(741) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, xliii

[Šitas įrašas ne per seniai buvo nugramzdintas į tinklaraščio juodraščius. Šiandien pagalvojau: ar vertai? – Gal ir ne.]
(2015-04-10 Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku buvo perrinktas Antanas A. Jonynas; nebuvau tame suvažiavime, žinių sėmiuos iš Lietuvos žinių surašo: Jonynas vs Liutauras Degėsys – 161:61. – Jackau tu mano, kiek daug Lietuvoj nominalių rašytojų! – 200 su kupra! – O LLTI literatūrologės vis guodžias, kad tik kokius šešis–aštuonis per metus išleistus kūrinius be sąžinės priekaištų 12-tukan tegali pasiūlyti.)

Įsivaizduokim: važiuoju namo 19 troleibusu ir skaitau (tikrą laikraštį turėdamas rankose) Mindaugo Kluso publikaciją LŽ „Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A.A. Jonynas“, kuri iliustruota va šita nuotrauka. →
Šalia sėdi gimnazistiško, gal jau ir postgimnazistiško amžiaus mergina, žvelgia į skaitinį, greičiau – į nuotrauką, ir lyg tarp kitko klausia:
– O kas čia toks?
– Poetas.
– O apie ką jis rašo?
– Apie meilę irba ilgesį.
(Dar norėjos pridurt: ir kad viskas laikina, bet pagalvojau: vargu ar supras, ką aš čia turiu omeny.)
– Ar gerai?
– Man atrodo, labai.
(Reikėjo pridurt, pagalvojau, kad: gerai ir autoironiškai, bet tiek to – tik skaitydamas tą gali pajust; pasakymas tik etiketė.)
– O ką dabar rašo?
– Nežinau. Seniai ką nors naujo skaičiau.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

Kultūra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku perrinktas A. A. Jonynas

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rasytoju-sajunga-renka-vadova/199952
© Lietuvos žinios

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):

Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.

Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.

[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

(381) Trys viename: du priedurai ir mintis užparaštėje

Vargu ar ką iš principo nauja (perkopęs į penktą dešimtį, o gal net anksčiau; ką jau ten – pradėjęs šeštą) besužinai ar bepajauti. Tik papìldai, paturtini – niuansais, detalėm ir pan. Minčių ir jausmų lentynos jau susikaltos – telieka jas pilninti. Tokią natūros strategiją – vėl teks vartot tą frazę – iš principo neigia tinklaraštis: jei ką nors pridursi prie ankstesnio įrašo, jis savaime neiškils į paviršių, liks ten (apačioj), kur buvo pradėtas; o juk rašai tam, kad žmonės perskaitytų, ką parašei. Nežinau, gal ir klystu, bet: arba fiksuodamas mintis ar ką kita tinklarašty turi išsakyt viską, arba griebtis tokių keistų dalykų, kaip kad va šitie du pirmieji:

(a) prieduras prie 363-io įrašo
Esu rašęs apie Černę Percikovičiūtę. — Penktadienį skaičiau tos dienos (2012-12-14) 7 meno dienose Kristinos Budrytės-Genevičės tekstą apie Kaune vykstančią parodą „Ieškoti moters“, kuriame yra ir tokie sakiniai:

[...] Černės [Percikovičiūtės] kūryba parodos lankytojams ir katalogo skaitytojams turėtų tapti nuostabiu tarpukario dailės istorijos atradimu. Nors ir nedaug jos tapybos darbų eksponuojama, jų akcentavimas, įvardijimas ir galbūt greitu metu parašyta kokia nors menotyrinė studija apie Černę galėtų gerokai labiau praplėsti tarpukario moterų kūrėjų ratą.

Gaila, kad neteks pamatyt originalių spalvų (prie teksto 7MD – to paties Č.P. darbo reprodukcija kaip ir mano įraše, tik dar juoda-balta); paroda teveiks iki 12-30. Nebūt buvęs atradimas tikrąja to žodžio reikšme, bet vis tiek. O kataloge cituojamas Viktoras Vizgirda? (Užuomina apie galimą studiją suintrigavo; ten tai jau tikrai bus pacituotas V.V., manau.)

