(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2009-07-22

(32.1) Ką renkasi skaityt rusai?: digresija

Užrašęs, kad tarp rusų mėgstamų skaitinių nėra poezijos ir kad jos nebūtų tarp LT skaitytojų prioritetų, pagalvojau: o kiek jau tų besirenkančiųjų poeziją? Ir galva atsakė angliškai: ‘Less Than One’ – Josifo Brodskio esės[1] pavadinimu.
Dar kartą (regis, ketvirtą) perskaičiau Laimanto Jonušio vertimą – „Mažesnis už vienetą“. Jei atskaitėt šitą tinkaraščio įrašą iki čia, tikiu, esat Brodskio eses skaitęs žmogus, tad tiesiog vienas pasiūlymas. Plg. recepcijos subtilybės (ypač dėl alegorijos įžvalgos, o ir siūlyčiau pagalvot apie skirtumus):
A person is, in Brodsky’s title essay, less than one: He is never the sum of his experiences, since he is always in dialogue with, and beholden to, his past and future selves. He is never entirely a child, who wants to be an adult, nor an adult, who yearns for childhood. It is an allegory for the state of the writer, too, since language fails to communicate everything. It is also an image for the status of the individual living under tyranny, and even for the decrepit state that claims such “less than” individuals as citizens. (cit. iš čia)
Kokio esminio žodžio, bent man, trūksta?: nostalgija, kad ir kaip ten būtų. Išvada kokia? Умом [homo sovieticusa] не понять, / Аршином общим не измерить: / У не[го] особенная стать – / В [homo sovieticusa] можно только верить? — Juokai.
[1] Kodėl visi žanrai linksniuojami, o esė – ne? Pradžioj juk tai buvo vyr. g. žodis (Camus Rinktiniai esė, 1993), o paskui liepta laikyt mot. g. žodžiu (beje, audioarchyve turiu užfiksavęs a.a. Gintaro Beresnevičiaus nuomonę: essayer – iš prigimties vyr. g. žanras). Gerai, tebūnie mot. g., bet linksniuokim, kaip kad linksniuojam novelę.

P.S. Esių.lt pradininku mėginamas įvardint Aistis (remiantis Dievais ir smūkeliais, taip pat vėlesniais rinkiniais, nors, man atrodo, tai dar publicistika; veiksmas, panašus į tą, kai ieškota soc. realizmo pradininkų); pirmasis tikras (t.y. sąmoningai suvokęs rašąs eses, o ne ką kita) – Kanadoj gyvenęs Pranas Domas Girdžius (1902–1997): Tos pačios motinos sūnūs: Kristijonas [Donelaitis], Antanėlis [Strazdas], Adomas [Mickevičius]: Trys graudulingi esiai (Chicago, Lietuviškos knygos klubas, 1974; 2-as pataisytas ir papildytas leid. Kristijono Donelaičio mirties sukakčiai – Chicago: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1981); po mirties išleista: Nuo arklo prie lyros: Žmonėms – Aukso altorius, Tautai – Jonas Mačiulis Maironis: Būrelis varganų esių (Québec: Independant Lithuania Publ. Co., 1998). Deja, vienintelis su Girdžium susirašinėjęs Jonas Juškaitis mėgino atkreipt mūsų akis į šį rašytoją (žr. Lyra ant gluosnio, 1998).
P.P.S. Kaip J.B. knygos Poetas ir proza redaktorius yra įrašytas —vg—. Nėr kuo girtis: likę korektūros klaidų, ir šiaip: ne šimtu nuošimčių atsidaviau tam darbui: ką padariau į gera, tarkim, Violetos Tauragienės vertimuos, nematyt, o kas likę blogo – matyt; bet tokia jau redaktoriaus dalia.
P.P.P.S. Pasiilgau Piterio. Konsule Eitvydai Bajarūnai, kolega mėgėjau aktoriau iš VU Kiemo teatro, auuuu!, aš tas orkestrantas su neatsidarančiu dėklu iš Slavkino Orkestro, sugalvok ką nors! Programą (ką vertingo [aišku, Lietuvai] galėčiau nuveikt ten atsidūręs) jau galvoj surašęs esu.

(34) Susieji – ir [pajunti malonumą], ii

Motto: Kaip man patinka užrašai! Jie visuomet skatina refleksiją (Sigitas Parulskis, „Su mėšlo maišeliu per Lietuvą“, lrytas.lt, 2009-07-10)
Užfiksuota 2009-07-21 Konstitucijos prospekte:



Ir kaip tokį užrašą pamatęs neprisiminsi Majakovskio?!
Послушайте!
Ведь, если звезды зажигают –
значит – это кому-нибудь нужно?
Значит – кто-то хочет, чтобы они были?
Значит – кто-то называет эти плево́чки жемчужиной?

И, надрываясь
в метелях полуденной пыли,
врывается к богу,
боится, что опоздал,
плачет,
целует ему жилистую руку,
просит –
чтоб обязательно была звезда! –
клянется –
не перенесет эту беззвездную муку!
А после
ходит тревожный,
но спокойный наружно.
Говорит кому-то:
«Ведь теперь тебе ничего?
Не страшно?
Да?!»
Послушайте!
Ведь, если звезды
зажигают –
значит – это кому-нибудь нужно?
Значит – это необходимо,
чтобы каждый вечер
над крышами
загоралась хоть одна звезда?!
P.S. (įsibėgėjus) Kas sieja Majakovskį ir Juozą Tysliavą? Juos abu į prancūzų kalbą vertė tas pats žmogus – Halina Izdebska (spėtina: Tysliavą vertė iš paties poeto parengto rusiško pažodinio; o!, jei kas, mokantis prancūziškai, pasidomėtų H.I., kuri ne tik vertė, bet ir pati rašė).

2009-07-21

(33) Tarp kitko: socialinė reklama ir teisybė

Sekmadienio naktį nėjo miegas – klausiaus Svobodos; Dmitrijus Savickis pasakojo apie džiazo dainininkę Billie Holiday, leido jos įrašus. Vaikystė – pragaras: mušė kas netingėjo, ypač teta, pas kurią gyveno, dukart išprievartauta, paauglystėj buvo prostitutė etc.
O prieš akis vis šmėžavo socialinės reklamos plakatas, kurį pamatysiu pirmadienio rytą laukdamas troleibuso važiuot į darbą: „Mušamo vaiko talentas niekada neužauga.“
Ne, aš visiškai sutinku: vaikų negalima mušti, taip elgtis nereikia (vyresnėlį esu dukart lupęs, gerai abu atsimenam, už ką, ir man prieš jį gėda, kad nesusivaldžiau), bet šis socialinės reklamos sakinys iš esmės, mano supratimu, neteisingas.
Talentas yra duotybė, jis gali tik atsiskleisti arba ne. Įgūdžiai visokie – taip, juo galima puoselėti, auginti ir pan. Talentui, manau, daug baisesnis dalykas yra bręstančio žmogaus žeminimas. Tai, kas nepalieka išorinių žymių, kurias gali užfiksuot medikas, ir tuo galima remtis baudžiant tėvą ar motiną. Visada susigūžiu išgirdęs kad ir parduotuvėj, kaip motina šaukia ant savo vaiko: netikėli, vėpla ir pan. Tikėtina, kad privačioj namų erdvėj tas vaikas išgirsta ir baisesnių vertinimų (nieko iš tavęs nebus ir pan.). Nepagarba ir niekinimas – štai kas baisiausia, ir jokie įstatymai nuo to neapsaugos.
Kaip koks užkietėjęs moralistas prirašiau. Nors, manau, tai teisybė.

2009-07-20

(32) Ką renkasi skaityt rusai?

Atsitiktinai radau. Sociologinį tyrimą šįmet atliko superjob.ru.
16% – fantastiką (favoritai: Tolkienas, Robertas Sheckley, Asimovas, Bradbury, broliai Strugackiai, Lemas);
14% – rusų literatūros klasiką;
13% – istorinius romanus;
12% – detektyvus;
6% – memuarus;
5% – šiuolaikinę užsienio prozą (Douglą Couplandą, Harukį Murakamį ir kt.);
4% – visuotinės literatūros klasiką (7% moterų ir 2% vyrų);
4% – meilės romanus (9% moterų ir 1% vyrų);
4% – šiuolaikinę rusų prozą (po lygiai vyrai ir moterys);
kitką (mokslinę, pažintinę literatūrą, psichologijos, filosofijos veikalus, techninius leidinius) dažniausiai renkasi skaityt likusieji 15%.
7% prisipažino visai neskaitą knygų.
Pagal amžiaus grupes: jaunuomenė iki 20 metų pirmenybę teikia rusų klasikai, fantastikai ir šiuolaikinei užsienio prozai; vidutinio amžiaus skaitytojai – meilės romanams, visuotinės literatūros klasikai ir šiuolaikinei rusų prozai; tie, kam per 50, – memuarams ir istoriniams romanams.
59% apklaustųjų prisipažino sunkmečiu taupantys knygų sąskaita, bet likusieji tebeperkantys kaip pirkę („В некоторых удовольствиях я, конечно, себя ограничиваю, но в случае с книгами – никогда“).
Lygint neišeina, pas mus tokie tyrimai lyg ir neatliekami. Nebent dvi prielaidos: a) manau, labai skirtųsi savos klasikos vertinimas; b) žodis poezija apibendrinant rusų skaitymo prioritetus neminimas, nebūtų jo ir analogiškame LT tyrimo apibendrinime.

