(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-06-30

(769) Pakeliui namo, xxv: prisiminiau šeštadienio rytą

Vilniaus vaizdai, xxvii:
„Efeso kebabų“ prie Tuskulėnų rimties parko stotelės neliko;
vargu ar virš atvežtojo naujo „paviljono“ atsiras užrašas „Efeso kebabai“;
apyvarta to kromelio, sprėju, buvo labai nedidelė
Šeštadieniais Žinių radijas retransliuoja „Svobodą“  ne iki 6:00, o iki 7:00. Tada paleidžia kartojamos laidos „Pasaulis pagal moteris“, kurią rengia Vilma Čereškienė, įrašą. Praeitą šeštadienį buvo šitos laidos kartojimas paleistas.
Kalbėjo dvi moterys, pagyvenusios JAV ir Kanadoj.
Ne, ne ką jos apie save kalbėjo įsirėžė atmintin, ką perpasakojo.
Amerikoj du vaikus pagimdžiusi Inga Gudavičiūtė apie jų reakciją į lietuvišką mokyklą: 12-mečiui sūnui viskas tinka ir patinka – daugiau laisvės! O va dukra, kuriai 8-eri:
– Su dukra šnekėjom [...]. Jinai sako: „Mes būnam blogi, mokytoja rėkia, bet jei mes būnam geri, nebūna nieko [...].“
Ir kodėl man atrodo, kad čia įvardinta esminė problema? Esmių esmė? Žmogų privalu (bent jau kartkartėm) pagirti? Velniop tą klaustuką; turi būt taškas: privalu pagirti.
P.S. (Gal jau apie tai ir esu fiksavęs šitam tinklarašty, nebepamenu; atsiprašau.) Būdamas penktam kurse, 1985-ais, ėmiau mokyt lietuvių kalbos ir literatūros vienoj iš Vilniaus mokyklų; ir elgtis taip, kaip nederėtų: tiems, kurie buvo – iš lietuvių – dvejetukininkai/trejetukininkai – rašyt ketvertus, į juos kreipt dėmesį, t.y. jų paprasčiausiai ko nors klausti. – Jackau, kaip jie pražydo, kaip stengės! – Kaip mažai reikia, kad žmogus pajustų esąs šio to vertas!

2015-06-28

(768) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlvi

– Va kas nors imtų tavęs ir paklaustų: „Kas yra gražu?“
– Pirmiausia imčiau išsisukinėt, cituodamas Ludwigą Wittgensteiną, būtent:
1942: Kas dailu, negali būti gražu. (L.W., Kultūra ir vertė, iš vokiečių kalbos vertė Saulenė Pučiliauskaitė, Kitos knygos, 2013, p. 96);
arba
ca. 1944: What’s ragged should be left regged. [Kas nedailu, turi būti palikta nedailu.] (ibid., p. 107)
– Pala pala! Supratau. Nenuklyskim į Vydūno skirtį: dailu vs gražu. – O kas yra gražu? Prašom pateikt pavyzdį.
– Obels (gali būt kriaušės, slyvos ar vyšnios, ar dar ko) žiedas. Dailiu jo tikrai nepavadinsi; žodis dailus visai žiedui apibūdint netinka. Kodėl gražus? – Todėl, kad jis gali virst [pvz.] obuoliu, o gali ir tiesiog nusibaigt: susitraukt, nuvyst ir nukrist; paprasčiausiai. – Gražu tai, kas [ne dailu] ir neatspėjama.

2015-06-26

(767) Donelaitiana, v: apie dolerį, Durako puloką ir dar šis tas

1964-ais, minint 250-ąsias K.D. metines, direktyviai buvo nuspręsta:
ofic. poeto atvaizdas – Vytauto Jurkūno, nupaišytas 1955-ais
(tas, kuris 2009-ais važinėjo po Vilnių troleibusais);
pernai nieks nebenurodinėjo; dažniausiai matytas – Eriko Varno
Prae scriptum. Ėmiau ir suabejojau: o 2015-ais dar padoru svarstyt apie Donelaitį? Gal tik apie Mykolą Kleopą Oginskį ir etnografinius regionus? :)

(1) apie dolerį
Praeitais metais apie Donelaitį svarstė kas tik turėjo ūpo. Pvz., LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte (ir dviračių kolekcininkas) Romano Senapėdžio svarstė: „Ar skaitė Kristijonas Donelaitis Šekspyrą?“ (svarstymas išsp. Klaipėdoj leidžiamo metraščio Baltija š.m. knygoj, jubiliejinėj, 30-oj; žr. p. 37–39).
Kodėl Senapėdžiui iškilo klausimas, ar skaitė Donelaitis Šekspyrą?
Ogi jis ėmė ir pastebėjo, kad Metuose minimas žodis doleris:
[...] norisi atkreipti dėmesį į vieną žodį lietuviškame tekste, kuris nepakito, nebuvo taisytas ar praleistas – šiais laikais labai populiarus ir nuostabos visiškai nekeliantis, gal todėl ir natūraliai priimtas, žodis, reiškiantis piniginį vienetą – „doleris“. Tai ypatingai intriguojanti aplinkybė, žinant, jog doleris, kaip JAV piniginis vienetas, buvo patvirtintas ir įvestas į apyvartą 1785 m., t. y. penkeri metai po K. Donelaičio mirties. Natūraliai kyla klausimas – iš kur gilios provincijos kunigas, retai kur nors toli išvykdavęs, galėjo žinoti apie šį piniginį vienetą? Gal tuo metu taip šmaikščiai buvo vadinamas Prūsijos taleris? Kaip tai plačiai buvo paplitę? Kodėl L. Rėza ir kiti „Metų“ vertėjai naudoja vertime talerio pavadinimą, nors poemos originale (lietuvių kalboje) yra vertojamas žodis „doleris“? (p. 38)
Priminęs, kokiose Metų eilutėse vartojamas žodis doleris:
  • O štai dar algos tokie daug dolerių tyko (eil. 336);
  • Su bernais kasmet suderėdams, dolerį siūlė (eil. 342);
  • O štai toksai utėlius dolerių tyko (eil. 394);
  • Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt (eil. 405),
LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte ima svarstyt: esą tai ne atsitiktinumas, ne korektūros klaida, o sąmoningas žodžio „doleris“ vartojimas:
iš: kd300.ru; o donelaitis.lt taip ir neatsirado;
virtuali kelionė po K.D. muziejų
Iš kur tai literatūriniame tekste? Pradėjus gilintis į dolerio istoriją ir jo pavadinimo atsiradimą literatūriniuose tekstuose, paaiškėjo, jog pirmasis literatūriniame kūrinyje šį terminą pavartojo Šekspyras (1564–1616). Tragedijoje „Makbetas“ apie 1606 m. minimas piniginis vienetas doleris skamba dar paradoksaliau kaip anachronizmas, nes kūrinio herojus Makbetas mirė maždaug XI a. viduryje, t.y. prieš 500 metų, netgi iki pirmųjų talerių, kurie vėliau praminti doleriais, kaldinimo. Aiškinantis, reikėjo atsakyti į klausimą, o kada Šekspyro „Makbetas“ buvo išverstas į vokiečių kalbą, nes, kiek žinoma, K. Donelaitis žinojo daug kalbų, bet angliškai lyg ir nemokėjo. Tikėtina, jog K. Donelaitis galėjo minėtą kūrinį perskaityti tik vokiškai ir surasti vartojamą dolerio sąvoką Šekspyro kūryboje. Besigilinant į šią aplinkybę, paaiškėjo, jog vokiečių poetas ir vertėjas Christoph Martin Wieland (1733–1813) nuo 1762 m. iki 1766 m. išvertė bei išleido dvidešimt du Šekspyro kūrinius, tarp kurių buvo ir „Makbetas“. Tokia gausa verstinės Šekspyro kūrybos leidžia teigti, jog XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje buvo atrastas Šekspyras, jo kūryba tapo plačiai skaitoma, populiari, madinga, ir tikriausiai tai buvo pirmoji Šekspyro populiarumo banga Vokietijoje bei Rytų Prūsijoje. Darytina prielaida, jog vertėjas Ch. M. Wieland paliko dolerio pavadinimą vokiškame tekste ir K. Donelaitis, kaip tik tuo laikotarpiu (1765–1775) rašydamas „Metus“, galėjo „Makbete“ užtikti minėtą žodį bei drąsiai jį vartoti savo poemoje. (ibid.)
Būrimas iš kavos tirščių!  – Ne, neperskaičiau visų Wielando vertimų (kaip neperskaitė ir R.S.); gana buvo apžvalginio straipsnio „Wieland's translation of Shakespeare“ (1914). – Manau, kad atsakymo reikia ieškoti labai arti: žodis doleris yra vartojamas pasakojant epizodą, kur vis minimas turtings gaspadorius Bleberis, ir jis, manau, viskuo čia dėtas.
Neabejoju, kad Donelaitis turėjo klausą, t.y. fiksavo, kaip kas kalba. – Bleberis, spėtina, būdamas ar pirmos, arba antros kartos ateivis Rytprūsiuosna iš Olandijos, piniginį vienetą vadino ne vokiškai, t.y. thaler, o olandiškai, t.y. daalder. – Štai ir mįslės įminimas paprastuoju būdu. Ir nereikia jokių Šekspyrų.

(2) apie Durako puloką
Nežinau, ar jums taip atsitinka, o man atsitinka; atsitiko prieš keletą mėnesių: bendrauji su žmogum, lyg jį pažinotum; jis į tave kreipias vardu pavarde (ergo: žino, kas tu toks). – O tu nežinai jo vardo pavardės. Ir nepajėgi sukaupt drąsos paklausti: „Atleiskit, o jūs kas?“ – :Labai simpatiškas žmogus!
Štai toks – labai simpatiškas! – žmogus, nusipirkęs Miko Vaicekausko parengtus ir LLTI išleistus Metus, po kurio laiko vėl pas mus apsilankęs pareiškė:
– Žinot, žodynėly paaiškinta, kad pulokas – pistoletas. Bet półhakas tikrai ne pistoletas, gal galima būtų sakyt, kad tai trumpavamzdė muškieta? Va toks mano indėlis į Donelaičio metus.

Post scriptum. Donelaičio ąžuoliukas auga puikiai. Tik jau daug kas užmiršo, kad toks buvo pasodintas.

