(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-11-30

(921) Užparaštė, cxxv: apie Nėries / ne Nėries eilėraščius

Vienas keistesnių S.N. atvaizdų
(Naujos knygos, 1984, nr. 12, viršelio 4 puslapis)
paaiškinamasis tekstas po atvaizdu:
Malonią staigmeną trečiosios lietuvių literatūros vertėjų ir leidėjų
konferencijos [vyko 1984-09] dalyviams pateikė turkmėnų poetas
ir vertėjas Saparmuratas Ovezberdyjevas – jis atsivežė į Vilnių savo
neseniai išverstą ir ką tik Ašchabade išleistą Salomėjos Nėries rinkinėlį.
Kol poetas susižavėjęs į turkmėnų kalbą vertė lietuvių poezijos lakštin-
galos posmus, jo žmona, ne mažiau įsijautusi, bandė atkurti poetės bruo-
žus... turkmėniško kilimo raštuose. Jos išaustas originalus Salomėjos
Nėries portretas buvo padovanotas Lietuvos TSR rašytojų sąjungai.
ežinau kodėl ėmiau ir prisiminiau Dariaus Kuolio studentę Jūratę Riepšaitę, dažnai ateidavusią LLTI bibliotekos rankraštynan studijuot Salomėjos Nėries dienoraščio fotokopijų – darbą rašė, kai kuriuos žodžius padėjau perskaityt; ir publikaciją to darbo pagrindu parengė. Rimtai į studijas žiūrintis žmogus, kas ypač patiko – regis, turi polinkį į perfekcionizmą, o šitas bruožas galimam tekstologui vos ne būtinas.
Tuolaik ir aš vos vos Nėries tekstais pasidomėjau; vėl skaitydamas Viktoro Aleknos prisiminimus knygoj Rašytojas ir cenzūra, buvau užkliuvęs už pastraipos ir pagalvojęs: ogi reiktų imt ir patikrint, palygint.
Aleknos pastraipa:
Ieškodamas neskelbtų kūrinių naujam [Raštų] leidimui, suradau, kad poetė dar 1921 m. du gana ilgus kūrinius, pasirašytus S.B., išspausdino savaitraštyje „Tėvynės sargas“ ir keliolika eilėraščių, pasirašytų Šešuolės slapyvardžiu, 1926–1928 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ bei „Šaltinyje“. Šiuos kūrinius taip pat buvau įdėjęs į rankraštį. Bet išspausdinti jie nebuvo. Buvo paaiškinta, jog nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti. Kai kurie, kaip „Angelų giesmė“ – religinio turinio eilėraštis, tikriausiai netiko ir dėl turinio. („Sudarant S. Nėries ‘Raštų’ tritomį“, Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 201) 
(a) Dėl S.B. — Apie šitą suradimą Alekna papasakojo jau 1984-ais rašiny „Kaip rengiau Salomėjos Nėries raštus“:
1942 metų pabaigoje parašytoje autobiografijoje poetė rašė, kad „1922 m. moksleivių žurnale ‘Ateitis’ buvo išspausdinti pirmieji kūriniai“. Kruopščiai peržiūrėjus „Ateities“ 1922 metų komplektą, jokių jos kūrinių nerasta. Bet beveik tą patį poetė tvirtino ir anksčiau (1940.09.02 rašytoje autobiografijoje): „1922 metais pradėjau spausdintis laikraščiuose ir gauti redaktorių laiškų, kad prisiųsčiau jiems kuo daugiau eilėraščių“. Kas tai per laikraščiai?
Ir štai šį pavasarį, skaitinėdamas poetei rašytuosius laiškus, išlikusius jos archyve, radau ir Stasio Tijūnaičio laišką, rašytą 1935 metų rugsėjo pradžioje. St. Tijūnaitis, tuo metu gyvenęs Kėdainiuose ir redagavęs vaikų laikraštėlį „Kregždutė“, poetei rašo: „Atleiskit man už šitą laišką, jeigu ko nepataikiau. O rašau drąsiai į jus todėl, kad Jūs man nesvetima: kai Kaune kadais aš redagavau ‘Tėvynės Sargą’, tam laikraščiui davinėjot pirmųjų savo kūrinėlių“. Kur tas „Tėvynės sargas“ ir kada jį redagavo St. Tijūnaitis? Pasirodo, nuo 1920 metų gruodžio 15 d. iki 1922 m. kovo 1 d. (1–33 numerius). Peržiūrėjau visus tuos numerius ir radau du eiliuotus kūrinius – poemėlę „Tyli karžygė“ ir eilėraštį „Angelų giesmė“, atspausdintus 1921 metų pabaigoje ir pasirašytus kriptonimu „S.B.“. O juk tai Salomėja Bačinskaitė! (Naujos knygos, 1984, nr. 11, p. 37–38)
Naujos knygos, spėtina, nepasitikrino „Vagoj“, ar tikrai tie kūriniai eis į Raštus, ir praleido. — Nerandu jokio pagrindo suabejot, kad tai, kas išspausdinta 1921-ų pabaigoj Tėvynės Sarge, – ne būsimosios Nėries, dar Bačinskaitės buvo sukurta. Nedėta į Raštus gal išties dėl tos „Angelo giesmės“ – kaip atrodytų socialistinio realizmo lietuvių poezijoj pradininkės (kaip skelbta nuo 1950-ų) Raštai, pradedami ar vos ne pradedami tokiu tekstu? Jei šito teksto atsisakyta, tai ir kito, kad nereiktų ko nors aiškint. — [12-01: Poemėlė Tyli karžygė – ne Salomėjos Bačinskaitės; žr. komentarus.]