2009-07-19

(31) Rastinukai, ii: pirmasis lietuvis kulinaras, pripažintas Paryžiuje ir Anglijoj

Kas parašė pirmąjį lietuvišką kulinarijos vadovą – aišku: Liudvika Didžiulienė-Žmona, Lietuvos gaspadinē, arba Pamokinimai kaip prigulincziai suvartoti Dievo dovanas (1-as leid. Tilžėj 1893; daugiau žr.: Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis, Kaip lašas mariose…: Biografinė apybraiža apie pirmąją lietuvių beletristę moterį, švietėją, knygnešių globėją Liudviką Didžiulienę-Žmoną, Vilnius, 2004).
Bet rokiškėno Petro Jakšto (1899–1988) knygoj Atsiminimų tėkmėje: Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas (Vilnius, 2004) radau užfiksuotą dalyką, kuris vis nedingsta iš galvos.
Elena [Jurgelionytė, poeto ir kt. Kleopo Jurgelionio sesuo] ištekėjo už Jurgio Jankausko, kilusio iš Vabalninko parapijos. Jis buvo virėjas. Tarnaudamas rusų caro gvardijos pulke, buvo pasiuntiniu pas karininką Malachovą, kilusį iš turtingos giminės. Išėjęs į atsargą Malachovas apsigyveno Paryžiuje, kur jis turėjo visą kvartalą namų. Į ten pasiėmė ir savo pasiuntinį Jankauską. Davė jam savo name nemokamą butą, kuriame jis su šeima ir gyveno. Jankauskas buvo žymus virėjas, kurį turtuoliai kviesdavosi baliams rengti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis buvo išvykęs į Angliją. Ten jis buvo vyriausiuoju virėju turtingo lordo rūmuose. Parašė prancūzų kalba knygą „Kulinarinės pastabos“, kuri buvo išleista 1930 m., Vytauto Didžiojo metais, Paryžiuje. Jankauskai turėjo dvi dukteri. Viena ištekėjo už diplomato Eduardo Turausko, o kita – už ekonomisto Masiulio. Turauskai, pasitraukę iš Lietuvos, apsigyveno Šveicarijoje, o Masiuliai – Paryžiuje (p. 55).
Jei kas „padarytų namų darbus“ (pirmiausia rastų tą knygą), šita istorija tikrai susidomėtų bent jau RFI, o gal net „History“ TV kanalas... (Taip, smalsumas veda juokingon tuštynėn...)
Tesu žengęs vienintelį žingsnelį: apie šį rastinuką el. laiške papasakojęs Paryžiuj gyvuojančiam kurso draugui Valdui P., bet – tyla.

(30) Rastinukai, i: iš Mato Grigonio atsiminimų

Prae scriptum. Nutaręs sugrąžint bent dalį iš lentynų išrautų knygų ir įsodint ten perskaitytąsias, vėl pradėjau vartyt Mato Grigonio Raštus (sudarė Matas Grigonis jaunesnysis, Vilnius, 2008). Aišku, akis užkliuvo už to, ką buvau pasižymėjęs skaitydamas. Ir pagalvojau: jei jau užsiimu blogo makingu, kodėl nepaįvairinus jo tiesiog skaitymų radiniais, kurie pradžiugino? Daug kas tokius gabaliukus vadina razinom, bet kodėl nepasiūlius dar vieno pavadinimo varianto? Va taip ir prisigalvojau iki rastinukų, vienžo, smagių radinukų, kurie žybteli, cvankteli ar pakelia (kad ir retorinį klausimą).
Keli rastinukai Mato Grigonio atsiminimuose.

Strazdo sugestijos jėga
Senasis [XIX amžiaus pabaigos] Rokiškis be Jėlkos, beprotės žydės, nė neįsivaizduojamas. Ji anksti rytą su didžiausiu triukšmu atskubėdavo iš Radutės priemiesčio į patį Rokiškio miestelį, dažnai vaikų lydima, todėl dar labiau šūkaudavo ir vaikus vaikydavo, taikydama su lazda įkirsti. Ir aš būdavau tarp jos palydovų. Tekdavo jos lazdos paragauti.
Sekmadieniais per sumą ji kartais ateidavo prie bažnyčios ir giedant „Pulkim ant kelių“ labai verkdavo.
Jos pamišimas būdavo periodinis. Kokius dvejus metus kvailioja triukšmingai, paskui atsigauna ir vilnų karšykloje protingai dirba (p. 23–24).
Skaitydamas prisiminiau, kad enciklopediniame žinyne 300 Baltic Writers bus ir toks sakinys:
Strazdas is the author of one of the most outstanding work in Lithuanian religious hymnology, the hymn before Mass ‘Pulkim ant kelių’ (‘Let’s Fall to Our Knees’), in which the metaphysical and earthly desires of a Christian are expressed in a suggestive manner [etc.]
Juozo Zikaro kūrybos metodas
Didesnius skulptūrinius asmenis Zikaras iš molio tuoj pat nulipdydavo plikus (tikslios anatomijos sumetimais) ir tik po to aprengdavo drabužiais. Lipdydamas Šv. Panelės statulą, iš karto nulipdė ją pliką, kuo baisiai buvo pasipiktinusios davatkos. Mat skulptoriaus dirbtuvėlė buvo šventoriaus kampe. Statulos kūdikį lipdant Zikarui pozavo gražus berniukas, mergvaikis. Tuo taip pat pasipiktino davatkos ir reikalavo, kad klebonas nepriimtų į bažnyčią tokio „benkarto“. [...]
[Panevėžio gimnazijos gimnastikos salėje Zikaras atsitvėrė lentų siena nemažą dirbtuvę ir] [ė]mė daryti kelių metrų aukščio nepriklausomybės paminklo projektą: moteris su sparnais ir iškelta vėliava rankoje.
Iš karto moteris buvo nulipdyta nuoga. Zikaras taip norėjo ir palikti. Bet apsilankantieji gimnastikos salėje kažkaip bodėjosi statulos nuogumu. Zikaras statulą aprengė drabužiu (p. 350, 352).
O jei Lietuvos Laisvė būtų likus nuoga? Ir tokia pastatyta Karo muziejaus sodely Kaune? Ne, neįsivaizduojama.

Kas yra skaitęs Kelbą?
Kartą [greičiausiai praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pirmoj pusėj] kavarskietis rašytojas Kelbas, rašęs rusų kalba, Anykščiuose suruošė savo kūrybos vakarą. Aš į tą vakarą negalėjau nueiti. A. Vienuolis buvo tame vakare ir po to man sakė, kad Kelbo apysaka esanti psichologiškai įdomi. Apysakoje ar romane, anot Vienuolio, esanti būtina psichologinė tikrovė (p. 359).
Lietuvos literatūros pamestinukas?
P.S. (2013-10-23) Ne, ne pamestinukas. Pasirodo, Grigonio Raštuos paprasčiausiai įsivėlusi korektūros klaida, turi būt Keblas – Stasys Keblas (ačiū Tautvydui Kontrimavičiui).

2009-07-16

(29) Tarp kitko: dėl garsiojo įstatymo

Garsiojo, nes tikriausiai nebeliko nė vieno Lietuvoj, o ir daug plačiau, kuris nežinotų, kad priimtas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-295.
Idiotiškas įstatymas. Ir nieko čia nepridėsi. Kuo čia dėta Lietuva? – nebent tuo, kad išsirinko Seimą, kurio 87 nariai pritarė idiotiškam įstatymui. Bet, logiškai pratęsdamas 24 įrašo mintį, turėčiau patikslint: nebuvo, nėra ir nebus Lietuvos (genetivus singularis) – buvo, yra ir bus Lietuvos (nominativus pluralis). Noriu pasigirt, ir gyriuos: balsavau už Liberalų sąjūdį, pirmąja įrašydamas Dalią Kuodytę – ir ji balsavo taip, kaip, mano manymu, ir turėjo balsuot.
Kai kurios isterijon linkstančios reakcijos – arba dirbtinės, arba siauražiūrės. Kad atvėstum, tereikia savęs paklaust: kuris įstatymas vykdomas 100 nuošimčių, ką ten šimtu?... Todėl visiškai pritariu Gražinai Sviderskytei:
Mūsų veiklą reglamentuojantys įstatymai yra geri, gražūs, malonūs skaitiniai, bet kalbant apie jų laikymąsi tenka tik liūdnai nusišypsoti.
Tik gal kai kuriuos būdvardžius būčiau rašęs kabutėse.
Įdomesnis (bent kol kas, iki 2010-03-01) kitas klausimas, plaukiantis iš kalbamo įstatymo 9 straipsnio 6 punkto: kaip bus verbuojama „nepriekaištingos reputacijos, specialių žinių turinčių ekspertų grupė (iki 9 asmenų)“? Kas sutiks?
O po to, už ką gali būt mėginama taikyt „atitinkamas priemones“, kaip bus traktuojamas 3 straipsnis:
Nustatant nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio nuostatas ir atsakomybę už jų pažeidimus, vadovaujamasi:
1) nepilnamečių, jų tėvų (globėjų, rūpintojų), visuomenės ir valstybės interesais;
2) viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų ir jų profesinių organizacijų savikontrole bei įsipareigojimais;
3) atsakomybės priemonių tinkamumo, efektyvumo ir proporcingumo principu;
4) protingumo principu;
5) sąžiningumo principu;
6) padorumo principu.
Va tada jau LR piliečio, turinčio savo principus, pareiga turėtų būti gint tą, kurį nevertai mėginama kaltinti. Atviri laiškai, peticijos etc.
P.S. Kodėl taip „protingai“ reaguoju? Į irgi idiotišką vad. šeimos koncepciją reagavau „jausmingai“: el. laišką Vilijai Aleknaitei-Abramikienei rašiau, ir atsakymo sulaukiau, kurį perskaitęs supratau: nebelemta susikalbėt, ir nėra prasmės gadint sau nervų.

(28) Tarp kitko: apie skaitymo/kalbėjimo tempą

Pranas Visvydas, dalydamasis įspūdžiais apie š.m. PP almanachą („Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato“, LM, 2009-07-10), užfiksuoja ir tokį:
Sugrįšiu prie pirmųjų pastraipų, kurias gegužės pabaigoje parašiau, gavęs šią „Poezijos pavasario 2009“ knygą su dviem skaitomos poezijos diskais. Vienas diskas „44 čiulbėjimai“ paeiliui sujungia visus ligšiolinius Poezijos pavasarių laureatus. Išklausiau ir vėl klausysiuosi. Skaito aktoriai skaitovai. Antrame diske, parengtame Virginijaus Gasiliūno, savo poeziją skaito aštuoni poetai. Malonu klausytis Justino Marcinkevičiaus baritono ar natūraliai niuansuoto Aido Marčėno balso. Tačiau pabaigoje Agnės Žagrakalytės ir Giedrės Kazlauskaitės skaitymas greitakalbe prilygsta Los Andželo radijo žinių pranešėjų skubrai. Greitai, kad kuo daugiau. Anot Ezros Poundo, „poetry is always news“.
Dėl to „greitai, kad kuo daugiau“ randas šis įrašas. „Daugùmą“ lėmiau aš: visiem maždaug po lygiai – po ≈ 10 min. Kiek jau to poetinio teksto išeis – tiek. Beje, A.Ž. ir G.K. bene daugiausia kartų truputį desperatiškai vis klausdavo: „Gal jau užteks?“ – „Dar reikia – vargiai ar čia jau bus 10 minučių.“ (Audioįrašo kiekį matuot spaudos ženklais man atrodo nelabai prasminga.)
O dabar apie skaitymą greitai–lėčiau–lėtai. Visų prašydavau: skaitykit kaip sau. Jei kas suabejodavo (gal per greitai?), sakydavau: kaip išeina, nereikia jokių aktorysčių pridėt. Maniau, kad reikia fiksuot ne tik natūralų poeto balso tembrą (sau, ne sėdinčiajam/-čiajai paskutinėj salės eilėj skaitykit), intonavimą, bet ir tempą – tai irgi kultūrinė vertybė, nulemta daugelio dalykų (sociolingvistikos tyrimų objektas; rengdamas įrašus CDžiui, tik pauzes tarp eilėraščių koregavau, eilėraščio vidun – šiukštu lįst).
Vargu ar čia ką beverta komentuot, gretinant su gyvenimo tempu ir kt. Tik vienas prieduriukas per retorinį klausimą: ar kam iš dabarties reklamininkų bent jau šmėkšteltų galvoj pasiūlyt užsakovui tokią reklamą, kuri lyg niekur būdavo dedama į praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio laikraščius:






Kam beužtektų kantrybės perskaityt dešinį „knygos“ puslapį, kuriame reklamuojamas tualetinis muilas KIPRAS PETRAUSKAS?

