(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-12-28

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):
Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.







Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.
[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

2014-12-24

(704) Paskutinis šių metų įrašas



Dar vieni metai galop.
Pažiūrinėjau, ką esu čia per tą laiką pribaksnojęs. Gal koks trečdalis įrašų šio to ir verti.
Dėkoju visiems skaičiusiems, o ypač komentavusiems (noris tų reakcijų, noris; negražu būtų meluot).

Šviesių švenčių!
Ir Ryszardo Krynickio „teisingas“ eilėraštis, išverstas RoRa:
Maniau, jog lavinu atmintį,
o tai ji daro su manim
ką nori.
Gyvėkim!

2014-12-23

(703) Tarp kitko: apie prozos poveikį, 1918

Esu užfiksavęs apie poezijos poveikį, šįkart – apie prozos.
Jonas [būsimasis] Aistis, pradėdamas rašinį „Vincas Krėvė – sodžiaus buities vaizduotojas“ (Naujoji Romuva, 1939, nr. 44), įpuola prisiminiman:
Aš dabar gerai neatsimenu, bet, rodos, 1918 metų rudenį tėvas parvežė Vilniaus kalendorių. Kadangi jame paveiksliukų, rodos, nebuvo, tai iš vakaro nieks į tą kalendorių nė nežiūrėjo. Išskyrus gal brolį, kuris pirma vienas sau, būdavo, knygas skaito, o jei randa, būdavo, tinkamą, tai ir visai šeimai balsu paskaitydavo. [...]
Rytojaus rytą su pirmaisiais gaidžiais tėvas mus prikėlė kultų, bet šalo, tai pabaigę vieną klojimą atėjome trobon šiltųsi. Ir šit brolis pradeda skaityti [Krėvės „Silkes“]. Skaito, skaito, ogi žiūriu, ypač pradėjus sapną, kad nė šis, nė tas nuo to skaitymo darosi – auga ašaros ir nors su joms ką nori daryk. Pažvelgiu į motiną – ta ne juokais ašaroja, o ir iš brolio balso jau per daug matyti, kad ir jis vos vos nusitramdo, gi tėvas pasakė: tai turbūt jau neisime daugiau šįryt kulti, ir užpūtė žibintą, kurį visą laiką laikė rankose. (p. 786)
Išties išties, liūdna ta mūsų klasikinė proza. (Galvoj sukirbėjo retorinis klausimas apie šiųdienius skaitytojus. Bet jis būtų nekorektiškas.)
P.S. Jei ne Baku, nebūt tokio Krėvės, kokį suvokiam. – „Kokia tu graži iš tolo!“

2014-12-20

(702) Miscellanea rerum, v

— užfiksuota 2014-ų antroj pusėj —

medaliukas 1861-08-06 manifestacijai Vilniuje atminti
(α) dėl žodžio
Vartinėdamas skaitinėdamas žiūrinėdamas pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje, vis kliuvau už medaliuko.
Tokį daiktą vadinu medalikėliu; žinau, kad tai lietuviškai sumažybintas lenkiškas medalik, bet vis tiek jis „tikriau“ skamba už medaliuką. – Škaplieriai juk irgi ne lietuviškai, bet prie jų, regis, nekimbama?

(β) netikėtas palyginimas
Teresė Mikeliūnaitė 1980-05-31 laiške bičiulei Danutei Krištopaitei apie nuovargį po dienos darbų:
... noris tik krist ir gulėti kaip numestam.
(γ) priešingas veiksmas
Dažnai pasakom ar parašom: ėmė ir įsikalė žmogus ką nors galvon. O priešingas veiksmas? Jonas Aistis:
Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad mes esame tautiškai atsparūs. [...] Jei lietuviai visiškai neištautėjo, tai turime būti dėkingi iš dalies lietuvio nerangumui. („Tauta ir valstybė“, Santarvė, 1953, nr. 5, p. 12)
(δ) apie saulėlydžius
Teoriškai tarsi aišku: priklausomai nuo geografinės padėties, perėjimas iš dienos į naktį turi skirtis. O konkrečiai? Paulius Jurkus:
Čia, New Yorke, nėra tų birželio vakarų kaip Lietuvoje, kai ilgai ilgai švyti vakaris dangus ir sukelia ilgesį, atneša svajonę. Čia prieblanda trumpa, nes atskuba naktis, neleisdama žmogui nei svajoti, nei ilgėtis. – Toje prieblandoje suskambėjo telefonas ir atnešė žinią, kad šiandien, birželio 13, 1:30 v. popiet Washingtone mirė poetas Jonas Aistis... (Darbininkas, 1973-07-06)
(ε) tikęs įvardas
Yra poetų, yra eiliakalių. O per vidurį, toks neutralesnis? – Eiliarašys – taip save vadino Juozas Miliauskas-Miglovara, iki gyvenimo pabaigos griežtai laikęsis savųjų rašybos principų, net Vaižganto patarimų neklausęs (todėl ir neišėjo joks jo eilėraščių rinkinys nepriklausomoj Lietuvoj, tik 1928-ais pats Šiauliuos išsileido 11 puslapių studijėlę Viduklės krasztas). Toks jau buvo tas žemaitis bajoras Jozapas Miileuuskis.

(ζ) užfiksuotina žodžio reikšmė
Yra vartojama: žemininkai =/≈ tie, kurių eilėraščiai paskelbti antologijoj Žemė; lankininkai = aktyviai bendradarbiavę žurnale Literatūros lankai; trečiafrontininkai – susispietusieji apie žurnalą Trečias frontas; keturvėjininkai – apie Keturis vėjus.
Jonas Aistis, rašydamas in memoriam Juozui Tysliavai („Vietoj žemės žiupsnio“, Draugas, 1962-01-20, nr. 17, p. 3) ima ir pavartoja įvardą vėjininkai (platesnį negu keturvėjininkai).
Žodis vėjininkai turės būt fiksuotas LKŽ; nesinorėtų, kad tik viena reikšme: tie, kurie daro elektrą, pasitelkę vėją.

2014-12-18

(701) Tarp kitko: sugestija komparatyvistikos mėgėjams

amaniau: dabartinei jaunumenei anglų kalba tas, kas mums buvo rusų, tik nežinau, ar jie poeziją ta kalba skaito. Bet gal kas ims ir susigundys pagretint.
Jorūnė Jonikaitė (ar tik ne lietuvių kalbos istoriko Petro Joniko dukra?) straipsnely apie Joną Aistį (buvo išsp. Bostone ėjusio Keleivio angliškoj skilty; datos nežinau, LLTI BR F100 yra tik iškarpa):
I could compare him to many poets and discuss their styles and content. The only comparison I will make between Aistis and any other specific poet, however, is to say that his style, ideas and presentations are most like those of the English poet, A. E. Housman. I chose Housman as a comparison only to clarify the type of poetry involved.
Aistis, like Housman, is not a modern poet, but his metered flowing verses are just as passionate and as true as the unstructured and sometimes incomprehensible verse of tomorrow’s bitter poets.

2014-12-17

(700) Beveik dėl juoko: apie kūrybiškumą


neilgtrukus, po gero mėnesio,
bus išrinktas kūrybiškiausių 2014 metų knygų dvyliktukas
(įdomu, ar papuls Tomas Vaiseta su savo Paukščių miegu?
– jei dalyvaučiau svarstymuos, siūlyčiau, nors tik PK)
vasario vidury
(o tiksliau: prieš pat Vilniaus knygų mugę)
viena iš tų dvylikos bus nubalsuota esanti -iausių -iausia

----------------------
Paryžius, 2012-10-11
nekūrybiška | kūrybiška

2014-12-16

(699) Susieji – ir [pamanai: gal geriau nereikia], xx

Roma, piazza Benedetto Cairoli, 2014-03-21
– Geriausia pirmosios Lietuvos Respublikos leidykla (t.y. daugiausia išliekamąją vertę turinčių knygų išleidusi)?
– Be abejonės, Antano Kniūkštos „Sakalas“. (Dar labai vertas dėmesio Antano Vaičiulaičio tekstas „Lietuvos knygų sakalas Antanas Kniūkšta“, žr. DrgK, 1983-09-17.)
– Ar galėjo toks žmogus likt nepaskelbtas „tarybinės liaudies“ priešu?
– Vargu. Nepadėjo ir tai, kad Petras Cvirka tik „Sakalą“ pripažino. Kad pirmąją Juozo Baltušio knygą buvo išleidęs.
1944-ais išdangintas keturiolikai metų į Vorkutos lagerius. Kaunan grįžęs, sunkiai vertės, gyveno skurdžiai; juo, vienišu, rūpinos, kiek pajėgė, ir čia esantys (Dominykas Urbas, Vytautas Sirijos Gira ir kt.; Antanas Venclova mėgino išrūpint didesnę pensiją, deja, nesėkmingai), ir ten atsidūrę – siuntinius siųsdami (pvz., Jonas Aistis).
Sirijos Gira 1970-07-13 laiške Aisčiui:
Taurus tai žmogus, tas Kniūkšta, bet jau senas [tuoj 78-eri], ir sveikata – kaip seno žmogaus. Nors duok Dieve mums sulaukti jo amželio... [Sirijos Gira 85-erius perkopė, o Aistis mirė nesulaukęs 70-ies] Manau, po šimto metų susilauks savo paminklo kokiam skvere, nors jam ir bus vis tiek.
Ir visai nenorom prisiminiau vieną Romos skverą, kur nuo 1906-ų stovi Eugenio Maccagnanio sukurtas paminklas Kroatijoj gimusiam, Romoj mirusiam patriota e politico italiano Federicui Seismit-Dodai (1825–1893) su knyga rankoj. – Sėdėjau ant suolo tam skvere ir svarsčiau: tikriausiai labai italų pagarbos vertas asmuo buvo, bet – balandžiai negerbia italų nuomonės, kaip ir kitų humanoidų nuomonės negerbia; teisingai juos Gavelis iškeikė.
— Ir pamaniau: nereikia Antanui Kniūkštai paminklo kokiam skvere, nereikia, kad balandžiai ant galvos šiktų, bet va gatvė Kaune jo vardu tikrai pavadintina. Nėr tokios. (Net nustebau, kad nėr.)