(b) Dėl Šešuolės. — Ir Šešuolės slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai minimi tame 1984-ų Aleknos rašiny:
Vos tik atidaviau (1983 m. sausio mėn.) leidyklai Raštų mašinraštį, „Kultūros baruose“ perskaičiau A[lberto] Ruzgo straipsnį, kuriame jis skelbė, kad S. Nėris pasirašinėjusi dar ir lig tol negirdėtu „Šešuolės“ slapyvardžiu [„Nežinomi P. Cvirkos ir S. Nėries kūriniai“, KB, 1983, nr. 1, p. 55–56; be jokių argumentų tiesiog konstatuojama: „Be pirmųjų slapyvardžių Juraitė, Liūdytė ir Nėris, nuo 1928 m. ji dar pasirašinėjo slapyvardžiu Šešuolė, kuris iki šiol nebuvo žinomas“, ir nurodo, kur tų eilėraščių spausdinta]. Nuodugniai ištyręs šį reikalą, radau, kad tokiu slapyvardžiu poetė 1925–1930 metais „Ateityje“, „Naujojoje Vaidilutėje“ ir „Šaltinyje“ atspausdino net septyniolika eilėraščių. Jie į Raštus neįdėti. (Ibid., p. 37)
Leidyklos nurodyta priežastis, kaip pamenat: „nepakankamai aišku, ar jie tikrai buvo S. Nėries parašyti“. Bet 2004-ais išėjusiame Lietuviškųjų slapyvardžių sąvade, sudarytame ir parengtame Jono Mačiulio, Šešuolės slp. vis dėlto susietas su Nėrim – remiantis tik Aleknos S.N. gyvenimo ir kūrybos metraščiu (kn. I, p. 114), Ruzgo straipsnis nenurodomas; slapyvardininkams nekilo abejonių.
— O tie Bačinskaitei-Šešuolei priskiriami tekstai, ko jie verti? – Iki vieno ėmiau ir nusikasiau. To, kurio pavadinimą mini ir Ruzgas, kaip Nėries parašyto: „Pirmąkart matomos neramios, galingos, didingos jūros vaizdas Sūduvos lygumų dukrai S. Nėriai padarė didelį, neišdildomą įspūdį. Tą rodo po kelionės jos parašytas [...] penkių posmų eilėraštis ‘Naktis pajūry’.“
Toliau remsiuos „šį reikalą nuodugniai ištyrusio“ Viktoro Aleknos parengto Metraščio pirma knyga. Nurodytam 114 puslapy rašoma, kad 1925-06-21 rytą būrelis draugų – Jadvyga Laurinavičiūtė, Salomėja Bačinskaitė, Jonas Grinius, Juozas Paukštelis ir dar keletas – Kaune sėdę į traukinį ir išvažiavę Kretingon; iš Kretingos pėsti nuėję iki Palangos; buvęs jau pavakarys; vaikščioję pajūriu, po parką; nakvynės neieškoję, nes iš ryto ketinę grįžti atgal; pajūry sukūrę laužą, susėdę dainavę; paskui Laurinavičiūtė, Bačinskaitė ir Paukštelis ėję vėl pasivaikčiot palei jūrą, o kai auštant grįžę – radę draugus bemiegančius; iš ryto pėsti atgal į Kretingą, į traukinį, ir vakare jau vėl Kaune.
Tarp Nėries rankraščių, saugomų Nacionalinėj bibliotekos, yra 06-23 datuotas poetinis tekstas, pirmąkart paskelbtas būtent Aleknos sudarytų Raštų I tome (p. 264):
O begaline, o nemarioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į glėbį, į žydrą gelmę.
Ak, aš ir pulsiu į platų glėbį,
Mylima jūra stipriai, aistringai
Spaus prie galingos savo krūtinės.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Ai, ir pavirsiu melsva bangyte,
Oi, šoksiu, siausiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.
Tu, Karalaiti mano Baltasis [= Jonas Grinius],
Eisi pajūrin gintarų rinkti,
Eisi, kai saulė stebuklų juostoms
Puoš lyg martelė mylimą jūrą.
Tu čia ateisi godų svajoti,
Gražiąją jūrą švelniai mylėti.
Ak, ar žinai, kaip jūrą tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.
Paskui Nėris patvarkė pirminį, spontaniškąjį eilėraščio variantą, pavadino ir atidavė Ateities žurnalui; išspausdintas buvo tų pačių 1925 metų pirmam rudeniniam numery (nr. 9/10, p. 389):
Vakaras pajūry
O begaline, jūra plačioji, neilstančioji,
Tu mane šauki, tu mane moji
Pulti į Tavo tamsųjį glėbį.

Oi aš ir pulsiu į juodą gelmę.
Tirpsiu, sutirpsiu ir susiliesiu
Su jūružėlės banga laisvąja.
Oi ir pavirsiu melsva bangyte.
Šoksiu ir žaisiu, bėgsiu į krantą,
Su žemės vėju dainas dainuosiu.

O Tu, gododams saulės godelę,
Eisi pajūrin gintarų rinkti.
Kai saulužėlė, skęsdama jūron,
Purpuro juostomis puoš jos paviršių,
Tu čia ateisi godų svajoti,
Ilgesio dainą jūrai dainuoti.

O, aš žinau, kaip jūrą Tu myli,
Jūrą audringą, šėlstančią, baisią,
Dar labiau myli ramią, svajingą.

Vakaro vėjas pučia nuo kranto,
Ritasi bangos toliman tolin.
Liki, sudievu, baltas sveteli! –
Man patalėlis — jūros dugnelis.

Tau žemės grožis, žydinčios pievos,
Tau žemės dainos, meilė ugninga;
O man klajonė, mėlynas tolis,
Jūra beribė amžius klajoti.