(27) Literatai, vamzdžiai ir kt.

Pirminis šio įrašo impulsas – noras patikslint Giedrę Jankevičiūtę, straipsny „Apie ‘Vamzdžio’ estetiką ir genius loci“ (ŠA, 2009-07-10) rašiusią, esą Liudvikas Jakimavičius buvęs vienintelis iš literatų (ką padarysi, nors ir nemėgstam, bet taip menininkai ir menotyrininkai apibendrintai vadina visus raštinykus), pozityviai pašnekėjęs apie Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Ne išimtis. Andrius Jakučiūnas rašinį „Keisti estų sapnai ir ‘skulptūra girtam santechnikui’“ (Nemunas, 2009-03-05) baigė taip:
[...] mano neprofesesionalia nuomone, įdomiomis skulptūromis negarsėjančiame Vilniuje V. Urbanavičiaus „Krantinės arka“ atrodo labai respektabiliai, ir liežuvis apsiverstų pasakyti, jog kol kas tai geriausia sostinės skulptūra. Mindaugui, Gediminui ar kokiam nors Užupio angelui reikėtų slėptis po pernykščiais lapais.
Pala, o kas sieja literatūržmogius, pareiškusius savo nuomonę apie „Arką“? Ir L.J., ir A.J., ir „kažkodėl baisiai susierzinusieji“ Juozas Erlickas su Sigitu Parulskiu – vad. skiltininkai, suderėję su tam tikru leidiniu periodiškai tiekt savo tekstų (dėl Algimanto Baltakio – viskas aišku, tiesiog jo supratimas apie skulptūrą ir negalėjo būti kitoks dėl estetinių pažiūrų; be to, kad Respublikoj pasirodytų tekstas, kuriame būtų ne apmaudaujama dėl visko, kas pažymėta VEKS ženklu, naivu tikėtis; ten juk dirba žmonės, žinantys, ką reiškia pūst į vieną dūdą). Turint tai galvoj, kyla retorinis klausimas (nors ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją): kiek jų raštu fiksuojamą nuomonę lemia darbdavys ir įsivaizduojamas adresatas (Verslo žinios/bernardinai.lt ir Nemunas vs Lietuvos rytas ir Respublika)? Kam rašydami žmonės jaučiasi esą laisvesni?
Neatsimenu, kad, be skiltininkų, kas nors iš raštinykų būtų puolęs piktintis, tad drįsčiau suabejot G.J. apibendrinimu:
Apie skirtį tarp įvairių meno rūšių kalbama seniai, bet tokios ryškios takoskyros tarp mūsų literatų ir manualistų turbūt dar nė vienas kūrinys nėra žymėjęs.
Kokia čia „ryški takoskyra“, jei literatų rezultatas 2:2 (+1, bet šis įvartis įmuštas iš nuošalės)? Koks meno žmonių nuomonių rezultatas – po dvitaškio juk tikrai ne nulis, ne visi ?
Ir dar vienas klausimas, vis kirbantis: kokia vis dėlto pagrindinė priežastis tokio piktininimosi dėl „Arkos“ (taip, išsilavinimas, estetinis skonis svarbu, bet...)? Diletanto manymu, skulptūros medžiaga – vamzdis, nuogas vamzdis. Antinio „Puskalny“ matyt tik ertmės, vamzdžiai po žeme, o Navako „Dviaukštis“ – akmeninis, labai jau tinkama medžiaga skulptūrai. Ir dar vieta. Jų šiuolaikiškumas, manau, labai panašus.

۩ ۩ ۩
Takoskyros tarp raštinykų ir rankdarbininkų iš esmės nėra (nebent tokia, kokia tarp šachmatininkų ir, pvz., sambininkų). Tiesiog literatūra ne(be)turi nieko monumentalaus, ką galėtų parodyt „ne izoliuotoje, specialiai pritaikytoje erdvėje, bet būtent ten, kur žmonės gyvena“. Galerijos = knygos, Karoso parkas ≈ Poezijos pavasaris, o viešosios erdvės – ??? Ir ilgam, kad nori nenori žmonės meno kūrinį esant užfiksuotų?
Yra buvęs bent jau vienas bandymas su poezija eit į viešąsias erdves – po eilėraštį pritvirtinant prie įvairių urbanistinių paviršių (pirmiausia pastebėjau Henriko Algio Čigriejaus „Liūdną šunį“, prilipintą prie „Skalvijos“ kino teatro afišų dėžės stiklo, Mackaus „Netikėjimą“ Žygimanto Liauksmino gatvėj, paskui ir daugiau; juos priklijavo žmogus, pasivadinęs 209; akcijos dokumentacija yra http://community.livejournal.com/bebralizdis; jei smalsu, galima ten pasiknaisuot). Bet: kiek žmonių pastebėjo, stabtelėjo, skaitė, reagavo viešai? Dėl to, kad tai buvo „plokščia“, nemonumentalu, ir poezijos pateikimo forma niekuo nesiskyrė nuo kokių skelbimų, siūlančių pigiau nuvažiuot prie jūros. (Pagalvojau: jei visą dieną delfio.lt viršuj išbūtų, tarkim, t. Stanislovo Dobrovolskio OFM Cap. įpėdinio Paberžėj Skaidriaus Kandratavičiaus eilėraščių publikacija, kokios būtų reakcijos? Manau, dar net по хлеще, ad hominem, o tai ypač bjauru, negu į „Krantinės arką“.)

P.S. Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:
Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.
Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

2009-07-14

(26) Susieji – ir [pajunti malonumą], i

1822-ais Mykolas Kleopas Oginskis manė:
Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia (Priesakai sūnui, iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, p. 3).
2009-ais Ričardas Kalytis mano:
Tenka pasakyti, kad mūsų knygos, pasakojančios apie neseną tautos istoriją, yra nustelbtos jaunųjų rašytojų išbujoto postmodernizmo. Nors jis yra svetimas mūsų senoms tradicijoms, bet šiandien yra propaguojamas ir aktyviai remiamas mūsų valstybės. Manau, jog tai yra laikinas reiškinys. Anksčiau ar vėliau bus grįžtama prie klasikinio stiliaus (NŽ-A, 2009, nr. 6, p. 189–190).

(25) Tarp kitko: Donelaitis ant troleibuso Europos kultūros sostinėj

Su Kristijonu Donelaičiu, kaip jį įsivaizdavo galėjus atrodyti dailininkas, po Vilnių važinėja 6-as troleibusas. L. retai tuo maršrutu važinėju. Bet va prieš keletą dienų Kalvarijų gatvėj užfiksavau.
Vardas pavardė; gimimo–mirties metai; Metų autorius. O kuo jis nusipelnė garbės ir dėmesio, nusakyta Salomėjos Nėries dvieiliu: „Priešas kirto kumštim geležinėm, / O jisai – kalbos gimtosios gražumu.“
Rašyta karo metais, atsiminiau, antivokiškas. Tada labai tiko visi ir viskas, kas bent kiek antivokiška, – sovietinei karo meto propagandai (o kaip čia subtiliau pasakysi?). Ir 1945-ais išėjusių raštų pratarmėj Kostas Korsakas primena: „Visa Kr. Donelaičio poema skamba kaip aštrus kaltinimas vokiškiems imperialistams, ir šiandien šis lietuvio poeto kūrinys tiek lietuviams, tiek kitų tautų skaitytojams įgyja naujos, ypačiai aktualios politinės reikšmės“ (p. 13). Ir Žalgiris tiko (taip, regis, vadinos vienas vad. raudonųjų partizanų būrys).

Salomėja Nėris, „Donelaitis“:
Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.

Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai - kalbos gimtosios gražumu.

Jo saulelė, kai laukus ji budina, –
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!

Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta – kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų

Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.

1943.XII.24
Žvelgiant į datą, viskas suprantama. Bet kai šis tekstas atsiduria platesniam istoriniam kontekste, kai prisimeni, kas dėjos Tilžėj ar Lazdynėliuos maždaug po metų ten įžengus „kitokio būdo kartai“, kuri pasitelkė ne tik plieno, bet ir penių ginklą nesidomėdama, ar čia skriaustųjų būrų, ar išnaudotojų palikuonės, vis dėlto nejauku, ir gana. Ir ne koks politinis, o žmogiškas korektiškumas pristabdo: gal nereikėjo būtent šitos citatos, gal kas iš, pvz., Bradūno būtų tikę?
Ir dar pagalvojau: kaip reaguotų kitos šių metų Europos kultūros sostinės – Linco gyventojai, perskaitę šio S.N. eilėraščio filologinį vertimą vokiečių kalbon? Ne (literatūros) istorikai.

