(677) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį

[Taip ir neradau geriausio šio įrašo struktūros varianto; tebūnie, kaip išėjo.]

Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8 (kas nuotraukos autorius, nenurodyta)

1966-ų Poezijos pavasary buvo pristatyti du nauji vardai. Vladas Šimkus pirmosios knygos link palydėjo Joną Strielkūną, Vytautas Bložė – Bruno Sangį:

Įvairiai bręsta poetai. Vieni, dar žalokais poezijos bandymais apibėrę skaitytojo rankas, skuba stiebtis į aukštį, kiti ilgai ruošiasi, kruopščiai brandindami savo poetinę svajonę, kol jų patirties kompasas parodo kryptį. Prie pastarųjų priklauso Bruno Sangis.
Jis – techniškų mokslų specialistas, su Kauno politechnikos instituto diplomu pasukęs mokslinio darbo kryptimi.
Plataus akiračio ir nemažos erudicijos, kartais lyriškas ir švelnus, kartais niūrokas ir susimąstęs, kartais su vos pastebimu sarkazmu ant lūpų – autorius kiek neįprastas ir įdomus.
Intonacija laisva, tartum improvizuojanti. Nebyloja apie juvelyrinį kruopštumą, bet įtikina autoriaus atvirumu.
Na, bet kelias pradėtas. Tegul jis būna sėkmingas! (p. 109)

Kad atsirastų intrigos – citata iš Broniaus Genzelio straipsnio „Sangizmas ar išėjimas iš savos tautos“, skelbto prieš trejus su viršum metų Lietuvos žiniose:

Stebėdamas, kas vyksta šių dienų Lietuvoje (savęs niekinimas ir siekimas įtikti bet kam), prisimenu jaunystę ir dalyvavimą tuo metu vasaromis organizuotose kūrybinio jaunimo stovyklose. Jose mėgino aktyviai reikštis su pretenzijomis būti poetu asmuo, pasivadinęs Bruno Sangis. Jis bandė įtikinėti, kad tautų egzistencija yra anachronizmas, dėl to jis esą mielai atsisakytų savo lietuviškos pavardės, o dabar jam tenka šį naujadarą vartoti tik poezijoje. Pasak šio veikėjo, ateityje visi žmonės kalbės viena kalba (greičiausiai tai bus anglų, nes rusų per mažai išplitusi) ir jis save laikąs „pasaulio piliečiu“. Tuometinei valdžiai toks asmuo taip pat neįtiko, nes jam sąvoka „tarybinis žmogus“ buvo per siaura. Jo postringavimai klausytojams kėlė juoką, sunkiai jam sekėsi spausdinti savo traktatus, nors vienas kitas eilėraštis, kritikų vertintas kaip grafomaniškas, pasirodydavo literatūrinėje spaudoje. Vėliau jis išnyko iš horizonto. [...]
Tautinio Atgimimo metais atsitiktinai sutikau Bruno Sangis. „Anksčiau ar vėliau suvoksite savo judėjimo beprasmiškumą. Suprasite, kad tautos yra anachronizmas“, – šaipėsi jis iš mūsų Sąjūdžio, pats laikėsi nuošalyje nuo vykstančių įvykių. Vėliau apie jį nieko negirdėjau ir būčiau pamiršęs, jeigu ne naujieji ideologai „pasaulio piliečiai“.

Pirmiausia reikia pasakyt, kad Bruno Sangis – 1935-02-08 Marijampolėj gimusio Bruno Jono Snarskio slapyvardis. 1967-ais išėjo jo pirmas ir vienintelis eilėraščių rinkinys Kryptys[1]. Po to būta publikacijų periodikoj, paskutinė mano užfiksuota – 1990-ų Poezijos pavasary (įsiminė „Baladė apie XX amžių“ – konkrečiai, apie salietrą). 1969-ais apgynė disertaciją Statybinių konstrukcijų laikančiosios galios atsargų teorijos pagrindai; dirbo KTU Architektūros ir statybos institute; yra dėstęs aukštąją matematiką KMI būsimiesiems biofizikams.
Įtarpas iš jo eilėraščio „Ką aš pasakyčiau vaikams, jeigu būčiau aritmetikos mokytojas“:

... matematikos mokytojai nuolat turi stengtis, kad ko nors nepasakytų ne visai taip,
užtat jie, pamatysit, kokie nuobodūs.)
Aš norėčiau jums papasakot apie vieną dalyką, kurį vadina „tolydumu“.
Vos tik vaikas paauga, mes jį išmokom galvot tolydžiai:
„kiekvienam epsilon, didesniam už nulį, galima surasti tokį delta, didesnį už nulį, kad...“
Jūs to delta-epsilon kalbos dabar nesuprasit,
bet ji reiškia, vaikai, štai ką:
jeigu kas nors vienas pasikeičia nedaug,
tai ir visa kita pasikeičia nedaug. (PP, 1966, p. 109–110)

Kad B.S. – ne grafomanas, kaip įsivaizduoja prof. Genzelis, tas tai tikrai. Beje, apie jo Kryptis įžvalgiai yra parašęs Darius Pocevičius – „Modernus poezijos statybininkas“. Atkreipęs dėmesį į eilėraščių šnekamąją intonaciją, vaizdyno konkretumą. Kaip patvirtinimas – „Iš laiškų žinančiai daugiau“:

Arūne, neieškok čia daug prasmės, metaforų ir alegorijų, –
jų galima surast, kaip galima surast nereikalingų rimų,
bet to nereikia, nes ne tam dėlioju tuos vaizdus,
ir, negalvodamas apie vaizdus, –
                                                      vaizdus fiksuoja fotoaparatas.
Norėčiau tau parodyt daiktiškumą: tą minėtą jau metalą,
kad jis truputį blizgantis ir balkšvas,
ir daiktišką judėjimą, kada ranka nuspaudžia rankenėlę
ir užveda spyruoklę. (Nemunas, 1969, nr. 7, p. 8)

Neturiu žalio supratimo, kiek iš viso yra parašęs Bruno Sangis. Bet jei išeitų jo poezijos rinktinė, tikrai nusipirkčiau ir perskaityčiau. Yra jo eilėraščiuos kažko, ką galima būtų pavadint tikra.
-----------------------------------
[1] Rinkinys turėjo vadintis 28 eilėraščiai. Jei tikėsim tuo, ką Jurgis Kunčinas 1999-ais prisiminė:

Buvo kitados toks lietuvių poetas Bruno Sangis. Jis prinoko pirmajai knygelei, gavo visus leidimus ir parašus. Bruno Sangis nutarė savo kūrybą pavadinti Trisdešimt devyni eilėraščiai. (O gal 48, sunku dabar prisimint.) Tada poetui pasakė: klausyk, o jeigu glavlitas kokio nepraleis? Br. Sangis atsakė: tuomet vadinsis Trisdešimt aštuoni. Arba 47. Ne, papurtė galvą leidykla: taip negalima. Tuomet, nusileido Br. Sangis, vadinsis tiesiog Eilėraščiai. Ir taip negerai, ėmė dejuoti redaktoriai civilinėmis uniformomis, neerzink tu mūsų! (Šiaurės Atėnai, 1999-05-29, p. 12)

Kas galėtų patvirtint ar paneigt? – Krypčių redaktorė Aušra Sluckaitė-Jurašienė. Bet negi rašysi laišką.

[dar žr. įrašo priedurą]