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį,
Kur Tavo kojos vakar ilsėjos;
Amžius kartosiu ilgesio dainą,
Kurią Tu vakar jūrai kalbėjai.
„Vakaras pajūry“ rinkinyje Anksti rytą (1927) virto „Jūrų pasaka“. — Aprašęs tai, ką perpasakojau, Alekna priduria:
J. Laurinavičiūtės teigimu, šios kelionės įspūdžių paveikta, [Nėris] parašė dar vieną eilėr. – „Naktis pajūry“, kuris Šešuolės slapyvardžiu buvo spausdintas „Naujojoje Vaidilutėje“ tik 1928 m. (Nr. 3, p. 66).
Pavadinimas tikrai šliejasi prie „Vakaro pajūry“, bet tekstas, – na, spręskit patys:
Naktis pajūry
Sunkiai alsuoja galinga jūra
Tyroj paskendus mėnesienoj.
Plačioj beribėj mirgančios žvaigždės
Meldžiasi dangui nakties tyloj.

Didžiulės vilnys sūkuriu pinas
Ir švelniai glosto smėlio krantus.
O, jūra, jūra! Tu pini vėliai
Mano krūtinėj naujus sapnus!

O čia kaip gera, didu slaptinga –
Nauji pasauliai mano širdy.
Banguok, sūpuokis, jūra galinga —
Šiandieną ilsiuos tavo glėby.

Juodos padangės žvaigždėti sostai
Lūkesio juostoms supa mane.
Poilsio šventę gyvenu sieloj,
Bet ko taip ilgu — nebežinau.

Gal nesvajotų rytinių aušrų,
Ar stebuklingos paukščių dainos.
O gal didingų žvaigždėtų tolių,
Virpančios aido miško raudos...
Kad nėr jokių atšvaitų tos nakties iš birželio 21-os į 22-ą – laužo, dainų, vaikštynių, – dar kaip nors pakentėt galima, bet kad jokios žymės ir jausmo – meilės, Jo nėr, nors ir nėjusio kartu pasivaikščiot, užmigusio prie laužo; ir poezijos nėr šiuos posmuos – poetinės klišės.
— Kas sueiliavo šį tekstą, jei ne Nėris? Manau, tikroji ir vienintelė Šešuolė, apie kurią Alekna rašo pristatydamas 1925 metų Ateities 11-ą numerį, nors galėjo ir anksčiau: nr. 9/10, kur buvo paskelbtas cituotasis tikrai Nėries eilėraštis [beje, turiny atskleistas slapyvardis: 2. Neris (S. Bačinskaitė). Vakaras pajūry (eilės) 389], irgi buvo Šešuolės slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis (p. 408) – Marijampolėj 1925-09-04 parašytas „[Aš laimę pyniau išsvajotą]“ – irgi be individualybės ženklų. Viktoras Alekna:
Lapkričio pabaigoje išėjusiame „Ateities“ Nr. 11 išsp. eilėr. „Pajiesy“ bei „Jiesios krantus dengia sniegas“ ir vaizdelis „Saulės taku“ (p. 451–453), pasirašyti Neries slapyvardžiu, o eilėr. „Žydėkite, gėlės!“ pasirašytas Šešuolės slapyvardžiu.
Šešuolė – tai marijampolietės moksleivės Kotrynos Kuncaitės slapyvardis. Jai SN rašė atsakymus dėl [Ateičiai] atsiųstų eilėr., du jos eilėr. ir buvo išspausdinti 1925 m. „Ateityje“. Jų skiriamoji žymė – po eilėr. nurodyta vieta ir data. Kad Šešuolės slapyvardžiu vėliau pasirašinėjo S. Nėris, prisimena J. Laurinavičiūtė. Kodėl Salomėja pasisavino kito asmens slapyvardį – sunku suprasti ir paaiškinti. (Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 1, p. 130)
Taigi, motyvo – nėr. Liudinininkė – viena (artima draugė). Skiriamoji žymė – labai silpnas argumentas: Kuncaitė pradžioj galėjo rašyt po savo eilėmis vietą ir datą, o paskui neberašyt – kodėl būtinai turėjo būt nuosekli? Dar vienas dalykas: tarp Salomėjos Nėries rankraščių nėr nė vieno eilėraščio, esą skelbiant pasirašyto Šešuolės slapyvardžiu, autografo – Alekna rengdamas Raštus sakosi viską peržiūrėjęs, ir būtų susiejęs, ir tai būtų buvęs vos ne nepaneigiamas argumentas, kad Nėris naudojo ir šį slapyvardį.
Aišku, teigt, kad leidėjai buvo visiškai teisūs neįleisdami Šešuolės tekstų į Nėries Raštus vos vieną eilėraštį aptarus, – nerimta, bet nuojauta sako: ne, ne Bačinskaitės šitas slapyvardis.
Norint galutinai įsitikinti, reiktų vėl surinkt tuos Aleknos minėtus 17 esą Nėries→Šešuolės eilėraščių ir pasižiūrėt, ar bent viename yra kokia nors tikros poezijos bent jau žiežirba, ar jie bent kuo nors panašūs į Nėries, ar tokio pat lygio kaip tie du, tikrai priskirtini Kotrynai Kuncaitei.
(Gal koks bakalauras ar magistras, turintis polinkį tekstologijon, užsiimtų? tema juk gan įdomi.)

2016-11-26

(920) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, liv

– Prieš kelias dienas (besišnekant apie Liudą Girą) išgirdau, šįryt (tekste apie Leipalingio-Kapčiamiesčio girios, vadinamos pūščia, partizanų likimus) perskaičiau tą pačią mintį: esą norint suprast, kas ir kaip išties vyko, reikia suvokt, „kokia yra ta išdavystės anatomija“.
– O tai kaip kitaip prie esmės prisikasi? Nesupratau; sakai taip, lyg norėtum pasakyt, kad kažkas čia negerai.
Anatomija kliūva. Dabar tų anatomijų pilna kalba – neištikimybės anatomija, aistros anatomija etc. Bet: ἀνατομή – skrodimas, anatomija man siejas su kūno pjaustymu. Pjaustyk nepjaustęs smegenis – nieko tu ten nerasi – nei aistros, nei neištikimybės, nei išdavystės priežasčių. Žodis kliūva.
– O tai ką siūlai?
– Nieko. Bet anatomija šiais atvejais man atrodo netikęs žodis, ir viskas.

