(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-02-24

(168) Rastinukai, xviii: kaip vieniši vyrai kartais teisinasi padauginę progai pasitaikius

Iš Povilėlio (pasak Žemaitės) Višinskio, 29-erių Vilniaus žinių literatūros skyriaus redaktoriaus, laiško mylimajai Juzefai Mikuckaitei, 1905-01-01:
Vakar vakarą pas P[etrą] Vileišį perleidau – buvau iki 2 val., gėriau degtinės, vyno, likerio ir šampano – visa, kas man yra uždrausta. O kad Tu čia būtumei, kad jau su manim gyventumei, juk nereikėtų to daryti – būčiau galėjęs visą vakarą Tavo meilę gerti. Mat kaip negerai, kad skyrium gyvename! Todėl greičiau susieikim į krūvą! (Povilas Višinskis: Idėjos ir darbai, sudarė Dalia Striogaitė, 2011, p. 293)
Prieduras. Toj pačioj knygoj esančiam Marijaus Šidlausko straipsny „Dėl Povilo Višinskio recepcijos“ rašoma (p. 106):
Ankstyva mirtis [†1906], žmogiškai jaudinanti bičiulystė su Marija Pečkauskaite, vidinis ir išorinis patrauklumas („buvo malonus, gražus, paprastas“ [pasak Kotrynos Grėbelytės]) – visa tai laidavo įspūdingą asmens mitologiją, o gyvenimą iškėlė į tautinės martirologijos aukštumą su atitinkamomis retorinėmis charakteristikomis: „Dvasios Milžinas“ (Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė), „mūsų netarpiškas vadas“ (Vladas Putvinskis), „vienas iš narsiausių kovotojų dėl laisvės ir kultūros“ (Vincas Mykolaitis-Putinas). […]
Šiandien […] randasi galimybių išvysti gerokai žemiškesnį ir problemiškesnį šio kultūros riterio veidą, naujuose kontekstuose išryškėjantį jau be idealizacijos nimbo.
Pateikiama ir keletas konkrečių deidealizuojančių pavyzdžių. — Bet kiek žmonių perskaitys šitą tikrai įdomią ir vertingą knygą, kuriai tetrūksta asmenvardžių rodyklės? Kiek iš perskaičiusiųjų imsis savo galvoj perkurt įsitvirtinusį vaizdinį? Kaip pastebi M.Š., tam reikia ir „pasiryžimo vaduotis iš psichologinės inercijos. Paprastai renkamės palengvintą, supaprastintą bendravimo su Višinskiu būdą – dažniausiai tiesiog mechaniškai gausiname jo įvaizdžio stereotipus“ (p. 107). Ir ne tik su Višinskiu, deja.
Digresija. Idem ibidem konstatuoja: „dar nesame parašę vientisos Lietuvos kultūros istorijos“. — Ir vargu ar kada nors parašysim; neįsivaizduoju kolektyvo.lt, kuris tai pajėgtų padaryt, net – norėtų ir ryžtųsi  imtis tokio darbo.

(167) Dėl juoko: apie lyčių santykį

2011-03-01 prasidės visuotinis gyventojų ir būstų surašymas (jau nusprendžiau – pats susirašysiu). Ta proga Lietuvos paštas išleido ir ženklą, kurį dail. Julija Levickaitė papuošė tokiais pat siluetais, kokius ant viešųjų tualetų durų esam įpratę matyt.
Paskaičiuokim, broliai kurmiai ir sesės kurmės. Pilkieji siluetai: 19 mot. ir 13 vyr. Geltonieji siluetai: mano akimis, tik mot. (30). Kas išeina? 49:13. Ar čia būsimojo surašymo rezultatų prognozė? Manydamas esąs vyr., turėčiau džiūgaut ar pult depresijon, – išnykstantis padaras?

(166) Visiškai tarp kitko: apie nepanašumą


2011-02-28 Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoj bibliotekoj Panevėžy bus pristatyta Lietuvos banko 50 litų kolekcinė (proginė: Bitei – 150) sidabrinė moneta (dail. Rimantas Eidėjus). Su dėžute kainuos 170 Lt.
Jei avèrse nebūtų parašyta, kad čia Bitė – niekaip neatspėčiau, kas ta moteris (plg. su nuotrauka, į kurią [beveik neabejoju] žiūrėjo dailininkas, medalį kurdamas).

2011-02-23

(165) Tarp kitko: visiškai kvailas klausimas

Perskaitau: „Libijos [nebe] vadovas įsakė savo saugumo pajėgoms sunaikinti naftos įrenginius, trečiadienį praneša žurnalas ‘Time’.“
Pagalvoju: na va, Rusijai nuo to būtų tik geriau, o Lietuvai tik blogiau, nors nei viena, nei kita, regis, niekuo dėtos dėl tų maištų.
Ir visiškai kvailas klausimas sukirba galvoj: kas negero turėtų atsitikt kur nors globaliame pasauly, ne Rusijoj ar Lietuvoj, kad būtų atvirkščiai?

