(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2014-03-07

(596) Užparaštė, lxxxviii: Vaižgantas kaip pirmasai Lietuvoj karalių dirbėjas

Beveik neabejotina – Dambrausko-Jakšto parašas
po [1912-ais Garny jau spausdinta] Prano Žitkevičiaus karikatūra:

Vyrai, moters! Kas norit karaliais bei karalienėmis tapti, kreipkitės į mane.
Štai aš turiu du maišu karališkų vainikų. Mielai dalinu visiems, kas man patinka.
Neseniai [...] padariau karaliais Penkaitį, Putiną, Krėvę, Radzikauską, kun. Paltaroką...
Naujai padarytuosius karalius apsiimu savo lėšomis apvainikuoti. Darbą atlieku
sąžiningai ir greitai – vienu plunksnos pabraukimu. – Taigi naudokitės proga.
Laiškai su užsakymais reikia siųsti šiuo adresu:
Pirmam Lietuvoje Karalių Dirbėjui kun. J. Tumui Laižuvoje.
(Garnys, 1914, nr. 1, p. 3)
Lietuvos aido 1930-11-03 numery buvo išspausdinta Vaižganto recenzija, kurios įžanga pradedama nebederamu kreipiniu:
Vyrai! Gal jūs pamiršote, kad gerb. Jubiliatas Al. Jakštas [1930-ais Dambrauskui-Jakštui sukako 70 metų] kitados „Garnyje“ yra mane pakėlęs „pirmuoju Lietuvoje karalių dirbėju“, – kai Pr. Penkaitį vainikavau feljetono karalium, o Putiną – lyrininkų karalium [žr. karikatūrą ir tekstą dešinėj]. Rods, būsiu ir daugiau karalių pridirbęs. Užėjus demokratiniams laikams, lioviaus to monarchistiniško darbo, bet, grįžtant reakcijai, grįžtu ir aš prie monarchizmo.
Recenzija apie Petro Babicko (kaip čia apibūdinus? – saikingo modernisto) tais metais išėjusį poezijos rinkinį Geltona ir juoda:
Šiuo sykiu vainikuoju Petrą Babicką karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas.
Kas jau taip labai patiko Vaižgantui, kad ryžos viens du Babicką apskelbti karalium, nors teapibūdina: „tikrai talentingas ir su gera intuicija autorius“? – Triskart perskaičiau tą recenziją, paskelbtą Vaižganto Raštų 21-am tome (2010, p. 269–273; kas cituojant paryškinta – mano darbas).
(a)  Konstatuojamieji teiginiai, pereinantys į vertinamuosius:
Vapsva, 1930, nr. 11, p. 3
Jis [t.y. Babickas] – miesto žmogus, greičiau, Kauno žmogus. Jis gyvena Lietuvos sostamiesčio gyvenimo sūkuryje. Narsto automobiliai, lenda į akis jų firmos, numeriai [...]. Na, visas miesto inventorius, būtinas ir nebūtinas, bet neišvengiamas.
Ne iš to, bet su tuo Babickas mezga kasdienę tragikomediją. „Geltona ir juoda“ skaitydamas, nėmaž nesuklumpi ant daugybės tų miesto griozdų ir technikos. Jie čia ne „už ausių“ atatempti, ne jiems poezijos rašomos, o žmogui, jo vargams, sielvartams ir aplinkybių peripetijoms. [Kitaip sakant, miesto atributai yra priemonės, o ne tikslas.]
[...] Babickas be galo savas, artimas ir – delikatnas. Jis nenusiminęs, ne beviltis. Nepaprastai gražiu feljetoniniu jumoru konstatuoja gyvenimo faktus. Ir ne jis kaltas, kad per visa tai prasimuša gyvenimo baubas, rusiškai – „ūžas“.
Tai apie autoriaus pasaulėvoką ir pasaulėžiūrą.
(b) O patys tos/anos atspindžiai, t.y. kūriniai?
[...] stilius metriškas, sklandus, taisyklingas, lietuviškas; metruojama daugiau prasmė, ne forma  ir ji darosi lengva skaityti. [...] ne tiek kad labai švelniai sąmojingas net ten, kur paliečia ir ordinariškus dalykus, kiek... kad inteligentiškas.
Va tai Vaižgantui atrodė gražu – lietuviškai inteligentiškas modernus stilius; skaitai – ir suvoki, kas norėta pasakyt.
(c) Vidinis prieštaravimas:
Argi ne paradoksas karalium ką nors kelti už tai, kad jis turi koncepcijų ir jas logiškai pasako. Berods, tai pirmapradis reikalavimas iš autorių. Deja, mūsieji, visai maža išimtim, modernizmą mato paneigime paprasčiausios minties, dažnai grįžtame į pačią pradžią kalbos kultūros, į onomatopoetiką [gal turėtas galvoj Binkis: „Mūsų žemė jauna dar. / Bus ir pas mus Eldorado. / Aldorijo adrijo ada“?], į vartojimą beprasmių garsų, bet tik balsui parodyti [gal turėtas galvoj Žlabys-Žengė, jo tekste paminėta nervuota poema – Anykščių šilelis?].
Petro Babicko mintis visados aiški, nors kažin kaip suktai ją pasakytų [...].
Vaižgantas norėjo bent jau suprast, ką skaito. – Absoliučios daugumos skaitytojų noras.
O vis dėlto: turint galvoj XX amžiaus trečio ir ketvirto dešimtmečių lietuvių poeziją, Babickas yra tarp ir kiti. (Petras Babickas – su kuo siejasi? Pirmasis lietuvis profesionalus radijo diktorius; poetas ir prozininkas, fotografas, ypač Lietuvos pajūrio fotografas, aktorės Unės Babickaitės brolis; tas, kuris liko šalikelėj, atsidūręs ne Chicagoj, o Brazilijoj.)