2009-07-09

(24) Lietuvių kultūros (nominativus pluralis)

vieno iš reklaminių stendų fragmentas
(su troleibusų laidais)
Prisimenant pokalbio fragmentą, užrašytą ant Gintaro Grajausko eilėraščių rinkinio Naujausių laikų istorija (2004) viršelio:
– Istorijos nėra. Yra tik istorijos, –
pamažėl susiklostė toks teiginys:
– Nebuvo, nėra ir nebus vienos lietuvių kultūros; buvo, yra ir bus lietuvių kultūros (tiksliau sakant, subkultūros; kiek? – daug, l. daug).
Ir sinchroniškai, ir diachroniškai permąstydamas, ieškodamas laiko ir vietos, kur ta viena lietuvių kultūra iš tikrųjų galėjo būti, nerandu. Taip, galvose kai kurių žmonių kai kuriuo laiku, bet susikurta, kaip svajonė, siekinys ar panaši efemerija. Juk net Dainuojančios revoliucijos laikais (atrodė, vienybė težydi) buvo mažiausiai dvi subkultūros, kurias vieną nuo kitos skyrė požiūris į laisvę: liberté über alles ar svarbiausia kas kita (kad išlikčiau savo poste, kad pinigai nenuvertėtų etc., etc., etc.).
Dalis subkultūrų savo požiūrius reiškia per ilgesnius tekstus, dalis – komentuodamos pastaruosius; dalis subkultūrų yra pakančios kitakultūriams, dalis – pripažįstančios tik savo savo tiesą. Šiek tiek bandyta patyrinėt praėjusio amžiaus antros pusės vad. jaunimo subkultūras (hipius, pankus, reperius, skustagalvius ir pan.), jų vertybines orientacijas, bet juk egzistuoja ir mūsų senimo subkultūros, ir vad. Karlsono amžiaus (pačiame jėgų žydėjime) lietuvių subkultūros. Yra subkultūrų, kurioms priklauso nuo pienburnio iki žilagalvio (pvz., lietuvių homofobų).
Gana tų teorinių svartybų. Du švieži pavyzdžiai, kurie, manau, bent iš dalies lyg ir turėtų pagrįsti teiginį apie kultūras. Tiesiog užfiksavau.

1
Delfin.lt 2009-07-01 buvo įdėtas Valentino Mitės straipsnis „Popkaralius mirė, tačiau jo muzika neišliks“. Preambulė:
Mirė Michaelas Jacksonas. Dėl ankstyvos mirties liejasi ašaros ir liūdesys įgyja sentimentalios isterijos prieskonį. Tai suprantama – jis buvo tikrai gabus muzikantas ir, be abejonės, komercinės muzikos dievaitis.
Tolesnis tekstas pagrįstas Jacksono ir Jimo Morissono gretinimu: kaip V.M. suvokia ir vertina vieno ir kito asmenybes bei kūrybą. Gal išeities taškas ir nelabai vykusiai pasirinktas, gal reikėjo gretint, pvz., su Johnu Lennonu, bet ne tai svarbiausia. V.M. manymu, „Jacksonas taip ir mirė būdamas 50-ies metų vaikas“, o „Morrisono muzika siekė peržengti šią realybę ir pamatyti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tai tikrai artimas Platono filosofijai siekis.“ Nuomonė, viena iš daugelio. Sulaukusi beveik pusantro tūkstančio komentarų. Nuo: Arturas, 2009 07 03 03:57: „Autorius yra KRETINAS!“; hugler[...]jonas, 2009 07 03 01:07: „kas gimda,mitei nu..neikirstas kuolas subinen, kitos neimanoma nuomones susidaryt,varksas mite“; autoriui, 2009 07 02 23:59: „susikisk i subine savo straipsni:) ir pagalvok o ka pats esi gero nuveikes???? be sitos rastliavos:) geda“ ir ATA, 2009 07 03 10:56: „MITE MIRK!!!“ iki: mindaugas, 2009 07 03 10:21: „Labai geras straipsnis. Pritariu 100proc.“
Štai pora dalykų, kuo vertybiškai skirias kai kurios subkultūros. Vieni (pvz., V.M. arba aš) mano, kad galima ar net visai neblogai būtų turėt savo nuomonę, kuri lygiai taip pat vertinga ir gerbtina kaip ir kitų, jei neperžengiamos padorumo ribos, o kiti – kad tik jų nuomonė yra teisinga, o argumentas: tai daugumos nuomonė; arba: vieniems garsus = savaime talentingas, kitiems – visai nebūtinai:
invisible, 2009 07 02 22:14: Kažkodėl pasaulio nuomonė yra priešinga straipsnio autoriaus nuomonei.Netgi garsūs Lietuvos dainininkai,tokie kaip A.Mamontovas mąsto kitaip negu p. Mickus. Ir apskritai šis straipsnis- subjektyvūs kliedesiai.

Auris, 2009 07 03 08:08: Traukit lauk takvaila straipsni,nekurstykit nesantaikos.

neaiskumas, 2009 07 03 09:57: gerb.pone V.Mite, iseikite i gatve, ir iseiles sustabde 100zmoniu, paklauskite kas yra Morisonas? 99.9999% neatsakys. O MJ net mano uosviai zino kuriems 60-62metai. Biski gerbiamasai mastykite ka snekate ir ka rasote!!!!! [Po minutės priduria:] MJ turejau ploksteles kai man buvo 8-10metu, turiu CD dabar, klausau jo muzikos per M-1 plius, MJ -BUVO YRA IR BUS!!!
p.s. visgi, kas tas Morisonas?

petras, 2009 07 03 06:04: rimts klausimas, kas tas J.Morrisoną? pirma karta girdziu apie kazkokius the doors.. gal tik vienas kitas pensijinio amziaus smogelis tokius ir prisimena.. praeis keletas metu ir tie patys keli vienetai, prisimenantys tuos dinozaurus, ismirs
Arba dar pora skirtumų. Pvz., kas turima galvoj sakant fundamentalūs klausimai? Vienų manymu, tokie ar panašūs: kokia yra gyvenimo prasmė, kas yra mirtis ir pan.; kitą nuomonę žr. komentare. Arba: kūryba turi kreipti žmogaus sielą katarsio link ar žadinti teigiamas emocijas, t.y. linksminti, smaginti? (Kaip digresiją galima pridurt ir klausimą: žmogus turi sielą ar ne?)
xero, 2009 07 03 06:20: Jūsų subjektyvūs ir nostalgija jaunystei dvelkiantys paistalai išeina už sveiko proto ir logikos ribų. [...] Faktas yra vienas - MJ SAVO srity buvo muzikos genijus ir jo muzika gyvuos,kaip kad ji jau gyvuoja kelis dešimtmečius. Jo koncertai buvo nepakartojami,užkrečiantys, suvienijantys skirtingų kartų žmones.Teko dalyvauti MJ koncerte Varšuvoje.Kito tokio įspūdingo koncerto daugiau niekada nemačiau ir abejoju, ar apskritai kada nors pamatysiu. Sakote MJ dainos nesugebėjo kelti fundamentalių klausimų? Vadinasi blogai tas dainas supratote arba apskritai nesiklausėte, nes butent MJ dainose apstu aplinkos apsaugos,taikos, rasinės lygybės temų. Ir dainos žavesys tikrai nenublanksta klausant tik audio. Tokios muzikos klausytis gera,ji kelia teigiams emocijas ,o Morrisono dainos veda į depresiją ir [iki] kažkokio nusvitimo toli,kaip iki menulio. Bet kokiu atveju -kiekvienam savo, tik pasilikime savo daržuose nesvaidydami akmenų į kitus.

***, 2009 07 03 01:57: […] Man asmeniškai muzika labai daug reiškia gyvenime, anksčiau klausydavau rocką, tą tamsų [r]ocką, kuris mane nuvarė į depresiją ir kas iš to? Gyvenimo geriau aš nepažinau, jokio ypatingo nušvitimo nepatyriau, tiesgiog buvo liūdna liūdna liūdna... Dabar klausau daug linksmesnę muziką ir apskritai gyvenu truputį kitokį gyvenimą. Ir... kam gilintis? Man tai nesuteikė laimės, gal jūs nenorite pripažinti, tačiau daug kam irgi nesuteikia.

2
Į antrąjį pavyzdį tebus pažvelgta tik vienu aspektu: kas yra mūsų kultūra, mūsų kultūrinis paveldas?
2009-06-29 Lietuvos žiniose buvo išspausdintas Kazio Kazakevičiaus straipsnis „Unikalios, bet nereikalingos sinagogos“. Žinios santrauka tokia: „Lietuvos žydų bendruomenei grąžintas Kalvarijos sinagogų kompleksas, investavus į jį milijoną litų, paliktas griūti.“ Bemat įsidėjo šį straipsnį ir delfi.lt. Ir pasipylė komentarai (tų, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nesiruošiu cituot, tegul dirba savo darbą tie, kas už tai gauna algas; aspektą įvardinau pirmam sakiny).
q10, 2009 06 29 10:57: Nėra Lietuvoj kitų problemų, tik žydų turto išsaugojimas! cha cha cha...

asd, 2009 06 29 10:38: sinagogos nera lietuviu kulturos dalis,nera joks tautinis paveldas todel i ju atstatyma neturi buti investuojama nei cento. sinagogos grazintos zydams jie tegul ir rupinasi. sugrius -bus sugriuve.jei pastatai avarines bukles-reikia griauti priverstinai,kad nekeltu pavojaus aplinkiniams.

mda, 2009 06 29 10:20: kam cia parinates, grazino turta, tegu rupinasi, nesirupins, sugrius, bus nauda gera, nereikes babkiu investuoti ir bus plynas laukas, bulves zmones sodint gales. o ten tie amerikoj zydai tegu krykstauja, nori tureti, turi investuoti. vienareiksmiskai. jei nesirupini, tada bulves sodinsim.

Audrius
, 2009 06 29 09:48: Nematau problemos. Labai norėjo kad grąžintų - te, turėkit. Ir susikišt galit į subinę dabar tas savo sinagogas.

uuu, 2009 06 29 09:48: […] Ir dar klausimas paprastas: kuo lietuviui unikalios žydų sinagogos? Lietuviai kaimuose turi unikalių bažnyčių, dvarų, ir kitų unikalių pastatų, kurių nereikia gražinti, ir už kuriuos nereikia mokėti kompensacijos, jie priklauso lietuvai, tegu juos ir tvarko. Sutvarkyti žydų sinagogą, tai žydų turtas nekiškite nagų, juo labiau mokesčių mokėtojų pinigų. Jei žydams jos unikalios, tai tegu žydai jas ir tvarko.

x, 2009 06 29 08:38: Kieno sinagogos tegul tas ir rūpinasi, mes lietuviai savo tautos paminklais rūpinkimės.
Griūva, daug kas griūva! Griūva ir Joniškio Raudonoji sinagoga, kuri priklauso savivaldybei, griūva Širvintų r. esantis Bartkuškio dvaro ansamblis – ne kitų, lenkų, o privati Giedros Petraitis nuosavybė (taip, to paties „Humanoj“ apsivogusio Petraičio žmonos)...
O aš jaučiuos bendrakultūris su Grigorijum Kanovičium, į kurį iš nevilties kreipėsi Joniškio savivaldybė (cit. iš Absoliutos Andželikos Lukaitės pokalbio su rašytoju):
Neseniai gavau iš Joniškio mero laišką apie Raudonąją sinagogą, kuri Joniškyje žūsta. Jis kreipėsi į mane pagalbos, kad padėčiau kaip nors išsaugoti šitą objektą. Aišku, dabar niekas nelanko tos sinagogos, bet ženklas turi likti. Tačiau tam nėra pinigų.
Manau, kad lietuvių palikimą turi padėti išsaugoti ir žydai, ir lenkai, ir rusai. Žydų palikimą turi padėti išsaugoti irgi kitų tautybių žmonės. Tai yra toks abipusis padėjimas, pagalbos procesas.
Nes tai yra mūsų kultūros, mūsų palikimo dalis. Bet taip mano tik tam tikros subkultūros žmonės, kiti – kad ne mūsų. Retorinis klausimas: ar liumpenizacija tik sunkmečio palydovė, ar?.. Per daug pompastiškai skamba pabaiga, atsiprašau, nesusivaldžiau.

