(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“ iš Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)

JM-M nuotr. iš tekstų.lt

O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:

Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.

Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.

Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.

Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)

(938) Visiškai tarp kitko: apie grožę ir lapę, bet gal jau apie tai juokaut nebepadoru?

(Kai kurios moterys jau įsižeidžia pavadintos moterim.)
O kaip turėtų reaguot Baudelaire’o Beauté, išversta Grožiu?

Hymne à la Beauté
Viens-tu du ciel profond ou sors-tu de l’abîme,
O Beauté? ton regard, infernal et divin [etc.]

Juk čia apie ją, Grožę! (O ne apie jį, Grožį, kaip išvertė Geda. Tuolab kad nereikia nieko kurt, yra, tarkim, Vydūno Sveikata, jaunumas, grožė.) Ir eilutę „Le Destin charmé suit tes jupons comme un chien“ reiktų išverst tiksliau – sužavėtas Likimas paskui Grožės sijoną bindzena kaip šuo.
„Himno Grožei“ vertimo konkursą galima būtų įrašyt į (pustuštį) Kalbos kultūros metų minėjimo planą, jei Vyriausybė jo dar nespėjo patvirtint.
Kai kur nors viešai bus minimos Ievos Simonaitytės 120-osios gimimo metinės, prie durų galėtų surengt protesto akciją gyvūnų teisių gynėjai – liaudies rašytoja sėdėdama prezidiumuos pečius mėgdavo šildytis lape; tokią naujieną praneštų visos žiniasklaidos priemonės – ir žmonės sužinotų, kad buvo toks Seimo nutarimas.

(872) Iš popieryno, xxxi: žodžiai, žodžiai, žodžiai

[Nieko bendro su Hamletu (II:2).] — Nesu kalbos gryninimo šalininkas, gal net šiek tiek atvirkščiai: jei imam naudotis kokiu ne pačių sukurtu daiktu, sugalvotu dalyku, tai ir jo vardą imkim: nesvarbu, bažnyčia, kugelis ar kompiuteris. Failus seivinu, ir nesuku sau galvos. Aišku, jei atsiranda geras atitikmuo, tebūnie, kaip kam priimtiniau, taip tevadina; būtinai atitikmenį sugalvot ir tik jį siūlyt vartoti – švelniai tariant, kvailokai atrodo. Bet yra dalykų, kuriems reiktų savų žodžių. Išorei apibūdinti ar įvardinti turim užtektinai (vis giriamės gal daugiausia žodžio eiti sinonimų turį), o va žmogaus vidiniams reikalams visokiems – striuka (regis, Ramutė Ramunienė yra sakiusi, kad, verčiant iš prancūzų, neviltis apima prireikus perteikt meilės niuansus ir atspalvius lietuviškai). — [Čia toks lyg ir atvadas.]
Vertėjas Edvardas Viskanta, vos ne 100 metų sulaukęs (1902–2002), gyvenimo pabaigoj Marijai Macijauskienei pasakojos:

Lenkiu galvą Jonui Jablonskiui. Jis davė vertimo teorijos ir praktikos pagrindus. Atsimenu, atsinešė į auditoriją rusišką Smailso knygelę „Charakteris“, suplėšė į lankus ir padalino mums, studentams, kad po mėnesio kiekvienas savo lanką atneštume išvertę. Kai sunešėm, garsiai skaitėm ir nagrinėjom. Paskui tuos darbus išleido atskirom knygutėm. Tik tada mums verčiant ir atsirado iki tol lietuvių kalboje nebuvę žodžiai: saviaukla, įstaiga, savišvieta, asmenybė, savimoka, savitvarda. Vėliau tie žodžiai įėjo į kalbos apyvartą. („Girtas iš meilės savo gimtajai kalbai...“, Literatūra ir menas, 2002-03-22, p. 7)

Jūs gal ir žinot, aš tai nežinojau, kas tas Smailsas – Samuel Smiles (1812–1904). Character išėjo 1871-ais, rusiškas vertimas – po metų, lenkiškas po dvejų. Ir ne po vieną leidimą būta (tarkim, 1883-ais jau 4-as Характеръ leidimas pasirodė). Tos Viskantos minimos vertimo knygelės (regis, keturios) išleistos 1923–1925 metais.
Lietuviai saviauklą ir savitvardą turi mažiau negu 100 metų. Sakot: nu ir kas? Manau, vis dėlto šis tas.

Digresija (per savi- susisiejo) Sigitas Geda 2000-09-19 užsirašė:

Rusai turi žodį samoistiazatel’.
Lietuviškai – patėdys? Kaip patvaldys...
Ar mūsų krašte žmonės nesikankino patys? Negraužė savęs iš vidaus? Ar trūko tam tikrų lytinių nukrypimų?
O žodžio gero nėr! (Šiaurės Atėnai, 2002-02-15, p. 5)

Suabejojau dėl to patėdžio. Patvaldys – autokratas, patvaldystė – vienvaldystė, nors rus. samoderžavije (kaip ir, pvz., samosoznanije – savimonė), be to, LKŽ užfiksuota: patvaldybė – savivalda.
Didžiajam rusų–lietuvių kalbų žodyne (t. 2, 2013) neradęs, pagooglinau: самоистязатель.
Pasirodo, taip rusiškai išverstas vienos Terencijaus (Publius Terentius Afer), garsiosios sentencijos „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ autoriaus, 163-iais pr. Kr. sukurtos komedijos pavadinimas, ir būtent iš šio kūrinio ta visiem girdėta mintis ištraukta. Neradęs tinkamo lotyniško žodžio, T. pasiėmė sengraikišką, tik lotyniškai užrašė – Heautontimorumenos (anglai verčia The Self-Tormentor, vokiečiai Der Selbstquäler, lenkai Sam siebie karzący, o prancūzai palieka kaip radę – L’Heautontimoroumenos; lietuviškai šios Terencijaus komedijos pavadinimas išverstas Pats save baudžiąs.
Taip pat rusai verčia ir vieno Baudelaire’o eilėraščio iš Les fleurs du mal pavadinimą – «Самоистязатель» (greičiausiai per minėtąją sentenciją šis eilėraštis siejas ir su romėnų dramaturgu). Pala, o kaip padarė Geda, versdamas Piktybės gėles (išleistos 2005)? Ogi paliko ką radęs: „Heautontimoroumenos“, tik žvaigždutė prikabinta ir paaiškinta: „Pats save kankinantis (gr.).“
Nors labai noris įtarti, kad tą samoistiazatielių Geda rado būtent skaitydamas Baudelaire’ą rusiškai, bet gal ir ne. 2005-03-18 užsirašo:

Yra toksai Ch. Baudelaire’o eilėraštis graikišku pavadinimu. Atrodo, niekaip negalima atsiminti. O juokai! Reikia tik suskaldyti:

He-autonti-morou-menos

Pats save kankinantis!
Savikanka?
Tačiau pabandyk įsiminti neskiemenuodamas! Galą gausi. (ŠA, 2007-04-21, p. 5)

Ne, nieko nesiūlau (galvoj pasisukiojo savigrauža, savinaika, bet vargu ar kas iš šio lizdo tiktų žmogui įvardinti).

