(1083) Užparaštė, cxl: nuo vienos Sigito Gedos išvados atsispyrus

2001 III 12, pirmadienį, Geda kasdienraštį pradeda:

Kai J. Mekas savo nervuotuose dienoraščiuose „Žmogus be vietos“ rašo: „Kas man, Saulė ar Žemė apie viena kitą sukasi. Man vis vien, aš to nežinau“, – viskas labai arti ruso palūkininko iš F. Dostojevskio apysakos „Romioji“ filosofijos:
– Tegul griūva visas pasaulis. Svarbiausia, kad aš ramiai galėčiau gerti savo arbatą...
Naivybė ir paviršutiniškumas to žmogaus! (ŠA, 2003 VII 12, nr. 26, p. 5)

Susisiejo žmogui dvi ištaros, nors man jos visiškai nesisieja, ir padarė išvadą. SG buvo greitas spręsti – bent toks įspūdis susidaro. Šiandien nusprendė vienaip, o rytoj gal manys jau kitaip. — Prisiminiau liudijimą žmogaus iš šono – redaktorės ir vertėjos Danutės Krištopaitės, pomirtinėj jos knygoj yra toks dvidalis gabaliukas „Telefonu – su Sigitu Gedu (iš užrašų)“:

1977 ar 1978 / II.28 / Sekmad. // S. Gedos, su kuriuo bendradarbiauju redaguodama Peterio Hakso „Amfitriono“ vertimą [Hackso komedija išsp. rinktinėj VDR dramos, 1982], tokio turinio telefoninis skambutis: „Jūs turbūt nemokat vokiškai, kad mane taip sudirbot, ir aš vertimo atsisakau. Sudirbta nuo pat pradžių.“ Man ramiai pažymėjus, kad atsisakymą gali priimti tik tas asmuo, kuris davė vertimą, ir kad dėl prasmės klaidų konsultavausi su A. Gailium, buvo atsakyta: „Radot autoritetą! Aš jį pažįstu, jis nieko neišmano!“ Kai pasakiau, jog vertimas su trūkumais, jog nesuprastos vietos verstos iš rusų kalbos, buvo atsakyta: „Ką jūs čia kalbat! Gadinat man gyvenimą, ir daugiau nieko. Bobrovskį man sugadinot. Negaliu pakęst. Likit sveika jau.“
III.2 / Antrad. // S. Gedos skambutis: „Atsiprašau, kad visaip prikalbėjau. Man labai nesmagu, vakar graužiaus. Mat kai man pakyla kraujo spaudimas, būnu labai piktas. Dabar žiūrėkim ne ambicijų, o darbo. Sėdžiu apsikrovęs žodynais, taisau vertimą. Jūsų pastabos visai teisingos.“ Atsakiau, kad nepykstu, kad visiems pasitaiko suklupti, kad dabar galima dirbti ir be žodynų, nes visų klaidingai išverstų vietų pažodinius vertimus aš surašiau paraštėse – dabar belieka, remiantis jais, tvarkyt prasmę, nurodžiau, kad daug ką išnarpliot padėjo A. Gailius. Atsakymas: „Kiek jūs daug vargot! O Gailių pažįstu, pasikalbam, protingas vyras!“ (Apie kitus ir save, 2016, p.36–37)

Grįžtant prie Meko sakinio iš dienoraščių. Gal jis aiškesnis taptų pacitavus iš SG recenzijos, rašytos apie JonM Poeziją (1971): „Sunku ginčytis su poetu, kadangi jis savo ars poetica labai apsibrėžęs – kelti tik klausimus, o neieškoti atsakymų, nepasitikėti protu ar išmintimi, o deklaruoti jausmą“ (Ežys ir Grigo ratai, 1989, p. 102).

(933) Visiškai tarp kitko: vertimas kaip paskutinis poeto darbas

Metai prasidėjo kaip priklauso – atsakymas į klausimą + digresija + prieduras.
Dar pernai rašytas istoriko VS el. laiškas: „[...] ivairiuose rastuose radau teigiant, kad Putinas praktiskai buvo baiges [Pono Tado] vertima. Tik nelabai aisku kada jis ta padare. Gal galetum turedamas laiko patikslinti ir brukstelti.“
Atsakymas: „[...] nežinau, kokiuos raštuos Pats žiūrėjau, bet Lietuvių literatūros enciklopedijoj taip rašoma: ‘Pono Tado įpusėtą vertimą nutraukė mirtis’; jei reikia labai tiksliai, tai: VM-P išvertė 4957 eilutes, likusias 4883 – JustM.“
Digresija: vertimas kaip paskutinis gyvenimo darbas: Antanas Baranauskas ėmėsi Šv. Rašto, ir nebaigė; VM-P ėmėsi Pono Tado – irgi nebaigė. – Gal turinti pagrindo paralelė? Vaidenas, kad turinti.
Prieduras: Danutė Krištopaitė, atsimindama Ireną Kostkevičiūtę:

[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kito poeto neredaguota Pono Tado vertimo dalis paskelbta Krištopaitės parengtame VM-P Raštų 7-ame tome (2004).

