vyr. pardavėja Janina Visockienė laišku kreipėsi į kolegas:
Dažnai aptarnaujame pirkėjus, pateikiančius pažymėjimą, leidžiantį naudotis dvigubomis lengvatomis: spec. parduotuvėmis, užsakymu stalu ir pirkimu be eilės bendrose parduotuvėse. Ar ne per daug?
Kviečiu tokių „privilegijuotų“ parduotuvėse be eilės neaptarnauti. Tebūnie tai mūsų – prekybininkų – kuklus indėlis, pažymint Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias – juodąsias Lietuvos nepriklausomybės praradimo metines. (Atgimimas, 1989-08-18–25, nr. 29, p. 2)
(Įdomu būtų sužinot, kaip sekėsi. Greičiausiai – sunkiai. Jei būčiau žurnalistas, gyvenantis Šiauliuose, mėginčiau rast Janiną Visockienę ir paklausti.)

2015-12-22

(810) Paramaironiana: apie geografiją ir poeziją

Tokiam pastaruoju laiku labai išsipūtusiam aplanke tinklaraščiui visokie dalykai— užtikau kopiją Viktoro Aleknos rašinio, kuris buvo skelbtas maironiečių draugijos laikrašty Sandrava (2000, rugsėjis, nr. 22, p. 9).
Regis, vieninteliam Aleknai Maironio eilėraštis „Už Raseinių ant Dubysos“ kėlė su geografija susijusį klausimą:
[...] iš kur turėjo Maironis pamatyti tekančią saulę būtent ant Dubysos. Ir Pasandravys, ir Bernotai yra į rytus nuo Dubysos, ir tų vietovių gyventojams saulė už Dubysos ne tekėdavo, o leisdavosi. Bent taip yra dabar. Aš iš savo galinio lango nuo pavasario iki rudens kaip tik tekančią saulę matydavau už Raseinių ant Dubysos, nes Pašlynys yra už dešimties kilometrų į pietvakarius nuo Raseinių. Jei Maironis kada nors būtų kratęsis vežime, važiuodamas duobėtais lauko keleliais nuo Eržvilko pro Aukštašlynį ir mano gimtinę Pašlynį į Raseinius, būtų galėjęs pamatyti saulę, tekančią už Raseinių ant Dubysos. Bet kažin ar kada nors jis tuo keliu bus važiavęs. Todėl nuo Bernotų jis turėjo sakyti ir matyti tik taip: už Dubysos, už Raseinių leidžias saulė, leidžias... Bet jeigu jis būtų taip pasakęs, argi tada jo žodžiai būtų kritę į to meto Lietuvos širdį?
Na ir kas gali tikėt tais poetais? :)

2015-12-15

(809) Visiškai tarp kitko: Vilniaus garsai

Atnaujintas Bernardinų sodas – išties maloni Vilniaus vieta.
O jei dar ten vyktų koncertai?
Ne tik atsitiktinai, kokie festivaliniai,
bet vasarą – nuolat, kaip būdavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą?
O jei dar skambanti muzika susijungtų su fontanu?
Ir vilniečiams, ir svečiams būtų graži pramoga.

P.S. Šita programėlė iš dr. Basanavičiaus archyvo (LLTI BR, F2-2172);
1913-ų birželio 15-os, sekmadienio, vakarą praleido būtent Bernardinų sode klausydamasis muzikos
(kalendoriuj pasižymėjo, kad koncertas baigęsis vienuoliktą, taigi trukęs tris valandas).

2015-12-10

(808) Iš popieryno, xxvi: Rekečių dvaro tvenkinių lobiai

                        
Słownik geograficzny etc., t. IX, 1888, p. 602
                              pirštai slenka senais vandenvardžiais, ir aš
                              stengiuos [...]
                              įžvelgti andainykščių dvarų atspindžius,
                              sklindančius judriais tvenkinių paviršiais
                                           Julius Keleras, pažadink, 2008, p. 7

— dėl apibūdinimo judrūs būtų galima rimtai suabejot, bet ne norėdamas kabinėtis šias eilėraščio pradžios eilutes pacitavau; jos priminė, kad popieryne yra vieno tokio teksto kopija; teksto, kurio, maniau, niekur nepanaudosiu. Ogi visai tiktų kaip digresija, – pagalvojau.