2015-06-18

(766) Savivoka, xi (dėl juoko) + digresija (pasvaičiojimas)

Esate maištinga, drąsi, spalvinga asmenybė.
Jums gerai, o jei kitiems kas nepatinka – jų problemos.
Gebate kurti ir Jūsų kūryba įkvepia aplinkinius.
Savo vietą lengvai rasite bet kurioje pasaulio
dalyje – esate prisiekęs keliautojas.
Likimas skyrė nemažai išbandymų, tačiau nepagailėjo
ir tvirto šarvo. Esate Vilniaus patriotas ir saugosite
jį nuo visokių negandų. Ir vienatvės akimirkomis žinote,
kad Jums artima siela kažkur ant kokio asilo joja.
Apsidairykite nuo savo gynybinės sienos
bokštų – ji visai šalia.
Per pietus, kai valgiau obuolį (pirktinį). Kolegė:
– Tai kokia Vilniaus skulptūra tu?
– Kas?
– Pasižiūrėk delfy.
Na, jei kolegė klausia, reikia sužinot, kas aš toks. Po poros minučių atsakiau:
– Miesto vartų sargybinis. Tas komentare asilas, aišku, iš Don Kichoto.
– Per rimtai atsakinėjai, mėgink dar kartą.
Po poros minučių:
– Frankas Zappa.
Na taip, tiesa slypi anapus: Zappa, Vilniaus patriotas :)

۩   ۩   ۩
Toj anketoj buvo klausiama ir apie serialus.
Tik du iš pateiktų variantų esu priešokiais žiūrėjęs: apie daktarę ir apie daktarą. – Taip pat priešokiais esu žiūrėjęs dar du serialu, kurie iškyla atminty: amerikiečių Namelį prerijose ir prancūzų apie gyvenimą prie upės (pavadinimo nebeatsimenu). Prisimenu, nes juos žiūrint kartkartėm šmėkšteldavo mintis: o jei kas sukurtų serialą remdamasis Vaižganto Pragiedruliais? Tą tai ne priešokiais žiūrėčiau. Manau, tai tikrai dėkingas kūrinys – juk būtent vaizdai. Bet: ar kas nors imtųsi? Vargu. O, kai pagalvoji, galėtų būt tikrai prasmingas darbas artėjant 2018-ų Vasario 16-ajai (veiksmų plano projekte tokio dalyko nėr).

2015-06-17

(765) Iš popieryno, xxv: apie Santvarą

Ir vėl pražiopsojau gegužės 27-ą, t.y. Stasio Santvaro gimtadienį. Jau kelinti metai. Tai ir pagalvojau: o kodėl reikia taikyt būtent prie tos dienos?
Tekstelis, kuris (nubraukus paantraštę ir priterpus daug S.) buvo išspausdintas Nemune 2007-05-24, p. 15:
Kelios mintys apie Stasį Santvarą
Neišsisukinėjant: jubiliejaus proga

1
Kaip praeitam Nemuno numery paaiškino Gintaras Grajauskas, mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai yra fasadinės kultūros dalis. Ir skliaustuos pridūrė: žr. kalendorių. O tas daiktas primena, kad gegužės 27 poetui, dramaturgui, libretų kūrėjui ir vertėjui, dainininkui, kultūrininkui Stasiui Santvarui 105-eri.
       Išgirdus ar perskaičius „fasadinė kultūra“, bemat prisimena Sąjūdžio laikai ir visokie kongresai, vykę dabartinėj Prezidentūroj ir kitur, kai fasadine buvo pradėta vadint oficialioji sovietmečio kultūra. Esą tebuvo statomi Potiomkino kaimai. „Almos litteros“ TŽŽ dar priduria, kad fasadinė – tai „paviršutinė, apgaulinga, siekianti efekto“. Žodžiu, nieko gero. Bet jei nukrapštysim tuos vertinimus, fasadas – tiesiog priekis, veidas. Šitą dalį dažniausiai ir matom ar į pastatą žvelgdami, ar žmogų susitikę. O jei apie kultūrininkus šnekam, tai ir pradedam, kas jis toks: poetas, dramaturgas etc.
        Šitam tekstely (atsiradusiam aktoriams Rūtai Staliliūnaitei ir Egidijui Stancikui Panevėžy įkalbėjus) norėtųs pažvegt, kaip proga liepia, į Stasio Santvaro fasadą – veidą, bet truputį kitu kampu, kad būtų galimybė savęs šio to paklaust, o ne tik pakartot, ką girdėjęs ar skaitęs.

2
Jei žmogus yra rašęs eilėraščių, o juolab ir jų rinkinių išleidęs, mes vis linkę jo apibūdinimą pradėt nuo „poetas“. Tarsi popieriaus marginimas dažniausiai rimuotom eilutėm būtų visa galva aukščiau negu kita veikla, kiti darbai. Kalbant apie Stasį Santvarą, kodėl nepradėjus nuo Lietuvos savanorio, 1919 metais kovojusio su bolševikais, o 1923-ais dalyvavusio Klaipėdos sukilime? Iš kito taško žvelgiant, juk garbingas titulas būtų ir Bostono lietuvių kultūrintojas. Arba a.a. kolegų tekstų redaktorius (Fausto Kiršos Palikimas). Arba, regis, vienintelės italų poezijos antologijos Italijos balsai parengėjas.
       Pagal mokslus Santvaras – operos solistas (tenoras), dainuot mokęsis Klaipėdoj ir Milane, nuo tų laikų ir žurnalistas, o kai sujungė šiuos du dalykus, tapo muzikos kritiku, kurių ir pas mus, ir egzode tikrai buvo ir tebėra tikrai mažiau negu poetų (tik kad šie Santvaro tekstai nesukaupti knygon). O rimčiausias ir prasmingiausias jo kūrybinio darbo baras, drįstu teigt, buvo klasikinių operų libretų vertimai ar kitų išverstųjų tobulinimas. Tik Ramutė Skučaitė su Santvaru šioj srity galėtų varžytis. Libreto vertimas – didesnis iššūkis negu kad šiaip poetinio teksto vertimas. Juk ne tik skiemenų skaičių ir ritmas svarbu, dar svarbiau, kad dainuojami žodžiai nepapjautų solisto balso, ypač kai aukštai pakyla. Santvaro dėka lietuviškai galima dainuot Mozarto, Puccinio, Verdžio, Donizečio, Smetanos, Ponchiellio ir kt. kompozitorių operas ar jų arijas, krūvą dainų. Darbas, kurį padarė Santvaras, bet kurio nebūtų įveikę kad ir talentingesni kaip poetai autoriai. Tik viena, bet didelė bėda: kas išvertė kokią knygą, kas antrąkart rasi paminėta, o kas libretą ar pjesę – stebuklas, jei užrašyta (užmeskit akį kad ir į šio Nemuno priešpaskutinį puslapį). Apie Santvaro originalius libretus Vytauto Marijošiaus operai Priesaika pagal Sruogos Milžino paunksmę, Stasio Šimkaus Pagirėnams, Miko Petrausko ir Jono Dambrausko Eglei, Juliaus Gaidelio Danai, dviem kantatoms specialistai rimčiau galėtų pašnekėt. O apie jį kaip apie dramaturgą ar ne įžvalgiausiai bus Bronius Krivickas parašęs, recenzuodamas 1944 metais išleistus Kaimynus (kaip obuolių mėgėjui iki šiol atminty įstrigęs Krivicko cituotas pjesės sakinys: „Palyginti su tavim, Aldona, – obuoliai jokios vertės neturi...“).