Babickas dar žinomas, o va feljetono karalium Vaižganto paskelbtas Pranas Penkaitis (1877–1931) tik enciklopedijose randamas. LLE-oj esančiame Algio Kalėdos straipsnyje „Feljetonas“ jis nepaminėtas, o ten pat apie P-tį rašiusi Jūratė Sprindytė akcentuoja jo kūrybos pažintinę, ne estetinę vertę. Tiesa, Vaižgantas P-tį vainikavo už 1913–1914 metais Viltyje spausdintus „Kelionių įspūdžius“ (žr. Raštai, t. 19, p. 277–279), taigi feljetonus paprasčiausia prasme – atkarpomis periodikoj spausdinami tekstai; jų Sprindytė nemini, o Kalėdai nelabai tokie „tiko“ apie feljetoną rašant. Reiktų imt ir paskaitinėt. Na, negali būt visiškai prasti tie P-čio „Kelionių įspūdžiai“.

4 komentarai:

  1. Apie Babicko miestiškumą būta ir kitokios nuomonės:

    „Žinoma, Kaunas – sostinė, ir kiek suprašmatnėjęs, bet tai jokiu būdu dar nereiškia, kad Kaune negali gimti ir daugintis tokie aiškūs provincializmo egzemplioriai, kaip Arėjas Vitkauskas, Babickas, Binkis." (J. Gedminas. Literatūrinės pastabos, Aš esu visur, 1935, nr. 3–4, p.106)
    Anot L. Gudaičio, šitas Gedminas – tai Valys Drazdauskas, to žurnalo redaktorius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na taip, pagal kilmę Drazdauskas miestiškesnis, gimęs Liepojoj, tai gali kitus provincialais vadint :) L. įdomus tų aiškių provincializmo egzempliorių trejetas; dar kartą paliudijantis, kad ne kilmė, ne gyvenimo vienur ar kitur trukmė kūrybos vertę lemia; tik talentas.

      Panaikinti
  2. O dar labai įdomu, ką Vaižgantas turi omeny, 1930 metais sakydamas: grįžtant reakcijai?
    Kokia „reakcija“ tuo metu buvo begrįžtanti? Negi jis taip vadino Smetonos režimą? Juk pats buvo tautininkų simpatikas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir aš buvau užkliuvęs už tos frazės; nieko tokio Lietuvoj, regis, tuolaik nevyko, tai arba šiaip, ради красного словца tarstelėjo, arba ką nors vykstančio pasauly turėjo galvoj. Gal galima būtų ir giliau kapstytis, bet patingėjau.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)