(992) Užparaštė, cxxxii: apie Vorkutoj atsidūrusio Antano Kniūkštos norus

Sietyno antram numery, išėjusiam 1988-ų rudenį, buvo paskelbtas Antano Kniūkštos (1892–1983) 1977-08-31 baigtas rašyt straipsnis „Knygų deginimas ir naikinimas“ – galima patikslint: 1940–1944 metais (p. 205–218). 2006-ais Kultūros baruos tas pats rašinys vėl išspausdintas nurodant, kad „pirmąkart skelbiamas“ (nr. 8/9, p. 85–92).
Šitą dalyką fiksuoju ne iš paikystės: aišku, ir KB redaktorius Bronys Savukynas buvo žmogus kaip visi, ne tik l. daug prisimenantis, bet ir šį tą užmirštantis, o todėl, kad pasigalvojo: kas nors – gal Maironio lietuvių literatūros muziejus, kur Kniūkšta grįžęs iš konclagerio kurį laiką dirbo – kūreno krosnis, su pussesere nebyle Barbora Domarkaite šiukšles šlavė; o gal Lietuvos leidėjų asociacija, juk Kniūkšta – vienas iškiliausių mūsų leidybininkų, – galėtų pasirūpint, kad būtų parengta ir išleista jo rašinių ir laiškų rinktinė; kaip gražiausiai pagerbsi knygų leidėją? – išleisdamas knygą. (1992-ais buvo išleista brošiūra Po „Sakalo“ sparnais, bet tai tik priminimas 100-mečio proga.)
Toj rinktinėj turėtų būt ir laiškų iš Vorkutos. Jų pluoštą 1992-ais, minint Kniūkštos šimtmetį, buvo parengęs ir su įžangos žodžiu Šiaurės Atėnuos paskelbęs Viktoras Alekna (1992-08-28, p. 7–8). Pirmasis rašytas rusiškai, adresuotas Konstancijai Šeškevičienei (greičiausiai knygų prekybininko Juozo Šeškevičiaus, su kuriuo Kniūkštai teko bendrabarbiaut, žmonai), Kauno pašte antspauduotas 1945-10-24; Alekna pateikė vertimą:

1945 m. rugpjūčio 21 d.

Brangieji,
Šiuo metu esu toli nuo Jūsų, t.y., netoli nuo Lediniuotojo vandenyno šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Komi ATSR, Vorkutos anglių pramonės centre, iš kur siunčiu Jums viso geriausio ir linkiu sveikatos, taip pat trokštu, kad Viešpats Dievas Jus globotų. Kelionėje buvome 12 dienų. Kelionė buvo sunki, bet laiminga: Vorkutą pasiekėme visi sveiki, ir savijauta gera, tik klimato sąlygos kitos kaip Lietuvoje, todėl iš karto sunku priprasti. Dar negaliu užmiršti to džiaugsmo, kurį jaučiau Kaune, matydamas Jus visus sveikus. Dėkoju jums už visą gėrį, kurį patyriau iš Jūsų.
Nors šiuo metu mes taip pat sotūs, bet, jei yra galimybė, prašau atsiųsti man šių produktų ir rašymo reikmenų [ko prašo, laiške surašyta iš eilės; kad būtų aiškiau – perrašau stulpeliu]:

1. riebalų (lašinių) 2 kg,
2. cukraus ½ kg,
3. kavos ¼ kg,
4. džiovintų vaisių 1 kg,
5. dantų šepetėlį,
6. vieną dėžutę dantų miltelių,
7. 6 paprastus pieštukus,
8. 3 cheminius pieštukus,
9. 25 lapus rašomojo popieriaus,
10. 25 laiškų vokus,
11. svogūnų ir česnakų ½ kg,
12. 20 tablečių Sevion,
13. ¼ kg paprasto muilo,
14. 20 tablečių Redoon,
15. 20 tablečių Prontozil,
16. medinį šaukštą,
17. 50 lapų rūkomo popieriaus,
18. 50 popirosų (cigarečių),
19. pinigų – 150 rublių,
20. ½ kg tabako.

Siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 8 kg su įpakavimu. Kai ką galima ir sumažinti, bet jei atsirastų vietos, galima padidinti riebalų (lašinių) ar ką nors iš vitaminų ar kepinių. Siuntinį prašau siųsti šiuo adresu: Komi ATSR, Vorkutos miestas, šachta nr. 29, Kniūkšta Antanas Kazio.
Be to, prašau rašyti apie savo gyvenimą. Tai mane patenkintų, ir aš labai džiaugčiaus. Siunčiu nuoširdžius sveikinimus visiems iš tolimos Šiaurės. Tegu laimina Jus visus Viešpats Dievas. Iki pasimatymo. Kada nors pasimatysime. Jūsų Antanas.