(698) Visiškai tarp kitko: 1–2–3 (ne valsas)

išpažinau meilę triptikams; ji begalinė: Paryžius, 2012-10-16




2014-12-14

(697) Visiškai tarp kitko: ratas ir du dviračiu

— patinka triptikai, silpnybę jaučiu (trys – jau kompanija)

Roma, via degli Ibernesi, 2014-03-21
Roma, via Angelo Emo, 2014-03-22
Vilnius, šalia buv. Puškino skvero, 2014-03-26

2014-12-13

(696) Užparaštė, civ: apie suskliaustus komunistus

Literatūroj ir mene 1968-08-10 buvo išspausdintas poleminis Vytauto Kubiliaus straipsnis apie kritiką „Kokios perspektyvos?“
Kubiliaus tezė: literatūra per dešimtmetį labai smarkiai pasikeitusi ir jos nebegalima vertinti vakarykščiais matais, „nes jie nebeatitinka literatūros dabartinės būklės, šiandieninio rašytojų galvojimo būdo“. Užuot vertinusi,
[d]abartinė kritika užsiima tik literatūros proceso komentavimu. Visa, kas egzistuoja literatūroje, yra gerai. Viskas pripažįstama. Viskas pateisinama.
Ryškiausiai šitas komentatoriškas kritikos vaidmuo iškyla vertinant kūrinius, parašytus naujoviška forma. Tokie kūriniai ([Justino Marcinkevičiaus] „Siena“, [Alfonso Bieliausko] „Kauno romanas“) meniniu požiūriu visiškai net nevertinami, kaip dažnai lieka neįvertinti meniškai ir tradicinės formos kūriniai ([Gudaičio-Guzevičiaus] „Sąmokslas“). Kritikai tik komentuoja autoriaus sumanymą [...], tik visokiais būdais stengiasi išaiškinti tai, ką autorius norėjo pasakyti, o kaip jis tai pasakė, kokia šio kūrinio meninė vertė – tai paliekama spręsti vargšui skaitytojui. Novatoriškumas tapo savotišku tabu – kas juo prisidengia, darosi neliečiamas. Kritikas tiesiog bijo pasirodyti konservatoriumi ir urmu giria visa tai, kas kitoniška. Tokiu būdu yra išliaupsinami ne tik antraeiliai („Kauno romanas“) ar meniškai netobuli kūriniai (kai kurie E. Mieželaičio, M. Sluckio, J. Baltušio kūriniai), bet ir dezorientuojamas skaitytojas, o naujosioms mūsų literatūros kryptims daromas meškos patarnavimas.
Kriterijų stoka atveda kritiką į visišką nereiklumą. [...] Gana aštrus rašytojų pasiskirstymas į du meninius polius, įtempta tarpusavio kova, naudojantis visokiomis priemonėmis, kritiką pastatė į keblią padėtį, kur jai sunku buvo išlikti kaip objektyviai teisėjai. Pagaliau kiekvienas didesnis rašytojas pas mus paverčiamas savotiška valstybine socialistinės kultūros nuosavybe, apie jį susidaro neliečiamybės zona, kurios nedrįsta peržengti kritika. Ir taip iš kritikos lieka panegirika. (p. 4)
Na, tikrai gan aštriai viskas susakyta – ir apie tabu, ir apie neliečiamuosius.
Tiesioginio atkirčio teko luktelti.
1969-07-12 Literatūroj ir mene buvo paskelbtas propagandinio įkarščio kupinas rašytojų sąjungos pirmininko E.M. straipsnis „Istorinės pažangos vardan“ (pvz.: „Tarptautinis imperializmas pastaraisiais metais pasidarė zoologiškai agresyvus, reakcija suįžūlėjo. Ir todėl pasaulio komunistų forumo [vykusio 1969-06-05–17 Maskvoj] atkirtis reakcijai buvo padarytas pačiu laiku. Pasaulio komunistai ryžosi didžiajai humanistinei misijai: išsaugoti pažangią mintį, žmonijos intelektualinį progresą nuo dviejų kraštutinių pavojų – nuo dešiniojo puvimo proceso ir nuo ultrakairiojo vandalizmo. [...] Visų mūsų pareiga būti priešakinėje statybos linijoje, kur vyksta socialistinės nacijos ateities projektavimas“).
Straipsnio antroj daly apšnekėta ir lietuvių literatūra: proza išaugo, poezijos aistra neatvėso, bet kritikos žodis
kelia tam tikrą susirūpinimą. Išaugo kritikos profesinis lygis, bet susilpnėjo ir apsiniaukė miglomis vertinimo kriterijai. Ar ne per toli nuėjo kai kurie kritikai? Visai neseniai [matyt, baisiai supykdė didįjį novatorių M-tį tas Kubiliaus tekstas, jei, prieš beveik metus išspausdintas, jis vis dar atrodė kaip ką tik pasirodęs] A. Gudaičio-Guzevičiaus, J. Baltušio, M. Sluckio, A. Bieliausko ir kai kurių kitų komunistų rašytojų [= ir M-čio] pavardės vieno kritiko (V. Kubiliaus) straipsnyje jau buvo atsidūrusios skliaustuose, atseit, už literatūros ribų. Kritikas aiškiai davė suprasti, jog vedama lietuvių nacionalinės literatūros „gryninimo“ revizija ir norima apsivalyti nuo jai nepageidaujamo „svetimo elemento“. Žinoma, tuščios tai pastangos, pasakyčiau, donkichotiška kova su vėjo malūnais, nes kaip tiktai šie rašytojai yra tas pagrindinis lietuvių literatūros branduolys, apie kurį sukasi visas nedidelis mūsų literatūros kosmosas. Šios krypties kritika pazondavo dirvą, mėgindama pakeisti socialistinės krypties literatūros vėliavą kritinio realizmo vėliava. Ji net pamėgino vieną kitą talentingesnį rašytoją pastūmėti kritinio realizmo keliu. (p. 3)
Turint galvoj kontekstą, rimtas kaltinimas Vytautui Kubiliui mestas.
V.K. dienorašty (07-14):
Mieželaičio riaugėjimas pagiringas [...]. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
Ateina galas Mieželaičio novat. programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. [...]
Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., nebedrįsta stoti jo [= literatūros proceso] priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai. (Dienoraščiai, 1945–1977, p. 357)
Vis dėlto: 1969 – ne 1959 ar juolab 1949. Tą pat liepą Kubilius apdovanotas respublikine premija (dab. nacionalinės atitikmuo tuolaik) – kaip vienas iš septynių pagrindinių Lietuvių literatūros istorijos IV tomo (Tarybinis laikotarpis, 1940–1967) autorių.
— Bumbt per galvą – prašom paskanaut pyragėlio.

2014-12-12

(695) Dėl juoko: vienas iš būdų grįžt Lietuvon

1956-ais Brooklyne buvo išleistas Antano Gustaičio humoristinių eilėraščių rinkinys Anapus teisybės.
„Sudiev, Europa, man linksma buvo“ paskutinis posmas:
Ir jei tėvynė vėl kada mane pamiltų,
Sugrįšiu Garliavon maiše salietros miltų.
Ten pabarstys manim rugelį ar tabaką
Ir rudenį supils į samagono baką,
Ir laisvės metai grįš, apsukę didį ratą, –
Ak, ir nugers mane į jūs visų sveikatą... (p. 38)

2014-12-11

(694) Deja: visiškas neišmanėlis pasijutau esąs


Kuo puikiausiai suprantu, kad atliekas reikia rūšiuot.
Viskas aišku.

Bet va ėmiau ir sutrikau: kaip čia su tais marškinėliais?
Negi tikrai arčiausiai kūno dabar dėviu plastmasę (tokie ryškiai mėlyni marškinėliai su užrašu: Poezijos pavasaris / Poetry Spring / 2014)???
Socialinėj reklamoj „melo“ tarsi neturėtų būt, tik teisybė, skatinanti elgtis vienaip ar kitaip.
Šiuo atveju – nesuvokiu „teisybės“:
Iš 5 perdirbtų plastikinių gėrimų butelių galima pagaminti XL dydžio marškinėlius
Gal kas galėtumėt apšviest?

2014-12-10

(693) Tarp kitko: spėjimas, iv

8:45   Pernai sakiau sau: viskas, daugiau nebespėliosiu, bet sunku susilaikyt.
Peržiūrėjęs kandidatų 12-tuką, spėju:
  • Regimantas Adomaitis (jei Banioniui ir Budraičiui pernai skyrė, negi paliks vienišą?),
  • Leopoldas Digrys (vargonų metonimija, bent mano galvoj),
  • Birutė Janina Grasilda Žilytė (na negi vėl nė vienos moters neįvertins? nebegali komisija sau to leist),
  • Grigorijus Kanovičius (labai džiaugčiaus, jei gautų; paskutinis litvakų prozos mohikanas),
  • Vytautas Miškinis (pernai spėjau, kad gaus),
  • Algirdas Šeškus (pernai spėjau, kad gaus).
14:05   Trys iš šešių; išties keista, kad nė vieno, susijusio su muzika.

2014-12-09

(692) Visiškai tarp kitko: apie gūdžią girią ir lapę

Карл у Клары украл кораллы, 
а Клара у Карла украла кларнет.
Если бы Карл не крал у Клары кораллы,
то Клара не крала бы у Карла кларнет.

enktadienį, 12-05, Rašytojų klube buvo pristatyta ketvirta Agnės Žagrakalytės knyga – Klara.
Žanro prancūziškas įvardas – bande dessinée – pradžioj trikdė, nes nieko neišmanau apie šiuolaikinę komiksų kultūrą; užstrigęs Anupro Dirvelės (Valstiečių laikraštis) ir Paršiuko Čiuko (Genys) lygmeny. – Štai ir atsirado proga ne tik rusišką greitakalbę prisimint, bet ir komiksais pasidomėt. Reikia žaidimo taisyklių bent pagrindinius dalykus žinot, jei ketini rungtynes stebėti (tarkim, kodėl tokia knygos kompozicija, – man tapo aišku).
Klara labai patiko; kalbinės raiškos spektras ypač platus, ir niekur nesijaučia falšo; kalbos vargonininkė ta Žagrakalytė; ir mintis yra (su[pa]prastindamas, aišku, fiksuoju): žmogus vis bėgi, bėgi manydamas, kad tik taip gali būt, kad esi bėgdamas nuo savęs, savo praeities; bet ateina laikas akistatai su tuo, ko negali, nepajėgi užmiršt, kad ir kaip to norėtum („Klara jau nebebijo. [...] Klara yra trigalvė drakonė su kulkosvaidžiu“); ir po to jau yra šansų, kad galėsi gyvenimą gyvent.
Tik nereikia šio kūrinio gretint su romanu Eigulio dukra (nesvarbu, kad ta pati „Tyto alba“ išleido); išties: skirias kaip diena ir naktis.
O va jei kas pamėgins rimtai pagretint su Visa tiesa apie Alisą Meler (2008), – tas gali ir šį tą atrast. Kad ir tą pačią lapę.