Prie Mielagėnų buvo Rekečių dvaras; dabar nebėr (Geografijos žodyno straipsnely žr. 1).
Dvaras kaip dvaras, argi maža išnykusių dvarų, bet štai kas apie jį, pirmiausia – apie dvaro tvenkinius buvo rašoma Chicagoj leisto Kataliko 1908-02-27 pirmame puslapy:
Arti Melingėnų miestelio yra Rekėčių dvaras, priklausantis p. Biliokevičiams [= Bielikovičiams]. Tų Biliokovičių tėvas pirm kelių metų mirdamas įsakė vaikams, kad jie butinai valytų dvaro prudus, kur dumbluose galės šį tą rasti, nes ten per lenkmetį 1863 m. buvo sumesti visoki daiktai iš baimės, kad užpuolę maskoliai tų daiktų neatimtų.
     Vaikai, tėvo įsakymo klausydami, pasamdė burliokus ir 1907 m. rudeny ėmė tuos prudus valyti. Bekazdami rado daugybę visokių senovės ginklų, o taipogi nemažą varinį katilą pinigų, kasžin kada ten paskandintų. Pinigai tie sidabriniai ir variniai, lietuviški, lenkiški ir prusiški, turi maž-ne keturius šimtus metų, nes ant jų parašai 1542, 1549 metų. Ant tų pinigų yra Lietuvos ženklas vytis (kareivis jojantis ant žirgo), Lenkų arelis ir Prusų arelis, taipjau tų laikų karalių paveikslai. Vieni turi lotyniškus, o kiti ir asabiškus parašus.
     Senovėje pas mus Lietuvoje augo spygliuotas medis, kuris taip buvo kietas kaip kadugys (eglis), vadinosi lietuviškai  m a u m e d i s, o lenkiškai modrzew. Tie medžiai, todėl kad jie baisiai kieti ir stiprųs, Lietuvoje jau visai iškirsta. Iš tojo maumedžio randame dar pastatytas kai kurias bažnyčias ir dvarus. Taigi ir Rekėčių senas dvaras yra iš maumedžio.
(Katalike po publikacija nuoroda: „Š“ – greičiausiai persispausdinta iš Seinuose leisto Šaltinio [tingėjau pirminės publikacijos ieškot].)
Kodėl dvaro neliko? Greičiausiai todėl, kad mediniai pastatai gerai dega. O radiniai? Balažin kur. Tvenkiniai? Sovietmečiu kolchozų laukai turėjo būt lygūs.

2015-12-08

(807) Visiškai tarp kitko: elementoriniai žodžiai

Esmaičio, t.y. Stasio Matjošaičio elementoriaus Sakalėlis 5-as leidimas, 1923.

Pagalvojau:
— dabar žodis pūras (javų kiekio matas, lygus 24 gorčiams; gorčius – biralų saikas arti trijų litrų)
nepatektų elementoriun kaip visiškai pasenęs, suprantama;
— manau, netiktų ir kapas su karpa,
tik va kaip tiksliai įvardinti priežastį, kodėl šie žodžiai nebeteiktini vaikams, raides pažįstantiems?

2015-12-07

(806) Visiškai tarp kitko: du Herbačiausko atvaizdu

Vapsva, 1929, nr. 4, p. 2
Naujas žodis, 1928, nr. 15, p. 8
Eugenijos Vaitkevičiūtės Žinomą nežinomą Juozapą Albiną Herbačiauską (2007)
teko visą perbėgt akim (asmenvardžių rodyklės nėr) – neradau Neemijos Arbitblato paminėto;
Vaidos Narušienės studijos Józef Albin Herbaczewski, pisarz polsko-litewski (2007)
išnašoj užfiksuota, kad H-ko portretus yra piešę Jonas Šileika, Adomas Varnas ir N.A.

Dviejų Arbitblato darbų, paišyto ir tapyto, atvaizdus esu užtikęs spaudoj;
kur originalai – nežinau.

Pamaniau:
gal kam bus įdomu užmest akį,
o gal kas ir originalų mėgins paieškoti.

2015-12-04

(805) Aaktualijos, ii: autoportretas poezijoj

Šios dienos Literatūroj ir mene – didoka (p. 28–29) pernai mirusio Tadeuszo Różewicziaus eilėraščių publikacija (vertė Eugenijus Ališanka; jei gerai supratau įvadinį žodį, turėtų išeit ir vertimų rinktinė).
Eilėraščio „Namų darbai“ pabaiga:
lenkų poezijoje
nesu aptikęs
gero autoportreto
Aišku, koks klausimas iškilo: o lietuvių poezijoj gerų autoportretų yra?
Jei kas iškils atminty, pateiksiu kaip komentarą.
Ir: kviečiu kolaboruoti – knistis po atmintį juk visai įdomu.

