(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-03-21

(173) Poezijos diena: jau vakaras, jau tuoj ir dvylikta

Šįmet tarptautinė poezijos diena Rašytojų klube buvo paminėta Antano A. Jonyno poezijos skaitymais. Pradėdamas vakarą, poetas prisiminė paties versto Goethės Fausto „Prologo teatre“ žodžius, priskirtus Komikui:
Jaunystės reikia, mielas drauge, tik tada,
Kada prispaudžia priešas mūšy,
Tada, kai su netramdoma aistra
Prie tavo kaklo glaudžiasi meilužė,
Tada, kai tu eini lenkčių,
Ir nugalėt varžovą reikia,
Arba kai siautėji lig paryčių,
Geri ir lėbauji be saiko,
Bet tam, kad meiliai virpintum stygas
Ir melodingą skambesį išgautum,
Kad pasirinkęs temą, į lankas
Protu nebesuvaldomas nenukeliautum,
Kaip tik praverčia patirtis visa,
Juk reikia laiko, kad pasiektum tobulumo,
O kad senatvėj suvaikėjam – netiesa,
Tiktai pamatom, kokie visad buvom.
VU Botanikos sodas, 2005-05-05
Ir tos eilutės iškart prišaukė žodžių junginį Poeto senatvė – taip pradžioj vadinos A.A.J. sonetų vainikas, vėliau pervadintas į Paskutines dienas Itakėje (išleido „Tyto alba“ 2007-ais; kaip antrasis knygos autorius įvardintinas dailininkas Mikalojus Vilutis).

Audioarchyve tupi du šio sonetų vainiko audiovariantai – pirmasis įrašytas Bernardinų bažnyčioj, Juliui Žėkui įsiterpiant, sujungiant vainiko dalis lūpinės armonikėlės garsais (įrašas buvo transliuotas per Lietuvos radiją 2003-06-01 laidoj „Literatūros akiračiai“; tais metais A.A.J. tapo Poezijos pavasario laureatu).
Kitas įrašas padarytas 2008-03-12 LRS bibliotekoj ir paskelbtas CD Poezija ir balsas 2008. Šito ir siūlau pasiklausyt besibaigiant poezijos dienai; pasibaigus šitai, prasidėjus kitai ar dar kitkitai dienai. Mano supratimu, nepriklausomai nuo dienos gražu.

2011-03-11

(172) Pro memoria: Remio ir Šamano balsai

Lygiai prieš ketverius metus žuvo Remigijus Audiejaitis ir Mantas Gimžauskas.
Iš audioarchyvo ištraukiau du įrašus, kuriuos kai kam gal bus įdomu išgirst.
Remio dainavimų su Domu Razausku turiu daug, tai ir nerankiojau; čia yra tas vienintelis, kur Remis skaito savo haiku; įrašyta 2003-12-05 kavinėj „Afrika“ (kas dabar ten, net nebežinau; įrašyta CDžiui Nevykėlių balsai, I):



Šamano skaitymai įrašyti per „Placdarmą“, 2003-08-09:

2011-03-07

(171) Sovietmetis: 1970-ieji ir Beckettas

Prae scriptum. Tai tik šiaip faktų fiksacija, neturinti didesnės reikšmės. Argi jau taip svarbu, kad va vienąkart kas nors buvo suvaidinta mėgėjiškam teatre, kad buvo susuktas mėgėjiškas filmas? Vis tiek kultūros kanonas lieka stabilus, be įbrėžimų. Stūksančios uolos ir apačioj besimėtantys akmenys.

1969-ais Samuelis Beckettas tapo Nobelio premijos laureatu. Tais pat metais Nemune (nr. 3, p. 26–29) buvo išspausdinta Dovydo Judelevičiaus išversta jo pjesė Paskutinė Krepo juosta (pastatyta lietuviškai tik 1988) – pirmoji Becketto publikacija lietuviškai (?).
1970-ais pirmam Kultūros barų numery, atvertam įklija su Stanislavos Gedvilaitės jubiliejiniu kilimu (žr. atvaizdą viršuj; Lenino 100-osios gimimo metinės), p. 51–52, – antroji Becketto publikacija – irgi D.J. išverstas Vaidinimas be žodžių I: Pantomima vienam aktoriui (Acte sans paroles I). Po gero mėnesio jį Vilniaus dailės instituto Koridoriaus teatre pastatė dailininkas, poetas, dramaturgas, aktorius, režisierius Arvydas Ambrasas (1947-11-03–1970-10-14). Žmogų vaidino Mečislovas Ščepavičius; trukmė apie 40 min.; parodytas, regis, tik kartą. Pirmasis Becketto vaidinimas Lietuvoj (?).
1972-ų pabaigoj Jaunimteatrio aktorius ir kino mėgėjas Rimgaudas Karvelis sukūrė 10 min. filmą pagal tą spektaklį, titruose kaip režisierių palikdamas a.a. A.A., pats įsivardindamas kaip rež.-operatorius. Vaidino tas pats M.Š. Rodytas mėgėjų festivaliuose Estijoj ir Lenkijoj; su perkūnsargiu – pradžioj pridėjus vaizdų iš „supuvusio kapitalistinio pasaulio“ gyvenimo. Išliko. Pirmasis ir vienintelis lietuvių padarytas filmas pagal Beckettą (?).
Arvydo Ambraso piešinys