Dėl kito dalyko šio įrašo ėmiaus. Prieš vyksmą penktadienį Reda P.:
– Pamėgink ją pakalbint, kad ką papasakotų.
– Pamėginsiu.
Pamėginau. Ir šįkart kažkodėl labai aiškiai suvokiau tokio kalbinimo netikrumą, vaidybiškumą. Net truputį gėda pasidarė.
Žmogaus ko nors klaust padoru žiūrint į akis, ir išklausyt, ką jis atsako, dera, prancūziškai sakant, face à face, – o čia išeina nelyg koks „pokalbis“ el. laiškais žiūrovų akivaizdoj: tu tarsi klausi turėdamas galvoj rašytoją/publiką; išgirsti atsakymą, skirtą lyg ir tau/publikai; nevadintina tai pokalbiu; viešu paklausinėjimu ar dar kaip.

prieduras: apie piešinius-parašus

Yra specialistų, kurie žiūrėdami į parašą mėgina apibūdint žmogų.
O į parašą-piešinį?

← a.a. Jurgos Ivanauskaitės

Ivanauskaitės premijos laureatės Agnės Žagrakalytės →

2014-12-04

(691) Užparaštė, ciii: apie inicialus vietoj asmenvardžio

Kęstučiui K.; knygos Smulki kritikos rasa pristatymą 2012-05-03 prisimindamas,
už komplimentą (ŠA, 2004-06-12) dėkodamas ir –
sveikatos linkėdamas



onas Aistis yra rašęs apie Antano Venclovos atsiminimų knygą Jaunystės atradimas (1966), kurioj ir pats minimas.
Pirminiam recenzijos variante buvo pastraipa:
Kai kurios plonybės sunku besuprasti. Pavyzdžiui, kam kalbėdamas juokingus ir nemalonius dalykus apie dailininką Petrą Tarabildą [žr. p. 204–206], nevartoja jo vardo ir pavardės, o inicialus P.T., kai visiems aišku, apie ką kalbama.
Bet suprato. – Šios pastraipos nėra Draugo šeštadieniniam priede 1967-01-14 p. 3–4 išspausdintam recenzijos variante.
Nes jei būt likusi cituotoji pastraipa, tai būt buvęs nelyg įskundimas. – Venclovos atsiminimuos vardu ir pavarde įvardijami mirę, gyveną JAV arba apie kuriuos tik gerai. O P.T. buvo gyvas ir gyveno Vilniuj. – Ir buvo tas, kurio sukurtas Vytautas Perlojoj stovi iki šiol.
Komplikuotas tas recenzento darbas buvo.

P.S. Kai po beveik penkiasdešimties metų perskaitai: visiems aišku, apie ką kalbama, supranti: kokie mes nayvūs esam manydami, kad tai, kas mums aišku, aišku yra/bus ir kitiems.

(690) Rastinukai, xxxvi: nežinotas Čiurlionio aukštintojas

—  Akvilei G., dėkodamas už rimtą pagalbą

ežinojau, kad Čiurlioniu žavėjos Chaimas Nahmanas Bialikas (1873–1934).
Poetas ir vertėjas (ne tik Vakarų Europos literatūros klasikos, bet ir žydų liaudies dainų į hebrajų kalbą); naujosios hebrajų literatūros klasikas, kurio vardu pavadinta gatvė yra kiekvienam Izraelio mieste (pasak bičiulio Sergejaus K.).
Čia Bialiko biobibliografija angliškai, o štai ką apie jį galima perskaityt lietuviškai profesoriaus Nachmano Šapiros studijoj Naujosios žydų literatūros metmenys (1938):
Bjalikas labiausiai sukaupė savyje visą tikrą žydų tautos esmę, jos intelektualinį ir emocinį pasaulį, jos giliausius pojūčius ir paslėptus palinkimus, žodžiu, visą žydų dvasios savitumą ir visus jos etapus per ilgus istorijos laikotarpius. [...] Bjalikas poetiškai išaukštino giliausią žydų tautos esmę ir sparnuotais, galingais bei vaizdingais žodžiais iškerėjo visų laikų žydų pasaulius ir iškėlė juos į šių dienų naują žydų dvasios sintezę. To dėlei Bjalikas žydų tautai yra ne tik dainius. Žydų literatūros kritika [...] jau iš karto ėmė teigti, kad Bjalikas esąs pranašas. Ilgą laiką šis epitetas buvo labai prigijęs ir buvo net vyraujamas. Naujoji žydų kritika, teisybė, nebelinkusi palikti Bjalikui pranašo aureolės, bet vis dėlto toj nuomonėj yra daug charakteringos tiesos, tik žymiai perdėtos. (p. 40–41)
(Vytauto Landsbergio Visam Čiurliony Bialikas neminimas. Tad užfiksuoju, ką esu aptikęs susijusio su Č-niu; nesiplėsdamas.)
-------------------------------------------------------------------
Lietuvon Bialikas atvyko 1930-09-10 iš Karlsbado, kur gydėsi, hebrajų švietimo draugijos „Tarbut“ kvietimu.
Iš B-ko atsakymo į Lietuvos aido korespondento klausimą, kas paskatino jį čia atvažiuoti:
Žinau taip pat, kad manęs Lietuvoje laukia ypatingas dvasinis malonumas: tikiuos pamatyti Čiurlionies kūrinius originale. Esu matęs jo paveikslų reprodukcijas prieš 12–15 metų ir įspūdis galingas, neišdildomas liko mano sieloj. Tai dangiška muzika, lyriškiausia poezija ir muzika. Jo saulės sonata taip ir blizga saulėmis. Pamatyt originale šio genijaus kūrinius yra mano sielos troškimas. (LA, 1930-09-11, p. 6; parašas: G. Val.)
Paskutinę viešnagės dieną B-kas aplankė Čiurlionio galeriją, užtruko porą valandų; vedžiojo po galeriją Paulius Galaunė.
Poeto mintys, išsakytos 1930-09-14 prieš išvykstant iš Kauno; ne tik apie Čiurlionį:
Moišės Ceslerio sukurtas Bialiko biustas
(iš aukščiau matomo leidinio)
Pusvalandis su Bjaliku

Papirosas, tik ne portrete. Po Karlsbado kančių – Kauno kančios. Pas Respublikos Prezidentą. Karo muziejus. Genialus Čiurlionis. Lietuvių liaudies menas. Apie Kauną ir apie Kauno žydus


Prieš apleisdamas Kauną, garsus žydų poetas Ch. Bjalikas pozavo dailininkui Arbitblatui ir skulptoriui Cesleriui. Tuo momentu, kai menininkai dirbo savo darbą, „Sekmadienio“ korespondentas turėjo su poetu pasikalbėjimą.
– Duokit papirosą, ponai, taip bus lengviau kalbėti. Tik, ponas dailininke, piešk mane be papiroso, nes aš nenoriu padaryti nemalonumo gydytojams, kurie man uždraudė rūkyti. O kas bus, jei jie pamatys mano šį naują portretą ir mane rūkantį?!
Neseniai dėka gydytojams aš turėjau pergyventi Karlsbado kančias, o dabar savo geru noru pakliuvau į Kauno kančias. Žydų visuomenės man pareikšta pagarba ir meilė mane giliai sujaudino, šiek tiek, žinoma, ir prikankino. Mano metuose net ir tautiečių nuoširdumą jau sunku darosi pakelti.
Jums, sakote, įdomu yra išgirsti, kokius įspūdžius įgavau Lietuvoje?
Pirmiausia – man teko pažinti Respublikos Prezidentas, ir tas pasimatymas liks mano atminty: toks rimtas, giliai išsilavinęs, ramus ir pastovus žmogus yra tikrai vertas užimti savo aukštą vietą.
Antras ryškus įspūdis – jūsų Karo muziejus. Taip mokėti gerbti savo nepriklausomybę, kaip kad daro lietuviai, gali tiktai tauta, kuri yra verta tos nepriklausomybės.
O susižavėjau aš Kaune jūsų Čiurlioniu! Jo paveikslai man padarė neišdildomą įspūdį. Aš pažinojau to dailininko kūrinius iš reprodukcijų, bet kai pamačiau originaluose, aš įsitikinau, kad Čiurlionis yra ne tik originališkiausias ir didis poetas, mokėjęs savo vizijomis kurti neapsakomo grožio sapnus, bet kad jis yra tikras genijus! O koks stebėtinas tikrai geniališkas buvo Čiurlionies darbštumas!
Dar vienas dalykas atkreipė mano dėmesį – tai lietuvių liaudies menas. Iš tų primityvių [kūrinių] tiek daug galima pasisemti: tiek jie yra originalūs ir gilūs...
Aš kartais bandau iš žydų visuomenės spręsti apie tautą, kurioje jie gyvena. Kauno žydai nepasižymi sentimentališkumu, jie gal panašūs į šaltokus racionalistus, bet iš jų veikimo aš matau, kad juose verda veikimo norai ir dega progreso ugnis. Kas žino, gal žydai daug tų bruožų pasiskolino iš lietuvių. O kad Lietuvoje jaučiamas didelis progresas, liudija kad ir Kauno išsiplėtimas.
Tuomi pasikalbėjimas baigėsi. O už valandos, gausios minios palydėtas, p. Ch. Bjalikas išvyko į Berlyną, iš kur trauks į Palestiną. (Sekmadienis, 1930-09-21, p. 2; parašas: S.)
Čia tik šį tą užfiksavau iš Bialiko viešnagės Lietuvoj. Ją, be abejonės, daug išsamiau nušvietė žydų laikraščiai.
Beje, dar kartą B-kas buvo Lietuvoj, 1931-ų pabaigoj pervažiuodamas visą Europą. Būdamas Vilniuj, norėjęs prabilt į tautiečius per radiją hebrajiškai, bet nebuvę leista.
Prie šio įrašo kaip iliustracija, aišku, labai tiktų Neemijos Arbitblato piešinys; deja, neradau.
P.S. (12-08) Bet padėjo Akvilė G. – ir vėl skolingas tapau dedikaciją :)

2014-12-03

(689) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xli

– Kiek daug gerų, tiesiog nuostabių žmonių esu sutikęs (tiesiogine ir perkeltine prasme) per savo gyvenimą!
– Na ir kas?
– Ir nežinau, kaip jiems tai – kad džiaugiuos/dėkingas – pasakyti.
– Pasitelk dedikacijas, papildydamas šalutiniu sakiniu. Geresnio varianto nesugalvoju.

