D[raug]ui P. B-ui [noris skaityt: Peliksui Bugailiškiui, bet greičiausiai tatai tik inercija?]. Tamstos „Sodžiaus dainius“ paprastas kaimietis grafomanas, niekuo neinteresingas eiliadirbis, taigi „At.“ neturime jam vietos. Patarkite jam mesti eiles rašius. (Ateitis, 1918, nr. 12, p. 352)
 |
| nuotrauka iš lt.wikipedijos |
“Leiskit į tėvynę” [...] nėra visai originalus dalykėlis, tik vienos lenkiškos dainelės parafrazė. Ta lenkiškoji dainelė skamba taip:O apie pačią dainelę tepriduriama, esą tų laikų (spėtina: XIX ir XX amžių sąvartos) kunigija ją labai mėgdavusi dainuot, ypač dėl labai gražios melodijos. — Nori nenori ima kilt klausimai: kunigai dainuodavo tik dėl melodijos? o žodžiai? kada ši daina atsiradusi, kokiu keliu atėjo ligi Lietuvos kunigų ausų?
Dajciež mi Wolynia,
Mily dajcie dym –
Ja wam z nad Horynia
Piękny przyslę rym
I, nim blysnie dzionek,
Tęskną piosnkę dam –
Ja wam jak skowronek
będę spiewal tam.
Tu mej piersi ciasno,
Nią zalega mrok.
Dajcie gniazdko wlasne –
Smielej spoirzy wzrok;
Gdy rodzinnego drzewa
zawtoruje szum,
Serce me zaspiewa
Notę tęsknych dum.
(Toliau nebeatsimenu, o gal daugiau ir nebebuvo žodžių). (p. 275)
Pamiętam też fragment piosenki ze szkoły z Wołynia, której uczył mnie kierownik szkoły w Oszczowie pan Jan Zienkiewicz:Spėtina, prieš karą Volynėj ši daina dainuota ne tik / ne tiek dėl gražios melodijos? — Būtų labai įdomu išsiaiškint, kas tai per daina: kada, kokiom aplinkybėm sukurta, kaip plito, – bet tai ne mano jėgom.
“Dajcie mi Wołynia miły, dajcie, dym,
Ja wam z nad Horynia tęskny prześlę rym.
I nim błyśnie dzionek, nową piosnkę dam,
Ja wam jak skowronek będę śpiewać tam.
Tu mej piersi ciasno, zalega ją mrok,
Dajcie gniazdo własne, śmielej spojrzy wzrok.
A miłego drzewa, gdy za wtórzy szum,
Serce me wyśpiewa strofę tęsknych dum”. (p. 38)
Buvę tai Žemaičiuose, Veviržėnuose, per kuriuos ten atlaidus. Buvęs ten ir kun. Šnapštys (nebeatsimenu, ar jis buvo ten vikaru, ar vien į talką buvo atvažiavęs). Žinoma, dainuota, kaip paprastai. Dainuota ir anoji “Dajciež mi wolynia”. Kažkuris svečias pareiškęs norą, kad Margalis tą dainą atkurtų lietuviškai. Margalis sutikęs, išėjęs į kitą kambarį, užsirūkęs, pavaikščiojęs kiek laiko ir netrukus atsinešęs baigtą “Leiskit į tėvynę”. Ir ėmė kunigai bei klierikai tą dainelę dainuoti po visą Lietuvą. (ibid.)Perskaitęs pagalvojau: reikia paieškot pirmosios šios dainos publikacijos. Gal kur periodikoj buvo ir anksčiau, bet tikrai yra 1907-ais Kaune išleistam Margalio eilių rinkiny Volungė ir vieversėlis, p. 145–146: pats autorius nurodęs paantraštėj, kad tai ne jo sukurta daina: (Imituota), o pabaigoj pažymėjęs vietą ir laiką: Alšvangen 1903. — Kur tas Alšvangenas, nepavyko išsiaiškint, bet tikrai vargu ar Žemaičiuos.
Šiaip ar taip, “Leiskit į tėvynę” yra lenkiškos dainos vertimas. Kaip retkarčiais koncertuose atliekamas kūrinys, šis vertimas pateisintinas. Bet visų mielos ir nuolat kartojamos dainos rolei šis vertimas netinka. Tokio turinio dainos mums labai reikia, tad vertimo vieton reiktų maždaug tokio pat turinio originalaus ir teksto ir melodijos.(Deja, širdis l. didelė konservatorė, jei jau jai kas tiko pritiko, proto argumentai to tikrai nepakeis. Kaip ir kitu atveju: „Kas esi tu? – Lietuvytis. / Tavo ženklas? – Baltas vytis“ – na ir kas, kad Dambrauskas-Jakštas rašydamas galvoj turėjo lenkišką pavyzdį?)
Tėvynės ilgesio temomis mūsų poetai nuo 1944 metų vidurio daug popierio prirašė. Ir kad nors vienas lapelis to prirašyto popierio pataikytų į žmonių širdis taip, kaip pataikė Margalio vertimas, tai jau galėtume sakyti, kad tremties poezija tikslo pasiekė.
Ir su geru tekstu kuris mūsų kompozitorius su tautiniu motyvu galėtų iš žmonių širdžių išstumti seną lenkišką romansą?
Rodos, tai menkniekiai, bet jų labiau reikia ir už įmantrias balades bei poemas ir už simfonijas.
Lietuviai – vyrai nekaršti,(Kad būtų smagiau, dar ir coll. Augustiną V. įpainiojau.) Pradžioj pakaitaliojom balses: Lomokas, Lomakas, Lamukas – nieko. Kryptis paaiškėjo palyginus Raštuos esantį tekstą su pirmuoju poemos leidimu (1920). Jakštas (prel. Aleksandras Dambrauskas, pasirašinėjęs kaip Adomas Jakštas) ten – Pakštas. Vadinas, prototipus Maironis slėpdavo keisdamas ne balses, o priebalses? Ir pirmas šūvis – Lamokas ← Labokas – buvo taiklus. Beveik neabejotina, kad poemoj minimas kan. Jonas Juozapas Labokas (*1856 Pažvelsy, †1921 Vilniuj, palaidotas Rasose, kapas šalia dr. Basanavičiaus), kalbamu laiku buvęs Šv. Onos klebonu Vilniuj. Knygnešys, teologijos mgr., Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, klebonavęs įv. parapijose, pasakęs keletą garsių pamokslų lietuviškai ir už tai vyresnybės kuriam laikui buvęs pastumtas toliau nuo Lietuvos, be kitų kalbų, mokėjęs prancūziškai ir vokiškai.
Ne taip, kaip lenkai ar kiti;
Tačiau ir tie sujudo veikę;
O kas dėl partijų, srovių,
Tai pasirodė, jogei jų
Daugiau mes turim, negu reikia.
Nusistovėję kunigai
Jau rodos santaikos draugai,
Ir tie karščiavos susirinkę:
Lamokas, Jakštas, daug kitų
Prie kompromisų nelemtų
Griežtai apsiskelbė, nelinkę.
Lamokas, Belgus ir kitus
Aplankęs užsienio kraštus,
Fereinus vokiečių pažinęs,
Įrodė pamatais giliais,
Kad su pirmeiviais atkakliais
Ten kaujas srovės religinės.
Nes kur tik tie nagus įleis,
Bežiūrint, bedievystę skleis,
Net suvartotojų draugijoj!
Todėl tai tikinčių kraštuos,
Ar jie tau pirks ką, ar parduos,
Visur jų katalikai bijo.
Ant to net Jakštas gan staigus,
Šikštai kramtydamas nagus,
Pakėlė galvą... bet tylėjo!
Tik kraipė lupą prašmatniai,
Mat jo europiški dėsniai
Į klausimą plačiau žiūrėjo.
Jisai, kaip kritikas garsus
Ir kaip philologas drąsus,
Visur reformų reikalavo;
Tačiau pirmeiviškos rūgšties
Nemėgo iš gilios širdies
Ir ją su tulžia kritikavo.
(Raštai, t. II, 1926, p. 223–224)
Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant.Ir surašo Jurgelionis savo propozijas pirmiausia dėl lietuviškųjų žodžių, po to dėl skolinių rašybos. Tie dalykai kalbos istorikams įdomiausi. Tepasakytina, kad KlJ-nis buvo Kazimiero Jauniaus sekėjas, Kazimiero Būgos geras draugas, į Joną Jablonskį skersakiavęs, žr., pvz., jo surašytą Rygiškių Jono Sintaksės recenziją – galima tart, triuškinančią (Laisvoji mintis, nr. 23, 1912-01, p. 543–546; persispausdino ją Dambrauskas-Jakštas savo Draugijoj, nr. 69, 1912-09, p. 59–68, įžangos žody tardamas, esą „autorius [t.y. Jablonskis] tą savo veikalą [t.y. Lietuvių kalbos sintaksę] daro filologiškuoju koranu“; nepatiko ir kun. D-kui primygtiniai Jablonskio nurodymai, kaip reikia lietuviškai rašyt).