3
„Santvaras grįžta į visos lietuvių kultūros lizdą mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas. [...] Tas pats ilgesys kažko didelio ir nesibaigiančio. Ta pati saulėtos erdvės adoracija ir praeinančio laiko šešėlis“, – rašė Vytautas Kubilius rinktinės Lyrika įžangoj. Rinktinės, kuri 1984 metais pasirodė Lietuvoj, o Bostone gyvenantis autorius ta proga vietoj sveikinimų prie savo namų durų rado paliktą raudoną plytą, kaip yra pasakojusi aktorė Rūta Staliliūnaitė. „Mažai pasikeitęs ir lengvai atpažįstamas“ – tai komplimentas ar nieko gero nesakantis apibūdinimas? Apskritai Santvaro lyrikos įvardijimas – šiokia tokia kebeknė. Tradiciškai ji vadinama neosimbolistine. Taigi kažkas panašaus į Motiejaus Gustaičio, Mykolo Vaitkaus, Jurgio Baltrušaičio, jaunųjų Putino, Sruogos poetinę kūrybą. Ieškant konkretesnių dalykų – ta Kubiliaus minėtoji „saulėta erdvė“ gal galėtų susimbolint Santvaro lyriką, net tik į rinkinių pavadinimus metant akį: pirmasis Saulėtekio maldos, per vidurį Giesmės apie saulę ir sielą, paskutinis – Saulėlydžio sonetai. Kadangi Santvaras buvo ir muzikas, galim prisiminti tikro simbolisto Paulio Verlaine’o šūksnį „De la musique avant toute chose“. Bet apskritai kalbant, jo lyrika rodos per lengva, saldoka (šis žodis Bronio Railos), tarsi deklamuot „pastatytu“ balsu rašyta. Jei palygini kad ir su tais pačiais 1902 metais gimusio Juozo Tysliavos kūryba, na, aiškiai silpnesni tekstai. Ką jau kalbėt apie pora metų jaunesnius Aistį ir Nėrį.
       Bet yra Santvaro palikime viena knyga, kur atitiko kirvis kotą. Tai 1978 metais išėję Rubajatai. Rubajatus rašant tiko ir visą gyvenimą ieškotas „dailus ir dainuojantis žodis“, griežta forma buvo geri žąslai neįsijaust, neužsižaist, neužsiklausyt savęs, ir Kubiliaus įžvelgtas „praeinančio laiko šešėlis“ rubajatams būtinas, pagaliau – septintą dešimtį perkopusio poeto vos ne kiekvienąkart prisimenama meilė moterims, „kurių skinami vaisiai dar niekad sveikam ir normaliam vyrui nebuvo nuodai...“ Gal ši knyga ir vadintina Santvaro poezijos viršūne?
       Enciklopedinio leidinio JAV lietuviai antram tome, tikrai informatyviam straipsnely apie Santvarą net įrašytas toks teiginys: „pirmasis liet. lit-roje panaudojo rubajato formą“. Čia jau persūdyta. Šitie laurai greičiausiai priklausytų Kleopui Jurgelioniui.
       Ir dar viena pastabėlė. Kaip taikliai yra prasitaręs Kazys Bradūnas, rašydamas apie Santvarą Lietuvių egzodo literatūroj, 1945–1990, knyga istorine gali tapt pačiam autoriui to net nesiekiant. Taip atsitiko Santvaro eilėraščių rinkiniui Laivai palaužtom burėm, kai Alfonsas Nyka-Niliūnas Tremtinių mokykloj 1946 metais jį griežtokai parecenzavo („Palaužtų sparnų poezija“, tekstas yra Nykos rinktinėj Temos ir variacijos),– užvirė palygint karštas viešas būsimųjų žemininkų ir vyresniųjų poetų ginčas, trukęs ilgiau negu, spėju, tęsis Nemuno pradėta diskusija apie literatūros kritikos situaciją. DP stovyklose gal daugiau laiko rašymams likdavo, o gal tiesiog priežastis rimtesnė ir skaudesnė buvo. „Šiandien, – pasak to paties Bradūno, – situacijai pasikeitus ir iš kelių dešimtmečių perspektyvos žiūrint, tas kartų ‘susikirtimas’ egzodo literatūroje buvo gana pozityvus reiškinys, pabudinęs rašančių protą ir jausmus, įkūnijęs reiklumą egzodo literatūroje, o, kaip šiandien atrodo, vertai užsitarnautų laurų niekam neatėmęs.“
      Šis tekstelį kad ir kaip fasadinės kultūros dalį rašydamas, laurų nuo Stasio Santvaro (1902–1991) krapštyt nesiruošiau, tik, į tą įsivaizduojamą daiktą virš galvos ilgėliau pasižiūrėjus, kiti lapeliai ryškesni pasirodė. Yra lietuvių kultūros miške Santvaro medis – šakotas, o kuri šaka stipresnė, gyvybingesnė – gal ir skonio reikalas. 
Kai pasirodė tas Nemuno numeris, paskambino a.a. Rūta Staliliūnaitė. Maždaug: ar tikrai reikėjo minėt mūsų pavardes? Tas įkalbėjus skamba kaip privertus. – Atsakiau (daugmaž): bet juk jei ne tas renginys, ne jūsų karšti įtikinėjimai imt ir parašyt, tas tekstelis tikrai nebūt atsiradęs. Nemanau užfiksavęs neteisybę. – Dabar kai vėl tą pokalbį prisimenu, regis, nesusipratimo šešėlis vis dėlto liko.

2015-06-15

(764) Pakeliui namo, xxiv: kai pagalvoji – siaubas! vos ne siaubų siaubas

Sekmadienio pavakary savaitgalinis kohabitas
iš Jos vairuojamos mašinos išlipo prie Forum Palace.
Į Pašilaičius veža tik iš stotelės kitoj Konstitucijos prospekto pusėj.
Ten link – per požeminę perėją. Jau tuoj lipsiu į viršų, ir – po dešinei – šitas užrašas.
Režisieriaus Rimo Tumino pasisakymą New Yorke prisiminiau.
Jis, Tuminas, būt buvęs ir prieš baudžiavos panaikinimą Rusijos imperijoj.
— Prišnekėta daug. O veiksmai? —
Į Tumino režisuotus spektaklius daugiau nė kojos. Iš principo.
Sekmadienio vakare nuojauta pakuždėjo: pasižiūrėk, kada pradėjai rašyt tinklaraštį? – Nes: regis, tuolaik žydėjo jazminai, kaip ir dabar.
Poryt bus praėję lygiai šešeri metai nuo pirmo įrašo tinklarašty. – Siaubas!
Iš viso per 800 (toli gražu nebe visus taip viens du ir beprisimenu). – Siaubas!
Ir tik viena premija. – Siaubas :)

T-19 pagalvojau: o jei ėmus ir suformulavus va tokį klausimą žmonėms, kurie tavo tekstus skaito?
Labai atsiprašau, kad gaišinu. Gal galėtumėt prisimint šito tinklaraščio įrašą, kuris giliausiai įsmigo atmintin?
Na, klaust juk galima. O atsakyt nebūtina, jei nieko viens du atmintin neateina.

2015-06-14

(763) Iš popieryno, xxiv: prie Petro Juodelio kultūrosofinių įžvalgų grįžtu

[Čia trys užfiksuotos.]
Ta, prie kurios grįžtu, kaip supratau iš parengėjos Irenos Tumelytės įžangos žodžio, rašyta lietuviškai, ergo, datuotina: po 1958:
Mūsų kultūra savo valstybėje negalėjo sukurti reikšmingų vertybių, nes mūsų valstybė visada buvo per silpna... Tikra mūsų kultūra išsivystė kovodama su svetima valstybe XIX amžiuje (kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti). Ši priklausomybė nuo svetimos valstybės turbūt ir yra mūsų kultūrinės kūrybos tradicija. Vienintelė vaisinga tradicija...
       Bet kadangi valstybė, kurios dirvoje vystėsi mūsų kultūra, galėjo būti tik svetima, o ne mūsų pačių valstybė, tai ir mūsų kultūra (daugiausia lenkiškoji XIX amžiaus kultūra) vis dėlto negalėjo iki galo įveikti savo provinvicialumo, negalėjo pasiekti tokio lygio, kokį pasiekė kitų tautų, turėjusių tautines valstybes, kultūros...
        Kova prieš svetimą valstybę kur kas didesne dalimi yra kova už savo valstybę, o ne už savo kultūrą. O kova su savo valstybe (labiau negu kova prieš svetimą valstybę) skatina savo kultūrą. (Pergalė, 1990, nr. 10, p. 101–102)
Taip: Jos didenybė karališkoji opozicija!
Karališkųjų opozicionierių dabar Lietuvoj – kiek? — Kur ir kaip anie opozicionuoja? (Valdą Kukulą ėmiau ir prisiminiau.) — Krūmuos tupi(m).
Kūrybos kokybės suklestėjimas vėlyvuoju sovietmečiu [nevardinsiu, patys daugmaž vokiat: Juškaitis, Bložė, Geda, Vaičiūnaitė ir kt.], – „kai mus prarijusi per stipri valstybė palaipsniui ėmė silpti“ – viena iš prielaidų. – Priešintis ne per daug [ideologiškai] stipriam; taip, iš to gali šis tas estetiškai vertingo išeit. Manau, išėjo.

2015-06-11

(762) Epizodai, vii: ar gali šuva išprotėt? – gal ir gali

[Skaitau šįmet išėjusią Rimanto P. Vanago knygą Akivaras su paantrašte Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus. Išleido Petro ofsetas, kaip ir kitas Vanago knygas; išleido Petras Kalibatas. Tai jau 6-oji R.V. serijos Sieliai (jos paantraštė: Mano mažieji didieji anykštėnai) knyga. Visas perskaičiau; paskutinę tuoj baigsiu. – Mano galva, tai prasmingiausia, ko gali imtis rašytojo dovaną turintis žmogus. – Prieš porą dienų buvo galvon atklydusi mintis: jei visi Lietuvos rajonai turėtų po Vanagą, kurį turi Anykščiai, – mes turėtumėm galimybę (jei esam skaitantys) iš pagrindų pažint Lietuvą. – Ačiū, Rimantai, kad Anykščių kraštas tampa pažinus. – Baisu; nei šis, nei tas girt dar gyvą žmogų; imsiu ir pagirsiu, nes gali būt, kad ir nespėsiu mirusio, anksčiau už Patį batus padžiausiu: – Mes žavimės Stonio, Matelio ir kt. dok. filmais, kurie tarptautiniuose festivaliuose ima ir atkreipia dėmesį; tai, ką fiksuoja pasitelkdamas menines priemones dokumentiniuos pasakojimuos Rimantas Vanagas, – nė kiek ne prasčiau, manau. – Pagarba!]

1949-ų gegužė, baisiųjų, daugiųjų trėmimų metas. Pirmiausia – tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su partizanais. – Vieta: Pesliai.
O kur dėt Pumpuką? Toks atsidavęs, geras šunelis. Kad nesektų iš paskos, šeimininkai uždarė jį namuose. Jis kaukė žiūrėdamas pro langą – o Semėnai [tėvas ir motina ir dvi dukterys], į jį žiūrėdami, braukė ašaras... Kai Alfa [sūnus, trėmimo metu namuos nebuvęs] po kurio laiko parėjo namo, šunį rado kaip nesavą – voliojosi po žemę ir toliau kaukė. Išprotėjo. (p. 239)
Ir šunys gali išprotėt? Matyt, gali.

2015-06-10

(761) Dėl juoko: prekės pavadinimas – Durys

Išankstinio apmokėjimo sąskaita-faktūra; prekės pavadinimas: Durys.
Ir taip juokas ima (du vedėju, Vileišienės kambary sėdinčiu), taip ima įsivaizduojant pro duris žengiančią buhalterę nuostabos išryškintu veidu: „Kam bibliotekai durys??!“
BV: Gal pieštuku skliaustuos prirašom, kas čia per daiktas?
RV: Gal prirašom. Geras daiktas.
---------------------------------------------------------------------------
O grįždamas namo ėmiau gailėtis, kad pritariau. – Būt buvę smagu! –  Cinikas? Taip. Nors gal ir ne visiškas? – Vėluojantis cinikas; taip.

