(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-12-23

(703) Tarp kitko: apie prozos poveikį, 1918

Esu užfiksavęs apie poezijos poveikį, šįkart – apie prozos.
Jonas [būsimasis] Aistis, pradėdamas rašinį „Vincas Krėvė – sodžiaus buities vaizduotojas“ (Naujoji Romuva, 1939, nr. 44), įpuola prisiminiman:
Aš dabar gerai neatsimenu, bet, rodos, 1918 metų rudenį tėvas parvežė Vilniaus kalendorių. Kadangi jame paveiksliukų, rodos, nebuvo, tai iš vakaro nieks į tą kalendorių nė nežiūrėjo. Išskyrus gal brolį, kuris pirma vienas sau, būdavo, knygas skaito, o jei randa, būdavo, tinkamą, tai ir visai šeimai balsu paskaitydavo. [...]
Rytojaus rytą su pirmaisiais gaidžiais tėvas mus prikėlė kultų, bet šalo, tai pabaigę vieną klojimą atėjome trobon šiltųsi. Ir šit brolis pradeda skaityti [Krėvės „Silkes“]. Skaito, skaito, ogi žiūriu, ypač pradėjus sapną, kad nė šis, nė tas nuo to skaitymo darosi – auga ašaros ir nors su joms ką nori daryk. Pažvelgiu į motiną – ta ne juokais ašaroja, o ir iš brolio balso jau per daug matyti, kad ir jis vos vos nusitramdo, gi tėvas pasakė: tai turbūt jau neisime daugiau šįryt kulti, ir užpūtė žibintą, kurį visą laiką laikė rankose. (p. 786)
Išties išties, liūdna ta mūsų klasikinė proza. (Galvoj sukirbėjo retorinis klausimas apie šiųdienius skaitytojus. Bet jis būtų nekorektiškas.)
P.S. Jei ne Baku, nebūt tokio Krėvės, kokį suvokiam. – „Kokia tu graži iš tolo!“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)