(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-05-31

(862) Iš praeitos vasaros: Nida

ai pakaitina, kaip šį savaitgalį, tai norom nenorom prisimeni, kad jau vasara tuoj, kad bus ir atostogų.
Šįmet nieko tokio nebus, o pernai buvo nuskilę – už dyką tris dienas Nidoj teko pabūt.
Liepos 16–18 vyko XIX Thomo Manno festivalis, kurio tema „Sąžinės proveržis“; skaičiau pranešimą.
Šiek tiek gailėjaus, ir tebesigailiu, kad leidaus Antano Gailiaus įkalbamas imtis pranešimo. Ką reiktų turėt galvot tokį dalyką rengiant, kas adresatas: lietuviai ar vokiečiai? Visiškai skirtingos išankstinės žinios. Kita vertus, reikia iš klausos daugmaž suvokiamo pranešimo, o ne straipsnio; tą galėtum apkabinėt visokiom išnašom. Taip ir neapsisprendžiau, tad ir išėjo nei šioks, nei toks tekstas.
Bet tebūnie ir akims pasiekiamas, pagalvojau, – gal kas perpras, kaip nereiktų daryt.
Apie balsus – proto ir širdies (arba sąžinės), ir murmuratio
Nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]
Gintaras Grajauskas

Prae scriptum Šis pranešimas nebus nuoseklus pasakojimas apie likimus žmonių, dalyvavusių ginkluotoje pokario rezistencijoje, galima sakyt, iki jos pabaigos. Stabtelėsiu prie kai kurių epizodų; jie, manau, iškalbingesni už virtines datų, vietovardžių ir faktų, nes šį tą pasako apie vertybes ir nuostatas – dalykus, kurie turėtų būt suvokiami ir jau visai kitu laiku gyvenantiems. Arba lygiai taip pat nesuvokiami.
Išeities pozicija: žmogus visada turi galimybę rinktis.

(1.1) Bronius Krivickas
Dabar kai pagalvoji: jeigu kas, tarkim, 1985-ais būtų ėmęs įrodinėt, kad buvo toks 1919 metais, kaip ir Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis, gimęs poetas, kurio kūrybos visiškai nežinom, bet po gero dešimtmečio ji atsidurs mokyklų programose, na, nežinau, kaip kitaip į tokias kalbas būtų buvę galima reaguot? – tik: svaičiojimai. Broniaus Krivicko poezija išniro tarsi iš nebūties (suprantu, per skambu, bet nieko tikslesnio negaliu rasti).
          Kad buvo kuriamos dainos apie partizanus, kad ir jie patys eiliavo (visada ir visur tokių žmonių atsiranda), taip, žinojom, bet kad tokio poetinio lygio kūryba ėmė ir išniro – išties stebėtina. Eilėraščiai, sonetai, epigramos, satyros. Broniaus Krivicko kūryba yra tarsi paralelus pasaulis, lyginant su oficialiąja po karo, Stalino laikais kurtąja literatūra. Ir sykiu – drįstu teigt – nepaneigiamas moralinis priekaištas pastarajai: buvo Lietuvoj ir laisvų kūrėjų. Kad gretinimas taip nerėžtų akies, jo kūrybai sugalvota atskira lentynėlė: rezistencijos poezija. Bet jei šitą lentynėlę vadinam rezistencijos, tai kaip vadint tą ilgąją, ant kurios rikiuojas kitų Lietuvoj kūrusiųjų knygos? Dabar ji vadinama: tarybinė.
          Probėgšmais: gimnazijoj rašo feljetonus, studijuodamas universitete rimtai imasi kritikos, pereina prie novelių, poetinės prozos, sukuria net dramą, redaguoja kelis leidinius. Jei nebūtų 1943-iais uždarytas Vilniaus Universitetas, visai tikėtina, kad būtų pasukęs į mokslus (kalbėta, esą prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, kurio vadovaujamas kaip diplominį darbą parašė pirmąją labai gerai įvertintą studiją apie Jono Aisčio poeziją, ketina jį pasirinkt savo asistentu). Bet viskas pasisuko kitaip.
          Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, proto balsas turėjo sakyt: bėk, traukis, nes iš sovietų valdžios tikėtis stebuklo – kūrybinės laisvės beviltiška; iš esmės tęsis tai, kas dėjos pirmosios okupacijos laiku (pasitraukė iš Lietuvos net tie, kurie tada rašė naująją valdžią šlovinančius eilėraščius ir vertė „Katiušą“; pvz., Juozas Kruminas ir Jurgis Blekaitis). Grįžę Lietuvon viskam ims vadovauti su Raudonąja armija pasitraukusieji į Sovietų Sąjungą.
          Bet liko. Ar tokį apsisprendimą galėjo lemti mintis, užrašyta karo metais sukurtoje „Giesmėje laisvei“, kurią viešai skaitė Vilniuje 1944-ų kovo pabaigoje per literatūros ir muzikos vakarą?
Tie paukščiai, kurie nardo padangėse, jie nėra laisvi, nes ateina ruduo, ir jie turi skristi į pietus, o atėjus pavasariui, turi traukti atgal į šiaurę. Tik tas paukštis buvo laisvas, kurs, turėdamas sveikus sparnus, nepaklausė savo kraujo balso: atsiskyrė nuo būrio, lekiančio pietų link, ir, nutūpęs medžio šakon, žvilgsniu palydėjo išlekiančius.
Manau, toks klausimas turi teisę būti keliamas.
          1944 metų rudenį, kaip diplomuotas lituanistas, Krivickas pradėjo dirbti gimnazijoj mokytoju, kurių labai trūko. Du broliai jau slapstėsi, kad nepaimtų į okupacinę kariuomenę. 1945-ų vasarį, gavęs kvietimą atvykti į MGB skyrių, pasitraukė iš legalaus gyvenimo, prisijungė prie brolių. Pasitraukimas iš legalaus gyvenimo sutampa su pirmaisiais eilėraščiais, kurių anksčiau nebuvo rašęs.
          1945-ų vasarą žuvo jaunėlis brolis Juozas. Jo kūnas su kitų žuvusiųjų buvo numestas Biržuose. Po poros metų Bronius Krivickas sukūrė jam skirtą eilėraštį, kuris, mano manymu, pagal poetinę jėgą gretintinas tik su Mykolaičio-Putino Vivos plango, mortuos voco. Mintis eilėraščio paprasta, nors reta lietuvių atlaidžiojoj poezijoj: niekada neatleisiu nužudžiusiems brolį priešams; bet visa jėga sklinda iš beveik 30 kartų pasikartojančio balsio „o“ (kaip neprisiminsi Poe „Varno“ su nevermore); iš to gaudesio „iškrentančios“, be ryškaus „o“ pasibaigiančios eilutės suskamba dar įspūdingiau. Vargu ar šį eilėraštį galima išverst. Tiesiog jo fonika, skambesys labai svarbus prasmės kūrimosi elementas:

Niekad, niekados
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos...

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos...

Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados...

Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.
Tas o (-os) skamba esmingai, man šis balsis siejasi su fatum balsu.

1949 metais pasaulis minėjo 200-ąsiais Goethės gimimo metines. Iš lietuvių (tikrinaus, regis, neklystu) šį jubiliejų prasmingiausiai paminėjo Bronius Krivickas, išversdamas per 70 jo poetinių kūrinių – dainų, baladžių, filosofinės lyrikos, epigramų, satyrų. Niekas šių vertimų rimčiau nėra analizavęs; kad jie visai vykę, girdėjau iš a.a. Bronio Savukyno (kelis paskelbė savo redaguojamuose Kultūros baruose); jo, be kita ko, ir Johanneso Bobrowskio poezijos vertėjo, nuomone visiškai pasitikiu. (Pagalvojau: gal šis faktas būtų įdomus ir rimtiems Goethės tyrinėtojams?) Kam, kai gali žūt kad ir šiandien arba ryt, jei stribai ar NKVD kariuomenė užtiks, kur slapstaisi, imtis tokio darbo? (Vertimas juk ir darbas?) – Nerandu atsakymo.
Kadangi esam Nidoj, pridursiu: Krivickas yra išvertęs ir garsiąją Agnes Miegel baladę „Die Frauen von Nidden“:
Pakrantėj Nidos moterys stovėjo.
Ranka akis pridengusios žiūrėjo,
Kaip artinas į krantą valtys skubinai
Ir plazda juodos vėliavos ant jų liūdnai. [Etc.]

