(683) Užparaštė, ci: apie kojas ir lietuvių literatūra

Kas iš lietuvių [cezūra] literatūros kritikų atviriausiai ir įžvalgiausiai yra svarstęs libido ir literatūros tema?
Algimantas Bučys (*1939 Kaune).
Ne jo atsakymą į Metų anketą turiu galvoj, kur bene išsamiausiai ir ramiausiai (lietuviškai) pasvarstyta apie shades of grey:

Oscaras Wilde’as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas“ (The Picture of Dorian Gray, 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį“, nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray“ reikšmę, kurią tebenaudoja E L James [gray atspalvių trilogijos autorė] ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. (Metai, 2014, nr. 7)

Kitą tekstą turiu galvoj.
2004-ais išėjo Sigito Parulskio Doriforė.
Literatūra ir menas kitų metų pačioj pradžioj per du numeriu paleido Bučio tekstą „Lietuviškojo avangardo provincija“; aišku, ne tik apie minimąją knygą, ir apskritai. Štai – klausimui kilus – prisimintoji ištrauka:

... kokios mintys ir asociacijos užgriuvo mane perskaičius „Doriforėje“ minėtą „Paskutinės vakarienės“ provincinę rekonstrukciją. Pirmiausia kažkodėl su siaubu vėl prisiminiau vieną lietuvių intelektualų suėjimą po didžiai abstrakčios diskusijos prie ežero, kai nutarę atsigaivinti dalyviai nusiavė batus ir nusimovė kojines... Turbūt gavau šoką, jei iki šiol prisimenu, nors nesakau, kad visų be išimties kojos atrodė niekad rimčiau nenukentėjusios nuo muilo, žirklių, aš jau nekalbu apie pedikiūrą... Bet labiausiai mane pribloškė, kad tos nenukentėjusios kojos priklausė ne tik šiapus Atlanto kentusiems sovietų okupaciją bei prancūziškų kvepalų deficitą lietuvių šviesuoliams, bet ir anapus Atlanto laisvame pasaulyje, nors ir emigracijoje, gyvenusiems mūsų kultūros ir mokslo vyrams...
Košmariška teksto asociacija, tačiau to negana. Vos tik spėjau jos atsikratyti, prisiminiau pokalbį su vienu žymiausių mūsų literatūros klasikų ir jo žmona, kai jaukioje svetainėje prie taurelių mėginom klibinti kadaise ir Algirdo Juliaus Greimo gvildentą temą – „lytingumą“ lietuvių literatūroje, atseit kodėl joje nerandame „grieko vertų“ moterų. Jo žodžius cituojant, nerandame tokių fizinės ir platoniškos meilės sublimacijų, kuriomis lietuvių prozoje ir poezijoje atsiskleistų „moters kūno linijų gracingumas, moteriško intymumo šilima ir kvapnumas, gyvenimo ir mirties ribos egzistencinis išjautimas – tai vis dalykai, kurie gražina, turtina, pažymi žmogaus gyvenimą.“ Taigi besišnekant mums ta kilnia tema ponia D. gana netikėtai pareiškė, esą lietuvių literatūroj nėra ir gal dar ilgai nebus ne tik gerų meilės scenų, bet ir tikros erotikos paprasčiausiai dėl to, kad lietuvių vyrai ne tik mūsų literatūroje lenda į lovą nenusiplovę mėšlinų kojų...
Velniai nematė tų kojų!
Bet kai pagalvoji, ponia D. pataikė beveik į dešimtuką, nors neatrodė, kad ji ypač radikali feministė. (Literatūra ir menas, 2005-01-28, p. 5) 

Tokia diagnozė. Ar kas pasikeitė per dešimtmetį? Nelabai pastebėjau.