2016-11-23

(919) Visiškai tarp kitko: apie du žodžiu

LKŽ yra žodis núožmogis, tik reikšmė nei šiokia, nei tokia – keistuolis; pavyzdys iš nežinia kieno raštų: „Buto šeimininkas buvo žmogus tvarkingas, truputį, tiesa, nuožmogis, knygius, bet sąžiningas.“ Nors savaime aišku, kad šitas daiktavardis siejas su veiksmažodžiu nužmogėti. Naujažodyne užfiksuota tokia reikšmė, bet pavyzdys... demagogija →
Girdžiu girdžiu: Venckienė irgi žmogus, irgi lietuvių kalbos vartotoja; nekaltumo prezumpcija, kuo čia dėtas slapstymasis nuo teisėsaugos, čia leksikografija etc.
Gerai, ne mano daržas, ne mano pupos, bet juk galiu pasiūlyt dar vieną (kad ir ne vietoj esančio) vartosenos pavyzdį – senesnį, iš praeito amžiaus?
— Sigitas Geda, recenzuodamas Juozo Laurušo sudarytą antologiją Tremtinio Lietuva (1990):
Kalinių ir tremtinių poezija dar kartą paliudijo seną kaip pasaulis tiesą, kad žmogus (ne nuožmogis!) ir poezija neatskiriami [...]. („Sibiras ir... poezija“, Lietuvos aidas, 1991-03-05, p. 3) 
Dar galvoj sukiojas negyvenimas, kurį reiktų irgi kokiam žodyne užfiksuot: užsimezgęs ar tik ne Alfonso Maldonio Ryte vakare (1978): „Ne gyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu“ (p. 29); išplitęs, išsiplėtojęs – tarkim, Jonas Kalinauskas Sapnų liudininke (2005): „ir nėra vaikų / tik žvirbliai / žagaruos // uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų“ (p. 48); Valdas Kukulas jam visą skyrių Eilėraščio namuos (1992) atidavęs: „Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kai iš to, ką taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį“ (p. 131). Opozicijų laisvė–nelaisvė, būtis–nebūtis abu dėmenys fiksuojami; taip pat turėtų juk būti ir gyvenimo–negyvenimo atveju.
P.S. dėl nuožmogio (11-25). Paskelbęs šitą įrašą, parašiau el. laišką naujažodžių duomenyno kaupikei Ritai Miliūnaitei: prisipažinau, kad Venckienės citata užkliuvo. Atsakymas:
Sveiki, Virginijau,
man pačiai sunkiai tikėtina, bet kartotekoj radau neįdėtą į duomenyną dar vieną Gedos nuožmogį.
Įdėjau ir Jūsų Gedos pavyzdį – tų pačių metų.
Bet į duomenyną žiūrėkite ne per gūglį, o eikite adresu http://naujazodziai.lki.lt.
Tai, ką rodote tinklarašty iš adreso http://neologisms_lit.enacademic.com/1560/nuo%C5%BEmogis, yra nelegaliai (su LKI nederintai) iš duomenyno nusiurbta informacija.
Duomenyno programuotojas mėgina rasti tiesesnį kelią į gūglį. Tikėkimės, bus.
Rita
Pridūriau R.M. atsakymą dėl nuorodų, dėl to tiesesnio kelio. Ar tikėtina, kad Google aukščiau pakeltų adresą, prasidedantį naujazodziai, negu prasidedantį neologisms? Nebent kreiptis tiesiai į Jį ir pranešt, kad adresu neologisms_lit[etc] pateikiama informacija – vogta?
Taigi – derama nuoroda į atnaujintą naujažodžio aprašą: nuožmogis.

2016-11-22

(918) Pakeliui namo, xxxvii: apie Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę

-19; prisiminiau: praeitą ketvirtadienį tas buvo.
Prof. Kęstutis Nastopka grąžino bibliotekon Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knygą Sugrįžimai: eilėraščiai, 1938–1966 (sūnaus Kęstučio rūpesčiu išleista 1993; su Vytauto Kubiliaus įžangos žodžiu; redagavau) – norėjo paskaityt (buvo neskaitęs) rengdamasis vakarui Maironio muziejuje.
Persimetėm nuomonėm apie eilėraščius. Pradžios neoromantiniai ir vad. atodrėkio laiku rašytieji – nieko tokio, bet va po karo kurtieji sonetai, o ypač verlibrai – tikrai stiprūs, daro įspūdį; tikras žemininkės balsas, intonacija. Jos 34 dalių ciklas Skausmo valandos, radęsis 1946–1948-ais Sungailiuos, Unčiškiuos, Vabalninke, Natiškiuos, baigtas Panevėžy, – drąsiai gretintinas su Mačernio Vizijom.
Telieka liūdnai pajuokaut: deja, žemininkų ložėj visos sėdimosios vietos jau užimtos; nebent kokią stovimąją sienramstės vietą dar būtų galima Pranutei A.-J. rast; gal pristatomą kėdę? – bet tai jau nebent per pažintis. Nors jos poezijos knygelė vadinos Sugrįžimai, bet jis, tas sugrįžimas, įvyko jau per vėlai ir per tyliai.
P.S. Gaila, kad LRT mediatekoj nėr (o gal neradau) Reginos Germanavičiūtės parengtos „Po lyros ženklu“ laidos apie Pranutę A.-J.; yr apie Gediminą Jokimaitį – pabaigoj Algimantas Baltakis pajuokavo visiškai rimtai: „Tokie žmonės tais kiauliškais laikais mum padėjo nevisiškai sukiaulėt“; pamatyt ir išgirst Pr. A.-J. galima Valentinos Paukštelytės laidoj „Tragiškoji Vytauto Mačernio karta“.