Šiaurės Aukštaitijos, Biržų krašto partizanai ilgiausiai laikėsi atskirai, nesijungė į visą šalį apimančią Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) organizaciją. Įsijungė tik 1951 metų rudenį, kai jų buvo likę vos kelios dešimtys. Bronius Krivickas, daugiau kaip šešerius metus išlikęs gyvas daugiausia rasdamas prieglobstį pas pažįstamus žmones, buvo deleguotas į LLKS Rytų Lietuvos srities štabą, kur turėjo užsiimti spaudos leidyba, t.y. kaip studentaudamas tapti redaktorium – gyventojams skirto laikraštėlio Aukštaičių kova ir partizanams – žurnaliuko Laisvės kova. Nesustosiu ties šitais leidiniais. Tekonstatuosiu: juose, taip pat pagrindiniame partizanų leidinyje Prie rymančio Rūpintojėlio yra daug Krivicko straipsnių, leidžiančių suvokti jau begęstančio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių savijautą ir savivoką. (Tik tokia pridurtina smulkmena: nuo Biržų Panevėžio link iškeliavęs Bronius Krivickas buvo vadinamas Broniuku Klaidatikiu, – jei nuo Biržų, tai ne katalikas.)
          Laisvės kovos 1952 metų pirmame numery yra ištrauka iš Krivicko pradėto rašyti romano Laikų griūty, kuri vadinas „Dvi mirtys“ (tik tiek ar ir daugiau buvo spėjęs parašyti – nežinia). Nėra tas epizodas meniškai labai įtaigus, jaučiama schema, bet tai vienintelis tekstas, kuriame priešas, tas, kuriam prisiekta neatleisti niekad niekados, įgyja veidus. Kariškiai po operacijos prieš partizanus į ūkininko sodybą atneša du sužeistuosius – Vanką ir Mitią. Paaiškėja, kad abu sužeisti mirtinai. Vienas prieš mirdamas politrukui į akis ima keikti Staliną, politrukas griebiasi ginklo, gydytojas mėgina jį sulaikyti sakydamas, kad tai tesą kliedesiai. Kitas mirtį pasitinka tyliai, paprašo jį palikti ramybėje, išsitraukia Stalino atvaizdą: „Staline, mano Staline, kodėl mane apleidai?“ – „Lyg melstųsi,“ pagalvoja sodybos šeimininkas.
– Mirė? – paklausė Mačiulis.
– Mirė, – atsakė gydytojas. Paskui patylėjęs pridūrė: – Jūs turbūt žinote istoriją apie du latrus? Ar ne panašu?
Žuvo Bronius Krivickas 1952 metų rugsėjį, nesulaukęs 33-ejų. Buvo išduotas. Išdavė tiesioginis viršininkas – LLKS Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas, kuris į MGB pinkles papuolė irgi išduotas (pavaldinio).

(1.2) Jonas Kimštas
Probėgšmais: gimęs Vilniuj 1911-ais; anksti liko našlaitis, augo vaikų namuose. Atėjus laikui atlikti tarnybą Lenkijos kariuomenėje, pabėgo į Lietuvą; baigė Karo mokyklą. Grąžinus Vilnių, jam, kaip vilniečiui karininkui, buvo suteikta garbė iškelti Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Per pirmąją sovietų okupaciją Lietuvos kariuomenei virtus Raudonosios armijos vienu korpusu, 1941-ų birželį neišžygiavo iš Lietuvos rytų kryptim, pabėgo. 1944-ais buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, ją išformavus, pasitraukė į pogrindį; partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios. Kaip karininkas, pradėjo nuo būrio vado, o 1947-ais jau buvo visos Aukštaitijos partizanų galva.
          Lemtinga diena – 1952-ų rugpjūčio 14: Jonas Kimštas, LLKS Rytų Lietuvos srities vadas, srities štabo vadu paskiria jau MGB agentu tapusį Bronių Kalytį (beje, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, kaip ir Bronius Krivickas, trumpai dirbusį mokytoju), o tas žvalgybos viršininku pasiūlo kitą agentą – Stasį Šimkų. Būtent jie po dviejų dienų pakvietė nuošaliai susitikti Kimštą, susitikus nuginklavo ir perdavė MGB.
          Po dviejų savaičių jis jau rašė planą „Kaip likviduoti LLKS ir užmegzti ryšį su Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu“. Teko skaityti tą tekstą. Įspūdis toks, lyg jis vis dar jaustųsi esąs vadas. Tik jau buvusių priešų pusėje. Ne tik fiksuoja viską, ką žino, su visomis, regis, tikrai perviršinėmis smulkmenomis (pavyzdys: nurodo, kad to ir to žmogaus, gyvenančio ten ir ten, tvarte yra įrengtas bunkeris po avelių gardu, ir dar priduria: jis augina bites), bet ir nurodinėja, kuriuos partizanus reikia paimti gyvus (tarkim, Bronių Krivicką), kuriuos nebūtina; kad vienai ar kitai operacijai vadovauti geriausiai tiktų jis. Arba aiškina, kaip turi atrodyti smogikai, kad nesukeltų įtarimų tikriems partizanams: privalo būti nusiskutę, mandagūs, nešioti medalionėlį arba žiedą su tautine simbolika, neversti pavaldinių valyti viršininkų batus, nesikeikti, nebūti kurortuose įdegę...
          Kas atsitiko per tas dvi savaites, kad žmogus, prieš du mėnesius per Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį iš naujo priėmęs priesaiką, kurioj buvo ir tokie žodžiai:
Kovoje už aukščiausias tautos dvasines vertybes, už jos laisvę ir kartu visos žmonijos gerovę [...] Aukščiausiojo akivaizdoje prisiekiame ir toliau tęsti brolių krauju parašytą testamentą vesti kovojantį Sąjūdį didvyrių keliu, kuriuo iki šiol ėjo Lietuvos laisvės kovotojas, šventai aukodamas save, –
ima ir išduoda, galima sakyt, viską?
          Vargu ar čia galima mėgint išgirsti proto ar kokį kitokį balsą. Tai, ką toliau pasakysiu, – murmuratio, savęs paklausinėjimas nemanant, kad gali būti neabejotinų atsakymų. Žmogus, nepakeliantis fizinio skausmo, po mušimų ir kitokių kankinimų ėmęs daryti viską, ko tik buvo prašoma? MGB pavyko jį įtikinti, kad jo, kaip vieno iš Sąjūdžio vadų (beje, įtarė, kad galbūt kiti vadai, su kuriais paskutiniu laiku nepavyko susisiekti, yra pabėgę iš Lietuvos), pareiga – viską užbaigti atiduodant kovos brolius į priešo rankas (mazgo neįmanoma atrišti, todėl reikia perkirsti)? MGB įtikinėjimams, kad bendradarbiautų, buvo pasitelkusi ir žmoną; o jei ji paklaususi: ar nori, kad tavo trys vaikai liktų našlaičiais kaip likai tu? ir dar pridūrusi: privalai likti gyvas bet kokia kaina. Šitokia murmuratio dažnai suskamba galvoj, ir nežinau, ar bent į vieną atsakymą būtų galima sureaguot: „šilta“.
          Jonas Kimštas išliko gyvas, jokia bausmė jam nebuvo paskirta. – Bet štai vienas faktas, viską dar sukomplikuojantis: 1953-ais bandė nusižudyti persipjaudamas venas; nepavyko; nebevaldė rankų pirštų; metų pabaigoje buvo išleistas į laisvę, gyveno Vilniuje, mirė 1974-ais. Dukros versija, kad sausgysles perpjovę MGB-istai, sakydami: daugiau tu, bandite, nebešaudysi (matyt, girdėta iš tėvo?). Ir dar: pasak dukters, kartkartėm išsitardavęs, kad didžiausia jo svajonė esanti vilkint Lietuvos karininko uniformą pereiti Gedimino prospektu... – Ar galėjo Kimštas turėt tokią svajonę? – Kokių tik svajonių mes neturim.

