(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2013-10-30

(533) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xxxi

– Ar tiki likimu; tiki, kad tavo gyvenimas nulemtas? Bet taip rimtai, pagalvojęs.
– Deja, jau tikiu. Žmogus nepajėgus valdyt nei atsitiktinių (atsitiko, ir viskas), nei neišvengiamų (nes jie juk neišvengiami) dalykų. O kas dar lieka – sulaukus atitinkamo amžiaus? Beviltiškos [ir, kai pagalvoji, juokingos] pastangos koreguot atsitiktinius irba neišvengiamus dalykus. Tikiu romėnų liaudies išmintim: volentem fata ducunt, nolentem trahunt. Kaip ir lietuvių: kuprotą tik grabas ištiesins.
– Ergo, amor fati est amor mortis?
– Be komentarų. Esu pažadėjęs apie tai nesvarstyt šiam tinklarašty. Kvailai pasielgęs. Visiškai kvailai, bet pasielgęs.
[Grįždamas iš darbo perskaičiau (vėl) Naglio Kardelio tekstą, išspausdintą NŽ-A, 2006, nr. 11, p. 499–501.]

2 komentarai:

  1. Dar lieka galintys (ne)atsitikti ir išvengiami dalykai, kuriuos žmogus pajėgus (teoriškai) „valdyti“ ir „koreguoti“ :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Va būtent: gal ir pajėgus, bet tik teoriškai, t.y. galvoj, o ne realybėj :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)