Iki šiol apie juos tebuvau viena ausim girdėjęs. Šįmet girdėjau abiem ir net mačiau.
Tikrai gerai sukaltas festivalis. Skirtas trumpajai prozai (short, net short short; plepumo stabdys – labai į gera) – bene vienintelis likęs. Apie Klaipėdoj porą dešimtmečių rengtą „Novelės rudenį“ jau keletą metų nieko nebeteko girdėt (žr.: novelės ruduo – nieko; regis, liko tik konkursas).
Ką turiu galvoj, apibūdindamas festivalį kaip gerai sukaltą?
(a) sąlygos (griežtos): pagrindinių skaitymų (dveji, ketvirtadienį ir penktadienį) kūrinio apimtis – ne ilgiau kaip 6–7 min. arba 3–4 mašinraščio puslapiai; naktinių skaitymų (penktadienį) – iki 3 min. (~ 2 p.).O šiaip, ramiai svarstant, joks festivalis nelemia literatūros raidos. Įvyksta; gražu/nelabai/nieko; ir baigias. Todėl kaip svarbiausią dalyką reikia užfiksuot: jau yra internete (penktadienį buvo pristatyti) „Gyvenimo stebėtojo užrašai“ – sukaupti periodinėj spaudoj buvę Jurgio Kunčino tekstai ir tekstai apie jį (knygų nėr; bent kol kas). – Kas prisimena Jurgį Kunčiną, tas pamini ir jo unikalią atmintį. Ir ta unikali atmintis atsispindėdavo jo įvairiausiuos tekstuos. Kol kas vad. visatekstės paieškos toj tekstų sankaupoj negalima pasitelkt, bet kai paklausiau, ar bus galima, buvo atsakyta: bus. – Jurgis Kunčinas, kaip dingusio pasaulio enciklopedininkas, DPE autorius, kurį mėgino papildyt Gintaras Beresnevičius, pavyzdžiui, – estetinės vertybės svarbu, bet ir kitos – nė kiek ne mažiau.
(b) dalyviai: iš 11 festivalio dalyvių (Herkaus Kunčiaus nebuvo), tik trys, griežtai sprendžiant, pasirodė esą įkritę ar įsiprašę ne į savo roges; laaabai geras santykis, turint galvoj visą kontekstą. (Išryškėjo Paulinos Eglės Pukytės tekstų savitumas: tarp pasakojamojo pobūdžio tekstų, jos – sakomojo pobūdžio; jinai pati sau buvo kontekstas.)
– Ačiū už tas dvi dienas Alytuj Giedrei Bulgakovienei, viešosios Jurgio Kunčino bibliotekos direktorei, – ot moka žmogus prikibt, prikibt ir nebepaleist :)
– ką blogesnio facebookėj prikomentavot?
AtsakytiPanaikintiNieko įdomaus fb, Gasiliūne, nusiramink.
AtsakytiPanaikintiAčiū, Donata.
PanaikintiNežinau, ar norėčiau sutikti, kad joks festivalis nelemia literatūros raidos. O kas ją lemia? Nedaug esu buvus, bet man atrodo, kad gyvas rašytojų susitikimas, skaitymas garsiai, tarpusavio kalbos, juokai, komentarai ir t.t. vis dėlto turi padaryti kažkokią, gal ir nedidelę, bet vis dėlto įtaką rašytojams, klausytojams, organizatoriams, leidėjams, kritikams ir t.t., o jie visi ir lemia tą raidą, non? Pukytė
AtsakytiPanaikintiFestivaliai lemt, manau, tikrai nelemia, o įtakos turi, bet ta nedidelė. Leidėjai šia prasme daug labiau lemia (bet ar buvo festivaly bent vienas leidėjas?); ir iš esmės: arba išleidžia tavo knygą, arba ne; arba jos sklaida rūpinas, arba ne; kritikai? sovietmečiu – o taip; dabar – laaabai mažai. – Bet gal apskritai netikusį posakį pavartojau – raidą lemia; per stiprus tas lemia ar nelemia.
PanaikintiŠtai, pavyzdžiui, parašiau fb komentarą, kad siūlau kitame festivalyje įsteigti prizą "už originalų moters paveikslą", nes šiuokart jis buvo labai jau ribotas, tai manau, kad daug kas užpyko, daugiau niekur nebekvies, nugrimsiu į užmarštį, ir tuo būdu statistika vis tiek kažkiek pasikeis :) P.
AtsakytiPanaikinti(1) Tik ramiai, nei Tu nugrimsi, nei ką, – plaukt moki, jei ne ten, tai kitur išnersi :)
Panaikinti(2) Labai sveikintina iniciatyva; tarkim, AAJ per PDR teikia savo prizą, galėtų būt per „Imbiero vakarus“ PEP prizas; steigėjas pats ir nusprendžia, kas jo vertas. O jei kas supyko, tai juk ne Tavo, o jų bėda.