2011-02-22

(164) Taurusis senelis Maironis: nuo mirties iki laidotuvių

Justino Marcinkevičiaus laidotuvių procesija
Prae scriptum. Ko tik nebuvo prišnekėta prirašyta Justinui Marcinkevičiui mirus! Ir gan įžvalgiai, ir pompastiškai tuščiai (esą tokie žmonės kaip J.M. – žvaigždžių pasiuntiniai, krintantys į žemę aukso spinduliais, na, vos ne ateiviai), ir skambiai juokingai (esą ir Lietuva kartu mirusi). Ir kaip čia neprisiminsi posakio, kad kalbėdami apie kitą nemažai pasakom ir apie save. Prabėgus laiko gabaliokui, kas nors galėtų patyrinėt tuos atsisveikinimo žodžius, – visai įdomi sociologinė studija būtų.
Dėl mirtadienių sutapimo su reikšminga istorine data mėginta gretint Justiną Marcinkevičių su Jonu Basanavičium; deja, rimtesnio pagrindo tokiam veiksmui neįžvelgiu. O va gretinimas su Maironiu, manyčiau, būtų ir pagrįstas, ir gal net šį tą naujo atveriantis. Gretint galima žinomumo mastą („visi“, ypač dėl eilėraščių, virtusių dainomis); abu buvo suvokiami esą „daugiau negu poetai“; abu svarbiausius kūrinius parašė prieš valstybei atkuriant nepriklausomybę; rezervuotai žvelgė į modernistines, o ypač avangardines kūrybos apraiškas; pasukus galvą, tikrai dar galima rast paralelių.
Akis ir ausis pasiekiant žinioms apie peripetijas, susijusias su Justino Marcinkevičiaus šarvojimo vieta, valstybinio gedulo paskelbimu ir kt., kilo noras pasižvalgyt (vos vos) po likusius atsisveikinimo su Maironiu liudijimus, bet jau 1932-ų Lietuvos aidą ir Lietuvos žinias paskaitinėt (kaip skirtingų diskursų pavyzdžius).

