(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-03-31

(1172) Užparaštė, cliii: šis tas apie kaltinimus rašytojams apšmeižus


ai ėmė virt ta košė, puodan įmetus Mariaus Ivaškevičiaus Žalius, pradėjau kaupt publikacijas manydamas: na, gal ir aš ką sugalvosiu subaksnot. Ne, nieko nesubaksnojau, ir ne dėl to, kad tinginys įveikė, o kad tas nuomonių bukietas ir be mano trigrašio vazon nebetelpantis pasidarė. Ne diskusija tatai buvo, išsiliejimų popuri, estradiškai tariant (prisiminiau rašęs: „Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica“). Tik jau aistroms aprimus šią savaitę ką tik išėjusiam Naujojo Židinio-Aidų antram numery radau pirmą tekstą, kurį jau galima vadint diskusija: keli skirtingas nuomones turintys žmonės mėgina kalbėtis („Kažkas staugė tyruose ir mes sugalvojome klausyti...“, p. 49–56). Pokalby dalyvavęs Vytautas Ališauskas įvardijo bėdą – nesusikalbėjimo priežastį, nors monologų rinkinį ir vadina diskusija:
Šioje diskusijoje suplakami keli skirtingi dalykai. Pirma – politinės teisės, tokios kaip žodžio laisvė, išraiškos laisvė, minties laisvė (net laisvė neišmanyti, kalbėti niekus). Antra – estetinė atsakomybė. Trečia – menininko moralinė atsakomybė. Mano nuomone, šioje diskusijoje blogiausia ir buvo tai, kad šie dalykai neatskirti. (p. 49) 
(Nelabai suprantu, ką reiškia pasakymas estetinė atsakomybė, bet kad yra bent jau trys plotmės ir vienoj galiojantys argumentai netenka galios kitoj – taip.) Gaila, kad tam NŽ-A pokalby nieks neprisiminė Nijolės Gaškaitės; kaip ir 2002-ais tebemanau, kad jos romanai Užverstų šulinių vanduo (2000) ir Dabar ir visados (2001) apie laiką, kurį dažnai pavadinam pokariu, pasako daugiau nei Roberto Keturakio ir Mariaus Ivaškevičiaus romanai kartu sudėti; tada šiuos autorius paminėjau todėl, kad neseniai, 2002 X 21, teko vest Rašytojų klube vakarą „Du žvilgsniai į pokarį: M. Ivaškevičius su romanu ‘Žali’ ir R. Keturakis su romanu ‘Kulka Dievo širdy’“; taikingesni laikai buvo, nieks kaltinimais mirtinom nuodėmėm, kiek prisimenu, tuolaik nesišvaistė.
— kodėl vis dėlto baksnoju? Todėl, kad beskaitydamas kaltinimus Mariui Ivaškevičiui apšmeižus partizanų atminimą partizanus [pataisyta IV 4, žr. Prano komentarą] prisiminiau, ką Vincas Trumpa papasakojo Daliai Kuizinienei (kalbinamas buvo jau grįžęs Lietuvon, greičiausiai praeito amžiaus pačioj pačioj pabaigoj; grįžo 1997-ais, mirė 2002-ais):
Aš vieną epizodą tik gerai prisimenu [...].
Škėma atsiuntė novelę apie partizanus. Reiškia, 1941-ųjų metų sukilimas, karo pradžioj, prieš vokiečiams ateinant. Reiškia, tas lietuvių frontininkų sukilimas 1941 metų birželio mėnesį, vidury birželio, maždaug, kada visi tie išvežimai buvo didieji, kartu tuo pačiu metu ir sukilimas, ir vokiečių atėjimas – labai turtingas laikotarpis, na. Ir jis tą aprašo toj savo novelėj, reiškia, ir tuos partizanus. Škėma bendrai toks aštrus rašytojas. Jis neidealizuoja jų, kad jie yra žmonės, vyrai, ir pasitaikė ten mergaitė gražesnė, tai jie tuos šautuvus metė į šalį ir pradėjo flirtuot su mergaite. Žodžiu, ir taip pavaizdavo tą, kiek aš dabar atsimenu. Na, ir mes sudėjom, kadangi gera mintis. Aš nebuvau to sukilimo gerbėjas bendrai, kadangi čia jis su vokiečių pagalba, jis suorganizuotas buvo iš Berlyno, iš Vokietijos vis vien ėjo instrukcijos, ką daryt ir kaip daryt. Ne, tos instrukcijos buvo labai žiaurios ir prastos, ne, tokios nacistinės, – įvest tokią santvarką Lietuvoj, kokia buvo Vokietijoje. [...] Kad gavau (mano adresu jis buvo) laišką iš Mykolo ir Vaclovo Biržiškos. Ir žinot, aš labiausiai nustebau, Vaclovas Biržiška, šiaip jau kairus žmogus, liberalas, prijaučiantis mūsų organizacijai [greičiausiai turima omeny Lietuvių Rezistencinė Santarvė] buvo, kaip ir Mykolas Biržiška, visi trys Biržiškos... Tokį piktą laišką, kaip jūs drįstat dėt tokį šmeižiantį sukilimą, novelę tokią. Tai va aš tą epizodą prisimenu gerai. Aš prisimenu gerai, gaila, to laiško neturiu. Per tas keliones... (Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 298)
Antano Škėmos novelė „Anapus Nemuno“ buvo išspausdinta kultūros žurnale Šviesa, redaguojamam Vinco Trumpos ir Vytauto Sauliaus, 1948-ais (nr. 6, p. 11–12 = AntŠ, Rinktiniai raštai, t. 1, 1994, p. 440–444; komentaruos rašoma, esą yra pagrindo manyti, kad novelės siužetas pagrįstas tikru įvykiu iš 1941-ų birželio, kai Škėma partizanavo Aukštojoj Panemunėj). — Kaip ir kodėl Trumpos atmintis perkūrė Škėmos pasakojimą, atskiras pasvarstymas galėtų būt; kas 1948-ais Biržiškas galėjo papiktint – irgi spėliot teišeina; šiaip Škėmos novelės centrinis įvykis – kad Ignas, vienas iš partizanų, ryžtasi gelbėt kitoj Nemuno pusėj, kur rusai, likusią moterį su mergyte, perplaukia valtim paimt jų, bet be šautuvo; moteris nušaunama, partizanas su mergaite ant rankų paimamas nelaisvėn ir sušaudomas; ankstesnis epizodas, kuris įstrigo Trumpos atminty, kad pas Igną (kuris su pasakotoju įsitaisę vienapus Nemuno šaudo į rusus kitapus Nemuno) atbėga jo mergina, jie paflirtuoja, net pasibučiuoja, – neesminis atrodo, bet gal jis užkliuvo? Kai šaudomasi, negali būt jokių meilių, nes įsimylėjėliai praranda sveiką protą ir beprasmiškai žūsta. O gal nepatiko Škėmos sakinys apie nušautąją: „Moteris gulėjo smėlyje išskėtusi kojas, lyg atsiduodama“? Balažin. O gal pasipiktinta neradus nė žodžio apie kovą už Lietuvos laisvę?
— gal šiek tiek ir paspausti, susidėstė tokie du mintigaliai: (a) abu rašytojai, ir Škėma, ir Ivaškevičius, renkas panašų būdą „sužmogint“ vyrą su šautuvu – ir per santykį su moterim; (b) kad tarp lietuvių egzilų buvo daug, švelniai tariant, nemėgstančių ir Škėmos, ir jo kūrybos – taip, o priežastis kokia? Ar to nemėgimo pirminė priežastis – ne atminty užstrigusi reakcija į minimą novelę? Jei Biržiškas ji papiktino, tai kitus – juolab? Ir tos priešstatos neužglaistė, neištrynė vėlesni kūriniai, tarp jų ir dramos? (Šitas antras mintigalis – tik gryna prielaida, spėjimas.)