2016-11-20

(917) In memoriam: Vitalija Kazilionytė, *1963, †2016-11-18

asvalio Vitalija mirė (mažiau nei per metus vėžys sugriaužė); laiškų iš parvalkų@gmail.com nebebus.
Kultūrininkė (kiti įvardai per siauri pasirodė).
Neabejoju, kolegės iš Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos parengs Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėjos bibliografiją, kurioj bus ilgai ir sunkiai rengta knyga apie Julijoną Būtėną Sakalas parskrido (2008), kiti rašiniai; kas be ko, Vitalija – kaip nuo 1999-ų einančio Pasvalio krašto kultūros ir istorijos pradžioj laikraščio, po to žurnalo Šiaurietiški atsivėrimai spiritus movens, kaip pasvalia.lt viena iš galvų.
Bet dar liks darbų, kurių neįmanoma užfiksuoti. Gal net ne darbais tai vadintina. Tarkim, priminimas Ohio u-to prof. Algiui Mickūnui, kad jis iš Kriklinių. Ir t.t.: tartis, kalbėtis, prašyti, priminti (kaip supratau, intravertei tai nebuvo labai lengva). Ne, tai ne Vitalijos darbas buvo – toks jos gyvenimas buvo: dirbi, vadinas, gyveni. Kultūrininko gyvenimo paskirtis: kad tai, kas, tavo manymu, reikšminga ateičiai, nedingtų, kad būtų išsaugota; nors abejonių temdomas, bet tikėjimas: praeities prireiks ateity.
Žmogus, kuriam atkurtoji Lietuvos nepriklausomybė buvo esmingai svarbi: kaip pamatinė sąlyga gyvent taip, kaip nori, ir dirbt tą, ką nori. Kaip bendraamžis, galėčiau pasakyt: vis dėlto mes laimingi, kad bent dalį, ir nemažą dalį gyvenimo nugyvenom laisvoj valstybėj.
Šiandien palaidojo tai, kas iš žmogaus liko, Parvalkuos, prie giminių, – taip dailiai aprengtą ir net lūpas vos padažę (iškart krito į akis, nes gyvos su padažytom nėkart nebuvau matęs). Jei kas tiki, kad kada nors prisikelsim, tai galima būtų pajuokaut: pirmas Vitalijos darbas bus nusipraust, persivilkt ir – kada autobusas? – Pasvalin, bibliotekon, kur dar ir tas, ir tas, ir anas liko nebaigta. Nes nepabaigiama. Kultūros pabaigt negalima, nebent – pribaigt, ir tada būtų visiem rami galva.
P.S. (11-22) Čia rimtas in memoriam.

2016-11-14

(916) Eilėraščių istorijos: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:
Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.
Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:
[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.
Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:
fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas
žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]
Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:
Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.
Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):
Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)
Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:
Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:
Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.
Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)
Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:
„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 
Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

2016-11-13

(915) Visiškai tarp kitko: atsiprašau, lyg ir apie poeziją

Antakalnio 6 kiemas, 2016-11-11
Penktadienio Literatūroj ir mene – Jurgos Tumasonytės pokalbis su jaunu poetu (dabar jau nebesakoma kaip anksčiau: pradedančiuoju) Aisčiu Žekevičium. Pastaruoju metu labai domisi šiuolaikine anglakalbe poezija; vienas didžiausių atradimų – Kei Milleris, „kuris savo eilėraščiuose drąsiai kritikuoja homofobiją ir kolonijines mąstymo formas“.
Anglakalbiame pasaulyje opių socialinių ir politinių klausimų aptarimas per poeziją jau kurį laiką yra tapęs norma. O Lietuvoje vis dar gausu lyrinės poezijos, gerokai atitrūkusios nuo dabarties aktualijų. Tikrai labai apsidžiaugčiau, jei Lietuvoje atsirastų vis daugiau autorių, kurie išdrįstų poeziją pritraukti kiek įmanoma arčiau gyvenimo – ko gero, tokį postūmį jau būtų galima laikyti ta maža revoliucija. (p. 6)
Kaip neadekvačiai vis dėlto žmogus reaguoji: vėl Majakovskis ir Vladas Grybas? (Bet šitų poetų A.Ž. tikriausiai dar neatradęs.) — Poezijos, pritrauktos prie gyvenimo, pilna (labiausiai pritraukti prie gyvenimo posmai, kuriais sveikinama su jubiliejais) – skaitykim Nepriklausomų rašytojų sąjungos narių leidžiamus rinkinius ir tos sąjungos organą Gintaro gimtinė – štai nr. 10 pirmo puslapio kairėj viršuje Gemos Galinienės „Po rinkimų“; antras iš dviejų posmų:
Pabodo laukti, viltis
ir tikėtis,
kad bus geriau,
kai pasikeis valdžia...
Visiems pakaktų
darbo, duonos, vietos,
jei širdyse
gyventų ir laimėtų
Lie-tu-va!
— Tas įsivaizdavimas, kad menas gali ir net turi „spręsti problemas“, kiaurai persmelkęs kuriamus performansus, videoinstaliacijas etc.; dabar jau prisijungia ir poezija; ratas apsisuko, vėl amžiaus pradžia, vėl socialumas, revoliucingumas tampa svarbesni už meniškumą; grįžta eilėraštis kaip priemonė. „I speak to Time and to Eternity,“ – seniai seniai seniai yra manęs Byronas; juokingai dabar toks įsivaizdavimas atrodo.
— Digresija: Tautvyda Marcinkevičiūtė K.E.Lionėje (2008):
Juodraštiniam sąsiuvinyje
Šalia eilėraščių
Skubrūs brūkštelėjimai
Buities klausimais
Ir atrodo
Kad juose daugiau
Poezijos
Negu visose mano
Jau išspausdintose
Knygose (p. 91)
— Ant plikos šakos lapkričio pradžioj tebekabantis antaninis obuolys, kurį knaboja kėkštas, – ir nereikia to vaizdo verst 5+7+5.

