(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-01-26

(60) Susieji – ir [pajunti malonumą], iv

močiutė–senelė–babytė

Laurynas Katkus, 2006, gruodis:

Szara godzina,
sakydavo močiutė ir,
nedegdama šviesos, sėsdavosi prie lango
(Už 7 gatvių, 2009)
Elena Karnauskaitė, 2009, kovo 7, prie Saaler Boddeno įlankos:
šį rytą čia ir dabar vis tiek girdžiu ataidint
kitą kalbą, kitus žodžius tikriausiai jau
esamajame laike nesuprantamus nevartojamus
nekonvertuojamus net prie Kuršių marių
tokį rytą mano senelė sakydavo morgla krynt
(Ahrenshoopo sąsiuvinis, 2009)
Prieš kelias dienas irgi pasitelkiau babytės žodį, kai užėjo kalba apie laikus: tarybiniai ar sovietiniai. Sakiau: babytė tevartojo kolkozą, nes ūkis jai reiškė visai ką kita, o kol[ektyvinis]ūkis turėjo atrodyt kaip visiškai alogiškas dalykas.

2010-01-20

(59) Tarp kitko: dailusis čiuožimas ir sunkmečio ženklas

1
Per LRT rodo dailųjį čiuožimą iš Talino. Nežiūriu, bet prisiminiau rudenį skaitytą Igorio Jarkevičiaus esę „Sovietinio grožio istorija“, skirtą nамяти советского фигурного катания. Prisodrintą ano laiko realijų ir sunkiai neišverčiamą – ne tik dėl tų realijų, bet ir todėl, kad красотa mot. g. žodis, o mūsų grožis – vyr. g.; nebent vartot Vydūno siūlytąjį daila (šiuo atveju tiktų, tuolab: dailusis, o ne gražusis čiuožimas). Originalas čia: „История советской красотa“.

2
Vakar lydėjau motiną į Tilto 11 – VU ligoninės Santariškių klinikos Centro filialo (buvusi „Raudonojo kryžiaus“ ligoninė) polikliniką, kad apžiūrėtų, ar galės keist kelio sąnarį. Bent jau ir lankytojams atvirame II aukšto tualete vietoj tualetinio popieriaus ant vinies primauta laikraščio skiaučių. Seniai bemačiau. Vienas iškalbingiausių sunkmečio ženklų. Tik va, deja, neišsiaiškinau, su kuria žiniasklaidos priemone siūloma valytis užpakalį. (Smulkmės fenomenologija besidominčiam neatleistina.)

2010-01-18

(58) Multikultūralizmas ir Aputis

Pagaliau prieš keletą dienų iš spaustuvės atvežė LT priklausančią žinyno 300 Baltic Writers tiražo dalį (LLTI jau galima nusipirkt). Ir prisiminiau bene įdomiausią radinį, kai visur šniukštinėjau, kas iš 100 atrinktųjų mūsų autorių kūrinių išversta į kitas kalbas. Juozo Apučio novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“ atsidūrusi JAV išleistoj mokykloms skirtoj daugiakultūrėj antologijoj: Coming of Age Around the World: A Multicultural Anthology, edited by Faith Adiele and Mary Frosch, New York: New Press, 2007, 300 pp.
Vienas to leidinio anotacijos variantas:
A volume of twenty-four short works by top international authors documents the modern world’s struggle for identity among young people throughout the world, in a collection that reflects the experience of coming of age as a globally shared concept. The stories are fairly brief (10 to 20 pages each) and include helpful introductions about the authors and the cultures that influenced them.
Kitas anotacijos variantas:
How is coming of age unique—and how is it universal—for a young person from Algeria, Australia, China, Guatemala, Guyana, Lebanon, Lithuania, Martinique, Mexico, Nigeria, Northern Ireland, Vietnam, Zambia, Zimbabwe, a Parsi family in India, a Maori village in New Zealand, a Sioux family in the U.S., or for a youngster displaced from Ethiopia, Latvia, Nigeria, or Sierra Leone? Twenty-four short fictions, memoirs, and even an excerpt from the comic book-style Persepolis, tell of teenagers engulfed in global events or attempting to bridge clashing cultures. Introductions provide cultural context.
Deja, tos antologijos rankose nesu turėjęs, kaip pristatomas Aputis ir jo novelės kultūrinis kontekstas – nežinau… Tad bent turinį pateikiu (rimtesnis knyslys, manau, nesunkiai identifikuos, kuris autorius kokiai kultūrai atstovauja; tenurodžiau, kas LV):

DISPLACED CHILDHOOD: Growing Up on Foreign Soil
Elisabeth Gille, From Shadows of a Childhood
Juozas Aputis, “The Glade with Life-Giving Water”
Alexandra Fuller, From Don’t Let’s Go to the Dogs Tonight: An African Childhood – “Getting There: Zambia, 1987”
Aminatta Forna, From The Devil That Danced on the Water: A Daughter’s Quest

IN THE SHADOW OF WAR
Ben Okri, “In the Shadow of War”
Nega Mezlekia, From Notes from the Hyena’s Belly: An Ethiopian Boyhood – “A Reluctant Guerrilla”
Andrew X. Pham, From Catfish and Mandala: A Two-Wheeled Voyage Through the Landscape and Memory of Vietnam – “Last-Gamble”
Colum McCann, “Everything in This Country Must”

MEETING THE OTHER
David Bezmozgis, “Tapka” [a story of Latvian Jewish immigrant children in Toronto]
Oonya Kempadoo, From Buxton Spice
Albert Bensoussan, “The Lost Child: An Algerian Childhood”
David Malouf, “Closer”

SCHOOL DAYS
Patricia Grace, From Baby No-Eyes – “Kura”
Victor Perera, From Rites: A Guatemalan Boyhood – “Kindergarten”
Tiffany Midge, “Beets”
Patrick Chamoiseau, From School Days

SELF-DISCOVERY
Yu Hua, “On the Road at Eighteen”
Chang-rae Lee, “Sea Urchin”
Marjane Satrapi, From Persepolis: The Story of a Childhood – “The Veil”
Hanan al-Shaykh, “The Women’s Swimming Pool”

FAMILY
Rohinton Mistry, “Of White Hairs and Cricket”
Charles Mungoshi, “Shadows on the Wall”
Faith Adiele, “Black Men”
Guadalupe Deuńas, “In Heaven”
Guadalupe Dueńas, “Shoes for the Rest of My Life”

„Erčia, kur gaivus vanduo“ pirmąkart išspausdinta rinkiny Horizonte bėga šernai (1970). Koks šio kūrinio kelias iki minimos antologijos? Aišku, reiktų el. paštu paklaust sudarytojų, ir atsakymas būtų aiškus. Nesiryšiu to daryt, tad mėginu spėt.
Kad būtų išsamesnis vaizdas, kas nors toj antologijoj turėjo atsirast ir iš postsovietinės erdvės. Gal vienai iš sudarytojų į galvą atėjo žodis „Baltic“. Ieškant bibliotekų el. kataloguose, galėjo sistema pasiūlyt šitą knygą: The Glade With Life-Giving Water: Stories From the Soviet Baltic Republics, comp. by Vera Ruber, Laima Vinonen and Bella Zalesskaya (Moscow: Progress, 1981). Antologija pavadinta pagal Apučio novelę; tema tinkama: jaunuolės išėjimas iš namų, branda, ryšys su gimine, vaikystės erdve; teksto ilgis irgi tinkamas. „Imam“, nusprendė Faith Adiele ir Mary Frosch. Aišku, tai tik spėjimas, gal visai kitaip buvo.
Ši Apučio novelė, jei neklystu, įtraukta į mūsų mokyklines programas, bent jau jos ištrauką tenka moksleiviams interpretuot (sprendžiu iš šperų.lt). O kaip ją interpretuoja JAV moksleiviai? Ar pasitelkia pirmąjį novelės sakinį („Iš pat ryto visi buvo liūdnai ramūs“) kaip suvokimo raktą? Ar yra šperų.lt angliškas atitikmuo? Greičiausiai – ne? Gana svarstyt. Užfiksavau, ir tiek.