۩ ۩ ۩
Liudvikas Jakimavičius rašinin „Fragmentuota sąmonė“ įdėjo mintį apie mokytojo poreikį:
Jei norime išlikti, nepatekti į suiručių akivarus, tiesiog privalome atkurti „mokytojo“ statusą. Nebūtinai to mokytojo, kuris dirba mokykloje, bet „mokytojo – tarpininko“, kuris, turėdamas daugiau žinių, informacijos ir įgūdžių, taptų vertėju, galinčiu išversti paprastam žmogui į suprantamą kalbą sujauktą informacinį srautą. Tas vertimas, sustruktūrinant ir sudedant į tam tikrą vertikaliai orientuotą tvarką sueižėjusią, fragmentinę visuomenės sąmonę, ir būtų mokytojo – tarpininko priedermė. Tuomet atsirastų ir vertybinis matmuo, į savo vietas padedantis visuomenei sustatatyti mūsų kasdienius ir nekasdienius įvykius [...].
Nėra vieno mokytojo ir negali būti; bet yra mokytojų. Vienos subkultūros žmonėms mokytojas Justinas Marcinkevičius, kitos – Jėzus Kristus, trečios – Sai Baba, ketvirtos – Petras Gražulis, penktos – a.a. Ričardas Mikutavičius, šeštos – Marijonas Mikutavičius etc. Ir jie išverčia „paprastam žmogui į suprantamą kalbą sujauktą informacinį srautą“. Išverčia – pagal savo vertimo teorijos principus.

(23) Pernykštę vasarą prisiminus

Kolegė S. el. paštu persiuntė šiųmečio (vyks rugpjūčio 20–23) tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo Šiaurės vasara programą. Pernykščiam (apie rašytoją ir maištą, vyko neįprastai anksti, birželio 12–15) buvau; didžiavaus, kad pajėgiau pranešimo tekstą parašyt, o ne į planelį žiūrėdamas vogravau; paskui ne kartą buvo siūloma tą tekstą kam nors duot išspausdint, o aš užsispyriau kaip ožys: ne, nieko ten nėr, neverta.
Dabar pagalvojau: būčiau pernai su šituo tinklaraščiu žaidęs, šičion būčiau drįsęs įmest. Perfekcionizmo įveika post factum.

Prie šio įrašo pridėta nuotrauka vadinas „Poetės kojos ir apavas“ (Jurbarko krašto muziejaus balkonas, 2008-06-13).


Punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros

0: dėl pavadinimo
Kai Šiaurės vasaros programėlėj pamačiau, kokia tema Gasiliūnas kalbėsiąs, stipriai išsigandau: bent man 12 literatūrinio maišto tezių iškart galvoj atgaivino Lenino 1917 metais išrėžtas garsiąsias Balandžio tezes (imam valdžią dabar arba niekados), kita vertus, mokslinio pranešimo tezes, o su mokslu santykiai jau seniai komplikuoti, esu redaktorius. Taigi grįžtu prie gal ir gremėzdiško, bet gasiliūniškesnio pavadinimo, kuris prieš keletą mėnesių pirmiausia atėjo galvon: punktai apie maištą, per daug nenutolstant nuo literatūros (viena iš punkto reikšmių – tiesiog: atskira ko nors dalis).
Ir dar kartą tenka paminėt Leniną, nes jo sakinys yra LKŽ VII tome aiškinant pirmąją žodžio maištas reikšmę: stichinis sukilimas („[...] revoliucija yra pavykęs maištas, o maištas yra nepavykusi revoliucija“). Taigi maištas pirmiausia – gaivalas, stichija, racionaliai gal net nesuvoktas pasipriešinimas nelaisvei ar neteisybei. Kiekybiškai aukštesnė maišto stadija būtų sukilimas. Ir, ciniškai kalbant, linkėtina, kad jis būtų nepavykęs, pralaimėtas, nes pavykęs – jau būtų revoliucija, o šitos pergalė buvusį maištininką paverčia naujuoju despotu, kurio naktiniu košmaru turėtų tapt naujasis maištininkas prieš jį. Arba vadybininku, kuris gali tikėtis skambučio iš panorusio pavaidint maištą jaunuomenės būrelio.
Per ilgas nulinis punktas daros, bet tiek to, dar vieną dalyką norėčiau pradžioj pasakyt. 2005 metų 10-ame Metų numery buvo skelbtas pokalbis tokiu pat pavadinimu, kaip šių metų Šiaurės vasara: „Rašytojas ir maištas“. Ten buvo išsakyta minčių, kurios maišto sąvoką daro neaprėpiamą („Literatūra maištauja jau nuo pat jos atsiradimo [...]“ arba „[...] kiekvienas rašytojas, jeigu jau pradeda rašyti, savaime yra maištininkas“). Pamėginsiu kalbėt konkrečiau.

1: apie romantizmą ir cholerą
1822 metais kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833, kompozitorius, Abiejų Tautų Respublikos politikas, Gegužės 3-iosios konstitucijos signataras, diplomatas, išmaišęs visą Europą), išleisdamas 14-metį jauniausiąjį sūnų Irenėjų (1808–1863, Rietavo ir kitų dvarų valdytojas, pavyzdingas ūkininkas, jau 1835-ais savo dvaruose panaikinęs baudžiavą) studijuoti Italijon, surašė jam 14 priesakų. Devintame priesake, apie mokslus, be kita ko, liepiama rimtai imtis klasikinių kalbų, be lotynų, išmokt ir senąją graikų, ir priduriama:
Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis kaip ir visos kitos, o tai, kas gera ir gražu, liks amžiams, nes gerumas ir grožis, taip pat ir tiesa niekada nesikeičia.
Ką Oginskis vyresnysis, kaip galima suprast, neabejojantis klasicizmo vertybėm, turėjo galvoje rašydamas apie literatūroj siaučiantį baisųjį romantizmą? Drįsčiau spėt, kad lordą Byroną ir jo kūrybą. Minimu laiku Byronas kaip tik buvo Italijoj, jau išleistos ir Čaild Haroldo klajonės, ir Rytų poemos, o prieš metus, t.y. 1821-ais, buvo išėjęs Kainas.
Iš bendro išprusimo kalbant, bene Byronas ir susiejo labiausiai literatūrą su maištu – ir savo asmenybe, ir kūryba, sukūrė per visą XIX amžių gyvavusį herojaus tipą, net, galima sakyt, individualistinę pasaulėjautą, kuriai būdingas maištingumas, išdidumas, kančia, vad. pasaulio sielvartas. Po Byrono žūties už graikų laisvę jo sekėjų, baironistų, atsirado įvairiose Europos tautose ir literatūrose (anglai gal mažiausiai tokia pasaulėjauta žavėjos, bet čia jau į šoną), iš mums artimesnių ir žinomesnių galima minėt kad ir Mickevičių, Lermontovą ar Puškiną.

Paulio Landowskio (1875–1961) skulptūros
„Les fils de Caïn“ (1906) fragmentas,
Paryžius, placé au Jardin des Tuileries
2: apie slaptąjį baironistą QD&Ką
O kaip su tuo baironizmu (iš pirmų rankų) ir baironistais lietuvių literatūroj? Kad, tarkim, Varpe 1893-iais buvo išspausdintas Byrono „Atsišaukimo į Graikų žemę“ vertimas, nelabai stebina – tematika atitinkama. Bet Vinco Kudirkos santykis su Byrono kūryba galvoj prikėlė daug klausimų, į kuriuos atsakymų neišmąsčiau. Iš satyrų, iš „Tėvynės varpų“, pagaliau iš „Tautiškos giesmės“, mūsų himno, Kudirka atrodo esąs gan arti žemės (kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir t.t.), žodžiu, pragmatiškas žmogus: išjuoksim okupantus, atskleisim negeroves, pakelsim tautą ir t.t., siekinys – Lietuvos gerovė ir laisvė. Kodėl jis vertė į lietuvių kalbą Schillerio Vilių Telį ir Orleano mergelę, Słowackio Mindaugo mirtį, tarsi aišku – šių kūrinių idėjos artimos tautinio atgimimo programai, formuluotai varpininkų. Bet kodėl ėmėsi versti Byrono Kainą? Kodėl visą vertimą paskelbė Varpe 1984 metais, o 1895-ais laiške iš Sevastopolio linki sau:
Kad tik man pasisektų gerai pertaisyt mano mylimiausią [šitas žodis Kudirkos Raštuose surinktas kursyvu, originale greičiausiai buvo pabrauktas] „Kainą“, kuriame prie klaidų, mano padarytų, prisidėjo daug sudarkymo redakcijoje „V[arpo]“.
Vertimas atskiru leidiniu išėjo jau po Kudirkos mirties Amerikoj 1903 metais.
Kodėl Byrono Kainas mylimiausias, o ne kuri nors Schillerio drama? Mums Kainas pažįstamas per Aleksio Churgino vertimą su atmintin stringančia eilute „maištingas kraujas Kaino giminės“. Ačiū Giedrai Radvilavičiūtei – jei ne jos pasiūlymas atvažiuot į Jurbarką, beveik be abejonės galiu pasakyt, kad vargu ar bebūčiau kada nors antrąkart ėmęs skaityt Kainą. Ir dar Kudirkos verstą. Beje, Kudirkos vertime tas kraujas „laukinis“ (originale stern blood – rūstus, bet gal XIX amžiaus pradžioj tas žodis ir daugiau reikšmių turėjo; Kudirka vertė iš vokiško vertimo, kaip ten būta – neišsiaiškinau).
Vertimas visai paskaitomas. Tiesiogiai susiet jo su lietuvių tautiniu atgimimu man niekaip nepavyko: Liuciferis aiškina Kainui apie Dievą, mirtį; pagaliau pagrindinis personažas prakeiktasis brolžudys irgi vargu ar kaip nors galėjo padėt lietuviams tautiškai susiprasti ir kovot prieš Rusijos imperiją. Gal Kudirka manė esant šį kūrinį literatūriškai labai stiprų? Gal dėl Liuciferio, kuris jam, kaip ir Friedrichui Schlegeliui, atrodė esąs įspūdingesnis už Goethės sukurtą Mefistofelį? Kūrinys apie pasaulio pagrindų neteisingumą, maištą prieš bet kokį kitų pripažįstamą autoritetą. Kodėl jis buvo Kudirkos mylimiausias? – nežinau.
Ir dar viena smulkmena, gal ir visiškas atsitiktinumas. 1899 metais išėjo vienintelis Kudirkos eilėraščių rinkinys Laisvos valandos. Byrono pirmojo rinkinio pavadinimą lietuvių kalbon irgi taip galima verst – Hours of Idleness (1807).