(2.1) Jonas Žemaitis
(Apie Žemaitį Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė yra parašiusi puikią studiją Žuvusiųjų prezidentas, 1998; atsiprašau, kad greičiausiai daugumai ši pranešimo dalis bus nelabai verta dėmesio; tebūnie ji kaip įvadas į paskutiniąją, apie Juozą Palubecką.)
          Probėgšmais: gimęs 1909-ais Palangoje; baigęs Raseinių gimnaziją, pasirinko kariūno kelią; 1929-ais prisiekė Lietuvos Respublikai kardo be reikalo nepakelti, be garbės nenuleisti. (Ir šitos karininko priesaikos laikėsi iki galo.) Stažavosi Prancūzijoje, Fontainebleau karo mokykloje. Pirmoji sovietų okupacija, nacių okupacija – elgiasi taip pat, kaip Jonas Kimštas: 1941-ų birželį atsilieka nuo į rytus žygiuojančios Raudonosios armijos, slapstosi; Vietinė rinktinė, kol neįsakoma vilktis SS uniformą; vėl slapstosi; antrosios sovietinės okupacijos pradžioje NKVD tėvų ima klausinėt, kur sūnus (sakoma: gal pasitraukė, gal žuvo; nežinom). Kaip partizanas prisiekia 1945-ų birželį; ima vadovaut 60 kovotojų būriui: mokymai, norminių dokumentų kūrimas. 1946-ų vasara: iš namų išvaromi tėvai, kurie po kurio laiko atsidurs Klaipėdos invalidų namuose. Miršta Kaune gyvenusi žmona; lieka sūnus, kurį užaugins globėja, iš profesijos mokytoja. Partizanų daug – tad: susidūrimai su kariuomenės daliniais, žūtys, jau prasideda provokacijos, išdavystės, kita vertus – suvokimas, kad reikia, ir pastangos sukurti partizaniniam, t.y. iš esmės chaotiškam, pasipriešinimui struktūrą, įsteigti vieningą organizaciją.
          Tai įvyksta 1949 metų vasarį, kai vienon vieton susirinkę visų regionų partizanų atstovai įkuria Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, priima deklaraciją ir patvirtina reikalingiausius dokumentus. Sąjūdžio šūkiu pasirenkama sentencija „Redde, quad debes“ (priskiriama Gajui Petronijui, gyvenusiam I amžiuj po Kr. ir parašiusiam Satyrikoną), papildant vienu žodžiu: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“ (Nuo tol visų partizanų leidinių pirmojo puslapio dešiniajame viršutiniame kampe jis bus rašomas; kartais gale jokio ženklo, kas reikštų nutylimą tašką, kartais su šauktuku, kaip toj pačioj vietoj oficialiosios spaudos rašytas „Visų šalių proletarai, vienykitės!“)
          Jonas Žemaitis vienbalsiai išrenkamas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, jam suteikiamas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis. Ką jis turi daryti? Keliauti po Lietuvą ir lankyti įvairių dalinių štabus. Nebe jaunystė, pradėta penkta dešimtis. Kartais apsaugos būrio nariai pasisiūlo panešti šautuvą, už akių pavadina senuku. Dauguma pirmųjų partizanų jau žuvę, daug naujų, kad ir pabėgusiųjų nuo masinių trėmimų 1948-ais ir 1949-ais metais. Dauguma buvusių rėmėjų ištremti, o ir likusieji varu varomi į kolchozus. Žemaitis, kaip vadas, puikiausiai suvokė, kad pavojingiausia ne kam kitam, o ryšininkėms, tad, jei tik atsirasdavo proga, stengdavosi joms, o ne partizanams parūpinti fiktyvius dokumentus, kad būtų mažesnė rizika būti suimtoms. Nes suėmus į MGB pakliūdavo ir laiškai bei kiti nešami dokumentai. Didžiausia bėda – išdavystės. Apie 1950-us MGB ėmė keisti taktiką: kariuomenės daliniai nebešukavo miškų, tikėdamiesi rasti partizanų stovyklų, ėmė pinti agentūrinius tinklus: suimtuosius, sutikusius bendradarbiauti, paleisdavo į laisvę, kad sektų ir pranešinėtų; tada suimamas ir verbuojamas kitas ar keli kiti, smelkiantis vis gilyn, link Sąjūdžio vadovybės. Po kaimus ėmė vaikščioti šnipai, apsimetę pabėgėliais iš tremties. Kaip su tuo kovoti? Formalus atsakymas: remiantis LLKS Baudžiamuoju statutu. Be išlygų ar su išlygom, turint galvoje, kaip į partizanų karo lauko teismų sprendimus reaguodavo valdžios represiniai organai? (Beje, Žemaitis buvo už išlygas: jeigu išdavęs ar kitaip nusižengęs statutui asmuo daugiau grėsmės nebekelia, jo teismą reikia atidėti, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.) – Ne, visų vyriausiojo partizanų vado rūpesčių neketinu vardint; tik dar vienas dalykas: Žemaičio iniciatyva įtvirtintas partizano kreipinys į partizaną – broli.
          1951-ų lapkričio pabaigoje Žemaitis turėjo susitikti su Pietų Lietuvos srities atstovais. Susitikimas neįvyko. Liko žiemoti jį saugojusio vietinio partizano bunkeryje, nes grįžti į Žemaitiją nebebuvo galimybių (tiksliausias žodis būtų – įstrigo). Tas bunkeris tapo paskutine Lietuvos ginkluotosios rezistencijos pirmojo asmens vadaviete, nors nebelabai kam buvo likę vadovauti, o ir būdų – minimumas. Gruodžio pradžioje nė penktos dešimties vidurio nesulaukusį Žemaitį ištiko greičiausiai insultas – nebevaldė kairės rankos ir kojos. Kitų metų sausio pabaigoje raštiškai atsisakė einamų pareigų, nors ir suprato, kad išrinkti naują vadą pagal visus reikalavimus (tam turi pritart susirinkę visų sričių atstovai) praktiškai nebėra. Pakviesta medicinos sesuo Marija Žiliūtė kiek galėdama mėgino padėti, nors sekėsi sunkiai. Tame Šimkaičių miške (dab. Jurbarko raj.; apie 10 km į šiaurę nuo Nemuno, prie Skirsnemunės) Žemaitis ir buvo, kol 1953-ių gegužės 30, apsvaigintą migdomosios dujomis, ištraukė iš bunkerio.
          Prasidėjo tai, ko partizanai labiau bijojo: būti suimtam gyvam. (Beje, čia primintina tai, ko Žemaitis tikrai nežinojo: po Stalino mirties Lavrentijus Berija balandžio 4-ą buvo uždraudęs taikyti suimtiesiems „fizinio poveikio priemones“, t.y. kankinti.)
          Žemaičio nemušė, tik tardė, kaip buvo įprasta: du kartus per dieną, leisdami pamiegot vos 2–3 valandas. Vadinamosios operatyvinės informacijos iš jo vargu ar tikėjosi išpešti, juk sirgdamas beveik su niekuo nesusitikinėjo. Tikslas buvo išgauti prisipažinimą, kad klydo. Tam buvo pasitelktas pirmiausia Jonas Kimštas, mėginęs įrodyt Žemaičiui, kad kova jau pralaimėta, žūti beprasmiška, valdžia humaniška, tų, kurie pasiduos, neteis ir pan. Kas dėjos Žemaičio galvoje, nieks nežino, bet faktas toks: jis sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio sužlugimo [t.y. 1948] iki pastarojo laiko“. Teminėjo tik žuvusius ar tuos, kurie, jo žiniomis, tapo išdavikais (tekstas tebuvo panaudotas tik grafologinei ekspertizei).
          Birželio 23-ią Žemaitis buvo išskraidintas į Maskvą, 25-ą – valandą trukęs pokalbis su Berija. Kitądien Berija suimamas ir apkaltinamas tėvynės išdavimu. Kol kas apie tai pateikiamos tik hipotezės, kas ir kaip ten galėjo vykti, nes Berijos archyvas įslaptintas. Vargu ar yra prasmės spėlioti. Toliau Žemaitis buvo tardomas Maskvoje (kai kurių tardymo protokolų trūksta, jie greičiausiai tame pat neprieinamame archyve). Liepos 16-ą jam pareiškiami kaltinimai: tėvynės išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija.
          Rugsėjį Žemaitis persigalvoja: prisipažįsta klydęs išvis duodamas parodymus ir atsisako pasirašyti tardymo protokolus, nors pareikalauja ištaisyti juose užfiksuojamą netiesą: pvz., LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku jis buvęs ne paskirtas, o išrinktas.
          Sužinojęs, kad byla baigta ir perduota kariniam tribunolui, parašo prašymą prokurorui pridėti prie bylos konkrečius Sąjūdžio programinius ir normatyvinius dokumentus, kuriais ketinąs remtis per teismą (nepasinaudojo). Ir dar paprašo leist susitikti su motina ir sūnum, kuriam buvo jau 12 metų (matė prieš 6-erius metus). MGB privertė globėją nusifotografuoti su sūnum, kuriam buvo įsegtas pionieriaus ženklelis. Tiek tepamatė.
          1954-ų birželį prasidėjęs uždaras teismas, jei kas jį atkurtų, galėtų būt rodytinas mokyklose; tai, manau, veiktų stipriau negu tekstai istorijos vadovėliuose.
          Teismo pirmininkui ėmus skaityti kaltinimą ir paminėjus tėvynės išdavystę, Žemaitis replikuoja savęs nelaikąs Sovietų Sąjungos piliečiu ir priduria, kad dabar Lietuva yra okupuota. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, pareiškia parodymų teismui neduosiąs, kuo nors nusikaltęs neprisipažįstąs ir atsisakąs ką nors kalbėti apie bylą, nes nenorįs būt naudingas sovietiniams valdžios organams; „sovietinė valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas“; „aš kovojau prieš sovietinę valdžią, kurią laikau neteisėta, o teismas yra sovietinės valdžios organas ir jis negali būti objektyvus“; „aš atsisakau duoti paaiškinimus apie visus bylos daiktinius įrodymus. Tai daryti nėra tikslo ir prasmės. Aš neturiu tikslo pasiteisinti. [Vieną tikslą vis dėlto turėjo: kad teismo protokole būtų užfiksuotos jam žinomų išdavikų pavardės; minėjo keletą, kaip liudininkai dalyvavo du.] Teismo nuosprendis man žinomas iš anksto.“ (Ir dar viena Žemaičio frazė, adresuota prokurorui: nėra tokio vertėjo, kuris padėtų mums susikalbėti.)
          Nuosprendis beveik sutapo su tuo, kurį pasiskyrė pats Žemaitis:
Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalios dvasinės būsenos, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau žalą sąjūdžiui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią.
          Paskutiniame žodyje dar kartą priminė okupaciją, kad partizanų kovą laikąs teisinga ir, kiek jam tekę jai vadovauti, stengęsis, kad būtų laikomasi humanizmo principų; ir dar pridūrė tikįs, kad ji duosianti rezultatų. Nuosprendis: mirties bausmė su turto [seno portfelio, 1,5 metro medžiagos atraižos ir guminių batų] konfiskavimu. Malonės prašymo nerašė. Sušaudytas generolas Jonas Žemaitis Butyrkų kalėjime 1954-ų lapkričio 26; palaikai ten pat sudeginti.