(b) prieduras prie 5-o įrašo
Esu rašęs apie garsųjį Sutkaus „Pionierių“; suformulavau tada ir tokį klausimą: o koks šito žmogaus vardas, kokia pavardė; koks jo likimas? juk viskas ne taip baisiai nutolę, kad nebūtų galima pamėgint išsiaiškint likimo! — Šeštadienį baigdamas paskutinės Roland’o Barthes’o (1915–1980) knygos La chambre claire: Note sur la photographie vertimą lietuvių kalbon perskaičiau:

[...] įmanoma, kad Ernestas, mažas mokinukas, kurį 1931 m. nufotografavo Kertészas, šiandien tebegyvena (bet kur? kaip? Koks romanas!). (p. 102)

Barthes’as 1979-ais vylėsi, kad galima rast 1931-ais nufotografuotą berniuką; aš 2009-ais vyliaus, kad galima rast (bent: sužinot apie) 1964-ais nufotografuotą berniuką (Antano A. Jonyno kartos, gimusį 1950-tinių pradžioj). – Kuris naivesnis? :)
P.S. Knygos vertėjos Agnės Narušytės mintis, esą „[f]ilosofas įtraukia skaitytoją į atvirą pokalbį, kuris tęsiasi ir knygai pasibaigus“, – su pagrindu; jei pavyks, pasitekdamas studium ir punctum ketinu parašyt apie labai vingiuotais keliais iki manęs atkeliavusias nuotraukas, darytas XX amžiaus pirmoj pusėj JAV.

(c) užparaštė, xlix: apie Sajausko Suvalkijos geografiją
Namuos, kambary, kurį vadinu biblioteka-miegamuoju, stovi skalbinių dėžė, naudojama ne pagal paskirtį, – jon metu popierius, kurie keliaus rūšiuojamųjų atliekų konteinerin su užrašu POPIERIUS. — Sekmadienį prieš išmesdamas perverčiau vieną iš Metų žurnalo numerių (2004, nr. 7); perskaičiau (regis, nebuvau skaitęs?) Justino Sajausko Užkritusius lapus; pasak autoriaus – tai jo Suvalkijos geografijos (2001) tęsinys? papildymas? antroji dalis? (p. 12) – turėdamas omeny teksto fragmentinį/gabaliukinį pobūdį, sakyčiau: prieduras. Du sekmadienį įstrigę gabaliukai:

Sūsninkai
Jurgis, jauniausias keturių partizanų Račių brolis, pašnekina pagiry laukuose plušančią Dubinskaitę:
– Einu pas brolius.
– Gaila, kad tu žūsi.
– O kur man dėtis?
Ir išėjo.
Ir žuvo. (p. 18–19)

Tabalauskų dvaras
Laisvės kovotojas Basanavičius buvo vyriausias būryje, devyneri metai vedęs, todėl jį supančiam jaunimėliui negailėjo gyvenimo išminties.
– Tu šitų velnių nepristok nė vieno, neįsimylėk, – nutaikęs progą graudena septyniolikmetę ryšininkę. – Jie visi vienkartiniai, tuoj žus. O tu verksi. (p. 23)

Manau, Justino Sajausko Suvalkijos geografija (su šituo prieduru; bet ir be jo) – stipriausias tekstas apie karą po karo Lietuvoj. Vienintelis palyginimas lenda galvon: tie gabaliukai – puzzle dėlionės fragmentai; vienam fragmente – veidas, o kitam – tik iš pirmo karto neįskaitomas fragmentas; bet kai susidėlioji (galvoj) visą vaizdą – tai išsamiausias pokario vaizdas, kokį yra tekę išvyst skaitant tekstą. Be kita ko, mano supratimu, pasirinkta pasakojimo strategija – optimaliausia norint perteikt, kas tuolaik dėjos. Būdvardiniai epitetai viską tik sugadintų. – Pala, ar ne Tomas Venclova šitą mintį yra pareiškęs, kad užfiksuok, kaip baisu, o ne parašyk: kaip baisu! – gal ir klystu.