Prelatas Jonas Mačiulis – poetas Maironis mirė 1932-06-28 iki 70-mečio likus nepilniems 4 mėnesiams (*1862-10-21) pusę trijų (pagal LA) arba trečią (pagal ) ryto.
Rytą pasirodę antradienio laikraščių numeriai pirmuosius puslapius jau buvo paskyrę nekrologams su velionio nuotraukomis. paskelbto teksto „Mirė J. Mačiulis-Maironis“ pirma pastraipa:
Šiąnakt Kauno miesto ligoninėje mirė Lietuvos atgimimo dainius, kunigas Jonas Mačiulis – Maculevičius – Maironis.
Parašas po nuotrauka: „Maironis – Mačiulis“; nekrologas – iš esmės biobibliografinė peržvalga, kurion įterptas ir toks sakinys: „Tačiau kunigo profesija nemaža jam trukdė būti tikrai laisvu kūrėju.“
LA paskelbto nekrologo „Maironiui mirus“ pirma pastraipa:
Nutrūko daina. Sustingo pirštai. Jie jau daugiau nebeskambins tautinių kanklių stygų. Dar taip neseniai su knyga, žirklėm ar peiliu jisai vaikštinėdavo po savo sodą, piaustinėdamas medžių padžiūvusias šakeles, o štai ir patsai amžinai nudžiūvo.
Parašas po nuotrauka: „A.a. didis lietuvių tautos žadintojas, poetas, pralotas Jonas Maironis-Mačiulis [etc.]“; teksto pobūdis – raudingas ir sykiu valstybingas:
Jis jau nebegiedos giesmių švenčiausiosios Mergelės garbei. Jis jau nebapdainuos Lietuvos, jos vargų ir skausmų. Jis jau nebesirūpins žemišku rūpesniu mūsų tautos ir valstybės likimu. Jis jau nebesudraus įsikarščiavusio jaunuolio-karštuolio, keliančio balsą prieš valstybę bei jos prieky pastatytus žmones. [sic!] Jis jau nebesirgs visos mūsų tautos ir valstybės nesantaikos liga. Jis jau amžinai užgeso, sustingo, pageltonavo.
Tolesnėse pastraipose sukui apsukui vis grįžtama prie tautos vedlio figūros Maironio poemose; galutinė ištara: „Atgimusios tautos vado problema ar tik ne pati centrinė užgesusiojo dainiaus problema.“ (Visokių minčių gali kelt toks teiginys, išsakytas oficioze; net ir tokių: ar tik nemėginama stiprint Smetonos autoriteto Maironio mirtį pasitelkiant?) Beje, o to paties LA numerio p. 2 pateiktas M.I. (= reporteris Mikas Ilgūnas) straipsnis „Maironio liga ir paskutinės valandas“, kur viskas detaliai pasakojama balansuojant ant privatumo pažeidimo ribos (kad ir apie ligonio vidurių pravalymą dirbtiniu būdu). Pacituotinas, manyčiau, šis epizodas:
Negalima pasakyti, kad Maironis būtų savo likimą tikrai nujautęs. Vakar [t.y. 06-27] vakare jis kalbėjosi su dr. Kuzma apie tai, ar gydytojai į akis pasako žmogui jo likimą. Dr. Kuzma jam atsakė, kad tai pareina nuo žmogaus nervų. Dr. Kuzma papasakojo jam apie kunigą Gudavičių, kuris būtinai norėjo apie save žinoti viską. Kun. Gudavičiui buvo pasakyta, kad jis mirs. Jis dėl to nesusijaudino, sukvietė gimines ir mirė. A.a. Maironis tai išgirdęs pasakė:
– Man nesmagu būtų girdėti tokį galutinį sprendimą. Bet ką padarysi.
Birželio 29-ą, trečiadienį, nei LA, nei numeriai neišėjo.
06-30 numerio 5 (priešpaskutiniam) puslapy teįdėjo 29 eilučių žinutę „Maironio kūnas nugabentas į Baziliką“; paskutinė pastraipa:
Pažymėtina, kad procesija ir visos iškilmės buvo tik kaip kunigą laidojant, o ne kaip poetą ir visuomenininką. Atatinkama ir publika iškilmėse dalyvavo. Šiandie laidotuvės Bazilikoj.
LA 06-30 numerio 2 puslapy – kur kas išsamesnis ir emociškai paspalvintas Miko Ilgūno rašinys „A.a. Maironio kūno eksportacija į Kauno arkikatedrą-baziliką“. (Atskiros frazės šriftu išskirtos autoriaus.)
Užvakar, Maironio mirties dieną, didelė dauguma Kauno namų, niekieno neparaginti, iškėlė gedulo šydu perrištas tautos vėliavas. Gedulo vėliavos plevėsavo net ir prie svetimtaučių namų bei prie visų Lietuvos mažumų mokyklų.
Tuoj po mirties a.a. pralotas Maironis-Mačiulis iš ligoninės buvo pervežtas į savo butą Muziejaus gtv. 5 nr., kur buvo pašarvotas. Tą dieną mirusįjį tautos atgimimo dainių aplankė keli tūkstančiai žmonių. Paskutinės pagarbos atiduoti 13 val. apsilankė Respublikos Prezidentas p. A. Smetona ir p. Smetonienė. Ponia Smetonienė uždėjo ant karsto gyvų gėlių. Atvyko taip pat ministeris pirmininkas p. J. Tūbelis, švietimo ministeris p. K. Šakenis ir susisiekimo ministeris p. V. Vileišis, daug aukštųjų karininkų, aukštųjų įstaigų valdininkų.
Vakar 7 val. ryto velionies kūnas buvo iškilmingai perkeltas į Kauno metropolijos kunigų seminarijos bažnyčią. Visą dieną iki pat eksportacijos valandos mirusį Maironį lankė daugybė žmonių. Vakar Kauno metropolijos kunigų seminarijos bažnyčioje apsilankė 15–20.000 žmonių. Lankė visų tautybių ir profesijų žmonės, nes visiems jis buvo brangus, visi jį gerbė ir mylėjo.
Vakare jau nuo šeštos valandos į Rotušės aikštę pradėjo plaukti didžiuliai žmonių būriai. Atvyko 5 pėst. pulko dalis. Kareiviai išsirikiavo nuo pačio bažnyčios šventoriaus aplinkui Rotušės aikštę špaleriais iki bazilikos šventoriaus. [...] Iš seminarijos bažnyčios gedulo eisena pagaliau pasijudino. Tai buvo nepaprasta gedulo eisena, bet didžiai iškilminga, tokia, kokia tikrai dera nusipelniusiam tautos veikėjui. Pradžioje eisenos po bažnytinių insignijų, visos girios vėliavų buvo nešami vainikai, iš viso jų apie porą dešimčių. Paskui ėjo visuomenės ir studentų organizacijos su vėliavomis. Iš seminarijos bažnyčios į baziliką velionį lydėjo J.E. Vilkaviškio vyskupas A. Karosas, daug pralotų, kanauninkų, kunigų, klierikų. Paskui velionies auklėtinių klierikų nešamą karstą ėjo vyriausybės nariai, universiteto profesoriai, velionies giminės ir draugai. Karstas buvo nešamas apsuptas ąžuolo šakelių vainikais. Lydint giedojo Kauno metropolijos kunigų seminarijos choras ir grojo 5 pėst. pulko orkestras. Eisena ėjo aplink Rotušės aikštę pro kareivių špalerius. [...]
Vos pro metropolijos seminarijos vartus pasirodė nešamas karstas, žmonės pradėjo verkti. Liūdnas didžiojo dainiaus mirties faktas, liūdnos choro ir orkestro meliodijos pravirkdė daug tyrų lietuviškų širdžių. Ašaros blizgėjo senelių ir jaunuolių akyse. Tik tada galėjau visiškai įsitikinti, kaip visi Lietuvos vaikai mylėjo šį taurųjį senelį ir kaip gaili dabar jo netekę.
Maironis palaidotas birželio 30-ą.
07-01 numerio tam pačiame 5 puslapy pateikė 26 eilučių informaciją („iškilmingai palaidotas“, „giedojimas [Kipro Petrausko, Marijos Lipčienės ir Ipolito Nagrodskio su operos choru] buvo nepaprastai įspūdingas“).
LA 07-01 numerio pirmąjį puslapį atidavė „Resp. Prezidento A. Smetonos žodžiui, pasakytam VI-30-32 (laidojant Maironį)“, o 2-ame aprašyta, kaip „nepaprastai iškilmingai palaidotas“ a.a. prelatas Mačiulis-Maironis. Nebe(si)varginsiu ištisai cituodamas laidotuvių ceremonijos aprašą. Tik keletas pastabų. Stiprų įspūdį turėjo padaryt po arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko aukotų gedulingųjų mišių VDU prorektoriaus prof. kan. Blažiejaus Čėsnio pasakytas pamokslas, pradėtas pranašo Jeremijo rauda dėl sugriautos Jeruzalės. Pasak M.I., „šis nepaprastas [...] pamokslas, pasakytas taip širdingai ir graudžiai, išspaudė gailias ašaras visiems dalyviams“.
Iš Bazilikos „senelio dainiaus“ karstą atlydėjus prie amžino poilsio vietos, atsisveikinimo žodį tarė ir prez. Antanas Smetona, neišvengdamas tautininkiškų gaidų:
Kas nesirūpina savąja tauta ir ją pamiršta ar jos atsižada, tai yra nevertas žmogus. Rūstaus įkvėpimo paimtas, mūsų poetas smarkų žodį randa tokiems. Tautos pabėgėliais vadina juos, palikusius kovos lauką savo kraštą. Kaip Senojo Testamento pranašas, jis spėja silpnavaliams visokį skurdą ir negarbingą pražūtį. Ko bevertas nutautėlis bajoras ar kaimiečio sūnus, įgijęs mokslą ir betgi pamiršęs savo tautai pareigą ir meilę.
Kad kas būt verkęs klausydamas prez. Smetonos, reporteris nefiksuoja. Patikslina, kad vainikų jau buvę iš viso apie 30, o paskutinis publikacijos sakinys toks: „Kaip tautos didvyris, Velionis palaidotas valstybės lėšomis.“