3: apie baironizmą kaip pasaulėjautą (iš lietuvių literatūros istorijos)

Vienintelėj vietoj esu užfiksavęs, kad šis žodis būtų įdėtas į kūrinio personažo kalbą. XIX amžiaus antros pusės lietuvių dramaturgo Aleksandro Fromo-Gužučio dramoj Baisioji gadynė, išspausdintoj 1895 metais ir vaizduojančioj 1863-iųjų sukilimo laikus, bajoraitė Uršulytė įkalbinėja bajoraitę Eleną, įsimylėjusią valstiečių kilmės inteligentą Gvaldą:
Liūdna esi, kaip ištremta iš rojaus dvasia. Savo baironizmu tu ir mane užkrėtei, nes dainuodama jau nešokinėju, o šokdama nedainuoju. Taip, mano sesute, nustok skleisti tą savo liūdnumą.
Bent jau dramaturgui šis terminas buvo žinomas.

4: apie lietuvių dainavimą, kai akyse fanatizmas žėri
1858 metais būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas, tada jam ėjo 24-ti, vykdamas tęst studijų į Peterburgo dvasinę akademiją, pradėjo rašyt Kelionę Petaburkan – 14 laiškų-giesmių poemą; atskiros giesmės plito nuorašais. Penktoji giesmė, iš tradicijos vadinama pagal pirmąją eilutę: „Nu Lietuva, nu Dauguva“, turi savo atskirą istoriją, be to, jos poveikis yra atkurtas kitame literatūros kūriny, o tokių epizodų (lietuvių literatūroje reflektuojama lietuvių literatūra) labai mažai.
Tai padarė Vaižgantas Pragiedruliuose, be kita ko, Stocholmo viešbuty tris mėnesius 1917 metais rašytuose. Būtent jis šią Baranausko giesmę pavadino lietuviška „Marseliete“, esą tai de facto buvęs lietuvių himnas XIX amžiaus antroje pusėje. Šitie faktai – tarsi bendroji kultūros istorijos informacija, jei prireikia, nurodom, tarkim, Vinco Maciūno straipsnį, kuris taip ir vadinasi: „Lietuviškoji ‘Marselietė’“, o prie paties Vaižganto „vaizdų kovos dėl kultūros“ ir negrįžtam, juolab įsigalėjusi nuomonė, esą nuobodu skaityt. Dar kartą ačiū Giedrai Radvilavičiūtei, kad perskaičiau antrąkart, ir buvo visai įdomu.
Tai, kas prasidėjo Lietuvoj prieš 20 metų, dabar vadinam Dainuojančia revoliucija. Gal ir kvailai nuskambės, bet toks pavadinimas esmingesnis negu kokia Oranžinė (kaip Ukrainoj) ar Rožių (kaip Gruzijoj). Dainavimas daug greičiau ir stipriau įaudrina, įmaiština sielą negu skaitymas.
Dabar apie tą epizodą iš Pragiedrulių, kaip, Vaižganto žodžiais kalbant, „aukštaičių vyrų choras“, „prakrapštęs gerkles“ liaudies daina, surengė koncertą iš „Lietuvių Marselietės, per keturias dešimtis metų žadinančios Lietuvą nepasiduoti fizinei pajėgai, nes sielos pajėgą įveikti ji beviekė, netesi“. Choras, koncertas – žodžiai, kažkaip nelabai susiję su gaivalu. Vaižgantas pateikia aprašymą ne iš dainuojančiųjų, o tą dainavimą stebinčiųjų perspektyvos. Pagrindinis stebėtojas yra aristokratas Sviestavičius, kuris „buvo girdėjęs griežtai visas gerąsias pasaulio operas, gerųjų operininkų ir chorų giedamas“, taip pat „liaudies chorų Italijoje, Tirolyje“ ir „jaunų anglų dainas, dainuojamas [...] vidurnakčiais gelžkelių stotyse ar kaip kitaip“.
Taigi prakrapštę gerkles liaudies daina aukštaičiai, vadovaujami Napalio Šešiavilkio, užgiedojo „Nu Lietuva, nu Dauguva“ (Vaižgantas nurodo, kad ne tik žodžiai, bet ir melodija Baranausko) – dainą kaip istoriją ir himną, kaip skundą ir pasipriešinimą.
Trys momentai. Nusiskundimas:
Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda,
Sako, tegu bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.
Pasipriešinimas:
Kad tu, gudai, nesulauktum, nebus, kaip tu nori.
Ir tikėjimas:
Neįveiksi, sūnau šiaurės: mūsų širdys tvirtos!
Ir užfiksuota besiklausančiojo reakcija:
Tokios žodžių galybės, tokio gaidos pritikimo, tokio įsismarkavimo protestuoti, Sviestavičiui rodės, dar niekada nebuvo girdėjęs. Dabar jam tesidarė aišku, kaip revoliucijos „marselietė“ vedė minių minias į kovą ir liepė drąsiai mirti.
Įpusėjęs giesmę „choras“ pajuda: maršo žingsniu, koja į koją.
Visų giesmininkų veidai nuo stengimosi jausmus lieti kuo garsiausiais balsais, kuo karščiausia intonacija darėsi vis labiau raudoni, vis labiau stingo rimtumu, akys vis labiau žėrė fanatizmu, – pilnu pritarimu giesmei. Ir Sviestavičius buvo jau tikras tą jaunuomenę nuversiant netikusią esamąją valstybės tvarką.
Ir didįjį operų žinovą Sviestavičių įtraukia „maršo žingsnis ir gaida“, jis nusiima kepurę ir prisideda prie tų, kurie žygiuoja kaip „audra, [...] naikindama pakeliui priešininką“.
O epizodo pabaigoj Vaižgantas pateikia dar dvi reakcijas žmonių, kurie lietuviškai nesupranta.
– Ale gi ten esama Pietro Karuzo! – stebėjosi rusas tardytojas, išskirdamas iš viso būrio Napalio balsą.
– Vyrai, tai maištas! Tokiuo jausmu dykai nedainuojama, – atspėjo, nors ir kvailas, antstolis.
Maištas paminėtas, eikim toliau.

5: apie dalgiais kapojamas galvas
Palyginus „Marselietę“ (tiksliau, leitenanto Rauget de Lisle’io „Reino armijos kovos dainą“) su Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“, leksikos lygmeny mūsiškė atrodo labai švelni. Prancūzai gieda apie upėm tekantį, per taurių kraštus besiliejantį priešų kraują, o lietuviai tik apie keptas virtas savo širdis, kurios pasidarė tvirtos – trupės jas norintys supjaustyt peiliai.
Ar buvo mūsų poezijoj kas nors rimtesnio, grėsmingesnio – taip sakant, kad nuo žodžių pagaugai per nugarą eitų? Buvo. Andrius Vištelis-Višteliauskas tokių tekstų yra parašęs.
Pristatant šį poetą, dažniausiai susitelkiama į jo nuolat narstomą sonetą „Regėjimas“, vizionierium pavadinamas, pisimenama, kad išvertęs Kraszewskio Vytolio raudą, kuri vadinta lietuvių Biblija, kaip didysis kuriozas paminimas jo įsitikimas, kad Adomas ir Ieva kalbėję lietuviškai, kad bendradarbiavęs Aušroje, gyvenimo pabaigoj papuolęs Buenos Airėse beprotnamin. Vištelio raštai neišleisti, yra tik 1971-ais kolektyviniam leidiny pasirodžiusi Vinco Kuzmicko studija, kur gan išsamiai šio žmogaus likimas papasakotas. Ten ir pabarstyta pavyzdžių jo eilėraščių, rašytų dalyvaujant 1863 metų sukilime. Vištelio ginklas buvo dalgis, priklausė dalgininkų būriui. Vienas jo to laiko eilėraštis:
Užpuldami iš netyčių
Krūvas neprašytų svečių,
Skaldykime ausis žandus,
Sukim kojas, rankas, sprandus!

Dalginykai gerai elgias,
Sugalandę aštriai dalgius,
Kaip plunksnomis anoms valdo,
Kerta galvas, ausis skaldo.
Šitie Vištelio eilėraščiai ramiai guli Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne, sovietmečiu tikrai jie negalėjo išeit, nes pristatant sukilimus būdavo dėliojami visai kiti akcentai. (Beje, Lietuvių tarybinėj enciklopedijoj, vad. raudonojoj, taip pat ir Tarybų Lietuvos enciklopedijoj, vad. žaliojoj, straipsnio apie maištą nėra; ankstesniame punkte minėta Kelionė Petaburkan į sovietmečiu išleistą Baranausko Raštų dvitomį irgi nebuvo įtraukta, nes joje „vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija“). 26-erių Višteliui šitų dalgininko kovų neužteko, nors buvo smarkiai sužalotas: kai pateko nelaisvėn, kaip spėja Vincas Kuzmickas, jam buvo pritaikyta mėgstamiausia sukilimą malšinusių kazokų bausmė – vilkti paskui vežimą pririštą už rankų. Šitam sukilimui pralaimėjus, Vištelis per Drezdeną ir Paryžių atsidūrė Italijoj ir prisidėjo prie Garibaldžio vadovaujamų sukilėlių, kurie, Višelio manymu, tęsė tą pačią kovą – už tautų laisvę, prieš imperijas, nesvarbu, Rusijos ar Austrijos-Vengrijos.
(Vienintelė išnaša – iš Julijos Kristevos Maišto prasmės ir beprasmybės: „Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis“, Vilnius: Charibdė, 2003, p. 12.)
Gana istorijos, tepridursiu, kad laiške Kraszewskiui Vištelis yra rašęs, jog Garibaldžio pavardė esanti grynai lietuviška, sudaryta iš žodžių garas ir baldyt, atseit, garo bildėjimas, kitais žodžiais, veikianti garo mašina.