(2.2) Juozas Palubeckas
Vyriausiojo Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio ir Jurbarko rajone gimusio ir ten partizanavusio Juozo Palubecko keliai susikirto visiškai atsitiktinai – jis tiesiog buvo paskirtas rūpintis generolu, kol buvo laukiama taip ir neįvykusio susitikimo kitąpus Nemuno su Pietų srities atstovais. Ūkininkų sūnus, baigęs keturias klases, partizanas nuo pat antrosios sovietinės okupacijos pradžios, tėvai ištremti, nuo tremties pabėgusi sesuo laikėsi kartu su broliu. Būtent jo, Juozo Palubecko, iškastame bunkeryje ir praėjo (gal tiksliau: praslinko) paskutinio Žemaičio mėnesiai laisvėje.
          Sesuo gamino maistą, o jis rūpinosi visu kitu, ir tų rūpesčių, galima įsivaizduoti, buvo labai daug, nes Žemaitis buvo paralyžiuotas: ir surado medicinos seserį, ir kasnakt, kai jau buvo galima, padėdavo generolui pakilt į žemės paviršių, vedžiodavo jį, vykdė kitus pavedimus. (Nežinia, tiesa tai ar ne, bet yra užfiksuota: išgirdęs praskrendant lėktuvą, išlindęs iš bunkerio lipdavo į aukščiausią medį ir žiūrėdavo, ar kur nors nėra nusileidusio: o gal atskrido paimti sergančio vyriausiojo vado ir išgabenti į užsienį?) Viena iš jo užduočių buvo palaikyti ryšius su dar veikusiais partizanų junginiais. Per ryšininkus. 1953-ių gegužės 23-ią išėjo susitikti ir negrįžo.
Penkias dienas net kankinamas kartojo: pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą atsisakau; aš prisiekiau Žemaičio neišduoti jokiomis aplinkybėmis. Buvo ne tik kankinamas, rengtos ir akistatas su pažįstamais partizanais, jau sutikusiais bendradarbiauti su MGB. Už sutikimą bendradarbiauti žadėjo ne tik laisvę, žadėjo, kad iš tremties bus grąžinti ne tik tėvai, bet ir giminės, garantavo „gyvybės išsaugojimą, pilną laisvę ir aprūpinimą darbu tiems, kurie bus sulaikyti su piliečio J. R. Palubecko pagalba su ta sąlyga, kad jie padės išvesti iš miško ir legalizuoti kitus besislapstančius ginkluoto nacionalinio pogrindžio dalyvius“.
          Naktį į 29-ą: supratau, kad kova šiuo metu betikslė, galiu bunkerį parodyti.
          Bet: Palubeckas pareikalavo „garantinio rašto“ – visa tai turi būti surašyta ir pasirašyta. Manau, tai buvo vienintelis raštas, kurį pasirašė Lietuvos okupacinės valdžios vidaus reikalų ministras ir eilinis partizanas, kovojęs prieš tą valdžią. Beje, prieš pasirašydamas dar pareikalavo, kad būtų išbraukta frazė, esą jis įsipareigoja išduoti „visiškai laisva valia“, – ir buvo išbraukta prirašant: „Taisymais tikėti.“
          Kodėl leistasi į tokius žaidimus? – Nes ant plauko kabojo LKP CK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus likimas – jis buvo kaltinamas per tiek laiko nesusidorojęs su „nacionalistiniu ginkluotu pogrindžiu“, kurio „prezidentas“ (šį žodį, kad ir kabutėse, pavartojo ne kas kitas, o Berija) vis dar laisvėje. Palubeckas buvo vienintelis, kuris galėjo „išgelbėti“.
          30-ą – jau Šimkaičių miške. Prieš parodydamas tikslią vietą, Palubeckas iškelia dar vieną reikalavimą: tas „garantinis raštas“ turi būti perduotas saugoti žmogui, kuriuo jis pasitiki. T.y. vietos klebonui. (Aišku, po operacijos tas raštas iš kunigo buvo atimtas.) Vėliau Palubeckas dar parodė, kur buvo paslėptas Žemaičio pastarojo laiko archyvas.
          Ir viskas. Ir nieko daugiau. Iš suimto Žemaičio, net jei jis, tarkim, tik tarkim, ir būtų sutikęs parašyti kokius nors MGB padiktuotus laiškus, dar kartą: tik tarkim, įsakydamas sudėti ginklus, iš jų nebūtų buvę jokios naudos, – jie partizanus nesukeldami įtarimo galėjo pasiekti tik su Palubecko pagalba. Tebūnie tokia išvada (abstraktokai skambanti): žmogus suvokė suklydęs patikėdamas melu, ir nusprendė daugiau nebeklysti. Ir neklydo. Teisme tardamas paskutinį žodį pareiškė:
Kiti teisiamieji suimti dėl mano kaltės, ir aš jaučiuosi kaltas asmeniškai prieš juos. Prašau teismą sušvelninti jiems bausmę ir už juos nubausti mane.
Juozas Palubeckas buvo sušaudytas ten pat kur ir Jonas Žemaitis, tik šešiom dienom vėliau. Mano suvokimu, tai bene tragiškiausias partizano likimas.

Post scriptum: du prieduru
(a) Apie slapyvardžius, turint galvoj renginio pavadinimą „Sąžinės proveržis“. – Partizano Prano Bartkaus, beje, ir eilėraščius rašiusio, vienas iš slapyvardžių buvo Sąžinė; kažkur skaitydamas esu užtikęs, kad vienam iš savo agentų MGB buvo suteikusi slapyvardį Sąžiningas. Ką tai reiškia vienu ir kitu atveju, vargu ar verta aiškint.
(b) Apie „vertimus“. – Kad ir palygint nedaug, bet yra tekę skaityti MGB dokumentų, susijusių su partizanų veikla; kai planuose ar ataskaitose jie vadinami banditais, viskas suprantama, bet taip ir protokoluose, kad ir Žemaičio teismo, apie kurį šiek tiek kalbėjau: neabejotinai buvo sakoma: partizanas, būrys, o rašoma banditas, gauja (rus. банда); turi nelikti ne tik partizanų, bet ir žodžio partizanas būtent šia – kovotojo prieš sovietų valdžią reikšme, nes jam skirta reikšti tik ką kita – vad. raudonuosius partizanus.
P.P.S. Tos pat dienos, kai skaičiau pranešimą, vakarą buvo parodytas Jono Öhmano ir Vinco Sruoginio dokumentinis filmas Nematomas frontas; džiaugiaus; tekstas + vaizdas – gal viens kitą sustiprino?

P.P.P.S. Nesu jūros mylėtojas; vieno tik vasarai artėjant pasiilgstu – to jausmo, kuris apima, kai grįžtanti banga iš po padų peša smėlį.

2016-05-27

(861) Visiškai tarp kitko: ką citavo Nyka 1990-ų pavasarį?

Alfonsas Nyka-Niliūnas 1990-03-27 dienoraštin įrašė:
„Ieškokime, kas mus vienija, ne kas mus skiria!“ Kokia šiurpi nesąmonė! Atvirkščiai, ieškokime, kuo mes skiriamės, kuo mes kitoki, kuo mes nesame identiškų avinų banda, tuomet galbūt rasime ir bendrą kalbą. (Dienoraščio fragmentai, 1971–1998, Chicago, 1999, p. 456)
Lyg ir savaime kyla klausimas: kieno išsakytą ar užrašytą mintį Nyka pavadina šiurpia nesąmone?
— aišku, ne Katažinos Zvonkuvienės, TV laidos „Misija: Vilnija“ vedėjos;
— vargu ar kard. Vincento Sladkevičiaus („Neieškokime to, kas mus skiria. Ieškokime to, kas mus vienija. Tai gerumas“, Padaryk mane gerumo ženklu, Kaunas, 2003, p. 201);
— gal vad. Išminties Valdovų ir Mokytojų (lietuviai dabar jų bylojimų klausos per Tatjaną Mikušiną)?
— kitas atsakymas.

