(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-12-28

(705) Vilniaus vaizdai, xxvi

[Nebeplanavau nieko šįmet rašyt, bet va – taip jau išėjo.]

Kalėdų antra diena buvo kaip iš pageidavimų sąrašo: ir šalčio tiek, kiek reikia per tokias šventes, ir saulė šviečia.
Ir kaip neišlįsi pasivaikščiot?
Keturiese ėjom (dar draugės sesuo su vyru).
Tokį lyg ir ratą nusprendėm apsukt: per Karaliaus Mindaugo tiltą Katedros aikštėn; tada pakylam lig Rotušės aikštės; Vokiečių gatve link Šv. Kotrynos; tada Vilniaus gatve link Kudirkos aikštės; ir – per Žaliąjį tiltą – vėl Kalvarijų gatvė, kur ir pradėjom pasivaikščiojimą.
Pakeliui apžiūrėjom Literatų skersgatvio sienas (jau dvi); kas naujo – džiugu, bet va kad kažkas nulupo atminimo ženklą, skirtą Jonui Mekui, ir dar kelis, – l. liūdna.
Einant Vokiečių gatve, sakau: va šitam name gyveno Marcelijus Martinaitis, neseniai jojo archyvą perėmėm, čia ir Judita Vaičiūnaitė gyveno (jos rankraščiai, regis, Maironio muziejuj Kaune?), jos atminimui visai netoliese toks ažūrinis skėtis prie sienos Moniuškos skverely yra atsiradęs; parodysiu.
Už Šv. Kotrynos suku dešinėn, sakau, va toj skvero kišenėj bus.
O ten – tuščia. Ir net jokio ženklo, kad prie sienos kas nors būt buvę pritvirtinta.

Ar jau visai man kvankt? – Nagi prisimenu, savo akim mačiau, kaip 2011-ų rugpjūčio 4, pavėluotai minint poetės mirties (†2001-02-11) dešimtąsias metines, LRS pirmininkas Antanas A. Jonynas ir tuometis kultūros ministras Arūnas Gelūnas ne už virvelės timptelėjo atidengdami, o paprasčiausiai pasistiebę atidengė Henriko Orakausko (daugiausia jo darbų galima pamatyt Kupišky) skulptūrinę kompoziciją. Be minėtų dviejų, prisimenu, dar kalbėjo poetės bičiuliai Gražina Mareckaitė ir Marcelijus Martinaitis.
Posmas paimtas iš Vaičiūnaitės soneto (ciklas Vieninteliam miestui, V dalis, 1957):
Baltagalvei senai Kotrynai
aukštus bokštus apsnigo... Ji miega.
Kas pusnynuose taką pramynė?
Blizga mėlynos pėdos ant sniego...

tai ne autografo kopija; rašysenos stilizacija;
taip sakė tądien paklaustas A.A.J.







Tyli bokštai... Tik viesulas rausia
purų sniegą prie dunksančių sienų.
Vien tik vėjo giesmės aš klausausi:
ir atrodo, kad niekad nemirsiu –

prisiglausiu prie medžio kamieno
ir snieginėj vėtroj sutirpsiu.
      (Raštai[*], t. I, 2005, p. 21)
--------------------------------------
[*] Regis, tai pirmi ir kol kas vieninteliai lietuvių poeto/poetės Raštai, kurių pabaigoj, III tome, yra ne tik abėcėlinė eilėraščių rodyklė, bet ir kitų rodyklių: asmenvardžių, toponimų ir hidronimų; mitologijos ir literatūros personažų; jei kuo konkrečiai domiesi, nereik kaskart visko iš naujo skaityti; pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia minima I, 21, 146, 172, 364, 475, 556, 557; II, 32, 83, 184, 230, 738; III, 258, 262, 276, 283, 290, 403–405.
[Išsamiau apie atidengimą čia; nuotraukos iš savo fototekos.]
Taigi, tikrai buvo – ir nebėr, jokia poezija neapsaugojo, kaip a.a. Marcelijus Martinaitis tada tikėjos. Ir nežinau, nei kada, nei kodėl nebeliko.
-----------------------------------------------
Paskambinau Benui J.; pasirodo: neliko prieš gerą pusmetį, nes vasarą kavinė toj skvero kišenėj statydavo lauko tualetus (kad iš gatvės pusės nesimatytų) ir apskritai ta vieta buvo virtusi šiukšlyno pakaitalu.
Kada ir kur Vaičiūnaitei skirtoji skulptūrinė kompozicija vėl bus pritvirtinta prie sienos, net visažinis Benas nežinojo.
Štai tokia kalėdinė istorija.

5 komentarai:

  1. Pasinaudosiu komentaru lauku, kaip laisku. Gal nelabai taktiška, bet..Sveikas Virgi, daug vandens nubėgo nuo tų laiku, kai šviesaus atminimo mokytoja Pilėnienė taisė mūsų rašinius. Kaip laikais?
    Violeta

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveika, jei buvai Violeta Prunskaitė :)
      Laikaus visai gerai. Dirbu tai, kas dar ir malonu. Va dar rašinėju ir batauju. Jau ir seneliu spėjau tapt. Ko daugiau benorėt?
      Keistai nuskambėjo prieš mokytoją Janiną Pilėnienę epitetas „šviesaus atminimo“; mokytoja gyva ir, kiek teko girdėt, visai neblogai laikos. (Atsiprašau už šitą pastabą.)

      Panaikinti
  2. Atsimenu, kol buvau išsitrynus iš feisbuko, net nesužinojau, kad Liūnė Sutema numirė. Tiesiog nepasiekė toji info jokiais įprastiniais žiniasklaidos kanalais. Paskui, kai vėl prisiregistravau, labai dėl to nustebau. Taigi, vegetuojant feisbuke, neįmanoma išvengti nei žinių apie tūlikus, nei apie skėčio likvidavimą, nei jokių kitų pletkų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai ir vadinas visuotiniu žinių prieinamumu :)

      Panaikinti
    2. Antrinė reakcija: va imsiu ir šiek tiek pasvarstysiu (nesakau: pagalvosiu): kad bus atidengta, sužinojau ne iš Facebooko, nuėjau, buvau; atvirai sakant: džiaugiaus, ypač M.M. žodžių klausydamasis. – Kad bus nuimta, nieks nepranešė; būčiau nuėjęs, buvęs, stebėjęs (ar yra kaip nors prieinamų vaizdų, kaip „prieš gerą pusmetį“, pasak Beno, atknojama nuo sienos lenta su Vaičiūnaitės ketureiliu ir tas žavus skėtis?) — Baisiai nesinori ką nors apibendrint, „susimbolint“, o pagunda tokia plėšri.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)