2019-03-29

(1171) Visiškai tarp kitko: 1992-ų signum temporis

Prisiminus 1992-us, pirmiausia, aišku, atminty iškyla X 25 ir XI 15 vykę rinkimai, – exkomunistai rinkėjų sprendimu (dalyvavo 75,3%) triumfuodami sugrįžo valdžion.
Tą rudenį atsitiko dar vienas dalykas, kurį gal galima pristatyt kaip kultūros signum temporis.
Vienam perkamiausių tuolaik savaitraščių – Pirmadieny, kitądien po rinkimų antro turo išėjusio numerio pirmam puslapy pasirodė Viktoro Tamošiūno straipsnelis su nuotrauka:
Arkliai čia niekuo dėti
Pravėręs “Vagos” knygyno (Gedimino pr. 50) duris Vilniuje, maunu prie artimiausio prekystalio ir tėškiu pardavėjai: “Kiek arklio jėgų?”. “Apie arklius nieko neturime”, - mėgina nuoširdžiai aiškinti moteriškė...
Iš tiesų arkliai čia niekuo dėti. Ne jie ganosi po knygyną. Salone puikuojasi raudonas automobilis Nissan Sunny 1.6 LX.
- Daug kas mano, kad pro langą jį įsitempėme, - šypsosi vedėjas Algirdas Romančiuckas. - Nieko panašaus. Pro paradines duris įvažiavo.
“Vagos” knygynas įsileido Joint-stock company “Nipreka” [akcinė bendrovė Ni[ssan]prek[yb]a; kodėl angliškai, nežinau, gal dar AB įvardas nebuvo prigijęs?]. Be abejo, už mokestį. Kokio jis dydžio? Tai komercinė paslaptis, bet, anot A. Romančiucko, kompanija moka gerai.[*]
Sutikite, vyriškas užmojis. Tviskėte tviska švarutėlis naujutėlis automobilis! Ir traukia praeivio akį. Ne vienas iš smalsumo praveria knygyno duris, o užsukęs ir apžiūrėjęs palyginti nebrangų automobilį (9990-11900 USD), ir kokią knygą nusiperka. Taigi reklama ir kompanijai, ir knygynui.
- Jeigu už solidų mokestį mums pasiūlytų pastatyti traktorių ir tokiam sandėriui pritartų steigėjai, mes ir jį čia įvarytume, - sako vedėjas.
Keisti dalykai dabar dedasi knygynuose. Vienuose plotą išsinuomojo įvairūs komercininkai, suvenyrų ir cigarečių pardavėjai, net baldų gamintojai, kituose - turistinės firmos, videokasečių keitėjai ir t.t.
Toks gyvenimas, o toks jis todėl, kad visiems visur trūksta pinigų. Ne kultūros. (1992 XI 16, nr. 105, p. 1)
--------------------------------
* Lietuvos ryto skilty „Laiko ženklai“ paslaptis atskleista: „Per mėnesį mes iš šios reklamos pelnom keturiasdešimt tūkstančių talonų ir beveik apmokam patalpų eksploatavimo kaštus, - papasakojo vedėjas. - Be to, automobilis, vienus piktindamas, kitus traukia užsukti ir gal, žiūrėk, kuris iš jų ir knygą nusipirks.“ (1992 XI 26, nr. 292, p. 2)
Dar dirbau tuolaik „Vagoj“, atsimenu, tikrai daugumai nepatiko toks sprendimas – na, kokios kanceliarinės prekės, suvenyrai – nieko bloga, o mašina – persistengta, ir dar – raudona (tuolaik šitos spalvos prasmė visiems buvo aiški). Argumentas, esą mašina pritrauks knygų pirkėjų – aišku, buvo tik akių dūmimas; papildomos pajamos už vietos nuomą – tik tiek.
Nežinau, ar kas yr mėginęs gilintis į to laiko knygų leidybos, prekybos, pasiūlos, paklausos reikalus.
Neką mano galva išneša, bet jei reiktų pasvarstyt, atkreipčiau štai į ką akis:
(a) leidėjai buvo per dideli optimistai, manė, kad jei žmonės 1988–1990-ais išpirkdavo dešimtis tūkstančių vieno leidinio egzempliorių, tai ir nesiliaus to darę; jei knyga vertinga – tai pirks, pirks, pirks, kol išpirks. Kaip Šapokos Lietuvos istoriją ar Brazdžionio Pilnatį. Bet baigės dainuojanti revoliucija, ir dauguma ėmė tiesiog galvot apie savo kasdienį gyvenimą. Lietuvos aide 1992 X 6 buvo toks griaudus atsišaukimas, pasirašytas iš anksto dėkingo Liudviko Gadeikio:
Ar vešime tremties knygas į makulatūrą?
Rodos, dar taip neseniai drebančiom lūpom skaitėme pirmus Sibiro kankinių atsiminimus. Paskui plūstelėjo knygos, paskui... kartojasi, nusibodo, nebeįdomu. Nebeperkame! Aišku, ir su pinigais striuka, ir visa kita.
Ir vis dėlto! Negi vešime į makulatūrą knygas, kuriose tiek žmonių skausmo, kančios? O taip gali atsitikti. Paskutinę “Tremties archyvo” bibliotekėlės knygą Algirdo Šerėno “Nežinome savo kaltės” knygynai jau sugrąžino kaip neperkamą. Leidykloje guli trys tūkstančiai jos egzempliorių. Bus labai liūdna, jeigu jie grįš į popieriaus fabriką. Kas negalite su tuo sutikti, užeikite į Valstybinio leidybos centro knygynėlį Vilniuje, Savanorių 46 arba į pačią leidyklą Vilniuje, Laisvės pr. 60. Negalite užeiti - paskambinkite tel. 42 67 04. Tokios knygos neturi būti atliekamos.
Spaustuvėje surinkta guli dar viena “Tremties archyvo” knyga, joje - 1941 m. kalinių J[uzefos] Lupeikytės-Vaičikonienės, J[uozo] Šarkos, J. [ne J., Petro] Minutkos atsiminimai. Deja, trūksta apie 100 000 rublių[*], kad ji būtų išleista. Jei atsirastų kilniaširdžių rėmėjų, prašom paskambinti serijos sudarytojui L. Gadeikiui tel. 61 62 92 arba pervesti pinigus į “Metų” žurnalo sąskaitą Nr. 2609203 Lietuvos banko Vilniaus skyriuje (banko kodas 260101541), nurodant paskirtį: “Tremties archyvui”. (p. 5)
--------------------------------
* nuo 1992 X 1 galiojo tik laikinieji pinigai talonai, rubliai išimti iš apyvartos, bet paskaičiuota, kiek pinigų trūksta, matyt, buvo anksčiau.
Šeštoji Metų žurnalo bibliotekėlės knyga su paminėtų žmonių atsiminimais išėjo 1993-iais 3000 egz. tiražu; paskutinė.
(b) knygų leidėjų prisirado tikrai daug, „šimtai“, o knygynų liko kiek buvę; knygynai tiesiog negalėjo visus leidinius priimt ir laikyt ilgai laukdami pirkėjų, palaiko – ir grąžina, nes naujų knygų leidėjai siūlo. Pastraipa iš Vinco Aurylos recenzijos apie Aldonos Kandroškaitės Pasakas ir padavimus, kuriuos 1992-ais išleido Lietuvos kultūros fondas:
Čia, naujausių knygų lentynoje, mirga pasakos ir eilėraščiai, keisčiausi nuotykiai ir mokslo fantastika, komiksai ir pasakojimai apie meną, kelionių apybraižos ir siaubo apysakos, religinė meditacija ir vaikų virtuvės receptai... Pažvelgus į jų pavadinimus, lūpomis nuslenka melancholiškas šypsnys ar nuvirpa pagaugai: "Krokodilų svečiai", "Sutrumpintas šuniukas", "Užnuodyta strėlė", "Robotų maištas", "Šešėlių vagis", "Nežemiški tėvai", "Žalias pareiškimas ir kiti eilėraščiai", "Angelas apskrudusiais sparnais", "Klouno ašara"... Lyg grybų pridygo leidyklų. Knygas vaikams leidžia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Utenoje, Anykščiuose, Alytuje, Varėnoje ir dar nežinia kur. Negirdėti, įmantriausi leidyklų pavadinimai: "Fidus", "Fantazija", "Alna litera", "Rosma", "Kentauras", "Eldija", "Lututė", "Provincija"... Bet imliam vaiko protui ir karštai jo širdžiai tinkamos literatūros nedaug. Aptiksime tik vieną kitą žinomo rašytojo pavardę (A. Zurba, J. Erlickas, R. Vanagas, B. Vėlyvytė, D. Kudžmaitė, V. Astas, I. Janonytė...). Bet vos ne visos jų knygelės pliksermėgės: plonutės, sustirusios nuo negrabaus iliustravimo ir spausdinimo, dažniausiai aprengtos anų laikų "silkinio" popieriaus viršeliais. Puslapiai bet kaip sumesti, negrabiai sukabinti, išsiviepę. (Dialogas, 1993 II 19, nr. 7, p. 4)