2016-05-24

(860) Der Zeitgeist: 1991-ų vasario pradžia

Biržų rajono gyventojų visuotinės apklausos rezultatai:
balsavo 91,59% turinčiųjų teisę | TAIP – 88,9% | NE – 8,95%
(visos Lietuvos: 84,43% | TAIP – 90,5% | NE – 6,6%)

 imti mokslininkai rašydami apie rimtus įvykius nagrinėja rimtus šaltinius, – pagalvojau skaitydamas Juozo Žilio straipsnį „1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausa (plebiscitas)“ naujam Nepriklausomybės sąsiuvinių (panašu, tampančių Vilniaus forumo organu) numery:
Siekiant visapusiškiau suprasti 1991 m. vasario 9 d. Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) politines socialines prasmes, galima ir reikia gilintis, kokiuose vidaus ir užsienio politikos, konstitucinės raidos kontekstuose buvo rengiama ir vykdoma apklausa (plebiscitas). (2016, nr. 1, p. 22)
Kas drįstų abejot, kad šitieji kontekstai svarbūs? Bet yra dar vienas kontekstas; kad ir mezza voce, bet drįsčiau manyt, ėmęs ir nulėmęs apklausos rezultatus, – emocinis, o jį atkurt laikui prabėgus labai komplikuota.
— 1991-02-07 išėjusio Biržiečių žodžio pirmam puslapy buvo išspausdintas apklausos biuletenio pavyzdys, o trečiam – gydytojos odontologės, Biržų miesto tarybos deputatės Eleonoros Trasevskienės rašinys „Kodėl mes nebijojome mirti: įspūdžiai iš tragiškos nakties nepriklausomybės aikštėje“.
Sausio 12-ą iš Biržų išvažiavo 15 autobusų į Vilnių; žmonės vyko „saugoti teisėtai mūsų pačių išrinktos Vyriausybės ir parlamento“.
Atrodė, kad įvyko stebuklas – žmonės stovėjo visą parą, nesitraukdami nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Mes, biržiečiai, stovėjome prie pat tvorelės, tai matėme ir girdėjome, kaip atėjusi Aukščiausiosios Tarybos deputatė N. Ambrazaitytė maldavo atsitraukti. Minia šaukė: „Nesitrauksime!“
[Toliau apie tragiškuosius įvykius – kokia informacija pasiekdavo žmones.]
Pasirodęs V. Landsbergis pasakė, kad imperija jau griūna, jis padarė viską, ką galėjo, padėkojo miniai, kad ji savo kūnu pasiruošusi uždengti Vyriausybę. V. Landsbergis kaip mirštantis tėvas prašė: „Kas išliksite gyvi, perduokite savo kartoms, ką čia matėte, būkite liudytojais“. Jis kaip visada elgėsi šaltakraujiškai, oriai.
Kažkoks jaunikaitis atnešė Šv. Motinėlės statulą ir pastatė tiesiai prieš paradines duris prie mūsų. Aš žiūrėjau į tą šventą statulą ir galvojau apie tai, kad Šv. Motinėlės tankai nesutraiškys... [...]
Važiuojant į Vilnių, autobuse sėdėjome mes, penkios moterys. Visos susidraugavome ir susikibusios už rankų išstovėjome tas dvidešimt keturias valandas pamiršusios, kad esame nei valgę, nei gėrę. Tik grįždamos atgal prisiminėme įsidėtus pietus. Nuo tos nakties tos moterys man liko labai gražios, nepaprasto gerumo, drąsos moterys, iš kurių šių vertybių reikėtų pasimokyti. Paminėsiu keletą pavardžių. Tai, kaip ji pati man prisistatė – „komunistė Onutė Leimontienė“, „Svajonės“ pardavėja Vida Bučienė, Emilija Juškienė, gydytojos Rozalija Likaitė, Vanda Jurgelėnaitė. Mačiau ir mokytojų, darbininkų. Visų jų veidus, kurie tą valandą buvo šalia – atsimenu. Moterys biržietės ramino žmones, guodė, drąsino kaip mokėdamos, pačios nepuolė į paniką. Jos – tvirtybės įsikūnijimas. [...]
Tauta kaip kūnas susideda iš mažų ląstelių. Kiekvienas rajono žmogus – gyvybinga ląstelė, reikalinga Tėvynei. Todėl, Mielieji, vasario 9 dieną atlikdami šventą savo pareigą, visi kaip vienas atiduokime savo balsus už laisvą Lietuvą, į klausimą ar pritariame dabartinei Lietuvos vyriausybei, vieningai atsakykime – „TAIP!“
Dabar skaitant šį rašinį įsijungia protas, kuris gali imt kabinėtis, kuo čia dėta vyriausybė ar pan., be, manyčiau, čia pirmiausia liudijama principinė nuostata – mes, kaip žmonės, teisingam kely, ir ženkime dar vieną žingsnį (sunku tiksliai formuluot teiginius apie emocijas).
— Atgimimo pradžioj buvo atgaivintos Biržų žinios – galima sakyt, sąjūdininkų laikraštis; 1991-07-06 numery radau tokį tekstą, kuris, mano manymu, liudija tragiškaisiais istorijos momentais vis atbundančią liaudies dainos tradiciją. Autorė – Bronė Pilipienė.
Sausio tryliktoji
Tryliktąją sausio, kai tankai dundėjo,
Mylimasis už tėvynę galvelę padėjo.
Ir praėjo daug valandų, gaideliai pragydo,
O bernelis sakalėlis iš Vilniaus negrįžo.

Eisiu laukti jojo, prie vartų stovėsiu,
Pamatysiu, kad ateina, – prie jo greit skubėsiu.
Man bestovint ir belaukiant, jau prašvito rytas,
Ir sulaukiau baisios žinios, kad gul sutraiškytas.
Yra dar ir „Biržų traukinėlis“, apie trėmimus, irgi kaip liaudies daina: „Oi gi tu beširdi siauras traukinėli, / Kam išvežei visą mūsų šeimynėlę? / Išvežei tėvelį, seną motinėlę / Ir gailiai verkiančią mielą sesutėlę.“
Nepasikliaudamas savo kompetencija, paprašiau užmest akį dainologę [Mykolas Biržiška vartojo tokį terminą, neprigijo] Vitą Ivanauskaitę-Šeibutienę, ką ji mananti.
Labas, Virgi. [...]
Ačiū už laišką ir už dainą. Taip, tu visiškai teisus – šiame tekste atgaivinamos ir savaip dėliojamos vis tos pačios klasikinių lietuvių karo dainų folklorinės formulės. Daina nauja ir individualiai sudėta, o perrašomi motyvai lyg iš pačių seniausiųjų, tokių kaip „Visi bajorai į Rygą jojo“ ir pan. Žinia apie karą –> deramai išlydimas artimasai (sūnus, brolis, mylimasis) išjoja kovoti –> namiškiai (tiksliau, namiškės) laukia grįžtančio –> sulaukia žinios apie žūtį –> gedi žuvusiojo... Keičiasi tik istorinių laikų realijos. Taviškis tekstas išties įdomus, nes jis įrodo, kad lietuvių karo dainų kūryba nesibaigė sulig pokario partizanų kovomis ir žūtimis.
Kostas Aleksynas yra fiksavęs prie Parlamento Sausio įvykių dienom dainuotas (aktualiai perkurtas) dainas [žr.: „Laisvės sargyboje gimusios dainos“, [įvadą parašė ir] parengė Kostas Aleksynas, Tautosakos darbai, t. I (VIII), 1992, p. 205–208]. O Bronė Stundžienė, jei neklystu, anuomet net rinko Sausio 13-osios aukų laidotuvių gedulingų užrašų ant vainikų juostų tekstus (berods irgi buvo publikuota). Įdomūs dalykai...
Ėmė ir kilo tokia mintis: gal Bronė Pilipienė yra sukūrusi ir daugiau dainų? Jei taip, jos tekstus vertėtų priglaust Tautosakos archyve. Kreipiaus į Biržų krašto muziejų – paieškos prasidėjo.
P.S. (05-27) Muziejininkai, nieko panašaus neradę savo kompiuteriuose ir galvose, kreipės į biblioteką; bibliografės užtiko dar vieną ieškomo žmogaus publikaciją tose pačiose Biržų žiniose – 1993-ais buvo jos „Sausio 13-osios panorama“; ta panorama keistai atrodo, bet tekstas liejas tuo pačiu principu: „Nė vienas paukštelis gražiai nečiulbėjo, / Kai mūsų brolelius į kapus lydėjo. /  Daugelis akeles gailiai praraudojo, / Kai mūsų didvyrius žemėmis užklojo“ etc. Pavardė užrašyta su y: Pilypienė (logiškesnė rašyba; matyt, pati autorė 1991-ais buvo užrašiusi su i trumpąja; spėju, ir paskutinė raidė buvo ne ė, o e). Po tekstu – redakcijos prierašas:
Gal ne viskas sklandu šiuose posmuose. Bet tegu atleis skaitytojas: autorė šiemet švenčia devyniasdešimtąjį gimtadienį! Ilgiausių jai metų.
Taigi, Sausio 13-ąją apdainavusi Bronė Pilypienė buvo gimusi 1903-ais; spėtina, jokių rimtesnių mokslų nebaigusi. — Dar vieno žmogaus, galinčio žinot, nepaklausta. Jei ir jis nežinotų, kas liktų? Gal kreiptis per laikraštį?