6: linksmas, mano supratimu
(pranešimo baigiamasis, nes kitiems punktams nebėra laiko)
Visai neseniai mirė Yves’as Saint Laurent’as. Primenant jo gyvenimą, prasprūsdavo ir žodis revoliucingas (dabar jis tapęs maištingo sinonimu, nebejaučiant skirtumo – štai ką reiškia nestudijuot Lenino). Ir dažniausiai būdavo parodoma moteris, vilkinti kostiumėlį – švarkas ir kelnės. Ir pagalvojau: ne taip jau viskas ir beviltiška Lietuvoj: mes moteriai, mūvinčiai kelnes, net paminklą esam pastatę: Kapčiamiesty 1831-ųjų sukilėlei kapitonei Emilijai Pliaterytei.
------------------------------------------------------------------------------
7: apie maištingiausius lietuvių literatūros personažus – Krėvės Šarūną ir Skirgailą / apie maištavusius literatūros vertintojus – Viktorą Katilių ir Vygantą Šiukščių
8: apie esminį poezijos maištą – prieš kalbą: pranas morkūnas
9: apie pokario rezistenciją kaip maištą ir Broniaus Krivicko „Šėtono monologus“
10: apie du maištus prieš poetus: Maironį ir Justiną Marcinkevičių
11: apie autentiško maišto nebeįmanomybę spektaklio visuomenėje, pasak Dainiaus Gintalo lietuvių kalbon išversto Guy Debord’o
12: apie egzistencinį maištą – malonumą praeiti („preinančiam pasaulyje praeisiu“)

2009-07-08

(22) Literatūrinio niekalo žavesys

Yra įvairių nuomonių, kiek galima išvarvint lašų iš tuščio degtinės butelio. Naudos, pasirodo, galima išspaust ir iš literatūrinio niekalo. Per Svobodą išgirdau (Поверх барьеров с Игорем Померанцевым, 2009-07-03: Обаяние плохой литературы): Pitery du draugai smaginosi garsiai viens kitam skaitydami visokiausias grafomanijas, o paskui nutarė rastais perlais pasidalyt su kitais tokių patiekalų mėgėjais – išleido audio CDį.
Iš tiesų, iš tiesų, kai kurie pavyzdžiai yra žavūs! Atsimenu, universitete smaginomės skaitydami dar prieškarinę soc. realistinę poeziją, per kasmečius knygų aptarimus LLTI vis kas nors nesusilaikydavo nepacitavęs bent jau pavadinimo kokios vad. poezijos knygos. O kiek džiaugsmo buvo, kai atsitiktinai skyriuj atsirado Šustausko vad. eilėraščių rinkinys! Deja, tik vieną posmą nusirašiau citatynan; Vytautas Šustauskas, Sunki tiesa, Kaunas: Rovilnė, 2006, p. 32, eil. „Kovotojams už laisvę“:
Bunkeryje sėdžiu vienas[,]
Automatas rankoj vis,
Laukiu dieną, laukiu naktį,
Kada laisvė mums nušvis.
Ir tikrai juokingiau už Dabulskį ar Klusą, nes rimtu veidu viskas susakyta. Pagalvojau: juk turėtų būt šitokiu būdu mėgstančių pasismagint ir daugiau; galima būtų net kokį literatūros festivalį „Literatūrinio niekalo skaitymai“ surengt – visai linksma būtų.

2009-07-07

(21) Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Prae scriptum. Žinių radijo šios dienos klausimas buvo toks: ar TAI buvo šventė visiems? Ginas Dabašinskas vis kabinėjos: tai ar giedojot Tautišką giesmę su viso pasaulio lietuviais? Kad viskas iškart būtų aišku: net dukart Almajo ežero pakrantėj Aukštaitijos nacionaliniam parke; pirmąkart pagal nelabai tikslų laikrodį pradėjom; nespėjom ateit iki „vardan tos“, kažkas mašinoj įjungė radiją – ir teko iš naujo giedot su radiju (ar pasauliu?). Po himno atėjo laikas susimokėt. Pajuokinau žmones, kai kibau prie rinkusio duoklę vaikino: už mašinas – suprantu, už palapines – suprantu, bet kodėl dar po du litu už žmogų (su nakvyne ar be – nesvarbu)??? Čia juk ne privati valda, čia mūsų visų! Ir dar dainavom. Be kitų, ir draugės a.a. tėvuko mėgtą apie tankus; leitmotyvas: „Iš kur tie tankai Lietuvoje? / Iš kur tie tankai, iš kur tie tankai Lietuvoje?..“
Per pietus tas pats G.D. kalbino Artūrą Jevdokimovą: prasideda 52 savaites truksiantis kino maratonas (išmokau atmintinai www.kinoistorija.lt). Aišku, nuo brolių Lumière’ų pradeda. Turėtų būt parodyta ir ta minutė, kur nufilmuotas be garso atidundantis traukinys (L’arrivée d’un train en gare de La Ciotat). – Susijungus dainai apie tankus ir filmui apie traukinį ir atsirado šio įrašo pavadinimas: Iš kur tas ekspresas Radausko poezijoj?

Henriko Radausko pirmajam rinkiny Fontanas, išėjusiam 1935-ais, yra tikrai gan žinomas eilėraštis „Stoties viršininkas“:
Į tuščią peroną,
Kur žiburio saulė atvėso,
Kepurė raudona
Išeina sutikti ekspreso.

Jis sumina naktį ir sniegą,
Ekspresas besotis.
Sukaukęs prabėga
Pro skambančias gelžkelio stotis.

Ir stovi perone bejėgis
Žmogus, kurs užmigt neprivalo.
Jis žiūri į bėgius,
Į blizgančias juostas metalo.

Vidunaktis dreba,
Ir plienas į geležį trinas.
Padangėje kaba
Mėnulis ir kreivas žvaigždynas.

Iš tuščio perono
Į garvežio žiežirbas žiūri
Pro žiburio šviesą geltoną
Raudona kepurė.
Yra dar ir „Rytas geležinkelio stoty“, apskritai daug gelžkelio pirmam rinkiny, nieko čia tokio, bet kaip su tuo ekspresu Lietuvoj praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje? Labai ekspresyvus vaizdas sukurtas („Jis sumina naktį ir sniegą, / Ekspresas besotis. / Sukaukęs prabėga / Pro skambančias gelžkelio stotis“); tikrai ne dėl skambesio tas ekspresas šitam Radausko eilėrašty atsirado.
Viskas atsidūrė savo vietose, kai prie kelis mėnesius be reikalo iš lentynos išsitraukiau Julijono Lindės-Dobilo laiškų tomą (reikalas buvo patikrint kitą J.L.-D. knygą – Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, – studijėlės apie Rainį puslapius). Bevartinėdamas ir mėgindamas patikrint, ar daug per dešimtmetį žmogus pajėgus užmiršt (daug!), p. 237 užtikau išnašą:
Nuo 1930 m. gegužės 15 d. Pagėgių–Panevėžio–Obelių geležinkelio ruožu pradėjo kursuoti tarptautiniai traukiniai-ekspresai „Paryžius–Vladivostokas–Pekinas“. Pirmą kartą šis ekspresas pro Panevėžį ir pravažiavo tą dieną 12 val.
Radauskas ir Panevėžys stipriai susiję! Radauskai čia atsikėlė 1923-ais; baigęs gimnaziją, mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoj; tiesa, baigė 1929-ais ir metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloj (to paties Kazokiškio, Trakų rajone, dažniausiai prisimenamo paminėjus žodį šiukšlynas). Tik metus; pasibaigus pamokoms, tikrai turėjo grįžt pas tėvus vasarai (nuo 1930-ų rudens prasidėjo studijos VDU). Va tada, manau, ir pamatė Radauskas iš Paryžiaus Pekinan prabėgantį ekspresą, o eilėraštis – nedatuotas; spėtina: apie 1930–1931-uosius, greičiausiai jau Kaune.
Juokai tokie „atradimai“, bet smagu, ir nieko negaliu pakeist. Jei būtų laiko, reiktų paskaitinėt tuo laiku Panevėžy ėjusius laikraščius, tikrai turėtų būt toks įvykis aprašytas, gal netgi stoties viršininko pavardė paaiškėtų.

Digresija. Kino pradžia datuojama 1895-ais. Tais pačiais metais išėjo Maironio Pavasario balsų pirmasis leidimas (šimtmečio proga perleidžiant, jei gerai suskaičiavau, buvo 27-as leidimas). Perleidinio įžangos žody prof. Vanda Zaborskaitė pavadino PB „pradžios knyga“ – „modernios lietuvių poezijos pradži[a], kai eilėraštis galutinai atsiskiria nuo tautosakos ir ima byloti individualiu savo autoriaus stiliumi“ (p. 5).

2009-07-04

(20) Pirmojo pasaulinio karo pradžios 100-mečiui artėjant

17-o įrašo apie Lietuvos miestelių balsus trečioj pastraipoj po bet padėjau daugtaškį. Susilaikiau nuo įprastos mazochistinės savikeikos (prigalvot prigalvoji, bet kas iš to, jei tai taip ir lieka sugalvojimas, nors gal ir neblogas etc., etc.). Не сыпь ты соль себе на рану, bent jau viešai; užfiksuok, kaip prae scriptume žadėjai, ir tiek.
Prieš porą mėnesių perskaičiau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienorašio III tomą (2008). Tokį, kokį buvo surašius autorė (1966-ais išėjusių raštų II tome – toli gražu ne viskas: praleisti didžiuliai gabalai, kur Bitė kalba apie pliennikus – vokiečių okupuotoj Lietuvoj užsilikusius rusų kareivius – ir bolševikus). Skaičiau ir džiaugiaus pajėgdamas išjungt priekabingąjį tekstologo požiūrį (1966-ais išmestuosius gabalus dabar pateikt boldu – gryniausias nesusipratimas!), nes tekstas įsiurbiantis. Fiksuojamas atitinkamo laiko gyvenimas, dar nevirtęs istorija, kuri, atsirinkusi iš gyvenimo tai, kas jai atrodo verta dėmesio, sudėlioja į lentynėles ir užtraukia saugykloj užuolaidas (gal ir nevykus aliuzija į Radausko seną prostitutę Klio, kuri bijo tiktai saulės šviesos).
Ir įsijungė taikomasis svajojamojo pobūdžio mąstymas: būtų galima sukurt puikų laidų ciklą! Radijo, nors galima ir TV (9/10 medžiagos galima nefilmuot tebestovinčiam Puziniškio dvare ir apylinkėse). Būtų galima atskleist moters (feministinį) humanistės požiūrį į tai, ką karas darė su žmonėm: ir vietiniais lietuviais (varguomene ir dvarininkais), ir rusais, ir vokiečiais. Užfiksuota baisiai daug tikrų žmonių. Ir pasvarstymų yra, kurie labai dėkingi imtis digresijų (kad ir Traklio link)... Stop; kam čia be reikalo vargint tą klaviatūrą? Tik paskutinis sakinys: radijui labai tiktų – visos svarbiausios žinios juk būdavo siunčiamos telegrafu – žinią skleidžiantis garsas.