Post scriptum. Kas truputį nustebino, nors neturėtų: (a) 10 metų už Justiną Marcinkevičių jaunesnis Maironis buvo suvokiamas jau kaip senelis; bet šis žodis tada turėjo ir šiek tiek kitą prasmę – pagarbesnę; (b) nors ir nesant tokios spaudos laisvės kaip dabar, leidiniai gan aiškiai galėjo išreikšt savo poziciją – nerašydami to, ko nenori rašyt.
P.P.S. 1932-ų birželio pabaigoj – liepos pradžioj laikraščiuos vis rodosi žinutės, kad Darius ir Girėnas ketina perskrist Atlantą. Iki kitų – ne menkiau, gal net labiau iškilmingų laidotuvių likę truputį daugiau negu metai (1933-07-20).

2011-02-19

(163) Pro memoria: Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) balsas

Amžinatilsį. Ir atminties šviesa mums tešviečia.
Eilėraščiai iš paskutinio rinkinio Naktį užkluptas žaibo (2008):
Sena obelis (p. 8) / [vakarinė šviesa atminties] (p. 11) / [kiek sykių aš jau miriau] (p. 20) / II-oji Vėlinių elegija (p. 70–71) / Du eilėraščiai (p. 79–80) / Naktį užkluptas žaibo (p. 91) / Mažoji elegija (p. 95) / [pasiimkit tą medį] (p. 96) / Kapinės žiemą. Elegija (p. 98–99) / Iš tavo lūpų. Tėviškės elegija (p. 118–119).
— įrašiau 2009-03-27 poeto namuose Mildos gatvėj; paskelbta CD Poezija ir balsas 2009.

video

2011-02-14

(162) Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?