(856) Tarp kitko: apie intonaciją, Baudelaire’o „Albatrosą“, nebūtį ir kt.

Besklaidydamas popieryną, radau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Vytautas Mačernis ir ‘žemininkai’“, paskelbtą 1991-ais Literatūroj ir mene (ne išplėštą lapą, o iškirptas teksto skiltis ir gumos klijais [kad nesiraukšlėtų] priklijuotas prie A4). Užkliuvau už (manau, labai įžvalgios) minties:

Tik savita intonacija atskiria vieną poetų kartą nuo kitos, tik ji ženklina naujo etapo pradžią.
Žemos, lėtos, sunkumo prisigėrusios balso moduliacijos pirmiausia pasigirsta poetiniuose vertimuose, kurių imasi jaunoji karta. „Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės / prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių, / kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės, / ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.“ Tai Š. Bodlero „Albatrosas“, išverstas L. Švedo 1940 metais. (LM, 1991-06-08, nr. 23, p. 1)

Dar kaip naujosios intonacijos pavyzdį Kubilius pacituoja posmą iš Oskaro Milašiaus „Nebaigtosios simfonijos“, verstos Albino Žukausko tais pačiais metais. (Mano atminty kitas ryškus tos naujosios intonacijos pavyzdys – Mamerto Indriliūno verstas W.B. Yeatso eilėraštis „Innisfree sala ežere“: „Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“ [Naujoji Romuva, 1939, nr. 13, p. 291]. Į šio vertimo intonaciją dėmesį yra atkreipusi Vanda Zaborskaitė: „Yeatso eilėraščio vertimas [...] giliai įstrigo į anos kartos sąmonę. Kai po karo pasirodė to paties eilėraščio A. Churgino vertimas, jis atrodė visiškai svetimas ir neatpažįstamas. O Indriliūnas prabilo tąja nepakartojama intonacija, kuri, atrodo, kyla iš pačios poetiškumo gilumos, kuri girdėti ir V. Mačernio ‘Vizijose’“ [Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 391].)
Apie paminėtąjį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą Kubilius yra svarstęs ir anksčiau:

L. Švedas, jaunas poetas, jau išsižadėjęs gležnos neoromantikų intonacijos, pagavo krintančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną geliančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priedėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu graudoku iškilmingumo tembru. (Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, 1983, p. 261)

Ir pacitavęs du pirmus vertimo posmus (bet esminė mintis paskutiniam, ketvirtam). Štai visas vertimas iš Naujosios Romuvos (1940, nr. 14, p. 283):

Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.

Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose, kaip didelius irklus.

Koki suglebę, koki bjaurūs tie, kurie plasnojo
be galo gražūs ir didingi erdvėse aukštai!
Nū vienas jūrininkas pypke paukštį suvilioja,
o kitas pajuokia šlubuojantį piktai.

Poetas panašus į debesų karalių,
kurs plazda vėtroje, šaulius paneigdamas tenai.
Nuplėškit jį prie žemės ir pajuokite nevalioj,
jam vaikščioti kliudys tie platūs milžino sparnai!

(Prince des nuées – debesų karalius; turint omeny šį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą, manau, randas papildomų, tarkim, Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“ suvokimo galimybių.)
Dabarties gimnazistams siūloma rast ir skaityt Sigito Gedos vertimą (žr. Literatūra 12 klasei: chrestomatija, d. I, 2012, p. 291). — Vertimus gretinti – neturint tikslo vertinti, kuris „tikslesnis“ ar „geresnis“ – filologo gurmano užsiėmimas.

Dažnai, kai maudulys užvaldo ekipažą, –
Prigaudo albatrosų, paukščių didelių,
Tingių bendrakeleivių, kur po dangų rąžos,
Lydėdami laivus nelaimėlių keliu.

Vos bloškia juos jūreiviai ant lentinio denio,
Karaliai žydrumos sugėdinti, lėti
Savo gailiais ir balzganais sparnais plevena, –
Jie styro kaip irklai, į šonus nuleisti.

Keleivis su sparnais, dramblotas ir suglebęs!
Prieš valandą gražus, dabar tiesiog bjaurus!
Jūreivis vienas grūda pypkę jam į snapą,
O šlubius ima mėgdžiot tą, kur neskrajos!

Poetas panašus į princą debesijos, –
Nepabijos audrų, kvatosis iš strėlės,
Bet nutrenktas žemyn, tarp klykiančios žmonijos
Su milžino sparnais paeiti negalės.
(Ch.B., Piktybės gėlės, 2005, p. 15)

Yra dar bent du šio eilėraščio vertimai (nežinau, gal ir daugiau yr). Ramūno Kasparavičiaus ir Vlado Baltuškevičiaus.
Kasparavičiaus buvo Kultūros baruos 1985, nr. 9, p. 47 (tuolaik RamK dirbo Trakų rajono laiškrašty Spartuolis; išversti keturi eil. iš [dar] Blogio gėlių):

Dažnai dėl juoko ekipažo žmonės
Pagauna albatrosus, nuostabius paukščius,
Taurius palydovus ilgos kelionės,
Belydinčius laivus per vandenis karčius.

Nevikrūs ir sumišę debesų bičiuliai,
Karaliai mėlio, gūžias ant lentų grasių,
Ir apgailėtinai balti sparnai didžiuliai
Kaip irklai velkasi abipus jų.

Koks nerangus ir glebnas vaikas vandenyno,
Juokingas ir bjaurus dausų keleivis šis.
Štai vienas degančiu snapu grasina,
Šlubuoja kitas, skraidantis luošys.

Poetas panašus į jūrų karaliūną,
Kurs iš šaulių ir vėtrų juokiasi dažnai...
Bet... netrenktam į žemės triukšmą liūdną,
Jam trukdo vaikščiot milžino sparnai.

Vlado Baltuškevičiaus:

Karts nuo karto, kai vandens jūreiviams įkyri,
Išsiblaškymo džiaugsmui jie gaudo didžius,
Laivą lydinčius daugelį, daugelį mylių,
Albatrosus, dangaus plačiasparnius paukščius.

