(687) Užparaštė, cii: kas versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais

2011-ų pradžioj „Apostrofa“ (= Giedrė Kadžiulytė) išleido pusantrų metų Kaune gyvenusio, čia ir mirusio Suomijos švedo Henry Parlando (1908–1930) romaną Sudužo (apie „Velox“ fotopopieriaus ryškinimą). Mano supratimu, puikiai Agnės Kudirkaitės Ydrauw iš švedų kalbos išvertą romaną apie lyg ir buvusią meilę jau mirusiai moteriai; apie jausmus Helsinky, kuriuos pasakotojas mėgina prisimint atsidūręs [neįvardintam] Kaune suvokdamas, kaip beviltiška mėgint žodžiais fiksuoti tai, ką tada jautei ar įsivaizdavai jaučiąs, ar manei įsivaizduojąs, kad jauti. Ir joks atspindys nepatenkins mazochizman linkusio perfekcionisto.
Šitas teksto fragmentas tada labai įstrigo atmintin:

... bent jau mane visada apima šventybės išniekinimo jausmas, kai pradedu stebėti, kas yra mano pasąmonėje ir traukti iš jos štai tokias keistas giliavandenes žuvis, kurias paprastai vadiname haliucinacijomis, sapnais ir t.t. Ir kai tokia siaubūnė, man ilgai ir kartais neviltingai pralaukus, pagaliau užkimba ant kabliuko, užmesto valios jėga, užmovus ant jo pačią gardžiausią besirangančią asociaciją, – tada neužtenka tik ištraukti meškerę, kaip tik tada smegenys turi dirbti dar tiksliau nei paprastai, kad akimirksniu pagautų gyvūno momentinį vaizdą, išryškintų jį ir užfiksuotų. Mat kaip ir visos giliavandenės žuvys, vos tik ištrauktos iš savo elemento, pavirsta beformiais, negyvais drebučių gniutulais, nes pakitęs oro slėgis virš vandenyno paviršiaus jas susprogdina, – lygiai taip pat ir šie vaizdiniai išskysta vos tik patekę į dienos šviesą. (p. 56)

Ir dar: jei iš asmeninės patirties žinot, ką reiškia degant raudonai lempai apšviesti fotopopierių, pamerkt į ryškalą ir stebėt, kaip išnyra atvaizdas; kaip svarbu laiku jį ištraukt ir nuplovus pamerkt fiksažan, – šitą romaną skaitydami patirsit spec. malonumą (patyriau).
Bet ne norėdamas pagirt Parlando romaną ėmiaus šio įrašo. Dėl visai ko kita. — Knygos gale yra labai išsamus Pero Stamo straipsnis apie Parlandą ir jo kūrybą. O tame straipsny – ištrauka iš jo 1929-08-22 laiško Svenui Grönvalliui:

Iš tiesų: nėra baisesnių laidokų nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine], panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius, prisimenu tikrai komiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti. (p. 142) 

Aišku, už ko užkliuvau, – už to stebuklingojo gėrimo, kuris versdavo lietuvių poetus glėbesčiuotis su stulpais. Net kreipiaus į vertėją klausdamas, kaip buvę originale (ats.: tefritschare [te med vodka]). Bet ir tas nepadėjo, liko du neaiškumu: (1) kažkas blogai paaiškinime, nes – išbandžiau – tokios arbatos reiktų nebent porą litrų išgerti, kad būt aprašytasis poveikis; (2) o kaip lietuviai vadino šį gėrimą?
Nuo 2011-ų pavasario iki praėjusios savaitės vidurio. Skaitant Vytauto Sirijos Giros 1971-11-14 laišką Jonui Aisčiui – kaip aklai vištai grūdas:

... „spaustinė“ (karšta arbata su spiritu prieš karą Kaune)...

Taigi: jei ne su degtine, o su spiritu, visai tikėtinas būtent toks poveikis; ir lietuviškas pavadinimas, kuris gal net LKŽ fiksuotinas; jei yra trauktinė, kodėl neįrašius ir spaustinės? Žodžio reikšmė aiški, o kilmė miglota – negi: spaudžiančioji prie stulpų? :)
Prieduras (2019 VII 18) Popieryną sklaidydamas radau Laimos Žemulienės pokalbį su Vytautu Sirijos Gira, kuriame spaustinė ne tik minima – ir su kuo, ir kur gerta papasakota (ne per stipriai apgenėta citata):

Jeigu tektų gyventi iš naujo, vėl stočiau į mediciną. Ta profesija man, kaip rašytojui, nepaprastai daug davė. [...]
Tačiau Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis, ir... mane išmetė iš universiteto. [...]
Aš tais laikais puikiai bičiuliavausi su poetais J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu. Mes mėgome „Božegraiką“, puikų [Stasio] Tumo restoraną [dabar Laisvės al. 83]. Ten valgiai buvo skanesni negu „Metropolyje“ ar „Versalyje“ – karbonadas tirpdavo burnoje. Užsisakydavome „spaustinės“ – tai saldi arbata pusiau su spiritu, paskaninta citrinos sultimis, ir kalbėdavomės. Apie literatūrą, ir ne tik apie ją. („Vytautas Sirijos Gira: visų mano romanų žmonės sugalvoti, autentiškas tik vienas jų personažas – Kaunas“, Lietuvos rytas, 1993 VI 15, nr. 113, p. 26)

Parlandas mirė 1930-ais, Sirijos Gira gimnaziją baigė 1931-ais; kartu spaustinės gurkšnot neteko, todėl ir nepamini, kas tą gėrimą Kaune įdiegė? Gal tik Tumo restorane spaustinės ir buvo galima užsisakyt?