(1023) Užparaštė, c: apie Bruno Sangį: prieduras

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose
saugoma ši nuotrauka; aprašas:
Pusantrų metų amžiaus
Brūno Jonas Snarskis iš Marijampolės,
Jono Snarskio sūnus

— prieduras prie 677 įrašo — Mūsų dienos žemėje tik šešėlis (Job 8, 9)
Vilniaus reformatų žiniose (2013, nr. 4, p. 9) paskelbtame In memoriam rašoma, kad 1935-02-08 Marijampolėj gimęs Kauno evangelikų reformatų parapijos narys poetas, technikos mokslų dr. Bruno Jonas Snarskis mirė 2013-03-14 Klinikų ligoninės Neurologinėje klinikoje, palaidotas Biržų rajono Vinkšninių kapinėse šalia tėvų Jono ir Olgos Snarskių.
Savaitgalį prieš Vėlines, kai buvau Biržuos, paprašiau sūnaus, kad pavežtų iki Vinkšninių – norėjau uždegt atminimo žvakę ant poeto kapo. (Rugsėjo pabaigoj Biržuos ir apie jį šnekėjau.) Deja. Išvaikščiojom išžiūrėjom visas Vinkšninių kapines – nė vieno Snarskio. Užrašyta, kad tai 2-osios kapinės; gal palaidotas 1-osiose? Užėjau pas vietinį žmogų („čia nuo 7 metų gyvenu, čia jau ir numirsiu“): jokių kitų kapinių Vinkšniniuos nežinąs, tose kartu laidojami ir katalikai, ir reformatai; ir Snarskių pavardė Vinkšniniuos negirdėta. Pasiūlė tiesiai pavažiuot iki Ageniškio, ten visai šalia kelio kapinės. Prisiminiau, kad žurnalistas ir kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius Biržiečių žody yra tikslinęs Vytauto Vanago parengtą Lietuvių rašytojų sąvadą: Jonas Snarskis, tėvas, gimęs ne Biržuos, kaip ten parašyta, o Marmakiškių kaime, Biržuos tik krikštytas (AlgB, „Literatas ir Biržų spaustuvininkas“, BŽ, 2008-04-01, p. 2). Jei į Marmakiškius, tai reiktų sukt per mišką.
Šeštadienį visą dieną krapino lietus; jau vakarop. Iki Ageniškio pavažiavom, apžiūrėjom: Snarskių kapų neradom, šv. Jono Nepomuko koplytėlė įspūdinga. O per Šilų mišką į Marmakiškius, dar Šilais vadinamus, nebevažiavom – nežinia, koks kelias, ar neįklimpsim, be to, sunku jau būt buvę ir ieškot prietemoj.
Parašiau el. laišką Parovėjos seniūnijai – jie turėtų žinot, kur koks žmogus palaidotas, leidimą juk seniūnija duoda, ir ne taip seniai buvo laidojama.
P.S. Trise ieškojom ir – kaip paaiškėjo – neradom. Bemat atsakiusi Parovėjos seniūnijos seniūnė Gailutė Tamulėnienė patvirtino, kad Bruno Jonas Snarskis palaidotas tikrai Vinkšninių kapinėse; leidimas laidoti išduotas 2013-03-18.
P.P.S. Ką tik šnekėjau telefonu su AlgK – žmogum, prašiusiu leidimo laidot. Bruno J. Snarskio kapo reikia ieškot taip: įėjus pro vartelius, dešinėj pusėj nepriėjus iki kapinaičių vidurio. (Ir kaip neradom?! Na, žioplystė visus kartais ištinka.) — Užfiksuoju, kad kitiems ieškot būtų lengviau.

Papildas (2023 III 23) Baiginėju šių metų pradžioj išleistą Algimanto Mikutos pusplytę (652 p.) Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. Radau šį tą ir apie Bruno Sangį. Užfiksuoju, nes jei ne – tikrai užsimirš. Sužinojęs apie Jono Juškaičio mirtį (2019 VI 30), Mikuta neria į atmintį:

Iš redaktoriavimo „Nemune“ laikų prisimenu tris autorius, kurie savo tekstuose be jų žinios neleisdavo pakeisti nė vieno žodžio, padėti ar nuimti jokio kablelio, jie baisiausiai siusdavo, protestuodavo – tai Juškaitis, Mieželaitis ir Bložė. Mieželaitis net mus išplūsdavo, esame gavę jo atvirutę su sakiniu „Nekiškit savo šūdinų rankų prie mano krištolinių tekstų“. Į tą kompaniją galėčiau dar įjungti ir Bruno Sangį, kuris telegramomis iš Maskvos draudė tvarkyti jo eilėraščių skyrybą, keisti žodžius. Na, bet Sangis mažai kam žinomas literatas, daugiau girdėtas kaip architektas ir baisiausias keistuolis, kaip vėliau supratau, kopijuojantis lenkų modernistus. (p. 486)

— jei reiktų pridurt kokį komentarą, būtų galima: turėjo visišką teisę šito reikalaut; už tekstą juk atsakingas tik autorius.