(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-05-23

(986) Visiškai tarp kitko: ir mokytojai skaitydami verkia

2008-03-15 bernardinuos.lt buvo paskelbtas Marcelijaus Martinaičio rašinys „Skaityti ar stebėti, kaip pešasi žvirbliai?“ (kai kuriuos tekstus iš interneto atsispausdinu: o jei kas nors, ir jie ten dingtų? – popierius yra popierius). MM įžvalga:
Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.
1944/45 mokslo metais Rapolas Šaltenis dirbo Skiemonių progimnazijoj, gyveno už 7 km Klevėnuose:
Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
     Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)
Prisimenant Martinaitį, manyčiau, šis Rapolo Šaltenio aprašytas epizodas – puikiausias savęs skaitymo pavyzdys.

2017-05-16

(985) Iš popieryno, xxxvi: labai gražiai pasakyta

Gavau kvietimą: gegužės 22-ą bus atidarytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras.
Neabejoju, bus prisimintas buv. Knygų rūmų direktorius Antanas Ulpis, bus prisiminta ir Fira Bramsonaitė, 1989-ais ten įkurto Judaikos skyriaus vedėja.
Apie ją gražų tekstą yra parašęs Mindaugas Kvietkauskas (skelbta Literatūroj ir mene, yra ir knygoj Uosto fuga).
Prieš gerą savaitę popieryne užtikau Lietuvos žydų kultūros draugijos leistą mėnesinį laikraštį Lietuvos Jeruzalė – 1990-ų birželio numerį, kuriame – ir Bramsonaitės rašinys „Ateinančioms kartoms“; viena pastraipa:
Jau daugiau kaip metai tamsius rūsius palieka knygos, rašytos prieš šimtmetį, taip pat tokios, kurios buvo sukurtos prieš pat karą. Du nedidelio kolektyvo žmonės išdėsto knygas ant didelių stalų, apdoroja jas bibliografiškai, nurodo jų vietą kartotekoje, kataloge, lentynose. Rodos, daugelio spausdintų veikalų personažai primerkia akis – taip ilgai nematė šviesos... (p. 3)
Labai gražiai pasakyta. Taip ir įsivaizduoji, tarkim, Šolomo Aleichemo sukurtuosius personažus – prisimerkusius ir su nuostaba besižvelgiančius po Šv. Jurgio bažnyčią.

2017-05-12

(984) Visiškai tarp kitko: ar kas yra skaitęs Vytauto Pečiukonio romaną?

Vytautas Pečiukonis, Autoportretas
 
(il. iš čia)

Dailininkas vizionierius Vytautas Pečiukonis (1926–2013) prieš mirtį Vilniaus savivaldybei yra padovanojęs per 300 akvarelių, apie pusantro šimto tapybos darbų.
Buvo parodų, apie Pečiukonį kaip dailininką rašoma, pvz., Kęstutis Šapoka: „Jo kūryba kėlė, kelia ir, ko gero, kels ginčus, nes visais atžvilgiais yra pernelyg nekonvencionali, iškrinta iš visų modernizmo ir postmodernizmo genezės versijų“ (Kultūros barai, 2016, nr. 10, p. 33); jis gretinamas su Vilium Orvidu, Julijonu Algimantu Stankevičium-Stankum. Tesiginčija menotyrininkai.
O man kilo vienas toks klausimas.
Ir Šapokos straipsny, ir Gražinos Murelytės-Ajauskienės tekste paminėta, kad Pečiukonis dar yra parašęs 14 tomų veikalą Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose ir dviejų tomų romaną Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas (Šapokos str. žodžio miestas nėr). Bet tik paminėta.
Ar kas nors dar, be Pečiukonio mokinės Ajauskienės, yr bent jau mėginęs skaityt tuos tekstus?
Kokio pobūdžio Rojai ir Pragarai – galima mėgint spėti.
O romanas? Tikrai nesiryžtu spėt.
Kur saugomi tie rankraščiai?
P.S. Žiūrinėdamas Pečiukaičio darbus (kiek jų kompiuterio ekrane galima pamatyt pagooglinus), nežinia kodėl prisiminiau Williamą Blake’ą, poetą ir dailininką, jo Dantės Dieviškosios komedijos iliustracijas ir kt. piešinius (Czesławas Miłoszas Urlo žemėj, verstoj Almio Grybausko, apie Blake’ą daug rašo, greičiausiai todėl prisiminiau).

2017-05-11

(983) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, lv

– Ką čia skaitai?
– Čepaitį.
– Virgilijų?
– Taip. Vieną rimčiausių Antrosios Lietuvos Respublikos genezės metraštininkų.
– Kokia nauja knyga išėjo?
– Ne, Kultūros baruos eina jo gal ir knyga virsiantis „Karas. Aukščiausioji Taryba nuo 1990-06-30 iki 1991-01-13“. Šitam, ketvirtam, numery nieko tokio, bet praeitam buvo apie Baltijos ir Juodosios jūros sandraugą – darinį, kuris neatsirado. Nežinau, kitiem gal ne, bet man tai, kas galėjo būt, gal net įdomiau negu tai, kas buvo ar yra.
1990-ų balandžio pradžioj į Vilnių atvažiavo Gudijos liaudies fronto delegacija; jos galva Zianonas Pazniakas (Čepaitis rašo Zenonas Pozniakas) ir pasiūlęs buvusiose LDK žemėse įkurt būsimų nepriklausomų valstybių federaciją. Mėnesio pabaigoj jau svajota konkrečiau:
Būsima respublikų sandrauga – nuo Estijos iki Ukrainos – galėtų sudaryti rinką, kuri palaipsniui įeitų į Europos Sąjungos struktūrą. Ukrainiečiai pabrėžė, kad tarp šių respublikų yra daug bendro ir kad jos nenori sąjungos su Azija. Šioje Europos dalyje reikalinga buferinė zona tarp demokratijos ir Azijos struktūrų: „Tegul karinė siena eina ryčiau Ukrainos.“ (KB, 2017, nr. 3, p. 85)
Lapkričio pradžioj Pazniakas jau kalbėjęs apie BJJS kaip apie realų faktų; valiuta sandraugos būsiantis ekiu (būsimasis euras); klausęs nuomonės, ar yr prasmės kviest derybų Moldovą. – Taip užsirašęs Čepaitis. Tų jo užrašų fragmentai bene įdomiausi.
– Naivuoliai svajokliai. Kur dabar Pazniakas? Amerikoj?
– Kad svajokliai – taip, bet be svajonių juk nieko naujo nebus. O kad naivuoliai – tikrai ne. Tarkim, 1990-11-23 ir 24 Minske vyko Lietuvos, Latvijos, Gudijos ir Ukrainos delegacijų susitikimas (estų nebuvo). Čepaitis užsirašė: „Ukrainos delegacija būtų nevažiavusi, bet dieną prieš tai Jelcinas pareikalavo atiduoti Rusijai Krymą ir dar šį bei tą.“ Levko Lukjanenko pasakęs: „Jelcinas pareiškė, kad Rusija nepretenduoja į naują imperiją. Tačiau istorinė patirtis įspėja, kad rusais negalima tikėti.“

2017-05-09

(982) Iš popieryno, xxxv: Pauliaus Širvio laiškas Sniečkui

o laiško nėr Deimantės Kažukauskaitės-Kukulienės sudarytoj Širvio poezijos ir laiškų knygoj Aš beržas (2014; paskelbti šeši meilės laiškai Alpunei – Alfonsai Žegliūnaitei). Neminimas jis ir Valdo Kukulo studijoj Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos (2013; apskritai Sniečkus neminimas; dukart knygą pristatant, Mickevičiaus viešojoj bibliotekoj ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj, sakiau, kad nieks nuodugniau nebuvo susipažinęs su Širvio kūryba ir gyvenimu už VK; taip; bet visko juk nė norėdamas nesuminėsi vienoj knygoj). 2007-ais išėjusioj atsiminimų knygoj Metai su Pauliumi to laiško irgi nieks nemini. — Visų rinktinių, aišku, neperžiūrėjau, o tokio dalyko kaip Širvio Raštai nėr buvę. Gal kur buvo atskira laiškų publikacija? Balažin, nors greičiausiai tas laiškas ištisai niekur nepaskelbtas.
— 1992-ų pavasarį Lietuvos ryte per du numeriu (kovo 17 ir 18) buvo paskelbtas Vytauto Tininio (1959–2015) straipsnis „Lietuva ir A. Sniečkus: 1955–1960 metai“.
Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)
Prie kitų citatų yr nuorodos, prie šios – ne, bet neabejotina, kad laiškas saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje, nepriklausomybės pradžioj vadintame Lietuvos valstybiniu visuomenės organizacijų archyvu (gal Tininio knygoj Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai ar biografinėj apybraižoj Sniečkus: 33 metai valdžioje tas Širvio laiškas irgi cituojamas, su nuoroda). — Jei vėl būtų leidžiama kokia solidesnė PŠ knyga, kurioj ir laiškų skyrius rastųs, reiktų tą laišką Sniečkui paskelbt; ne tik meilės laiškus rašė (ir įsiplieksdavo ne tik tada, kai būdavo įžeidžiama kareiviška garbė [Algimantas Mikuta, „Širviada, arba Polinksmė Pauliaus apologija“, Metai su Pauliumi, 2007, p. 126]).
Patikslinimas (2017-11-22): LYA laišką paskelbė; Širvio citatą galima pasitikslint pagal originalą (Tininis skaitė laiško vertimą rusų kalbon ir atvertė).

