(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-11-03

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas
Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:
Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]
Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):
J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)
Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):
K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)
Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:
„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)
Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:
Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)
Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.

4 komentarai:

  1. Kaip įdomu...
    O patys tie rankraščiai nedingę, tikėkimės?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiandien turbūt irgi nepraeitų - nepolitkorektiški.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tik apie „Vokiečio laidotuves“ galiu kalbėt. Nepraeitų pro manančius, kad lietuvis negali būt paprasčiausiai idiotas :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)