Post scriptum. Pasiskaitę lenkiškai ar rusiškai Becketto, Ionesco ir kitų absurdistų, XX amžiaus 7-o dešimtmečio pabaigoj VDI studentai Arvydas Ambrasas su Regimantu Midvikiu sukūrė antipjesių trilogiją Duobė, Maratonas ir Pirmadienio popietė (išspausdinta tik 2009). Vaidinta VDI koridoriuj, kaip tada būdavo mėgstama sakyt, mėgėjų. Kaskart – anšlagas. Prie pačių tekstų nebuvo kaip prikibti, bet rastas kitas būdas nutildyt kalbas apie gyvenimo absurdiškumą – 1971-ais paskutinįkart suvaidinta visa trilogija ir, atitinkamoms personoms atitinkamai įvertintus, Koridoriaus teatro veikla užraukta. Nes, pasak Arvydo Šaltenio, „[t]ai buvo ir rezistencija, ir drąsus judesys Laisvės link“ (Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai, sudarė Aušra Martišiūtė ir Rita Juodelienė, 2009, p. 247).
Ir kaip neprisiminsi kitos trilogijos – Marcinkevičiaus Mindaugo, Mažvydo, Katedros, – kuri vaidinta valstybiniam teatre, profesionalų. Irgi anšlaginė. Bet kitokia (ne tik dėl to, kad viena absurdistinė, o kita poetinė). Pastaroji turi nepajudinamos uolos statusą mūsų kultūros kanone. Ar kas nors ryšis sugretint šių trilogijų žiūrovams siųstas žinias? – Всё познаёться в сравнении, – nieko banalesnio nepajėgiau sugalvot.

P.P.S. Verkiamai reikia patikslint ir papildyt str. apie A.A. lt.wikipedijoj. Baisiai reikia.

2011-03-04

(170) Pavasariop: 2—3—4

Ką žmogus darai išlindęs parūkyt?
(a) leisdamasis laiptais prisidegi cigaretę, nusileidęs pasuki kairėn ir sustoji prie šiukšliadėžės;
(b) peši dūmą ir galvoji: reiktų mest, bet kad neišeina; kitąkart skaičiuoji, kiek liko dienų iki atlyginimo; ir visokie kitokie niekai sukiojas galvoj;
(c) o kartais, regis, pasiseka išjungt protą, – va tada tiesiog žiūri, kaip tirpsta sniegas; nė velnio, vis tiek tik galvoj jis būtent tirpsta:
















Pirmadienį būtų galima pradėt iš naujo. Bet kam? Gan.

P.S. Pirmadienį net ir norint nieko nebegalima pradėt; nebent – pabaigti. Baigiu.

2011-03-03

(169) Visiškai tarp kitko: garsaus karvedžio jubiliejus artėja

Beieškant estiško pašto ženklo, skirto šiųmetiniam surašymui, štai kokia istorijėlė susiklostė.

Kad Michailu pagal rusišką tradiciją vadinamas Barclay de Tolly gimė Pamūšy, Pakruojo rajone, žinom; žinom dar, kad pakrikštytas buvo Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčioj.
Palaidotas mauzoliejuj Pietų Estijoj prie Jõgevestės.
Šįmet norintys galės minėt jo gimimo 250-metį (*1761-12-27, †1818-05-26 Įsrutyje).
Estai 2011-10-20 planuoja išleist pašto ženklą. Tikriausiai ir dar kas nors vyks.
O Lietuvoj ar kas bus? Toks Pakruojo dvaras stovi – tik minėk ir minėk visokius jubiliejus (deja, jokio renginių plano el. puslapy neradau).

Vaizdas: George Dawe (1781–1829), generolo feldmaršalo de Tolly portretas (1829; iš en.wikipedijos). Puškinas eilėrašty „Karvedys“ (1835) apie šį paveikslą yra rašęs:
Он писан во весь рост. Чело, как череп голый,
Высоко лоснится, и, мнится, залегла
Там грусть великая. Кругом - густая мгла;
За ним - военный стан. Спокойный и угрюмый,
Он, кажется, глядит с презрительною думой.
Свою ли точно мысль художник обнажил,
Когда он таковым его изобразил,
Или невольное то было вдохновенье, –
Но Доу дал ему такое выраженье.

(167.1) Apie surašymus: dar

Suskaičiavęs siluetus Lietuvos pašto išleistam ženkle, mėginau paieškot: ar latviai ir estai taip pat išleido po pašto ženklą ta proga? Regis, ne.
Bet va pakeliui susirinko surašymų logotipai – EE, LT ir LV:













Kaip jūsų akimis? Man labiausiai patiko estų sprendimas – ir žmones, ir būstus gali įžvelgt; ir šiaip – nešabloniškai sudėliota.
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)