2016-11-11

(914) Pakeliui į darbą, i: kas dabar skaito Metus?

pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-10-18
pakeliui į darbą, atsigręžus atgal, 2016-11-10
Naujajam, 11 Metų numery – gabalas iš Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio“: nuo 1969-ų rašytų pastabų, kurias leido skelbt tik praėjus 25 metams po mirties.
Būtų kiti laikai – žurnalo numeris būtų bemat iššluotas iš spaudos kioskų, bibliotekininkės pasijustų svarbios, sudarydamos eiles, kam duot skaityt, žiūrėk, gal net turguose už trigubą kainą būtų imta siūlyt... O dabar – nebent jei koks iš populiariųjų portalų kokį gabaliuką paskelbs, tada gal kas ir paskaitys.
1978-10-17 iš Rygos pasiekia Baltušį žinia, kad jo bičiulis pačiame centre buvęs užpultas chuliganų ir sumuštas iki sąmonės netekimo. Reakcija:
Štai ką reiškia rusų antplūdis į Rygos miestą. Ir į visą respubliką bei visą Pabaltijį. Dori rusai neskuba iš namų, bėga iš gimtosios žemės vien paskutinės šiukšlės. ir suneša čionai mums visą purvą, alkoholizmą, kriminalinius nusikaltimus, visišką palaidumą darbe ir buityje. tebūnie prakeikta toji rusifikacijos politika, taip aktyviai nūnai vystoma TSRS respublikose. (p. 114)
1978-ų rudenį sprendėsi Sakmės apie Juzą likimas: leis–neleis. Leidykla siunčia žinią, kad gauti tokie nurodymai: „viską vaizduoti taip, kad išvežimų [1941-ais] tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teiginius! – piktinasi Baltušis. – Jeigu niekas nekaltas nenukentėjo, tai iš kur tie tūkstančiai reabilituotų? [...] Nieko nebrauksiu iš ‘Sakmės apie Juzą’, kur liečiama ištrėmimų tema. Tegu nors pasikaria visi!“ (p. 124–125)
Iš užrašų 1978-11-29:
Iš įvairių redakcijų pasipylė skambučiai: užsakinėja, prašo pasisakymų, straipsnių, surištų su LKP ir tarybų valdžios įkūrimo 60 metų sukaktim, kuri nuskirta paminėti gruodžio 15 d. Įdomiausia, kad dauguma prašo parašyti apie kūrybos laisvę, kokios susilaukėme tarybų valdžios dėka. Kūrybos laisvė! [...] Laisvė meluoti žmonėms, skelbti netiesą, reikalingą „aukštosioms institucijoms“. Nieko niekam nerašysiu. Net jeigu ir nesirgčiau. (p. 127)
Galvojant apie Baltušį kaip to laiko aktyvų ir spontanišką žmogų: išsilieja, išsikeikia popieriuj pats sau, ir vėl gyvena, vėl viešai kalba pagal galiojančias taisykles; o kur dėsies, jei jau gyveni sovietinėj Kairabalėj ir tikrai neturėsi drąsos, o gal ir principai neleistų imt ir išvažiuot pas dukrą Australijon (įdomu, 1981-ų ar vėlesniuos užrašuos nėr tokios minties užfiksuota?).
P.S. (2016-11-17, 6:15; pamaniau, kad gal reiktų užfiksuot) Vakar rankraštynan buvo atėjęs dr. B. raštų skaitytojas E.R. „Besitrukdydami“, t.y. besišnekėdami ir už pradėtų skelbt Baltušio dienoraščių buvom užkliuvę. E.R. (išgaravo iš galvos tikslesnė jojo formuluotė) mintis, kaip supratau, lyg ir tokia buvo: ar šie „antitarybiniai“ išsiliejimai neužtušuos žmonių galvose to, ką Baltušis darė ir kalbėjo viešai? – Visaip ir visko gali būt, vien į užrašus „sau ir amžinybei“, t.y. į špygą kišenėj žvelgiant, galima tikrą rezistentą nutapyt. (Pasakiau tai ar tik pagalvojau?) – Bėda ta, kad dažnai mūsų svarstymai (apie žmones ypač) kažkokie akvareliniai būna: kaip nenudžiūstančios akvarelės, liejamos vandens prigirdytu teptuku: dar brūkšt – ir smelkias naujas potėpis į ankstesnius, keisdamas jųjų spalvas ir apribus (Valdo P. mėgstamą žodį prisiminus); norėtųs kažko panašesnio į grafiką: vakare trokštąs kūrybos laisvės (pirmiausia, aišku, sau), dieną aiškina Jonui Avyžiui, kad taip, kaip anas rašo Chameleono spalvose, nevalia rašyt, kitaip reikia, ir prabyla tų laisvę varžančių „aukštųjų institucijų“ balsu: „Jeigu romanas pasirodytų tokiu pavidalu, tai būtų šventė mūsų tarybinės literatūros priešams.“ Gerai įžvelgė Alė Naginskaitė-Vajegienė: ta katė tą pelę, ta pelė tą grūdą etc., ir nė viena avižėlė neliks nekulta. – Kad ryškėtų kontrastai, prieštaravimai, o ne darytųs murzini blynai galvoj.