2015-06-09

(760) Ars memorativa: prisimeni lyg ir prisimenąs, kai kas nors ką nors primena, i

Šįmet VU Filologijos fakultete bus apgintas (nežinau, ar jau apgintas, bet bus, nes reikiamos kondicijos, perskaičiau, – turėtų!) Erikos Urbelevič – lietuvių filologijos ir užsienio (italų) kalbos programa – bakalaurinis darbas „Filologijos rudenų fenomenas“.

universiteto poetai —vg—, Valdas Daškevičius, Aurelijus Katkevičius ir Robertas Danys
pas būsimuosius pedagogus Literatūros rudeny, 1984 (Onos Pajedaitės nuotrauka)
Как молоды мы были, как молоды мы были, / Как искренно любили, как верили в себя :)
(1) Keista, kai tampi tyrimo objektu. Tikrai. – Štai pagrindinėj darbo daly – dėstyme – autorė ima ir pacituoja Vytautą V. Landsbergį, prisimenantį:
Išeidavo Gasiliūnas savo žemu balsu skaityti „tavo šlaunų vingiuoti laiptai...“. [Jackau, eilutė lyg ir mano, bet nebeprisimenu tokio eilėraščio; gėda] Ir visos merginos iš karto tapdavo jam labai... draugiškos. Jis buvo gražus, labai romantiškas vaikis. (l. 22)
Po galais, negi čia aš prisimenamas? – Suprantu (gal net prisimenu?), kad ir seksualinės intencijos glūdėjo rašomų tekstų potekstėj; VVL atminty užsifiksavo būtent potekstė. – Dabar juokinga. – Žiūriu į nuotrauką ir prisimenu žmogų, kuris numezgė tą baltą megztinį.

(2) Kitas kurso draugas, Liudvikas Jakimavičius, klausinėjamas ima pasakot:
Aš prisimenu, kad jie [= Filologijos fakulteto galvos, t.y. dekanas Jonas Balkevičius ir prodekanas Albinas Jovaišas] mus labai saugojo. Nes ten būdavo visko, ateidavo kartais išgėrusių studentų, už tai faktiškai galima buvo mesti iš Universiteto, bet mūsų dekanatas mus nuo nemalonumų visados išgelbėdavo, pridengdavo.
       Tiesa, mus vieną kartą norėjo išmesti iš Universiteto. Studentų bendrabutyje kilo konfliktas su kažkokiais komjaunuoliais, susimušė vienas mano kursiokas su berods fakulteto profsąjungos lyderiu, kuris šiais laikais padarė didelę politiko karjerą. Situacija buvo tokia, kad bendrabutyje vaikinai žiūrėjo krepšinį [finalai vyksta pavasarį?], o komjaunimas juos atėjo raminti. Kilo susistumdymas ar nedidelės muštynės. To pakako. Tasai „komsomolcas“ buvo idėjinis, kaip ir dera tokias pareigas einančiam. Be to, kerštingas – užsimojo išmesti mūsų vieną ar du kursiokus iš Universiteto. Mes užprotestavome ir sakėm[:] meskit lauk visą kursą. Sustreikavom. Nėjom į paskaitas. Tuo metu buvome jau ketvirtakursiai, kaip pašalinsi visą kursą? Skandalas. Mus dekanatas išgelbėjo, nors buvo didelis spaudimas. (l. 63)
Taip, prisimenu, bet tikrai prisimenu tik žmogų, kurį norėjo mest, bet neišmetė, – Antaną Jurčį, vyresnį už daugumą mūsų, po kariuomenės, rašiusį visai neblogus apsakymus; su kuriuo teko kartu gyvent vienam kambary bendrabutyje, tik anksčiau, nei nutiko tas incidentas. – Man tik vienas dalykas pasirodė keistas: kodėl Liudvikas neįvardijo žmogaus, kuriam Antanas Jurčys davė į snukį. Abejojo? Nenorėjo? – Gal ir klystu, bet, regis, tai buvo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius Jonas Paslauskas. Tai turėjo vykt 1984-ų pradžioj? Nebeprisimenu. – Antaną prisimenu, o va visa kita – migla. Apsitarti, kaip mes galim kovot už Antaną, buvom susispietę 91 auditorijoj, toj, kur pirmam kurse klausėmės apie TSKP istoriją? – Išranki ta atmintis.
— nuotrauka iš to paties renginio — šypsena! – nors ir paplaukusi —

(3) Ir dar. Visi kalbintieji apie Filologijos rudenis, savaime suprantama, prisimena a.a. Robertą Danį – Robaką, kaip jį vadindavom. Štai Valdas Daškevičius:
Kartą Kultūros klube ant stalo radau mašinėle spausdintą gana įdomią poemėlę. Tekstas buvo nepasirašytas. Klausinėjau, bet nė vienas neprisipažino, kieno šis kūrinys. Jį skaitėme ir aptarinėjome net Literatų būrelio susirinkime kartu su M. Martinaičiu, tačiau stilius mums buvo nepažįstamas. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad poemėlę sukūrė ir paliko R. Danys, norėdamas kitiems jauniesiems universiteto poetams (mus jis vadino modernistais) įrodyti, kad ir jis moka rašyti moderniai, bet to nedaro sąmoningai. (l. 91)
Pamini, be kita ko, slaptingąją poemą ir Aidas Marčėnas In memoriam (gražus ir teisingas surašas).
Štai tas Roberto Stebėjimas (kadangi dedikuota man [kaip supratau, tai reakcija į Laukinio karvelio akis ir kai kuriuos eilėraščius], tai ir priglaudžiau tada tekstą); tikrai ilgas (nes plonas), tad įdėjau į atskirą puslapį; 16 lapų; datuotina: apie 1984.

P.S. Ar tai R.D. alter ego kalba [kirčiuokit, kaip norit]? – Abejoju. Manau, imitacija. – Ar Robakas turėjo alter ego? Jis visada buvo jis.
Kai prisimenu Robertą, pirmiausia išgirstu galvoj jo „Ginkluokimės“. — Įrašyta 2004-11-26, kai VU Kiemo teatro salėj buvo minimas Filologijos rudenų 25-metis (iš to įrašo išėjo dvigubas CD); renginį vedė Domantas Razauskas ir Lukas Miknevičius; jie ir pristato Robertą Danį, kuris [pradžioj] skaito porą senųjų savo eilėraščių:

video

Mes vis apibūdindami žmogų, jei jis rašė eilėraščius, ir pradedam: poetas etc. Nemanau, kad elgiamės teisingai. Pirmiausia turėtumėm minėt veiklas, kurios turėjo didžiausios (pozityvios) įtakos. Roberto D. atveju, manau, turėtumėm pradėt: mokytojas etc. Kodėl taip manau? – Taip rašyta, Robertui mirus, delfy.lt – keturi komentarai [dabar neberodomi: Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas]:
Roberta labiau pazinojau kaip mokytoja, kai jis deste lietuviu kalba ir literatura Zveryno gimnazijoje. As tuomet buvau jo mokinys. Jis elgesi visai kitaip negu kiti mokytojai. Ateina ir kalba tyliu, ramiu, itikinamu balsu. Jokio pykcio, jokiu konfliktu, o klaseje tylu lyg kapinese. Visi klauso. Net kazkaip nepatogu budavo triuksmauti ar issisokti. Negaledavom pykti uz prastesni pazymi ar nuobauda, nes jis budavo teisus. Klases rungdavosi, kad pakliutu pas Roberta. Fantastiskas zmogus, kuris padare negriztama poveiki daugelio mokiniu pasauleziurai, vertybems, supratimui apie supanti pasauli. [Vėliau tas pats žmogus pridūrė:] Skubedamas uzmirsau parasyti svarbiausia dalyka - Robertas ismoke nevaidmainiauti.
------------------------------------------------------------------
Robertas buvo musu klases laisves mokytojas... Ilsekis ramybeje.
------------------------------------------------------------------
Kaip mokytojas jis mums davė labai daug. Atskleidė nežinomus pasaulius, mokė nuoširdumo, mokė turėti savo nuomonę, o ne aklai priimti primestą. Pritariu R. Kuodžiui, iš jo sklido laisvė, kurios mums kaip oro anuomet reikėjo. Laisvės ir dvasingumo. Ilsėkis ramybėje, Robertai.
------------------------------------------------------------------
Buvau Tavo mokytoja, Robertai. Prisimenu tokias dideles, kampuotas, lyg griūvančias raides, netvarkingai tvarkingą rašyseną, lapelius ir sąsiuvinius, o kartais ir išspausdintus pluoštus eilėraščių. Prisimenu Tave, deklamuojantį M. Martinaičio eiles (Severiutės dalios niekas geriau neperteikė – iki šiolei), dainuojantį ir skambinantį gitara, dažnai išsiblaškiusį, atrandantį ir prarandantį, bet visada mielą ir tikrą. Deja, nepajėgėm nei apginti, nei apsaugoti, nei padėti...Nepyk, nors Tu ir nemokėjai pykti. Gynei gerumą ir tikrumą, kad ir kaip sunku tai apginti. Kaip skaudu, kad jau nespėjom Tavęs rasti – o vos prieš savaitę ieškojom Tavęs, kad ateitum pavaduoti išvykstančios kolegės. Skambinom – neatsakei. Ir jau neatsakysi. Ilsėkis Ramybėje... 
Ką čia ir pridursi? Ir nereikia.

2015-06-04

(759) Visiškai tarp kitko: kaip atpažinti prastą poetą?

Vienas iš būdų: prastas poetas apie tai, kas verta rimtos šnekos (arba: tik pasišaipyt), kuria „poetišką“ (arba lyg ir „sarkastišką“) tekstą.
Prastas poetas Juozas Nekrošius šiandien bibliotekon atkeliavusiame Nemune (2015-06-04–17, nr. 13, p. 8):
Ekspromtas varnėno garbei
Tai grįžai,
Varnėne emigrante,
Kur sode supuvę inkilai,
Kur be noro žydi senos vyšnios,
Kur...
Neišvalyti šuliniai,
Kur...
Nėra jau kam pasiklausyti
To švilpimo –
Lyg atodūsio kraupaus...
O, varnėne,
Kas apleisto mano sodo gėlą
Tartum skausmą smilkiny užspaus?
Na, prastas eilėraštis, ir tiek. (Kaip ir Vacio Reimerio – ir anie, ir dabar eiliuojami.)

2015-06-02

(758) Laiškų dėžę tuštinu, i: iš bendravimo su Kaziu Bradūnu

Prae scriptum. Gautieji laiškai sudėti dėžėn, ant kurios priklijuota laiškai įvairiausi.
Pagalvojau, gana jiems tūnot viename iš butų Laisvės prospekte Vilniuj, tekeliauja Rankraštynan (LLTI BR). Bet prieš ten atiduodamas, nenusižengdamas taisyklėms (kol neatiduotì – mano, asmens, o ne rankrašyno vedėjo – valioj), korespondenciją ir kt., pamaniau, imsiu ir paskelbsiu (tuolab: galiu šį tą ir pakomentuot).