2014-12-02

(688) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xl

šalia Tito Flavijaus Vespasiano arkos, 2014-03-19
Reikia patikslint: pirmosios dvi frazės tikros:
Skype, 2014-11-19:
– Nenori katės? [„Orientalų katytė ieško naujų namučių ir mylinčių šeimininkų. Katytei 2 metai, sterilizuota. Yra baikštoka, todėl tiktų namai be gyvūnų ir mažų vaikų.“]
– Nenoriu, nors gal ir reiktų norėt.
-----------------------------------
– O kodėl reikėtų norėt?
– Todėl, kad katei tikriausiai tiktų: tušti namai.
– Tai ko nepaėmei?
– Katės nepasitinka grįžusių. Bent taip manau. 1 + 1 = 1.

2014-11-30

(687) Užparaštė, cii: kas versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais

2011-ų pradžioj „Apostrofa“ (= Giedrė Kadžiulytė) išleido pusantrų metų Kaune gyvenusio, čia ir mirusio Suomijos švedo Henry Parlando (1908–1930) romaną Sudužo (apie „Velox“ fotopopieriaus ryškinimą). Mano supratimu, puikiai Agnės Kudirkaitės Ydrauw iš švedų kalbos išvertą romaną apie lyg ir buvusią meilę dabar jau mirusiai moteriai; apie jausmus Helsinky, kuriuos pasakotojas mėgina prisimint atsidūręs [neįvardintam] Kaune suvokdamas, kaip beviltiška mėgint žodžiais fiksuoti tai, ką tada jautei ar įsivaizdavai jaučiąs, ar manei įsivaizduojąs, kad jauti. Ir joks atspindys nepatenkins mazochizman linkusio perfekcionisto.
Šitas teksto fragmentas tada labai įstrigo atmintin:
... bent jau mane visada apima šventybės išniekinimo jausmas, kai pradedu stebėti, kas yra mano pasąmonėje ir traukti iš jos štai tokias keistas giliavandenes žuvis, kurias paprastai vadiname haliucinacijomis, sapnais ir t.t. Ir kai tokia siaubūnė, man ilgai ir kartais neviltingai pralaukus, pagaliau užkimba ant kabliuko, užmesto valios jėga, užmovus ant jo pačią gardžiausią besirangančią asociaciją, – tada neužtenka tik ištraukti meškerę, kaip tik tada smegenys turi dirbti dar tiksliau nei paprastai, kad akimirksniu pagautų gyvūno momentinį vaizdą, išryškintų jį ir užfiksuotų. Mat kaip ir visos giliavandenės žuvys, vos tik ištrauktos iš savo elemento, pavirsta beformiais, negyvais drebučių gniutulais, nes pakitęs oro slėgis virš vandenyno paviršiaus jas susprogdina, – lygiai taip pat ir šie vaizdiniai išskysta vos tik patekę į dienos šviesą. (p. 56)
Ir dar: jei iš asmeninės patirties žinot, ką reiškia degant raudonai lempai apšviesti fotopopierių, pamerkt į ryškalą ir stebėt, kaip išnyra atvaizdas; kaip svarbu laiku jį ištraukt ir nuplovus pamerkt fiksažan, – šitą romaną skaitydami patirsit spec. malonumą (patyriau).
Bet ne norėdamas pagirt Parlando romaną ėmiaus šio įrašo. Dėl visai ko kita. – Knygos gale yra labai išsamus Pero Stamo straipsnis apie Parlandą ir jo kūrybą. O tame straipsny – ištrauka iš jo 1929-08-22 laiško Svenui Grönvalliui:
Iš tiesų: nėra baisesnių laidokų nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine], panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius, prisimenu tikrai komiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti. (p. 142) 
Aišku, už ko užkliuvau, – už to stebuklingojo gėrimo, kuris versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais. Net kreipiaus į vertėją klausdamas, kaip buvę originale (ats.: tefritschare [te med vodka]). Bet ir tas nepadėjo, liko du neaiškumu: (1) kažkas blogai paaiškinime, nes – išbandžiau – tokios arbatos reiktų nebent porą litrų išgerti, kad būt aprašytasis poveikis; (2) o kaip lietuviai vadino šį gėrimą?
Nuo 2011-ų pavasario iki praėjusios savaitės vidurio. Skaitant Vytauto Sirijos Giros 1971-11-14 laišką Jonui Aisčiui – kaip aklai vištai grūdas:
... „spaustinė“ (karšta arbata su spiritu prieš karą Kaune)...
Taigi: jei ne su degtine, o su spiritu, visai tikėtinas būtent toks poveikis; ir lietuviškas pavadinimas, kuris gal net LKŽ fiksuotinas; jei yra trauktinė, kodėl neįrašius ir spaustinės? Žodžio reikšmė aiški, o kilmė miglota – negi: spaudžiančioji prie stulpų? :)

2014-11-28

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.
– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:
Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)
۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:
Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.
Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:
(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):
(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)
Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).
(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:
(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.
À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

2014-11-22

(685) Tarp kitko: šis tas iš Alytaus

Nuo 2004-ų kas antri metai Alytuj vyksta trumposios prozos skaitymai, vadinami „Imbiero vakarais“ ir skirti Jurgiui Kunčinui atminti. Šįmet, lapkričio 20 ir 21, – buvo šešti.
Iki šiol apie juos tebuvau viena ausim girdėjęs. Šįmet girdėjau abiem ir net mačiau.
Tikrai gerai sukaltas festivalis. Skirtas trumpajai prozai (short, net short short; plepumo stabdys – labai į gera) – bene vienintelis likęs. Apie Klaipėdoj porą dešimtmečių rengtą „Novelės rudenį“ jau keletą metų nieko nebeteko girdėt (žr.: novelės ruduo – nieko; regis, liko tik konkursas).
Ką turiu galvoj, apibūdindamas festivalį kaip gerai sukaltą?
(a) sąlygos (griežtos): pagrindinių skaitymų (dveji, ketvirtadienį ir penktadienį) kūrinio apimtis – ne ilgiau kaip 6–7 min. arba 3–4 mašinraščio puslapiai; naktinių skaitymų (penktadienį) – iki 3 min. (~ 2 p.).
(b) dalyviai: iš 11 festivalio dalyvių (Herkaus Kunčiaus nebuvo), tik trys, griežtai sprendžiant, pasirodė esą įkritę ar įsiprašę ne į savo roges; laaabai geras santykis, turint galvoj visą kontekstą. (Išryškėjo Paulinos Eglės Pukytės tekstų savitumas: tarp pasakojamojo pobūdžio tekstų, jos – sakomojo pobūdžio; jinai pati sau buvo kontekstas.)
O šiaip, ramiai svarstant, joks festivalis nelemia literatūros raidos. Įvyksta; gražu/nelabai/nieko; ir baigias. Todėl kaip svarbiausią dalyką reikia užfiksuot: jau yra internete (penktadienį buvo pristatyti) „Gyvenimo stebėtojo užrašai“ – sukaupti periodinėj spaudoj buvę Jurgio Kunčino tekstai ir tekstai apie jį (knygų nėr; bent kol kas). – Kas prisimena Jurgį Kunčiną, tas pamini ir jo unikalią atmintį. Ir ta unikali atmintis atsispindėdavo jo įvairiausiuos tekstuos. Kol kas vad. visatekstės paieškos toj tekstų sankaupoj negalima pasitelkt, bet kai paklausiau, ar bus galima, buvo atsakyta: bus. – Jurgis Kunčinas, kaip dingusio pasaulio enciklopedininkas, DPE autorius, kurį mėgino papildyt Gintaras Beresnevičius, pavyzdžiui, – estetinės vertybės svarbu, bet ir kitos – nė kiek ne mažiau.
– Ačiū už tas dvi dienas Alytuj Giedrei Bulgakovienei, viešosios Jurgio Kunčino bibliotekos direktorei, – ot moka žmogus prikibt, prikibt ir nebepaleist :)

2014-11-18

(684) Tarp kitko: latviška Vasario 16-oji

Vos įėjęs pro vartus (Antakalnio 6) ir pamatęs prie pagrindinio statinio iškeltą Lietuvos vėliavą: oi, taigi šiandien Latvijos nepriklausomybės sukūrimo diena.
Ir prisiminiau moterį, kuri aukščiausiai įvertinta už kovas dėl Latvijos nepriklausomybės,  – Valiją Veščiūnaitę.
Apie ją mėginau šį tą užfiksuot, kai buvau Veidiškių gyventojas. Kadangi esu iš ten išsitrynęs, ir apskritai – visa, kas skelbiama Facebooke, grimzta nugrimzta, nugarma realiatyvion nebūtin, užfiksuoju, kas išlikę wordiniam archyve:
Žmogus, apie kurį būtų tikrai įdomu rast daugiau informacijos (nuotr. iš Justo Paleckio Rygoj leisto Naujo žodžio, 1925, nr. 17, p. 9).

