(525) Der Zeitgeist: požiūris į juodaodžius žmones 1930-tinių pradžioje

Gerai nueit į visokias knygų muges beigi festivalius – atitinkamą miną nutaisęs, na, ne tik, dar leidėjas turėtų būt bent šiek tiek pažįstamas; dar ir išmaniai turi nusistebėt: o! Pulgio Andriušio knygą išleidot, – geresnis pasakorius už Juozą Baltušį!; ir dar protingai paklaust: ar jo kelionės Australijon užrašus irgi išleisit? Juk bene vienintelis iš lietuvių DP, kurs į Australiją išplaukė iš išskaičiavimo – sutarė su vokiečių laikraščio redaktorium, kad siųs reportažus, tas ir pažadėjo mokėt honorarą; išleisit? puiku! – gali gaut ir dovanų; va per neseniai vykusį festivalį gavau dovanų Pulgio Andriušio Kelionių užrašus (sudarė Remigijus Misiūnas, išleido „bonus animus“). – Nuoširdžiai ačiū p.p. Misiūnams, ypač p. Misiūnienei, kuriai per stipriai spaudžiau ranką (atsiprašau, labai jau gerą dovaną iš jūsų gavau).

Į Kelionių užrašus sudėti 1929–1937 metų atitinkamo pobūdžio tekstai. Nebūt knygos sudarytojas knygotyrininkas; ką tik kur Andriušis apie kokią kelionę rašė – viskas surinkta (apie kiekvieną kelionę rašyta minimum trim, maximun septyniem leidiniams; ir nesmerkim Pulgio: keliaut kainuoja – taip (rašydamas įvairiausiems to norintiems laikraščiams) gali bent dalį išlaidų honorarais susigrąžint. Pradžioj šiek tiek nervino neišvengiami pasikartojimai, bet beskaitydamas pagavau azartą: gali lygint, kokį stilių, įspūdžių pateikimo būdą keliauninkas renkasi atsižvelgdamas į skaitytoją, ką vieniems paryškina, kitiems tik žodžiu kitu pamini, kaip situacijas pasuka.

1933-ių vasarą Pulgis Andriušis keliaudamas per Londoną į Ispaniją ir po Ispaniją, įspūdžius siuntė laiškais (daugiausia 10-čiai centų, taip pat Lietuvos aidui ir dar Ūkininko patarėjui). Grįžus irgi reikia gyvent. Jei dar laikraščiai tų įspūdžių nori, kodėl ne. Jei šieno ir nebėr, pagrėbstų visada lieka.
Ir va pavyzdys, kaip Pulgis atsižvelgia į skaitytojų lūkesčius.
Buvo jis nusibeldęs ir Marokan, sostapilin Tetuanan. Vakaras atėjo. Apie nakvynę laikas pagalvot.
Pirmasis istorijos variantas:

– Todėl, jei nori pigiai apsistoti, suk ten po kairei, – atsisveikindamas patarinėjo autobuso draugas, iš karščio pajuodavęs ispanų viršila.
– Mat pas mane pensione mokėsi šešias pesetas, antrame aukšte dar bus vienas kambarys, – kažkodėl šypsodamasi apystambio sudėjimo šeimininkė aiškino sudžiuvusiam lietuviui – atseit man. Jauna ispanė ir šypsena svetimam žmogui, iš už jūrų marių atsibasčiusiam. Tetuano viešbučio jauna šeimininkė! Kur tu girdėjai Ispanijoje šitokį dalyką!
– Mariquita! Svečiui parodyk kambarį! – šaukė ji ir šaukimo pabaigoje atsirado negrė, kuri buvo labiau linksma negu juoda. Beruošdama lovos reikalus ji bailiai vartė akių baltumas ir jos pasisukimuose buvo matyti nuogąstavimas link svečio dorovės.
– Ponas būsi vokietis? Čia pas mus gyvena vienas vokiečių inžinierius. Geras žmogus. O, pas mus visokių žmonių užvažiuoja, – kalbėjo juoda tarnaitė su katalikišku Mariquitos vardu tam, kad ne taip baisu būtų viename kambary su kažkokiu barzdotu tipu, atseit su manimi. O gal tai negriškas temperamentas – ją kaip ant spyruoklių krėtė. Mikliai padariusi tvarką Mariquita šovė pro duris gerkliškai ištarusi:
– Buenos noches. (p. 247–248)