2010-01-15

(57) Dėl juoko: aktualūs neoprakeiksmai

– Kad tave kur projektas griebtų!
– Kad tave rašantį projektą sutrauktų!
– Po projektais! (čia jau keiksmas; „Po projektų!“ – džiugus šūksnys)
– Kad tu konferencijoj (pranešimų klausydamas) negalėtum skaityt!

(56) Vilnews kaip kultūros postsostinė, i

Šitą Rodiono Petrovo (LT) plakatą pamačiau VDA pirmo aukšto koridoriuj (apie 11-27–12-27 veikusią tarptautinę parodą „VilNews of the World“ galima paskaityt Aistės Bimbirytės tekstą). Gan tiesmukas, bet plakatas juk tam ir yra: užmetei akį, ir aišku.
Nežinau, ar jau visur nukabinti/nusukti/pašalinti rašytiniai ženklai, liudiję, kad pernai Vilnius buvo EKS. Balius baigtas, svečiai išsiskirstė, likom šeimininkai. Dabar sprendžiam, kurias „dovanas“ pasilikt, kurias grąžint, kurias išmest. Vartoju daugiskaitą, nors gal tiksliau būtų vartot tokią „kuopinę vienaskaitą“: Vilniaus savivaldybė.
Įdomiausias klausimas: kokia lemtis ištiks Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (dėl kitų lyg ir aišku: liks)? Apie ją šį tą jau esu fiksavęs čia ir čia. Kultūros ministerija mėgino vaidint demokratiją savo interneto svetainėj skelbdama apklausą, ką daryt su trim panerio skulptūrom. „Rezultatas“ išėjo: palikt. Savivaldybė pasimokė, tokio žingsnio nežengė, pasirinko kitokią apklausą (kuri suktų norima linkme). Šiandien nuo ryto įvairiose svetainėse galima perskaityt:
Dauguma Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių nepritaria idėjai sostinės centre prie Neries palikti skulptūrą "Krantinės arka", kuri dažnai vadinama tiesiog vamzdžiu.
Anot dienraščio "Vilniaus diena", per anoniminę apklausą iš dalyvavusių 43 politikų tik 5 pasisakė už tai, kad "Krantinės arka" būtų ir toliau eksponuojama senamiesčio pašonėje. Vienas apklaustųjų nuomonės neturėjo. Likę 38 tarybos nariai pageidautų, kad meno kūrinys būtų nedelsiant išmontuotas arba perkeltas į kitą vietą.
Savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas kitą savaitę svarstys, ar verta iš naikinamos viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" (VEKS) savivaldybės žinion perimti diskusijų visuomenėje sukėlusią "Krantinės arką".
Homo simplex vilnensis nuomonę atspindi vienas iš delfio.lt skaitytojų: „Laikas apsikuopti nuo pseudomeninių šiukšlių.“ Dauguma deputatų, aišku, tam dėl įvairiausių priežasčių pritaria. Spėju, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas irgi pritars (balsų dauguma). Kas toliau pagaliau? „Meno kūrinys nedelsiant išmontuojamas arba perkeliamas į kitą vietą.“ Ką gi, gal atsiras protestuojančių prieš išmontavimą? Prisijungčiau. O antrasis variantas – perkelt į kitą vietą – visiškas nesusipratimas: „Krantinės arka“ kurta būtent šitai vietai; kita vertus, tikiuos, kad skulptoriaus autorinės teisės irgi šį tą turėtų reikšt.

Prieduras: antras žingsnis
Pradžioj maniau, kad gana tuos žingsnius fiksuot, viskas juk aišku, bet paskui pagalvojau: jei pradėjau, reikia tęst. Viską taip nepastebimai greit užkloja nauja informacija. Taigi: antras žingsnis „Krantinės arkos“ byloje (fiksuojama pagal Aistės Almanaitės tekstą, 15 min, 2010-01-22).
2010-01-20 Vilniaus tarybos Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetas, kaip ir spėjau, balsų dauguma nutarė, kad „Krantinės arkos“ šįmet Neries pakrantėj turėtų nelikt. Už tokį sprendimą pasisakė 5 komiteto nariai, vienas balsavo už skulptūros sunaikinimą, o du – už tai, kad „Krantinės arka“ liktų prie Neries.
Ką tie penki iš tiesų turėjo galvoj, neaišku, – greičiausiai, ką ir tas vienas. Penketuko nuomonę komiteto pirmininkas Algirdas Gricius pagrindė taip:
Iš esmės mūsų nutarimas nieko nereiškia, tai tiesiog patarimas. [...] Aš manau, kad kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą. Ši skulptūra yra ne vietoje. Jeigu ji stovėtų prie Gariūnų tilto, nieko nesakyčiau: tegul žiūri pravažiuojantys į ją. Tačiau kai vamzdis ar arka, kaip ten ją vadina, stovi prie Gedimino pilies, to nesuprantu.
Jo pavaduotojas dailininkas Arvydas Šaltenis, vienas iš dviejų, balsavusių už tai, kad skulptūra liktų:
Koks skirtumas, ar skulptūra patinka, ar nepatinka. Tai yra ekspertų pripažintas meno kūrinys ir jis turi likti ten, kur yra. [...] Tai [būtų] barbariška. Tai tas pats, kaip A. Hitlerio laikais buvo deginamos knygos. Nugriovus „Krantinės arką“ būtų parodytas visuomenės neišprusimas.
(Jei kam kiltų noras paspėliot, kas mano taip pat ar iš esmės panašiai kaip Šaltenis, štai Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto sąrašas (pagal: http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/88/?mid={lt;3;146}) pirmininkas Algirdas Gricius; pirmininko pavaduotojai: Juzef Kvetkovskij ir Arvydas Šaltenis; nariai: Larisa Dmitrijeva, Zita Kelmickaitė [išeitų, kad ji dar nepasirinko: politika ar žurnalistika? bet kad iki praeitų metų lapkričio lyg ir turėjo], Algirdas Paleckis, Algirdas Ramanauskas, Povilas Tamošauskas ir Nina Šesternikova. O kas iš jų balsavo už skulptūros sunaikinimą?)
Labai įdomus niuansas: Gricius aiškina, kad jie balsuodami priėmė patarimą, o nutarimą turįs priimt kitas žmogus – savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Milėnas. Tas aiškina dar nežinąs, kaip bus pasielgta, vienas nepriimsiąs sprendimo, teiksiąs siūlymą miesto tarybai svarstyti, ką daryt. Ir ratas užsidaro. Pirmiausia anoniminė tarybos narių apklausa, galiausiai – ta pati taryba pakeldama rankas dar kartą išreiškia savo nuomonę. Tegyvuoja demokratija!
Beje, o kokia vyriausiojo miesto architekto (toks žmogus turėtų būt) nuomonė? Skulptūros praeitų metų pradžioj, manau, buvo pastatytos ten, kur jis neprieštaravo?
Bet ar verta šitam sprendimo radimosi kely ieškot logikos ar ko nors panašaus? Daugumai nepatinka, vadinas, turi nelikt. Ir prisiminiau Vigmanto Butkaus vienos esės pabaigą:
Esmė dabar jau ta, Josifai, kad demokratijos principas, labai sveikintinas kone visose žmonių veiklos srityse, bent dviejose iš jų netinka: mene ir moksle, tačiau yra jose labai demokratiškai ir labai plačiai taikomas. Kaip gi kitaip?! („Monologas Josifui Brodskiui vienu demokratijos klausimu“)
Ramiai mąstant, p. Milėnui nėra kur skubėt – iki pavasario, kol Neries krantinė taps pravažiuojama, laiko tikrai dar yra. O gal gamta padės – įvykdys daugumos norą už dyka: ledonešis nugriaus skulptūrą, kaip kad atsitiko su Zbigniewo Pronaszkos sukurtu Adomo Mickevičiaus modernistiniu paminklu prieš karą? (Žiema šįmet tikrai solidi.) Jei nenugriaus, tai bent stipriai išklibins, ir teks ją pašalint kaip keliančią grėsmę žmonių saugumui. Ir nebereiks sudarinėt skulptūros demontavimo darbų sąmatos, kuri gali pasidaryt visai nemaža esanti.