(1) Pirmasis —vg— laiškas Kaziui Bradūnui (1917–2009) turėjo būt rašytas 1990-ų pačioj pradžioj; juodraščio neišsaugojau. — Bradūnas – Gasiliūnui:
Čikaga, 90.III.2
Gerbiamas sietynieti Gasiliūnai,
Ačiū už mane pasiekusį Jūsų laiškutį. Surado mane ir Jūsų užrašytieji man „Sietyno“ numeriai. Dabar žurnalo aš turiu antrąjį, penktąjį ir šeštąjį numerius. Ketvirtąjį tik esu matęs. Kitų visai nemačiau. Jeigu iš tų dar turėtumėte kokį atliekamą ir kaip nors man permestumėte, tai būčiau labai dėkingas. Bet nesirūpink, jeigu neišeina.
       Aplamai Jūsų „Sietynas“ yra pats geriausias kultūros, ypač lituanistikos, žurnalas Lietuvoje. Ir būtų didelis nuostolis, jeigu leidinys sustotų ėjęs. Kažkaip neteko girdėti, kad būtų išėjęs septintasis numeris. [Išėjo.] Todėl širdy ir neramu: negi pasiliks tik anie puošnieji, bet gerokai tuštesni? [Galiu tik spėt, ką K.B. turėjo galvoj: numeriai, kuriuose nėra ko nors apie jo bičiulius bendramokslius Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną. – Žr. Ingos variantą komentaruose; ji greičiausiai teisi.]
Džiaugiuosi, kad ir aš su savo trigrašiu įsispraudžiau į „Sietyno“ puslapius [nr. 6, p. 28–33, buvo išsp. K.B. eilėraščių ciklas Venecijos vasara]. Ir ačiū Jums visiems už dėmesį.
       Labai sukrėtė mane Jūsų užuominos apie Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko likimą. Jaudina ir tai, kad rūpinatės jų atminimu. Mano paties atsiminimai turbūt būtų pavėluoti, jeigu ir siųsčiau. Deja, nesuspėjau jų parašyti. O gal ir jūs vėluojat? Tada duokite man paskutiniąją datą, iki kurios turėčiau savo atsiminimus jums atsiųsti. Žinoma, jie nebūtų kažin kas, nebūtų akademiškai intelektualūs, o tik asmeniški ir labai žmogiški anų laikų kontekste.
       Jeigu nebus kokių netikėtų kliūčių, tai su turistine grupe šį pavasarį – gegužės 16 d. – nutūpsiu Vilniuje. Pabūsiu Lietuvoje pora savaičių – iki gegužės 31 dienos. Gal kaip nors pavyks aplankyti ir savo artimiausių draugų kapus: Vytauto Mačernio ir Mamerto Indriliūno. O Bronius Krivickas, kiek mane informavo Čikagoje sutiktas Vytautas Kubilius, užkastas kažkur Latvijoje, į kurią jis su savo daliniu buvo pasitraukęs [tikroji B.K. žūties vieta tuolaik dar nebuvo žinoma; Latvijoj žuvo Broniaus brolis Jonas Krivickas].
       Tai tiek šiuo tarpu. Gyvuokit!
(2) Gasiliūnas – Bradūnui:
Vilnius, 1990.05.25
Gerbiamas Poete,
labai ačiū Jums, kad atsiliepėte į mano laiškelį, kad taip palankiai įvertinote mūsąjį „Sietyną“, kuris gyvas ir nepriklausomoj Lietuvoj (netrukus turėtų pasirodyti IX nr., jei kas nors neatsitiks).
       Atleiskite už ilgą tylą. Laukiau Jūsų atvažiuojant į Poezijos pavasarį, tada ir būčiau ieškojęs progos prie Jūsų prisibrauti ir pakalbinti. Bet įvykiai susiklostė, deja, kitaip.
viršelio dailininkas – bičiulis a.a. Audrius Naujokaitis
       Gerbiamas Poete, Jūsų laiške žadėtieji atsiminimai apie Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną yra laukiami bet kada, ir juos „Sietyne“ bemat skelbtume. Kadangi šį laišką siunčiu per Vytą Landsbergį, kuris maždaug mėnesį bus Amerikoj, tai gal Jums pavyktų per tą laiką parašyti, ir jis grįždamas parvežtų? Jeigu Jums toks pasiūlymas netiktų, vyliuos vis tiek kada nors atsiminimus pasieksiant mane ir tuo pačiu „Sietyną“ [K.B. atsiminimai ir trys eilėraščiai buvo paskelbti Sietyno nr. 10, p. 48–56; ar per Vytą L. jie iš JAV atkeliavo – nebeprisimenu].
       Kadangi laiškų nuorašų nepasilieku [pirmojo laiško nuorašo nepasilikau; šito – jau pasilikau; skaitot], šiek tiek primiršau, ką esu rašęs apie B.K. ir M.I. anajame.
       Kovo mėn. įvyko du B.K. ir M.I. prisiminimo (tiksliau – priminimo) vakarai: vienas restauruotoje Biržų pilyje (ypač įspūdingai pasakojo dabar Panevėžy gyvenanti Elena Gabulaitė [išsp. Sietyno nr. 9, p. 55–60]), antrasis – Vilniuje, Menininkų rūmuose [jaunimui: dabar ten Prezidentūra]. Pastarąjį filmavo Lietuvos TV, ir jau du kartu buvo rodyti per televiziją jo fragmentai (trunka valandą).

       Po šios laidos parašė viena moteris iš palatvijės ir pranešė turinti B.K. poezijos sąsiuvinį. Dabar šis unikalus mūsų literatūros ir pasipriešinimo sovietams „liudininkas“ yra mano rankose. Pats sąsiuvinis pavadintas „Žiaurusis Dievas“. Jame: 34 eilėraščių skyrius tuo pat pavadinimu, 38 sonetų rinkinys „Neužmirštuolei, žydinčiai nakty“ (skirtas, kaip galima suprasti, žmonai), satyra „Po Stalino saule“, kurią sudaro per 60 eil., ir 71 Goethės eil. vertimai, pora Ronsard’o, po vieną Baudelaire’o, Nikolaus Lenau ir Agnes Miegel. Toks turinys. Tai rašyta ir versta 1945–1949 m. Šiek tiek jų bus paskelbta IX „Sietyno“ nr. [publikacija „Poezija tarsi iš nebūties“, p. 70–93; dabar sąsiuvinis saugomas LLTI BR, F1-7584], o viskas – B.K. Raštuose, kuriuos baigiu rengti, bet paskutinio taško dar nedrįstu dėti. Yra vilties, kad dar gali šis tas „išplaukti“. [Ir išplaukė – buv. Partijos istorijos instituto archyve radau mašinėle perspausdintą poetinės kūrybos ir vertimų visetą (1945–1951), dovanotą Juozui Šibailai-Diedukui; Raštų pirmas tomelis – kaip Sietyno bibliotekėlės pirmoji knyga, išėjo 1993-ais.] Be to, Vilniaus Universiteto archyve pavyko rasti B.K. diplominį darbą „J. Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasaulis“, kurį Putinas ir Maciūnas įvertino lab. gerai. Beje, knaisiodamasis po bibliografijas užtikau tokį faktą, kad 1974 m. „Draugo“ kultūriname priede buvo perspausdintas B.K. str. iš „Kūrybos“ „Kančia ir džiaugsmas J.A.-A. poezijoje“. Lietuvoje 1974 m. „Draugo“ nepavyko rasti. Nebent jis galėtų būti dabar sovietų kareivių okupuotame vad. Partijos istorijos institute, bet ten prasibrauti neįmanoma. Gal Jūs galėtumėte kaip nors parūpinti šią publikaciją? Būčiau be galo dėkingas. Tiesa, VU rankraštyne yra ir Jūsų diplominis darbas.
       M.I. diplominio darbo nebuvo baigęs. Tad ir diplomo negavęs. Jo kokių nors nežinomų rankraščių nepavyko kol kas rasti.
       Susikaupė nemažas pluoštas nuotraukų, bet vargu ar pavyks jas paskelbti M.I. ir B.K. knygose, nes jas žadame pirmiausia išleisti tokiu pat būdu kaip ir „Sietynus“, t.y. be iliustracijų.
       Prašau atleisti, kad tiek daug prirašiau ir sutrukdžiau.
       Perduodu savo ir kitų sietyniečių pagarbą bei linkėjimus, ir lieku su viltimi –
                                                                                                                                                              Virginijus Gasiliūnas 
Raštiško atsako, regis, nebuvo. Tik bendrauta, kai Kazys Bradūnas pirmąkart atvyko į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą 1990-ų rudeniop. Per Maskvą–Rygą. Iš Rygos važiuodamas Vilniun, buvo sustojęs ir Gerkiškiuos šalia Pabiržės, kur pakasti Mamerto Indriliūno palaikai. (Broniaus Krivicko vardas tan paminklan įrašytas iš tuolaikės nevilties: esą nežinia, kur žuvo, tai bent čia įamžinkim.)

