(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-07-31

(190) Visiškai tarp kitko: kompleksai virto krepšeliais?

Balandžio vidury Veidiškėse prie sienos buvau prisegęs kairėj matomą nuotrauką su prierašu:
Yra (bent jau manoma, kad yra) Oidipo kompleksas, Elektros kompleksas ir kt. Kaip galėtų reikštis Kebabo kompleksas? Valgyt kuo daugiau rytietiško maisto, stengiantis jį sunaikinti?
Visai šmaikščių komentarų buvo. Ilmos B.: „Labai artimas Big Mac kompleksui, ne kiekvienas net psichoanalitikas juos atskirs.“ Akvilė M.: „Kebabas buvo toks garsus turkų mėsininkas, išgarsėjęs tuo, kad nusikirto pirštą (nes slaptai save baudė už tai, kad yra mėsininkas), jo vardu ir kompleksas.“
O va liepos pabaigoj vietoj „komplekso“ jau rašoma „krepšelis“. Pažanga (bet – nebelabai juokinga: mokinio krepšelis, mėsos kamuoliukų krepšelis etc.). Pasižiūrėjus į vaizdą, na koks jau ten krepšelis? – popierinis padėklas, ir tiek.
P.S. Ir dar: tie mėsos kamuoliukai – kalkinis meatballs vertimas (rusai tefteliais tai vadina, kiti dar kitaip). Kaip priminė Gitana D., lietuviškai greičiausiai vadintini mėsos kukuliais (ar kukulaičiais).

2011-07-29

(189) Kaczynski vs Breivik

Atostogos artėja į pabaigą. Dar pora dienų vad. sode 3 km nuo Paberžės, pamosuojant dalgiu, pagenint vaiskrūmius, pan. Vakar beveik visą dieną lijo, tad beliko tupėt namely ir – skaityt buvusių šeimininkų prakuroms sukauptus senus laikraščius.

Lietuvos žinios, 2000-08-30, p. 16: Alfredas Goštautas, „Daktaras Bomba“. Straipsnis apie talentingą matematiką, tapusį ekoteroristu – Unabomeriu – dr. Theodore’ą J. Kaczynskį. Pretekstas: Michigano valstijos bibliotekoje jau galima perskaityt visą Kaczynskio manifesto – 35,000-word paper – „Industrinė visuomenė ir jos ateitis“ tekstą; NY Times ir Washington Post jį 1995-ais buvo – FTB nurodymu – paskelbę su kupiūrom. Kaczynskio paštu siųstos 16 bombų atėmė gyvybę trims ir sužeidė 23 žmones. Už tai sėdi iki gyvos galvos (nes diagnozuota schizofrenija; kitaip – mirties bausmė). Va kas keista: Goštauto str. (straipsnio, ne gatvės) pabaigoj nurodytas adresas, kuriuo galima rašyt T.J. Kaczynskiui kalėjiman: 04475-046 / U.S.Penitentiary Max / P.O. Box 8500 / Florence, CO 81226-8500 / USA (smalsu, ar kas iš Lietuvos parašė?).
2000-ais rašytam straipsny užfiksuota, esą Kaczynskį kai kas tuolaik, praėjusio amžiaus pabaigoj, ėmęs vadint naujuoju Dostojevskio Nusikaltime ir bausmėj sukurtuoju Raskolnikovu (nors gal tikslesnis įvardijimas būtų: Waldeno radikalas – aliuzija į Thoreau, o ne į Dostojevskio personažą).
Dabar skaitant šią informaciją, Kaczynskio mintys ir veiksmai (aišku, Sloterdijko pasiskaičius) atrodo kaip детский лепет.
Deja, kol kas visiems [dabar – 2011 liepą] žinomas Andersas Behringas Breivikas (pagal gimimo metus, galįs būt Unabomberio sūnum: „tėvas“ *1942, „sūnus“ *1979; matematika vs verslo vadyba), rašęs savo begalinio ilgio (1518 puslapių) „samprotavimus“ 2083 – A European Declaration of Independence plagijuodamas „tėvo“ mintis, nužudęs 77 (8+69) žmones ir galintis būt „izoliuotas“ daugiausia 21 metams, laikomas puikiausiame kalėjime (net pavydu, tikrai, sąlygas turiu galvoj; ir jokio mokesčio žiemą už šildymą!).
Kas degraduoja? Žmonės, idealai, politinės sistemos? Atmintis?
P.S. Tupi —vg— su mobiliuoju telefonu prie obels, įjungta funkcija „vaizdo kamera“, sraigė kopia šlapiu kamienu į viršų – žinau, bet nematau: 1978–1995 vs 2011-07-22. Laikas reliatyvus? Taip. O vertybės? Nieko tikro negaliu pasakyt.

2011-07-27

(188) Tarp kitko: Binkis ir arabų kalba

Šiandien [jau = vakar] dalyvavau Lietuvos [Didžiosios Kunigaikštystės] totoriaus Dovydo Ščensnavičiaus (*1916 pagal dokumentus, iš tikro – 1914; vaikų promočiutės antrojo vyro, kilusio iš Yvijos, dab. Gudija, čia neturinčio nė vieno kraujo giminės, – mokėjusio skaityt ir rašyt arabiškai; puikaus šachmatininko, su kuriuo tik vienąkart pavyko sužaist lygiosiom, kai jis, manau, nusileido) laidotuvėse Raižuose [na neprigyja ta „minkštoji“ forma Raižiai] ir ne kartą girdėjau frazę:
– As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi [cituoju pagal musulmonai.lt transliteraciją].

Ir kaip neprisiminsi Kazio Binkio teksto, pirmąkart išspausdinto Keturių vėjų pranaše (1922-02-16):
Salem Aleikum!
Jaunieji,
Į gatvę!
Į laisvę alejų!
Mes frontą plakatais
Nuklokim.
O po plakatų
Krūtinėj
Kad kraujas plaktų,
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdys!
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus,
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito, –
Vistiek nebepadėsi.
Ne taip kad po vieną
Galvomis
Žiauninti
Sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti.
Bet urmu visi!
Į du su puse milijono
Pratarkim, kiek galint, aiškiau:
Kaip ragas, maž daug, Jerikono –
Salem Aleikum!
Ką turėjo galvoj Binkis, rašydamas: „Salem Aleikum!“? Greičiausiai – „Sveiki!“ ar pan., nors iš tiesų yra visai kitaip:
As-salia'mu 'aleikum ua ra'hmatu Lla'hi = Taika jums ir ALLAHui malonė. (Plg. per katalikų Mišias išgirstamą „Ramybė jums!“)
Žinant tikrąją posakio reikšmę, Binkio eilėraštis tampa nebelabai džiugia prasme vėjavaikiškas... (Tikrai: tarp kitko, nors ir nutylėt nesinori.)

2011-07-01

(187) Tarp kitko: skaitinėdamas Baudelaire’ą, prisiminiau Rekašių

Vėl po ranka pasipainiojo Sigito Gedos verstos Piktybės gėlės (2005). XXXII soneto pirmas posmas:
Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)
Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):
Vai mylėjau, aš mylėjau
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.

Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.

Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].

Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.

Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.

Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.

Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.

Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.

Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.

Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.

Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.
Tai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):
Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).
Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:
  • 1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
  • 1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
  • 1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
  • 1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
  • 1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: Turint galvoje Rekašių sukurtą pagr. veikėją] vaidino Antanas Šurna).
Nekas iš tų pastangų „įamžint“ beliko. Beliko?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)