Komentarai
vg—: apie Lačplesio ordiną yra čia.
vg—: aha, po truputį aiškėja:
Apbalvoto vidū ir arī 3 latviešu sievietes, kas LKO izpelnījušās par aktīvu kaujas darbību un izcilu varonību;
viena iš tų trijų – Siguldas kājinieku pulka brīvprātīgā Valija Veščunas.
Čia radau dar vieną Valijos Veščiūnaitės-Jansonės fotografiją.
Sužvejojau ir gyvenimo datas: 1902–1990 (iš čia); kitur – 1903–1989; čia gal tiksliau, nes nurodytos ir kapinės, kuriose palaidota.)
Gyveno Jūrmaloj.
Žydronė Kolevinskienė: Rašė eilėraščius, kurie buvo spausdinti "Naujojoje Vaidilutėje", "Moteryje".
vg—: Lietuviškai ar kas nors vertė? Žydrone, gal žinot, kur galima būtų jos biografiją rast?
Žydronė Kolevinskienė: Rašė lietuviškai (bent jau niekur neradau, kad būtų nurodytas vertėjas). Dėl biografijos – paieškosiu :)
vg—: Viena iš trijų moterų, apdovanotų Latvijos aukščiausiu kariniu ordinu, o aš nieko nežinau, – gėda pasidarė.
Palmira Mikėnaitė: įdomu, ar su kita Veščiūnaite kaip nors susijusi?
vg—: Nebent kai paaiškės, kur tiksliau Aldonos V. šaknys, gal tada ir būtų galima spėt, ar susijusi.
vg—: Šį tą konkretaus jau radau.
Tuo tada viskas ir pasibaigė. O gaila. Dabar jau ir kai kurios nuokraipos (linkai) nebeveiksnios. (Visi vis viską tobulina, ir, deja, tai niekada nesibaigs.) Lapkričio 18-osios proga reiktų rimčiau prisimint. Reiktų.

2014-11-14

(683) Užparaštė, ci: apie kojas ir lietuvių literatūra

Kas iš lietuvių [cezūra] literatūros kritikų atviriausiai ir įžvalgiausiai yra svarstęs libido ir literatūros tema?
Algimantas Bučys (*1939 Kaune).
Ne jo atsakymą į Metų anketą turiu galvoj, kur bene išsamiausiai ir ramiausiai (lietuviškai) pasvarstyta apie shades of grey:
Oscaras Wilde’as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas“ (The Picture of Dorian Gray, 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį“, nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray“ reikšmę, kurią tebenaudoja E L James [gray atspalvių trilogijos autorė] ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. (Metai, 2014, nr. 7)
Kitą tekstą turiu galvoj.
2004-ais išėjo Sigito Parulskio Doriforė.
Literatūra ir menas kitų metų pačioj pradžioj per du numeriu paleido Bučio tekstą „Lietuviškojo avangardo provincija“; aišku, ne tik apie minimąją knygą, ir apskritai. Štai – klausimui kilus – prisimintoji ištrauka:
... kokios mintys ir asociacijos užgriuvo mane perskaičius „Doriforėje“ minėtą „Paskutinės vakarienės“ provincinę rekonstrukciją. Pirmiausia kažkodėl su siaubu vėl prisiminiau vieną lietuvių intelektualų suėjimą po didžiai abstrakčios diskusijos prie ežero, kai nutarę atsigaivinti dalyviai nusiavė batus ir nusimovė kojines... Turbūt gavau šoką, jei iki šiol prisimenu, nors nesakau, kad visų be išimties kojos atrodė niekad rimčiau nenukentėjusios nuo muilo, žirklių, aš jau nekalbu apie pedikiūrą... Bet labiausiai mane pribloškė, kad tos nenukentėjusios kojos priklausė ne tik šiapus Atlanto kentusiems sovietų okupaciją bei prancūziškų kvepalų deficitą lietuvių šviesuoliams, bet ir anapus Atlanto laisvame pasaulyje, nors ir emigracijoje, gyvenusiems mūsų kultūros ir mokslo vyrams...
Košmariška teksto asociacija, tačiau to negana. Vos tik spėjau jos atsikratyti, prisiminiau pokalbį su vienu žymiausių mūsų literatūros klasikų ir jo žmona, kai jaukioje svetainėje prie taurelių mėginom klibinti kadaise ir Algirdo Juliaus Greimo gvildentą temą – „lytingumą“ lietuvių literatūroje, atseit kodėl joje nerandame „grieko vertų“ moterų. Jo žodžius cituojant, nerandame tokių fizinės ir platoniškos meilės sublimacijų, kuriomis lietuvių prozoje ir poezijoje atsiskleistų „moters kūno linijų gracingumas, moteriško intymumo šilima ir kvapnumas, gyvenimo ir mirties ribos egzistencinis išjautimas – tai vis dalykai, kurie gražina, turtina, pažymi žmogaus gyvenimą.“ Taigi besišnekant mums ta kilnia tema ponia D. gana netikėtai pareiškė, esą lietuvių literatūroj nėra ir gal dar ilgai nebus ne tik gerų meilės scenų, bet ir tikros erotikos paprasčiausiai dėl to, kad lietuvių vyrai ne tik mūsų literatūroje lenda į lovą nenusiplovę mėšlinų kojų...
Velniai nematė tų kojų!
Bet kai pagalvoji, ponia D. pataikė beveik į dešimtuką, nors neatrodė, kad ji ypač radikali feministė. (Literatūra ir menas, 2005-01-28, p. 5) 
Tokia diagnozė. Ar kas pasikeitė per dešimtmetį? Nelabai pastebėjau.

(682) Dėl juoko: kai klaida išeina į gera

1947-ais išėjo Vytauto Sirijos Giros eilėraščių rinkinys Pro amžių bėgį (eilėraščiai tokie, kokie tuo laiko tegalėjo būt viešai spausdinami; pagaliau ne tai noriu užfiksuot).
Rinkinio pabaigoj – vertimų skyrius. Pirmas – Josifo Utkino „Išlydėjimas“; pirmas posmas:
Atsitolindamas greitai
Leidos traukinys tolyn,
Tik palikę raitės,
Žiežirbos tik vijos jį. (p. 61)
Kad trečioj eilutėj praleistas žodis dūmai, V.S.G. apgailestavo net po dešimtmečio, ėmęs susirašinėt su Jonu Aisčiu.
Su tuo žodžiu – nutrintas vaizdas, o be to žodžio – visai ekspresyvus: nepapuolusieji į traukinį raitos perone.

2014-11-13

(681) Savivoka, vi

—  rūpėti vs rūpintis
(a) Mes patys sau terūpim. (Egoizmas.)
(b) Kitais – tesirūpinam. (Iš pareigos.)
(c) Ar įmanoma: pareigingas egoizmas irba egoistinė pareiga?
— kažko (būtent: nežinau, ko) čia trūksta; tik nesakykit, kad meilės.

2014-11-12

(680) Dėl juoko: nagi, kieno ilgesnis?

Guntis Berelis (rimtas vyras, ne koks šalaputris) rimtam esių rinkiny Neēd šo ābolu. Tas ir mākslas darbs (Nevalgyk šito obuolio. Tai meno kūrinys; 2001) rašo, kad
ilgiausias sakinys latvių literatūros istorijoje, Aivaro Ozolinio „Dukto“ įvadinė dalis, yra 11 puslapių ilgio (Metai, 2005, nr. 1, p. 118).
Na, matuot reiktų preciziškiau – ne žingsniais/puslapiais, o centimetrais/žodžiais, bet tiek jau to. Ir taip aišku, kad mūsų ilgesnis – trys sakiniai, ir yr apysaka, net gimnazistų norom ar nenorom skaitoma.

2014-11-11

(679) Visiškai tarp kitko: apie muziką

Išėjo paskutinis Pink Floydų albumas The Endless River (kaip verst: Begalinė upė? – nekaip skamba).
The Dark Side of the Moon (1973), Animals (1977), The Wall (1979), The Final Cut (1983) – paminėčiau, jei kas paklaustų, kokia muzika man tebepatinka. Ir nieko geresnio nebeišgirstu.
Suprantama, kiekvienam savo.

2014-11-09

(678) Maironiana: apie „nepatogiąją“ satyrą

artkartėm vis paspaudžiu „Juodraščiai“: kas ketinta paskelbt, bet taip ir netapo tinklaraščio įrašais.
Maironio metais tikrai buvau šiokio tokio azarto pagautas. Palygint tikrai daug įrašų buvo.
O va šitas, tiesa, nebaigtas, liko juodraščiuos. Tada tik viktorinį klausimą suformulavau, norėdamas kam nors padovanot knygą. Visai nesinorėjo įliet tekstologinės alyvos į mėgintą užkurt Maironio kaip antisemito židinį. Nes: jei Maironis buvo antisemitas, tai ⅔ lietuvių tuolaik buvo antisemitai, kas prieštarautų dabar ofic. skleidžiamai žiniai apie „sugyvenimą“.
Žemiau, – ką buvau tuolaik užrašęs + papildas.
------------------------------------------------------

Jei jau užsiminiau apie istorijos tikrąjį skonį ir kvapą, tai gal dera papasakot, ką iškapsčiau paskatintas kilusio klausimo skaitant jau išėjusių Maironio Pavasario balsų 28-o leidimo korektūrą. Yra tokia jo nelabai simpatiška, su antisemitiniu kvapeliu satyra:
Laikinosios sostinės skerdyklai
Ministerių k[abineto] nutarimu 1926 m. birželio mėn. atidarant
Gudrus ministrų kabinetas,
Kad įsipirktų žydų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą!..
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargyba
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro „Baltą Gulbę“ gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Rods, burmistras pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris galop ir „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.
Skaitant kilo paprastas klausimas: kurgi buvo atidaryta ta skerdykla, jei Maironiui taip dvokė? Matyt, kažkur ne per toli nuo jo namų? Galvoju, užmesiu akį į M-nio Raštų I tomo (1987) komentarus, parengtus Irenos Slavinskaitės. Pacituota Vanda Zaborskaitė:
Tema labai siaura, „proginė“: poetas čia piktinasi miesto valdžia, kuri leido ne vietoje įrengti skerdyklą, užteršiančią Kauno senamiesčio orą. (Maironis, 1968, p. 406)
(Iš tiesų ne įrengti, o vėl atidaryti laikai uždarytą; bet ne tai svarbiausia.) Ir dar priduria:
Kūrinio pagiežą Maironis nukreipia žydų prekybininkų adresu, nors skerdyklos atidaryti be ministrų kabineto nutarimo nebuvo galima.
Na, tiek, perskaitęs tekstą, kiekvienas supras. Bet sutrikdė štai kas:
Pirmoji publikacija – „Rytas“, 1926.
Nei dienraščio numerio, nei datos. Išeitų, kad tos publikacijos raštų parengėja net nebuvo susiradusi? Negi jokių teksto korekcijų nebuvo, kurias vertėtų užfiksuoti?
Tikslią bibliografinę nuorodą yra pateikęs Romas Adomavičius: Rytas, 1926-07-31, nr. 169, p. 3. Palyginkim (paryškinau aš):
Feljetonėlio vietoj
Praeitis ir... dabartis