(283) Tarp kitko: apie galimą/laukiamą knygą

jau kitądien nebeliko, bet buvo;
pasižiūriu – prisimenu buvus

Jau daugiau negu dvi savaitės galvoj trainiojas mintigalis; kvailas, pseudokomplikuotas, bet va sukiojas, ir vienintelis būdas aną iš ten iškrapštyt – mėgint įžodinti: [tai, ką jau galima vadint] literatūra – gražu, gera literatūra – dar gražiau; [tai, ką jau galima vadint] jos refleksija – irgi nė kiek ne prasčiau; šį tą esmingo užkabinanti refleksija, bent lietuvių kultūroj, – vos ne gėriu vadintina; nes refleksija – paliudijimas, kad ta kūryba reikalinga bent vienam, norinčiam suvokt, kokią žinią ana siunčia; ergo – prasminga?
 Šitas mintigalis ėmė formuotis 2012-03-16 Literatūroj ir mene perskaičius Prano Visvydo tekstą apie Antano A. Jonyno eilėraščių rinkinį Kambarys, pavadintą „Kad tik šis bei tas liktų atmintyje“, nes:

(a) Ot man patinka, kaip apie literatūrą rašo Pranas Visvydas (Juozo Girniaus mokinys, *1922 Kazlų Rūdoj, studijavęs architektūrą, filosofiją ir istoriją, Amerikoj dirbęs konteinerių projektuotoju ir dizaineriu), rašo jau [atsiprašau, jei suklysiu] penkis dešimtmečius, – grakščiai [stilius] ir kontekstualiai [šio to pasiskaitęs], ir visai išmaniai; na, pavadinime pavartotas „šis bei tas“ – pap. simpatijų priežastis; nes ką daugiau mes galim pasakyt? – tik šį bei tą; bent šį bei tą;
(b) Nemanau, kad būtent šis Visvydo tekstas yra kažkoks ypač geras ir juo remdamasis turėčiau įrodinėt Visvydo rašymų gerumą. Bet visai geras, nes paskatino susimąstyt, ar pritariu, kad A.A.J. poezija:

• [...] pasižymi grakštumu ir tam tikra atlaidžia poetiška žiūra į aplinkinį pasaulį [greičiausiai – taip?];
• [A.A.J. poezija remiasi] bergsoniška élan vital filosofija [susidomėtina!];
• Liūdėti eilėraščiuos gražu [...] Jonyno knygoje eleginio skambesio yra apsčiai.

Grakštus ilgesys, atlaidžiai besišypsant, – o kodėl tokia frazė negalėtų būt [vienas iš] A.A.J. poezijos apibūdinimų?

Nenorėdamas nuklyst į lankas, į kitų P.V. refleksijų aptarimus, tuolab tuščiakalbystę (kas iš 90-mečių Lietuvoj beskaito poeziją, o dar ir rašo apie ją?; esu skaitęs puikių jo esių 1950-tinių metų Draugo šetadieniniuose prieduose etc., etc.), formuluoju: kaip gerai būtų, jei imtų ir atsirastų Prano Visvydo svarstymų apie ir aplink literatūrą knyga! [Kol svarstytojas gyvas, – pridurčiau, kaip a.a. Vinco Maciūno, Vytauto A. Jonyno Rinktinių raštų redaktorius]. Bet lietuviai pirmiausia poetai... Prieš keletą metų, regis 2007-ais, iš to paties LM išprašęs P.V. adresą parašiau laišką: žaviuos Jūsų eseistika (Draugo kultūrinio priedo „Kertinėj paraštėj“), Jūsų mūsosios literatūros konkrečiųjų apraiškų (knygų) refleksijom; būt l. nuostabu, jei Jūs pats atrinktumėt, Jūsų manymu, įdomiausius tekstus ir sukrautumėt į knygą. – Atsakymas buvo: [kažkas] Kaune nori išleis mano poeziją [iki šiol, regis, neišleista], o eseistika/kritika mano rūbinėje bei garaže dėžėse tebetūno; reikalą apsvarstysiu. – Nebepuoliau įtikinėt esąs teisus, siūlydamas pirmiausia nepoezijos knygą lipdyti...

Digresija Pranas Visvydas (tikr. Višomirskis) gimęs vasario 4-ą, kaip ir Sigitas Geda. Praeitą penktadienį LLTI biblioteką pasiekusiame Draugo šeštadieniniam kultūriniam priede (2012-03-03) yra P.V. tekstas „Maždaug prieš ketvirtį amžiaus“ – apie S.G. ir kitų viešnagę JAV 1988-ų rugsėjį. Prisiminimai.
Noriu pacituot sakinius, kurie greičiausiai gali būt užfiksuoti tik Amerikoj keletą dešimtmečių gyvenusio žmogaus, nes jie apie išvaizdą. Bet prieš tai paties S.G. mintis, išsakyta neįvardytam žmogui, uždavusiam klausimą: „Ir dėl ko tas skandalas kilo [Jus kai kas vadino ne Geda, o Rašytojų sąjungos gėda]?:

– Tai buvo prieš išleidžiant „Pėdas“. [...] Jie tikino, kad mano eilėraščiai nėra poezija. Esą Geda tyčiojasi iš mūsų. [...] Dabar kai kas pasako: Jūs prisiminimais gyvenate. Bet prisiminimai – pati geriausia literatūra. Viską galima laikyti žmonijos prisiminimais. Ir iš mūsų liks vieni prisiminimai. („Poezijos žemė“, Atgimimas, 1993-03-16, p. 14)

P.V. prisiminimai apie S.G. po ketvirčio amžiaus (apie tai, kas buvo pamatyta 1988-09-24):

Tikėjausi, bus aukštesnis už mane. Nebuvo, tik stambesnis. Didelė, vešliais plaukais apaugusi galva, žandenos, barzda. Daug šilumos kūne – marškiniai trumpomis rankovėmis, išblukę džinsai, geri batai. LA vidurmiestyje nesiskirtų nuo bet kurio tokio amžiaus lotyniško piliečio, žinoma, barzdoto.

Kas dar yra atkreipęs dėmesį į lietuvių poetų batus?

(173) Poezijos diena: jau vakaras, jau tuoj ir dvylikta

Šįmet tarptautinė poezijos diena Rašytojų klube buvo paminėta Antano A. Jonyno poezijos skaitymais. Pradėdamas vakarą, poetas prisiminė paties versto Goethės Fausto „Prologo teatre“ žodžius, priskirtus Komikui:

Jaunystės reikia, mielas drauge, tik tada,
Kada prispaudžia priešas mūšy,
Tada, kai su netramdoma aistra
Prie tavo kaklo glaudžiasi meilužė,
Tada, kai tu eini lenkčių,
Ir nugalėt varžovą reikia,
Arba kai siautėji lig paryčių,
Geri ir lėbauji be saiko,
Bet tam, kad meiliai virpintum stygas
Ir melodingą skambesį išgautum,
Kad pasirinkęs temą, į lankas
Protu nebesuvaldomas nenukeliautum,
Kaip tik praverčia patirtis visa,
Juk reikia laiko, kad pasiektum tobulumo,
O kad senatvėj suvaikėjam – netiesa,
Tiktai pamatom, kokie visad buvom.

VU Botanikos sodas, 2005-05-05

Ir tos eilutės iškart prišaukė žodžių junginį Poeto senatvė – taip pradžioj vadinos A.A.J. sonetų vainikas, vėliau pervadintas į Paskutines dienas Itakėje (išleido „Tyto alba“ 2007-ais; kaip antrasis knygos autorius įvardintinas dailininkas Mikalojus Vilutis).

Audioarchyve tupi du šio sonetų vainiko audiovariantai – pirmasis įrašytas Bernardinų bažnyčioj, Juliui Žėkui įsiterpiant, sujungiant vainiko dalis lūpinės armonikėlės garsais (įrašas buvo transliuotas per Lietuvos radiją 2003-06-01 laidoj „Literatūros akiračiai“; tais metais A.A.J. tapo Poezijos pavasario laureatu).
Kitas įrašas padarytas 2008-03-12 LRS bibliotekoj ir paskelbtas CD Poezija ir balsas 2008. Šito ir siūlau pasiklausyt besibaigiant poezijos dienai; pasibaigus šitai, prasidėjus kitai ar dar kitkitai dienai. Mano supratimu, nepriklausomai nuo dienos gražu.

(5.1) Sutkaus pionierius: papildas

Praeitų metų birželį, atsispyręs nuo fakto, kad išėjo Antano Sutkaus didalbumis Retrospektyva, be kita ko, įraše užfiksavau ir tokį retorinį klausimą apie garsiąją pionieriaus nuotrauką:

Kiek išsiaiškinau, fotografuota Ignalinoj 1964-ais rugsėjo 1-ąją. Ne taip seniai (kokių 1953–1954-ųjų gimimo turėtų būt, AAJ karta, vietinis, nes atominė pradėta statyt tik 1975-ais), ne taip toli, o ar bent žinoma žmogaus vardas pavardė?

