(696) Užparaštė, civ: apie suskliaustus komunistus

Literatūroj ir mene 1968-08-10 buvo išspausdintas poleminis Vytauto Kubiliaus straipsnis apie kritiką „Kokios perspektyvos?“
Kubiliaus tezė: literatūra per dešimtmetį labai smarkiai pasikeitusi ir jos nebegalima vertinti vakarykščiais matais, „nes jie nebeatitinka literatūros dabartinės būklės, šiandieninio rašytojų galvojimo būdo“. Užuot vertinusi,

[d]abartinė kritika užsiima tik literatūros proceso komentavimu. Visa, kas egzistuoja literatūroje, yra gerai. Viskas pripažįstama. Viskas pateisinama.
Ryškiausiai šitas komentatoriškas kritikos vaidmuo iškyla vertinant kūrinius, parašytus naujoviška forma. Tokie kūriniai ([Justino Marcinkevičiaus] „Siena“, [Alfonso Bieliausko] „Kauno romanas“) meniniu požiūriu visiškai net nevertinami, kaip dažnai lieka neįvertinti meniškai ir tradicinės formos kūriniai ([Gudaičio-Guzevičiaus] „Sąmokslas“). Kritikai tik komentuoja autoriaus sumanymą [...], tik visokiais būdais stengiasi išaiškinti tai, ką autorius norėjo pasakyti, o kaip jis tai pasakė, kokia šio kūrinio meninė vertė – tai paliekama spręsti vargšui skaitytojui. Novatoriškumas tapo savotišku tabu – kas juo prisidengia, darosi neliečiamas. Kritikas tiesiog bijo pasirodyti konservatoriumi ir urmu giria visa tai, kas kitoniška. Tokiu būdu yra išliaupsinami ne tik antraeiliai („Kauno romanas“) ar meniškai netobuli kūriniai (kai kurie E. Mieželaičio, M. Sluckio, J. Baltušio kūriniai), bet ir dezorientuojamas skaitytojas, o naujosioms mūsų literatūros kryptims daromas meškos patarnavimas.
Kriterijų stoka atveda kritiką į visišką nereiklumą. [...] Gana aštrus rašytojų pasiskirstymas į du meninius polius, įtempta tarpusavio kova, naudojantis visokiomis priemonėmis, kritiką pastatė į keblią padėtį, kur jai sunku buvo išlikti kaip objektyviai teisėjai. Pagaliau kiekvienas didesnis rašytojas pas mus paverčiamas savotiška valstybine socialistinės kultūros nuosavybe, apie jį susidaro neliečiamybės zona, kurios nedrįsta peržengti kritika. Ir taip iš kritikos lieka panegirika. (p. 4)

Na, tikrai gan aštriai viskas susakyta – ir apie tabu, ir apie neliečiamuosius.
Tiesioginio atkirčio teko luktelti.
1969-07-12 Literatūroj ir mene buvo paskelbtas propagandinio įkarščio kupinas rašytojų sąjungos pirmininko E.M. straipsnis „Istorinės pažangos vardan“ (pvz.: „Tarptautinis imperializmas pastaraisiais metais pasidarė zoologiškai agresyvus, reakcija suįžūlėjo. Ir todėl pasaulio komunistų forumo [vykusio 1969-06-05–17 Maskvoj] atkirtis reakcijai buvo padarytas pačiu laiku. Pasaulio komunistai ryžosi didžiajai humanistinei misijai: išsaugoti pažangią mintį, žmonijos intelektualinį progresą nuo dviejų kraštutinių pavojų – nuo dešiniojo puvimo proceso ir nuo ultrakairiojo vandalizmo. [...] Visų mūsų pareiga būti priešakinėje statybos linijoje, kur vyksta socialistinės nacijos ateities projektavimas“).
Straipsnio antroj daly apšnekėta ir lietuvių literatūra: proza išaugo, poezijos aistra neatvėso, bet kritikos žodis

kelia tam tikrą susirūpinimą. Išaugo kritikos profesinis lygis, bet susilpnėjo ir apsiniaukė miglomis vertinimo kriterijai. Ar ne per toli nuėjo kai kurie kritikai? Visai neseniai [matyt, baisiai supykdė didįjį novatorių M-tį tas Kubiliaus tekstas, jei, prieš beveik metus išspausdintas, jis vis dar atrodė kaip ką tik pasirodęs] A. Gudaičio-Guzevičiaus, J. Baltušio, M. Sluckio, A. Bieliausko ir kai kurių kitų komunistų rašytojų [= ir M-čio] pavardės vieno kritiko (V. Kubiliaus) straipsnyje jau buvo atsidūrusios skliaustuose, atseit, už literatūros ribų. Kritikas aiškiai davė suprasti, jog vedama lietuvių nacionalinės literatūros „gryninimo“ revizija ir norima apsivalyti nuo jai nepageidaujamo „svetimo elemento“. Žinoma, tuščios tai pastangos, pasakyčiau, donkichotiška kova su vėjo malūnais, nes kaip tiktai šie rašytojai yra tas pagrindinis lietuvių literatūros branduolys, apie kurį sukasi visas nedidelis mūsų literatūros kosmosas. Šios krypties kritika pazondavo dirvą, mėgindama pakeisti socialistinės krypties literatūros vėliavą kritinio realizmo vėliava. Ji net pamėgino vieną kitą talentingesnį rašytoją pastūmėti kritinio realizmo keliu. (p. 3)

Turint galvoj kontekstą, rimtas kaltinimas Vytautui Kubiliui mestas.
V.K. dienorašty (07-14):

Mieželaičio riaugėjimas pagiringas [...]. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
Ateina galas Mieželaičio novat. programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. [...]
Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., nebedrįsta stoti jo [= literatūros proceso] priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai. (Dienoraščiai, 1945–1977, p. 357)

Vis dėlto: 1969 – ne 1959 ar juolab 1949. Tą pat liepą Kubilius apdovanotas respublikine premija (dab. nacionalinės atitikmuo tuolaik) – kaip vienas iš septynių pagrindinių Lietuvių literatūros istorijos IV tomo (Tarybinis laikotarpis, 1940–1967) autorių.
— Bumbt per galvą – prašom paskanaut pyragėlio.