        1990-09-13 įjungęs diktofoną bendravau su Kaziu Bradūnu. Iš to išėjo publikacija Šiaurės Atėnuose, 1990-09-26, nr. 34, p. 3 (pasirašyta: Paulius Tolvaiša; su Audriaus Zdanavičiaus nuotrauka):

Poetas Kazys Bradūnas: Buvau ir duobkasys

Perfrazuojant „Vagos“ išleistosios Kazio Bradūno poezijos rinktinės pavadinimą, tauta renkasi prie vieno stalo. Ir ne paskutinei vakarienei. Kas grįžta iš už Atlanto su savo dvasios dovanom, kas iš Sibiro karstuos jau, vilkimės, amžinam poilsiui gimtojon žemėn. Bet dar, matyt, negreit unikalioji tautos patirtis per pastaruosius dešimtmečius bus suimta vienan daiktan – skausmai ir džiaugsmai, sudužusios viltys ir išsipildymai, netektys ir neuždusintas noras būti laisviem. Ir gal tada suprasim, kad esam be galo turtingi – ir bent savigarbos bei pagarbos verti.
       Atsiradus progai, užklausiau poetą Kazį Bradūną galbūt ne apie pačius esminguosius, bet, pamaniau, bene įdomiausius jo gyvenimo momentus – pirmąsias knygas, išėjusias dar vokiečių okupuotoj Lietuvoj, pirmuosius tremties metus Vokietijoj ir „įsikurtuves“ Amerikoj. 
----------------------------------------------------------------------------------------------------- 
Pirmoji rankraštinė mano knyga – tai „Pėdos arimuos“. Ji buvo parašyta anksčiau negu „Vilniaus varpai“. Ir galbūt būtų išėjusi 1944 metais. Jau buvo atspausdinta, sulankstyta, tik viršelis neužlipintas – ir bolševikai grįžo. Bernardas Brazdžionis, kada Kauną jau apšaudė ir bombardavo, užėjo spaustuvėn, žiūri – Bradūno knyga. Tai jis lašinių davė darbininkams ir paprašė: susekit man bent dešimt, greitosiomis užlipinkit viršelį (Antano Kučo buvo pieštas). Tie ir padarė. Ir Brazdžionis, siekdamas mano tėviškės, kuprinėlėj atnešė tuos dešimt egzempliorių. Išdalinau draugams, o pats likau su viena. Ir tik tiek teturėjau. O pernai mano tėviškės kaimyno anūkė, gyvenanti Kaune, per važiuojančius Amerikon perdavė antrą egzempliorių. 
        Bet, pasirodo, bolševikai ne viską sunaikino. Eugenijus Matuzevičius pirmam laiške, kuris mane pasiekė Amerikoj, rašė, kad „Pėdas arimuos“ nuvežė neįrištas į Kauno senamiesčio krautuves ir naudojo kaip vyniojamąjį popierių. Bet mes, sako, šitai sužinoję, eidavom į tas krautuves ir atsirinkdavom lakštus. Ir taip ne vienas egzempliorius išliko. O va Jonas Juškaitis dabar pasakojo, kad jis, pradžios mokyklos mokinukas, 1944 metų rudenį Jurbarko knygyne nusipirko mano „Pėdas arimuos“... 
        Vilniuj buvau ir tokį eilėraščių cikliuką parašęs. Sykį atvažiuoja Bernardas Brazdžionis (mudu buvom pažįstami, dar gimnazistas bendradarbiavau jo redaguojamuose „Ateities spinduliuos“, ten mano pirmus eilėraščius išspausdino) ir klausia: ką rašai, Kazimierai? Sakau: parašiau tokį cikliuką. – O ar negali man duoti? Mes, sako, Kauno literatai, susirenkam kartais, tai bus naujiena – paskaitysiu tavo sonetų. Ir išsivežė. Po kokių dviejų mėnesių vėl atvažiavo į spektaklį ar operą ir atvežė tuos „Vilniaus varpus“. Toks žalias viršelis. Taip 1943 metais išėjo tie sonetai be jokio okupacinės valdžios leidimo, nors parašyti vėliau už „Pėdas arimuos“. Paskui dar papildžiau ir antrą laidą išleidau jau Tiubingene – su amžinatilsį Liudo Vilimo iliustracijom, dviem spalvom...
       Šiaip Vilniuj okupacijų metais ne tik tos kultūrinės sueigos pas profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną, toks akių prašvietimas būdavo, kai kas mėnesį po sykį, penktadienio vakarais, mes savo eilėraščių paskaitydavom, jis savo, kurių neskelbė. Buvo ir tokių šeimų, kurios mėgo poeziją ir mus, rašančius studentus, privačiuos namuos į literatūrines vakarones pasikviesdavo. Tų šeimų dukros dažniausiai universiteto studentės, mūsų pažįstamos. Atsimenu, kai mano pirmoji knygutė išėjo, tai tokia Ladygaitė, nepriklausomybės laikų generolo duktė, savo namuos suruošė lyg ir savotiškas sutiktuves. Skaičiau savo sonetus, vakarojom...
---------------------------------------------------------------
Vokietijoj rūpėjo vien tik, kad mūs neatiduotų rusams. Sakysim, ukrainiečius, totorius buvo leista rusams patiems suimt, susikraut į sunkvežimius ir išsivežt. Tai mes, tokių pavyzdžių matydami, labai bijojom, kad ir su mumis tas neatsitiktų.
       Jokių prošvaisčių ateity nebuvo matyti. Dar išsyk vieni tikėjosi: o, bus tuoj karas su rusais, jau Amerika atominę bombą turi, pasakys: ponai, eikit atgal, ir visi einam į savo kraštus. Bet amerikiečiai to nepadarė, o rusai kaip atsisėdo, taip ir sėdėjo Europos vidury, galėjo laisvai važinėt po Vakarų Vokietiją su savo smailais durtuvais. Važiuoja koks nors rusų sunkvežimis, ir baimė ima, ar nesustos prie mūsų stovyklos. Ta baimė dingo, kai prasidėjo įtampa tarp Vakarų sąjungininkų ir rusų, kai tie 1948 metų pabaigoj ar 1949-ųjų pradžioje ėmė blokuot Berlyną – pusei metų ar keturiems mėnesiams uždarė visus žemės kelius. O Vakarų Berlyne apie du milijonai gyventojų – jiems reikia gyvent, reikia duonos, pramonė turi judėt. Vakarų sąjungininkai suorganizavo tokį oro tiltą, kad vos ne kas minutę leidos ir kilo transporto lėktuvai, jie viską pristatė: ir kurą, ir dujas, ir aliejų, ir maistą, ir žaliavas, – viską, kad miestas funkcionuotų visiškai normaliai. Rusai, matyt, nesitikėjo, kad Vakarai šitaip galėtų aprūpinti dviejų milijonų miestą visa kuo. Taigi rusai pirmiausia blokadą išbandė ne prieš Lietuvą, bet prieš Berlyną. Tada mes jau manėm, kad bus karas. Ir gal būtų prasidėjęs, jeigu rusai būtų išprovokavę – pašovę kokį lėktuvą ar pan. Visi tada kalbėjo: jei jie ką nors, tai Vakarai jau smogs. Bet jokio incidento nebuvo. Paskui pakilom Amerikon.
       Kultūrinis gyvenimas Vokietijoj labai klestėjo. Žmonės neturėjo ką veikt, patys apie save apsikuopdavo, prisikirsdavo miškuos malkų. Visa stovyklų administracija – pačių gyventojų rankose, tiktai tokia organizacija UNRRA (ką reiškia tos raidės, aš ir nežinau) atveždavo visa, kas reikia. Drabužius duodavo, visą maistą atgabendavo ir į sandėlį sukraudavo. Pati stovyklos vadovybė (lenkų stovykloj – lenkiška, lietuvių – lietuviška) tą turtą dalindavo. Niekas nevertė, kad eitum dirbt į vokiečių fabrikus ar kur kitur. Turėjo žmonės pastogę – nei užpučia, nei užlyja, tai visokio galo ir išsigalvodavo.  Ypač pajėgi buvo Bernardo Brazdžionio karta, mes tai dar geltonsnapiai,  jaunieji rašytojai. O, kas ten darydavos! Literatūros vakarai, tokia skrajojanti ketveriukė – Antanas Gustaitis, Pulgis Andriušis, Brazdžionis ir Stasys Santvaras – beveik tik kelionėse ir praleisdavo laiką, su literatūros rečitaliais važinėdami. Ir lietuviškas baletas buvo – statė „Kopeliją“, klasikinius veikalus ir gastroliavo. Tų stovyklų keliasdešimt. Iš vienos į kitą, iš vienos į kitą – žmonės vaišingi, kaip ir dabar Lietuvoj, tai tik gyvenk. 
       Laikraščiai ėjo, žurnalai, knygų kelios leidyklos. Turiu visų komplektus. Iš žurnalų paminėt reikia „Žvilgsnius“, „Gintarą“, nuo 1945 metų redagavau „Aidus“. Tada visi rašė. Ir gerai rašė, mokėjo lietuviškai, nereikėjo redaktoriui dirbt – gauni rankraštį ir gali nešt tiesiai į spaustuvę. „Aidus“ iš pradžių Miunchene ir redagavom, ir spausdinom. O paskui spausdint pradėjom Augsburge, ten geresnis lietuviškas šriftas buvo. Toj pačioj spaustuvėj ėjo ir toks savaitraštis „Žiburiai“, kurį laiką net dienraštis buvo. Iš Miuncheno į Augsburgą valanda kelio, tai ir važinėdavau kas antrą dieną „Aidų“ laužinio ar korektūrų skaityt.
       Žodžiu, labai gerų knygų išėjo. Sakysim, Vinco Ramono „Kryžiai“. Tai, mano galva, pats geriausias išeivijoj parašytas romanas. Ir keista, kad Lietuvoje, kai perspausdina ne vieną išeivijos rašytoją, Ramonas yra užmirštas. Tiesa, „Kryžiai“ didelį erzelį sukėlė, bet tai literatūrinį gyvenimą tik paįvairino. Juk jo knygoje „Dulkės raudonam saulėleidy“ – visas pirmas bolševikmetis kaip ant delno. Lietuvos miestas, konkrečiai – Marijampolė, o „Kryžiuose“ – Suvalkijos kaimas.
       Vincas Ramonas ideologine prasme buvo „frontininkas“. Tai aš Lietuvių Fronto Bičiuliams sutikęs vis sakau, kad pasirūpintų jų ideologiją reiškusio rašytojo perleidimu Lietuvoj. Tai tikrai didelis rašytojas. Ir toks keistas žmogus. Marijampolės marijonų gimnazijoj mokytojavo, viengungis visą gyvenimą.
       Beveik dvidešimt dvejus metus, nuo 1961-ųjų, redagavau „Draugo“ kultūrinį priedą ir vis stengdavaus, kad Ramonas parašytų kokią novelę atkarpai. Jis ateidavo į redakciją per metus gal porą kartų užsimokėt prenumeratą ar kokias mišias užprašyt pas marijonus koplytėlėj. Tai aš vis, kai gurkšnodavom kavą, prašydavau: „Vincai, parašyk man novelę.“ O jo argumentas būdavo toks: „Žinau, kad geriau už ‘Kryžius’ neparašysiu. Tai aš ne toks durnius, kad rašyčiau ir visi sakytų: matai, Ramonas jau išsikvėpė.“ Ir neparašė. O gal būt ir geriau parašęs?
---------------------------------------------------------------
Mūsų šeima iš Vokietijos išplaukė 1949 metų gegužės mėnesį. Iš pradžių Amerikoj buvau duobkasys. Ir labai tuo didžiuojuos. Sakau: mano buvo šekspyriška profesija. Atsimenat „Hamleto“ tuos du duobkasius, kurie paėmę kaukolę filosofuoja? Mes kastuvais kasdavom, o dabar Amerikoj tokie maži buldozeriai, kaip siuvamoji mašina padaryti, – ir iškasa.