(c) dauguma senųjų ir naujųjų leidėjų stengės leisti kuo pigiau, kad pardavus liktų bent šiek tiek pelno, tik va bėda: bet ko žmonės nebepirko; norėjo, kad bent jau vaikams skirtos knygos būtų ir gražios. O kaip tu išleisi gražią, jei džiaugies bet kokio popieriaus gavęs, bent jau to silkėms vyniot skirto.
— ne, čia jokia ne situacijos analizė, šiaip į galvą atėję mintigaliai.
Prieduras Atmintim privalu visada abejot. Ką prisimeni galvojęs ir ką išties galvojai daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus gali būt visai skirtingi dalykai. Pažiūrėjau popierių dėžėj, kurioj visokios paties publikacijos. Radau du tekstu iš maždaug to laiko. Pirmasis surašytas 1991 XI 20 ir buvo paskelbtas Metuose 1992, nr. 2, p. 152–193 (žurnalas turėjo rubriką „Tėvynės varpai“, aišku, iš Varpo nusižiūrėtą):
Kelios mintys apie leidybą
Regis, jau senokai laikas pasiraitojus rankoves, kiek jėgos ir galva išneša, kibt į darbus. Prieš akis – neplėšti dirvonai. Ypač leidėjams. Tiek išbraukyta, tiek nutylėta. Gali imtis visko, jei tik nedraudžia laikinoji Konstitucija ir paisai autorinių teisių. Bet: valstybinių leidėjų entuziazmas blėsta, knygos kelias iki knygynų prailgsta net kantriausiems, planai kas mėnesį liesėja, žiūrėk, jau kai kas ir piktos valios paieško; o privatieji... (kaip čia švelniau išsitarus apie šviesion ateitin žengiančius?) krauna pradinį kapitalą, kepdami menkavertes ar visai bevertes brošiūras. (Tiesa, yra viltį žiebiančių išimčių, bet jos kol kas nedaro „pagados“, kaip matyt iš knygynų prekystalių. O dabar ar ne populiariausią lietuvių rašytoją Pilyponį ar kitokį „meną liaudžiai“ leidžiantiems irgi negali per daug priekaištaut: jeigu žmonės perka, vadinas, reikia. Tik ar ilgai vien tuo sotus būsi?)
     Žodžiu, vis blogyn. Ir knygas skaitančiųjų mažyn. Ir rašytojai liūdnyn (arba piktyn). Ir kainos aukštyn... Atsisveikinam su išplasnojančio socializmo „garantijom“ bei planais. Liekam kaip stovim ar sėdim. Nežinioj. Ar ne tai mus labiausiai ir baugina? O kol pradėsim daugmaž žmoniškai gyventi, tikrai praeis ne metai ir ne dveji.
     Kai tokia situacija, žvilgsnis norom nenorom krypsta į valdžią. Po galais, turim savą, o reikalai vis prastyn! Deja, regis, mūsų valdžia nebepajėgi suimt į nagą griūvančių bolševikiškai kurtų struktūrų. Kad ir šimtu vienu procentu sąžiningi žmonės to imtųs. Kad ir kokios ministerijos ar departamentai leidybos reikalais rūpintųs. Ir šmėkšteli mintis: tad gal ir neverta? Ne todėl, kad nepasitikėčiau mūsiškiais ministeriais. Paprasčiausiai: kasdienė redaktoriaus patirtis taip kužda.
Kol kas, tarkim, „Vaga“ – valstybinė, bet knygų leidžia vis mažiau. Jei tokia ir liks, netikiu, kad reikalai pasitaisys. Ir bandai įsikalbėt: tebūnie, kas neišvengiama. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Jei jau valstybė išsiparduoda savo piliečiams, tai ir „Vagą“ tenusiperka, kas pinigų turi. Jei tiksim – liksim, jei ne – ką nors kita manysimės. Jei jau visai blogai bus – rodos, niekas nedraudžia kitos vagos imtis. Aišku, valstybės garbės reikalas būtų globot, tarkim, enciklopedijų, mokslo darbų leidybą, kad tuo užsiimantys žmonės ramiai galėtų dirbt savo darbą, nesukdami galvų, pavyzdžiui, ką čia tokio išleidus, kad būt galima honorarus sumokėt.
     Na, galvoji, susilygins geros knygos ir geros dešros puskilogramio kainos – argi tragedija? Rinksies, ką pirkt, ir tiek. Tiražai mažės. Bet, žiūrėk, jaunuomenė gal imsis statytis sau būstus, norės bibliotekėlę turėt – vėl truputį stryktels. Kai pastatys naują spaustuvę, gal nebereikės tiražų iš lubų nukabinėt. Išleidai tūkstantį kitą, jei išpirko – dar atspaudei. O kol kas, jei neklystu, nė viena Lietuvos spaustuvė šito neįstengia padaryt. Arba tai neapsimoka. Ir apskritai gal ateis toks laikas, kai leidybos procesas nuo galvos atsistos ant kojų, kai spaustuvių darbą lems leidėjų pasiūla. Laikraščių neišvengiamai sumažės – popieriaus knygoms liks. Taip ir guodies žmogus, manydamas, kad panikon pult visada suspėsi.
     Kuo dar valdžia galėtų pasitarnaut leidybai? Pirmiausia, manyčiau, diferencijuodama mokesčius. Nelabai juk logiška, jei už „Lietuvių kalbos žodyną“ ar „Lietuvių liaudies dainyną“ iždas pasiima tokį pat procentinį mokestį kaip už eilinį detektyvą ar „lietuvišką“ sapnininką. Ir spaustuvės, leidžiančios kultūrai vertingus leidinius, turėtų mažiau mokėt mokesčių. Iš kultūros biudžeto skylių vis dėlto nelabai padoru lopyt. Antras dalykas – dotacijos. Niekaip negaliu suprast, kuo, tarkim, išties akademinių Raštų vertas a.a. literatūros klasikas „prastesnis“ už valstybės laikraštį, konsultacinį seimą arba kokią partiją ar chartiją, valstybės, atsiprašau, visų piliečių pinigais remiamas? (Jei jau taip, tai verčiau pagal prof. Kazio Pakšto kultūrinės autonomijos, kuriai tuomet pritarė visos partijos, išskyrus tautininkus, principus skirstyti.) O kartais ir mirusieji ne tik reabilitacijų, kompensacijų, paminklų ir gražių žodžių per jubiliejus verti.
     Leidyboj ideologinius svertus keičia ekonominiai (tikėkimės, ir estetiniai). Ir nieko čia nepapūsi. Tiesa, dar nematyt naujųjų Kniūkštų, Kapočių ar Morkūnų. Bet nereikėtų užmiršt, jog ir dabartiniams leidėjams nekaltumo prezumpcija galioja. O bene svarbiausia šiuo netvarkų laiku – kad liktų bent minimalios garantijos, jog galutinai nesustos pradėti leist Raštai, žodynai ir kt. Kad žmonės galėtų dirbt ir tikėtis, jog neliks tas darbas gulėt stalčiuose ar ant lentynų.
     Visi strikinėjam į tą šaltą ir verpetuotą rinkos vandenį. Kad ir kaip būtų baisu, ryžtis teks. Ir gal geriau šokt savo noru, negu būt įstumtam. Daugiau vilties, kad išplauksi. Be to, dar guodiesi: juk bent dalis blogo turėtų išeit į gera.
1991, lapkričio 20
Ir dar iš Lietuvos aido išsiplėštą lapą radau (1993 V 1, nr. 82, p. 7). [Pokalby atkreiptas dėmesys į spaustuves, galėtų būt kaip (d) mintigalis apie tuolaikę knygų situaciją.]
Knygas palaidokim gražiai
Andai per rašytojų susitikimą su leidėjais Aleksandras Krasnovas sakė, kad leidyba taip pat kultūros dalis. Bet šį kartą apie “Vagos” būsenas kalba ne jos direktorius, o lietuvių literatūros redakcijos redaktorius Virginijus Gasiliūnas, klausinėjamas Sigito Parulskio.