2010-01-14

(53.1) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

(ii) Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą

Kailiukas, išsaugotas
nuo svetainės tekstai.lt pristatymo
(seni laikai)
Iš Samalavičiaus straipsnio pirma citata:
[...] Herkus Kunčius 2009-aisiais paskelbė „Pijoko chrestomatiją“ – šmaikštų ir grakštų, subtiliai ironišką romaną, kurio personažus ir nuolat trūkinėjantį pasakojimą vienija nenumalšinama aistra alkoholiui. Autorius, aprašydamas girtavimo įpročius, niuansuotai atskleidžia tiek sovietinės sistemos ypatumus, tiek dabartinės visuomenės „apdujusią“ kasdienybę. Sovietmečiu daug kas girtavo iš nevilties, kankinami beprasmybės pojūčio arba iš įpročio, o šiuolaikinė „atvira“, „pilietiška“ vartotojų visuomenė svaiginasi, kad užpildytų dvasinę tuštumą. (p. 22)
Skaičiau Pijoko chrestomatiją, tad drįsčiau paabejot, ar paskutinis A.S. sakinys „plaukia“ iš romano (net pirmiausia turint galvoj paskutinį gabaliuką „A propos“). Per daug tiesmuka būtų, ironija užmirštama, greičiau – sarkazmas („...Tiek negandų ištvėręs Rytų europietis turi teisę būti apsivėmęs-apsimyžęs, ir tai tik jo orumo įrodymas“, p. 137). Spėtina, kad romanas buvo tik pretekstas primint romantinį mitą. Apie jį, beje, yra Sigitas Geda užsiminęs 1993-ais per PDR:
Teisi buvo rauplėta, vis pagiriota rusistė mano vaikystės miestely:
– Rašyk, rašyk! Ištrauks ir tave kada paryčiu Vilniuj iš šiukšlių dėžės girtą...
Buvo laikai, kai jeseninščina dar garavo Lietuvoje. Jeigu valdžia mums neleidžia rašyti, tai reikia viešai sudeginti savo talentą... – sakydavo ir jaunas Vytautas Bložė. Sudeginti – tada reiškė ne ugnyje, o alkoholyje. (Poetinis Druskininkų ruduo, 1990–1999, 1999, p. 44)
Prisimenant H.K. romaną: metodas įsisavintas – karnavalizmas (įvairaus stiprumo: nuo light iki extra strong); personažai – karnavalo (šįkart tema – girtuoklystė) veikėjai; dalyvauja ir pats pasakotojas – Hercus Kuncius (Prosa) aus Litauen. H.K. – bene profesionaliausias pastišininkas.lt. Pijoko chrestomatijoj pasinaudota „kanalų poetikos“ stilizacijom: Euro Sport, Наше кино, History, National Geographic ir kt. Visko čia galima rast: ir à la pasakų, ir à la sovietmečio oficialiojo diskurso, ir à la porno Tik vyrams etc. Atsitiktinė mintis: H.K. pasakojimas primena žvejo pasakojimą apie savo laimikius: netiki, kad teisybė, bet vis tiek klausais – vaizduotės vingiai žavūs.
H.K. Pijoko chrestomatijoj sukurti geriantys personažai sietųs su Charleso Bukowskio pradėta (?) tradicija (nuo alkoholio priklausomi padarai, pijokai, ir tiek), o va Jurgio Kunčino sukurtieji – su Venedikto Jerofejevo (girtuoklėliai, šiek tiek romantizuojami, bent trupučio „meilės“ verti).
Košmaras, kiek raidžių prispaudžiau. O juk norėjau viens du – ir sukt prie Leonido Jacinevičiaus apysakaite pavadinto teksto Įsiklausymo valandos su paantrašte „Vienišiaus išpažintis“ (Metai, 1995, nr. 6; Jacinevičius mirė liepą, diena taip ir nepaaiškėjo, nes lavonas buvo rastas per ilgam laikui praėjus). Kitaip šį tekstą būtų galima pavadint „geriančiojo savistaba“ (apimanti ir sovietmetį, ir pirmuosius nepriklausomybės metus), kurioj keistai susipina alkoholio poveikio romantizavimas/mitologizavimas ir deromantizavimas/demitologizavimas (pirmojo vis dėlto daugiau).
(Dėl juoko galima pasakyt, kad mitų kūrimas [plg. cituotąją Bložės frazę apie susideginimą ir, tarkim, Sovijaus mitą] – nuo alkoholio daugiau ar mažiau priklausomų žmonių sritis [vargu ar verta minėt pavardes; bent viena, G.B., tikrai visiems atklysta iš atminties].)
Pluoštas citatų iš L.J. Įsiklausymo valandų (nesusilaikęs kai kur pridūriau komentarą):
Gėrimas – deja! – egzistavimo forma, panaši į augalų, grybų ar pelėsių egzistavimą. Paradoksalu tai, kad tokia egzistencija gelbsti nuo vergavimo aistroms ir nuo niekšybių. Geriantis žmogus neprotestuoja prieš esamą tvarką, o pasitraukia į susikurtą savąjį pasaulį. (p. 13) — Dėl juoko: prisiminiau tokią sklandžiusią mintį, esą viena iš Sovietų Sąjungos subyrėjimo priežasčių – 9-o dešimtmečio vidury vykusi kova prieš girtuokliavimą.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Sunku, kai ima persekiot per didelis tikrumas. (p. 14) — Šitą sakinį perrašydamas kažkodėl prisiminiau Andriaus Jakučiūno Tėvynėj sukurtąjį pasaulį. Be to, ir šiame L.J. tekste, ir A.J. romane pasakotojas yra paliktas žmonos ir bevaikis.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Gėrimas tebuvo apgaulė, skydas. Aš iškėliau savo silpnybę kaip mane galintį apginti ginklą. Gėrimas neleido man suniekšėti. Ar tai galima pavadinti kova su gundymais, prasčiokiškai ir įkyriai peršamais bendruomenės, kurioje gyveni? Gal ir taip. (p. 14)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Neigimas yra pamatinė alkoholizmo dalis. Manau, kad tai yra ne iki galo suvokto protesto forma, t.y. neigimas, nukreiptas prieš žmonių santykių sustabarėjimą, egzistencijos ir veiklos egoistinę esmę. (p. 15)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] giliai pasąmonėje glūdi baimė, o gal net įsitikinimas, kad visiškai sveika savijauta iš esmės prieštarauja dvasiai, kad sveikas treniruotas kūnas siūlo fantazijai tik racionalius ir banalius sprendimus, neleidžia bent kiek priartėti prie transcendentinio mąstymo, nes būties suvokimas pirmiausia yra metafora. (p. 21)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Kelis kartus jau pasitaikė progų rimtai išgerti, bet po vienos taurelės abu kartus sugebėjau sustoti. Įsitikinau, kad net ir niekinga trisdešimties gramų dozė bjauriai veikia nervų sistemą. Po to būtina valandą nusnausti, kad susišukuotų nervai. Mėšlinas reikalas.
Nešokinėčiau naktį iš lovos, jeigu nejausčiau, kad viskas yra čia pat, visai greta, užtenka tik susikaupti ir panorėti. Beprasmiškumo pojūtį, įvairios rūšies baimes kelia ne kas kita, o ilgalaikis girtavimas. Pusmetį negėrus, tai turėtų praeiti, vėl atsirastų pojūčių aštrumas ir noras ieškoti ko nors įdomaus. (p. 22) — Taip, girtavimas sukelia beprasmiškumo pojūtį, o ne beprasmiškumo pojūtis verčia girtauti, bet kad dažniausiai labai sunku atskirti priežastį ir padarinį...
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Laikas teka kaip seilės iš miegančio girtuoklio burnos [...]. (p. 24) — fantastiškas palyginimas! ir dar vienas: [...] gėdingai apsinuoginusių emocijų pliūpsniai tarytum pridžiūvę vėmalai prie parketo. (p. 29)
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Liūdnas paradoksas: pradedantis gerti žmogus paprastai yra įdomus ir žavingas; nuolat geriantis – retai; metęs gerti – banalus ir nuobodus, nes pats nebežino, kur jo esmė. (p. 28) — Nesąmonė!
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Jeigu gėrimas yra nuodėmė, tai tik todėl, kad tai pirmiausia yra bėgimas nuo tiesos. Tiesos, kad gyvenimas yra rūstus ir atšiaurus dalykas, kad jame reikia be paliovos grumtis už save ir tau brangintinus žmones. (p. 28)
Beje, keletą (?) metų po Jacinevičiaus mirties buvo teikiama Levo [t.y. Leonido] premija (ar tik ne L.J. žmona įsteigė?) – rašytojui, tais metais metusiam gert. Dingojas, kad Aidas Marčėnas yra tapęs jos laureatu (kitų neatsimenu, o gal jis vienintelis). Kiek pastebiu, jesininščina jau beveik pasitraukusi iš rašytojų bendruomenės; yra priklausomų nuo alkoholių žmonių, bet nieko panašaus į Širvio mitą („Ne viskas / Išgerta, / Ne viskas / Pragerta, – / Aš didelį / Lobį valdau“) nebematyt.