Veiklus aukštasis kabinetas –
Patenkint mėsininkų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą...
Pardon! į gyvulių skerdyklą!
Elmaro Jaanimägio pieštas Jono Vileišio šaržas
(Naujas žodis, 1932, nr. 8, p. 147)
        Kur kitada tautos sargyba
        Aukojo kraują už tėvynę,
        Dabar ten gyvulių žudynę
        Atdaro „pažangi“ Taryba: [t.y. Kauno miesto taryba]
        Ir baubdami keliauja vėlei
        Pro Baltą Gulbę gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo, –
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Nors burmistras [t.y. Jonas Vileišis] pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyti įpratęs...
        O vis dėlto ateis tas laikas,
        Kad ir sostinei liglaikinei
        Išseks kantrybė galutinė;
        Įgris ir žydų „košer“ paikas.
        Tautiečiams net atmint bus drovu
        Sostinės negarbių vadovų.
                                                J.G.
Mėsininkų, o ne žydų minia; pažangi, o ne žydiška Taryba etc.
– Maironis tikrai buvo jautrus politinei konjunktūrai: kol valdžioj buvo prez. Kazys Grinius, kaip čia pasakius? – politkorektiška poetui nepatikusio veiksmo kritika; kai atėjo valdžion Smetona (o būtent tada Maironis parengė savo Raštų poezijos tomą, kur ir paskelbta kanoninė satyros versija), galima jau ir „pataisyt“ – pasakyt, ką iš tiesų manei, nes konjunktūra pasikeitė, valdžion atėjo tautininkai.

Vėl pasitelksiu prel. Dambrauską-Jakštą, prel. Mačiulio-Maironio bičiulį (greičiausiai nereikia tuo abejot?), kuris, mano supratimu, savo pasisakymu 1935-ais užčiuopė esmę:
– Žydai ir lietuviai jau šimtmečius greta gyvena, – tęsia savo samprotavimus prelatas, – bet, deja, dvasiniai gyvename taip toli vieni nuo kitų. Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek.
Mes nepažįstame žydų apeigų, ceremonijų, istorijos, literatūros ir kasdienio gyvenimo. Taigi yra atsitikimų, kad lietuvis daugiau žino apie zulusus ir hotentotus, negu apie čia pat po vienu stogu su juo gyvenančius Lietuvos žydus.
Nė kiek geriau žydai pažįsta lietuvius visumoje kaip tautą.
Man pačiam daug padėjo pažinti žydus, kaip tokius, atsitiktinai perskaityta rusų kalba parašyta Anskio knyga ir prieškarinė draugystė su a.a. D-ru Frumkinu. (Apžvalga, 1935-07-14, nr. 5, p. 1)
P.S. „Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek,“ – tai reikia turėt galvoj, svarstant apie Maironio koreguotąjį tekstą. (Maironis kaip lituanus simplex.)
P.P.S. Kiekvienas lietuvis turi turėt savo žydą. Kitaip jis netikras lietuvis. Prel. Dambauskas turėjo draugą dr. Frumkiną, o Maironis neturėjo savojo žydo.

2014-11-06

(677) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį

[Taip ir neradau geriausio šio įrašo struktūros varianto; tebūnie, kaip išėjo.]

Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8 (kas nuotraukos autorius, nenurodyta)
1966-ų Poezijos pavasary buvo pristatyti du nauji vardai. Vladas Šimkus pirmosios knygos link palydėjo Joną Strielkūną, Vytautas Bložė – Bruno Sangį:
Įvairiai bręsta poetai. Vieni, dar žalokais poezijos bandymais apibėrę skaitytojo rankas, skuba stiebtis į aukštį, kiti ilgai ruošiasi, kruopščiai brandindami savo poetinę svajonę, kol jų patirties kompasas parodo kryptį. Prie pastarųjų priklauso Bruno Sangis.
Jis – techniškų mokslų specialistas, su Kauno politechnikos instituto diplomu pasukęs mokslinio darbo kryptimi.
Plataus akiračio ir nemažos erudicijos, kartais lyriškas ir švelnus, kartais niūrokas ir susimąstęs, kartais su vos pastebimu sarkazmu ant lūpų – autorius kiek neįprastas ir įdomus.
Intonacija laisva, tartum improvizuojanti. Nebyloja apie juvelyrinį kruopštumą, bet įtikina autoriaus atvirumu.
Na, bet kelias pradėtas. Tegul jis būna sėkmingas! (p. 109)
Kad atsirastų intrigos – citata iš Broniaus Genzelio straipsnio „Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos“, skelbto prieš trejus su viršum metų Lietuvos žiniose:
Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“. Tuometinei valdžiai toks asmuo taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ buvo per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Vėliau jis išnyko iš horizonto. [...]
Tautinio Atgimimo metais atsitiktinai sutikau Bruno Sangis. „Anksčiau ar vėliau suvoksite savo judėjimo beprasmiškumą. Suprasite, kad tautos yra anachronizmas“, – šaipėsi jis iš mūsų Sąjūdžio, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir būčiau pamiršęs, jeigu ne naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“.
Pirmiausia reikia pasakyt, kad Bruno Sangis – 1935-02-08 Marijampolėj gimusio Bruno Jono Snarskio slapyvardis. 1967-ais išėjo jo pirmas ir vienintelis eilėraščių rinkinys Kryptys[1]. Po to būta publikacijų periodikoj, paskutinė mano užfiksuota – 1990-ų Poezijos pavasary (įsiminė „Baladė apie XX amžių“ – konkrečiai, apie salietrą). 1969-ais apgynė disertaciją Statybinių konstrukcijų laikančiosios galios atsargų teorijos pagrindai; dirbo KTU Architektūros ir statybos institute; yra dėstęs aukštąją matematiką KMI būsimiesiems biofizikams.
Įtarpas iš jo eilėraščio „Ką aš pasakyčiau vaikams, jeigu būčiau aritmetikos mokytojas“:
... matematikos mokytojai nuolat turi stengtis, kad ko nors nepasakytų ne visai taip,
užtat jie, pamatysit, kokie nuobodūs.)
Aš norėčiau jums papasakot apie vieną dalyką, kurį vadina „tolydumu“.
Vos tik vaikas paauga, mes jį išmokom galvot tolydžiai:
„kiekvienam epsilon, didesniam už nulį, galima surasti tokį delta, didesnį už nulį, kad...“
Jūs to delta-epsilon kalbos dabar nesuprasit,
bet ji reiškia, vaikai, štai ką:
jiegu kas nors vienas pasikeičia nedaug,
tai ir visa kita pasikeičia nedaug. (PP, 1966, p. 109–110)
Kad B.S. – ne grafomanas, kaip įsivaizduoja prof. Genzelis, tas tai tikrai. Beje, apie jo Kryptis įžvalgiai yra parašęs Darius Pocevičius – „Modernus poezijos statybininkas“. Atkreipęs dėmesį į eilėraščių šnekamąją intonaciją, vaizdyno konkretumą. Kaip patvirtinimas – „Iš laiškų žinančiai daugiau“:
Arūne, neieškok čia daug prasmės, metaforų ir alegorijų, –
jų galima surast, kaip galima surast nereikalingų rimų,
bet to nereikia, nes ne tam dėlioju tuos vaizdus,
ir, negalvodamas apie vaizdus, –
                                                      vaizdus fiksuoja fotoaparatas.
Norėčiau tau parodyt daiktiškumą: tą minėtą jau metalą,
kad jis truputį blizgantis ir balkšvas,
ir daiktišką judėjimą, kada ranka nuspaudžia rankenėlę
ir užveda spyruoklę. (Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8)
Neturiu žalio supratimo, kiek iš viso yra parašęs Bruno Sangis. Bet jei išeitų jo poezijos rinktinė, tikrai nusipirkčiau ir perskaityčiau. Yra jo eilėraščiuos kažko, ką galima būtų pavadint tikra.
-----------------------------------
[1] Rinkinys turėjo vadintis 28 eilėraščiai. Jei tikėsim tuo, ką Jurgis Kunčinas 1999-ais prisiminė:
Buvo kitados toks lietuvių poetas Bruno Sangis. Jis prinoko pirmajai knygelei, gavo visus leidimus ir parašus. Bruno Sangis nutarė savo kūrybą pavadinti Trisdešimt devyni eilėraščiai. (O gal 48, sunku dabar prisimint.) Tada poetui pasakė: klausyk, o jeigu glavlitas kokio nepraleis? Br. Sangis atsakė: tuomet vadinsis Trisdešimt aštuoni. Arba 47. Ne, papurtė galvą leidykla: taip negalima. Tuomet, nusileido Br. Sangis, vadinsis tiesiog Eilėraščiai. Ir taip negerai, ėmė dejuoti redaktoriai civilinėmis uniformomis, neerzink tu mūsų! (Šiaurės Atėnai, 1999-05-29, p. 12)
Kas galėtų patvirtint ar paneigt? – Krypčių redaktorė Aušra Sluckaitė-Jurašienė. Bet negi rašysi laišką.