Neturime vienodos rašybos. Šiandien beveik kiekvienas apšviestas lietuvis rašo savotiškai. Vieno kurio rašytojo vienoj kurioj kningutēje šie savotiškumai nieko bloga nedaro. Bet enciklopedią rengiant, visi savotiškumai suvienodintini: negalima, kad vienas veikalas turētų keletą rašybų. Taip jau labai yra geistina, kad enciklopedioj rašyba būtų tinkamiausioji.
Idant šis dalykas įvyktų, rodos, geriausia bus visiems rašytojams iškalno aptarus visi rašybos klausimai, sulig kurių esama skirtumų.
Żemiaus propozicių formoje surašau kelioliką tokių apsvarstytinų ir nutartinų klausimų.
Visų enciklopedios bendradarbių ir visų lietuvių rašytojų bei kalbininkų labai prašau suteikti šiems klausimams kadir trumpai pamatuotus atsakymus. Tuo bus daug padēta ne tik enciklopedios, bet gal ir apskritai lietuvių rašybos vienodumui atsiekti.
Atsakymus (arba geriausia tą patį klausimų surašą su pastabomis) prašau siųsti šiuo adresu: A. Olszewski, Enciklopedios skyrius, 3252 So. Halsted str., Chicago, Ill., U.S. of A.
Šitą 1911-ų birželį parengtą surašą Kleofas Jurgelionis paskelbė viešai (Lietuva, 1911-07-14, nr. 28, p. 5–6; epavelde.lt nėra) ir išsiuntinėjo potencialiems Enciklopedijos svarbiesiems bendradarbiams – skyrininkas. Tikrai – kun. Aleksandrui Dambrauskui ir dr. Basanavičiui.V A R D Ų R A Š Y M A S.
taip būt atrodęs pirmosios enciklopedijos lietuvių kalba puslapis
ŻMONIŲ VARDAI.
§ 31. Rašyti Geksli ar Gioksli vietoje Huxley yra didelis barbariškumas. Europoje niekas neżino vardo Geksli, tēra żinomas Huxley. Dar galētume teisinties temoką parašyti Geksli, jaigu būtume pasilaikę mums teiktąją „grażdanką“. Bet iškovojus ir vartojant latiniškasias raides, tokių pasiteisinimų nebegali būti. Formališkai, latiniškųjų raidżių vartojimu, prigulēdami prie vakarų Europos kulturos, jos żmonių vardus privalome rašyti be iškraipymų. Taigi rašytina: Byron (ne Bairon), Brooks (ne Bruks), Clairville (ne Klervil ar Klervy), Dembiński, Dickens, Fourier, Hugo, Hume, Huxley, Hegel, Huygens, Huyghens, James, Kant, Leibnitz, Lotze, Mill, Nietzsche, Rousseau, Ruskin, Shakspere (ar senovišku būdu Shakespeare), Shaftesbury, Spencer, Voltaire, Whitney, Whitman.
Saviškai galētume rašyti tik įsigyvenusius pas mus vardus: Jezus, Kalvinas, Luteris.
§ 32. Vardus galime linksniuoti. Vardinį [vardininką] reiktų palikti gryną, gimtinį [kilmininką] ir kitus linksnius rašyti su apostrofu: Clairville’o, Hume’o, Huxley’o, Hegel’io (ar gal geriaus Hegel’o, nes jai vardinį rašydami Hegel suprasime l esant minkštu, tai ir kituose linksniuose taip pat galime suprasti. Angliškieji vardai labai dażnai galinį l turi kietą, tad jų visai nebegalima linksniuoti kaip y-kamienių; Hill, gimtin. tegalētų būt Hill’o).
Kaikuriuos vardus, użsibaigiančius santara, galima būtų linksniuoti ir nevartojant apostrofo: Kant, Kanto, Kantui.
Graikiškųjų bei latiniškųjų vardų vardinis reiktų rašyti su savo galūne, pridētina prie kamieno; taipjau pasielgtina su kitais linksniais. Graik. galūnēs -es geriausia bus nemainius: Achilles, Orestes, gimtin. Achiliaus, Oresto. (Žr. taipgi § 30.) Paris, gimtin. linksnis reiktų rašyti Pariso (vietoj Parido).
§ 33. Vardai iš kalbų nevartojusių ar nevartojančių latiniškojo alfabeto tegali būt transkribuojami; todēl rašome: Derviš Paša, Abdul-Hamid, Abdur-Rahman, Kuroki.
Graikiškus vardus transkribuojant nēra reikalo aklai sekti latiniškų transkripcių, tad ne Sophocles, bet Sofokles, raidē raidēn, kaip graikų buvo rašoma. / [...]
Jaigu kurs vardas daugiaus żinomas latinizuotoj formoj, tokioj galima būtų ir rašyti: Ajax, Diogenes Laertius.
Rūsiški vardai taipjau raidē raidēn transkribuotini. Rūsų taip vadinamąjį „kietąjį“ ‘i mums reiktų rašyti i, nes mūsiškis i, o ne y fonetiškai yra artesnis prie slavų vidutinio, vidurinio i ([išnašas įterpiu tekstan] żr. Kl. Jurgelionis, Panemunēlio Tarmēs Fonetika). Rūsiškų pavardžių galūnę ii (i su taip vadinamu i trumpuoju, kratkoje) geriausia būtų rašyti y: tas garsas yra artesnis fonetiškai (anot K. Jauniaus, mūsų y esąs pasidaręs iš ij) ir taip rašant bus atskiriama rūsų pavardēs nuo lenkų: Sokolovsky ir Sokołowski.
MIESTŲ VARDAI.
§ 34. Su miestų vardais reikia taip pat elgties, kaip su żmonių vardais. Vadinas, rašytina: Antwerp, Athenai (bet Athens, Amerikoj, Georgia valst.), Bombay, Boulogne, Chicago, Genoa, Gratz, Hong Kong, Kalkutta, Rouen, Smyrna, Syrakuzai (bet Syracuse, Amerikoj, New Yorko valst.), Troia, Warszawa, Zuerich.
Kaip padaryti su Paryżiu? Taip sakyti ir rašyti labai įpratome. Niekas pas mus dar nēra bandęs rašyti Paris. Gal tad Paryżių paliktume.
Roma—taip galētume sakyti, kalbēdami apie senovēs Romą, o Rymas—kalbēdami apie katalikiškąjį Rymą, apie Rymo katalikus (žr. Maironio eiles: “Tu rykštē Augščiausio”, jam Leonas tarē, / “Tai plakk! Bet tą Romą, ką piktą jums darė! / Plakk Romą Cezarų dienos! / Bet Romoje Rymą jau naują regēsi.” Pavasario Balsai, “Roma”).
ŻEMIŲ, VALSTIJŲ IR KITI GEOGRAFIŠKIEJI VARDAI.
§ 35. Sulig šių vardų kulturinēs tautos pasielgia trejopai: vienus (daugumą) użlaiko originalinēj (ar jai artimoj) išvaizdoj, kitus turi graikiškus ar latiniškus, trečius verčia savo kalbon ar kaip-nors perkeičia, kad būtų kalbos dvasiai artesni.
Galime ir męs taip daryti: 1° Italią vadinti Italia, 2° Aigyptą vadinti Aigyptu (ne Kami ar Khami), 3° Vokietiją vadinti Vokietija (ne Deutschland’u ar Germania), Belgią—Belgia (ne Belgique ar Belgium).
Su pirmosios ir antrosios rųšies vardais reiktų elgties taip, kaip su żmonių bei miestų vardais. Sulig trečios rųšies—reiktų vienodai apkitas daryti ir vienodai bei teisingai versti.
Lenkiją visi vienaip vadiname Lenkija. Ne taip yra su Rossia—sakome bei rašome: Maskolija, Gudija, Rusija, Rosija, Rossia.—Mokslo ir oficiališkoj kalboj, rodos, atmestini yra pirmas ir antrasai vardai: jie gimę iš pravardżiavimo. Iš trijų paskutiniųjų reikia priimti kurs-nors vienas. Europoj daugiaus żinoma forma Russia (Russland, Russia, Russie), pačių rūsų kraštas vadinama Rossïa. Kurią formą priimti, tai vien nutarimo dalykas, nes apie teisingumą kalbos negali būti. (Originalinē norvergiškoji vardo išvaizda yra Rods ar Ross, slavų vartojime Ruś, žr. Thomsen, Relations between Ancient Russia and Scandinavia; Abel, Slavic and Latin.). Tik ar tą ar kitą formą priimtume, nei vienoj nepridērtų vartoti lietuviškos galūnēs -ija: Rossia ir Russia turi latiniškąją galūnę -ia (žr. § 19 [Latin. galūnē -ia. Išmintinga būtų, jaigu ją rašytume be joto, t. y., ne taip, kaip kad, iš rūsų “šviesą” imdami, esame pripratę. Rašyti -ia reiktų dēl šių prieżasčių: 1° kad atskyrus -ia nuo mūsų galūnių -ija, -ja, kurios turi visiškai kitokią prasmę, negu latiniškoji, 2° kad taip rašo visos kulturinēs tautos, 3° kad taip rašant pasidaro didelē ir laiko ir vietos ekonomia. Paveizdan, išmetus visur panašiuose atsitikimuose jotas, mūsų enciklopedioj susitaupytų kokie 10 puslapių, kurie juk galima paskirti naudingesniam negu jotai dalykui.—Kaip -ia, taipjau rašytina -io be joto. Labai jau użsimetant żymėti šiek tiek skirtą ištarmę, galima būtų rašyti i su dvejais spuogučiais: -ïa, -ïo. (Visgi tas apsunkintų spaudą.)] Rossia tera latinizuota forma iš Ruś, Ross+ia, kaip varduose Germania, Gallia ir p. (żr. Abel, Slavic and Latin). Šitai żinant, gal tinkamiausia bus rašius Rossia.