2016-05-19

(859) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, l

– Tas, kuris kableliu atskiria nevienarūšius pažyminius.
– Kas tas?
– Nerijus Cibulskas. Jo PK praplaukė pro šalį, tai perskaičiau antrąją. Nepadoru likt nieko neskaičius (publikacijos periodikoj kas kita).
– Nu bet tas tavo apibūdinimas...
– O ką? Nė vieno kito eilėraščius skaitant šitas dalykas neužkliuvo, o va šįkart užkliuvo. Suprantu, labai subjektyvu, bet dabar Cibulskas galvoj ne šiaip, o pažymėtas poetas.
– Poetas?
– Poetas. Pastabus, pajėgus akim pamatytą vaizdą-radinį transformuot į poetinį (atsitiktinis pvz.: „Srovę prievartauja kelios ankstyvos baidarės, / skubančios paskui tolstantį rūką“, p. 62). Bet dažnokai eilėraštis mėginant suvokt subyra: vaizdas / vaizdas / vaizdas, o norėtųs, kad sukibtų: vaizdas–vaizdas–vaizdas. „Akmuo buvo tvirtai įsikandęs akmens, / todėl išlikusius pamatus, nors blankiai, dar atmena“ (p. 40). Vieną eilėraštį radau labai gerą (= labai patiko) – „Trumpiausia biografija“. (Yra „Orkestro duobė“ – kas nori, gali pakeliui prisimint Algirdą Verbą; ir palygint, nors sunkiai lyginas.)
– Viskas?
– Dar pagalvojau: gal kam labai gražu ir poetinga atrodo, o man alergiją kelia tokio tipo metaforos: ramybės sula, beprotybės šunelis, nerimo balionas. Bet čia visiškai šiaip.

2016-05-18

(858) Epizodai, xii: stovi Mieželaitis 1989-ų pavasarį Kremliuje ir ploja

žpraeitą šeštadienį, gegužės 7-ą, spaudos atgavimo, knygos ir kalbos dieną, Institute vyko Marcelijaus Martinaičio skaitymai. Jau popiet, apie trečią, salėj pristatant atsiminimų apie M.M. knygą, su M.K. prisisėdom ant suolo šalia Vileišio rūmų ir kažkaip išėjo iš kalbos: ar būt skyręsi skaitymai, jei būt buvę Sigito Gedos. Būt buvę kitokie, atmosfera būt buvusi kitokia. Vis dėlto asmens šešėlis dar ilgai ir po mirties vejas kūrybą, krinta ant santykių su jąja.
O, tarkim, Eduardo Mieželaičio poezijos skaitymų tokią dieną išvis neįsivaizduoju. (Jei vyktų, tikrai juos vest atsisakyčiau.)
Yra epizodų, kurie – nežinau kodėl – tampa labai reikšmingi klostantis požiūriui į žmogų. Tokį epizodą apie Mieželaitį yra užfiksavęs Marcelijus Martinaitis:
[...] Mieželaitį paskiau matydavau jau tik Maskvoje, Kremliaus Suvažiavimų rūmuose, kuriuose deputataudami sėdėjome per kelias kėdes. Kas tada ten vyko, daugelis gerai prisimena, be abejonės, įsiminė Sąjūdžio deputatų gana vieninga, išskirtinė laikysena.
     Tačiau E. Mieželaitis prie sąjūdininkų nesidėjo, buvo kažkoks atsiskyręs, nekalbus, lyg ir liūdnas, vienišas, pavargęs, neatsimenu, kad būtų ką nors kalbėjęs, tikriausiai niekuo mums ir nepakenkė. Prasidėjus tiems suvažiavimams deputatus dar veikė seni įpročiai, sakysime, po kokios nors trafaretinės frazės ploti arba urmu visai salei stotis. Mes buvome sutarę to nedalyti, didžiulėje salėje likdavome maža sėdinčiųjų salelė, o mūsų pusėn iš pradžių skriedavo piktos replikos ar net grasinimai, kol salė su tuo apsiprato, o ir kitų respublikų delegatai netrukus nustojo šokinėti iš savo vietų.
     Ir štai tada man labai įstrigo E. Mieželaitis. Salė, pritardama kažkokiam kalbėtojui, užstojusiam Tbilisio represijų vykdytojus, kareiviškais kastuvėliais aikštėje talžiusius galvas, atsistojo, išskyrus gruzinus ir mus. [Mėginau ieškot, koks tai galėjo būt epizodas. Gen. Radionovo kalba? Bet neplojama stovint. M.M. užfiksuotas 09:43.] Štai nuo tada E. Mieželaitis mano atmintyje taip ir liko stovintis tarp mūsų, rodos, tik su dviem jedinstvininkais. Tada pagalvojau, štai kaip dabar atrodo tas jo išgarsintas, tarp žemės ir dangaus pastatytas Žmogus – vienišas, liūdnas, kažkoks paliegęs ar net pasimetęs, užkluptas greitų, netikėtų permainų.
     Dėl to negaliu nei piktintis, nei teisti, nes vis dėlto jis nebuvo koks ortodoksas, daug ką, kaip tekdavo girdėti, tuo metu skaudžiai išgyvenantis. Tik gal nejučiomis imdavo veikti tie trys ne savo žodžiai [„Я, человек, / Я, коммунист“, atsiradę ne paties E.M., o poezijos knygos Человек (1961), už kurią paskirta Lenino premija, redaktoriaus Boriso Sluckio iniciatyva], pasirašyti savo vardu? (Post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai, 2008, p. 36–37)
P.S. Audinga Peluritytė, prisimindama pirmąjį savo susitikimą su VU literatų būreliu 1985-ais: „Virginijus Gasiliūnas sakė, kad reikia būti atsakingam už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį“ (Marcelijus: atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį, 2016, p. 251). Neatsimenu taip sakęs, net abejoju, ar apskritai tame susirinkime buvau, o dėl ištaros esmės – taip, tokia nuostata ir liko.