Pradėsiu gandais: girdėjau, kad norintieji išleisti “Vagoj” poezijos knygelę (ne tokią, kokias E. Mieželaitis leisdavo) turėtų sumokėti apie 300 dol.?
Nežinau, gal ir užtektų. Visai neseniai Markas Zingeris per “Vagą” išsileido poezijos knygelę. Paklausk, jis geriau žino, kiek kainavo jo “Šitiek saulėlydžių”. Svetimais pinigais nesidomiu.
Bet “Vaga” buvo prestižinė, valstybinė, dotuojama leidykla, o dabar leidykla pati privalo užsidirbt?
“Negrįš tie laikai, kur praėjo...” Šiaip jau - kiekvienas privalo užsidirbt, jei pajėgia. O dėl dotavimo, dabar dotuojamos konkrečios knygos. Nusprendžia prie Kultūros ir švietimo ministerijos suburta speciali komisija, į kurią gali kreiptis bet kuri legali leidykla. Dažniausiai prašo didžiosios, valstybinės. Juokaujant būtų galima pasakyt: kad iš biudžeto atsiimtų dalį iš jų surinktų įvairiausių mokesčių. Pinigus už konkretų leidinį leidykla gauna tik tada, kai pasirašo su ministerija sutartį ir įsipareigoja, sakykim, po mėnesio ar trijų atnešt signalinį egzempliorių. Be dotacijos dabar beveik pusė “Vagos” leidžiamų knygų neišeitų. Nebent leidyklai būtų leista leist ir karpomus albumėlius su meškom, briedžiais, pempėm bei kitokiais tautiniais pinigais...
Bet išeina ir žmonės, atleidžiami, “sumažinami”. Ar tai nereiškia, kad “Vaga” jau nebus valstybinė leidykla, o taps privati?
“Vaga” tampoma tų pačių konvulsijų, kaip ir visi kiti socializmo reliktai - valstybiniai fabrikai, gamyklos ar siuvyklos. Knygų išleidžiama vis mažiau, o redaktoriai dirba kaip dirbę. Dabar yra parengtų rankraščių, kuriems išleist reikėtų kokių dvejų metų. Ir kas liūdniausia - su tokia kupra negali suktis kaip norėtum. Eilė, o juk knygą net dabar galima išleist per porą mėnesių - kaip “Atsiminimus apie Vincą Mykolaitį-Putiną”.
Kai tokia situacija, man regis, turėtų iškilt esminis klausimas: ar tokie sovietmečio dinozaurai, kaip, pavyzdžiui, “Vaga” ar “Mokslas”, pajėgūs prisitaikyt ir išgyvent naujom sąlygom? Bandoma gelbėtis mažinant etatus (baisiai gaila žmonių, dalis knygoms atidavę darbingiausius savo gyvenimo metus, bet, deja, realybė žiauri: arba skęst visiems draugiškai, arba... Nors, antra vertus, “Vagos” žmonės neprapuola - patirtis bei galva ir kitur praverčia), nuomojant dalį patalpų ar knygyno vitrinos. Nežinau, gal tai ir padės išlikt. Bet žmonių, visų, situacija tikrai nepavydėtina. “Mažins” tave kitą ketvirtį ar “nemažins”? Privatizuos ar ne? Nei pakartas, nei paleistas.
Didžiai abejoju, ar Lietuvai reikia tiekos tokio masto valstybinių leidyklų, tarsi mūsų būtų ne trys, o trys šimtai milijonų ir nebūtumėm gyvenę socializme. Suprantu, nejauku pagalvojus, kad nupirks kokie bizūnai ar kanapiniai (nors ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija) [nebeatsimenu, kas čia per „sambūriai“ turėti omeny] ir pavers “Vagą” sportbačių kepykla, bet pagaliau nors bus aišku. Nepatiks būt kepėju, galvosi, kam kokią knygą ar savo, kaip redaktoriaus, vedėjo ar direktoriaus, galvą pasiūlyt, ar pačiam leidyba užsiimt. Priklausyt nuo valstybės, o ne nuo savęs paties, mano manymu, ne pats geriausias variantas.
Apie visokius mokesčius kalnai prišnekėti, norėčiau atkreipt akis į kitką. Kiek Lietuvoj privačių spaustuvių? Aš žinau tik vieną - “ab”, kuri iš pogrindžio laikų po žeme įsikūrus. Kitos - milžiniškos arba nepritaikytos normaliai knygų leidybai. Jom, didžiosiom, visai neapsimoka prasidėt, tarkim, su penkių šimtų, tūkstančio ar dviejų tūkstančių tiražu, arba paprašo (kai atspaudžia) tiek pat, kiek jeigu būtum leidęs bent jau dešimt tūkstančių. O tokie ar didesni tiražai vis rečiau pasitaiko. Deja, kol kas leidėjai neturi galimybių rinktis. Jei būtų mažesni spaudos kaštai, gal ir tų dotacijų mažiau reikėtų. Beje, Mykolo Morkūno spaustuvė iš anapus taip ir neatplaukė... Esą per brangu, esą jau seni įrengimai...
Tarkim, autorius atneša silpną meniniu atžvilgiu rankraštį, bet jis turi daug pinigų. O kitas, parašęs labai gerą dalyką, bet - nė kapeikos. Juk bus pasirinktas tas, kuris turi pinigų? Ar tai nėra tam tikra degradacija?