Kaip rašyti Francią? Europišku būdu rašyti ir vadinti France męs gal nesugebēsime. Frankonia būtų anachronizmas. Dēlto gal geriausia bus pasilaikius iš rūsų bei lenkų paimtieji vardai: Francia (ne Francija)—kraštui, francūzai—tautai (żr. taipgi: Draugija, N45, 83 psl.).
Taipgi pasiliktina kiti ne “iš pirmųjų rankų” priimtieji pas mus vardai: Anglia, Belgia, Brazilia, Dania, Japonia, Škotia, Švedia, Vengria ir k.
Saviškai galētume vadinti Airiją, Chiniją, Kuršą, Suomiją ir k.
Canada, Columbia, Cuba—galime rašyti: Kanada, Kolumbia, Kuba.
§ 36. The United States of America Vilniaus rašytojų yra verčiama Jungtiniai Amerikos Valsčiai. Toks vertimas yra neteisingas. Atgal anglų kalbon išvertus, būtų: The Joined Communities of America, nes jungti yra join (join, jungere, jungti), o valsčius yra communa, angl. community. Vieną kurį Amerikos state’ą, dażnai użimantį didesnį plotą negu visa Francia, keista vadinti valsčium: jau pats tas “valsčius” susideda iš daugybės valsčių. Żodį state (ypač, kada juo suprantama State of America) lietuvių kalbon tinkamiausia yra versti żodżiu valstija (etim. valsčių krūva) ; united tegali būt verčiama żodżiu suvienytas (unus, oinus, ain, vienas). Dēlto The United States of America lietuvių kalboj turētų būt: Suvienytosios Amerikos Valstijos.—Tik The Confederate States of America rasi galētų būt išversta: Jungtinēs Amerikos Valstijos (visgi ne Valsčiai). Tiedu vardu Amerikos historioj juk yra labai skirtinu!
§ 37. Cabo de Boa Esperanca, Cape Verde. Portugal. cabo, franc. cape yra gimę iš latin. caput, “galva, viršūnē, galūnē”. Cabo ar cape yra žemēs išsišovimas į mares; galima būtų jį ir vadinti išsišovimu, bet patogiaus ir gal geriaus bus davus artesnį vertimą ir pavadinus “galūnē”. Tad Cabo de Boa Esperanca būtų Gerosios Vilties Galūnē, o Cape Verde—Żalioji Galūnē.
§ 38. Frobisher Strait—Frobishero Angštuma. Taip jau: Vancouvero Sala, Van Diemeno Żemē, Augštoji Żemē (Terre Haute). Tierra dél Fuego reiktų versti Ugnies arba Ugningoji Żemē, bet ne Ugninē.
§ 39. Sekant kitas tautas, negalima versti vardų: Newfoundland, New Jorsey, New York, New Hampshire, Porto Rico, Rio de Janeiro, Rio de La Plata ir p.
Dėdami „Ateitin“ šį straipsnį, darome pradžią moksliškai jaunuomenės diskusijai apie musų rašybos klausimus. Musų filologai tame dalyke visai ikšiol neatsižiurėdavo į moksleivius: mat jiems rodės, kad moksleivija nieko neišmananti rašybos klausimuose ir todėl ji turi aklai, be kritikos pasiduoti musų „filologų“ autoritatiškiems nutarimams ir priimti su priderama padėka visus jų pramanytuosius naujus raštženklius ir raidžių uodegėles. Tame gi pastarame dalyke musų naujausieji filologai tiesiog „išėjo iš krašto“. Nesupratę kaip reikiant Jauniaus rašybos teorijų, išrastų fonetiškai musų kalbos fotografijai, turinčiai savo reikšmę vien mokslo srityje, jie užsimanė daugumą Jauniaus uodegaičių įvesti ir papraston rašybon. Na ir pasidarė musų rašyba tikras marginys, apmestas ženkleliais iš viršaus, ataustas uodegėlėmis iš apačios. Ypač pasisekė dviem balsam: i ir u, jiem abiem paskirta net po tris raštženklius: i, y, į ir u, ū, ų.Ir paskutinė, apibendrinamoji išnaša:
Na, moksleiviai, laužykit dabar galvą, kame ir katras iš tų trijų raštženklių tinka. Jųs rugojat ant vieno rusiško ѣ, dabar pasidžiaugkit, lietuvių rašyboj turėsit bent ketveriopą ѣ: y ir į, ū ir ų. Jei nuo rusų pedagogų gaunat dažnai po vienutę dėl vieno ѣ, tai suskaitykit, kiek gausit vienučių nuo lietuvių kalbos mokytojų dėl nemokėjimo padėti tinkamoj vietoj y ir į, ū ir ų. O kad to nemokėsite, tai nėra abejonės, nes ir patįs gerb. „filologai“ nemoka jų atskirti, nežino ar reik rašyti: motyna ar motina, Vilniuje ar Vilniūje, akįs ar akys ir tt. nuolat svyruliuoja mainydami savo pažvalgas. Tas jų svyruliavimas ir privertė nevieną redakciją bandyti „savomis kojomis“ vaikščioti. Tam tikslui sumanyta įvesti musų rašybon tuli apiprastinimai. Išmesta ilgasis ū, panaikinta daugelyje vietų nereikalingos uodegaitės. P. Čiurlionienė savo paskaitoje Mokslo Dr. Susirinkime, pasirinkus garbingą rolę kalbos ir rašybos apgynėjos, užsipuolė ant „Draugijos“, išdrįsusios padaryti žingsnį prie rašybos apiprastinimo. Anot musų pedagogės lietuvių kalbai ir rašybai grąsąs pavojus, kurį prašalinti tegalinti vien Mokslo Draugija. Na, Dieve jai padėk tame darbe! — Tegul ji senutė sveika dirba. Bet mes jaunieji norime savo „kojomis vaikščioti“. Todėl nei p. Rygiškių Jono neklaidingu rašybos popiežium, nei „Lietuvių Tautos“ tikra rašybos evangelija pripažinti negalim. „Ateitis“ kaipo organas, paskirtas ateities dalykams svarstyti, negali pasiviškai žiurėti ir į musų nenusistovėjusią dabartinę rašybą, juo labiau, kad rašybos klausimai daugiausia moksleiviją paliečia. Lengvesnė rašyba lengvina moksleiviams mokymos darbą, sunkesnė—tą darbą apsunkina. Deja, kitur filologams besistengiant rašybą apiprastinti, ją prieinamesne padaryti, musų kalbos žinovai tarsi susitarę ikšiol vien tik sunkino jos rašybą, išrasdami kaskart naujas išimtis, apdovanodami mus vis naujomis raidžių uodegaitėmis ir tt. Visa tai mus jaunuosius ir priverčia žvilgterėti kritiškai į musų ikšiolinę rašybą ir tarti tame klausime savo žodį.
Tą pirmutinį musų žodį skaitytojas ras trumpuose prierašuose prie žemiaus dedamojo p. Kl. Jurgelionies straipsnio.
