(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-11-09

(678) Maironiana: apie „nepatogiąją“ satyrą

artkartėm vis paspaudžiu „Juodraščiai“: kas ketinta paskelbt, bet taip ir netapo tinklaraščio įrašais.
Maironio metais tikrai buvau šiokio tokio azarto pagautas. Palygint tikrai daug įrašų buvo.
O va šitas, tiesa, nebaigtas, liko juodraščiuos. Tada tik viktorinį klausimą suformulavau, norėdamas kam nors padovanot knygą. Visai nesinorėjo įliet tekstologinės alyvos į mėgintą užkurt Maironio kaip antisemito židinį. Nes: jei Maironis buvo antisemitas, tai ⅔ lietuvių tuolaik buvo antisemitai, kas prieštarautų dabar ofic. skleidžiamai žiniai apie „sugyvenimą“.
Žemiau, – ką buvau tuolaik užrašęs + papildas.
------------------------------------------------------

Jei jau užsiminiau apie istorijos tikrąjį skonį ir kvapą, tai gal dera papasakot, ką iškapsčiau paskatintas kilusio klausimo skaitant jau išėjusių Maironio Pavasario balsų 28-o leidimo korektūrą. Yra tokia jo nelabai simpatiška, su antisemitiniu kvapeliu satyra:
Laikinosios sostinės skerdyklai
Ministerių k[abineto] nutarimu 1926 m. birželio mėn. atidarant
Gudrus ministrų kabinetas,
Kad įsipirktų žydų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą!..
Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargyba
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro „Baltą Gulbę“ gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Rods, burmistras pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris galop ir „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.
Skaitant kilo paprastas klausimas: kurgi buvo atidaryta ta skerdykla, jei Maironiui taip dvokė? Matyt, kažkur ne per toli nuo jo namų? Galvoju, užmesiu akį į M-nio Raštų I tomo (1987) komentarus, parengtus Irenos Slavinskaitės. Pacituota Vanda Zaborskaitė:
Tema labai siaura, „proginė“: poetas čia piktinasi miesto valdžia, kuri leido ne vietoje įrengti skerdyklą, užteršiančią Kauno senamiesčio orą. (Maironis, 1968, p. 406)
(Iš tiesų ne įrengti, o vėl atidaryti laikai uždarytą; bet ne tai svarbiausia.) Ir dar priduria:
Kūrinio pagiežą Maironis nukreipia žydų prekybininkų adresu, nors skerdyklos atidaryti be ministrų kabineto nutarimo nebuvo galima.
Na, tiek, perskaitęs tekstą, kiekvienas supras. Bet sutrikdė štai kas:
Pirmoji publikacija – „Rytas“, 1926.
Nei dienraščio numerio, nei datos. Išeitų, kad tos publikacijos raštų parengėja net nebuvo susiradusi? Negi jokių teksto korekcijų nebuvo, kurias vertėtų užfiksuoti?
Tikslią bibliografinę nuorodą yra pateikęs Romas Adomavičius: Rytas, 1926-07-31, nr. 169, p. 3. Palyginkim (paryškinau aš):
Feljetonėlio vietoj
Praeitis ir... dabartis

Veiklus aukštasis kabinetas –
Patenkint mėsininkų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą...
Pardon! į gyvulių skerdyklą!
Elmaro Jaanimägio pieštas Jono Vileišio šaržas
(Naujas žodis, 1932, nr. 8, p. 147)
        Kur kitada tautos sargyba
        Aukojo kraują už tėvynę,
        Dabar ten gyvulių žudynę
        Atdaro „pažangi“ Taryba: [t.y. Kauno miesto taryba]
        Ir baubdami keliauja vėlei
        Pro Baltą Gulbę gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo, –
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Nors burmistras [t.y. Jonas Vileišis] pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyti įpratęs...
        O vis dėlto ateis tas laikas,
        Kad ir sostinei liglaikinei
        Išseks kantrybė galutinė;
        Įgris ir žydų „košer“ paikas.
        Tautiečiams net atmint bus drovu
        Sostinės negarbių vadovų.
                                                J.G.
Mėsininkų, o ne žydų minia; pažangi, o ne žydiška Taryba etc.
– Maironis tikrai buvo jautrus politinei konjunktūrai: kol valdžioj buvo prez. Kazys Grinius, kaip čia pasakius? – politkorektiška poetui nepatikusio veiksmo kritika; kai atėjo valdžion Smetona (o būtent tada Maironis parengė savo Raštų poezijos tomą, kur ir paskelbta kanoninė satyros versija), galima jau ir „pataisyt“ – pasakyt, ką iš tiesų manei, nes konjunktūra pasikeitė, valdžion atėjo tautininkai.

Vėl pasitelksiu prel. Dambrauską-Jakštą, prel. Mačiulio-Maironio bičiulį (greičiausiai nereikia tuo abejot?), kuris, mano supratimu, savo pasisakymu 1935-ais užčiuopė esmę:
– Žydai ir lietuviai jau šimtmečius greta gyvena, – tęsia savo samprotavimus prelatas, – bet, deja, dvasiniai gyvename taip toli vieni nuo kitų. Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek.
Mes nepažįstame žydų apeigų, ceremonijų, istorijos, literatūros ir kasdienio gyvenimo. Taigi yra atsitikimų, kad lietuvis daugiau žino apie zulusus ir hotentotus, negu apie čia pat po vienu stogu su juo gyvenančius Lietuvos žydus.
Nė kiek geriau žydai pažįsta lietuvius visumoje kaip tautą.
Man pačiam daug padėjo pažinti žydus, kaip tokius, atsitiktinai perskaityta rusų kalba parašyta Anskio knyga ir prieškarinė draugystė su a.a. D-ru Frumkinu. (Apžvalga, 1935-07-14, nr. 5, p. 1)
P.S. „Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek,“ – tai reikia turėt galvoj, svarstant apie Maironio koreguotąjį tekstą. (Maironis kaip lituanus simplex.)
P.P.S. Kiekvienas lietuvis turi turėt savo žydą. Kitaip jis netikras lietuvis. Prel. Dambauskas turėjo draugą dr. Frumkiną, o Maironis neturėjo savojo žydo.

2 komentarai:

  1. Ką tik perskaičiau Stasės Gruodienės atsiminimus apie Juozą Gruodį „Iš mūsų gyvenimo knygos“. Citatėlė:

    Mūsų mėgstama vieta „Cimbruvka“ – Nemuno krantinė prie Vytauto bažnyčios. Čia labai gražu ir malonu, bet tik tada, kai vėja pučia iš Nemuno į krantą; jeigu iš priešingos pusės – iš „Cimbruvkos“ reikia bėgti, nes tas vėjas neša iš čia pat esančios gyvulių skerdyklos nepakenčiamą tvaiką.

    Išeina, ta skerdykla stovėjo „čia pat“, prie Santakos, kuri ir yra tiesiai į vakarus nuo Maironio namų. Tai visas Senamiestis ir smirdėdavo... Įdomu, kiek ji ten stovėjo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežinau. Bet logiškai svarstant – pasikeitus valdžiai, turėjo būt bent jau vėl stengiamasi ją uždaryti.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)