(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-11-20

(541) Užparaštė, lxxx: apie klaidą, daugiau negu korektūros

2002-02-22 Jonas Mekas ėmė ir parašė laišką Literatūros ir meno redaktoriui:
1971-ais metais „Vagos“ leidykla išleido mano poezijos rinktinę „Poezija“. Manęs neatsiklausę leidyklos redaktoriai išėmė iš vieno eilėraščio vieną žodį, be kurio visas eilėraščio ritmas staiga griūva.
Dabartinė, ką tik išėjusi papildyta mano poezijos Rašytojų Sąjungos leidyklos laida tą klaidą pakartojo. Klaidos pakartojimo priežastis: leidykla manęs nepagerbė korektūros lapų peržiūra.
Kadangi šitos klaidos atitaisymas man yra labai svarbus, aš prašyčiau, kad „Literatūra ir menas“ atspausdintų tą eilėraštį taip, kaip jis turėtų būti. Klaidą – praleistą žodį „vis“, rasite naujosios laidos 175-tam puslapy. Trečioj strofoj, užuot
man visviena
turėtų būti:
man vis visviena.
Čia dabar duosiu visą eilėraštį [tai eilėraštis iš Jono Meko poezijos kanono, jei adekvačiai aš jį, J.M. poezijos kanoną, suvokiu]:
Einu aš vienas
ir nusiminęs,
ir plaukia aimanos
man iš krūtinės,

ir, rodos, viskas
pasauly juoda,
ir niekas širdžiai
džiaugsmo neduoda.

Vakarą, rytą,
naktį ir dieną,
žiemą ir vasarą –
man vis visviena:

širdis vis, rodos,
plyšta perpus,
ir vis galvoju
apie namus.
Esu redagavęs Meko knygų. Žinau, jis kartais būna be argumentų visažinis (atkreipkit dėmesį į autorinę valią:  Semeniškių idilės; Reminiscensijos (1997); kad ir kokius argumentus, mano manymu, nesugriaunamus, telkiaus, kad turėtų būt: reminiscencijos, niekas nesuveikė; J.M. į juos nereagavo). – O va šiuo prisimintu  atveju – esu visiškai Jono Meko pusėj: be to vis eilutės ritmas išties suklumpa, pritrūksta vieno skiemens, be to, nebelieka atliepo paskutiniame posme; kita vertus, suvokiu, kaip tas skiemuo dingo 1972-ais: užrašymas visviena yra taisytinas į vis viena (redaktorių, korektorių pareiga), tada eilutė tampa su dviem vis pagrečiui: „man vis vis viena“; nei šis, nei tas, ergo, vienas vis išbrauktinas (mėginu atkurt minties eigą). – Rašybos taisyklės, paisant logikos, iškastravusios ritmiką.
Išeitis? Būčiau palikęs netaisyklingą (kartu/atskirai) rašybą: man vis visviena; tuolab, kad šitas principas kaitaliotas (pvz., tur būt atskirai išskiriant kableliais vs turbūt kartu neišskiriant ir pan.). Esmė: sutrikdyt eilutės ritmą niekam nevalia; tada jau vietoj vis viena racionaliau siūlyt keisti į wszystko jedno :)

5 komentarai:

  1. „Gimtojoje kalboje“ (2008, nr. 2) buvo Sventicko straipsnis panašia tema „Apie Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinio „Tebūnie“ redagavimą“. Jis rašo:

    „Leidėjai yra patyrę, kad lietuvių iševijos autoriai mėginimams ką nors taisyti labi jautrūs. Paprastai iš anksto pareikalauja nieko nekeisti. Siečiau tai su liūdnais sovietmečio prisiminimais, kai be didesnių ceremonijų būdavo taisoma ne tik kalba...“

    Meko istorija su vis – gera iliustracija.

    Sventickas aprašo, kaip redaguodamamas siūlė Liūnei Sutemai šiokių tokių pakeitimų, ypač skyrybos; kai ką priėmė, bet daugiau atmetė ir eilėraščiuose liko keisčiausų (mūsų požiūriu) kalbelių, pvz:
    ...tu man, lyg gili sietuva... ir pan.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man labai patiko Jūsų riktas: kalbelių. Pavyzdys, kad kartais suklystama teisingai. Net pernelyg:)

      Panaikinti
    2. Oi, tikrai, kiek rinkimo klaidų privariau, net keturias :(
      Nors lyg ir perskaičiau...

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)