Taigi, kaip matote skaitytojai, rašybos klausimuose „Ateities“ redakcijos nuomonės daugelyje dalykų visai sutinka su nuomonėmis p. Kl. Jurgelionies, „Laisvosios Minties“ šalininko ir todėl musų idėjinio priešininko. Ir kaip p. Kl. Jurgelionis laisvamaniškos jaunuomenės atstovas nepabijojo priimti tulų „k l e r i k a l i n ė s“ „Draugijos“ nurodymų rašybos klausimuose, taip ir mums katalikiškai moksleivijai nėra ko bijoti viešai išreikšti p. Jurgelioniui savo pritarimą.Kaunas (Draugija su priedu Ateitis buvo leidžiama Kaune) pritaria Chicagai dėl rašybos, o Vilnius (t.y. prie LMD susibūrusi komisija Lietuvos skyriui enciklopedijoje rengti: galva dr. JB-čius, nariai Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis ir Domas Šidlauskas)? Vilnius įsitikinęs, kad reikia rašyt taip, kaip rašoma Vilniuje. KlJ-nis mėgina ginčytis (iš jo laiško JB-čiui 1911-11-03):
Keistoka išrodo, kad Tamstos taip spiriatės dėl rašybos. Sakote reikia vartoti “Vilniaus laikraščių” rašybą. Bet-gi Vilniuje yra keli laikraščiai ir visi rašyba skirias, ir dar taip svyruoja, kaip pirmos klasės mokiniai. O be to, rašybos ir kalbos dalykuose iš Vilniaus kuomažiausia eina šviesos. Tai tik patįs vilniečiai save orakulais gali manyti, apjakę, – tiesą sakykim, – savo zaściankowym patryotyzmem.) Juk Vilniuje iki šiol dar nepagaminta nei mažiausio rimto raštelio, gvildenančio mūsų kalbą. Šituo atžvilgiu daug svarbesni yra Peterburgas, Krakow’as, Leipzig’as, Vienna, Paryžius. Europos akyse (ypač Viennos ir Krakow’o profesorių akyse) Vilniuje (liet. laikraščiuose) yra atliekamos didžiausios su mūsų kalba barbarios.Į tokius „pasvarstymus“ dr. JB-čius reaguoja irgi nelabai šaltai; jo 1911-11-21/12-04 rašyto atsakymo KlJ-niui pradžia:
Žinoma, kas dėl manęs, aš mieliai noriu klausyties Tamstų nuomonės, bet negaliu irgi užsikimšti ausų, girdėdamas, ką sako giliausi kalbų apskritai ir liet. kalbos skyriumai žinovai, pripažintieji sviete profesoriai (pvzd. prof. Rozwadowski, prof. Zubaty).
Manau, kad mums, rengiant Enciklopedią, reiktų rašybos klausimai bendrai aptarti visiems, o nesekti kurio vieno laikraščio manios. (LLTI BR, F2-1043)
G.T.! Tamistos sieksniniam laiškui reikėtų kelių sieksnių atsako, kad vislab paaiškinus. Neturint tačiau laiko tuštiems ginčams, tik tiek galima pasakyti, kad kaip aš, taip ir kiti, kurie prižadėjo enciklopedijoje dalyvauti, jau gana seniai esame išėję iš fermentacijos periodo rašybos dalykuose ir manome reikią apsistoti ant vartojamosios jau ortografijos, nors ji ir netobuliausia. Pas mus Lietuvoje „Vilties“ kalba – sintaksė – ir rašyba kol kas yra skaitoma geriausia – į ją aš ir norėjau nurodyti, Vilniaus laikraščius minėdamas. Tamistos paminėtiejie: Krokavas, Vienna, Paryžius, Leipzigas (sic!) mūsų akyse sintaksėje ir rašyboje yra 0. Geriau būtų, kad ir Tamista, užuot pildžius savo laiškus ginčais, nusileistum iš teorijos aukštybių ir paklausytum kitų, kurie turi taipogi šiokį tokį patyrimą. Tai – pirma; antra, turiu Tamistai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras [Jurgis] Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi. Mūsų akyse to reikalautų enciklopedijos kalba ir patsai turinys, kaip mes esame persiliudiję iš Tamistos atsiųstojo spaudinto laiškelio... Todėlei čion Vilniuje turėtų būt koreguoti raštai, o pati spaudos korektūra galėtų būt pas Jus, Amerikoje, atliekama. (JB, Rinktiniai raštai, 1970, p. 840–841)Toliau laiške Basanavičius papunkčiui išdėsto kitus reikalus; paskutinė pastraipa: „Straipsniai I-jam tomui galės būti tik 1912 m. bėgyje prirengti; II-ajam, kur daug bus apie Lietuvą rašyta, – 1913 metais. Šitą reikia Jums būtinai žinoti, kad nepradėjus spaudos, neturint visų straipsnių spausdinamam tomui.“ — Galima suprast, kad Vilnius visą tekstų rengimą nori perimt į savo rankas; Chicagoj tebūtų atliekami spaudos darbai.
Gerbiamasis Pone: –Kaip reagavo Vilnius į šį apsisprendimą, neradau užrašyta; gal ir niekaip, nes atsirado kitų, rimtesnių bėdų – kilo abejonių dėl enciklopedijos idėjinės nekaltybės: 1912-04-19/05-02 susirinkęs posėdin Vilnius nutaria pareikalaut KlJ-nio pasiaiškinti, ar tik jis vienam kunigui ne per daug prižadėjęs, ar tas negalės kištis kur jam nepriklauso; ar redaktorius garantuojantis, kad enc-ja būsianti „objektyviai moksliška“?
Iš to, kaip pataisyta atsiųstieji straipsniai, mums paaiškėjo šie dalykai:
(1) Didesnė taisymų dalis tai vien gusto klausimas. [LKŽ daikt. gustas reikšmės nurodytos: skonis; noras, ūpas; čia gal: (kalbinė) nuovoka?] Pvzd., tik gustas tenusprendžia, kaip pasakyti: ar “Poseidonas užsiuntė smaką (slibiną)”, ar “Poseidonas užleido smaką (slibiną)”, kaip kad Tamstų taisytojo norima. Pas mus užleidžia kùmelį ant kumelės, todėl męs bevelyjam sakyti užsiuntė. Iš šito ir iš daugelio tokių taisymų intariam taisytoją neturint gusto; bent-gi jų gustas neintaiko mūsų gustui... (Nesinori tikėt, kad ir Būga prisidėjo prie taisymo; jaigu taip, tai, matyt, kad jis kaip pirma neindomavo semantika, taip ir dabar neindomauja, o dalyko nestudijavęs, nedaug ir tenusimano.)
(2) Taisytojai nėra išsiaiškinę daugelio rašybos klausimų; ypač nežino, kaip svetimus vardus rašyti. [...]
(3) Taisytojai lietuvių kalbą išmano gan paviršutiniai, bent-gi daugelio dalykų nėra kaip reikia išsiaiškinę. [...]
(4) Taisytojai, matyt, mėgsta pasičvieryt, ir, kadir prieš visokius kalbos faktus, kiša raštan visa tai, kas tik ant jų beskonės seilės užeina. Vietoj intekmės sumano kažinkokį intakumą (!!!), vietoj “delto” būtinai visur nori rašyt tik “todėl”; [...] vietoj visiems žinomų ir aiškių “šiaurvakarių” sako “vasaros vakarai” ir panašiai. [...]
Taigi dėl visų čia pastebėtų dalykų męs nematome, kad būtų kokia nauda siuntinėti straipsnius taisymui. Žinoma, ir tarp tokių nevykusių taisymų gali pasitaikyt koks dvejetas neblogų sugestijų, bet dėl jų siuntinėti Tamstoms visus rankraščius būtų stačiai neišmintinga, ypač kad rankraščių prisirinks keletas ar net keliolika pūdų; jau dabar turime daugiau kaip du pūdu, o tai dar tik kokia dešimta dalis. [...] (LLTI BR, ibid.)
Projektas paminklo ilgajam Ū.Tekstas pasirašytas: Tadas Ūūūnas; tokio Slapyvardžių sąvade neradau, bet greičiausiai vienas iš daugybės žurnaliuko redaktoriaus Dambrausko-Jakšto. — Kas užrašyta ant paminklo? Sunkoka perskaityt, ypač pabaigą:
Atėjo liudna žinia. Musų ilgasis Ū sunkiai susirgo. Pakviesti garsiausieji filologijos daktarai. Bet maža tėra vilties, kad pagytu. Mat vargšas daug turi susikrimtimų. Kasdien ateina nemalonios žinios: tai tas, tai kitas lietuvių laikraštis nuo jo atsisako. Prasidėjo nuo Amerikos „Draugo“. Jį pasekė Kauniškė „Vienybė“, „Draugija“, „Lietuvaitė“, „Garnys“ ir net „Vargonininkas“. Na, čia dar buvo pusė bėdos. Tie laikraščiai juk „atžagareiviški“, klėrikališki. Bet neilgai trukus ištiko dar sunkesnis smugis. Ėmė nuo ū šalinties taipogi ir pirmeiviški laikraščiai, k.a. „Vienybė Lietuvninkų“, „Lietuvos Ukininkas“, „Rygos Garsas“ ir k. Net ir pačios pirmeiviškiausios „Liet. Žinios“ išreiškė norą nuo jo pabėgti. Susikrimtęs taja lietuvių laikraščių neištikimybe, nabagas ū įgavo nebeišgydomą džiovą, kuri, matomai, jį ir nukamuos visiškai. Tiesa, „Vadovas“, „Šaltinis“ ir „Viltis“ velija jam kuoilgiausio gyvenimo ir jo gydymui garsiausius filologijos daktarus kviečia, bet veltui, nes jokios vilties nebėra, kad atsigeivėlėtu.
