(546) Iš popieryno, xv: apie (vis dar?) neišėjusią knygą

Juokinga tikriausiai, bet kai kuriuos internete perskaitytus tekstus atsispausdinu. Anksčiau – dažniau, dabar vis rečiau. Šįryt įsimečiau kuprinėn (peržiūrėt prieš išmetant į atitinkamą konteinerį) pluoštą tokių atspaudų.
Atsimenat, buvo tokia svetainė omni.lt; visai įdomių dalykų galėdavai paskaityt.
2004-06-18 ten paskeltas ir ELTA-os parengtas tekstas apie dabar jau a.a. Augustiną Savicką jo 85-mečio proga (šito pranešimo Google neranda likusio ir neprašapusiose svetainėse). Jame, be kita ko, rašyta:

Tapytojas rengia ir naują knygą apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų stebuklus, kurią žada išleisti „Tyto alba“ leidykla, prieš keletą metų išleidusi A. Savicko atsiminimų knygą „Žalia tyla“.
Apie tūkstančio puslapių apimties knygoje A. Savickas stengiasi pažvelgti į M.K. Čiurlionio dailės kūrinius ne kaip [= iš] meno teoretiko, o iš tapytojo pozicijų. Autorius nevengia ir pakritikuoti garsiausio lietuvių menininko: „Iš M.K. Čiurlionio padarė stabą ir nemato jo silpnesnių pusių. Jo kūryboje būta ir gan miesčioniškų, paviršutiniškų dalykų. Vis dėlto turime pripažinti, kad Čiurlionis yra stipriausia ‘korta’ lietuvių dailėje“, – sakė A. Savickas, ir anksčiau tyrinėjęs M.K. Čiurlionio kūrybą [studija M.K. Čiurlionis su Juozu Gaudrimu, 1965], nutapęs paveikslų ciklą jo gyvenimo ir kūrybos motyvais.

Neišėjo tokia knyga, o išties būtų įdomu paskaityt dailininko, turinčio ir pasakotojo talentą, svarstymus apie kitą dailininką. Kodėl neišėjo? – paklausiau leidyklos galvos. Pasirodo, apie galimą knygą „Tyto alba“ tuolaik išgirdo iš Laimos Kanopkienės, parengusios Žalią tylą (2002). Išgirdo, o vėliau – tyla, ir tiek.