۩ ۩ ۩
Iš Samalavičiaus straipsnio antra citata:
Urbanistinė tradicija lietuvių prozoje yra palyginti sekli, šiuolaikinio miesto įtaką žmogaus egzistencijai yra nagrinėję vos keletas autorių. (p. 24)
Kas tie keletas? Dauguma pradėtų: Gavelis, Kunčinas, pridurtų: Ivanauskaitė, gal dar prisimintų: Markas Zingeris (Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius). Vargu ar užliptų ant liežuvio Antanas Škėma (argi Balta drobulė ne iš urbanistinės tradicijos? bet kad Vytauto Kubiliaus propaguota tezė apie vieną lietuvių literatūrą taip ir netapo pamatine) ar Algirdas Landsbergis...
O kas kelintas prie urbanistinės tradicijos prišlietų Leonidą Jacinevičių? Kas dešimtas? Nors Jūratė Sprindytė jį ir apibūdina kaip „miestiškojo mentaliteto reiškėj[ą] prozoje“ (LLE). Įspūdis toks: L.J. ir jo kūryba pasitraukusi iš aktualiosios (skaitomos, reflektuojamos) literatūros lauko, švelniai tariant, primiršta. Pagrįstai, t.y. todėl, kad ten nieko, verto dabarties dėmesio, nėra? Norint atsakyti, reiktų iš naujo perskaityt Rūgštynių lauką (1968), Keičiu gyvenimo būdą (1974), Arbatą penktą valandą ryto (1979), Tris meilės dienas prie jūros (1995) ar novelių rinktinę Persėja (1989, kurios redaktorius buvau; Solveiga Daugirdaitė, 2008-ais latvių leidyklai sudariusi lietuvių novelių antologiją, jon L.J. neįtraukė: kaip rašo Laiške redaktoriui (NŽ-A, 2008, nr. 7/8), buvo nusižiūrėjusi „Debesų garbanas“, bet galų gale neįdėjo). Bent porą knygų. Pamėginsiu (atsimenu, Arbata labai patiko, bet tada tebuvau 18-metis).
O čia noriu keliomis citatomis užfiksuot vieną L.J. tekstą, kur būtent svarstomos urbanistinės lietuvių literatūros problemos, – „Apsakymo herojus gyvena mieste“ (Nemunas, 1968, nr. 2, p. 51–52). Laikui bėgant viskas taip „apsibendrina“, kad susipainioja dešimtmečiai, susilieja takoskyros, procesai, kurie tuolaik atrodė labai ryškiai, „kontūringai“...
Ne taip dar seniai, epiškai tariant, penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, kada miesto žmogus mūsų novelistikoje išmoko ne tik planus viršyti, būti visur ir visada nepajudinamu optimistu (kartais pabarti netipiškus apsileidėlius), – išmoko pykti, mylėti, pergyventi, mąstyti ir dar daug kitų gerų dalykų, – kaimo gluosniai ir beržai staiga neteko buvusios pagarbos. „Jis rašo kaimo tematika“, – tuo metu toksai pasakymas turėdavo tokią pat naikinančią [sic!] prasmę, kaip kitados: „Jis rašo kaip Maironis.“
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
[...] mūsų novelistikoje (tuo labiau jaunųjų autorių) jau tvirtai apsigyveno miesto žmogus – dažniausiai tam tikros inteligencijos individas, kuriam pagrindines savo būties problemas lemta spręsti paknopstom neriant pro jį užgriūvančios įvairiausios informacijos, masinės kultūros renginių, buitinių-tarnybinių-šeimyninių reikalų bangas. [...] Bet ar dėl to, kad tos užgriūvančios bangos vieniems kaip vanduo nuo žąsinų, ar todėl, kad neturime didmiesčių pilnąja to žodžio prasme, apsakymų personažai su savo pretenzijomis ir pergyvenimais dažnai atrodo provincialūs.Toksai įspūdis pirmiausia susidaro dėl to, kad nėra personažų įvairovės. Atrodo, aklai įtikėję, jog dabartiniame apsakyme nebūtina kurti išsamią veikėjo charakteristiką, kad reikia vaizduoti eilinį, kasdienišką žmogų, tiesiog nepastebime, kaip apsakymuose, tarytum paskutiniai mohikanai, baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. Kažkodėl įsigalėjo nuomonė, kad turiningą dvasinį gyvenimą tegali gyventi mokytojai, literatai, dailininkai ar muzikai, ir šie unifikuoti inteligentai klajoja iš apsakymo į apsakymą vienodai nervingi, ydingi ir taurūs. Toksai veikėjas pamirštamas vėliausiai po mėnesio, kol jo vietą kurio nors žurnalo puslapiuose užima kita analogiška būtybė.