2014-11-05

(676) Vilniaus vaizdai, xxv

Tvarkydamas archyvuojamus laiškus, atkreipi dėmesį ir į piešinį ant voko.
Sovietmečiu buvo vokų, kur teužrašyta: Куда / Кому / Адрес отправителя. Tokiuose dažniausiai būdavo siunčiami visokie valdiški popieriai. O žmonės privatiems laiškams rinkdavos pagražintus, su vaizdeliu averso kairėj pusėj.
Voko reverse užrašyta:
Вильнюс. Башня Гедиминаса и дворец пионеров. / Vilnius. Gedimino bokštas ir pionierių rūmai.
Издание Министерства связи СССР.
6/VIII-63 г. Москва. Цена конверта с маркой 5 к.
Художник А.В. Плетнев.
Voko reverse užrašyta:
© Министерство связи СССР, 1980
28.11.79. Цена 5 к. Художник Н. Ветцо.
Изгатовлено на Пермской ф-ке Гознака

Ar galima ką nors iš šių vaizdų išspaust?
1963 vs 1979
Abiejų piešinių autoriai – ne lietuviai.
Vilniaus simbolis –  Gedimino bokštas. Abiem.
Bet esmė – perspektyva, – iš kur žvelgiama į Gedimino bokštą.
Ar tai gali būt liudijimas apie kintančią sovietmečio der Zeitgeist? Gal ir gali.
Ir dar vėliavos: 1963 – panašu, raudona;  1979 – panašu, balta.

2014-10-31

(675) Visiškai tarp kitko: replika in memoriam skaitant

Šios dienos Literatūroj ir mene – Valentino Sventicko in memoriam Romualdui Granauskui „Kas baigiasi, kas prasideda“:
Pradėsiu nuo to, kas šiandien, Romualdui Granauskui išeinant, mūsų prozoje turbūt baigėsi. Tai žmonių kalbos gyvybė, sakinio, pokalbio, nutylėjimo tikrumas...
– Pala! Taigi Henrikas Algis Čigriejus dar gyvas!
... tikrumas, įtraukiantis žemaičių tarmę ir jos intonacijas.
Na taip, Čigriejus aukštaitis.

2014-10-30

(674) Murmuratio, iii

[Buvau jau primiršęs šitą įrašų „žanrą“.]

Pretekstas: Išlipus iš A-4G Sietyno stotelėj. Močiutė anūkei:
– Oi, toks gražus, [išgirdau šitą kablelį] ir pasimetęs...– apie šuniuką, rudą kudlotą (man tai jis nepasirodė esąs gražus ar negražus, net nepagalvojau apie tai), bindzenantį šaligatvio pakraščiu Pilaitės link.

Murmuratio: Nežinau, gal esu linkęs per daug tirštint spalvas, bet vis noris – tokiais atvejais – murmėt:
– Jums gaila todėl, kad gražus pasimetė, o ne kad pasimetė? O jeigu šunėkų šunėkas? Taip jam ir reikia? – Jums gaila todėl, kad talentingas numirė, o ne kad numirė? O jei bešeimis girtuoklis? Taip jam ir reikia?
Kas svarbiau? Gražus, talentingas – pasimetė, numirė.
Kas svarbu? – Atsakymas turėtų būt prieš svarstymus.

2014-10-29

(673) Pakeliui namo, xi: jei rašyčiau dienoraštį

autoportretas (šiuolaikiškai: selfie)
2014-10-29
Esu rašęs, nesijuokit.
Net kelis kartus esu mėginęs.
Bet kas pribaigia?
Vieną dieną neturi ką parašyt, kitą dieną – turi, bet neturi kada, ir pagalvoji: joks čia ne dienoraštis, o juk norėjai rašyt dienoraštį.

Šiandien ėmė ir paskambino Ričardas Š. Norįs trumpai patrukdyt.
Sulaukiau: perdavė – tikrai nustebau – šįmet išėjusį Dianos Paklonskaitės antrąjį eilėraščių rinkinį Lakštingalų Airijoj nėr su dedikacija (ir aš prisimenu labai šiltai);
per š.m. PDR gavo užduotį; dar ir priminė šį tą: atspausdino tinklaraščio įrašą ir prirašė: „Sulaukei!“
Ir dar maišeliuosna įpilstytų smėlio pavyzdžių padovanojo.

----------------------------
Važiuodamas T-19 pradėjau skaityt. Ciklo „Naktinė pamaina“ paskutinė eilutė:
estetiškai pakvimpa realybė (p. 24)
Atsparos eilutė. (Nors tik trečdalį rinkinio perskaičiau, ryt rytui pasilikau.)
Keistas žodis sukiojas galvoj, skaitant D.P. poeziją: adekvati. – Ir neparašysiu jokios recenzijos, nors turėčiau.
----------------------------
Prisiminęs peršviečiamą dėžutę, ant kurios užrašyta „šileikos smėliai“, jon papuls naujosios dovanos, – pagalvojau: į dangų žvelgia ieškantys bendrybių, o į žemę – skirtybių.
– Spalva; nenusakoma, tik matoma. (Cheminė sudėtis taip pat turėtų skirtis, kas be ko.)

2014-10-28

(672) Pakeliui namo, x: apie senstančio svajonę

T-19; Literatūra ir menas, 2004, gruodžio 24, p. 2; Alis Balbierius, esės „Skaitmeninė visata“ pradžia:
Galbūt pradžioj buvo ne žodis, ne vaizdas, o skaičius...
Galbūt skaitmeninių technologijų atradimas ir nepaprastai spartus jų plitimas yra ne kas kita, kaip grįžimas į pradžią, į visatos įsčias.
Vis labiau pasiilgstu geometrijos, pasak apibrėžimo, matematikos dalies, tiriančios erdvinius ryšius. Kol buvau jaunuolis, geometrija (dar biologija) gal net labiau jaudino protą/vaizduotę negu Bložės poezija.
Geometrija labiau negu algebra.
Atsimenu, kai baigiau vidurinę, gavau tokį/tokią pažymėjimą/pažymą, atrodo, taip pavadintą: „už labai gerą algebros ir geometrijos mokymąsi“.
Stojau į lietuvių; pateikdamas dokumentus, ir tą popiergalį parodžiau:
– Bet jūs juk į filologiją stojat! Šitas negalioja.
O vis dėlto, kai pagalvoji, koks popierius apie labai gerą chemijos mokymąsi (ergo, žmogus ir gerą nosį turi) turėtų galiot stojant į filologiją, – gal ims ir atsiras žmogus, parašęs studiją apie kvapus lietuvių literatūroj. – Tikrai įdomu būtų paskaityt. Nėr tokios studijos.
P.S. Apskaičiuokite posmo [prasminį] tūrį. Jono Strielkūno ketureilis, parašytas 2005-11-02:
Vėlinių saulė tokia skaisti.
Gal kitąmet regės ją kiti
Ir prisimins lyg tarp kitko mane
Vėlinių saulės ramiam skaistume.
J.S. mirė 2010-ais. Bene prasmingiausiai jį prisiminė vienmetis a.a. Romualdas Granauskas – Pasijose pagal Joną.
(Mes vis: apie mirusius gerai arba nieko; o gal tikrai sąžiningiau būtų, kaip, regis, Voltaire’as siūlė: apie gyvuosius – pagarbiai, apie mirusius – teisybę?)

2014-10-26

(671) Iš popieryno, xxi: pastabos 1992-ų pradžios tekstų paraštėse

Buvo metas, kai —vg— rašinėdavo tekstus, reaguodamas į esamąjį laiką. Ir kur dėsies, jei, nors ir puse galvos, dirbi laikrašty.
Šiaurės Atėnuos 1992-02-07 buvo paskelbta „Redaktoriaus skiltis“ (p. 2, parašas: Juozas Tiškus; senelis – Juozas Tiškauskas [1900–1983]):
Pastabos paraštėse 
1
Vis nesiliauja (ir dar, matyt, ilgai nesiliaus) ginčai dėl pastarųjų penkiasdešimties mūsų gyvenimo metų vertinimo. Kas „daugiau davė“ Lietuvai – aktyvioji ar pasyvioji rezistencija? Bene paskutinis toks bandymas – Liudo Truskos straipsnis „Garbė ir gyvastis“ 1992-01-18 Literatūroje ir mene, kuriame polemizuojama su Algirdu Patacku, pareiškusiu, jog „kompromisai davė daugiau žalos negu naudos“. Truska baigia tokiu sakiniu: „Lenkiant galvą prieš mūsų disidentų idealizmą, pasišventimą Lietuvai, savęs išsižadėjimą, reikia konstatuoti, jog tautą išlaikė ir pažadino ne tiek jie, kiek kompromisais susitepę rašytojai ir žurnalistai, menininkai ir mokslininkai“ (išskirta mano). Žodžiu, mažiau – daugiau.
Bet ar iš esmės tinka, kalbant apie šitokius dalykus, „svarstyti“? Tai yra, ant vienos lėkštelės dėti vienų nuopelnus, o ant antros – kitų, ir žvelgti į rodyklę. O gal – vis dėlto – užtektų įvardinti nuopelnus (bei ne-nuopelnus) ir vienų, ir kitų? Ir nesiimt sverti, kurie „sunkesni“?
Kuriuo keliu eiti, – kiekvienas pasirenka pats. Buvo Justino Marcinkevičiaus kelias, buvo LKB kronikos leidėjų kelias. Kas ką galėjo, pajėgė, tas tą darė. Vieniems dabar atrodo, kad teisingesnis ir reikalingesnis buvo pirmasis, kitiems – kad antrasis kelias. Tad ar yra prasmės bandyt įrodinėti, jog aš teisus, o tu klysti? Gal neatimkim darbo iš Aukščiausiojo. Net ir jam turbūt sunku.