Ketinau klaust albumo sudarytojos Margaritos Matulytės, nepaklausiau. Antradienį atsirado proga paklaust paties fotografo, ar ką žinąs. Deja, ne. Jei pats Sutkus nežino, tai vargu ar ką daugiau žinos ir Margarita (jei žinotų, tikrai būtų pasidalinusi tom žiniom su nuotraukos autorium).
Ir vis dėlto: labai įdomu būtų sužinot, koks šio žmogaus likimas. Tikrai kitaip žiūrėtumėm į šią nuotrauką. Va kažkodėl atrodo, kad jis visai nelaukęs tos rugsėjo pirmosios, ir pirmūnas nebuvęs...

(3) Kalanavičius ir Raila

Dar kartą noris grįžt prie Jakimavičiaus pokalbio su Stankevičium bernardinuos.lt (paskutinįkart, tikrai). Stankevičius:

Anksčiau tas [literatūros] procesas buvo gražiai sutvarkytas, sustruktūruotas. Jiems [senesniajai poeziją skaitančiųjų kartai] tarytum viskas buvo padėta ant lėkštutės. Justinas Marcinkevičius yra jėga. O, tarkim, koks nors Antanas Kalanavičius yra nesuprantamas ir nieko vertas. Aišku, tai buvo didelė neteisybė, nes Kalanavičius, mano galva, vertas nė kiek ne mažiau nei Marcinkevičius, tačiau tada visi procesą suvokė taip, kaip jis jiems buvo pateikiamas. Ir jie jautė vidinę ramybę, – už mus yra viskas nuspręsta, kas yra gera, o kas bloga, mums tik reikia žinoti, kaip nuspręsta. Dabar situacija yra kur kas chaotiškesnė [etc.]

Marcinkevičių 1 įraše sukabinau su Stankevičium, o šįryt dingtelėjo, kad yra su kuo sujungt ir Antaną Kalanavičių. Su Romu Raila. Krosniakuriu iš Siesikų. Beje, prozininkės Danutės Kalinauskaitės bendrakursiu. Taip pat laikomu paraštėje, nors jis ir pats literatūros puslapin per daug nesiveržia (prisiminiau iš Gedos dienoraščio: esą Kalanavičiui, neleidžiamam Lietuvoj (pro duris), buvo kilusi idėja įlipt literatūron pro langą – per Maskvą – reikią pirmiausia išleist knygą rusiškai, tada jau nebebus kur dėtis „Vagai“, teks leist; rezultatas aiškus: pasvajot galima). Railos PK Grafo manija išėjo 1996-ais Ukmergėj. Su garsiuoju (nors nelabai tikęs čia tas žodis) eilėraščiu apie Aukštaitijos miestelį, mano manymu, trauktinu į visas bent jau sovietmečiu kurtos (ar ir XX amžiaus) lietuvių poezijos antologijas:

Baltas ir ramus miestelis šitas
Aukštaitijos.
Kaip gražiai darželiuose čia žydi
pinavijos.

Kaip palankiai čia kaimynas šneka
su kaimynu.
Kaip gardžiai čia girtuoklėlis laka
alų, vyną.

Kaip gražiai keliauja į bažnyčią
davatkėlės.
Kaip nuobodžiai pramogauja šičia
jaunimėlis.

Kaip lengvai čia vėjy dulkės sukas
prie stotelės.
Kaip gražiai čia ilgisi berniukas
didžio kelio.

Kaip maloniai gelsvas lėkštas rytas
glosto kaktą.
Kaip gražiai čia būtų nužudytas
Francas Kafka.

Prieš porą ar trejetą metų tas pats Ukmergės kultūros fondas norėjo leist jo antrąją knygą. Teikė paraišką Kultūros ministerijai. Su Ričardu Šileika parašėm nemeluotai entuziastingas rekomendacijas (dauguma eilėraščių išties stiprūs, unikaliu balsu parašyti), net pavadinimą buvom parinkę pagal vieną eilėraštį – Žygdarbis (AAJ buvo aprobavęs), bet... paramos negauta. Ir tyla. Dabar taip gailiuos, kad nepasidariau to rankraščio kopijos, tik įspūdis liko. Kai kurie eilėraščiai tikrai buvo jėgingi, nenusileidžiantys kai kuriems kad ir to paties Stankevičiaus. Kas čia? Likimas: kol gyvas – paraštėj, kai mirsi – kaip jau išeis. Paskutinio sakinio vieton prašosi moralistinė parafrazė (Negi dabar mažiau manančių, kad Rimvydas Stankevičius yra jėga, o, tarkim, koks nors...), bet gal nereikia. Nebuvo, nėra ir nebus tos besiilgimos teisybės (kad ir vertinant literatūrą). Tiesiog: stop.