(782) Epizodai, viii: lituanistė atsiprašo lituanisto po beveik keturių dešimtmečių

Pernai VU leidykla išleido tokią knygą: Lituanistai, 1957–1962 m.m.: Vilniaus universiteto studentų lituanistų atsiminimai.
Vytautas Visockas prisimena:

Atgimimo laikais, kai vadovavau „Minties“ leidyklai, mane aplankė mano mokytoja [a.a.vertėja ir redaktorė] Danutė Krištopaitė ir netikėtai manęs atsiprašė. „Už ką?!“ – klausiu. Pasijutau labai nesmagiai. „Už mokykloje kartais sakytą netiesą.“ (p. 256)

[Įrašą pavadinau taip, skaičiuodamas: D.K. Alytuje mokė V.V. lietuvių kalbos ir literatūros 1950-tinių vidury; atsiprašyta galėjo būt maždaug 1990–1995-ais.]

(702) Miscellanea rerum, v

— užfiksuota 2014-ų antroj pusėj —

medaliukas 1861-08-06 manifestacijai Vilniuje atminti

(α) dėl žodžio
Vartinėdamas skaitinėdamas žiūrinėdamas pernai Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą 1863–1864 metų sukilimą Lietuvoje, vis kliuvau už medaliuko.
Tokį daiktą vadinu medalikėliu; žinau, kad tai lietuviškai sumažybintas lenkiškas medalik, bet vis tiek jis „tikriau“ skamba už medaliuką. – Škaplieriai juk irgi ne lietuviškai, bet prie jų, regis, nekimbama?

(β) netikėtas palyginimas
Teresė Mikeliūnaitė 1980-05-31 laiške bičiulei Danutei Krištopaitei apie nuovargį po dienos darbų:

... noris tik krist ir gulėti kaip numestam.

(γ) priešingas veiksmas
Dažnai pasakom ar parašom: ėmė ir įsikalė žmogus ką nors galvon. O priešingas veiksmas? Jonas Aistis:

Reikia mums išsikalti iš galvos mitas, kad mes esame tautiškai atsparūs. [...] Jei lietuviai visiškai neištautėjo, tai turime būti dėkingi iš dalies lietuvio nerangumui. („Tauta ir valstybė“, Santarvė, 1953, nr. 5, p. 12)

(δ) apie saulėlydžius
Teoriškai tarsi aišku: priklausomai nuo geografinės padėties, perėjimas iš dienos į naktį turi skirtis. O konkrečiai? Paulius Jurkus:

Čia, New Yorke, nėra tų birželio vakarų kaip Lietuvoje, kai ilgai ilgai švyti vakaris dangus ir sukelia ilgesį, atneša svajonę. Čia prieblanda trumpa, nes atskuba naktis, neleisdama žmogui nei svajoti, nei ilgėtis. – Toje prieblandoje suskambėjo telefonas ir atnešė žinią, kad šiandien, birželio 13, 1:30 v. popiet Washingtone mirė poetas Jonas Aistis... (Darbininkas, 1973-07-06)

(ε) tikęs įvardas
Yra poetų, yra eiliakalių. O per vidurį, toks neutralesnis? – Eiliarašys – taip save vadino Juozas Miliauskas-Miglovara, iki gyvenimo pabaigos griežtai laikęsis savųjų rašybos principų, net Vaižganto patarimų neklausęs (todėl ir neišėjo joks jo eilėraščių rinkinys nepriklausomoj Lietuvoj, tik 1928-ais pats Šiauliuos išsileido 11 puslapių studijėlę Vidukles krasztas). Toks jau buvo tas žemaitis bajoras Jozapas Miileuuskis.

(ζ) užfiksuotina žodžio reikšmė
Yra vartojama: žemininkai =/≈ tie, kurių eilėraščiai paskelbti antologijoj Žemė; lankininkai = aktyviai bendradarbiavę žurnale Literatūros lankai; trečiafrontininkai – susispietusieji apie žurnalą Trečias frontas; keturvėjininkai – apie Keturis vėjus.
Jonas Aistis, rašydamas in memoriam Juozui Tysliavai („Vietoj žemės žiupsnio“, Draugas, 1962-01-20, nr. 17, p. 3) ima ir pavartoja įvardą vėjininkai (platesnį negu keturvėjininkai).
Žodis vėjininkai turės būt fiksuotas LKŽ; nesinorėtų, kad tik viena reikšme: tie, kurie daro elektrą, pasitelkę vėją.