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Tasai miesto žmogus, ką bedarysi, ne taip toli yra pabėgęs nuo savo kaimo, ir tų ryšių nereikia nei pamiršti, nei ignoruoti, nes jie tebeturi savo atskambį dabartinio miestiečio psichikoje. Tuo labiau inteligento psichika jokiu būdu negali būti carte blanche, kur galima įrašyti kas tik patinka, jeigu to reikalauja siužetinė konstrukcija. Mano subjektyvia nuomone, verta akyliau pažvelgti į mūsų miestų gyvenimo ypatumus ir kultūros istoriją ir ne taip lengvabūdiškai pasiduoti pasaulinių standartų inercijai.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Stebint paskutiniųjų dienų mūsų novelistikos išraiškos formas, nerimą kelia tam tikra nacionalinių bruožų atrofija. Kartais atrodo, kad apsakyme įsigali kažkoks „bendraeuropietiškas“ vaizdavimo ir mąstymo būdas. [...] Ar reikia žūtbūt stengtis atradinėti tuos nacionalinius savitumus? Žinoma, ne. Bet nereikia jų ir pamiršti, nes tai be galo svarbus dabarties problemų įvertinimo „kodas“.
— — — — — — — — — — — — — — — — — —
Šiandieną turbūt daugiausia skaitome apsakymų apie žmogaus vidinės tiesos ieškojimą. Moralinių, socialinių, politinių ir filosofinių problemų nagrinėjimas daugeliu atvejų vyksta psichologinėje plotmėje. Ir keistas dalykas! Tas psichologizmas taip dažnai būna suvaržytas oficialiųjų mąstymo normų, jog ir pati problema praranda savo prasminį krūvį. Vaikšto, pavyzdžiui, po apsakymus tokie šiuolaikiniai žmonės, konjako gurkšteli, apie egzistencializmą pašneka, pypkutę parūko, o jau merginos tik ir skleidžia aplink save pasaulinį nuobodulį bei nusivylimą. O kai įvyksta veiksmo, santykio ar nuotaikos išrišimas, paaiškėja, kad herojai vaduojasi [= vadovaujasi] devyniolikto šimtmečio moralės bei bendravimo principais.
Ar dabar ką nors naujo ir rimtesnio sugalvotumėm prikišt ano laiko (7-o dešimtmečio antros pusės) Lietuvoj kurtai novelistikai? Kita vertus, kalbėdamas apie novelių personažus, L.J. labai daug pasako ir apie pačius novelistus: nesukursi už save sudėtingesnio, komplikuotesnio įtikinamo personažo, deja. Pvz.: „[A]psakymuose [...] baigia išmirti bent kiek įdomesni žmonės. Supanašėję jų konfliktai, pasaulio suvokimas ir net vidinės charakteristikos. [...] unifikuoti inteligentai [...]vienodai nervingi, ydingi ir taurūs.“
Suprantu, retai kam beįdomu, kas ten kažkada toj mūsų literatūroj darės, dabar dominuoja klausimas: kas naujo? To laiko literatūros kūriniai vis dažniau tampa sovietmečio kultūros studijų šaltiniais. Tuo atveju jų estetinė vertė tyrėjui visiškai nesvarbi. Staiga prisiminiau, kad apie tai prieš beveik septynetą metų yra rašęs Sigitas Parulskis:
Pastaruoju metu vertinant lietuvių literatūrą vyrauja dvi tendencijos: visa (ar beveik visa) tarybiniais laikais kurta literatūra yra nieko verta, nes ji iš esmės buvo arba senamadiška agrarinė, arba ideologizuota oficiozinė, o liberalioji buvo kuriama tik keleto pavienių „pusdisidenčių“ arba egzilyje, už Atlanto. Antrasis variantas – atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje nesukurta nieko gero, kadangi tvyro slogus vertybinis (estetinis, moralinis etc.) chaosas, kurio vardas – postmodernizmas, profesionalumo lygis žemas, literatūros madas ir skonius diktuoja ne estetiniai kriterijai, o komercinė intuicija. Nėra labai svarbu, kurios stovyklos šalininkai teisūs (vargu ar tokiame ginče apskritai būtų galima paskelbti nugalėtojus), tačiau visą šį vaškinių figūrų muziejų, vadinamą „tarybinio laikotarpio literatūra“, iš tiesų metas inventorizuoti, kadangi tai būtų vienas iš būdų „sujungti“ šias dvi literatūras. (ŠA, 2003-05-31, „Ekskursija į vaškinių figūrų muziejų“)
Rašydamas „inventorizuoti“, spėju, S.P. turėjo galvoj „iš naujo perskaityti“.