2016-05-16

(857) Tarp kitko: 10 sakinių gavus Poezijos pavasario prizą

1] Pirmiausia labai ačiū Rašytojų sąjungos Valdybai už įvertinimą; prisiminęs, koks atlyginimas atkeliauja į banko sąskaitą, privalau patikslint: ir mecenatui Lietuvos rytui labai labai ačiū.
2] Kai antrąkart gauni už tą patį – nesvarbu, į snukį, premiją ar prizą, lyg ir laikas būtų susimąstyt?
3] „Už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją“; kas literatūros istorija ir jos kasdienis gyvenimas – vargu ar verta svarstyt, o va kas per padaras ta kritinė refleksija?
4] Tikriausiai atsimenat: 2014-ų pabaigoj Rasa Juknevičienė, Frankfurto oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, facebooke užfiksavo, kad jai „mintys kyla įvairios“; džiaugtis reiktų, kad žmogui taip daros, bet atsirado daug spėjančių, kokių minčių Juknevičienei buvo kilę, ir pagal savo spėjimą vertinusių.
5] Ir man buvo kilę minčių stebint reakciją į Juknevičienės konstatuojamąjį teiginį, bet ne vertinamojo, o svarstomojo pobūdžio: kodėl dauguma (gal net absoliuti), paminėjus musulmonus, pirmiausia prisimenam Saddamą Husseiną ar Osamą bin Ladeną, o ne Aviceną ar Omarą Chajamą; terorizmą, o ne filosofiją, mediciną, matematiką ar poeziją? Gal istorinio dėmens mūsų refleksijoms ima stigti?
6] Reflexio lietuviškai reiškia ir pasukimas; kuo daugiau reflektorių, tuo mintis labiau kreivulioja, mesdama kelius dėl takelių, kuriais vaikščiot kur kas įdomiau negu autostradų pakraščiais.
7] Omarą Chajamą lietuviškai prakalbint yra mėginę Linas Broga (net šeši jo iš rusų kalbos verstų rubajatų leidimai yra išėję) ir Kleopas Jurgelionis; Jurgelionio atvejis įdomiausias – paėmęs XIX amžiaus anglų poeto Edwardo FitzGeraldo laisvuosius rubajatų vertimus, ėmėsi juos parafrazuot, kurt savo versijas (per 100 sukūrė)[*], pvz.:
Aš eidamas sustojau ten, kur molį minkė puodžius,
Ir pamačiau aš tą, ko pats gal nė nematė puodžius,
Kad molis tas tai mano tėvo pelenai,
Kuriuos delnais kaip molį minkė puodžius, –
štai tokie galėtų būt buvusios krašto apsaugos ministrės užrašytos frazės „mintys kyla įvairios“ plėtiniai.
8] Bet šitą prizą tau juk skyrė už eseistiką pirmiausia, tik po kablelio ta kritinė refleksija paminėta, – tikriausiai norėtumėt primint, ir dar pridurt: – na, iki RoRa pačiam tai, švelniai tariant, tolėliau negu nuo Vilniaus iki Palangos.
9] Teip teip [taip reiktų sakyt ir rašyt, jei paisytumėm Jablonskio rašybos testamento], bet: (a) imam ir pasižiūrim į pirmą sovietmečiu – 1951-ais – išleistą Tarptautinių žodžių žodyną:
eseìstas [pran. essayiste] – apybraižų autorius (žr. essai)
essai pran. [sk. esė, žod. „mėginimas“] – apybraiža (mokslinė, istorinė, kritikinė, publicistinė);
(b) imam ir sužinom, kad mokykloj —vg— mėgstamiausi dalykai buvo geometrija ir braižyba; (a) padalinam iš (b), ir išeina tinklaraščio įrašas, apybraiža ar esė; kaip kam gražiau.
10] Ir baigiamoji mintis: kodėl gerai rašyt asmeninį tinklaraštį? – todėl, kad nereikia kurpt jokių projektų ir prašyt pinigų iš Kultūros fondo; pats sau tarnas, pats sau ponas.
-----------------------------------------------------------------
* Jurgelionio vertimų istorija išties komplikuota; 1949-11-21 laiške Aidus redaguojančiam Antanui Vaičiulaičiui rašė:
Mano nespauzdintų eilėraščių rankraščiai pasimetė. Bet aš tebeturiu rankraštyje mano Omaro Khajamo rubajatų versiją. Dalis šių eilių buvo spausdinta Tėvynėje, kol aš ją redagavau. Omaras Khajamas, persų poetas, neiškeikia mano filosofijos [aukščiau buvo: „kol esame gyvi, mes galime vaduotis tiktai meile ir ją reikšti artimiems ir priešams kol visiškai pranyksime ar gal bent dalinai išliksime“], nei jo originalėje versijoj, nei angliškoj Fitzgeraldo versijoj, kuri tapo anglų poezijos pažiba. Fitzgeraldo versijoj Omaras yra beviltis pesimistas palinkęs laužyti Korano dėsnius, ypatingai draudimą gerti vyną. Tai yra Europos pobudžio pesimizmas, ir todel Fitzgeraldo Omaro versija, kartu su eiliavimo klasišku gražumu, taip labai patiko anglų inteligentijai. Originalėje versijoj, kurią aš radau anglų puikiame prozos vertime, Omaras nebuvo toks pesimistas, bet buvo kartais liudnas kartais linksmas. Pradžioje aš išverčiau Fitzgeraldo versiją, bet išvertęs pradėjau jausti, kad ta versija yra neteisinga, perdaug europiška. Pradėjau jieškoti kitų vertimų, supirkau apie šešetą, ir pagalios radau prozos vertimą didžiumos Omaro stanzų ar kvatrenų. Palyginęs su Fitzgeraldo vertimu turėjau išmesti kone trečią dalį kvatrenų, kuriuos išverčiau iš Fitzgeraldo. Vieton išmestųjų sueiliavau lietuvių kalboje daugelį kvatrenų iš prozos vertimo. Aš manau kad mano rinkinys kvatrenų teisingiau atvaizduoja persų poetą negu Fitzgeraldo rinkinys. Vienok aš bučiau daugiau patenkintas, jeigu mano rinkinys butų visas paimtas iš prozos vertimo. Nemokėdamas nei persų nei arabų kalbos, iš to prozos vertimo pradėjau atjausti persiškumą.
     Bet šis yra keista ir reikalauja pasiaiškinimo iš mano pusės. Aš nemylėjau ir niekad nepamilau Omaro, kaip jį anglai buvo pamilę (remdamies neteisingu Fitzgeraldo vertimu). Tai kodėl jį verčiau? Pradėjau pripuolamai. Bet tęsiau, norėdamas išbandyti kaip gražiai tokie dalykai gali skambėti lietuvių kalboje. Jeigu ji tikrai gražiai skamba, tai tik tame butų mano vienatinis pasitenkinimas. Delto-gi man nerupėjo ir šiandien nėra svarbu kad mano Omaras Khajamas butų išspauzdintas. (LLTI BR, F115-215)

2016-05-11

(856) Tarp kitko: apie intonaciją, Baudelaire’o „Albatrosą“, nebūtį ir kt.

Besklaidydamas popieryną, radau Vytauto Kubiliaus straipsnį „Vytautas Mačernis ir ‘žemininkai’“, paskelbtą 1991-ais Literatūroj ir mene (ne išplėštą lapą, o iškirptas teksto skiltis ir gumos klijais [kad nesiraukšlėtų] priklijuotas prie A4). Užkliuvau už (manau, labai įžvalgios) minties:
Tik savita intonacija atskiria vieną poetų kartą nuo kitos, tik ji ženklina naujo etapo pradžią.
Žemos, lėtos, sunkumo prisigėrusios balso moduliacijos pirmiausia pasigirsta poetiniuose vertimuose, kurių imasi jaunoji karta. „Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės / prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių, / kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės, / ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.“ Tai Š. Bodlero „Albatrosas“, išverstas L. Švedo 1940 metais. (LM, 1991-06-08, nr. 23, p. 1)
Dar kaip naujosios intonacijos pavyzdį Kubilius pacituoja posmą iš Oskaro Milašiaus „Nebaigtosios simfonijos“, verstos Albino Žukausko tais pačiais metais. (Mano atminty kitas ryškus tos naujosios intonacijos pavyzdys – Mamerto Indriliūno verstas W.B. Yeatso eilėraštis „Innisfree sala ežere“: „Mane vilioja vis pakilt ir eit prie ežero, prie Innisfree. / Tenai iš samanų ir molio lūšną sulipdyčiau. / Aplinkui ją auginčiau pupų lysves, turėčiau bičių avily / Ir taip gyvenčiau vienišas tarp malonaus dūzgimo bičių“ [Naujoji Romuva, 1939, nr. 13, p. 291]. Į šio vertimo intonaciją dėmesį yra atkreipusi Vanda Zaborskaitė: „Yeatso eilėraščio vertimas [...] giliai įstrigo į anos kartos sąmonę. Kai po karo pasirodė to paties eilėraščio A. Churgino vertimas, jis atrodė visiškai svetimas ir neatpažįstamas. O Indriliūnas prabilo tąja nepakartojama intonacija, kuri, atrodo, kyla iš pačios poetiškumo gilumos, kuri girdėti ir V. Mačernio ‘Vizijose’“ [Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 391].)
Apie paminėtąjį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą Kubilius yra svarstęs ir anksčiau:
L. Švedas, jaunas poetas, jau išsižadėjęs gležnos neoromantikų intonacijos, pagavo krintančią bodleriškos eilutės tonaciją, be melancholiškų atodūsių, sklidiną geliančio nebūties aiškumo. Nukėlęs priedėlius, pažymimuosius žodžius ir palyginimus į sakinio galą, jis išgavo sulėtintą slinktį, skambančią žemu graudoku iškilmingumo tembru. (Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas, 1983, p. 261)
Ir pacitavęs du pirmus vertimo posmus (bet esminė mintis paskutiniam, ketvirtam). Štai visas vertimas iš Naujosios Romuvos (1940, nr. 14, p. 283):
Norėdami linksmai praleisti laiką, laivo žmonės
prigaudo albatrosų, jūros paukščių didelių,
kurie plasnoja apie stiebus, kaip draugai ilgos kelionės,
ir seka laivą slystantį sūriu vandens keliu.

Žiūrėkite: ant denio stovi paukštis nugalėtas,
tasai karalius toks susmukęs, toks bailus,
baltuosius džiugesio sparnus nuvargusiai, iš lėto
nuleidžia šonuose, kaip didelius irklus.

Koki suglebę, koki bjaurūs tie, kurie plasnojo
be galo gražūs ir didingi erdvėse aukštai!
Nū vienas jūrininkas pypke paukštį suvilioja,
o kitas pajuokia šlubuojantį piktai.

Poetas panašus į debesų karalių,
kurs plazda vėtroje, šaulius paneigdamas tenai.
Nuplėškit jį prie žemės ir pajuokite nevalioj,
jam vaikščioti kliudys tie platūs milžino sparnai!
(Prince des nuées – debesų karalius; turint omeny šį Baudelaire’o „Albatroso“ vertimą, manau, randas papildomų, tarkim, Mačernio „Aš pažinau karalių tavyje“ suvokimo galimybių.)
Dabarties gimnazistams siūloma rast ir skaityt Sigito Gedos vertimą (žr. Literatūra 12 klasei: chrestomatija, d. I, 2012, p. 291). — Vertimus gretinti – neturint tikslo vertinti, kuris „tikslesnis“ ar „geresnis“ – filologo gurmano užsiėmimas.
Dažnai, kai maudulys užvaldo ekipažą, –
Prigaudo albatrosų, paukščių didelių,
Tingių bendrakeleivių, kur po dangų rąžos,
Lydėdami laivus nelaimėlių keliu.