2
Beveik prie to paties – įvairiai argumentuojami reikalavimai, prašymai, siūlymai etc. atlikti viešą atgailą.
Ar neparyškintų šito dalyko Levo Karsavino 1952-ais Abezės lageryje užrašytos mintys?
Žodis „atgaila“ yra netikslus graikiško žodžio „metánoia“ vertimas. Tas žodis tiksliau išverstas reikštų – protausenos pakeitimas. [...] Kadangi atgaila – tai savo kaltės ir atsakomybės įsisąmoninimas, ji įeina į protausenos pakeitimo sąvoką kaip jos dalinė reikšmė. Mūsų laikai reikalauja, kad krikščionybės idėja būtų iš naujo suvokta. Todėl vėl aktuali tapo pirminė Evangelijos žodžio reikšmė: pakeiskite protauseną.
[...] Pakeisti protauseną – tai pirmiausia tiesiogiai perprasminti savo gyvenimo turinį. [...] Tačiau sakyti, kad pakeisti protauseną lengva, reikštų klaidinti. Protausenos pakeitimas – procesas. Tą kelią surasti nesunku – reikia žengti tik vieną žingsnį, bet jis pats – visas gyvenimas.
Gal neprošal visiems apie tokią metánoia pagalvoti? Pirmučiausia apie savo „atgailą“, t.y. savo gyvenimo įprasminimą? Nebent kai kas jaučiasi esąs daugiau negu žmogus. Aišku, tai kiekvieno asmeninis reikalas. 
3
Paskutiniam Metų numery – Julijos Maceinienės dienoraštis, paskutiniam Nemuno numery – Anastazijos Konaverskytės-Sučylienės „Iš mirtininkės užrašų“, paskutiniam Literatūros ir meno numery – Stasio Pilkos atsiminimai apie Vienuolį ir Antano Gustaičio apie patį Pilką [šitą publikaciją aš parengiau]. Tai tik iš periodikos ir tik pačios paskutinės publikacijos. Gal kam ir nusibodo tie atsiminimai, jau pro gerklę lenda. O su tais, kurie skaito ir šitokio pobūdžio publikacijas, drįsčiau pasidalint viena kita mintim.
Tokie dalykai, manyčiau, ne tik laiko ir likimų liudytojai, ne tik „įdomybės“, bet ir (ar ne svarbiausia?) patys gerieji pagalbininkai, ropščiantis iš depersonalizuotos istorijos sampratos. Antra vertus, padedantys mums patiems sugrįžti istorijon, įgalinantys suvokti, kad mūsų gyvenimas vis dėlto yra tąsa, kad kultūroje „progresas“ iš esmės neįmanomas. Pagaliau – paskata įveikti savąjį kultūrinio (ir egzistencinio) nepilnavertiškumo kompleksą, išdidžiai pakelti galvą, aišku, neišleidžiant iš akių šiandienybės – kad vėl netektų nuleisti.
Paklausiau savęs: ar vertinimo kriterijai per porą dešimtmečių pakito? Atsakiau: ne. – Gal didžiuotis reiktų? :)

(670) Užparaštė, xcix: apie vieną bareljefą

L.e.doc.p. Juozo Tumo lietuvių literatūros paskaitų brošiūra – Draudžiamasis laikas: Antanas Baranauskas, 1835–1902: su A. Baranausko atvaizdu ir trimis pavyzdžiais – išėjo 1924-ais.
Kad atvaizdas – ne nuotrauka, o bareljefas, aišku. Atsakymą, kas autorius to bareljefo, – Baranausko tyrėja a.a. Regina Mikšytė užfiksavo savajam brošiūros egzemplioriuj: Antanas Aleksandravičius.
Ir Petras Katinas yra rašęs:
Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A. Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V[incentą?] Aleksandravičių [jei tas, 1853–1926]. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A. Baranausko bareljefą.
Bet nieko konkrečiau. Tad R.M. nurodyta data – 1912 – ir vieta – Gudelių bažnyčioj – reikšmingas patikslinimas.
Kad kurdamas bareljefą skulptorius žiūrėjęs į nuotrauką, kuri panaudota A.B. versto Šv. Rašto publikacijos Raštuose viršely, regis, neabejotina. Bareljefe vysk. Antano veido išraiška gal net ekspresyvesnė negu nuotraukoj.
Yra Gudelių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioj tas bareljefas, tik kokybiško atvaizdo niekur nesu matęs; aišku, geriausia būtų pamatyt savo akim; regis, tai išraiškingiausias vysk. A.B. bareljefas (būtent: bareljefas).

P.S. (užfiksuoju, nes tikrai užsimirš; jau buvau užmiršęs, bet šis įrašas atgaivino atmintį) Vartydamas Reginos Mikšytės rankraščius, mačiau lapelį, kuriame užfiksuota, esą Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugoma Antano Baranausko nuotrauka, buvusi per „Titaniko“ katastrofą 1912-04-14 nuskendusio kun. Juozo Montvilos lagamine. [Ir nieko daugiau; nei signatūros, nei komentarų; gal kas susigundys šitos – tikrai istorinės – nuotraukos paieškom?]
– Ir dar: gal kas nors ką nors žinot, kaip „vystėsi“ šita istorija?

2014-10-25

(669) Užparaštė, xcviii: dar vienas štrichas vėlyvojo sovietmečio Baudelaire’o vaizdiniui

is neišeina iš galvos nuo ketvirtadienio. Tebūnie užfiksuota.
2006-12-07 išėjusiam Nemune buvo du puslapiu Gasparo Aleksos atsiminimų ir kt. apie Algirdą Verbą.
2014-10-23 – du puslapiu Romo Daugirdo „Solo kvintetui“.
Kvintetas: Žvėryne gyvenę Verba, Jurgis Kunčinas ir (vienintelis tebegyvas) R.D.; prisijungdavo nuo kalno nusileidę Ričardas Gavelis ir Valdas Kukulas. Gerdavo ir šnekėdavos. Šnekėdavos gerdami. Gėrė šnekėdamiesi:
Nualinti oficialaus optimizmo putų, mėgindavome kiek atsiriboti nuo atgrasios aplinkos ir užsimiršti tarp likimo brolių. [...] Trumpam pasijusdavom beveik laisvi. [...] Vidinis nerimas, graužatis ir nepasitenkinimas savimi, laistomi alkoholiu, sukūrė Molotovo kokteilį, kuris sudegino bendražygius. (p. 10)
Ir tas vaizdinys, kuris įsipjovė atmintin:
Jau netoli finišo Algis vis prašydavo „merzavčiko“ (200 g degtinės buteliuko). Atnešdavau. Bet gerti nebegalėjo – vemdavo krauju. Pasikišdavo po pagalve. Sakė, tada jaučiasi ne toks vienišas. (p. 11)
Pagalvojau: ar kas iš kitu laiku gyvenančių bepajėgs suprasti tos šv. saviapgaulės (plg. šv. melas) esmę ir nuo vaizdinio pereit į portretą? – Dukart dalyvavau pristatant Valdo Kukulo studiją apie Paulių Širvį; abukart pasakiau: neįsivaizduoju, kad kas blaiviau galėtų parašyt. Verba, jo kūryba ir gyvenimas, regis, pasmerkti likt blaiviai neperskaityti.
(Atsiminimų fragmentai tekuria vaizdinį. Vis šis tas. Lukštas. Trynys – poezija. O ar kas raštu beperpras kiaušinį?)

2014-10-24

(668) Pakeliui namo, ix: prisiminiau Joną Usačiovą

prie Tuskulėnų rimties parko stotelės, 2014-10-06
T-19 vartinėdamas Metus, 2011-ų balandžio numerį; tiksliau, užkliuvęs už Donato Petrošiaus (atsakymų į žurnalo anketą) pastraipos su ironijos atspalviu:
Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J.D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti? (p. 107)
Atsimenu, 2001-ais, kai visai atsitiktinai atsidūriau radijuj (vietoj pensijon išėjusio Valentino Strazdelio, rengdavusio „Literatūros akiračius“), pirmas darbas buvo sumedžiot kiekvieno rašytojų suvažiavimo proga išleidžiamą brošiūrą, kurioj yra visų sąjungos narių sąrašas (su adresais, telefonais). – Sumedžiojau; regis, Janina R. padovanojo.
Tą brošiūrą skaitydamas suklusau: pasirodo, nepriklausomos Lietuvos Respublikos Rašytojų sąjungai priklauso ir Jonas Usačiovas, prozininkas/prosewriter, gyvenantis Sausio 13-osios gatvėj. Tas autorius, apie kurį tekalbėjo per paskaitas VU (1982-ais ar 1983-iais?) Liudvika Lisenkaitė – lietuviškojo soc. realizmo dėstytoja; – 1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus. Pirmas ir paskutinis kūrinys; 1956-ais J.U. buvo priimtas rašytojų sąjungon; po to – nieko.
Vis pagalvodavau: ar dar gyvas? Kartkartėm kai kurių rašytojų sąjungos narių paklausdavau: ar jūs ką nors apie J.U. esat girdėję; tebegyvas? – Atsakymas: Deja [etc.] – Žmogus tebebuvo gyvas, mirė 2013-11-20; in memoriam = cv tepaskelbė Nemunas (2013, nr. 41, p. 23), LM – tik užuojautas (kiek prisimenu).
O aš už Jono Usačiovo buvau užkibęs.
Kalbindamas radijui Alfonsą Bieliauską ir Jurgį Tornau, ėmiau ir paklausiau apie jį.
Iš pokalbio su Jurgiu Tornau (2004-ų rugpjūtį; J.T. mirė 2005-11-20):
– Dar apie vieną rašytoją norėčiau Jūsų užklaust. Dabar Lietuvos rašytojų sąjungai priklauso Jonas Usačiovas su vienintele knyga, tai yra 1956-ais išėjusiu romanu Nemunas laužia ledus. Kai kalbėjau su Alfonsu Bieliausku, jis užsiminė, kad jeigu ne Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau, tai vargu ar būtų pasirodęs ir tas vienintelis. Ar tiesa, kad jūs esat, na, stiprokai pridėjęs ranką prie to romano?
– Tiesa. Matot, kas buvo: jis kai atnešė tą rankraštį, buvo, žinoma, nesutvarkytas, bet atskiri epizodai labai gyvi, padaryti taip gyvenimiškai, bet nesijungė, tai reikėjo kam nors sujungti. Nenorėjau, kad kas nors iš rašytojų prirašytų savo, galvojau, tegu jis būna. O jis draugas to nepaisė, per vieną suvažiavimą dėkojo Tornau, kad jam padedu, o aš kaip tik norėjau, kad jam būtų, tegu būna, tegu išeina. Bet paskui jis ėjo ne pirmyn, o atgal, mes laukėm, kad augtų žmogus. Gal neteisūs buvom, nežinau, bet šiaip norėjosi, kad tai būtų jo romanas, kad jis atsispirtų ir dar parašytų, gali dar redaktorius šį tą pataisyt, norint galima padėti žmogui, bet reik dirbti pačiam, o kai nori gatavą gauti, tai visai kitas dalykas. 
Ar užtenka dviejų paliudijimų, kad būtų galima enciklopedijose prie Jono Usačiovo parašyt:
1956-ais išėjo romanas Nemunas laužia ledus (bendraautoriai Jonas Usačiovas ir Jurgis Tornau)?
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)