Degradacija yra tai, kad mes (beveik) visi ubagai, - rimuotai tariant. Ir kad mūsų valdžios galvos niekaip nenori išsiblaivyt po nemenkos soc. polit. ekonomikos dozės. Vis jai noris iš pradžių surinkt, o paskui “dosniai” dalyt į kairę ir į dešinę. O kai tokia infliacija, kol tie pinigai “vaikštinėja”, pusę, jei ne daugiau, vertės praranda. Arba: išleidai knygą, susiskaičiavai, kad bus pelno, džiugiai patrynei rankas, kad popieriaus galėsi kitai knygai nusipirkt, o kol parduodi - šnipštas belikęs. Tarkim, valstybinis bankas tuo laiku irgi leidyba užsiiminėjo. Bet apie tai jau prišnekėta. Ir bus šnekama, kol tokia situacija ir dar yra kas bando leisti knygas.
Kita vertus, demokratiškoj valstybėj ir grafomanas, ir genijus turi vienodas teises. Konstitucija nedraudžia pirmajam leist knygas, o antrajam negarantuoja, kad jo knygos bus išleistos. Leidėjo konstitucinė teisė rinktis.
O kaip su “Vagos” patalpomis? Ar nėra grėsmės, kad iš jūsų atims pastatą?
Nebent pasiimtų, atimt neišeina, nes pastatas priklauso savivaldybei. Beje, o kas dabar kuo garantuotas? Ar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas garantuotas, kad nereiks su visom kartotekom ir rankraštynais kraustytis, jei pastatas labiau nei kiti patiks Prezidentui?
Et, geriau grįžkime prie knygų. Sakei, parengta rankraščių bent dvejiems metams. O kiek realiai manoma išleisti knygų, pavyzdžiui, šiais metais?
Pernai “Vaga” išleido 73 knygas. Aišku, mažiau negu norėjo. Todėl nemenka dalis atkeliavo į šiuos, pastumdamos iš šių eilės gale stovinčias. Apskritai, kai toks ekonominis chaosas, apie planavimą kalbėt praktiškai neįmanoma. Lieka ketinimai, norai. Škėma, Kafka, Kavolis, Daukantas... O lemia pinigai. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip prieš pusmetį sustojo “Pasaulinė biblioteka”. Leidykla neįstengia sukaupt tiek lėšų, kad galėtų nusipirkt popieriaus ir kita ko 89 tūkst. tiražui (tokia prenumerata), o dar kiek reiktų sumokėt už spausdinimą. Į banką paskolos geriau nesikreipk, nes, kol ims grįžt pinigai už parduotas knygas, antrątiek turėsi grąžinti, procentai. O kada žmonės susiruoš atsiimt, jei piniginės ištuštėja per savaitę (nors knygų kainoms iki pasaulinių dar oi kaip toli!). Apskritai, kas beperka knygas? Šiurkščiai tariant, kurie norėtų, pinigų neturi, o kurie turi, tiems videofilmas maloniau, akys ne taip vargsta. Va, jau bus mėnuo, o aš vis dar kaip katinas apie lašinius galvoju apie “Alnos literos” išleistą Vonegutą - 290 tl. Kas iš to, kad suprantu, jog tai nėra brangu.
Nunyko “Pirmosios knygos” serija, “Poezijos pavasario” almanachas jau bene paskutinis šiais metais. Man liūdna, man baisu, aš verksiu iš tiesų!
Pernai išleistų pirmųjų knygų, kaip pranešė firma “Knyga”, teparduota po porą trejetą šimtų. Stovi arba guli knygynuos ir Geda, ir Žlabys-Žengė, ir t.t. Ir nieko čia nepadarysi. Nebent Seimas nutartų, kad, kol dar nėra žąsų perprodukcijos, kiekvienas privalo per mėnesį nusipirkt vieną poezijos, vieną kritikos knygą ir bent du romanus. Jei ne - išjungs vandenį, telefoną ir elektrą.
O gal geriau, užuot sniaukrojus, pačiam imtis iniciatyvos? Žinai, man labai malonu žiūrėt į Antaną Terlecką, kuris, tarkim, į “Mintį” malonės nesikreipė. Pats išsileido. Stovi dabar prie Savivaldybės aikštės kampo ir pardavinėja savo opusus, pats reklamuodamas. Eugenijaus Matuzevičiaus paskutinį rinkinį išleido ne “Vaga”, o “Dobilas” Jonavoj, parėmė ne Kultūros ir švietimo ministerija, o Pasvalio rajono taryba ir savivaldybė. Rimą Buroką išleido Vaidotas Oškinis Kėdainių rajoninio laikraščio spaustuvėj, o Česlovą Masaitį “Vaga” “Spinduly”, puošniai, su iliustracijom, ofsetinė spauda. Ar nuo to jųjų poezijos vertė pakito?
Suprantu, jog jonui arba petrui labai norisi, kad jo knyga būtų išleista greitai ir gražiai, ir dar be korektūros klaidų. Suprantu. Bet ką daryt tiems žmonėms, kurie nori, kad juos gražiai palaidotų?
Ačiū, Virgi. Telieka tikėti, kad dar yra bent keletas žmonių, kurie pasakytų: kai numirsiu, mane pakaskit su gražia knyga ant rankų...
[Nelabai juokinga, dirbtinoka pokalbio pabaiga išėjo, persistengėm tikriausiai.] Pasižiūrėjau SoDros knygelėn: privačiose Sauliaus ir Linos Žukų „Baltose lankose“ pradėjau dirbt 1993 XI 1 (iš „Vagos“ buvau atleistas „šalių susitarimu“).