Prae scriptum. Šiandien buvo išplatintas 104 žmonių pasirašytas tekstas „Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?“ Kaip vienas iš jų, manau turįs parašyt ir kelis įžangos sakinius: kas, kaip ir kodėl.
Istorija prasidėjo dar praėjusių metų pačioj pabaigoj: Alytaus naujienų interneto svetainėj 12-28 buvo paskelbtas Pareiškimas, adresuotas kultūros ir švietimo [= švietimo ir mokslo] ministrams, kurį pasirašė: Konstitucinių teisių gynėjų asociacija (Asociacijos pirmininkas adv. Algimantas Medelis), Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija (Asociacijos NSK pirmininkas med. m. dr. Algimantas Vaitkaitis) ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija (Asoc. prezidentas dim. plk. Feliksas Vaitkaitis, Asoc. sekretorius Rimgaudas Tirilis).
Perskaičius pareiškimo tekstą paaiškėjo: jis tokio lygio, kad diskutuot neverta net pradėti (kai tiek bendrinių žodžių rašoma didžiosiom raidėm ir iš kiekvieno sakinio dvelkia galutinės tiesos instancijos kvapu). Kad tikrai tikrai neverta, padariau išvadą paaiškėjus, kas tie „didieji tiesos ir garbės gynėjai“:
  • Algimantas Medelis (ofic. info čia),
  • Algimantas Vaitkaitis (ofic. info čia),
  • Feliksas Vaitkaitis (ofic. info čia ir čia),
  • Rimgaudas Tirilis (ofic. info čia).
Jei užmetėt akį į alytausnaujienose.lt skelbtąjį tekstą ir į nuorodas, greičiausiai pritarsit: geriau, kad tas vad. Pareiškimas ir būtų likęs gulėt kur padėtas. Tupėjo tupėjo, kol šeštadienį iš jo lryte.lt išsirito Danutės Jonušienės straipsnis „Prieštaringa poeto asmenybė aistras kursto ir po mirties“ (be kita ko, šį tą ir naujo atskleidęs – kas tikrasis anojo pareiškimo iniciatorius). Dabar jau nebereaguot būtų buvę tikrai nepadoru. Todėl ir pasirašiau šį tekstą:
Neseniai į Lietuvos valdžios institucijas kreipėsi trijų visuomeninių organizacijų vadovai ir pareikalavo imtis priemonių prieš profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Konstitucinių teisių gynėjų asociacija, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija teigia, kad pernai išleista Profesorės monografija yra „moraliai ydinga“ ir kelia „grėsmę mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui“. Šį gluminantį, valdžios represijų prieš mokslo žodį prašantį kreipimąsi netikėtai sureikšmino nacionalinė žiniasklaida („Lietuvos rytas“, 2011 m. vasario 12 d.).
Esame pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę Viktoriją Daujotytę. Mūsų manymu, reikalavimas pasmerkti autorę už nepriklausomą tyrimą ir uždrausti mokslinę knygą peržengia demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.
Žymios literatūros mokslininkės ir pedagogės darbą ėmėsi niekinti žmonės, nepajėgę suvokti jo esmės. Profesorės siekį, remiantis paties poeto Sigito Gedos tekstais bei liudijimais, kritiškai ištirti jo biografiją, atskleisti sudėtingą iškilaus kūrėjo asmenybę visuomeninių organizacijų vadovai vadina šmeižtu, žeminimu ir atminimo juodinimu. Tuo metu V. Daujotytės knygoje S. Gedos poezija lyginama su K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, M. K. Čiurlionio kūrybos verte.
Visas ribas peržengia kaltintojų priekaištas, neva knygos autorė sovietmečiu galimai prisidėjo prie Sigito Gedos persekiojimo („per Glavlitą cenzūravo Poeto kūrybą“). Pati patyrusi sovietinės valdžios smerkimus ir persekiojimus už mokslinius darbus, V. Daujotytė viešai gynė ne vieną lietuvių poetą, tarp jų ir S. Gedą. Gynė tada, kai šis buvo puolamas už debiutinį 1966 metų poezijos rinkinį „Pėdos“, ir vėliau, kai jam įkalinimo nuosprendį buvo paskelbęs Lietuvos Respublikos teismas. Pažinti ir vertinti S. Gedos kūrinius ji išmokė ne vieną Vilniaus universiteto studentų kartą.
Šiandien vėl tenka ginti nuo sovietinio stiliaus teroro ir mūsų kolegę mokslininkę, ir humanitarinių tyrimų laisvę. Manome, kad mūsų valdžios pareigūnai ir politikai, raginami imtis represijų prieš mokslo žodį, turėtų aiškiai pasakyti, kad Lietuvos Respublikoje niekada nebus grįžta prie tyrimų cenzūros ir knygų draudimo.