2016-11-08

(913) Epizodai, xv: šnekesys isoloj di Capri apie lietuvių liaudies dainas 1910-ų pavasarį

ekmadienį LRT TV nuo 12:00 rodė dokumentinį filmą iš ciklo „Erdvės. Pasaulio žavesys“. Apie Capri salą. Atvirukiškai gražu, prabangu, turtuolių vilos ir pan. Kai nebuvęs, aišku, visai įdomu. Nors ir trukdo gėrėtis vaizdais visokie iš atminties lyg iš pelkės kylantys burbulai. Burbteli Jono Aisčio „Isola di Capri“ iš Intymių giesmių pradžia: „Virpa tavo žodžiai dyvinai numėlę – / Tujen, mielas drauge, tu – mielų miela! / Atvirutėj Viktoras Emanuelis / Ir danguj ir jūroj skendinti sala...“ etc. – Kokį atviruką su Italijos karalium turėjo omeny Aistis?
Bet čia ne epizodas; epizodas štai koks – turėjo toks būt:
— Maksimas Gorkis klausia Konstantino Jasiukaičio, ar yra išversta į rusų kalbą lietuvių liaudies dainų ir kur tų vertimų galima būtų pasiskaityt? Jasiukaitis sutrinka, nežinodamas tikslaus atsakymo, ir prašo luktelt – jis žinąs, ko galima būtų apie tai paklaust. Nusiperka cartoliną postale Italiana ir rašo Vilniun dr. Basanavičiui (nežinodamas B. adreso, per Lietuvos ūkininko redakciją):
Gerbiamasis Tamsteli! M. Gorki interesuojasi ir klausė manęs – ar yra lietuvių tautiškos dainos verstos į  rusų kalbą? Aš jam tikro nieko negalėjau pasakyti. Rasi, tamsta parašytum man – ar yra vertimai ir kur galima gauti, kuriuose metuose išleistos Juškos dainos? Lieku su tikra pagarba
KonstJasiukaitis
Adresas: Sr C. Jasiukaitis / Capri (Napoli) / Italia [LLTI BR, F2-1033]
1910-03-26 [pagal Grigaliaus kalendorių] išsiųsta carte postale Vilnių pasiekia 1910-03-18 [pagal Julijaus kalendorių], per savaitę. Greičiausiai Jasiukaitis apšvietė Gorkį apie lietuvių liaudies dainas rusiškai, nes ant gauto atvirlaiškio dr. B. užsirašė, ką reiktų pranešt: Jonas Juška 1867-ais 33 dainų vertimus paskelbęs, Vsevolodas Milleris ir Filipas Fortunatovas 1872-ais dar 100; pridūrė ir dvi vokiškas nuorodas – Nesselmanno 1853 ir Franzo Tetznerio 1903. — Nieko čia tokio, nors va žiūrint TV – yra ką prisimint. — Įdomus to Konstantino Jasiukaičio likimas: 1906-ų rudenį Vilniaus kalėjime pasėdėjęs (už pacifistinį „Kareivio pasakojimą“), 1907–1912-ais po Europą pasiblaškęs; pakariavęs; paskui apsiraminęs, iš revoliucingo socialdemokrato tarnautoju (ligonių kasos direktorium) tapęs; galų gale ant pašto ženklo įamžintas – simboliniu personažu virtęs →
(Romualdas Budrys 2004-ais, minint spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo 100-metį, Žmuidzinavičiaus „Per kiaurą naktį“ epochos simboliu yra pavadinęs, nors pats paveikslas niekaip su spaudos draudimu nesusijęs; eskizas tapytas žiūrint į kartais nakčiai dailininko nuomojamame bute likdavusį Konstantiną Jasiukaitį [Literatūra ir menas, 2004-03-26, p. 15; rašinio citatoj iš 1961-ais išleistų A.Ž. atsiminimų Paletė ir gyvenimas pavardė Janulaitis – korektūros klaida; knygoj, p. 104, gerai: Jasiukaitis.] — 1948-ais ir 1959-ais jo Raštai išleisti, 1969-ais ir 1984-ais – rinktinės; nepriklausomybės laikais juo, regis, nieks nesidomėjo; nebent koks Naujosios kairės atstovas ar atstovė susidomėtų, bet kad tarp jaunųjų literatūros tyrėjų tokios pažiūros gal nepopuliarios; įdomi ta praeito amžiaus pradžios literatūra, kad ir kaip tuolaik sklandžiusių gyvenimo pertvarkymo idėjų atspindys, tarkim; Jasiukaitis šiuo požiūriu būtų labai „dosnus“.)
P.S. 2006-02-24 per knygų mugę pristatant pirmąją Paulinos Pukytės knygą Jų papročiai (2005), buvau prisiminęs Jasiukaičio feljetonų ciklus „Kitažemio laiškai iš Rusijos“ ir „Prašaliečio laiškai iš Rusijos“, kurie ėjo Chicagoj leidžiamoj Lietuvoj 1906–1908 metais. Dabar žiūrėdamas į Žmuidzinavičiaus paveikslą drįsčiau spėt: kodėl Jasiukaitis rašė per naktį nepakeldamas akių? – todėl, kad vėlavo išsiųst Amerikon tekstą (kas savaitę vis naują reikėjo parašyt).

2016-11-06

(912) Dėl juoko: Borgeso Pramanytų būtybių knygos papildas

augiau už Borgesą žinojusio rašytojo, matyt, nebuvo ir greičiausiai nebus, – gal net jojo vertėjas lietuvių kalbon Linas Rybelis nesakytų, kad toks teiginys – nesąmonė; kad persūdytas – taip, pripažįstu.
Vakar užėjus nesuprantamam norui bent dalį knygų iš krūvų ant grindų sugrąžint į lentynas, ir Borgeso Pramanytų būtybių knyga gulimąją padėtį pakeitė į stovimąją. Ir prisiminiau, kad kai ją skaičiau, 2009-ų vėlų rudenį, lryte.lt buvo Tomo Vaisetos pokalbis su Vytautu Ališausku.
Daug visokių gyvačių Borgesas užfiksavęs, būt tikusios ir lietuviškosios, apie kurias Ališauskas pasakojo:
Svetimšaliai keliautojai mini, kad lietuvių garbinamos gyvatės ar žalčiai buvo keturkojai. Mitologijos tyrinėtojai sakė, kad tai yra žmonių, kurie visai nesigaudė Lietuvos realijose, fantazijos. Bet aš atkreipiau dėmesį į tai, kad seni folkloriniai užrašymai (nežinau, kaip jų niekas iki šiol nepastebėjo) mums liudija tą patį. Kalbama apie gyvates ar žalčius, kurie ne tik buvo keturkojai, bet netgi turėjo kailiuką ir snukutį kaip katės. Tad užsieniečiai nefantazavo.
Tarp draugų, kurie biologiją išmano geriau negu aš, netgi buvo kilusi diskusija, ar tai negalėtų būti kokios žebenkštys. Man sunku pasakyti, bet nebūčiau tikras, ar pasitvirtins stereotipas, kad naminės gyvatės ar žalčiai buvo tie patys padarai, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien. Tai lieka viena iš didžiųjų religijos istorijos mįslių.
Prastai išmanau lietuvių mitologijos pasaulį, geriau išmanantis gal ir daugiau Borgesą dominusių būtybių galbūt paminėtų.