P.S. Šio įrašo pirmoj digresijoj prisimenant Parulskio Laišką buvo minimas knygrišys Ferdinandas Saladžius. VGTU bibliotekos Galerijoj A 2009-12-14–2010-01-15 veikė pirmoji autorinė jo darbų paroda. Suprantu, šaukštai popiet, tai nors pasiskaityt galima, pvz., čia.

2010-01-12

(55) Rastinukai, vi: Cvirka Sovietų Sąjungoj, 1938

Pjūvis: Vienkartinis dailės ir literatūros leidinys (Vilnius, 1938-06-25), p. 35 (Kronika):
Sovietų Sąjungos Rašytojų Draugija premijavo 2500 rublių mūsų rašytojo Petro Cvirkos romaną – „Žemė maitintoja“, kuris yra išverstas į rusų kalbą [Земля-кормилица, Maskva, 1937, vertė Aleksandras Bauža] ir turėjęs Sovietų Sąjungos skaitytojų visuomenėj didelį pasisekimą. P. Cvirka su žmona vieši Maskvoj. Savo kelionės įspūdžius rašo Lietuvos spaudoj.
Nedera skaičiuot svetimų pinigų, bet vis tiek smalsu, kokia tos premijos vertė. Mėginau ieškot, koks tada Sovietų Sąjungoj buvo, pvz., vidutinis atlyginimas, kas kiek kainavo ir pan., kad suvokčiau, ką tie 2500 rublių tada ten reiškė, – deja, nieko aiškaus neradau.

Iš Cvirkos įspūdžių (Dienovidis, 1938, nr. 6):
Ypač Sovietų kolegos parodė gyvą susidomėjimą mūsų senąja ir jaunąja literatūra. Visa eilė redaktorių ir leidyklų direktorių prašė nurodyti, ką jie galėtų geresnio išsiversti į savo kalbą iš lietuvių literatūros. Klausinėjo apie mūsų literatūrinius sambūrius, rašytojų profesinius reikalus, apie mūsų folklorą, pasakas, žurnalus. Šis bruožas dominuoja kalbantis su visais kultūringais Sovietų piliečiais: daugiau jie klausinėja, teiraujasi, negu patys giriasi arba pasakojasi. [Labai simptomiškas pastebėjimas!] Ne vieną kartą prašomas turėjau apsimesti artistu ir Sovietų poetams padeklamuoti lietuviškų eilėraščių. Nors mano repertuaras gausumu ir artistišku atlikimu nepasižymėjo, tačiau Sovietų kolegoms patiko ši savotiškai skambanti kalba ir jos giesmininkų ritmas. [...]
Visą viešnagės pas Sovietų rašytojus laiką jaučiausi ne tiek svečias, kiek savas tarp saviškių. Daugelis jų parodė tikrą draugiškumą, dėmesį, simpatijas, kurias norėčiau priskirti ne sau, o mūsų progresyviajai, humaniškajai literatūrai.
Kai pagalvoji, Maskvoj Cvirkai buvo sukurtos tokios sąlygos susireikšminti, kokių Lietuvoj nebuvo patyręs. Taip, tuštybė, bet kad žmogus silpnas tvėrinys. Ir kiek iš mūsų tiems gundymams būt atsispyrę, nepraskydę? Tikrai mažuma.

2010-01-09

(54) Rastinukai, v: iš nacionalinės premijos laureato biografijos, 1994

Literatūra ir menas, 1994-03-12:
























O mes dar virkaujam dėl dabartinio sunkmečio... Autoironija labai sumenko.

2010-01-08

(53) Pustrečios digresijos: Brazdžionis, Parulskis, Jacinevičius

Kultūros barų 12-am numery yra Almanto Samalavičiaus straipsnis „Beveik normalūs“. Pastarųjų dviejų dešimtmečių lietuvių literatūros vaizdelis, rašytas pirmiausia turint galvoj kitakalbius skaitytojus – KB yra Eurozine the netmagazine partneris, – vertimas į anglų kalbą jau paskelbtas: „Almost normal“. Šiek tiek sutrikdė pavadinimas: nieko neįdomesnio negali būt už „normalią“ literatūrą, bet čia tikriausiai ironija užslėpta. Tada visai neblogai.

(i) Brazdžionis : Parulskis – 125 000 : 11

Iš Samalavičiaus straipsnio (apie tuos laikus, kai dar buvom nenormalūs):
[...] Lietuvoje Bernardo Brazdžionio, garsaus egzilio poeto, poezijos rinktinė buvo išleista 100 tūkstančių egzempliorių tiražu ir beregint išgraibstyta! Žvelgiant normalaus Vakarų piliečio akimis, toks poezijos knygos tiražas šalyje, kur gyvena vos šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, yra kažkas iš fantastikos srities... (p. 21)
Ir atminty iškilo viena korektūra. Blusinėdamas leidinio 300 Baltic Writers maketą, straipsny apie Brazdžionį pataisiau:
The 1989 edition of his poetry, Poezijos pilnatis (Full Moon of Poetry), was printed in a record number of [100,000 =] 125,000 copies.
Prieš tai su kolege D.M. aptaręs, ar verta tikslint. Prieš keletą metų vesdamas šeštadieniais per Lietuvas radiją viktorinas, buvau pateikęs klausimą (lengvą, kad greit atsirastų, kas atsako) apie didžiausią poezijos knygos tiražą. Bemat buvo atsakyta, kad B.B. Poezijos pilnatis ir kad 100 tūkstančių. Bet į studiją paskambino vardu pavarde pristatydamas leidėjas Vilius Užtupas ir kaip vad. Jasukaitytės „Sietyno“ (teatro ir kultūros studijos; patikslinau, kad nesipainiotų su mūsų leistu žurnalu) knygas po spaustuves ganęs asmuo patikslino: buvo papildomas tiražas – dar 25 tūkstančiai atspausdinta. Šaltinis patikimas, nusprendėm.
– O jis dar gyvas?
– O ką? Jau? – Pagooglinau. Taip, a.a., †2008-08-29. Pirmasis Lietuvoj pradėjo leisti miniatiūrines knygutes. Ką yra išleidęs, galima pasižiūrėt čia: http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/miniknygos.lt.htm. Ir prisiminiau vieną vėjavaikišką akibrokštą – bene vienintelį pavykusį bandymą laikinai paglemžt iš V.U. mažiausios lietuviškos knygos autoriaus ir leidėjo titulą.

Buvo 1994-ų spalio trečias dešimtadienis, lapkričio 7-ą Menininkų rūmuos (dab. Prezidentūroj) turėjo vykt „Baltų lankų“ leidyklos naujų knygų pristatymas (turėjo būt pristatyta pradėtoji „Literatūros kolekcija“, pagaliau išleista estetikos antologija Ties grožio vertybėmis, Baranausko rinktinė ir kt.). Tada BL glaudėsi Kultūros barų redakcijos dviejuose nuomojamuose kambariuose Universiteto gatvėj (dab. Prezidentūros priimamasis), viršutiniam aukšte. Kavos leisdavomės gert į pirmą aukštą – „Lietuvos“ ansamblio kavinę. Vieno tokio kavagėrio metu (a.a. redaktorė ir vertėja Rasa Jurgelėnaitė, maketuotoja Ramunė Januševičiūtė ir —vg—) ir kilo mintis: reikia Sauliui Žukui padaryt siurprizą – jam nežinant išleist ką nors tokio ir ten pat pristatyt. Be to, dar viena sąlyga: kad praktiškai nieko nekainuotų.