P.S. Prakeikta asociacijų galia! Išveda į lankas ir dar toliau. Bitės dienorašty užfiksuotas faktas, kad vokiečiai už atimtus arklius atsilygindavo patarimu „Tai arkit karvėm!“, nuvedė prie plakatėlio (prieš gerą mėnesį kabėjo ant laukujų durų), kviečiančio į centrinės ūkininkų prekyvietės atidarymą. Total košmar, pasak vienos „Dviračio žinių“ personažės (esmė – ta nenatūrali intonacija). — Įdėjau plakato gabaliuką, ir negražiai atrodo – trūksta teksto. Reikia pratęst karves. Ne problema.
Po antrojo karo. Edvardas Uldukis prisimena savo vaikystę Tolminkaimy, lietuviškam Gudijos kaime (Tokios tokelės, 2007); pradžioj – kad susisietų – apie arimą karve:
Vokiečių žemėje tebevyko karas, o dvi vasaras dykinėjusios kolūkio dirvos šaukėsi artojų. Tik arti nebuvo jų kam. Ir kuo irgi nebuvo. Teta Kastė Gavėnienė, pasikinkiusi į plūgą vienintelę kolūkio karvę, mėgino plėšti pūdymus. Tai buvo moters ir gyvulio ašaros, ne darbas. Kitos kolūkietės septyniese traukdavo plūgą, aštuntoji laikydavo rankenas (p. 71–72).
O dabar vyksmas, kuris skaitant pasirodė galintis būt labai jėginga idėja filmo scenarijui. Kad taptų aiškiau, reikia įvadėlio. Frontui judant į vakarus, Tolminkaimy sklidusios tokios kalbos: esą „tarybiniai kartu su amerikonais nugalės vokiečius, o tada Amerika nutėkš atominę bombą. Pirmiausia, žinoma, ant Baltarusijos ir Maskvos. Todėl mes, lietuviai, turime kuo greičiausiai važiuoti į Lietuvą, kurios amerikonai tikrai pasigailėsią“ (p. 72). Ir kai kas išvažiavo; Uldukienė su vaikais liko. Iš keturių šeimų buvo sutvertas kolkozas. Valdžia tepasirūpino paskirt pirmininką, ir viskas. Toliau – iš Uldukio atsiminimų:
Tik [1944-ų] žiemą atėjo žinia, jog iš Vokietijos atvarysią daug karvių ir veršelių, kuriuos išdalinsią kolūkiams. Bet gyvulius reikia patiems atsivaryti.
V. Kuibyševo kolūkis komandiravo į Rytprūsius mamą ir tetą Mariją, represuoto Aleksandro Tatorio žmoną. Likome namuose trys mažamečiai broliai Uldukiai ir trys seserys Tatorytės. O maisto atsargų – tik už darbadienius gauti rugiai.
Mūsų motinas išsiuntė tik mėnesiui. [...] kaip nevažiuoti, jei kiekvienai už tą komandiruotę po karvę prižadėjo. Išvažiavo. Mėnesiui.
Grįžo po gero pusmečio su didžiule juodmargių banda, kurią varyte varė per Rytprūsius ir Lietuvą. Žadėtų karvių negavo. Nei tada, nei vėliau (p. 73).
Ir prisiminiau Gedos dienorašty skaitęs, kad pro jo tėviškę pokary varę karves (neberadau tikslios citatos) – ir taip noris sufalsifikuot: tai buvę Uldukienės ir Tatorienės varomos karvės Tolminkaimin (iš principo tas pat pavadinimas kaip Tolminkiemis)...

2009-07-03

(16.1) Perličky na dně: prieduras

Taip, buvau įsijautęs rankiodamas iš visur tuos aprašytuosius perliukus, o pabaigoj norėjau net nupaišytąjį įdėt, bet: nemokėjau ištraukt iš p[ė]d[ėe]finio file’o [1]. Tik vakar parodė, kaip tai galima padaryt (ačiū R.K.). Malonumą patiriu ne tik baksnodamas klaviatūrą (wordinis žmogus maniau besąs), bet ir ką nors naujo išmokdamas. Taigi: gyveni – ir mokais.
Ilgai buvo rodoma Pirosmanio paroda Didžiojoj 4, iki birželio. Greičiausiai klystu, bet, man regis, gegužį su drauge buvom. Laukdamas, kol galėsiu nupirkt bilietus, sprendžiau: katalogas ar CDis? Lėmė kaina: CD – 7 Lt, o popierinis daiktas – brangiau. Peržiūrėjom eksponatus, ir ne tik Pirosmanį, ir II aukštą. Grįždami (eidami lauk) sutikom grupę, kuriai gidė pasakojo, kas tas Pirosmanis ir ką jis pripaišė. Draugė užsimanė pasinaudot proga; aš atsisakiau, likau žiūrėt į paveikslą, kuris man nuo šiol bus = Pirosmani. Ne su asiliuku, kitas, kurį išpešiau iš CDyje nusipirkto .pdf išsaugoto parodos katalogo: kiemsargis, kuris nenupaišyta šluota XIX amžiaus pabaigos Gruzijos miestely ankstų ankstų rytą kurdavo garsus, kuriuos galėjai girdėt iš tolo; būtent šis, šluotos skleidžiamas, garsas išlikęs atminty iš jaunystės Biržų: ėjau autobusų stotin į pirmą autobusą Vilniun; regis, net eilėraštį apie tai mėginau rašyt?). Parašas galėtų būt toks:
Perlička na dně: Kiemsargis, pozuojantis dailininkui.

[1] Regis, tinklarašty pirmąkart pavartojau šį žodį; greičiausiai reikia pasiaiškint – kaip lituanistui? Babytės (*1898) vartotas videlcius ir mano (*1962) vartojamas file’as [failas] – tik leksinės svetimybės, kurios negriauna lietuvių kalbos sistemos; siūlomi atitikmenys (pradžioj: dokumentas, dabar lyg ir laikmena) man neatrodo esą priimtini atitikmenys; gerai, priimu laikmeną, o kaip su laikmenos formatu? .pdf [Portable Document Format] – siūlomo atitikmens nesu girdėjęs; – mano manymu, sistemą griauna padalyvio klaidos (à la perkant sumokėjau) ar kad su bendratim ir kitos panašios. Įkvėptas Šiaurės Atėnuos išnyrančių -lj- „Penkių sakinių apie lietuvių kalbą“, esu pradėjęs fiksuot savąsias pastabas, bet, kol neišnaudojau visos abėcėlės (a–ž), telieka wordiniu formatu.

2009-07-02

(19) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, ii

Vidinis balsas:
– Tikriausiai atsimeni, —vg—, Szymborskos sakinį: „Yra dienoraščiai ir dienoraščiai“?
Išorinis:
Neprivalomi skaitiniai, p. 261, pirmasis. Ką dedu čia – pirmojo tipo (nekelsiantys pomirtinių problemų), o antrojo – rašomi ranka, ergo, tik sau (kažkodėl tikiu vaikų padorumu, nors gal ir keista).

(17.1) Lietuvos miestelių balsai: digresija

Perbaksnodamas Giedros R. gabaliuką apie arklio kanopų caksėjimą sekmadienio tyloje, prisiminiau prie Kalnų parko troleibusų stotelės ant buv. kareivinių sienos matytą graffitį (nepatinka man tas siūlomasis sulietuvintas variantas – grafitas įkištas paišelin; be to, Liūnės Sutemos 1993-ių knyga taip vadinas). Suprantu, aerozolinių dažų pūtikas greičiausiai buvo ne tylos, o „Depeche Mode“ gerbėjas (Words like violence / Break the silence), bet mane ši pamatyta frazė nudangino Labanoro girion.
Tai atsitiko prieš keletą metų, gal net dešimt. Buvau pakviestas praleist savaitgalį sodyboj. Tas metų laikas, kai prisirpsta žemuogės. Vienądien eidamas palei vad. linijas pririnkau trilitrį – ir karštį be vėjo iškenčiau, ir museles: privalau pririnkt pilną, ir viskas. Kitąryt nubudau saulei vos pradėjus tekėt. Žemuogių negana, dabar reikia mėlynių. Gan giliai įlindau į girią. Tyla (po Vilniaus) fantastiška, dar paukščiukai, ir staiga lyg šalia išgirdau mūkiant karvę. Kartą, kitą, trečią (viskas aišku, šeimininkę kviečia: pamelžk). Švarus švarus karvės balsas. Ir tik paskui supratau, kad ji gali mūkt arčiausiai už kokio kilometro, o gal net toliau, tik girdžiu – lyg šalia; dar ir aidas, aišku, prisidėjo. Tyla tam, kad išgirstum tai, ką nuslopina, užgožia foninis triukšmas. Ir nuo tada man Labanoro giria = tas toli mūkiančios karvės balsas.
P.S. Išmanantis reikalą žmogus (programuotoja!), kai keliskart nesusilaikiau nepasigyręs, kad tą ar tą įrašą papildžiau prierašu, prieduru ar audioišnaša, pasakė: blogai darai. Jei kas skaito tą tavo tinklaraštį, tai iš kur jam žinot, kad tu ką nors ten pataisei (korektūros klaidos – kas kita)? Aha, šitą skaičiau, kas naujo? Ir buvo visiškai teisus; ne internetiškai, o popieriškai mąsčiau. Tai va ir stengiuos gerai daryt, todėl ir (17.1).
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)