(804) Visiškai tarp kitko: literatūros istorija braškėms ir braškiams

— yra, pvz., kupina empatijos literatūros istoriko ir prozininko Adolfo Sprindžio studija Žemaitė (1986, 21988; 1987 Brailio raštu, 2008 audiovariantas);
— šįmet išėjo kuriančios muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografiniu romanu pavadinta knyga Žemaitės paslaptis;
— žengtas ir „tolesnis“ (kol kas „toliausias“) žingsnis: 5braškėse.lt paskelbtas tekstas ilgu pavadinimu (anonso printscreenas kairėj; pavadinimo raudonoji dalis [sąmoningai?] melaginga, turėtų būt: mylėjo vyrą, kuris vėliau vedė jos dukrą); neabejojant galima teigti, kad parašytas perskaičius Ruseckaitės knygą, nors nei Ji, nei ji neminimos; gal net ne knygą, o tik tai, ką internete galima rast apie ją; tekstas pateiktas nenurodant autoriaus, kurį reiktų viešai įvardinti kaip, švelniausiai tariant, nesąžiningą; rašinio autorines teises prisiskiria sau UAB „Delfi“:
Googlinant: Žemaitė, 5braškių.lt tekstas trečias (galit patikrint, gal jau ir antras).

Tokie faktai. O mintys?
Anksčiau ar vėliau toks tekstas, turint omeny kai kurių internetinių puslapių pobūdį, turėjo atsirast. Geriau, jei vėliau? Esmės tai nekeičia. Epizodas po epizodo lipdoma „skandalingoji“ literatūros istorijos atmaina, kuri laikui bėgant daugumos sąmonėje užims vis „aukštesnę vietą“ (plg. internetinę paiešką). Tiesiog taip yra.
– Процесс пошёл, – kaip tarė Gorbačiovas 1986-ais.

2015-12-03

(803) Užparaštė, cxvi: apie susireikšminimą

Šiandien Tuskulėnų rimties parko memorialiniam komplekse bus pristatytas Mindaugo Milinio romanas Partizanas. (Renginys prasidės 16:00; suprantama, memorialo darbuotojai nenori užsibūt po darbo; o jei norėtum dalyvaut knygos pristatyme – tai jau tavo problema.)
Iš autoriaus interviu bernardinuos.lt:
Teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad skirtų stipendiją rašyti knygą. Deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio. Paramos knygai parašyti ir išleisti prašiau ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Pastarosios kultūros ekspertai finansavimą skyrė kitiems projektams.
Apie rašomą knygą informavau ir kai kuriuos labai garsius politikus. Maniau, kad jie yra tie žmonės, kurie mane palaikys. Deja, nesulaukiau jų atsakymo. Supratau, kad jie įdomūs tik patys sau. [...]
Tapo apmaudu, kad iš Maskvos sklindančiam purvo ir raudonosios agitacijos srautui nesipriešinama valstybiniu lygiu. [...]
Susidūręs su keistoka opinija nenustojau rašyti, nes pačiam labai įdomu. Kita vertus, norėjau, kad ir Lietuva turėtų kokį nors propagandinį ginklą. Nors ir nedidelę lazdą. [...]
Manau, kad „Partizanas“ yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare.
Už patirtą apmaudą dėl dėmesio stokos „valstybiniu lygiu“ bent iš dalies bus atlyginta: pasak skelbimo, pristatyme dalyvaus krašto apsaugos ministras ir du Seimo nariai.
Bet visai nepadorus klausimas lieka: o kokia šio istorinio nuotykių romano – propagandinės lazdelės, autoriaus supratimu, – meninė vertė? — Kol kas knygos biblioteka neturi. Reikia luktelt.
P.S. (12-04) Sprendžiant iš renginio aprašo, ministras nedalyvavo.

2015-12-01

(802) Visiškai tarp kitko: kambarys, kuriame 1918-ais buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas

1928-02-16 Lietuvos aidas išleido priedą, skirtą dešimties Nepriklausomosios Lietuvos gyvenimo metų sukaktuvėms paminėti.
Trečiam puslapy yra įdėta kairėj esanti fotografija (netikrinau, ar tai ta pati vienintelė išlikusi tuometinį kambario vaizdą įamžinusi nuotrauka, minima Signatarų namų ekspozicijos apraše; ten galima pamatyt ir kambario panoraminį vaizdą).

Du skirtumu krenta į akis:
— etažerė, stovinti prie lango, dabar ne taip pasukta, – anaip buvo daug patogiau pasiimti kad ir laikraštį priėjus prie lango;
— ir trūksta staliuko pasieny; tai jau rimtesnis trūkumas: kambary, kuriame posėdžiaujama, apie didįjį stalą susirenka posėdžio dalyviai, o prie mažojo įsitaiso protokolą rašantieji, dažniausiai du.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)