Taigi „Garnio“ redakcija eidama pirmyn neseniai apskelbė „Juokų Akademijoje“ konkursą projektui paminklo ilgajam ū. Premiją vienbalsiai laimėjo žinomas musų inžinierius architektas grapas von Taukšt-Pataukšt [Jakšto slapyvardis]. Gretymais padėtas vaizdelis – yra bent kiek sumažinta fotografija to premijuotojo projekto. Na, ką-gi? Ar ne puikus? (Garnys, 1910, nr. 12, p. 181)
Čia ilsis ilgasis / Ū / Pragyvenęs 6 m. mirė / mokinių keikiamas / filologų nesupranta- / mas, apleistas „Draugo“ / „Vienybės“, „Draugijos“, „L[iet.] / Ūkin.“ „R. Garso“ Mel / džiu šūktelt 3 kart Ū!Lietuviškojo raidyno istorijos žinovai tikriausiai galėtų išsamiau nušviest ū bylą.
Versdamas vis gailėjausi, kad lietuvių poezijoje taip ir neprigijo silabinė eilėdara, tokia populiari lenkų literatūroje. O pradžia buvo įkvepianti – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ paklojo tvirtus šios eilėdaros pamatus, įrodė ją puikiai tinkančią mūsų kalbai. Tačiau vėliau gal dėl Maironio, gal dėl rusų poezijos įtakos buvo visuotinai pereita prie silabotonikos. (LM, 2012-12-07)Kaip čia pasakius? – tada šmėkštelėjo. – Na, ne visai, t.y. ne visuotinai. Buvo vienas eiliuotojas, kuris nuosekliai laikės silabikos, – Jurgis Tilvytis-Žalvarnis MIC. (Nepraėjo nė penkeri metai, ir pamaniau: reikia pratęst.)
Visi Žalvarnio eiliavimai, kuriais pirmiausia norima papasakot, parašyti silabine eilėdara (Paįstriečiai ir kt., kurti jau viešpataujant silabotonikai).Švytuoja Sirvydžių jau rėsvas miškelis:
Prano Žitkevičiaus iliustracija
Kur alksnis atlikęs, kur kreivas berželis...
— — — — — — — — — — — —
Čia buvę Paslausko dvarai ir miškeliai,
Kur ėję „dvarystėn“ dar mūsų tėveliai.
Dabar čia maskoliai sentikiai gyvena,
Juos kraštui maskolint valdžia atgabeno.
— — — — — — — — — — — —
Ir taip tas padorus Sirvydžių beržynas
Seneliams čia buvęs, kaip geras kaimynas.
Dabar liks už metų, lyg senio pakaušis,
Guzuotas kalnelis šakoms pasišiaušęs...
Išdžius ir upelis, pavėnios pristigęs,
Ir taps čionai kraštas apkurtęs, užmigęs.
Išars kokį kartą, pasės apsčiai grikių, –
Užaugs ašmas grūdas kokį porą sykių;
Paskui gi po naudą galės kiškį šaudyt,
O pjaunant, nelengva bus šiaudus sugaudyt.
— — — — — — — — — — — —
Nustos ir dainavę, nes nėr kam padėti...
Sudieu, miškeliai, sudieu, numylėti;...
Dėdė kun. J. Tilvytis-Žalvarnis, parašęs poemą „Sirvydžių Miškelis“, sekdamas vyskupu Baranausku, Topilio ir mano nuomone, neatidavė duoklės didvyriškiems Gaidžių laukams. Kas Sirvydžiai? Maskolių kolonistų apgyventas kaimas. Nors ir jų miške riešutaudavom, grybaudavom, net naktigoniaudavom, bet tai nebuvo Gaidžių žemė. Dėl ko kunigas neapdainavo Kazio Gojaus, Silio ežero, gaidžiškių pasididžiavimo? Svajojom tai padaryti mes. (Rinktiniai raštai, t. I, Boston, 1968, p. 85).Taip, Pulgis Andriušis apdainavo Silio ežerą, nors knygos pavadinime vardo ir neminėdamas – Anoj pusėj ežero (1947).
Parašas: P. Rakštis, o pagal Lietuviškųjų slapyvardžių sąvadą – tai Pulgio Andriušio slp. (t. 2, 2004, p. 775). Ir visai tikėtina, nes sekimas sukurptas tikrai kalbą jaučiančio žmogaus, nors eiliuojančio ne be priekaištų. Atsiminimuos Andriušis nerašo, neprisimena ir tokios produkcijos kūręs; suprantama, tokius dalykus tikrai noris užmiršt. Du iš Gaidžių garsenybių Baranauską sekė – taip; reiktų ir Tilvyčių Topilio Skiedras (parengtas Jono Pilypaičio, 1976) patikrint – gal ir ten kas nors tinkamo prie šios temos atsirastų? Yr; pvz., „Valdiškas šilelis“ (p. 96–97). Taigi visi trys garsieji gaidžiškiai Baranausku vienaip ar kitaip sekė, sykiu ir silabinę eilėdarą primindami.Laukai drenuoti, gi kumetynai susmukę!
Šluota, 1940-08-10, nr. 4 paskutinis puslapis
Kas buožių galybei senobinei tiki?
— — — — — — — — — — — —
Kur jūjų žodžiai, žodeliai, žodyčiai,
katrų liaudžiai nusibodo net klausyti?
Kur jūjų „gėris“ dažnai taip žadėtas,
kur „tautos vadas“ tą tautą apspiovęs?
Viskas prapuolė; trenkė perkūnas!
Klika pašiūro, sugnežo, subiuro...
Liaudis pakėlė kumščias suspaustas,
trūko retežiai, išsiveržė šauksmas,
laisvė, lygybė, brolybė, – sušvito lyg saulė!...
— — — — — — — — — — — —
Ką tik jauti, audra tuoj pakvimpa!
Debesys renkas padangėj,
Rytų galingas kaimynas sužiūro,
tankus, patrankas žaibu išrikiavo,
skardų trimitą pridėjo prie lūpų,
ir gretos plieninės pribuvo, vadavo, bučiavo...
— — — — — — — — — — — —
Ai, siaudžia dabar kraštas linksmai!
Siaudžia, skamba dailiai, skardžiai!
Linksmi vaikeliai, senos močiutės:
armiją turim pašonėj galingą,
kas gi išdrįs nūn užkrauti vergovę?
Kas gi drįs kelti numestus pančius?
Kas pakels ranką prieš liaudies gerovę?
— — — — — — — — — — — —
Kas ten juokiasi, kalbas? – e atkutusi liaudis!
nusikračiusi jungo ir pančių vergovės,
sumynusi buožių žydėtą galybę,
Raudonajai Armijai padėką siunčia,
gėlėms ją puošia, džiaugias sulaukus,
ilgų svajonių, troškimų;
ateitį kursim, ji taria, galingą ir stiprią,
nes Staliną turim tą genijų didį,
vadą ir draugą žmonių milijonų!
Juknėnų savininkas ponas Paslauskas valdęs nebežinau kiek, bet nemažai kaimų, mėgęs plačiai gyventi ir dažnai užsienin važinėti, tiek įsiskolinęs, jog prieš pat 1861 m. jo dvaras Sirvydžiuose su visais jo kaimais patekęs į globą tarybos. O kai Paslauskas įsivėlęs į negudrų 1863 m. sukilimą, tai turėjęs pabėgti ir Sirvydžių dvaras buvo išdalintas sentikiams „poselencams“, kurie čia išgyveno net ligi 1945 m. Šitas pats Paslauskas buvęs humaniškiausias plačioj apylinkėj: niekas, sako, niekuomet neatmena, kad būtų su kuo žiauriai pasielgęs ar negailestingas. Labai mėgęs gerus, darbščius baudžiauninkus ir nė vieno tokio neatidavęs į rekrūtus. Su savo gausia palyda ir su kaimynais ponais mėgdavęs medžioti. Per dideles medžiokles (Juknėnai ir aplinkiniai kaimai labai garsėjo daugybe kiškių) pietaudavęs senelio tėvo Justino Miškinio didžiuliame klojime. Iš anksto liepdavęs Justinui padėti ant kaladžių lentas, sustatyti improvizuotus stalus ir apkrauti juos kaimiškais paprastais valgiais – medumi, mėsa, obuoliais... Kol aš būsiu gyvas, sakydavęs, – nė vienas tavo brolis, nei sūnus nebus paimtas į rekrūtus. Ir savo žodį tesėjo; kai panaikinus baudžiavą pats jauniausias Justino sūnus (mano senelio brolis) Viktoras turėjo būti įtrauktas į karo prievolininkų – naujokų... [čia tekstas nutrūksta]. (MotM, Rinktiniai raštai, sudarė Jonas Šlekys, 2012, p. 353–354)Paslauskas – labai jau lietuviškai skambanti pavardė. Užmečiau akį į XIX amžiaus pabaigoj išleistą Słownik geograficzny: Syrwidzie, dwór, należy do dóbr taurogińskich Pusłowskich; Tauroginie, własność Pusłowskich. Vardo nėr. Pasiknaisiojus: gal kolekcininko, meno mecenato, bibliofilo Zygmunto Pusłowskio tėvas Władysławas? Bet jis mirė 1859-ais, t.y. prieš sukilimą. Reiktų dar aiškintis.