Vos bloškia juos jūreiviai ant lentinio denio,
Karaliai žydrumos sugėdinti, lėti
Savo gailiais ir balzganais sparnais plevena, –
Jie styro kaip irklai, į šonus nuleisti.

Keleivis su sparnais, dramblotas ir suglebęs!
Prieš valandą gražus, dabar tiesiog bjaurus!
Jūreivis vienas grūda pypkę jam į snapą,
O šlubius ima mėgdžiot tą, kur neskrajos!

Poetas panašus į princą debesijos, –
Nepabijos audrų, kvatosis iš strėlės,
Bet nutrenktas žemyn, tarp klykiančios žmonijos
Su milžino sparnais paeiti negalės.
(Ch.B., Piktybės gėlės, 2005, p. 15)
Yra dar bent du šio eilėraščio vertimai (nežinau, gal ir daugiau yr). Ramūno Kasparavičiaus ir Vlado Baltuškevičiaus.
Kasparavičiaus buvo Kultūros baruos 1985, nr. 9, p. 47 (tuolaik RamK dirbo Trakų rajono laiškrašty Spartuolis; išversti keturi eil. iš [dar] Blogio gėlių):
Dažnai dėl juoko ekipažo žmonės
Pagauna albatrosus, nuostabius paukščius,
Taurius palydovus ilgos kelionės,
Belydinčius laivus per vandenis karčius.

Nevikrūs ir sumišę debesų bičiuliai,
Karaliai mėlio, gūžias ant lentų grasių,
Ir apgailėtinai balti sparnai didžiuliai
Kaip irklai velkasi abipus jų.

Koks nerangus ir glebnas vaikas vandenyno,
Juokingas ir bjaurus dausų keleivis šis.
Štai vienas degančiu snapu grasina,
Šlubuoja kitas, skraidantis luošys.

Poetas panašus į jūrų karaliūną,
Kurs iš šaulių ir vėtrų juokiasi dažnai...
Bet... netrenktam į žemės triukšmą liūdną,
Jam trukdo vaikščiot milžino sparnai.
Vlado Baltuškevičiaus:
Karts nuo karto, kai vandens jūreiviams įkyri,
Išsiblaškymo džiaugsmui jie gaudo didžius,
Laivą lydinčius daugelį, daugelį mylių,
Albatrosus, dangaus plačiasparnius paukščius.

Okeano ir žydrio karalius gėdingai
Denin blunksteli dusliai. Ir smurto aukos
Tie baltieji sparnai, dideli ir galingi,
Tartum irklai atlėgsta, išsenkant jėgoms.

Jis, puikus, nebijojęs audrų pasiučiausių,
Toks bejėgis, nesavas, kai leipstą juoku
Vyrai puola ir plaštakom plunksnas jam šiaušia
Arba žiodo, pradvisę prastu tabaku.

Taip ir tu, o Poete, virš šėlstančios jūros,
Nepasiekiamas, lemčiai nepaklusnus,
Šurmulingoj minioj, tarp kvailių atsidūręs,
Sunkiai pakeli baltus giganto sparnus.
(Š.B., Piktybės gėlės, iš prancūzų ir rusų kalbų vertė Vl.B., 1996, p. 11)
(Tik viena pastaba: jei prireiktų Baudelaire’o „Albatroso“ svarstant apie žemininkus, be jokios abejonės, cituotinas Švedo vertimas.)
— Ir dar mintis iš pradžioj cituoto Vytauto Kubiliaus straipsnio:
Žodis „nebūtis“, atėjęs iš Š. Bodlero (néant) ir J. Girniaus paskaitų apie egzistencializmo filosofiją („Mirtis yra žmogiško buvimo būdas“), traukia kaip „tragingos epochos“ magnetas visą „žemininkų“ kartą. J. Kėkštas rašo: „norėčiau eiti nebūtin“. A. Nyka-Niliūnas sako: „Ir amžinybės horizonte pasirodys / nešantys į nebūtį laivai“. H. Nagys regi mirties ženklus net gamtoje, kuri ligi tol nemirtinga lietuvių lyrikoje: „Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, – / bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį“. (ibid., p. 2)
Ir taip noris pratęst: prisiminkim dar Broniaus Krivicko 1948-ais sukurto soneto pirmąją eilutę: „Mano dienos nebūtin pasvirę“. — B.K. poezija, nors kurta kitomis aplinkybėmis, neišklysta iš jojo kartos, žemininkų, intonacinės ir pasaulėjautinės orbitos; jei būtų jo eilėraščiai kokiu nors stebuklingu būdu pasiekę Žemės antologijos rengėjus, neabejotina, būt buvę jon įtraukti; ir dėl antologijos įvado – Juozas Girnius: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [= parašęs įvadą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“ (NŽ-A, 2015, nr. 6, p. 20).
– Ar nebūtis lietuvių poezijon atėjo iš Baudelaire’o, ar smelkės ir iš kitur? – vertas pasvarstyt klausimas.

Papildas (2021 IV 15) Prieš metus paskelbtam anoniminiam komentare buvo paminėta, kad dar yr Vytauto Bikulčiaus vertimas, turbūt tiksliausias. Šįmet (IV 9) minėtos 200-osios Baudelaire’o gimimo metinės. Ta proga Literatūra ir menas paskelbė VytB vertimą ir įvadą jin – „Charles’io Baudelaire’o ‘Albatroso’ link“, kur ir originalas pateiktas, ir pažodinys, ir eilėraščio analizė (LM, 2021 IV 2, nr. 7, p. 31–32). — Šitas tinklaraščio įrašas lyg kokia ChB „Albatroso“ vertimų lietuvių kalbon antologija, kitaip – puokštė daros, tad ir VytB vertimą pridedu:
Kelionėn pasilinksmint paima jūreiviai
Ir albatrosų, jūros paukščių didelių,
Kurie tarytumei aptingę pakeleiviai
Plasnoja paskui laivą virš sūrių gelmių.

Bet vos tiktai ant laivo denio juos padėjo,
Padangių viešpačiai, sutrikę ir keisti,
Drovėjos susigūžę, nevikriai šlepsėjo,
Ir vilkos lyg irklai deniu sparnai balti.

Erdvių klajūnas, jis toks nerangus ir klišas!
Anksčiau visus žavėjo, bet dabar bjaurus!
Jūreivis vienas jam į snapą pypkę kiša,
O kitas ano šlubio mėgdžioja žingsnius.

Poetas kaip ir tas padangių kunigaikštis,
Jam nebaisi audra, nebaido jo šauliai,
Bet žemės tremtyje, kur minios klykia aikštėj,
Jam trukdo vaikščioti jo milžino sparnai. (ibid., p. 3)

2016-05-05

(855) Kultūros istorijos trupiniai: apie tekstą iš esperantiškos užparaštės, Michaliną Kuzmickaitę-Banaitienę ir kt.

Prae scriptum. Baigės tinklaraštininkų savireklamos savaitė. Nedalyvavau. Nes niekaip nesugalvojau bent apyrimtės priežasties, kodėl reiktų. Labai tiksliai pastebėjo Pseudohistorian, nepastebėjęs, kad —vg— internetinė buveinė sulauktų daug dėmesio. Taip ir yr. Ir viskas gerai. Spėju, yra 20, o gal net daugiau žmonių (bent vienas, matyt, ir iš RS Valdybos), kurie kartkartėm paskaito, ką čia užfiksuoju, ir to gana. Ne puolančių prie naujo įrašų kiekis svarbu; daug svarbiau (ir maloniau), kai pastebi, kad kas nors kaip naujieną ar įdomybę atranda tai, ką užfiksavau prieš keletą metų, arba ima ir patikslina tai, ko pačiam nepavyko iškapstyti. Taip, tuštybė, bet jei būtų visiškai dzin, tai juk neprisiverstum rašyt, tuolab niekam nieko nepažadėjęs.
--------------------------------------------------------
2010-ais buvau įpuolęs į pirmą – vėl leidus lotyniškus rašmenis – Rusijos imperijos teritorijoj ėmusį eit periodinį leidinį – savaitinį Lietuvių laikraštį. Užfiksavau, be kita ko, ir ten aptiktus du Adomo Jakšto sakinius: „Išeinąs Anglijoje laikraštis «The Esperantist» pirmame šių metų numeryje pradėjo spauzdinti apysakėle, iš Lietuvos gyvenimo. Apysakėlė parašyta originališkai p. J.O. Elleder’io terptautiškaj’ kalbaj’ (Esperanto).“ (1905-01-20/02-02, nr. 6/7, p. 79) Tada teatkapsčiau autoriaus asmenvardį – Osip Ivanovicx Elleder; o jo apysakėlė taip ir liko skendėt tamsoj, net kreipinys į esperantininkus nepadėjo.
Bet užvakar iš ryto prie įrašo apie Vladą Eidukevičių atsirado Valdo Banaičio (iš profesijos psichiatro, iš prigimties – kultūrininko) dvidalis komentaras, kurį perkeliu šičion, nes tai daugiau negu komentaras (porą nuosiuntų pakišau aš):
Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?
     12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
     Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
     Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
     O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...
— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.