Skelbiant knygoj šitą laišką, ne tik originalą reiktų įdėt, patikslint vertimą, bet ir šiokių tokių komentarų parašyt: kokių vaistų prašo atsiųst Kniūkšta? Prontosilis aišku kas per vaistas – antibiotikas, o kiti? Paaiškėtų, ir kokios ligos kibo prie žmogaus.

(963) Dėl juoko: jei Gyvenimo stebėtojo knygas būtų leidęs Antano Kniūkštos „Sakalas“

1973-12-04 Juozas Jasaitis užrašė Antano Kniūkštos atsiminimų apie „Sakalo“ leidyklą. Be kita ko leidėjas prisiminė, kokius honorarus jis mokėdavęs už originalius kūrinius:

„Sakalo“ honorarai autoriams buvo nusistovėję – už originalius dalykus mokėdavome 15% nuo brutto sumos. Pavyzdžiui, jei knygos tiražas buvo 3000 egz., knygos kaina 2 litai, tai nuo brutto 6000 litų autorius gaudavo 900 litų. Už premijuotas knygas mokėdavome 20–25%.

Aha, Gyvenimo stebėtojo visų trijų knygų tiražas vienodas – 2000 egz. Skaičiuojam remdamiesi leidyklos puslapy nurodoma kaina [ir taip, kaip patarė Inga, – teisingai, o ne kaip pamanė vg]:

• Gyvenimo stebėtojo užrašai (2017) – 7 × 2000 × 0,15 = 2100 eurų;
• Bronislovas ir imperatorius (2016) – 9 × 2000 × 0,15 = 2700 eurų;
• Vilniaus plovas (2015) – 10 × 2000 × 0,15 = 3000 eurų.

Honoraras už tris knygas 7800 eurų (aišku, neatskaičius mokesčių). Beveik kalnas pinigų, jei su dabartiniais honorarais lyginsim?
Bet lyginimas tik spėjamas, nes dabar, regis, autorinėse sutartyse yra punktas, kad honoraro dydis – konfidenciali info.

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Literatūros naujienos, 1937, nr. 1/3, p. 9)

Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:

... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:

Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.

Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:

Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)

P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

(699) Susieji – ir [pamanai: gal geriau nereikia], xx

Roma, piazza Benedetto Cairoli, 2014-03-21

– Geriausia pirmosios Lietuvos Respublikos leidykla (t.y. daugiausia išliekamąją vertę turinčių knygų išleidusi)?
– Be abejonės, Antano Kniūkštos „Sakalas“. (Dar labai vertas dėmesio Antano Vaičiulaičio tekstas „Lietuvos knygų sakalas Antanas Kniūkšta“, žr. DrgK, 1983-09-17.)
– Ar galėjo toks žmogus likt nepaskelbtas „tarybinės liaudies“ priešu?
– Vargu. Nepadėjo ir tai, kad Petras Cvirka tik „Sakalą“ pripažino. Kad pirmąją Juozo Baltušio knygą buvo išleidęs.
1944-ais išdangintas keturiolikai metų į Vorkutos lagerius. Kaunan grįžęs, sunkiai vertės, gyveno skurdžiai; juo, vienišu, rūpinos, kiek pajėgė, ir čia esantys (Dominykas Urbas, Vytautas Sirijos Gira ir kt.; Antanas Venclova mėgino išrūpint didesnę pensiją, deja, nesėkmingai), ir ten atsidūrę – siuntinius siųsdami (pvz., Jonas Aistis).
Sirijos Gira 1970-07-13 laiške Aisčiui:

Taurus tai žmogus, tas Kniūkšta, bet jau senas [tuoj 78-eri], ir sveikata – kaip seno žmogaus. Nors duok Dieve mums sulaukti jo amželio... [Sirijos Gira 85-erius perkopė, o Aistis mirė nesulaukęs 70-ies] Manau, po šimto metų susilauks savo paminklo kokiam skvere, nors jam ir bus vis tiek.

Ir visai nenorom prisiminiau vieną Romos skverą, kur nuo 1906-ų stovi Eugenio Maccagnanio sukurtas paminklas Kroatijoj gimusiam, Romoj mirusiam patriota e politico italiano Federicui Seismit-Dodai (1825–1893) su knyga rankoj. – Sėdėjau ant suolo tam skvere ir svarsčiau: tikriausiai labai italų pagarbos vertas asmuo buvo, bet – balandžiai negerbia italų nuomonės, kaip ir kitų humanoidų nuomonės negerbia; teisingai juos Gavelis iškeikė.
— Ir pamaniau: nereikia Antanui Kniūkštai paminklo kokiam skvere, nereikia, kad balandžiai ant galvos šiktų, bet va gatvė Kaune jo vardu tikrai pavadintina. Nėr tokios. (Net nustebau, kad nėr.)