Norėjau atsiliepti apie Aleksandro Dambrausko minėtą apysakėlę 1905 žurnale „The Esperantist“, kurios Jums 2010-07-23 nepavyko rasti (aš ją atsitiktinai užtikau šiemet Gutenbergo projekte, o ieškodamas autoriaus pataikiau į Jūsų blogą). Jau sužinojau, kad Osip Ivanovič Elleder iš Kijevo, geležinkelietis, yra jo 1903 metų nuotrauka su esperantiška dedikacija savo korespondentams prieš kelionę Prancūzijon, o apysakėlę rašė pagal prisiminimus tiesiant Lietuvoje liniją pro Šeštokus (stotis pradėjo veikti 1898). Radau jį 1910 Slovėnijoje (tada Austrovengrijoje) geležinkelio statybos darbų vykdytoju. Apsakymas rašytas galiojant cariniams spaudos draudimams, kurie ištiko ne tik lietuvių kalbą, bet dar keturias – ukrainų dar Petro I laikais (nuo 1720, paskui ir pravoslavų sinodo 1762), gudų nuo 1839, latgalių kartu su lietuvių, bei nuo 1895 – ir esperanto, gimusiai vos 1887. Lietuvių kalba nukentėjo mažiausiai. Jeigu prisimenate Eduardo Beltovo „Knižnoje Obozrenije“ 1989 publikaciją (vertimą išspausdino „Vakarinės Naujienos“) apie Stalino laikų literatų represijas, lietuvių represuota 10, gudų 120, latvių 59. Gal todėl nė vienas mano straipsnio apie lingvocidą variantas jau 10 metų nepraeina į LR spaudą?— Ačiū, p. Valdai. Bet jei būtų viskas surasta, sutvarkyta etc., taigi nebeliktų ateities planų. Paminėjot Pulgį Andriušį; ne uteniškiui Remigijui Misiūnui pasirodė, kad verta primint jį kaip kelionių apybraižininką, ir jau išleistos trys knygos, dar ir feljetonų rinkinys išėjo; gal kas kada ims ir primins apie jį kaip apie esperantininką – juk gali taip atsitikt? Viltys ne toks jau blogas dalykas.
12 puslapių apsakymas „Kiam ekfloradas rezedoj“ (Kada vėl pražysta razetos) su paantrašte „vaizdelis iš rusų Lietuvos“ buvo spausdinamas Londone per 3 numerius (sausio–vasario–kovo) apie išprotėjusią merginą, kuri nuo ankstyvo pavasario iki rudens (žiemai būdavo brolio uždaroma) apsigyvendavo miške, klajojo Šešupės krantais, kur saulei leidžiantis liūdnai giedodavo sėdėdama ant akmEnio apie gromatėlę, baltą dobilėlį (galimai paimtą į rekrūtus). Autorius cituoja lietuviškai, paaiškina išnašose dar ir kaimiečių atsiliepimus apie šią Lorelei, giria kalbos melodiją ir nuostabius Šešupės krantus. Per pavasario liūtį mergina nuslydo ir nuskendo patvinusioje Šešupėje kartu su bandžiusiu ją išgelbėti autoriaus draugu, kurį jis vis prisimena razetoms pražydus.
Aiškintis apysakos vietas padėjo studentavimo laikų draugas iš Kauno, iki šiol žygeivis Juozas, kurio nemačiau 50 metų. Pernai sutikau, o šiemet teiravausi apie Šešupės ištakas – pasirodo, jis stovėjo ant jos, vos sprindžio pločio, netoli Šiurpylių piliakalnio anapus Lietuvos sienos, ir buvojo prie to geležinkelio. Dabar prašo manęs išversti tą tekstą Seinų krašto žurnalui „Aušra“. Seinuose reziduoja ir Kšyštofo Čyževskio centras/fondas „Pogranicze“, apie kurį prieš 20 metų keliskart publikavau „Šiaurės Atėnuose“.
Seinuosna 1908 su Aleksandro Dambrausko rekomendacija stoti seminarijon pėsčias iš Ukmergės atėjo Stasys Tijūnaitis, likęs dirbti spaustuvėje ir 1912 ten išleidęs savo parašytą esperanto vadovėlį. Jo prieš Antrąji karą vaikams leisto žurnalėlio „Kregždutė“ lapą su antra esperanto pamoka – pasakėle apie katiną ir žvirblį 1956 radau Jurbarke senelio palėpėje, ir to užteko, kad perprasčiau genialaus vaiko atspėtą išvirkščią kalbos mechanizmą, įvaldomą lengviau negu automobilį varinėti sur la kampo for de l' mondo, antaŭ nokto de somero (ant lauko toli nuo pasaulio, prieš vasaros naktį – pagal vieną iš pirmųjų eilėraščių, sukurtų dar prieš kalbai pasirodant). 1959 įstojęs į Kauno medicinos institutą paskaitas konspektuodavau esperantiškai – trumpiau ir aiškiau nei lietuviškai.
O dainą „Sėdžiu ant akmEnio, ant tokiO kietumo“ girdėjau iš mamos, Michalinos Kuzmickaitės, kai ji pasakodavo apie gyvenimą tarpukaryje iki karo buvusiame Pliaterių palivarke prie Dusetų – jos teta dainuodavo. Michalina studijavo Kauno meno mokykloje, pažinojo jau garsų Eidukevičių, buvo jo kviečiama vykti Italijon 1940, bet nesutiko nežinodama, kur teks gyventi, o jam tai buvo visai nesvarbu, nors ir po valtimi. Gal to pasakojimo įkvėptas aš 1961 iš vasaros stipendijos pirkęs dviratį su 2 rubliais kišenėje per mėnesį neperspėdamas apkeliavau esperantininkus iki Leningrado ir atgal per Pskovą (2400 km). Molėtuose, Baltijos esperanto stovykloje BET-3 susitikau su kai kuriais estafetėje aplankytais latviais ir estais. Šiemet lietuviams eilė organizuoti BET-51, kuri vyks Birštone. Memorialo Eidukevičiui kaip ir Mačerniui tikrai reikia. Du žymūs tarpukario Lietuvos ir esperanto veikėjai liko užmiršti – Mačernio dėdė Juozas prašapo Argentinoje, nors dėstė Buenos Airių Ignaco Lojolos universitete, o Pulgis Andriušis visai nežinomas Utenoje, kur prieš 3 metus vyko tradicinė BET-48. Vienišius Mačernio dėdė 1974 prašapo Argentinoje, ir 2014 Visuotiniame esperantininkų kongrese UK-99 Buenos Airėse Lietuvos atstovai jo pėdsakų neieškojo. Adelaidėje, kur Pulgis Andriušis mirė 1970, 1997 vyko UK-82. 10 Lietuvos atstovų neieškojo ir nesusitiko su jo vaikais Australijoje. Bet kai „didvyrių žemėje“ nei gyvenimo, nei žūties vieta nepažymėta...
Stengiuosi prisiminti anksčiausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas „Batuotas katinas“ [...] Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją „Cit, paklausykit!“ Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė...“ [...]. (Tarp istorijos ir dabarties, 2002, p. 597)Susiradau tą antologiją: Cit, paklausykit!: Parinktosios lietuvių poėtų eilės (parankiojo Liudas Gira, 2-as leidimas išėjo 1920-ais). Skyriuj „Mergaitėms deklamuoti“ yra ir tas eilėraštis, kurio pradžia profesorės atminty išliko visą gyvenimą:
Lietuvaitės maldaAutorius – kun. Mikalojus Šeižys (1874–1950), pasirinkęs Dagilėlio slapyvardį („... nėsu lakštingalėlis / Iš Dievo malonės, / Bet tik mažas dagilėlis, / Gimęs jūsų šone“). Išties, ne per stipriausią poetinį talentą kunigas turėjo, bet štai „Lietuvaitės malda“ (sukurta ne vėliau kaip 1909-ais, pirmąkart paskelbta tais metais Šv. Kazimiero Draugijos išleistam rinkiny Dainos-dainelės, p. 13–14) buvo tikrai populiari; pvz., įdėta į Zigmo Kuzmickio parengtus Lietuvių skaitymus vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (žiūrėjau 2-ą leidimą, 1934).
Mergaitės deklamacija
Aš žinau, man sakė
Ne sykį mamaitė,
Jog čia mūsų žemė,
Jog aš lietuvaitė.
Iš širdies aš myliu
Lietuvninkų šalį;
Jų kalbà išmokau
Garbint Visagalį.
Mane užaugino
Lietuvos laukeliai
Ir dainų išmokė
Jos raibi paukšteliai.