       Paskui statybinių akmenų apdirbimo įmonėj dirbau. Iš granito, marmuro, dolomito darydavom karnizus, palanges. Ta įmonė buvo Baltimorėj, pašonėj esantį Vašingtono Kapitolijų ir Prezidentūros rūmus remontuodavome. Milžiniški pastatai – tai remontuoja ir remontuoja. Kaip Vilniaus senamiestį – restauruoja ir restauruoja. Aš ir sakau: buvo toks meisteris kaip Michelangelas – su plaktuku ir kaltu. Jis statė Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolą, o aš – Vašingtono Kapitolijaus...
       Išsyk prie tų akmenų šeši ar septyni lietuviai dirbom. Paskui vieni išvažiavo į Čikagą, kiti į Klyvlendą, o mes trys iki 1961 metų triūsėm. Buvo tokia pašiūrė – tik stogas ir viena siena, žiemą ir šalta, ir vėjai, tai mes prie tų mašinų statinėse ugnį kūrendavom. Turiu nuotrauką, kurią jei parodyčiau ir pasakyčiau, kad mes Vorkutoj ar prie Laptevų jūros, tai niekas, matyt, nesuabejotų. Ir dar vieną turiu. Aš jau buvau meisteris prie tos mašinos, o mano padėjėjas – tikras grynakraujis indėnas, kuris nei rašyt, nei skaityt nemokėjo, tik nueit šnapso nusipirk, ir cigarą visada rūkydavo. Jis vis pasakodavo, kad jo gimtinė buvusi Nort Karolainoj...
       Griebės žmonės į Ameriką atvažiavę darbo, kokio tik gauna, kad nors atsistotų ant kojų, savo rankom užsidirbtų pinigų, kad nereiktų ubagauti, pašalpų ieškot. Siekėsi žmonės ir prasigyveno. Lietuviai – tik savo darbštumu ir sąžiningumu. O paskui stūmėm vaikus į mokslus. Juk iš tos lietuvių masės – apie 80 procentų buvo inteligentai. Jeigu žmogus moka tvarkytis gyvenime, tai Amerikoj nežūsta. Bet tas geras gyvenimas kitus tvirkina. Kartais nufotografuoja sovietų žurnalistai girtą kur nors gatvėj gulintį, va, sako, Amerikos benamiai! Yra jiems prieglaudos. Tuos benamius sugaudo, užregistruoja, o jis rytoj vėl gatvėj. Protestuoja, kad laisvę kažkas varžo: jis nori gyvent kaip benamis. 
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
Paskui kalba pakrypo kiton pusėn, ir Poetas prasitarė:
       – Vilniaus beveik nemačiau. Tik vieną dieną Katedros požemius Napalys Kitkauskas aprodė ir į Gedimino kalną visa šeima buvom užlipę. O šiaip – keliavom, keliavom, keliavom...
       – Ir to laiko nebedaug liko, – išsprūdo apie viešnagės pabaigą pagalvojus.
       – Kad ir gyvent nebedaug liko, – palingavo galvą Poetas. – Bet vis sakau: kai bus man aštuoniasdešimt, tai nusiskusiu barzdą ir penkiolika metų atjaunėsiu, – šyptelėjo.
       Sveikatos ir kūrybinės sėkmės Jums, Poete. Ačiū už prisimintas gyvenimo nuotrupas, už poezijos knygas. 
(3) Šitas laiškas rados iš noro pasiaiškint. Nesmagu aiškintis, ypač jei nesijauti kaltas dėl ko nors esąs. Pradžioj maniau, kad neverta jo šičia skelbt, bet paskui persigalvojau – vis dėlto šioks toks nesusipratimų liudijimas, tebūnie. – Mėginu atkurt tuolaikę situaciją: išeivijoj „srovės“ jau išsigraužusios savas vagas; kas rimtai plaukia, kas pakrantėj įsitaisęs; grubiai skirstant – ateitininkai/frontininkai vs liberalai/santarininkai; Draugas/Aidai vs Akiračiai/Metmenys. Mums, galima sakyt, jaunuoliams (dar nebuvo nė 30), čia, Lietuvoj, buvo įdomu viskas, ką ten tik rasdavom gyvo, nesvarbu, ar Aiduos, ar Metmenyse straipsnis paskelbtas, jei geras – tai geras. O Kazys Bradūnas – Aidų, Draugo kultūrinio priedo redaktorius, ateitininkas, ir jam norėjos, kad ir čia, Lietuvoj, tokios orientacijos žmonių rastųs, kad jo ir bičiulių pėdom eitų. Gasiliūnas lyg ir ton, „teisingon“, pusėn suko, bet staiga ėmė ir – nuklydo pas santarininkus, jiems ėmė tarnaut. — Gasiliūnas – Bradūnui (juodraštis be datos, turėtų būt 1990-ų spalis):
Garbus Poete,
šį laišką imuos rašyt jausdamas savotišką nesmagumą, apėmusį po pašnekesio su Vytu L. jau Jums išvykus, kai jis papasakojo apie Jūsų susirūpinimą dėl mano jau sudarytų „Laisvųjų Metmenų svarstymų“ [knyga išėjo 1993-ais].
       Kadangi po susitikimo pas Vytą L. pajutau labai didelį pasitikėjimą Jumis (tokio nejutau net Marcelijum Martinaičiu, kurs studentavimo laikais (1980–1985) mums buvo tikras autoritetas), tad ir norėčiau viską išklot kaip Tėvui. Atleiskit, jei tai skambės familiariai ir Jus žeis. Bet toks jau mano netikęs būdas – labai dažnai kalbu tai, ką jaučiu, o ne tai, ką reiktų, ir neretai susilaukiu nemalonumų.
        Taigi, sudaryti Metmenų stipriausių straipsnių rinkinį (ne visos išeivijos!) prieš pusmetį pasiūlė Rašytojų sąjungos Leidybinės grupės sekretorius Eugenijus Ignatavičius. Iš pradžių atsisakiau, siūliau pasiieškoti kito, solidesnio sudarytojo. Bet po kurio laiko vėl paskambino p. Ignatavičius ir ėmė įkalbinėt: atseit, sietynietis, ir jauni turi imtis darbo etc. Buvau beveik viską skaitęs, kai kuriuos numerius dar prieš visas pertvarkas, ir sutikau. Vis dėlto Kavolio, Mickūno, Donielos, Šilbajorio ir kt. Metmenų autorių straipsniai, sudėti knygon, reikalingi. Taip ir atsirado tas rinkinys.
        Tiesą sakant, nesu Metmenų adeptas, juoba liberalas [tuolaik – taip, XX amžiuj balsuodavau už konservatorius, t.y. už Landsbergį, tik kai datą rašyt pradėjom nuo 2 – už liberalus ėmiau]. Greičiau, kaip sakydavo mano senelis, priklausau abejojančių savagalvių padermei. Nors mums, gimusiems Chruščiovo laikais ir augusiems klestint Brežnevo „brandžiam socializmui“, žodžiai laisvė, liberalizmas turėjo kažkokios magiškos galios. Antra vertus, iš išeivijos periodinių leidinių bene vieninteliai Metmenys mus vargais negalais pasiekdavo. Mūsų alkani protai daugiausia mito žmonių bibliotekose bei palėpėse užsilikusiom prieškario knygom, Židiniu, „gardžiąja“ Naująja Romuva. (Nekalbu apie tai, ką turėjom skaityti, kad galėtumėm baigti mokyklas ir universitetus.) O apie Aidus, Draugo kultūrinį priedą, Į Laisvę ir kt. težinojom (tikrai dauguma), kad tokie yra. Ir viskas. Tik kai buvo panaikinti spec. fondai atsirado galimybė bent jau perversti ir labiausiai dominančius straipsnius perskaityti. Bet suspėk tu viską žmogau aprėpti, kai ne tik atsiveria galimybė su išeivių leidiniais susipažinti, bet ir imami spausdinti tremtinių atsiminimai etc. Be to, sakysim, [Nacionalinės bibliotekos fonduose] Aidų vos ne dvidešimties metų numerių trūksta, beveik viso dr. Juozo Girniaus redagavimo laikotarpio, kitų metų – iš 10-ties 5–6 nr.
        Tai, kas ateidavo iš anapus Atlanto, mes gaudėm ir rijom nelabai rinkdamiesi, ar frontininkų, ar ateitininkų, ar liberalų. Ir aiškaus supratimo apie ideologines bei pasaulėžvalgines sroves nelabai turėjom. Tik dabar, kai paaiškėjo, ką Liūtas Mockūnas padarė su Egzodo literatūros atšvaitais [sudarė lietuvių egzodo literatūros kritikos antologiją, 1946–1987] (beje, pirmas atvejis, kai ir Lietuvoj (Vidmantas Valiušaitis Pergalėj [„Ką atmuša ‘Egzodo literatūros atšvaitai’“, 1990, nr. 8, p. 86–93]) išdrįsta, o gal pajėgta kritikuot išeivijos sudarytoją ne iš bolševikinės konjunktūros sumetimų [pagrindinis priekaištas, kad pristatomi tik „savi“ kritikai, vad. naujoji karta; visiškai diskvalifikuojama vad. vyresnioji karta – Brazaitis, Maciūnas, Vaičiulaitis, Grinius], ir mums, jauniems, ima šviesėt akys žvelgiant į išeivijos literatūros ir apskritai kultūros peripetijas.
        Taigi net nebežinau, ką man daryt – atgailaut, smerkt save, kad nieko pikto širdy neturėdamas ėmiaus ir sudariau tą Metmenų straipsnių rinkinį? Atsisakyt jau padaryto darbo? Nors, garbės žodis, nesijaučiu padaręs nuodėmės. Tuo pačiu metu suprantu, kad santariečiai liberalai pakeliui į Lietuvą gana stipriai išsiveržė į priekį, net užbėgo kai kam išties vertingesniam už akių. Esu įsitikinęs, jog tiesiog būtina sudaryti ir Aidų straipsnių bent porą tomų, nes Maceinos, Griniaus, Girniaus, kunigijos didžiųjų protų darbai gal net reikalingesni Lietuvai. Bet kas iš Lietuvoj esančių aprėps tokias platybes, kalnus – tiesiogine žodžio prasme – medžiagos?.. Beje, apie tai užsiminiau dar prieš minėtąjį pokalbį su Vytu L., atsakydamas į Pergalės anketą „Laisvės gundymai“ apie lietuvių literatūros ateitį [išsp. 1990, nr. 11, p. 97–99].
        „Vagoje“ paklibinau reikalus dėl Vinco Ramono Kryžių „Aukštupių“ serijoje. Tik labai gaila, kad kažkoks kooperatyvas jau ėmęsis Dulkes raudonam saulėleidy leist fotografuotiniu būdu. Kaip baigiamąjį pasiūliau dr. Jono Griniaus straipsnį, rašytą šio romano proga ir išspausdintą 1948 m. Aiduose. O gal kas nors išsamiau ir dar įtaigiau yra rašęs? Gal vertėtų, kad kas iš Lietuvių Fronto Bičiulių dabar naują parašytų? Lietuvoj tokio, beveik įsitikinęs, nėra. [„Vaga“ neišleido, 1992-ais išleido Į Laisvę fondo Lietuvos filialas Kaune.]
      Atleiskit, Poete, kad tiek daug pripliurpiau apie save. Tikriausiai tai Jums nelabai ar net visai neįdomu. Bet norėjau (tik nežinau, ar pavyko) paaiškinti situaciją dėl to savo darbo.
        Ir dėl publikacijos Šiaurės Atėnuose nesu patenkintas. Atleiskit, visai nevykusiai įrėminau Jūsų pasakojimus, tikrai.