2019-03-26

(1170) Užparaštė, clii: apie prisiminimus iš vaikystės

[Rusiškai nemokanti pradžios mokyklos mokytoja Nastė Senkutė-Pileckienė buvo ištremta 1941-ų birželį, nėščia būdama; dukra Loreta gimė liepos pradžioj Novosibirske, mirė lapkričio pradžioj susirgusi kokliušu Novosiolove (kolchozas vadinos „Komunizmo aušra“). Čia pramoko buhalterės darbo. 1943-iais Jenisiejum buvo nuplukdyta užpoliarėn, Dudinkon. Gavo apskaitininkės darbo, vėliau perėjo į buhalteriją. 1944-ų pavasarį pasisekė, netapo žveje (buvo organizuojama brigada į Мыс Чёрный), persikėlė Norilskan, įsidarbino statybos kombinato kontoroj. 1946-ais sužinojo, kad „Pileckienė Krasnojarsko krašte kaip tremtinė neregistruota (ne čislilas ir ne značitsia)“, gavo pasą ir grįžo Lietuvon. Apsigyveno Vilniuj Kaštonų gatvėj pas brolį, nuomojusį butą iš dailininko Antano Gudaičio, buvo priimta į Pedagoginį institutą studijuot rusų kalbos ir literatūros (nes tik tame fakultete 1946-ų pabaigoj buvo laisvų vietų). Baigusi paskirta mokytojaut į Ukmergę. 1950-ais „paaiškėjo“, kad jos ištrėmimas tebegalioja; buvo net pas Justą Paleckį, tas išklausęs nuramino tardamas: „Nepergyvenkite, ir ten (t.y. Sibire) žmonės gyvena.“ 1951-ų vasarį vėl atsidūrė Krasnojarsko krašte. Gavo lengvo apskaitininkės darbo („Sėdėdama ant kelmelio arba, jeigu būdavo blogas oras, vagonėlyje, stebėdavau, kiek kuris vairuotojas išveža mašinų smėlio, ir žurnale žymėdavau taškus“), paskui dar dirbo autobusų stoties kasininke. Antrąkart ištekėjo, už našlio Anatolijaus Venglinskio („Meilės, žinoma, nebuvo, nei iš jo pusės, nei iš mano. (Gal truputį vienas kitam patikom.) Sprendė suaugusiųjų žmonių sveikas protas.“ Pirmąjį vyrą vadina pavarde, antrąjį – vardu). Persikėlė Jenisejskan, gavo buhalterės darbą; čia išgyveno iki 1964-ų, atostogas praleisdavo Lietuvoj. Grįžusi dirbo Pedagoginiam in-te rusų kalbos praktinio kurso dėstytoja valandininke. — Skaitant mokytojos 1996-ais išleistus atsiminimus Ilgas trumpas gyvenimas, artėjant į pabaigą, sušmėžavo galvoj: ne toks jau ir baisus kai kurių tremtinių gyvenimas buvo; ir gėda pasidarė – lyg būčiau panorėjęs, kad jis baisesnis būt buvęs, sunkesnis, tragiškesnis; vertindami norom nenorom lyginam: palygint ne toks jau ir baisus; džiaugtis turėtum, kad ne visiem ne visus kančių pragarus reikėjo pereit, o tas džiaugsmas nesiranda; greičiau nuovylis, kad per mažai paliudytų kančių skaitydamas randi; bijau brist giliau svarstydamas apie tokio pobūdžio liudijimų suvokimą. Kita vertus, o gal tiesiog prisimenantis žmogus nemano, kad jo gyvenimas buvo toks jau ir baisus, gal nenori, kad jis būtų suvokiamas toks buvęs? Kad ir iš pagarbos tiems, kurie neišgyveno. — Bet šitas įvadas tik digresija, nukrypimas.]
Atsiminimuos juk galima ir prikurt, – ne įvykių, prikurt savijautų, savivokų, susijusių su įvykiais: ką jaučiau, ką galvojau vienu ar kitu atveju; šia prasme ypač slidus reikalas atsiminimai iš vaikystės, ir gabaliukas iš Nastės Senkutės prisiminimų man pasirodė kaip puikus sąžiningo liudijimo pavyzdys:
Kada mirė tėtis, man buvo ketveri metukai (gimiau 1918 metais). [...]
Laidotuvių dieną, atsisveikinimo su velioniu valandą, žmonių maišatyje kažkas numynė man basą kojytę, ir aš graudžiai pravirkau. Kažkas pakėlė mane ant rankų, glostė, ramino ir gyrė, kad tokia mažutė, o protinga, taip tėvelio gailisi. Ir dar kartą tą dieną man teko apsiašaroti. Susėdus į vežimą prie karsto, kažkas nevykusiai pakėlė kryžių ir skaudžiai užgavo mano nosį. Ašaros pačios pasipylė... Ką reiškia mirtis ir artimo žmogaus netekimas aš dar savo menku proteliu nesuvokiau. (p. 3)
— ką prisimenam iš vaikystės, ar tai tikrai jau mes? Nežinau, bet toks įspūdis, kad prisimenu save tarsi kitą, matau save iš šalies – kažkokį aš-ne-aš; vaizdų prisimenu, bet ką jautė tas aš-ne-aš – ne, meluočiau sakydamas, kad prisimenu. Pirmasis prisiminimas su savijauta – kai jau buvau aštuonerių, ir ta savijauta bloga: pyktis (ant savęs), gėda, nevilties ir vilties mišinys; šitą savijautą (beveik neabejodamas galiu sakyt) jau prisimenu, o iš anksčiau – tik kažkokios nebyliojo kino nuotrupos.