Į mane čia veizi
Iš dangaus aukštybių
Mūsų apgynėjas,
Viešpats Dievs galybių.
Ir dori seneliai,
Viengenčius atminę,
Ten pas Pramžių meldžias
Už mano tėvynę.
Ir šį mano balsą,
Lietuvaitės maldą,
Te išklauso Viešpats,
Kursai visa valdo!
Iš širdies man veržias
Žodžiai kuo karščiausi:
Duok šviesos ir laisvės
Tėviškei, Aukščiausi!
 |
| miškų urėdo Kazimiero Kliučinsko (stovi pirmas iš kairės) daryta nuotrauka iš Maironio albumo parašas Maironio ranka; saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuj, atvaizdas iš limis.lt |
Laikinosios sostinės skerdyklai
Ministerių k[abineto] nutarimu 1926 m. birželio mėn. atidarant
Gudrus ministrų kabinetas,Skaitant kilo paprastas klausimas: kurgi buvo atidaryta ta skerdykla, jei Maironiui taip dvokė? Matyt, kažkur ne per toli nuo jo namų? Galvoju, užmesiu akį į M-nio Raštų I tomo (1987) komentarus, parengtus Irenos Slavinskaitės. Pacituota Vanda Zaborskaitė:
Kad įsipirktų žydų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą!..
Pardon! į gyvulių skerdyklą!
Kur kitados tautos sargyba
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro žydiška taryba:
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro „Baltą Gulbę“ gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Rods, burmistras pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyt ten įpratęs.
O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris galop ir „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.
Tema labai siaura, „proginė“: poetas čia piktinasi miesto valdžia, kuri leido ne vietoje įrengti skerdyklą, užteršiančią Kauno senamiesčio orą. (Maironis, 1968, p. 406)(Iš tiesų ne įrengti, o vėl atidaryti laikai uždarytą; bet ne tai svarbiausia.) Ir dar priduria:
Kūrinio pagiežą Maironis nukreipia žydų prekybininkų adresu, nors skerdyklos atidaryti be ministrų kabineto nutarimo nebuvo galima.Na, tiek, perskaitęs tekstą, kiekvienas supras. Bet sutrikdė štai kas:
Pirmoji publikacija – „Rytas“, 1926.Nei dienraščio numerio, nei datos. Išeitų, kad tos publikacijos raštų parengėja net nebuvo susiradusi? Negi jokių teksto korekcijų nebuvo, kurias vertėtų užfiksuoti?
Feljetonėlio vietojMėsininkų, o ne žydų minia; pažangi, o ne žydiška Taryba etc.
Praeitis ir... dabartis
Veiklus aukštasis kabinetas –
Patenkint mėsininkų miniai,
Tautos sostinėj liglaikinėj
Brangiausias pranokėjų vietas
Paversti leido į smerdyklą...
Pardon! į gyvulių skerdyklą!
Kur kitada tautos sargyba
Elmaro Jaanimägio pieštas Jono Vileišio šaržas
(Naujas žodis, 1932, nr. 8, p. 147)
Aukojo kraują už tėvynę,
Dabar ten gyvulių žudynę
Atdaro „pažangi“ Taryba: [t.y. Kauno miesto taryba]
Ir baubdami keliauja vėlei
Pro Baltą Gulbę gyvulėliai.
Vos vakarų papūs tik vėjas...
O Viešpatie! ne tik nuo karo, –
Mus gelbėk ir nuo šito maro!..
Nors burmistras [t.y. Jonas Vileišis] pasigėrėjęs
Čikagoj, sakos, tą pat matęs
Ir smarvę uostyti įpratęs...
O vis dėlto ateis tas laikas,
Kad ir sostinei liglaikinei
Išseks kantrybė galutinė;
Įgris ir žydų „košer“ paikas.
Tautiečiams net atmint bus drovu
Sostinės negarbių vadovų.
J.G.
– Žydai ir lietuviai jau šimtmečius greta gyvena, – tęsia savo samprotavimus prelatas, – bet, deja, dvasiniai gyvename taip toli vieni nuo kitų. Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek.P.S. „Lietuviai visiškai nepažįsta žydų, o žydai nepažįsta lietuvių. Vieni žino apie kitų kai kurias išorines ydas, pažįsta atsitiktinai vieną kitą asmenį, ir tiek,“ – tai reikia turėt galvoj, svarstant apie Maironio koreguotąjį tekstą. (Maironis kaip lituanus simplex.)
Mes nepažįstame žydų apeigų, ceremonijų, istorijos, literatūros ir kasdienio gyvenimo. Taigi yra atsitikimų, kad lietuvis daugiau žino apie zulusus ir hotentotus, negu apie čia pat po vienu stogu su juo gyvenančius Lietuvos žydus.
Nė kiek geriau žydai pažįsta lietuvius visumoje kaip tautą.
Man pačiam daug padėjo pažinti žydus, kaip tokius, atsitiktinai perskaityta rusų kalba parašyta Anskio knyga ir prieškarinė draugystė su a.a. D-ru Frumkinu. (Apžvalga, 1935-07-14, nr. 5, p. 1)
Skaitytojai išrinko 10 literatūros gražuolių
Boriso Jermolajevo šaržas
(Kuntaplis, 1935-06-30, p. 3)
1. Altorių šešėly Vinco Mykolaičio-Putino (3530 taškų),Jei būt buvę nuspręsta rinkt ne dešimtuką, ilgesniajame sąraše būt ėmę daugėt poezijos:
2. Frank Kruk Petro Cvirkos (1385),
3. Viešnia iš Šiaurės Antano Vienuolio-Žukausko (1376),
4. Karjeristai Juozo Grušo (1112),
5. Siegfried Immerselbe atsijaunina Igno Šeiniaus (977),
6. Ieškau gyvenimo draugo Liudo Dovydėno (771),
7. Kuprelis Igno Šeiniaus (736),
8. Svečiuose pas 40 tautų Mato Šalčiaus (561),
9. Dainavos šalies senų žmonių padavimai Vinco Krėvės (499),
10. Imago Mortis Jono Kossu-Aleksandravičiaus (437).
11. Šarūnas Vinco Krėvės,Du prieduru (dėl jų ir rados šitas įrašas)
12. Varnos prie plento Antano Miškinio,
13. Tarp dviejų aušrų Vinco Mykolaičio-Putino,
14. Pėdos smėly Salomėjos Nėries.
Jeigu aš būčiau rinkęs 10 literatūros gražuolių, tai Liūnę Janušytę būčiau pastatęs į antrą vietą. Tik dabar perskaičiau jos feljetonų rinkinį [Ant ko ir pasirašau...] ir turiu pasakyti, kad jos kūrybą beskaitydamas vis daugiau įsitikinau, jog jinai verta lietuviškojo Zoščenkos vardo. (Apžvalga, 1935-07-14, p. 2)Na išties dešimtukas su Janušyte antroj vietoj daug geriau atrodytų. Bet taip manė tik Jakštas, kuriam tikrai pritartų Solveiga D., Korektūros klaidos antru leidimu besirūpinusi.
Ogi todėl, kad aš, paprastas mirtingasis, ne kūrėjas ir ne kunigas, Putino įtikintas, pajutau su Vasariu sunkią luomo pareigos naštą ir išgyvenau su juo tą faustišką luomo pareigos ir kūrėjo polėkių dvasinę kovą. Ne kunigas – tapau kunigu mintimis. Ne kūrėjas – gyvenau kūrėjo emocijomis. Ne Vasaris – gyvenau ir jutau kaip Vasaris. O taip įtikinti ir paveikti gali tik tikra kūryba.Kita premija – mėnuo atostogų Birštone su išlaikymu ir voniomis – buvo paskirta burtų keliu, tiesiog už dalyvavimą (pelnė Stropelių pradžios mokyklos vedėjas Stasys Vilkys).
Lietuvos pilietisJono Šlekio parengtoj Jakšto Rinktinėj (1998, p. 205) šis eilėraštis pateiktas kaip originalus, komentaruose tenurodant, iš kur pats tekstas imtas. Bet originaliu tikrąja to žodžio prasme eilėraščiu šito teksto vis dėlto neišeina vadint; jis sukurtas turint galvoj / prieš akis Władysławo Bełzos „Katechizm polskiego dziecka“, pasirodžiusį 1912 metais. – Jakštas sukūrė lietuviams tai, ką lenkai jau turėjo daugiau negu dešimtmetį (vis dėlto: lenkiškas variantas universalesnis, ir apie mergaites pagalvota, o lietuviškas – tik berniukus turint omeny rašytas).
Vaikams deklamuoti
Šiandien atsitiktinai pamatytas atvirlaiškis,
kurio dėka ir atsirado šitas tinklaraščio įrašas
Kas esi tu? – Lietuvytis.
Tavo ženklas? – Baltas vytis.
Kur gimei tu? – Lietuvoje.
Kas ji tau? – Šalis gimtoji.