                                           Su pagarba – Virginijus Gasiliūnas 

P.S. Paulius Tolvaiša – mano pseudonimas ŠA. Beje, jei norėtumėt gaut (jei negaunat) šį laikraštį – praneškite. Tai bus mums didelė garbė. Dar kartą ačiū už sušalpą – stengsiuos kaip galima racionaliau panaudot leidžiant Broniaus Krivicko Raštus. Pirmasis 300 p. tomelis jau beveik perspausdintas.
                                            Sudiev – vg
Ar sulaukiau atsakymo – nebeatsimenu; dėžėj – nėra.
— turima omeny knyga Chapel B, išėjusi po poeto žūties —
(4) Esu parengęs Algimanto Mackaus rinktinę Ir mirtis nebus nugalėta (išėjo su 1994 data). Knygos pabaigoj yra skyrius, kur sudėti Mackui dedikuoti tekstai. Vienas jų – Kazio Bradūno eilėraštis. Nusiunčiau korektūrą klausdamas, ar nieko prieš, kad šitas tekstas būtų rinktinėj ir – kad patikrintų; matyt, dar šį tą buvau pridūręs. — Bradūnas – Gasiliūnui:
 

Vilnius, 94.XI.23 
Mielas Virginijau,
Ačiū už laiškutį. Malonu buvo išgirsti, kad Pats nenuleidi rankų ir su literatūra pirštus esi sudūręs. Žinoma, nieko neturiu prieš, jei tą mano epitafinį eilėraštį ten kur nors priglausite prie Algimanto Mackaus.
       Malonu girdėti, jog juda ir antrasis Broniaus Krivicko Raštų tomas. Jo leidimo reikalu norėčiau su Pačiu pasikalbėti. Gal galėtum man paskambinti telefonu: [...]. [Antrasis B.K. Raštų tomelis tokiu pat pavidalu kaip pirmasis neišėjo. Viskas per ilgai užsitęsė. Sietynas užsiraukė 1991-ais, po kelerių metų pavymui leist bibliotekėlės antrą knygą – ne šis, nei tas. Ir kaip ją išleidęs beplatinsi?]

       Tai tiek šį kartą. Gyvuok!
                                                        Kazys Bradūnas
Paskutinį kartą su Poetu pabendraut teko 2004-06-09. Jau labai sunkiai vaikščiojo, bet galva šviesi. Aisčio 100-mečio proga paprašiau prisimint ir net padainuot. Puikiai! – Nežinau, ar tie 06-13 transliuoti „Literatūros akiračiai“ išlikę radijo archyve (savajam turiu).

2015-06-01

(757) Tarp kitko: apie iliuzijas

Balio Sruogos gimtuosiuos namuos Baibokuose norima atnaujint memorialinę ekspoziciją. Paprašė, kad šį tą nuskenuotumėm iš rankraščių. Be kita ko, ir skaudųjį laišką Petrui Cvirkai, rašytą 1946-ų liepą iš Birštono, kuris pirmąkart buvo paskelbtas 1988-ais Pergalėj, įdėtas ir rinkinin Rašytojas pokario metais (1991).
Dar kartą perskaičiau.
Sruogą apėmusi desperacija. Ir kūrybinė, ir egzistencinė.
-----------------------------------------------------------------------------------------
Per du mėnesiu parašyto Dievų miško „‘svarstymas’ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! [...] mano kritikam mano medžiagos pakanka, tik jie mano, kad ‘kitiem’ per maža, atseit, jie vieni razumni, o kiti – durniai. Ne! Aš tokios pažiūros negaliu laikytis, man visi skaitytojai razumni.“ — Šitas Sruogos minties pasažas pasufleravo, kaip turėtų būt formuluojamas po karo dominavęs reikalavimas rašytojams: turi rašyt taip, kad ir durnam būtų aišku, ką nori pasakyt; vaizduoti negana, turi dar ir paaiškint, kaip tas vaizdas turi būti suvokiamas. (Prisiminė sov. kariuomenėj [ir ne tik] anais laikais populiarus posakis: „Для особо тупых повторяю: etc.“ – Kad visiem viskas būtų aišku, – štai ko reikalauta iš literatūros stalinmečiu.)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Ech! Pernai rudeniop ir žiemą buvau atgijęs. Buvo atsiradę kūrybinių jėgų, kokių seniai nebeturėjau, – Pats gerai žinai dėl ko: atėjo žydrumas, atėjo Žydrioji į mano dvasią. [Neįmanoma „konkrečiai“ įvardint jausmą, kuris ištinka vyrą (susituokusį, žmona pora trejetu metų jaunesnė), kai jam 50+, – merginai, kuriai 20+ ir kuri norom nenorom primena dukrą; įmanoma tik pasitelkus lit. priemones.] Bet ir čia likimas pasityčiojo [...].
Viešnelė Žydrioji – Aldona Daugėlaitė (*1923; [Sruoga *1896]), ketvirtakursė medicinos studentė, atlikusi praktiką Birštone, buvo suimta 1946-ų kovą, kaltinant, kad, su kitais, teikė „sanitarines medžiagas“ partizanams. Per teismą prisipažino tai dariusi. – Sruoga pradžioj tikėjosi esąs „pajėgus“ ją išlaisvinti (rašė laiškus Justui Paleckiui ir kt.; po to tikėjosi, kad pavyks padaryti taip, kad liktų Kauno darbo lagery; nieko neišėjo, kaip ir turėjo neišeit: Žydrioji atsidūrė Vorkutoj; Lietuvon, jau kaip Mikailienė, grįžo tik 1957; gyveno Kaune). – Žydrioji apie Sruogos mirtį (1947-10-17) sužinojo dar laikoma Kaune, darbo lagery, – pamatė laikraštį su nekrologu (Lietuvoj vis dėlto užtruko / buvo užlaikyta).
(Tikimybė, kad ims ir paleis Žydriąją lyg niekur nieko, jei tik kas Didelis ims ir užtars žodį, juk buvo lygi tikimybei, kad ims ir išleis Dievų mišką, koks jis parašytas. – 0,000001 [nežinau, kiek nulių po kablelio turi būt].)
-----------------------------------------------------------------------------------------
Kad ir kas, kad ir kaip, vis tiek žmogaus galvoj ima ir prasikala vilties daigas; kvailas, naivus; iliuzija:
Aš niekuomet jokiai partijai nepriklausiau, į jokius partinius rėmus netilpau, buvau poetas visiem lietuviam. Jei būčiau jau nusprogęs, toks ir pasilikčiau. Kam bus naudos, jei senatvėje susiaurėsiu?
O, sakyk, kas būtų, jei Vyriausybė ir Partija [sic! – Sruoga sukeičia dėmenis vietom] žiūrėtų į mus, turinčius virš 50 metų, kaip, pavyzdžiui, į išmirštančios zubrų giminės paskutinius palikuonis? Vis tiek mes jau greit mirsime. Vis tiek mes jau jokioje prieštarybinėje veikloje nedalyvausime, vis tiek prieš tarybinę santvarką nieko nerašysime. Jeigu leistų mum rašyti kartais šį tą ir „ne pagal liniją“, šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį? [Vargu ar reikia čia įterpt, kad savaime suprantama; neleistina!, bent stalinmečiu.] Nuo to niekam nieko bloga nepasidarytų, tarybinei santvarkai nepakenktų gi! O nauda – propagandinė! – būtų didelė. Visiem būtų aišku: – Va, Tarybų santvarkoj gyvena ir kuria poetai visiem lietuviam! Tarybų santvarka juos priglaudžia, juos remia! Visos kalbos, kad Tarybų santvarka rašytojus gvoltavoja, – yra tuščias prasimanymas, yra tiktai piktas šmeižtas!
Šitokią išimtį padaryti išmirštančiai stumbrų giminei – būtų išmintingas žygis visais atžvilgiais – ir kūrybiniu, ir politiniu, ir propagandiniu.
Įtakingas dabar vyras esi, – pagalvok apie tai.
Gal Cvirka apie tai ir pagalvojo. Nieks to negalėtų patvirtint ar paneigt. Ir numirė 1947-05-02 (neparašęs pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus).
Kas išgelbėjo Sruogą nuo iš(si)gvoltavojimo? – Mirtis. – Kito atsakymo nėr/nerandu.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)