Okeano ir žydrio karalius gėdingai
Denin blunksteli dusliai. Ir smurto aukos
Tie baltieji sparnai, dideli ir galingi,
Tartum irklai atlėgsta, išsenkant jėgoms.

Jis, puikus, nebijojęs audrų pasiučiausių,
Toks bejėgis, nesavas, kai leipstą juoku
Vyrai puola ir plaštakom plunksnas jam šiaušia
Arba žiodo, pradvisę prastu tabaku.

Taip ir tu, o Poete, virš šėlstančios jūros,
Nepasiekiamas, lemčiai nepaklusnus,
Šurmulingoj minioj, tarp kvailių atsidūręs,
Sunkiai pakeli baltus giganto sparnus.
(Š.B., Piktybės gėlės, iš prancūzų ir rusų kalbų vertė Vl.B., 1996, p. 11)

(Tik viena pastaba: jei prireiktų Baudelaire’o „Albatroso“ svarstant apie žemininkus, be jokios abejonės, cituotinas Švedo vertimas.)
— Ir dar mintis iš pradžioj cituoto Vytauto Kubiliaus straipsnio:

Žodis „nebūtis“, atėjęs iš Š. Bodlero (néant) ir J. Girniaus paskaitų apie egzistencializmo filosofiją („Mirtis yra žmogiško buvimo būdas“), traukia kaip „tragingos epochos“ magnetas visą „žemininkų“ kartą. J. Kėkštas rašo: „norėčiau eiti nebūtin“. A. Nyka-Niliūnas sako: „Ir amžinybės horizonte pasirodys / nešantys į nebūtį laivai“. H. Nagys regi mirties ženklus net gamtoje, kuri ligi tol nemirtinga lietuvių lyrikoje: „Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, – / bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį“. (ibid., p. 2)

Ir taip noris pratęst: prisiminkim dar Broniaus Krivicko 1948-ais sukurto soneto pirmąją eilutę: „Mano dienos nebūtin pasvirę“. — B.K. poezija, nors kurta kitomis aplinkybėmis, neišklysta iš jojo kartos, žemininkų, intonacinės ir pasaulėjautinės orbitos; jei būtų jo eilėraščiai kokiu nors stebuklingu būdu pasiekę Žemės antologijos rengėjus, neabejotina, būt buvę jon įtraukti; ir dėl antologijos įvado – Juozas Girnius: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [= parašęs įvadą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“ (NŽ-A, 2015, nr. 6, p. 20).
– Ar nebūtis lietuvių poezijon atėjo iš Baudelaire’o, ar smelkės ir iš kitur? – vertas pasvarstyt klausimas.

Papildas (2021 IV 15) Prieš metus paskelbtam anoniminiam komentare buvo paminėta, kad dar yr Vytauto Bikulčiaus vertimas, turbūt tiksliausias. Šįmet (IV 9) minėtos 200-osios Baudelaire’o gimimo metinės. Ta proga Literatūra ir menas paskelbė VytB vertimą ir įvadą jin – „Charles’io Baudelaire’o ‘Albatroso’ link“, kur ir originalas pateiktas, ir pažodinys, ir eilėraščio analizė (LM, 2021 IV 2, nr. 7, p. 31–32). — Šitas tinklaraščio įrašas lyg kokia ChB „Albatroso“ vertimų lietuvių kalbon antologija, kitaip – puokštė daros, tad ir VytB vertimą pridedu:

Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai
Ir albatrosų, jūros paukščių didelių,
Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai
Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.

Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo,
Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti,
Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo,
Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.

Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas!
Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus!
Jūreivis vienas jam į snapą pypkę kiša,
O kitas ano šlubio mėgdžioja žingsnius.

Poetas kaip ir tas padangių kunigaikštis,
Jam nebaisi audra, nebaido jo šauliai,
Bet žemės tremtyje, kur minios klykia aikštėj,
Jam trukdo vaikščioti jo milžino sparnai. (ibid., p. 3)

(543) Užparaštė, lxxxi: paskutinė poeto svajonė

Kai pagalvoji, nėr jokių -pusybių, nei šia-, nei ana-; tai tik abstrakcijos; yra tik pusrutuliai – kairys ir dešinys.

Kai esu vežamas iš Vilniaus jūros link, artėjant prie Nemakščių žvilgsnis savaime nukrypsta kairėn, o grįžtant – dešinėn. Link Nemakščių kapinių, kur palaidotas Algirdas Verba, vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt (coll. Donata Mitaitė penktadienį priminė šitą įrašą). Ačiū Vladui Braziūnui, parodžiusiam vietą aptvertojoj erdvėj. Net pravažiuodamas mintyse stabteliu prie kapo.
Jei spręstumėm pagal eilėraščius, artyn mirties – vis tragiškyn, drastiškyn, atviryn, vis mažiau poezijos, vis daugiau žmogaus. Va du posmai iš jau post mortem išleisto (a.a. Valdo Kukulo parengto) A.V. rinkinio Plaštakės pleška (2001):

Lyg komuniją priimk viagrą,
Spindesys toks nuodėmės saldus.
Impotento varge, meilės verge,
Palydėk nutolstančius gandrus.

Jau tušti lizdai ir bergždžios įsčios.
Ir sudie, giedojęs vytury.
Tik ruduo tarsi šunytis inkščia,
Tiktai kraupūs lietūs krapuos kris.

(Juokaujant: krapai – egzistencinis augalas; r praleidus, lieka kapai.)
Nežinau, kaip įrodyt, kad eilėraščiai yra tikri, kad desperacija tikra, kad poetas toks atviras, jog visiems prieš TV kameras atviraujantiems reiktų slėptis krapuos, – kaip ir paskutinioji Algirdo Verbos svajonė, užfiksuota Gasparo Aleksos:

– Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro langelį ir ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu. (Nemunas, 2006-12-07, p. 12)

(304) Geros knygos nesensta, vii

Kas tai per tekstai, paaiškinau įrašo Geros knygos nesensta, i prae scriptume.
Čia skaitytasis „Ryto allegro“ laidoj 2008-12-15.