2019-03-20

(1169) Visiškai tarp kitko: kai ieškai, ko nepametęs

abar skaitinėju visokias išplėšas iš 1992–1993-ių periodikos. Iš Mokslo ir gyvenimo išsiplėšti du lapai su fiziko, peršokusio prie mokslo istorijos, Algirdo Tupčiausko straipsniu „Žymiausias Kanados pedagogas“ (1992, nr. 8, p. 28–29).
Jūs ką nors žinot apie Antaną Paplauską-Ramūną (*1910 XII 31 Komenkos/Akmenės kaime Liubavo valsčiuj, †1974 V 11 Ottawoj, palaidotas Toronte)? Nieko nežinojau. Ir nereikia apie visus žinot, bet būt girdėjus – noris. Vad. antrojo Atgimimo laiku tiek žinių apie pasitraukusius iš Lietuvos plūstelėjo – visko nesugaudysi; rašytojai, dailininkai – į juos, išėjusius ne/su-grįžti, lyg smalsiau žvelgėm. O va pedagogas – ir praslydo pro akis ir galvą. Apskritai, ar pasisiūlytų koks atsakymas į klausimą: garsus lietuvių egzilio pedagogas?
To straipsnio Moksle ir gyvenime antraštė su „žymiausiu“ gal ir perspausta – neįsivaizduoju, kokio lygio buvo tas Ottawos universiteto Lyginamosios pedagogikos centras, kuriam prof. AntP-R vadovavo, ar tikrai tai „didžiulis įvykis Kanados pedagogikoje“, ar tas centras „tapo pripažinta pasaulyje mokslo institucija“. Ir kas per dalykas lyginamoji pedagogika nelabai suvokiu, bet vienas jos principų, kad „auklėjimo procesas ir tikslas turi būti suderinti su požiūriu į žmogų ir pasaulio kultūrą“, regis, tikrai geras. Pagooglinęs radau AntP-R-no pranešimą Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime 1970-ais „Lietuvių pedagogika kryžkelėje“, citata:
Lietuvis pedagogas, visų pirma, negali nežinoti, jog ugdymo nereikia suvesti į dėstymą, mokymą bei švietimą, dėstymo, mokymo, švietimo – į įsiminimą, įsiminimo – į beprasmišką kalimą, o beprasmiško kalimo – į tuščią, vien tik papūgoms ir pilviakalbiams tinkamą verbalizmą, sapaliojimą. Deja, tai viena iš pačių pamatinių ir, tur būt, pirminių mokyklinių ydų praeityje, dabartyje ir, ko gero, ateityje. Vien žodžiai be gilių sąvokų, vaidinių, vaizdų, asociacijų, motyvų, įsitikrinimų, įsitikinimų ir t.t, gali baigtis blogiau negu nežinojimu. Kada žmogus nežino, nėra taip bloga. Bet jau blogai, kada nežino, kad nežino. (LKMA suvažiavimo darbai, t. VIII, Roma, 1974, p. 375)
Nežinau, spėčiau, šita mintis aktuali tebėr. — Ir dar viena citata, iš to 1992-ų straipsnio apie prof. AntP-R-ną:
Labiau nei raštais studentus jis veikė savo asmenybe ir turbūt labiausiai – pagarba ir meile „gražiausiam Dievo kūriniui – Žmogui“. Jis pasisveikindavo su kiekvienu; net mažiausiam, nežinomiausiam jis rasdavo šiltų žodžių, atkreipdavo dėmesį į jo geriausius, iškiliausius bruožus. Profesorius yra susilaukęs net kritikos už tai, kad, girdi, nesigailįs komplimentų kiekvienam, vadindamas visus „žymiausiais, didžiausiais“. Bet kurios rasės ar tautybės žmogui jis surasdavo faktų apie tos rasės ar tautybės vertybes, praeities dorybę, kilnumą, kuo jos ainis turėtų didžiuotis ir stengtis tuos bruožus puoselėti. Profesoriaus credo buvo: pakylėk žmogų į aukštumas, ir jis pats stengsis jose išsilaikyti. Žeminamo, niekinamo žmogaus dvasinės galios pažeidžiamos, trukdoma joms tobulėti.
(Dėl juoko: išbandžiau šitą būdą, ir jis tikrai veikia; keletą mėnesių esu mokytoju dirbęs Vilniaus buv. 22-oj vidurinėj baigdamas universitetą; jei žmogaus, kuris nuolat, kaip matyt iš dienyno, ne daugiau kaip trejetą už rašinius gaudavo, darbą įvertini ketvertu ir dar viešai pagiri už pastangas, kad ir avansu, o! tai tikrai veikia; žmogus juk visada gali daugiau pasiekt, jei tik pats patiki, kad gali – noras stengis atsiranda.)
Čia in memoriam, buvęs Aiduose; čia angliškai, praėjus 20 metų post mortem, žurnale Lituanus. Prancūziškai apie Antoine’ą P-R turėtų būt buvę rašyta, bet nemoku ieškot.
Straipsnių lt.wikipedijoj ir VLE-joj apie Antaną Paplauską-Ramūną nėr. Galėtų būt.

2019-03-18

(1168) Iš popieryno, liii: Vydûnas ir Rimšos „Artojas“ Sudermanno akimis

1993-iais, minint Vydûno 125-ąsias gimimo metines, Literatūroj ir mene per du numeriu buvo išspausdintas Jürgeno Storosto (Vydûnas – jo senelio, Jurgio Storosto, brolis) straipsnio „Zum Verhältnis zwischen Vydūnas und Sudermann“ vertimas.
Ten pacituota, ir ką Hermannas Sudermannas užsirašęs dienoraštin apie pirmąjį jų susitikimą Tilžėj 1916 XI 15 „jam įprastu natūralistiniu, iš dalies cinišku stiliumi“:
atvaizdas iš limis.lt
Žvalus nuo spustelėjusio šaltuko, po išmiegotos nakties kėliausi važiuoti [iš Šilutės] į Tilžę [...] Storosta pasitinka mane stotyje. Mažas, liesas, išdžiūvęs žmogutis siauru, senu mąstytojo veidu, bebaigiąs ketvirtą dešimtį. Einame pas jį į namus. Beveik tris valandas užtrunka pokalbis, kurį aš rūpestingai užfiksuoju. Pasakoja man apie lietuvių vargus Rusijoje, užėjus mūsų kariuomenei, ir sakosi vidujai nusigręžęs nuo vokiečių, nebenori, kad Lietuva būtų vokiečių imperijos valda. Dabar dirbąs religinį filosofinį darbą. Ant sienų – mistinio pobūdžio paveikslai: Beklinas [Arnold Böcklin], Fidusas etc. ir graudinanti kuinu ariančio lietuvių valstiečio skulptūrėlė [die ergreifende Skulptur eines mit dürrer Schindmähre pflügenden litauischen Bauern] ant spintos, padaryta kažkokio lietuvio. Viskas skoninga, viskas labai asmeniška. Atsisveikinome draugiškai. („Apie Vydūno ir Zudermano santykius“, LM, 1993 III 20, p. 11)
Nekyla abejonių: ant spintos stovėjo Petro Rimšos „Artojas“ (1907) – „tiesiog šios dienos Lietuvos paminklas“, kaip Vydûnas jį apibūdino pamatęs II lietuvių dailės parodoj Vilniuj 1908-ais (vieną iš to „paminklo“ variantų tada išsivežė Tilžėn į vyksiančią parodą, o paskui nusipirko; plačiau apie Vydûną ir Vilnių žr. čia). — Kas graudino Sudermanną? Nemanau, kad basas artojas, – arklys, kuino vardo jau tik tevertas, – Sudermanno akis už jo pirmiausia užkliuvo. — Nežinau, man vis įdomu kitas/kitoks žvilgsnis; ypač į tai, į ką mes norom nenorom žvelgiam taip, kaip reikia; kad ir į šitą Rimšos lipdinį – kaip į Lietuvos alegoriją.
(Tą pačią dieną Sudermannas buvo susitikęs ir su Morta Raišukyte, tautinių rūbų audėja, Vydûno knygų leidėja ir bendraminte; įspūdis: „nyki trisdešimtmetė, švelniai, geraširdiškai kalbanti juodaplaukė, turi sarmatiškumo su tylia nihilizmo priegaide“.)
P.S. Straipsnio autorių Jürgeną Storostą tame Literatūros ir meno numery pristatęs Vacys Bagdonavičius paskutinėj įžangos pastraipoj užsimena, kad Vydūno draugijos garbės nario rašinius, skirtus senelio broliui, numatoma Lietuvoj atskira knyga išleisti. Neišėjo tokia knyga, bent kol kas. Trys JürgS-to rašiniai (minėtasis, „Vydūnas in Berlin“ ir „Vidūnas und Fidus“) įdėti Bagdonavičiaus sudaryton knygon Vydūnas und deutsche Kultur (2013-ais išleido LLTI); vertimai periodikoj išsibarstę:
 Vydūnas Berlyne, Pergalė, 1988, nr. 6, p. 152–162;
 Kryžkelėje [kai kurie visuomeninės-politinės Vydûno veiklos aspektai iki 1919 metų], Kultūros barai, 1990, nr. 3, p. 70–74;
 Vydūno tėvas, Ramuva, 1990, p. 26–34;
 Vydūnas ketvirtojo dešimtmečio vokiečių valdžios įstaigose ir spaudos organuose: do­ku­mentacija, Lituanistica, 1992, nr. 1(9), p. 113–143;
 Apie Vydūno ir Zudermano santykius, Literatūra ir menas, 1993 III 20, p. 11 ir III 27, p. 4, 5 ir 15;
 Vydūnas ir Fidus: kūrėjas ir jo knygų dailininkas, Kultūros barai, 1993, nr. 5, p. 57–62;
 Vydūnas ir kalba, in: Vydūnas lietuvių kultūroje, 1994, p. 179–190.
(Išsami dr. JürgS-to bibliografija – jo asmeninėj svetainėj.)