Mokslininkai, rašytojai, kritikai, mokytojai lituanistai, buvę profesorės V. Daujotytės studentai ir kolegos: Arvydas Šliogeris / Leonidas Donskis / Arvydas Juozaitis / Darius Kuolys / Kęstutis Nastopka / Ingė Lukšaitė / Mindaugas Kvietkauskas / Irena Veisaitė / Domas Kaunas / Antanas Andrijauskas / Jolanta Zabarskaitė / Irena Vaišvilaitė / Vanda Juknaitė / Algimantas Baltakis / Kornelijus Platelis / Jonas Liniauskas / Danielius Mušinskas / Kęstutis Navakas / Valdas Papievis / Birutė Jonuškaitė / Vytautas V. Landsbergis / Danutė Kalinauskaitė / Gintaras Grajauskas / Eugenijus Ališanka / Julius Keleras / Bonifacas Stundžia / Dainora Pociūtė / Grasilda Blažienė / Bronė Stundžienė / Sergejus Temčinas / Danutė Gailienė / Vytautas Toleikis / Andrius Bialobžeskis / Marius Burokas / Rimantas Kmita / Vytas Dekšnys / Liudvikas Jakimavičius / Andrius Jakučiūnas / Benediktas Januševičius / Laimantas Jonušys / Alvydas Šlepikas / Virgis Gasiliūnas / Donatas Petrošius / Artūras Valionis / Erika Drungytė / Violeta Šoblinskaitė / Antanas Šimkus / Gytis Norvilas / Gediminas Mikelaitis / Rita Tūtlytė / Donata Mitaitė / Naglis Kardelis / Dalia Kuizinienė / Regimantas Tamošaitis / Saulė Matulevičienė / Audinga Tikuišienė / Nijolė Keršytė / Brigita Speičytė / Dalia Striogaitė / Kęstutis Urba / Dalia Satkauskytė / Aušra Martišiūtė / Solveiga Daugirdaitė / Alma Lapinskienė / Vigmantas Butkus / Vaidas Šeferis / Agnė Žagrakalytė / Neringa Klišienė / Jurga Žąsinaitė / Tomas Andriukonis / Jurgita Raškevičiūtė / Dovilė Švilpienė / Akvilė Šimėnienė / Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Jūratė Sprindytė / Algis Kalėda / Giedrė Kazlauskaitė / Dainora Eigminienė / Elena Tervidytė / Sergejus Kanovičius / Vilija Dailidienė / Aldona Kruševičiūtė / Regina Grubinskienė / Irena Kanišauskaitė / Živilė Bandorienė / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė / Greta Lisauskaitė / Antanas Gailius / Žilvinas Miliauskas / Andrius Konickis / Tomas Taškauskas / Reda Pabarčienė / Gintautas Misevičius / Jūratė Galinauskienė / Neringa Mikalauskienė / Nida Gaidauskienė / Egidijus Gaidauskas / Tomas Rekys / Margarita Lužytė / Dalia Čiočytė / Marius Mikalajūnas / Zita Nauckūnaitė / Kęstutis Subačius

2011-02-08

(161) Apie inteligentùs, intelektualùs ir filosofùs

Taip, duonos pavadinimas padėjo šitam įrašui rastis. Traukdamas riekę iš maišelio, vis pagalvoji, ką esi skaitęs girdėjęs galvojęs.