Vladimiro Gulevičiaus nuotrauką perfotografavau iš 7MD-ų
Net nebeatsimenu kuriam nuslydo nuo liežuvio: gal kokią mažiausią? Tada mažiausia V.U. išleista knyga buvo 18×20 mm. Kad pavyktų sumanymas, būtiniausiai reikėjo dar vieno žmogaus – knygrišio. Tad ir kreipėmės į Ferdinandą Saladžių. Gerai, įrišiu. Bet nedaug, nes lapkričio 7-a jau čia pat. Sutarėm: darom 15×20 mm 11 egz., o Ferdinandas dar pridėjo: kietas įrišimas. Dabar: ką? 1994-10-22 Šiaurės Atėnuose buvo išspausdinti trys Sigio Parulskio eilėraščiai, vienas jų – „Laiškas“. Tikrai gražus. Palygint ilgas. Svarbiausia – naujas, neįdėtas į tuolaik ar tik ne spaustuvėn jau išvežtą rinkinį Mirusiųjų. Bet: dauguma eilučių per ilgos – tektų dirbtinai „užlaužt“. Sigis paprašytas pats „patrumpino“ – perlaužė eilėraštį iš naujo, kad eilutėj būtų ne daugiau kaip po tris žodžius (prielinksnių ir jungtukų neskaitant). Kad būtų ne žaisliukas, o tikra knyga, iš Knygų rūmų išgavau ISBN 9986-403-49-9 ir UDK: 888.2-1, Ramunė sumaketavo, Ferdinandas įrišo, dar pasiūlė giliaspaudinio šrifto skaičiais sunumeruot egzempliorius. Duomenys tokie: 15,5×19,8 mm dydžio, 4 mm storio, 0,96 g svorio, 40 p. Pristatyta 1994-11-07, agentūra „Factum“ buvo įtraukusi į Lietuvos rekordų knygą, kur išbuvo iki 1996-ų, kada V.U. susigrąžino laurus: Lietuviškai knygai 450, dydis – 14,1×16,5 mm, storis – 5,1 mm, svoris – 0,95 g, 64 p., 120 egz. Nors iki šiol S.P. Laiškas – mažiausia lietuvių poezijos knyga, kietai įrišta, o ne apipjauta brošiūra. Be to, net su kaptalais.
Liudvikas Jakimavičius recenziją apie šią knygą – tai, kas ŠA buvo eilėraštis, virto „lyrine meilės poema iš trijų solidžių dalių“ – baigė taip:
Gyvenime nesu skaitęs tokios mažos ir geros knygos. (7MD, 1994-11-11)
Tiek to pirmojo nukrypimo į Brazdžionio rinktinę ir Parulskio antrą poezijos knygą. Kita dalis (pusantros digresijos) vadinsis „Leonidas Jacinevičius: apie alkoholį ir miestiškąją prozą“ (dar reikia šį tą patiksint, paskaitinėt).

(52) Dėl juoko: viskis ir blogėris

1
Kartkartėm vis užsuku į skaitytą.lt. Šaunuolis Justinas Žilinskas – iki šiol nenuleidžia rankų! Iš kur […] tiek valios geležinės? Ir tvarkyt, ir dar rašyt.
Bet akis šįkart užkliuvo ne už jo, o už Neringos Dangvydės recenzijos „Tarp kalbos ir peizažų“ apie Arvydo Šliogerio leidinį Melancholijos archipelagai: Žodžiai ir vaizdai. Tiksliau, komentarų:

Klia 2009-11-19 19:03:03: apie ką knyga?:]
Neringa 2009-11-22 15:04:48: Apie Viskį ir apie Niekį :) Tiesiog A. Šliogerio filosofija įvairiais pavidalais, tiek raštu, tiek nuotraukomis.
Lauktina Šliogerio knyga: Apie sensmą ir viskį.

2
Kapstydamas medžiagą įrašui apie Metų žodį, nusikapsčiau iki čia: http://subscribe.ru/catalog/linguistics.lexicon. Užsisakiau siūlomą Дар слова: Еженедельный лексикон Михаила Эпштейна. Kas savaitę ėmiau gaut tą naujienlaiškį. Visai įdomu paskaityt. Tuolab kad kai kurie Epšteino siūlomi nauji žodžiai tinkami ir mums. Pvz., ambipatija – simpatija ir antipatija kartu (myliu ir nekenčiu) arba chronokratija („Хронос сильнее демоса. Миром правят хронократы – диктаторы мод, фасонов, технологий, методологий, те, кто заинтересованы в скорейшем устаревании всех вещей и идей, чтобы заполнить рынок новыми.“)
Bet šis įrašas – dėl juoko, tad ton pusėn ir suku. Siūlo Epšteinas ir tokį naujadarą:
злобрО – добро, которое оборачивается злом и даже хуже зла („загоним человечество к счастью“)
Kas išeina, sujungus mūsų žodžius blogis ir gėris? Bloggėris; viena g turi iškrist (nes mikčiot verčiantis hiatas susidaro), ir lieka blogėris. Apibendriname: blogger – ne tik tinklaraštininkas ar a blog publishing system; tai ir gėris, kuris virsta blogiu ar kuo nors dar baisesniu.

2010-01-05

(51) Šileikos paštamenis ir kiti sektantų džiaugsmai

Nota lyg ir sau, lyg ir kitiems, bet visai ne bene: juokingas man atrodo požiūris į metų skaičiaus kaitą – lyg visi buhalteriai būtume: užbraukei 2009-12-31 brūkšnį, susumavai, subalansavai, ir pradedi iš naujo: 2010-01-01. Continuum, tolydus – laiko esminis požymis, nors ir bandoma pertraukt, „skiemenuot“ laiką.
Košmaras, kokių tik banalybių neateina į galvą! Ir kodėl reiktų teisintis, kad šį įrašą pradėjau kurpt 2009-ais, o baigiau 2010-ais (ir ne tik šį – perfekcionizmas yra nuspaudęs stabdžius ir kitų praėjusiais metais pradėtų įrašų).

Pirmiausia – kodėl įrašo pavadinime pavartotas žodis „sektantų“. Prie Andriaus Užkalnio teksto „Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų“ lryte.lt buvo ir toks komentaras:
124. Kultūrininkai - sektantai 14:46 12-13 (IP: 77.240.253.220): Esu knygų rinkos žinovas, tad pasidalinsiu žiniomis... Ką Lietuvoje reiškia sėkmingai perkama knyga ir tikriems kultūrininkams jau įtartina knyga? Koks tai tiražas?.. Dažnai - tik 3, 5-4 tūkst. egz. Kartais - 5000 egz. Taip, tik tiek. Brigitos [tikriausiai = Kristinos Sabaliauskaitės] knyga [Silva rerum] turbūt leista pirmu tiražu 1500-2000 egz., o kartota irgi panašiu tiražu. Juokingi skaičiai... Neverti didelio šurmulio. O ką reiškia neperkama ir tikriems kultūrininkams neįtartina knyga? 700-1000 egz., kartais - 1500 egz. O kas tai yra? Ar tokia knyga išvis yra kultūros reiškinys? Ar tai nėra leidiniai, skirti keistai sektantų grupei? Kultūrininkai yra sektantai tuo požiūriu, kad jie atkakliai neigia akivaizdžią realybę ir toliau aukština savo literatūra, kuri kuo toliau, tuo labiau nereikalinga žmonėms. Greitai ta literatūra bus leidžia 300-500 egz. tiražais, bet vis tiek Gerbas ir kiti "kritikai" ją reikšmingai recenzuos. Beje, pagal pardavimus taip dabar yra: iš 700-1000 egz. tiražo parduodama tik 200-500 egz. Sekta ir sektantai...
(Vietoj komentaro komentaro – Laimos Kreivytės du sakiniai: „Šiandien, kai kultūros kūrybą keičia kultūros vadyba, kultūra vis dažniau matuojama skaičiais. Neretam kultūros funkcionieriui skaičiavimo pomėgis atvirkščiai proporcingas skaitymui – kuo daugiau skaičiuojama, tuo mažiau skaitoma“; iš str. „(S)kul(p)tūros likimas“.)

