(672) Pakeliui namo, x: apie senstančio svajonę

T-19; Literatūra ir menas, 2004, gruodžio 24, p. 2; Alis Balbierius, esės „Skaitmeninė visata“ pradžia:

Galbūt pradžioj buvo ne žodis, ne vaizdas, o skaičius...
Galbūt skaitmeninių technologijų atradimas ir nepaprastai spartus jų plitimas yra ne kas kita, kaip grįžimas į pradžią, į visatos įsčias.

Vis labiau pasiilgstu geometrijos, pasak apibrėžimo, matematikos dalies, tiriančios erdvinius ryšius. Kol buvau jaunuolis, geometrija (dar biologija) gal net labiau jaudino protą/vaizduotę negu Bložės poezija.
Geometrija labiau negu algebra.
Atsimenu, kai baigiau vidurinę, gavau tokį/tokią pažymėjimą/pažymą, atrodo, taip pavadintą: „už labai gerą algebros ir geometrijos mokymąsi“.
Stojau į lietuvių; pateikdamas dokumentus, ir tą popiergalį parodžiau:
– Bet jūs juk į filologiją stojat! Šitas negalioja.
O vis dėlto, kai pagalvoji, koks popierius apie labai gerą chemijos mokymąsi (ergo, žmogus ir gerą nosį turi) turėtų galiot stojant į filologiją, – gal ims ir atsiras žmogus, parašęs studiją apie kvapus lietuvių literatūroj. – Tikrai įdomu būtų paskaityt. Nėr tokios studijos.
P.S. Apskaičiuokite posmo [prasminį] tūrį. Jono Strielkūno ketureilis, parašytas 2005-11-02:

Vėlinių saulė tokia skaisti.
Gal kitąmet regės ją kiti
Ir prisimins lyg tarp kitko mane
Vėlinių saulės ramiam skaistume.

J.S. mirė 2010-ais. Bene prasmingiausiai jį prisiminė vienmetis a.a. Romualdas Granauskas – Pasijose pagal Joną.
(Mes vis: apie mirusius gerai arba nieko; o gal tikrai sąžiningiau būtų, kaip, regis, Voltaire’as siūlė: apie gyvuosius – pagarbiai, apie mirusius – teisybę?)