1
Pirmiausia atmintis iškrapštė pasažą iš Arvydo Juozaičio opuso apie Karaliaučių:
Mieste gyvena nuostabūs nykštukai – inteligentija. Ji tai jau tikrai nukrito iš metafizinės erdvės – tarybinės padangės. Tai iki pamišimo ir išsekimo kultūrai atsidavusi bendruomenė. Todėl dažnai alkana. Svajojanti, ilgus pasisėdėjimus užstalėje kenčianti, išvykas į gamtą mylinti tautelė. Taip, tai inteligentija, ne „intelektualija“ – dar ne šalti kaip žuvys ar racionalūs kaip specialistai intelektualai. (Karalių miestas be karalių, 2-as leid., Klaipėda, 2006, p. 26–27)
Griaudžiai juokinga, tikrai, kad ir kiek autorius mėgintų dėt į savo tekstą nuoširdžių jausmų „nuostabiesiems nykštukams“. O štai ir šaltakraujis intelektualas pasirodo:
2005 metų vasario viduryje „Maskvos“ viešbučio restorane diplomatinių atstovybių žmonės kalbėjo apie Miesto kultūrinius renginius. „Kaliningradas – tai infantiliškų žmonių miestas, tarė vienas vakarietis. Jis neturi jokio identiteto, čia net intelektualų trūksta... – Vakarietis, žinoma, neištarė žodžio „inteligentija“, jis jam nesuprantamas. – Trūksta kritinės intelektualų masės.“ (p. 43)
Tolesnėj pastraipoj A.J. apibendrina, kad tokie arogantiški ir nesupratingi esą devyni iš dešimties Kaliningradan atvykstančių vakariečių, ir klausia:
O lietuviai – ar ne panašiai elgiasi? Laimė, gelbsti baltoslaviškas lietuvaičių temperamentas, be to, mes dar ne tokie pasipūtėliai. Mūsų temperamentai tikrai panašūs, nes lietuvių kino aktorius čia myli kaip savus. Tai liudija apie bendras sielos šaknis, ilgaamžę Lietuvos orientaciją į Rytus – nepaisant nieko. (p. 43–44)
2
Baltų lankų 30 numery (2009), skirtame vienam iš leidinio signatarų Algirdui Juliui Greimui, perspausdinti jo tekstai, 1991–1992-ais ėję Literatūros ir meno skilty „Baltos avys“.
1991-09-21 pasirodžiusių Greimo samprotavimų pirmasis gabalas valgant „Inteligentų“ duoną pasirodė cituotinas ištisai, nes nieko konceptualesnio nėra tekę vėliau užtikt (arba iškrito iš galvos):
Diskusijos apie Pater Patriae nuopelnus ir nusižengimus tęsiasi palyginti priimtinu, gan aukštu kultūriniu lygmeniu [atsiprašęs tų, kuriems viskas jau aišku, priminsiu: diskusijos buvo kilusios vienoje TV laidoje, filmuotoje „Neringos“ kavinėj, regis, Aleksandrui Štromui užsiminus apie neva nelabai švarią Justino Marcinkevičiaus apysakos Pušis, kuri juokėsi (1961) genezę]. Norėčiau, kad šios diskusijos, pralenkdamos Justino Marcinkevičiaus asmenį, tarnaujantį pretekstu, virstų dialogu ar net polilogu apie lietuvių intelektualų būklę, įsitikinimus, užimtas pozicijas ir evoliuciją per pastaruosius penkiasdešimt metų. Kalbu apie intelektualus, o ne apie inteligentus, nes inteligentai juk mes visi. Ryškiausias inteligento pavyzdys man buvo 1939 metais Prienų nuovados viršininkas, kuris, pakviestas pas mano tėvus sulošti preferanso, atsakydavo, sumušęs kulnimis: „Gerbiamoji ponia, visuomet prie pareigų.“
Vakarų intelektualas skiriasi nuo rusų inteligento ne tuo, kad būtų už pastarąjį „protingesnis“, bet kad jis jaučiasi moraliai angažuotas. Menininkas, mokslininkas, plunksnos žmogus, o labiausiai – rašytojas, jau vien dėl to, kad pripažintas, žinomas, yra atsakingas už tai, ką sako ir rašo, jo žodis atstovauja ne tik jį, bet ir skaitytojus, tuos, kurie juo patikėjo, ir visuomenė turi teisę pareikalauti iš jo ataskaitos. Jis yra tautos sąžinė, kuri, kaip Cezario žmona, turi būti be priekaišto.
Lietuvių tauta išgyveno sunkius laikus, mūsų intelektualai, nepasirengę sutikti košmarą, buvo Čičikovo išžaginti ir pavergti. Tačiau visų jų negalima vertinti tuo pačiu masteliu, taip kaip negalima jų nevertinti išvis. Pirmojoje, 1940 metų, kartoje gal buvo tik keletas ar keliolika komunistų, visi kiti nulenkė sprandus, prisitaikė, sutiko gyventi mele. Antroji, 1956 metų, karta jau buvo išauginta bestuburė, vaikščiojo ir kalbėjo špygą kišenėje nešiodama ir tik 1980 metų jaunimas jau galėjo nebestoti į partiją, kalbėti arba tylėti. Gal ir klystu, darydamas tokius apibendrinimus, bet tuo noriu pasakyti, kad moralinė „sąžinės sąskaitų“ suvedimo problema yra ta, kad apie tai verta šnekėti, kad negalima leisti tuos klausimus spręsti tik vienam Terleckui, kad jie patys neišsispręs iš Partijos pereinant į Bažnyčią.Žinau poetų, kurie, būdami stribai, su ginklu naikino partizanus, ir tuos, kurie buvo apdovanoti Lenino premijomis: ar juos galima kišti į tą patį maišą kaip borutas, lukauskaites ir miškinius, laikyti tokiais pat kovotojais kaip Bronius Krivickas, išėjęs į mišką?
Reikalas eina, kaip matote, ne apie Justiną Marcinkevičių, o apie lietuvio intelektualo, poeto, rašytojo, žurnalisto garbę. Apie labai didelį norą šiandien patikėti rašančiojo žodžiu.
Vakar naktį sapnavau, nepatikėsite: per Rašytojų sąjungos susirinkimą Eduardas Mieželaitis atsistojo, užlipo ant statinės ir viešai atsisakė Lenino premijos! Ir aš ten buvau, alų midų gėriau... (BL, nr. 30, p. 182–183)
Greimo svajotas „dialog[as] ar net polilog[as] apie lietuvių intelektualų būklę, įsitikinimus, užimtas pozicijas ir evoliuciją per pastaruosius penkiasdešimt metų“ iš esmės neįvyko. Buvo daug monologų, deklaruojančių savą teisybę, kuriuose įtarpus „gal ir klystu“, „kita vertus“ ir pan. pamatydavai ne dažniau negu papūgas Labanoro girioj.
Ar ne tada, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pačioj pradžioj, žodis intelektualas ir įgavo kai kurių exinteligentų galvose neigiamą konotaciją? (Maždaug: jiems nėra nieko švento! jie pagatavi viską atsiprašant demitologizuot.)