Sveiki, šįkart po keletą sakinių apie tris skirtingas knygas, kurios šmėžavo akiraty gruodžio pradžioj. Kęstučio Subačiaus sudarytą antologiją Lyg įžanga į Requiem (išleido Naujoji Romuva), trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka (išleido „Vaga“) ir Aušros Martišiūtės-Linartienės studiją apie Aleksandrą Fromą-Gužutį Žemaičių bajorų teatro dramaturgija (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Būna, kartais pašnekam, kad tas ar anas, jei būtų gimęs kitu laiku, tai būtų tą ar aną galėjęs padaryt, kitaip pasielgt, nors dažniausiai pritariam poetui: gimiau nei per anksti, nei per vėlai – pačiu laiku. O apie mirtį – vis per anksti ir per anksti. Mokytojo Kęstučio Subačiaus sumanymas buvo parengt antologiją, kuri pristatytų nesulaukusius keturiasdešimties poetus. Žvelgta, aišku, dabartinėm akim, kai keturiasdešimtmetis laikomas dar vis jaunu, o juk (radau tokį faktą internete) 1900-ais vidutinė gyvenimo trukmė pasauly siekė tik 31-erius, šiandien jau 67-erius. Pagaliau ne taip svarbu tie skaičiai. Antologijon surinkti poetai eina viens paskui kitą pagal mirties datą: nuo Prano Vaičaičio, mirusio 1901-ais, iki Rūtos Kynaitės – 2001-ais. Kas šalia ko – kaip kapinėse – kad ir Antakalnio Rašytojų kalnely. Ligõs – džiovos ar vėžio, ar kokios kitos piktybės – pribaigti, nužudytieji, nusižudę. Tikėję socializmu, tikėję Lietuvos ar žmogaus laisve, tikėję Dievą ar niekuo nebetikėję. Nežiūrėdamas į turinį miniu: Janonis ir Skabeika, Montvila ir Krivickas, Zigmas Gėlė ir Vaidotas Daunys, Biliūnas ir Mackus. Sudarytojas įžangos žody sako norėjęs pristatyt šiuos poetus tekstais, kuriuose jaustųs mirties nuojauta ar bent elegiška būsena. Galima paabejot, ar visus tõkios nuotaikos gyvenimui artėjant galop apima, gal tiesiog reikėjo pristatyt eilėraščius, sukurtus prieš mirtį, bet čia tik pasvarstymai. Manau, gerai padaryta, kad įdėta ir silpnesnį talentą turėjusių žmonių kūrybos. Gerai, kad priminti nedaug sukūrę, knygų gyvi būdami neišleidę žmonės. Antologija iliustruota 23-ejų nesulaukusio Andriaus Brazio piešiniais. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kai kam gal atradimai bus, tarkim, Borisas Lazukinas ar Rolandas Mosėnas, antologijoj atsidūrę šalia. Tikrai verta dėmesio knyga, gal net labiau dėl teikiamos galimybės pamąstyt, paprastai tariant, apie gyvenimo prasmę.
Nors nesinori, bet turiu pasakyt ir apie vieną antologijoj Lyg įžanga į Requiem esantį neapsižiūrėjimą. Mamertas Indriliūnas pristatytas Broniaus Krivicko eilėraščiu, parašytu praėjus ketvertui metų po Indriliūno žūties.

[Dera primint, kad žurnale Naujoji Romuva skelbiami šios antologijos papildai; gražu, kai darbas tęsiamas.]

 ۩ ۩ ۩

Pažįstu net keletą nuolatinių Šiaurės Atėnų skaitytojų, kurie sako susinervinantys, kai atsiverčia penktą savaitraščio puslapį. Maždaug: ir vėl tie Gedos dienoraščiai... kiek galima, kiekvienam numery. Dar bent būtų viskas, kas per dieną ar dvi užfiksuota, o, žiūrėk, imta ir nulaužta, nes į savaitraščio puslapį daugiau nebetilpo. Nežinau kodėl, bet gan ramiai reaguoju į tas publikacijas, nors tokių tekstų tikrai reikia didesnės dozės, ne puslapio – tokią išvadą padariau įnikęs į trečiąją Sigito Gedos dienoraščių knygą Vasarė ajero šneka, apimančią 2000–2002-us. (1999-ais išėjo Žydintys lubinai piliakalnių fone, 2003-ais – Adolėlio kalendoriai). Gedos manymu, „pasakotojo talentas yra ne pasakoti, o užsiminti.“ Užuominų mozaika – taip galima būtų kitais žodžiais įvardint tai, kas paantraštėj įvardinta kaip dienoraščiai ir tyrinėjimai. Kai tepamatai tos mozaikos gabalėlį, jis pats vienas nedaug tepasako, o kai 600 su viršum puslapių... Puslapis maždaug 200 kvadratinių cm, padauginam iš 600, paverčiam metrais – ir išeina 1200 kvadratinių metrų mozaika – daugiau negu hektaras, jei gerai suskaičiavau. Va čia tai mozaika: iš pokalbių vedžiojant šunį ir telefonu, iš pamąstymų verčiant Baudelaire’ą ar ką kita, ką nors išgirdus per radiją ar perskaičius, iš anekdotų ir prisiminimų – vaikystės, tėvų, giminių, kolegų ir t.t., ir pan. Jei galvoj netiksi laikrodis, jei prieš akis nekaba raštelis, ką reikia šiandien dar padaryt, ką nusipirkt krautuvėj, – tokio pobūdžio skaitiniai tiesiog malonumas: perskaitai klausiamąjį sakinį, tarkim: „Jono Biliūno budizmas buvo spontaniškas?“ – ir leiskis į svarstymus mintyse; jei internetas po ranka, mėgink parsisiųst cituotąjį klausimą paskatinusį mongolų ir belgų sukurtą dokumentinį filmą Šuns būsena, jei nematei per televiziją ar jau primiršai, nors jei matei, sunkiai pamirši. Trumpai tariant: Gedos Vasarė ajero šneka – tikrų tikriausia dykinėtojo palaima.
O dabar – bet. Bet jei nesi laisvasis skaitytojas, kurio pagrindinis darbas – patirt skaitymo ir mąstymo malonumą, tokie grosbuchai turi ir trūkumų. Skaitydamas gali žymėtis, gali kaišiot lapelius tarp puslapių, vis tiek visko neįsiminsi. Tiesiog visko per daug tame hektare. Ir pagalvoji: kaip gerai būtų, jei leidėjai būtų pasirūpinę rodykle. Nykos-Niliūno Dienoraščio fragmentai tokią turi, ir kaskart pasidžiaugi, kai ką nors reikia surast. O Gedos atveju – rodyklė dar reikalingesnė, nes tam dienorašty daugybė linijų yra. Sakysim, perskaitysi jo verstas Baudelaire’o Piktybės gėles, ir norėsis pasiskaityt minčių, kurios sukosi poeto galvoj verčiant; ką – vėl eit per visus 600 puslapių iš naujo?
Juokais pagalvojau, kad geriausia šitos knygos recenzija būtų – sudaryt rodyklę, užuot svarsčius apie Gedos atmintį, patirtį ar vaizduotę. Ir dar vienas dalykas: Adolėlio kalendorius redagavo ir korektūrą skaitė a.a. Gražina Ramoškaitė-Gedienė [†2004-12-22]. Tikrai nebūtų palikusi tiek korektūros ir kitokių klaidų Vasarėj ajero šnekoj. Atsidust belieka, ir tiek.

