(685) Tarp kitko: šis tas iš Alytaus

Nuo 2004-ų kas antri metai Alytuj vyksta trumposios prozos skaitymai, vadinami „Imbiero vakarais“ ir skirti Jurgiui Kunčinui atminti. Šįmet, lapkričio 20 ir 21, – buvo šešti.
Iki šiol apie juos tebuvau viena ausim girdėjęs. Šįmet girdėjau abiem ir net mačiau.
Tikrai gerai sukaltas festivalis. Skirtas trumpajai prozai (short, net short short; plepumo stabdys – labai į gera) – bene vienintelis likęs. Apie Klaipėdoj porą dešimtmečių rengtą „Novelės rudenį“ jau keletą metų nieko nebeteko girdėt (žr.: novelės ruduo – nieko; regis, liko tik konkursas).
Ką turiu galvoj, apibūdindamas festivalį kaip gerai sukaltą?

(a) sąlygos (griežtos): pagrindinių skaitymų (dveji, ketvirtadienį ir penktadienį) kūrinio apimtis – ne ilgiau kaip 6–7 min. arba 3–4 mašinraščio puslapiai; naktinių skaitymų (penktadienį) – iki 3 min. (~ 2 p.).
(b) dalyviai: iš 11 festivalio dalyvių (Herkaus Kunčiaus nebuvo), tik trys, griežtai sprendžiant, pasirodė esą įkritę ar įsiprašę ne į savo roges; laaabai geras santykis, turint galvoj visą kontekstą. (Išryškėjo Paulinos Eglės Pukytės tekstų savitumas: tarp pasakojamojo pobūdžio tekstų, jos – sakomojo pobūdžio; jinai pati sau buvo kontekstas.)

O šiaip, ramiai svarstant, joks festivalis nelemia literatūros raidos. Įvyksta; gražu/nelabai/nieko; ir baigias. Todėl kaip svarbiausią dalyką reikia užfiksuot: jau yra internete (penktadienį buvo pristatyti) „Gyvenimo stebėtojo užrašai“ – sukaupti periodinėj spaudoj buvę Jurgio Kunčino tekstai ir tekstai apie jį (knygų nėr; bent kol kas). – Kas prisimena Jurgį Kunčiną, tas pamini ir jo unikalią atmintį. Ir ta unikali atmintis atsispindėdavo jo įvairiausiuos tekstuos. Kol kas vad. visatekstės paieškos toj tekstų sankaupoj negalima pasitelkt, bet kai paklausiau, ar bus galima, buvo atsakyta: bus. – Jurgis Kunčinas, kaip dingusio pasaulio enciklopedininkas, DPE autorius, kurį mėgino papildyt Gintaras Beresnevičius, pavyzdžiui, – estetinės vertybės svarbu, bet ir kitos – nė kiek ne mažiau.
– Ačiū už tas dvi dienas Alytuj Giedrei Bulgakovienei, viešosios Jurgio Kunčino bibliotekos direktorei, – ot moka žmogus prikibt, prikibt ir nebepaleist :)

(14) Šortai, peonai – Kunčinas, Šemerys

Bebaksnojant ankstesniam įraše „It’s so long!“, galva suveikė antonimiškai: short short story, a.a. Jurgio Kunčino išverstą kaip „šortas“. Šitas daiktas buvo visai išsamiai pristatytas ŠA, pavyzdžių išversta, šis tas iš žanro (požanrio?) istorijos papasakota: apie rengiamus konkursus, antologijas ir kt. Kondensuočiausia ir griežčiausia prozos forma (iki 1000 žodžių [kitur – 1500, bet jei skaičiuojami anglų kalbos artikeliai ir pan., tai LT matas tikrai galėtų būt tūkstantis], perlipsi, ir jau nebe „šortas“; jei koks festivalis ar ir šiaip, gali būt sutarta dėl konkretaus skaičiaus)? Regis, vienintelis J.K. ir buvo rimtai tuo susižavėjęs (kad kas nors sustabdytų jo nepaliaujamai trykštantį vaizduotės, atminties, žodžių geizerį?). Dabar neatsimenu, ar dar kas nors bent laikinai būt buvęs ar yra praktikuojantis šortininkas. Juokinga reakcija lenda paviršiun: gaila; o juk galėtų Giedrė Bulgakovienė pasakyt: per būsimus „Imbiero vakarus“ tevalia skaityt griežtai šortus; ne noveles, ne apsakymus, ne ištraukas, nes kitaip negausit, mielieji Alytaus svečiai, vakarienės (arba pusryčių).
Cha, prisiminiau. Kol dar vyko Placdarmas, vienam iš organizatorių, Rimantui Kmitai, buvau pasiūlęs tokią idėją: vienaip ar kitaip einam iki Karklės prie Salio Šemerio kapo; kad įpoetintumėm tą kelionę, gal galima būtų ten surengt dar vienus skaitymus – „In memoriam S.Š.“? Kviečiamiems poetams prieš kokį mėnesį pranešama: šįmet reikia, kad sukurtumėt, pvz., jachtos formos eilėraštį in memoriam S.Š. (pirmiems tokiems skaitymams) arba peoną, arba eilėraštį, kur būtų mažėjantys rimai nuo šešių iki vieno skiemens. Pavyzdžių rasite knygoje: Salys Šemerys, Pojūčių pėdsakai, sudarė Leonija Šmerauskienė ir Marijus Jonaitis, Klaipėda: Eldija, 1994. Ir Šemerio pagrindimą, kodėl tuo prasminga užsiimt, būtų galima nurašyt:

Kiekvieno poeto uždavinys – greta savo kūrybinio darbo, kuris, žinoma, pasilieka svarbiausias viso gyvenimo uždavinys – pagal galimybes padėti ir savo tautos meno technologijai. Ieškoti, kartoti kitų surastas formas, daryti bandymus – štai vienas iš svarbiųjų poeto uždavinių, jeigu jis nori dirbti ne tik sau, bet ir kitiems, ir ateičiai (p. 119).

P.S. Gaila (ir vėl!), bet, kiek atsimenu, LLE apie šituos Šemerio „meno technologijos“ darbus nieko nėra pasakyta.
P.P.S. Viskas, jau švinta, iš atminties kyla Šemerio atsiminimai ir kitokios nuotrupos – privalau užmigt.