3
1991-05-04 išspausdintą skiltį Greimas baigė taip:
Ir pats bandau, ir savo mokiniams, vienas po kito lipantiems į profesorių bei rektorių aukštumas, nuolat patarinėju: tik neimkite savęs už rimtą pinigą, tik nesijauskite profesoriais, o ypač filosofais! (BL, nr. 30, p. 162)
Greimas tikrai nebuvo išgirstas; bent jau ne jo mokinių. Filosofais besivadinančių, vadinamų ir/ar neprieštaraujančių taip vadinamais – gyva pekla. Iš baimės užsikraut intelektualui būtiną sąžinės ir atsakomybės naštą? O gal iš baimės prisiimt įsipareigojimą abejoti visų pirma savimi?
Pradėjau linksmai, tai linksmai ir baigiu – Romualdo Ozolo pranašyste:
[XXI amžiaus t]rečiajame dešimtmetyje susiformuoja Vilniaus filosofinė mokykla, tęsianti gyvenimo filosofijos tradicijas ir sprendžianti tautų ir pasaulio išlikimo problematiką. Asmens kokybe ji laiko ne išlaidavimą, o kūrybišką darbą, kultūros - etninių pradmenų universalizavimą, o politikos priederme - tautos atsakomybę už savo teritorijos vandenų ir miškų sistemų gyvastingumą. Filosofai, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Atgimime, yra varomoji dvasinė Lietuvos gyvenimo racionalizavimo pajėga. Jų dėka Europos filosofų kongreso pastangomis Visuotinė žmogaus teisių deklaracija papildyta žmogaus atsakomybės nuostatomis, o Jungtinės Tautos baigia tikslinti Lietuvos pasiūlytą Tautų teisių deklaraciją. (cit. iš bns.lt)
Belieka pasvajot, kas turėtų imtis moderuot tokio suvažiavimo pirmąjį posėdį. Mėginu įsivaizduot: Arvydas Juozaitis ir Nida Vasiliauskaitė (ne, pastaroji gal ir atsisakytų).

2011-02-02

(160) Visiškai tarp kitko: apie ciklinį laiką ir Sacharovo atminimą

1
Į vasarą, rudenį ar žiemą tarsi įneri, įplauki, taip nejučia pasijunti ten besąs, o va pavasarin – lyg koptum į kokį kalnioką, vis ieškodamas: ko čia įsitvėrus? Ženklų. Man toks ženklas (jau kelinti metai) – Vilniun (iš užmiesčio šiukšlynų?) sugrįžtančios varnos. Vakar vakare vedžiodamas kalę girdžiu – Juozapavičiaus gatvės liepos kupinos varnų. Vadinas, lig pavasario jau visai netoli. (Mobilųjį telefoną teturėjau kišenėj – vaizdas prastokas, toks per daug meniškas; ≈19:00.)

2
Beveik sutapo: rašydamas apie monumentomaniją, Andrejų Sacharovą prisiminiau (esą: jei Rusų sąjunga labai geidžia paminklą statyt, tai tegu pirma padeda Sacharovo aikštę sutvarkyt ir šios asmenybės atminimą įamžint – 1991-ais buvo pastatytas stogastulpis su įrašu: „Sacharovui – dėkinga lietuvių tauta“; buvo / pražuvo supuvo). Beveik tuo pat metu 209 ėmės iniciatyvos ir pervadino Sacharovo aikštę skveru. Skveras, kai pagalvoji, tikrai tinkamesnis žodis tokio dydžio erdvę norint įvardyt. O toliau? 209 siūlo du keliu: arba institucinį (prašyt, reikalaut etc.), arba pilietinį (patiems imtis iniciatyvos: surinkt pinigų, susitart su skulptorium etc.). Antrasis, aišku, žavesnis. Bet: juo einant vis tiek tektų vaikščiot po savivaldybės, nieko negalinčios padaryt, kabinetus ir surankiot daugybę „tarpininkauju“, „neprieštarauju“, „leidžiu“ ir pan. Va kas nemaloniausia.
Ką manot?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)