Kas lietuviai? – Mano broliai.
O tėveliai? – Gi varguoliai.
Kuo būt nori? – Gi moksleiviu.
O paskui? – Tautos kareiviu.
Ką tu ginsi? – Mūs tėvynę.
Ką lauk vysi? – Priešų minią.
Ką reik brangint? – Savo kraštas.
Kas skaityt? – Lietuvių raštas.
Neužmiršti kas? – Gimtinė.
Gelbėt? – Vilnius, mūs sostinė.
– Tai nesi tu pašalietis?
– Ne, aš Lietuvos pilietis!..
Dambrauskas nepalankiai žiūrėjo į Indeksą. Jis sakydavo, kad nėr geresnės reklamos, kaip įtraukimas į Indeksą. Kai tik kokią knygą įtraukia į Indeksą, tai tuoj ją visi skaito. Jis parašė beletristinę humoreską, pavadintą „Somnium t[h]eologi“ – „Teologo sapnas“. Teologas sapnuoja, kad nebėra Indekso. Linksmas, šokinėja iš džiaugsmo. Atsibunda – Indeksas tebėra. Ta humoreska buvo išspausdinta užsieny lotyniškai atskira brošiūra. Sužinojo apie tai Roma.Dėl prel. Dambrausko. 1906-11-21 laiške Vaižgantui Jakštas rašo:
Vysk. Karevičius, pažeisdamas procedūrinę tvarką, A. Dambrauską padarė savo kapitulos prelatu. Kai vysk. Karevičius nuvyko į Romą popiežiui (berods Benediktui XV) prisistatyti, popiežius jo nepriėmė, o priėmė kardinolas, kurs, matyti, lenkų sukurstytas, padarė vyskupui aštrių priekaištų:
– Illum modernistam Dambrauskas fecisti praelatum capitulae Samogitiensis, Olševskem, binae prolis patrem, fecisti praelatum. ...Maculevicium, illum infamem... [Tą modernistą Dambrauską paskyrei Žemaičių kapitulos prelatu, Olševskį, dviejų vaikų tėvą, paskyrei prelatu. ...Maciulevičių, tą besarmatį...]
Juo ilgiau gyvenu, juo labiau man darosi aišku, jog tikra liuosybė yra pamatas visko; be liuosybės negal but jokio tobulinimos žmonijos gyvenime, o ypač be žodžio liuosybės. Ant nelaimės pas mus Bažnyčioje ta žodžio liuosybė pasilieka dabar suspausta daugiau negu XI–XII amžiuose. Kiekviena gyvesnė mintis išreikšta kataliko rašytojo tuojau patenka į Indeksą. Nedovanojo nei tokiai nekalto turinio apysakai, kaip „Il santo“ Fogazzaro[*]. Indeksas tai amžini pančiai, kurie nevieną dorą žmogų nuo Bažnyčios jau atstumė.Taip, Bažnyčios supratimu, prel. D-kas buvo „modernistas“, ir praėjo 60 metų, kol jo sapnas virto tikrove (Indeksas ofic. nustojo galiojęs 1966).
Apie tą klausimą aš parašiau lotyniškai satirą, kurią Tamstai skaičiau. Dabar atspausdinau ją užrubežyje ir vieną egzempliorių siunčiu Tamstai ant paminklo. (Athenaeum, t. IX, sąs. 1, 1938, p. 30–31)
* Laiškus spaudai parengusio Juozo Ambrazevičiaus komentaras: Antonio Fogazzaro (1842–1911), italų romanistas, italams buvęs moderniojoj literatūroj tuo, kuo buvo prieš 1850 Manzoni. Rodęs ankstesniuose romanuose „mažąjį mūsų tėvų pasaulį“, paskui „mažąjį mūsų laikų pasaulį“, galiausiai rodo naujosios kartos herojų „Šventąjį“ („Il santo“, kuris skelbia religinių ir bažnytinių reformų idėją. Jos buvo iš dalies palaikytos vad. „modernizmo“ klaidomis, ir veikalas indeksuotas.
Kun. Žongalavičius tapo mano didžiausias priešas nuo to laiko, kai buvo [Petrapilio katalikų dvasinėje?] akademijoje iškelta jo kandidatūra į profesorius, o aš turėjau nelaimės tuomet akademijos rektoriui pasakyti, kad mokslo žvilgsniu jisai būtų geras ir gabus profesorius, bet būdo nesugyvenamo žmogus. Jo kandidatūra tuomet atpuolė. To man kun. Žongalavičius niekados negalėjo dovanoti. Kad bent atviru keliu man būtų keršijęs. Bet jisai iš pasalų, pakampiais bjauriausiai šmeižė, prasimanydamas nebūtų daiktų, mano kai kuriuos eilėraščius savotiškai išvertęs ir iškraipęs, siųsdavo Romai. (cit. iš: Maironis, 1987, p. 281)Prapuolenio Romos užrašų atitinkamų vietų necituosiu; skaitant susidaro įspūdis, kad tik jis vienas pasauly teisus ir žino ką ir kaip reikia daryti; kiti – lenkberniai, žydberniai, masonai, degeneratai arba pederastai. Ir jo „liudijimai“ iš principo nuogirdom grįsti.
Niedostępne ogółowi obrazy życia osobistego uczonych odnotował dla potomnych w „Dziennikach 1930−1936” zgorzkniały ks. Bronisław Żongołłowicz, ówcześnie podsekretarz stanu w Ministerstwie WRiOP. Jako profesor USB [= Stepono Batoro universiteto] dobrze znał środowisko wileńskie. Odnotował – co opublikowano – iż Kazimierz Moszyński, „46 letni »mistrz«, porwał nieletnią dziewczynę w Krakowie” do Wilna, gdzie szukała ich policja. Edmund Lelesz z kolei „skojarzył się z asystentką. Żona w Paryżu się otruła”. Juliusz Kłos, dziekan, od narzeczonego sekretarki wydziału „dostał był publicznie w twarz, nie reagował... W Wilnie krążył dowcip: na 2-złotówce jest panna i dwa kłosy, na Wydziale Sztuki jeden Kłos – żadnej panny”. Wacław Komarnicki „żył z dwiema siostrami”, a Eugeniusz Waśkowski „przywiózł z Rosji »damę«. Nazywał ją żoną, brał dodatek... Kwestura zażądała metryki ślubu. Nie było”. Mieczysław Limanowski „odebrał od dziewki ulicznej syfilis, zaraził żonę... Żyje nadal w domu z uliczną dziewką”. Inny z profesorów, Stefan Kempisty, którego żona zdradzała „z jakimś generałem... pojedynku nie przyjmował, żądał »odszkodowania«”. Cezaria Ehrenkreutzowa „romansowała wysoko – z Ministrem... opuściła męża, zmieniła wyznanie, wyszła za Janusza Jędrzejewicza, dostała katedrę w Warszawie”. Z kolei Eugeniusz Sieńkowski, ożeniony „z 28-letnią dziewczyną 68-letni starzec, rozwiódł się z żoną i musiał dać jej alimenty”. Jednak dziewczyna „po 6 miesiącach uciekła z kochankiem. Staremu wytoczyła proces o alimenty, wygrała”. Kazimierz Jantzen, „postępowy paralityk, o wyszłych na łeb oczach, utykający, o sparaliżowanej prawej ręce, znalazł sobie b. młodą asystentkę, publicznie się z nią afiszuje, prywatnie – żyje”. Juliusz Rudnicki „skojarzył się był z zamężną sekretarką dziekanatu Wronkówną, córką stróża. Zamykał się z nią podczas urzędowania w dziekanacie. Żona obiła ich naprzód na ulicy koło Ostrej Bramy, następnie w dziekanacie”. Po tym wszystkim Rudnicki „skojarzył się z młodą asystentką – obecnie po ulicach chodzą oboje i wiozą wózek z dzieckiem”. Ks. prof. Bolesław Wilanowski „porzucił sutannę, zaopatrzył się w dziewkę, z którą żyje od lat kilku, jako »tradycyjną« gospodynią”. Jan Szmurło natomiast „spłodził dziecko z kobietą zamężną, wprowadził ją do domu, zmienił wyznanie i ożenił się”. Ks. prof. Stanisław Domińczak „przybył do Wilna z »bratową« i »bratankiem«. Okazało się niebawem, że... sam spłodził »bratanka«”. O tempora! O mores!Gal nevertėtų visko aiškint vien tautiniu pagrindu („Pasižymėjo nusiteikimu prieš lietuvius visur, kur su jais susidūrė“, LE, t. XXXV, p. 418)? Blogybės ir nuodėmės jam, regis, vaidenos visur; ne atsitiktinumas, kad, kaip polityk w sutannie, buvo didelis sanacijos šalininkas ir wiceministr wyznań religijnych i oświecenia publicznego.
 |
| Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra: Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane. Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka. Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką... Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga. Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu: Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje. (Garnys, 1914, nr. 1, p. 3) |
Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:
Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.
[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].