[Apie Gedos kasdienraščius, iš dalies ir kartodamasis, dar esu svarstęs čia.]

 ۩ ۩ ۩

Aušros Martišiūtės-Linartienės studija apie dramaturgą Aleksandrą Fromą-Gužutį prie šios apžvalgos prisijungė per du Sigito Gedos sakinius, užrašytus 2000-11-19, pasvarsčius apie Antano Strazdo idilę „Kiškis“:

Žmonės, kurie nėr suvokę savojo klasicizmo, rokoko et cetera, niekad nebus tikri post... Jie yra pliki ir vieniši tuščiame lauke.

Taip jau susiklostė, kad daugelis lietuviškos dramaturgijos pradžią susiejam su pirma suvaidinta lietuviškai Keturakio Amerika pirty. Nors, regis, anksčiau lietuviškai pradėta vaidint Amerikoj, bet ne tai svarbu.
Fromas-Gužutis, pirmasis lietuvių dramaturgas, vokiškos kilmės bajoras (pavardė ta pati, kaip Turėti ar būti autoriaus Ericho Frommo), antkapiniam paminkle norėjęs būt įvardintas kaip „Raszitojas lietuwiszku dramu“, – daug pasakantis faktas apie žmogaus savivoką. Gimęs 1822-ais, miręs 1900-aisiais, taigi dar prieš spaudos draudimo panaikinimą; išliko 13 jo kūrinių, rašytų teatrui, kurio nebuvo, kurį dramaturgas tik įsivaizdavo. Pradžioj panašų į lenkišką bajoriškąjį, kur daug artistų, kur finale net fejerverkus galima leist, paskui turėdamas galvoj paprasčiausius lietuviškai šnekančius mėgėjus, kurie vaidintų ir mužikus, ir ponus.
Dr. Martišiūtė-Linartienė šitoj knygoj nepagaili vietos ir dėmesio kontekstui, dramos istorijai, prisimena ir lotyniškus vaidinimus, ir lenkiškus, ir žanriškai sieja tai, ką sukūrė Fromas-Gužutis, su mirakliais, moralitė, ieško tekstuose dramatizmo (reikalingiausio dalyko dramai). Banaliai tariant, koks nors augaliukas, jei jį tyrinėsi išrovęs ir padėjęs ant švaraus popieriaus lapo, nieko tokio, o jei pažvelgsi į jį kaip į ekosistemos dalį – viskas kitaip pasirodys. O baigt noris linksmai: kai rašai tekstą turėdamas galvoj, kad jį tik tavo akys tematys, kai skaitysi, va kaip dabar, prieš mikrofoną, labai praverstų Aleksandro Fromo-Gužučio patirtis: kaip matyt iš jojo rankraščių, sakinio vidury ženklų, panašių į šauktukus, pridėdavo. Pradžioj gali atrodyt, kad atsikvėpimus jie žymi, nors paskui tenka suabejot: tie šauktukai tikriausiai dėti prieš akcentuotiną žodį ar frazę. Pavyzdžiui: Linkiu ! gerų akių ir knygų ! jums ir sau dar šįmet ir kitąmet.

 P.S. (galvojant apie Ingą). Vakar iškilo toks klausimas: ar buvo kur nors rašyta apie Vytauto Mačernio šeimos likimą pokariu, kad jie buvo ištremti, ką rado grįžę Šarnelėn etc.?

(228) Iš popieryno, ii: dar vienas Baudelaire’o sonetas, verstas Mačernio

1990-ais išėjusioj Vytauto Mačernio rinktinėj Po ūkanotu nežinios dangum (parengė Vytautas Kubilius) yra penki Baudelaire’o vertimai: „Vakaro harmonija“, „Pakvietimas kelionėn“, „Kraujo fontanas“, „Pasmerktosios moterys“ ir „Vienišojo vynas“ (p. 271–274). Tais pačiais metais, besiknaisiodamas po įvairius archyvus ir ieškodamas Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno tekstų (Sietyne skelbėm šį tą; taip pat atsiminimų apie juos pluoštus), Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraštyne (F31-465) užtikau Mačernio verstą Baudelaire’o Les Fleurs du mal XXII sonetą „Parfum exotique“ (kaip nurodo Juozas Keliuotis, jis buvęs skirtas neišėjusiam Naujosios Romuvos 1941-ų pirmam numeriui).
Pirmąkart buvo paskelbtas Šiaurės Atėnuos 1990-12-05, nr. 44, p. 2 (kadangi internete to laiko ŠA nėra, pagalvojau, gal kam pravers; pvz., norintiems šį Mačernio vertimą palygint su Sigito Gedos).

Egzotiškas kvapas

Juodoji Venera Jeanne Duval;
apie jos kvapą kalbama sonete

Kada, akis užmerkęs, šiltą rudens vakarą
Įtraukiu švelnų kvapą tavo virpančios krūtinės –
Matau laimingą krantą, į kurį bangos plaka,
Ir iš dangaus lašnoja saulėlydis auksinis.

Matau aš tingią salą, kurioje žemė gimdo
Keistus medžius ir vaisius, kvepiančius vynu,
Ir vyrus, liesus ir kaip ugnis aistringus,
Ir moteris su stebinančiai atviru žvilgsniu.

Ir tavo kvapo nešamas ligi to klimato dvelkimo,
Matau aš uostą, pilną virpančių stiebų ir burių,
Išsekusių, išvargusių kovoj audringos jūros.

Ir iš tenai kvapai žalių sultingų tamarinų
Atplaukia į mane švelniomis vilnimis
Ir skęsta mano sielon su jūreivių dainomis.

Sigito Gedos variantas (Piktybės gėlės, 2005, p. 40):

Egzotiškas kvapas

Vos sumerkiu akis, kai ruduo jau ruduoja,
Ir įtraukiu aš kvapą iš tavo krūtų,
Pamatau vaizdiniją laimingų kraštų,
Kur karšta, monotoniška saulė kartojas.

Ten mieguistoj saloj iš gelmių – tik ką stoję
Saldūs vaismedžiai, kontūrai medžių keistų,
Vyrų daugelis, kūnų grakščių ir kietų,
O ir moterų akys – žaibuote žaibuoja.

Tavo kvapas man atveria klimatą žavų,
Uostą, girią stiebų, jie su burėmis savo,
Kurias liovėsi varginę siautusios marios,

Kolei kvapas aplinkui žalių tamarindų
Plėšo šnerves, paskum įsisunkęs į žarą, –
Su jūreivių daina mano sieloje sklinda.

P.S. Nesiryžtu lygint vertimų nei su originalu (nemoku prancūziškai), nei rimtai vieno su kitu, tik toks pastebėjimas: užsifiksavo Mačernio vertime tą egzotišką kvapą skleidžiančios moters krūtinės susiejimas su burėm ir laivų stiebais – „virpantys“; man regis, tikslu. Ir dar dvi antros strofos eilutės – apie vyrus ir moteris: kaip išvertė Mačernis – ne tik suprantama.:)

(217) Užparaštė, xxi: vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt

Nuotraukos iš Nemuno fragmentas

Ketvirtadienio Nemune Gasparas Aleksa per du puslapius 70-mečio proga primena a.a. Algirdą Verbą: pokalbis ir 8 neskelbti eilėraščiai + jų rankraščių faksimilės (internetinė versija čia; net keista, kaip operatyviai šįkart atsirado numerio medžiaga virtualioj erdvėj).
Suprantu, kad visokios etiketės niekai, bet kartais, kai reikia ką pasakyt striukai drūtai, visai praverčia. Verba – vėlyvojo sovietmečio Baudelaire.lt išsikristalizavo iš jo paties minties (1996-03-30):

Mane gelbsti geležinė ritmika, klasikinė forma. Aš niekada nebūsiu Strielkūnas. Jis savo lygį išlaiko. Mano kelias kitas. Mane žavi Baudelair[e’]as. Kaimas iš mano gyvenimo dingo – tiu tiū!.. Teisybė, Žvėryne rytais gieda gaidžiai, o dieną gali pamatyti triušius, palaidus šunis ir... daug girtuoklių!

Ir šešių eilučių iš rankraščio:

Ak, tie dūdų orkestrai!
Vėl į kalnelį nubliaus.
Dėjau ant jų aš skersą,
Dar pagyvensim, brolau.
— — — — — — — — — —
Aš norėjau numirti ant kryžiaus,
O greičiausiai – užteks pagriovy...

Ne pagriovy, Raseinių ligoninėj mirė, 2000-ais. Taip, paskutinis gyvenimo dešimtmetis jau priklauso postsovietiniam laikui, bet jis tebuvo sovietinio tąsa, apie A.V. gyvenseną ir poeziją šnekant.
(Tarpukario Baudelaire.lt – Leonas Skabeika; jei kas imtų gretint su Verba, kad ir pasaulėvokos lygmenis, gal kas įdomaus išeitų?)
Alfas Pakėnas bernardinuos.lt sieja Verbą ir Širvį. Nežinau; kad abu ugnį gesino ugnim, t.y. buvo girtuokliai („aлкоголизм – излечим, пьянство – нет“, prisimenant Sergejų Dovlatovą), – taip, bet jų poetika, ergo, ir pasaulėvoka, vis dėlto skiriasi, ir stipriai.
Man Verba kaip poetas prasidėjo nuo mokyklos baigimo metais išėjusio rinkinio Aprišu obelį (1980). Iki šiol atsimenu:

Krapnoja įstrižai. Tai šiaurė rūksta,
Nuodinga lyg sieros rūgšties garai.
Tai prakaitas iš geležies, tai druską
Iškėlė surūdiję ežerai.

Bet čia tik šiaip.

(187) Tarp kitko: skaitinėdamas Baudelaire’ą, prisiminiau Rekašių

Vėl po ranka pasipainiojo Sigito Gedos verstos Piktybės gėlės (2005). XXXII soneto pirmas posmas:

Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)[*]

Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):

Vai mylėjau, aš mylėjau
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.

Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.

Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].

Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.

Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.

Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.

Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.

Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.

Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.

Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.

Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.

Tai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):

Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).

Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:

• 1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
• 1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
• 1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
• 1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
• 1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: pagal Rekašių sukurtą veikėją] vaidino Antanas Šurna).

Nekas iš tų pastangų „įamžint“ beliko. Beliko?

[* Papildas Metuose, 2018, nr. 10, paskelbtas Ramūno Kasparavičiaus romano fragmentas „Senatvės sidabras“, o gal romano Senatvės sidabras fragmentas. Kasparavičius savo kūrinius rašo nelyg paukštis suktų lizdą – kas tik po mintim pasimaišo, tą ir panaudoja, įpina; jei imtum pešiot – visokių visokybių po krūvelę išdygtų; ir vieną tų krūvelių galėtum pavadint prancūziška.

Du lapukai iškrenta iš knygos... Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:

XXII

Kai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,

Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,

Ėmiau svajot prie to parduoto kūno

Apie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.

Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,

Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,

Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,

Vien jų prisiminimas viltį duoda.

Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną kūną liekną,

Šviesias tavąsias kojas lig juodų kasų,

Gilių glamonių lobį man išpindama,

Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,

O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,

Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.

Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. [O aš prisiminiau, kad 2001-ais Tyto Alba serijoj „Portretai“ išleido Pascalio Pia knygą Bodleras: liūdesio riteris, kurioj cituojamus Baudelaire’o eilėraščius išvertė RamK; tik neatsimenu, ar šito soneto vertimas ten yr.] Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:

Bodleriškasis

                               Nes esi ne mano.

                               Vytautas Mačernis

Gražioji žyde, viešnamio princese,

buku balsu dudenanti VOODOO,

ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,

ir mira, timiamas, ir saldu...

Ant apmušalo subtilus pelėsis

po tobulu ketureiliu meilužio,

čia peri blakės nuo ano gegužio,

o tas pelėsis iki kojų plėsis.

Gražioji žydė kerpasi trumpai,

jos geros krūtys šviečia atlapai:

– Užtenka! Naują filmą rodyk!

Gražioji žydė daros negraži:

– Lietuviškai mekenantis ožy,

ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.

Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius. (Metai, 2018, nr. 10, p. 54–55)

— kam aš čia pridūriau tą vertimą, tą parafrazę? net nežinau; gal ir man patinka tinklaraščio įrašus kaip kokias gūžtas sukt: va šitas šapas dar tinka, kodėl neprikabinus?]

(16) Perličky na dně

Vyresnėlis sūnus perka ir skaito žurnalą Miesto IQ. Parūkęs iš balkono grįždamas nugvelbiau nuo jo stalo (tėviškas atodūsis: o, kad jis gvelbtų maniškius NŽ-A, KB ar Metus...). Š.m. birželio numeris. Pirmas tekstas – Gintaro Grajausko „Kitoks turizmas“. Esą būtų blogiausias turistas pasauly, nes nemėgstąs klausytis gidų, nelabai jam ir architektūra, muziejuos nuododu. Visi miestai, kuriuos tekę būti, susilieją į vieną milžinišką didmiestį, vienžo, globalinį kaimą. Etc. Bet gyvybės miestui suteikią žmonės. Ne homo simplexai, o „personaž[ai], sukurt[i] būtent šitam miestui, būtent šitai scenografijai. Visa kita – tik sumauta masuotė. Tokių personažų nebūna daug, iš pažiūros jie net nepanašūs į pagrindinius herojus“ (p. 8). Ir prisimena kelis tokius. Ypač vienas vertas dėmesio (bent jau tiems, kam patinka paskaitinėt G.G. poeziją). Užfiksuotas ne vieno jo eilėraščio prototipas – Santaliučija (1996-ais išėjusiose Atsiskyrėlio atostogose jis ir vamzdį atranda, ir gauna per galvą, ir girtas dainuoja, rašo laiškus iš toli, ir net paskutinį; naujausiuos Eilėraščiuos savo kailiu irgi šmėkšteli – buhalterio pavidalu):

Santaliučiaja – taip jį visi vadindavo – buvo nuobodus. Už bokalą alaus gana neblogu seniokišku tenoriuku padainuodavo dainą. Labiausiai mėgo, savaime suprantama, tą itališkąją „Santa Liučiją“. Kartą kažkuris prispjovė bokalą, padavė Santaliučijai ir paliepė – „dainuok“. Ir ką – padainavo. Besišypsodamas. Tik alų mandagiai atstūmė.
Per kažkelintą apsilankymą alubaryje, po pusantro bokalo alaus visai suvyriškėjęs ir įsidrąsinęs, kažkaip netyčia ėmiau su tuo Santaliučija kalbėtis. Ir apstulbau: reto intelekto, galantiškas ir šiaip – vienas išmintingiausių žmonių, kuriuos teko sutikti. Eruditas ir poliglotas – deklamavo man Baudelaire’ą, Whitmaną, Goethę. Originalo kalba. Paklausiau susijausminęs – kodėl jis čia, alubaryje, kodėl – taip? Vos šyptelėjo ir teatsakė: esate dar labai jaunas (p. 10).

Suprantu, nuo šito žinojimo G.G. eilėraščiai nepasirodys geresni ar blogesni nei atrodė, bet vis dėlto: kažkas, vos vos kitaip (?). Eilėraštis, kaip personažo, dar ir turinčio prototipą, monologas (tikriausiai dviratį išradinėju; atsirado mat kontekstinės kritikos špecialistas).
Dar du, ne, dvi gyvenimo personažės užfiksuotos melomano ir matematiko Alfredo Cmieliausko straipsny „Kieme gimęs, kieme augęs“ (labai vertingas šaltinis sovietmečio kasdienybės istorikui; pala, tokių yr?). Prisimenamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis.

Manokiemo ribų paisė net ir žinomi Kauno centro keistuoliai. Čia neįžengdavo kažkur kitoje gatvės pusėje, prie „Pionieriaus“ kino teatro (dabar – Lėlių teatras) gyvenusi pageltusio veido Moteris Su Juodu Raiščiu Ant Burnos [...]. Pašnibždomis pasakojama legenda teigė, jog nosį ji apsirišdavo todėl, kad negalėjo pakęsti komunistų kvapo. kas žino. Neužsukdavo ir Laisvės alėjoj siautusi Moteris Su Kaniuke, kuri greitai eidama staiga pradėdavo šaukti, žvelgdama atsitiktiniam praeiviui į veidą. Jos kaniukė – tai aliuminio indas su rankena ir dangteliu pilstomam pienui laikyti [mano galvoj šitas daiktas vyr. g. su priesaga -elis], o garsiai šaukiamas tekstas paprastai būdavo skirtas įvairių žlungančios moralės aspektų kritikai. Chuliganams [t.y. 7–12 metų jokiemo vaikams] labiausiai patikdavo klausytis jos pasažų apie paleistuvystę (p. 28; tikrinau: internete yra svetainė miestoiq.lt, bet ten tik anotacijos).

Ir atmintis пошла поехала... Merkelio Račkausko užrašuos Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy (perspausdinta mašinėle 1955, išleista 2008, parengė anūkas Tomas Venclova) užfiksuoti du XIX amžiaus antros pusės broliukai perliukai (tas gabaliokas man įdomesnis už, švelniai tariant, daugelį romanų; ilgokas, bet labai jau žavus, nusikopijavau skaitydamas wordinį būsimos knygos variantą):

Man buvo šventė, kai pas mus ateidavo pan Agapit Bereśniewicz. Buvo du broliai Beresnevičiai, vienas Agapit, antras Donat. Abu didžiavosi savo bajoryste, abu buvo tikri muzikos donkichotai, paskutinieji tos rūšies žmonių mohikanai. Turbūt jie buvo matę ir geresnes dienas, bet į senatvę virto vagabundais, po Žemaitiją keliaujančiais fortepijonų bei vargonų derintojais. Tarp savęs nesugyveno: jei Agapit išgirsdavo, kad kur netoliese sukasi Donat, tuoj išvykdavo į kitą parapiją, į kitą kraštą. Pas mus paprastai užeidavo Agapit; tik jam mirus ėmė lankytis Donat. Agapit buvo vidutinio ūgio išdžiūvęs nuplikęs senis su ilga žila barzda. Vietoje kairės akies turėjo raudoną kraujojančią duobę: akį jam buvo išlupę karčemos lankytojai už kažkokią Dulcinėją, per apsirikimą patekusią į Agapito glėbį. Muzika, Bakchas ir Venera – štai trijulė, ant kurios aukuro be atvangos degino Agapit likusias gyvenimo dienas. Nei šeimos, nei namų, kur galėtų prisiglausti, neturėjo. Keliaudamas po Žemaitiją nešėsi su savim visą turtą – nedidelį odinį apiplyšusį maišelį, kurį iškilmingai vadino „sakvojažu“. Jame buvo: geležiniais apdarais akiniai, raktas fortepijono stygoms tempti, įvairių stygų rutuliukai, zomšės gabalas ir klijai. Kai ateidavo pas mus, motina pasisiūlydavo išskalbti baltinius. Blaivas būdamas, nesutikdavo, girtas – sutikdavo: visus mus varydavo lauk iš trobos, nusirengdavo ir, pravėręs alkieriaus duris, išmesdavo baltinius į priemenę. Kol baltiniai buvo plaunami ir taisomi (motina juos ir palopydavo), dėvėjo be baltinių. Mums, vaikams, įvarydavo baimės jo susirietusiais plaukais apžėlusi krūtinė, kurią ne visą uždengdavo barzda, ir kuri buvo matyti pro švarko atlapas. Vieną vasaros dieną, būdamas labai įkaušęs, išmetęs pro daris nešvarius baltinius, nesivilko švarko, bet nuogas iššoko pro langą ir pasileido keliu Virvytės link maudytis. Pasipiktinusios davatkos šoko iš savo daržų vytis. Apkultas ir sukruvintas Agapit veikiai atskubėjo namo. Per savo ilgametę kelionę po Žemaitiją susipažino su visais fortepijonais ir jų savininkais, žinojo savo derintų instrumentų firmas, jų pirmenybes ir ydas. Jokio apibrėžto atlyginimo už darbą neturėjo, imdavo tiek, kiek kas duodavo, bet dažniausiai pasitenkindavo didesniu ar mažesniu degtinės buteliu. Keliaudavo aukštai iškelta galva, „z Marsem na czole“ [„Su Marsu ant kaktos“ (karingai nusiteikęs) – tie M.R. paaiškinimai pateikti kaip išnašos, bet kad čia būtų per sudėtinga taip pat padaryt], kaip sakydavo motina, šakota lazda pasiremdamas. Vasarą dėvėjo ilgu baltu apsiaustu, šiaudine skrybėle ant plikės, žiemą – ilga miline su kapišonu. Atsiliepdavo tik lenkiškai užkalbintas, kitos kalbos nepripažino.
Atėjęs pas mus, Agapit pirmiausia išsikoliodavo:
– Jak się macie, chamy? – rėkė įėjęs į trobą. – Co? Nie podoba się? Któż wy tacy? Jużci nie panowie... Przez pomyłkę wstąpiłem pod ten chamski dach... [Kaip laikotės, chamai? Ką, nepatinka? Kas gi jūs tokie? Aišku, ne ponai... Per klaidą įžengiau į chamų trobą.]
Ir tik kai motina pastatydavo ant stalo pusbonkį, Agapit atsileisdavo. Išgėręs kas buvo butely (valgė nedaug, o tėvas negėrė), sėsdavo prie fortepijono. Mano nekantriai laukta valanda atėjo! Ilgi siauros rankos pirštai, kuriuos tėvas vadino „bicze“ (botagai), audringai perbėgdavo per visą klaviatūrą, ir Agapit, pakėlęs barzdą į viršų, imdavo improvizuoti. Ką jis skambino, nesuprasdavau, tik matydavau, kad jis savo muziką giliai pergyvena: jo vienintelėje akyje matėsi tai džiaugsmo spindulys, tai pykčio žaibas; kartais ašara nuriedėdavo per išdžiūvusį veidą ir nukrisdavo ant barzdos. Koks nespalvingas ir negyvas atrodė man tada tėvo skambinimas! Staiga Agapit nutraukdavo, atstumdavo kėdę ir, piktai taręs: „Trza (= trzeba) leczyć chorego“ [Reikia gydyti ligonį], imdavos derinimo darbo. Po poros valandų, suderinęs instrumentą, vėl skambino, o aš, palindęs po fortepijonu ar įsispraudęs kur į kertę, nenuleisdavau nuo jo akių. Iš jo skambintų dalykų tėvas išmoko kelis lengviausius, kuriems už pusbonkį Agapit parašė gaidas. Iš tėvo paskui ir aš išmokau vieną žemaitišką polką, Agapito improvizaciją. Sutemus, prieš eidami gulti, aprimęs Agapitas ilgai su tėvu kalbėdavos apie muziką, apie jos atstovus, apie Žemaitijos vargonininkus. Iš tų kalbų sumesdavau, kad ir tėvas, kaip Agapit, tik viena muzika domisi ir tik ją vieną rimtai vertina; jai tarnaudamas, pamiršta sunkią gyvenimo naštą: nusižeminimą prieš kleboną, jo gaspadinės įžūlumą, ubagišką gyvaliojimą špitolėje. Suprasdavau tada, kodėl tėvas nekeitė niekingo vargamistros amato į kitą, pelningesnį darbą, nors motina dažnai ragino eiti tarnauti ar ūkvedžiu į dvarą, ar raštininku į įstaigą. Vieną kitą dieną pagyvenęs pas mus, Agapit traukė toliau. Po keleto metų pasiekė mus žinia, kad Agapit mirė: žiemą rado jį pusnuogį ir sušalusį vieno dvaro daržinės šiauduose. Qualis artifex periit! [Koks menininkas žuvo! (lot.) – Povilas Višinskis kartą papasakojo man, iš kur ir kas buvo tie Agapit ir Donat. Iš Pečkauskių sužinojęs, kad tuodu broliai Beresnevičiai buvo kilę iš turtingų dvarponių, kad pabėgę iš Šiaulių gimnazijos į sukilimą, kad paskui slapstėsi Prūsuose, kad grįžę niekur negalėjo prisirašyti, o tėvai jau buvo išvežti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir atiduotas kažkokiam caro valdininkui.]

Arba va dar vienas XIX amžiaus žemaitiškas perliukas, vysk. Motiejaus (kad Valančiaus – nebereiktų durt?) iš dugno perkeltas į Namų užrašus. Pirmu numeriu pažymėtas tas įrašas, šįkart tikrai per ilgas, kad visą cituočiau, jei užkibsit, žr. NU (2003, p. 551, 553, 555; poriniuos lenkiškas originalas); iš priešpaskutinės pastraipos:

... Ignotas Kumšlytis, samdinys, žemaitiškai temokėdamas, nuvažiavo su [Švč. Mergelės] paveikslu į Romą. Kaip jis ten buvo priimtas? Nežinau, žinau tik, jog minėtą Švenčiausiosios Motinos paveikslą 1868 metais pats popiežius Pijus IX pašventino. Užsibuvęs Romoje beveik ištisus metus, Ignotas su paveikslu grįžo į Klaipėdą, bet ne į Žemaitiją. Nes be valdžios paso važiuodamas nusižengė [galiojusiai] teisei ir grįžęs būtų turėjęs sėsti į kalėjimą. Todėl liko Klaipėdoje siuvėjo pameistriu. Vėliau girdėjau, jog minėtas paveikslas buvo atvežtas į Žemaitiją ir kažkur paslėptas. Žandarai ieškojo, tačiau nesugebėjo rasti.

Mano galva, tiesiog nuostabi kino scenarijaus santrauka.
Taip, per daug įsijaučiau. Gana.
P.S. Įrašo pavadinimas atklydo maždaug tada, kai rinkau citatą apie Moterį Su Juodu Raiščiu Ant Nosies. Perličky (dgs.) iš Věros Chytilovos 1965-ų filmo pavadinimo; Hrabalo 1963-ių apsakymų rinkinys vadinos Perlička na dně. Vis tebedaranti filmus Chytilová (*1929 [jau nebedaranti, †2014-03-12]; čekų kino naujabangininkė; be šito, dar kelis mačiau) l. verta akių. Ar čekai visi tokį gerą ironijos jausmą turi?