2019-03-14

(1167) Visiškai tarp kitko: pasvarstymas dėl tinklaraščio

io tinklaraščio Prae scriptum atsirado 2009 VI 17. Ziaubas – beveik prieš 10 metų. Šis įrašas de facto 1230-as (buvo visokių 90.1 ... 90.9 ir pan.).
Pastaruoju laiku vis dažniau pasisukioja galvoj klausimas: ar beverta toliau rašyt? Ne todėl, kad nebėr ką norėtųs užfiksuot, yr, bet kad noro fiksuot vis mažiau, vis labiau atrodo, kad tinklaraštis – jau atgyvena, jų banga nuslūgo, tad ir pats turėtum liautis; užsirašei kokį mintigalį dienoraštin, ir to visiškai gan. Tuolab kitų darbų per akis. Verst save daryt tai, kas nebūtina? Tai kad negali prisiverst padaryt visko, kas šiaip lyg ir būtina.
Tinklaraštis, papildomas tik vienu ar dviem naujais įrašais per mėnesį – nei šis, nei tas. Pertrauka praktiškai būtų tas pat kas pabaiga. Nors šiaip – vis ką nors pakrapšai, ką nors priduri.
Va šiandien iš ryto pridūriau šį tą prie įrašo apie Šeižio-Dagilėlio „Lietuvaitės maldą“, vakar – coll. Astos Skujytės-Razmienės atsiųstą jos močiutės tarmišką prisiminimą apie Saločių kleboną Aleksandrą Štombergą; prieš kokią savaitę papildžiau vieną 2015-ų pavasario įrašą atsitiktinai virtualybėj rasta nuotrauka: pasirodo, eilėraštis, tam įraše užfiksuotas, buvo viešai perrašytas.
Bet viso to nesimato – nelyg prakapstęs lapų krūvą vieną kitą dar vidun įkištum. Reikia vis naujų įrašų, o tau noris pildyt senus, kuriuos kas nors užtinka nebent ko nors googlindamas.
Taip, nežinau pats, ko noriu. Būna.
Nebeprisimenu, koks ten klausimas facebooke nuolat šmėžuodavo ir tikriausiai tebešmėžuoja: Apie ką galvotate? ar pan. Tinklarašty, įsivaizduoju, galėtų/turėtų būt kitoks: ar turite ką įdomaus bent keliems žmonėms pasakyti? — Facebookinis šitas įrašas, atsiprašau, kad painioju žanrus.

2019-03-06

(1166) Pakeliui namo, lii: gal ir abejotinas mintigalis apie savivaldą

2018 X 9
2019 I 19
[Vengiu fiksuot tinklarašty tokio pobūdžio mintigalius, bet šitas įkyriai zvimbia galvoj, tad noris paleist laukan; nors gal ir nevertas dėmesio.]  Apie savivaldos rinkimus prišnekėta prirašyta tiek, kad visko nei išgirsi, nei perskaitysi. Gali būt, kad kas nors jau yra atkreipęs dėmesį: po šių rinkimų Vilniuj bus mažiau savivaldos. — Įsivaizduoju, kad savivaldybės taryba turėtų kuo tiksliau atspindėt miesto ar rajono bendruomenę, jos margumą.
Palyginkim rinkimų Vilniuj rezultatus:
2015: į Tarybą pateko 7 sambūriai; nepateko 6 – nė vieno savo atstovo neturėjo 13,2% balsavusiųjų;
2019: į Tarybą pateko 6 sambūriai; nepateko 12 – nė vieno savo atstovo neturės 14,8% balsavusiųjų.
Europos valstybės sostinė, kurios reikalus tvarkant nedalyvaus, tarkim, nė vienas socialdemokratas, nė vienas [tikrasis] žaliasis. Ar tai į gera? — Kodėl atstovavimas menksta? (Galima, gal net derėtų sakyt, kad ne menksta, o vos vos sumenko; ne tendencija, o vienkartinis atvejis, bet nuojauta perša mintį: klostos tokia tendencija.) Nežinau, gal ir klystu manydamas: priežastis – dvejų rinkimų, tarybos ir mero, sujungimas; meras daugumai atrodo svarbiau negu taryba (manau atvirkščiai): jei būt buvę prieš rinkimus klausiama vilniečių, už ką ketina balsuot sekmadienį, neabejoju, kur kas dažniau atsakymas būtų asmenvardis, o ne sambūrio (partijos ar komiteto) pavadinimas. — Kad toliau nemenktų atstovavimas, arba reiktų atsisakyt tiesioginių merų rinkimų (kurie imami suvokt kaip miniprezidentų rinkimai), arba (geresnis variantas) merų ir tarybų rinkimus rengt atskirai. (Demokratija už mažiausią kainą – per didelė rizika, manyčiau.)
P.S. Jei kam kilo klausimas: o už ką pats balsavai? Už Bendruomenišką Vilnių ir už Šimašių. Norėjos, kad tas sambūris bent kokį vieną atstovą Taryboj turėtų; o dėl mero – atskiras svarstymas: meras tegali būt vienas, todėl renkies iš tų, kurie turi šansų būt išrinkti. — A, viskas aišku: bendrakursis nepapuolė Tarybon, tai ir vaidenas visokie menksmai. Ne, kad DarK nepapuolė, slapčia net džiaugiuos; kad nieks iš Sąrašo nepapuolė – taip, dėl to apmaudoka.

2019 III 6 (visi trys vaizdai – nuo Žirmūnų tilto žvelgiant prieš srovę)