Taip šis epizodas užfiksuotas tekste, skelbtame nepriklausomame visuomenės laikrašty Diena, kurio dauguma prenumeratorių, spėtina, gyveno miestuose ir buvo gal liberaliai nusiteikę, 1934-02-25.
Ir Ūkininko patarėjas dar įspūdžių parašo. Negi atsisakysi? Litas kitas ne iš, o į kišenę (išsp. 1934-03-01). Kitas adresatas, ir įspūdžiai kitaip nušviestini (kas Dieną skaito, tas Ūkininko patarėjo neskaito, ir atvirkščiai, matyt, nusprendė Andriušis).
Antrasis istorijos variantas (introdukcija ta pati – atplaukia Marokan, atvažiuoja sostinėn ir ieško nakvynės vietos):

Vienoj gatvės pusėj ispaniškas policininkas su lazdele vandravoja, o antroje – arabas su delčia kaktoje ir tokia pat lazdele. Aš prie ispaniškojo prikimbu:
– Kur čia naktigulto, ponas?
– Čia va už kampo bus viešbutis, – ir apžiūrėjęs mane visą pridūrė: – pigus viešbutis.
Dėkui jam sveikam, viešbutis pigus ir geras buvo, bet kai vakare insibeldė kambarin tarnaitė, kad lovą paklotų minkštai, norėjau šokt pro langą, nes toji tarnaitė it koks anglis pajuodavusi buvo. Iš negrų veislės buvo.
– Aš jau pats pasiklosiu! – prisigūžęs prie sienos tariau jai labanakt. (p. 223–224)

Toks variantas tikrai turėjo patikt gimtojo Gaidžių kaimo ūkininkams – gerai tas Andrusevičiukas surašė, tu matai, ko tik nėr tam pasauly... Ir vargu ar įmanoma atspėt, kuriame variante daugiau išmonės.

Lietuvos aidas, 1931-06-19, p. 8
NB: net 15 su puse lito už bilietą!

Dienos naujienos, 1931-06-24, p. 4

Prieduras.  1931-ų vasarą Kaune gastroliavo greičiausiai afroamerikiečių trupė, gal ne tiesiai iš JAV, gal iš Paryžiaus (reklamoj minimas Louis Douglas – ar tik ne šis žmogus). Reiktų giliau kapstyt, bet ne dėl konkretaus gastrolių fakto (gal pirmosios tokios Kaune?), o dėl kauniečių reakcijos jos minėtinos. Štai ką Dienos naujienose, panašios orientacijos kaip ir Diena, rašė karikatūristas ir reporteris Leo K[agan]as:

Mūsiškiai „juodesni“ už negrus
Gastroliuojanti negrų teatro trupė džiaugiasi pasisekimu, net pratęsė spektaklius 3 dienoms. Jų spektaklius lankė visuomenė su pamėgimu. Negrai žinojo įgiją kauniečių simpatijas. Tačiau nėra gero be blogo. Negrai turėjo ir vargo. Ypatingai jiems įkyrėjo vaikų būriai, kurie iš paskos jų sekiojo. Kad ir štai atsitikimas. Miesto sode vaikščioja keletas negrų. Iš paskos būrys vaikų, daugiausia žydų tautybės. Negras švyst lazda – vaikai išbėgioja, tačiau vėl susirenka. Negrams nepatogu, jie eina į bufetą. Ir čia seka. Pagaliau tarnaitė apipylė vaikus vandeniu, bet ir tai negelbėjo. Pažymėtina, kad negrus sekioja ir suaugusieji. Nejaugi mūsų visuomenė tokia naivi, kad žiūri į negrą kaip į tragloditą. Išeina taip, kad mūsų žmonės išsilavinimu, kultūringumu „juodesni“ už negrus. (1931-06-23, p. 3)

Vargu ar čia ką beverta komentuot (nebent pajuokaut: žydukai iš paskos sekiojo, o lietuviukai tikriausiai net prisiartint bijojo).