Po darbo beveik visad užeinu ko reikia vakarienei nusipirkt į Žirmūnų IKI, buv. „Minską“. Ir kol laukiu eilėj prie kasos, vis akys nukrypsta į loterijos bilietų stendelį, kuriame tebesišypso Vytautas Šapranauskas: TAIP arba NE.(Šįvakar neišlaikiau ir nusipirkau vieną, tiesiog atminimui, 3 Lt; nei mėginsiu žaist, nei ką. — Neketinu žaist, tikrai, bet pamėginau nueit ten, kur siūloma „išbandyti savo sėkmę demonstracinėje žaidimo versijoje [...] adresu www.TAIParbaNE.lt“; nebėr tokio, permeta į lotofix.eu; ai, nebenoriu daugiau aiškintis, teužfiksuosiu, kad visa tai susiję su UAB „Žalgirio loto“; neabejoju: sutarty nebuvo punkto, kad po mirties savoo atvaizdą draudžiu viešai naudoti reklamos tikslais, neabejoju.)
Nežinau, kaip elgiamasi kitur, kai „reklaminis veidas“ nusižudo; mano supratimu, tokie loterijos bilietai turėtų būt išimti iš apyvartos nepaisant, kad gal ir būtų kokio finansinio nuostoliuko; -liuliuko, – turint galvoj (o ne piniginėj) tikrąjį nuostolį, žmogaus nuostolį.
Išeinu iš parduotuvės pro priešingas duris negu įėjau, o ten, keliolika žingsnių žengęs, galiu ant požeminio garažo sienos perskaityt (ir visad perskaitau) užrašą (tiems, kurie taškosi stipriais žodžiais apie rašinėtojus ant sienų: tai irgi vadintina terlione?). Ir susisieja tie vaizdai.
Dar yra prasmės gyvent, kol mumis kas nors dar tiki, dar. – O jei tau, kvailiui, nebetikinčiam savimi, ima ir pasivaidena, kad ir tavim jau nieks nebetiki, kad tu niekam nebereikalingas? – Žinau, kaip galima būtų sureaguot (empatija šiuo atveju – тупик): o gal Jis tiki tavim? – Laimingi tikintys, kad galėtų atsiremt į Jį; dar laimingesni atsiremiantieji. – Eit, kad ir su ramentu; svarbiausia yra eit.
Pavydžiu, pavydžiu baisiai Henrikui Algiui Čigriejui, kuris 1989-ų sausio pirmą ėmė ir pradėjo:
O Dievas tai su mumis!
Ir todėl viskas paprasta baisiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą