(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2015-03-30

(737) Tarp kitko: šis tas iš Vaškų

kopija iš kvietimo;
kas autorius – nežinau
Namas Vaškuos, Vilniaus gatvėj,
 Vandos Zaborskaitės gimtasis
Šeštadienį buvau Vaškuos.
Miestelio bibliotekai, dabar turinčiai prof. Vandos Zaborskaitės vardą, – 75-eri.
Kas ten vyko?
Pirmiausia buvo prisiminta prof. Zaborskaitė. – [Nes] bibliotekoj (antram aukšte) tądien buvo atidaryta ekspozicija (на всеобщее обозрение), atspindinti temą: prof. Vanda Zaborskaitė ir Vaškai (stengės bibliotekininkės, labai gražu). – Tą buvo galima apžiūrėti, kai salėj viskas baigės.
Šnekesiai apie prof. Zaborskaitę truko ne per daug ilgiausiai; tada prasidėjo sveikinimai:
– Biblioteka buvo sveikinama su 75-mečiu (programoj numatytų 20 min, aišku, neužteko);
– Biblioteka sveikino savo geriausius [kaip kitaip pavadint?] skaitytojus:
  • Jaunųjų skaitytojų grupėj buvo įvardinti ir du vyr. g. atstovai – draugai, kurie atėję bibliotekon savo žvilgsnius pirmiausia nukreipia ne kompiuterių (yr laisvų vietų?), o knygų lentynų link (iškilmėj tik vienas iš jaunųjų knygos bičiulių dalyvavo);
  • Vyresniųjų skaitytojų grupėj gražiausia buvo sutuoktinių pora, gyvenanti ne pačiuos Vaškuos, o netoliese: jie vis kartu apsilanką bibliotekoj (kame gražumas? – ji – aktyvusis šeimos pradas – ėmė ir išėjo priekin atsiimt prizo; o jis būt buvęs labai laimingas, jei nebūt [plojimais pareikalauta] nupėdinti prie priešais publiką stovinčios žmonos ir atsistot šalia); labai graži šeima (t.y. sutuoktiniai).
P.S. Atmintis fiksuoja ne reikšmingiausius, o asmeniškiausius įspūdžius:
(a) Vaškuos yra du pingvinai (stovi šalia nuosavo namo Vilniaus gatvėj; mačiau, bet neužfiksavau, nes privatumo pažeidimas būt buvęs);
(b) Bibliotekos jubiliejui buvo surengtas pradinių klasių mokinių piešinių konkursas; geriausi darbai eksponuoti šalia durų – didžiojon salėn – pastatytame stende (greičiau: stendelyje); vienas ypač atkreipė dėmesį:
Pagalvojau: bičiuli Aidai M., ogi imk ir parašyk laišką ketvirtokui iš Vaškų Salvijui Aperavičiui; jackau, jeigu aš, būdamas ketvirtokas, būčiau gavęs laišką iš kokio nors rašytojo...

2015-03-25

(736) Tarp kitko: netekties refleksija, akrostichas ir kt.

Perskaičiau Alfonso Nykos-Niliūno (†2015-01-20 Baltimorėj vidurdienį, 1:25 vietos laiku) Dienoraščio fragmentus, 2009–2012 (dedikacija: Mano Sandrai; pirmas įrašas – trečią dieną po žmonos mirties).
Kad taip iš esmės būtų reflektuojama mylimo žmogaus netektis – nieko panašaus (lietuvio/lietuvės užrašyto) nėra tekę skaityt. Du atsitiktiniu įrašu-pavyzdžiu iš 2009-ų:
Liepos 29: Du mėnesiai. Aš norėčiau, kad niekad nieko nebeatsitiktų. (p. 9)
Lapkričio 1: [...] Tariamai pareinu iš kur nors namo. Kaip aš galėčiau tikrai pareiti, kur tavęs nebėra ir nebebus? (p. 26)
Užkliuvau už  2009-ų spalio 30-os įrašo:
Atsikėliau rytą vis dar nesuprasdamas, kad esu absoliučiai vienas, – kaip paskutinę pasaulio dieną. Ieškojau Bernardo Brazdžionio ir Henriko Radausko literatūriniuose šaltiniuose minimų jų akrostichų, bet neradau. (Tarp kitko, aš irgi esu vieną parašęs. Jis atspausdintas Vyno stebukle.) (p. 26)
Na ir kaip susilaikysi neradęs = neperskaitęs to eilėraščio su akrostichu?

Giovanni Gerolamo Savoldo, Šv. Matas ir angelas, 1534
(saugomas: Metropolitan Museum of Art)
Sapno fragmentas
Savoldo angelas (ar tu žinai kodėl?),
Atskridęs prie nulaužto lūpų medžio,
Nerimstančiais varpais sudaužė naktį;
Dangus ten buvo mėlynas tik mums.
Raudonas burlaivio šešėlis laukė,
Atnešęs sunkų pasmerkimo žodį:
Išlikti! Deganti tamsa užgriuvo
Namų duris, ir pasigirdo balsas:
Yra kelių, kuriuos įžeidžia pėdos,
Kuriuos tegalima paliesti lūpom,
Atėjus iš bespalvių savo valandų.
(Vyno stebuklas, 1974, p. 22) 
Akrostichas: SANDRAI [–] NYKA.

Digresija. Dienorašty Nyka mini ir Džonio, t.y. Vytauto A. Jonyno Rinktinius raštus (ten yra ir tekstų apie ankstesnius Dienoraščio fragmentus); skaitinėja. Redagavau tą knygą. Sudarydamas rodyklę, nusprendžiau: nebus taip, kaip „Baltų lankų“ perspausdinamų Dienoraščio fragmentų rodyklėse: Sandra, autoriaus žmona; turiu išsiaiškint ir nurodyt tikrą asmenvardį; tiesą sakant, sunkiai sekėsi ieškot; pagaliau ryžaus ir paskambinau Kazimierai Bradūnienei (poetų žmonos viena apie kitą juk turėtų šį tą daugiau žinot?). Jonyno Rinktinių raštų rodyklėj yra: Sandra žr. Laucevičiūtė-Čipkuvienė (dėl pavardės formos pagal vyrą abejojau: Čipkienė? Čipkus?)
Dabar galima šį tą patikslinti: *1922-04-25 Kuršėnuose, †2009-05-29 Baltimorėj; daugiau – Draugo šeštadieninis priedas, 2009-10-17, žr. p. 5.

2015-03-22

(735) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xlii

Visokių nenaudingų pokalbių galvoj nuolat vyksta.
– Ar yra toks dalykas – dabartinės lietuvių kultūros undergroundas? Kažkas panašaus kaip DP laikais Meko ir kompanijos leisti Žvilgsniai, kaip Sovietų Sąjungai braškant/byrant – Beno Januševičiaus Jokios prasmės?
– Nežinau.
– Nežinai, vadinas – nėr?
– Nežinau, ar yr.
– Ar kultūra, neturinti savojo pogrindžio, vadintina tikra kultūra?
– Ar namas be rūsio vadintinas tikru namu? Regis, taip. Nesvarbu, kad rūsys iš principo geras dalykas.

2015-03-20

(734) Pakeliui namo, xviii: pasitikti vs palydėti

— vėl žydi —
T-19 (vis dėlto labai daug A-4G nusiurbia)
Kai įlipi pustuštin troleibusan, gali atsisėst taip, kad žvelgdamas pro langą matytum artėjančius vaizdus. Arba taip, kad matytum tolstančius. (Ne kita juosta važiuojančias mašinas turiu galvoj, o statinius, medžius ir pan.; nors dažnokai ir kita juosta važiuojančios lengvosios mašinos tolsta.)
Stebėtojo išvada: dauguma nori žvelgt į tai, kas artėja; vos atsiranda tuščia vieta, kurioj sėdėdamas gali žvelgt į priekį, – jau ir užsėsta.
Buvo tokia kontroversija mūsų kultūros istorijoj XIX amžiaus pačioj pabaigoj – XX amžiaus pradžioj: pirmeiviai vs atžagareiviai.
Esu atžagaržvelgis; patinka žvelgt į tai, kas tolsta.
(O kas artėja? Visi žinom, kas artėja, – m.)

(733) Tarp kitko: apie kiekybę

Vis pusmečiui užprenumeruoju Motinai Šiaurės rytus (taip Tėvas darydavo – pusmečiui). O kai atvažiuoju – paskaitinėju vakarais.
Sausio pabaiga – vasaris: daugybė užsakomųjų str. ir pan. Užkliuvau už žinutės (žr. dešinėj) ir pagalvojau:
Lietuvos kaimai iš principo jau išmirę; jau miršta ir tai, ką mes buvom dar linkę vadint miestais; t.y. mažmiesčiai, pvz., Biržai.
Viena gatvelė Biržų pakrašty (namai pastatyti 1970-inių pačioj pradžioj); jos kairioji pusė:
  • nr. 1: žmogų, kuris pasistatė tą namą, vadindavom Valiu (šachtose dirbęs ir kontūzytas vyras); mirė; namą nusipirko [kažkas]; gyveno praeitų metų pradžioj tokia už mane jaunesnė moteris,  mėginau nupirkt jos paslaugas – kad palaistytų Tėvo kapą (kapinės visai šalia) per kaitras; rudeniop pradingo (regis, išvažiavo dirbt Vokietijon?);
  • nr. 3: gyvena beveik nebepaeinanti našlė; žiemai dukra išsivežė į Kauną;
  • nr. 5: gyvena toks Jonas, bežmonis bevaikis, vyresnis už Tėvą (irgi dirbęs statybose);
  • nr. 7: gyvena Motina, kuriai padeda socialinė darbuotoja;
  • nr. 9: komplikuočiausia apsakyt: gyveno moteris su daug geriančiu vyru; vyras numirė; moteris ištekėjo už kito; moteris numirė; dabar ten gyvena tas kitas vyras (60+) ir jo šuva.
Ir gatvelės pabaiga.

Vis svarstom apie gyvenimo kokybę (didesni atlyginimai, mažesnės kainos už šilumą ir pan.). Ir manom, kad kalbam apie svarbiausius dalykus.
O  man vis dažniau kyla klausimas:
– Kaip gyvenimo kokybė susijusi su gyventojų kiekybe?
Ir dingojas, kad jis irgi svarbus. Tik atsakymas dėliojasi labai komplikuotas, su visokiais trečia vertus ir slenksčiais.

2015-03-19

(732) Savivoka, ix

Šiandien vyresnėliui sūnui – 30.
Skirtumas – nepilni 23 metai.
Negerai. Per mažai. Turėtų būt daugiau.
Kad tikras tėvas esąs galėčiau pasijust.
Kadangi ir jis jau tėvas, – kad ir tikras senelis esąs galėčiau pasijust.
Jei rimčiau – tokių puikių sūnų dauguma vyr. g. asmenų galėtų pavydėt. O!