2016-11-05

(911) Visiškai tarp kitko: „Griūk, aš tave nušoviau!“

[Prieš išmetant makulatūron: Metai, 2015, nr. 2]. — Gal tik porą kartų vaikystėj esu žaidęs karą. Nebuvau tas, be kurio negalėtų apsieit bendraamžiai, o ir man nelabai reikėjo kompanijos – smagiau važinėtis dviračiu, jei tik išeina – pažvejot ar patyrinėt tvenkinio gyvius (dusios labai įdomios), paskui atsirado triušiai. Bet frazę „Griūk, aš tave nušoviau!“ atsimenu. Buvau vokietukas su pagaliu, ir labai greit mane nušovė iš už medžio iššokęs tik iš matymo pažįstamas su mediniu PPŠ, tik nesupratau iškart, kad jau viskas, man žaidimas baigtas, tad buvau paragintas pripažint įvykusį faktą. Iš principo, regis, rusai turėdavo laimėt, bet apibendrinimui trūksta patirties. Nors sovietiniuos filmuos (kad ir nenorom?) simpatizuodavom vokiečiams, nes juos labai dažnai vaidindavo lietuviai; ir nemačiusiam tikro vokiečio vaidenos, kad tikras vokietis turi būt tik toks, kaip Algimantas Masiulis.  Играют мальчики в войну – tokia daina buvo ar kas.
— Kodėl iš atminties ėmė lįst tokie dalykai? Nes frazę, kuri įrašo pavadinime, radau ir José Emilio Pacheco (1939–2014) autobiografinėj apysakoj Mūšis dykumoje (1981; tame Metų numery yra jos vertimas iš ispanų kalbos Broniaus Dovydaičio, frazė p. 65, tik be šauktuko): paauglio akimis žvelgiama į praeito amžiaus penkto dešimtmečio pabaigos Meksiką.
Per pertraukas valgydavom grietinines bandeles, kokių dabar jau nėra ir niekada nebus. Žaisdami susiskirstydavome į dvi grupes – arabus ir žydus. Ką tik [1948-ų pavasarį] buvo susikūrusi Izraelio valstybė, ir izraeliečiai kariavo su Arabų lyga. Vaikai, kurie tikrai buvo kilę iš arabų ar žydų šeimų, nuolatos tyčiojosi vieni iš kitų ir pešėsi. Mūsų mokytojas, Bernardas Mondragonas, jiems aiškino: „Jūs esate gimę šioje šalyje. Esate tokie pat meksikiečiai, kaip ir jūsų draugai. Neperimkite svetimos neapykantos. Po viso to, kas buvo, – masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, atominė bomba, milijonai žuvusiųjų – ateities pasaulyje – pasaulyje, kuriame jums teks gyventi, kai užaugsite, nebebus karų, nusikaltimų, pažeminimo.“ Tuomet galinėse eilėse kažkas sukikendavo. Mondragonas liūdnai žvelgdavo į mus, turbūt svarstydamas, kokie mes tapsime, metams bėgant, kiek negandų ir bėdų dar teks mums patirti. (p. 64)
Nežinau, ar visi vaikai visur žaidžia (žaidė/tebežaidžia) karą; dalis, manau, visur turėtų, bent jau noras žaist turėtų būt; gal dabar lietuviukai jau skirstos į partizanus ir stribus? Įdomu būtų pasižiūrėt į pasaulio istoriją pagal tai, kieno karus žaidžia vaikai; vėluojantis istorijos atspindys. Tarkim, ar bendraamžiai čekai irgi virsdavo rusais ir vokiečiais?
Digresija. Dviratį paminėjęs prisiminiau: liepos pradžioj buvau parašęs jaunėliui el. laišką:
Sveikas,
regis, per daug prie Tavęs nesikabinėju su pamokymais, o šįkart pagalvojau: imsiu ir pasiūlysiu.
Visai atsitiktinai nulindau į tokią vadinamą sendaikčių parduotuvę naftalinas.lt ir radau kelias nuotraukas žmonių su dviračiais. Štai šita tik 60 eurocentų kainuoja; yra dar kelios, irgi, manau, pigiai prašo.
Ir pagalvojau: o jei kas nors, pvz., Tu, imtų kaupt teminę nuotraukų kolekciją „XX amžiaus lietuviai su dviračiais“? Manau, tokio daikto, kolekcijos, vertė laikui bėgant tik augtų. Jeigu dar pavyktų išsiaiškint kokios informacijos papildomos, kada, kur, kas ką fotografavo, būtų pridėtinė vertė, kurios po kokių 10 metų net labiausiai norėdamas nebesurasi (tarkim, paprašyt iš naftalino.lt kokio el. pašto adreso ar tel. žmogaus, kuris pardavė, ir jo paklaust; jei tik šis tas būtų sužinota – ir tai jau gerai).
Tiesa, dar vieną liuks nuotrauką esu matęs delcampe.net, bet ta jau 5 eurus kainuoja.
Štai toks pasiūlymas. Pamaniau, o gal užkibsi? Manau, ir investicija, kad ir per ilgą laiką, turinti duot pelno būtų.
Tėvas
Neužkibo sūnus; bet vis tiek tebemanau, kad visai įdomią kolekciją būtų galima sukaupt.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)