2017-05-08

(981) Pakeliui namo, xliii: apie nelabai gerą serijos „Gyvoji poezija“ pokrypį

Nebuvau sekmadienį Institute minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Tik pirmadienį pamačiau naują serijos „Gyvoji poezija“ knygą – Kazio Bradūno rinktinę Ir nebijok (sudarė, įžangą parašė Donata Mitaitė).
Kartu su knyga ir kompaktinė plokštelė: Bradūną skaito Dainius Svobonas.
(Šiek tiek anksčiau išleista Alfonso Nykos-Niliūno rinktinė Skausmo gramatika; skaito Rolandas Rastauskas.)
Tai, kad parinktus Nykos ir Bradūno eilėraščius skaito kitas asmuo, ir paskatino prisimint „Gyvosios poezijos“ genezę daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Pirmoji knyga 2005-ais – Aisčio Užgesę chimeros akys – atsirado iš esmės dėl to, kad su poeto rankraščiais Institutas iš Aldonos Aistienės gavo ir audiojuostas, kuriose buvo įskaityta visa Poezija (1961).
Serijos pavadinimo epitetas gyvoji buvo prikabintas dėl to, kad suteikiama galimybė išgirsti, kaip pats poetas skaito savo eilėraščius.
Aišku, jau tada suvokėm, kad įrašų, kaip, tarkim, pats Antanas Baranauskas skaito Anykščių šilelį, negali būt, įskaitys kitas asmuo, bet principas – pristatyt ir paties poeto balsą, nebuvo kvestionuojamas.
Išėjus Nykos ir Bradūno rinktinėms, tenka daryt išvadą, kad juo suabejota.
Gal Nykos įskaitymų ir nebūtų pilnos kompaktinės plokštelės, gal trečdalis, bet reikėjo suteikt galimybę išgirsti, kaip jis pats skaito savo eilėraščius.  Bradūno įrašų, žinau, archyvuos yra tikrai daug. Skaitydavo jis visai gražiai, girdėdavos suvalkietiškas pamušalas.
Nenoriu pasakyt, kad RoRa ir Dalius Svobonas Nyką ir Bradūną skaito blogai; ne, tikrai ne.
Tenoriu pasakyt: taip, kaip savo eilėraščius skaito pats poetas, yra pirminė vertybė; o kitų skaitymai – jų gali būt daugybė, – jau antrinė. Serijos „Gyvoji poezija“ tikslas, bent jau taip pradžioj galvota, buvo pristatyt ir tą pirminę vertybę – paties poeto balsą.
Suprantu, kai poetas jau miręs, daug paprasčiau pasitelkt aktorių ar kitą poetą, kad įskaitytų.
Nereikia prašinėt iš archyvų, tvarkyt tų įrašų; ir laikas visad juk spaudžia. Be to, per pristatymus labai patogu – paprašei, atėjo, paskaitė.
– Bet ne toks buvo serijos „Gyvoji poezija“ sumanymas, ne toks, – murma panosėj nuo leidybos reikalų nutolęs —vg—, į savo Pašilaičius 19 troleibusu važiuodamas.

2017-05-04

(980) Vilniaus vaizdai, xxxi: migration says

 




Vakar iš ryto keliavau Migracijos valdybon.
Pasą reikia pasikeist.
Pakeliui (tarp Naugarduko 88 ir 90)
per keturias tvoros,
virš kurios spygliuota viela, dalis

← MIGRATION SAYS:
YOUR TIME IS NOTHING →
← [YO]U ARE A ½ OF A PERSON
BORDERS MAKE PROFIT →

Pagal ½ rašyseną sprendžiant, autorius 209?
Spėčiau, tas klaidų taisymas –
sudėtinė užrašo dalis.
Gerai sugalvota, dar vienas prasmės sluoksnis.
(Kas pasikeitė per dvejus su puse metų:
dviejų krūmų nebeliko, šaligatvis atsirado.)

Seniai bemačiau kokią naują 209 žinią.
Bet mažai judu, tad tikriausiai nepastebėjau.
Prasmingi užrašai dažniausiai būna.

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)