2015-03-18

(731) Visiškai tarp kitko: suprantamos poezijos pavyzdys

(Jau senių seniausiai pajėgiau liautis rašęs eilėraščius, o va skaitęs – niekaip ikšiol.)
Žinau, yra žmonių, neskaitančių poezijos dėl to, kad a priori yra įsitikinę: nieko aš ten nesuprasiu.
Esu įsitikinęs, kad tai visiškai suprantamos poezijos pavyzdys – Vytauto Bložės (nac. premijos laureato, polifoninio [ergo, sunkiai suvokiamo?] poetinio kalbėjimo meistro) eilėraščio „Visai kita tema“ pradžia:
jei suaugusieji kalbėdavosi garsiai –
užmigdavau, net per anksti, net nepaguldytas, kur nugriuvęs, tačiau
jei imdavo šnabždėtis, kad netrukdytų užmigti man –
niekaip užmigt negalėdavau, viską girdėdavau

[reakcijos į panašius kaip žemiau fiksuojami garsai negalėčiau atsiminti; galėčiau atsiminti tik – kaip tėvas su motina už sienos mylisi, bet neatsimenu]

na o jei prasidėdavo slapukės tarnaitės ir
jos nakčia įsileisto, tarkim, paštininko (ar gal geležinkeliečio:
neskirdavau jų uniformų nei kepurių)
jei prasidėdavo tokios prigimties šnabždesiai –
šnopuodavau, apsimesdamas
kad miegu: taip smalsu būdavo, o per
pačius intymiausius bruzdesius imdavau žliumbt
(Kultūros barai, 2006, nr. 8/9, p. 29)
Manau, jei perskaitytų, visi viską suprastų. Argi ne?
Tikra poezija – nelyg tie šnabždesiai-bruzdesiai, kuriuos sunku, kartais – net neįmanoma, bet baisiai noris išgirsti-suprasti.

2015-03-15

(730) Užparaštė, cvi: apie degančius rankraščius

Metų pačioj pradžioj Antano ir Aleksandros Miškinių vienturtė dukra Jolanta paskolino šeimos albumus ir atidavė Miškinio popierius.
Nuotraukų skaitmeninės kopijos jau padarytos, baigiu tvarkyt rankraščius.
Daug eilėraščių  ir kt. juodraščių ir švarraščių – rankraščių ir mašinraščių, – ypač grįžus iš lagerio.
NB! Žaliaduonių gegužė pradžioj norėta pavadint: Nežymūs žmonės.
Ir beveik jokios korespondencijos (tik pora A.M. laiškų juodraščių). Kodėl? – Atsakymas (?):
Praeities šešėliai
Tiesiog įsismaginau –
Deginu
Deginu
Popierius.

Topteri –
Ką aš darau? Gerai ar ne?
Dilgteri po krūtine...
Laiškai dar gyvų, o kiti – nežinia,
Gal seniai po žeme,
Gal juos užgulė laiko griūtys?

Laiškai, pranešimai, liudymai,
Mergaičių jaunų atvirukai...
Ką gi taip kliudė man,
Kad taip įsismaginęs
Deginu?

Kvaila
ar gaila?
Žinoma,
Gaila kai ko, kas nebegrąžinama.
(Rinktiniai raštai, parengė Rita Tūtlytė, t. 1, 1991, p. 423–424)
Žinoma... Eilėraščio pirma publikacija – 1977-ų žurnalo Pergalė paskutinis (nr. 12) numeris.
Spėtina, tuokart sudegė ir Motiejaus Miškinio lagerin broliui Antanui rašyti laiškai (objektyviai žiūrint, didis kultūros istorijos nuostolis; jojo, Antano, laiškai iš lagerio broliui, bent dalis, – išliko, paskelbti).

2015-03-05

(729) Visiškai tarp kitko: apie kovą, bent jau – jo pradžią

Gal šį įrašą reikėjo pavadint: kritinio realizmo poezija?
-----------------------
Kai šiandien priešpiet taip drėbė, pro miglas prisiminiau vieną trumpą verstinį eilėraštį.
Pasitikslinau: Niels Lyngsø, danas, į lietuvių kalbą išverstas Loretos Vaicekauskienės; buvo puslapinė publikacija Literatūroj ir mene, 2006-09-29, p. 18.

Tas eilėraštis:
Esi čia
bet tavęs
vis tiek nėra
kaip pavasario kovo pradžioj
Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)