Bet vis tiek pirmasis įrašo sakinys tebūnie toks: 2009-12-22 Žvėryne esančiame restorane „Jalta“ (Vykinto 17a) vyko Čiabukos liudytojų susirinkimas – buvo pristatyti du sektos VB&KK spaudiniai.
Pirmasis: Ričardo Šileikos atvirlaiškiai, padirbinti ir surašyti Vilniaus mieste, be jokių ypatingų progų išsiųsti artimiems ar tolimiems bendraminčiams (tiražas 500 egz.). Pradžioj kalbėjęs variaburnininkas Tomas S[lombas] Butkus, sumetęs leidybos reikalus su kitaknygininkais, sakė, kad tai esą ilgiausią pavadinimą turinti lietuviška knyga. Gal ir taip. O apie čiabukus (palietuvinta chapter books) nebenorįs kalbėt, nes jau kalbėjęs daugiau negu 10 metų. Prieduras: ne tik kalbėjęs, bet ir vienintelis Lietuvoj kūręs/leidęs, bjauriai tariant, ekskliuzyvinius daiktus (jei kam smalsu, žr. http://www.varioburnos.com/). Ir aš šį tą pavapaliojau. Bet va kai prireikė tuos šnekalus užrašyt, tai ir užstrigau. Ir formuluočių tikslumo pasigedau, ir apskritai – juk nieko tokio, ką verta būt užfiksuoti, nepasakiau. Bet: tinklaraštininkas, atsiprašant, įsijaučiau esąs, įrašų kurpėjas. Tad tuštybė ir nugalėjo.

Keli teiginiai ir pasvarstymai apie R.Š. paštamenį

Ričardo Šileikos atvirlaiškiai [etc.] –pirmasis lietuvių mail arto (tiksliau – snail mail arto) leidinys.
Atvirlaiškio esminė savybė – vartaliojamumas. Vienas bjauriausių žodžių, kokį esu užrašęs, nors tai, ką darai išėmęs iš pašto dėžutės sukurtą (ne nupirktą – čia esmė!) atvirlaiškį – jį vartalioji – vienas maloniausių veiksmų, – nes vienodai įdomus ir aversas, ir reversas.
Va dėl to ir ištinka nuostaba verčiant knygą: atvirlaiškio aversą ir reversą matai sykiu, ko nepatyrei laikydamas rankoj tikrą atvirlaiškį. Atliktas skrodimas.
Apie aversus. Nuotraukos (dažniausiai ironiškos), koliažai iš to, kas neieškant atrandama, svetimų tekstų susavinti fragmentai ir kt. Įdomu, smagu, nors, lediniu žvilgsniu iš mail arto istorijos aukštybių žvelgiant, lyg ir nieko iš principo nematyto aversuos nėra. Ir nebūtina, nes įdomiausias R.Š. atveju vaizdo (averso) ir atvirlaiško teksto (reverso) dialogas. Kaip rašoma vienam reverse, „kai žodis faktai įgyja žodžio komentarai skonį“.
Apie reversus. Kadangi dauguma paštamenininkų vaizdininkai, jiems tekstas (laiškas) nebuvo svarbu (pristatant jų menus, beveik visada rodomi tik aversai). R.Š. – turintis savo stilių raštininkas (eilėraščių, kronikų, el. laiškų ir SMS-ų). Ką jis ir atvirlaiškiuos užrašo – dažniausiai turintys estetinės vertės tekstai, be to, dažnai paaiškinantys ir reversų genezę, juos pratęsiantys, papildantys. (Toliau kraigaliojant, reiktų pavyzdžių telktis, o tai daryt techniškai sudėtinga; tad tebūnie gana.)
Griežtai formaliai vertinant, kai kurie minimon knygon patekę atvirlaiškių atvaizdai – ne snail mail artas, nes be pašto išsiuntimo ir gavimo antspaudų. Bet pasitelkęs vaizduotę įžiūriu tas žymas ir žymes, kurias paliko paštas. Taip jau yr su tais (atvir)laišk(i)ais – pasiuntei, ir dažnai nebesugausi, nors ir ne vėjas. Nors teoriškai ir yra galimybių.
P.S. (1) Rimtesnių svarstymų apie mail artą ir konkrečiai apie R.Š. atvejį pasiskaityt (taip pat pavyzdžių pamatyt) galima tekstuose.lt. (2) Kad būtų dar aiškiau, kas-kur-kada-kaip, neprošal perskaityt Aistės Kisarauskaitės pokalbį su R.Š. ŠAtėnuos.

۩ ۩ ۩
Tąvakar buvo pristatyta dar viena knyga –1920-ais parašyta Jevgenijaus Zamiatino antiutopija Mes (iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko). „Kitų knygų“ galva Gediminas Baranauskas paapgailestavo, kad šios knygos pasirodymas, deja, netapo įvykiu, kad geriausiai ją būtų galėjęs pristatyt Leonidas Donskis; priminė, kad Zamiatino Mes turėjo įtakos Aldous Huxley Puikiam naujam pasauliui, George’o Orwello 1984-iesiems.
Deja, kad ir koks reikšmingas antiutopijų istorijai šis kūrinys, totalitarinės Vieningosios Valstybės vaizdas ne toks įspūdingas kaip, tarkim, Orwello sukurtasis. Smulkmena, bet turi reikšmės: per toli, net į XXIX amžių, Zamiatinas nukėlė veiksmą… O dilema: laisvė vs laimė per tuos dešimtmečius (nuo 1920-ų) įgavo tokių niuansų, kad romano veikėjui inžinieriui D-503 (ir jo autoriui) net negalėjo prisisapnuot.

Po trisdešimt abiejų (Šileikos ir Zamiatino) knygų egzempliorių buvo paversti tikrais čiabukais – rankomis įrišti, sunumeruoti. Aišku, jie ir brangesni turėjo tapt (regis, po 99 Lt norėta prašyt). „Pirkdami knygą, paremsite netradicinę leidybą“, argumentavo leidėjai. Tik kad juokingai išeina: kas turi pinigų, tam menkai rūpi „netradicinė leidyba“, o kam rūpi – tas laukia, kad gautų dovanų netradiciškai išleistą knygą.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)