(1246) Epizodai, xxxix: Radvilavičiūtė nori Hrabalo čia ir dabar

raeitos vasaros pabaigoj Metuos (nr. 8/9) buvo puikiai Vyto Dekšnio išversta Aleksandro Kaczorowskio esė „Hrabalas atskirasis“. (Parašiau el. padėką vertėjui; VytD atsiliepdamas: „Prahos elementorius – baisiai įdomus dalykas, labai norėtųsi, kad koks nors leidėjas užkibtų“; dar pasvarstėm, kur vertėtų pamėgint užmest meškerę: gal „Odilė“, gal „Aukso žuvys“ susigundytų? — Nežinau, ar kas susigundė.)

Beskaitydamas (gulom) apie Hrabalą, ėmiau ir prisiminiau Giedrą Radvilavičiūtę, besvajojančią (gulom) apie Hrabalą – prisiminiau jos esę, kur toks epizodas lyg ir buvo, kaip ji skaito ar nori skaityt lovoj Hrabalą.

Kelias paprastasis – imt, perverst abi knygas ir rast tą epizodą. Bet per lengva būtų. Beveik neabejojau: skaičiau tą tekstą pirmąkart laikrašty, regis, išsiplėšiau tuos puslapius, reiktų rast pirminę, priešknyginę publikaciją. Kitaip ir būt negalėjo: pagalvojau, ir užsimiršo. Bet prieš porą savaičių vieną išplėšų šūsnį sklaidant – oba! štai ta esė, kurios norėjau ieškot: „Privalomi parašyti tekstai“, Literatūra ir menas, 2003 III 28, nr. 13, p. 2 ir 3 (pirmam – eilėraščio „Kaimietė“ mašinraštis, kurio dešiniam viršutiniam kampe, regis, pačios poetės ranka užrašyta N. Miliauskaitė, ir priminimas „Jau metai, kai netekome poetės Nijolės Miliauskaitės“; Kornelijus Platelis tuolaik buvo savaitraščio vyr. redaktorius).

O štai ir tas epizodas, trečiam puslapy (ne A4 formato, kaip dabar, dvigubai didesniam):

– Vaikeli, – sakau dukrai lovoj vieną vakarą, – nesupyk, bet turiu tau pasakyti liūdną, džiugų ir kartu intymų dalyką. Labai tave myliu. Bet mums reikėtų imti miegoti atskirai. Aš, žinok, ne tik motina. Aš – dar ir moteris. Kartais, prieblandoje ar savo šešėlyje, būnu visai graži. Apsižiūrėjau vakar vonioj nuoga su dviem veidrodžiais... Neseniai susiradau draugą. Šiek tiek buvome pažįstami jau anksčiau, bet neseniai knygų mugėj vėl susitikom, kažkaip iš esmės. Šią savaitę, pavyzdžiui, jaučiu, kad negaliu be jo gyventi. Sąžiningai tai tau sakau, irgi kaip draugei, noriu jo čia, dabar, ant savo krūtinės, lygiai kaip ir tavęs.

Matau, kaip prie visokių mano kalbų pripratusios mergaitės akys pasidaro stiklinės:

– Koks to diedo vardas?

– To vyro vardas, – sakau, – Bohumilas. Pavardė – Hrabalas. Ir jei dabar jo nepaskaitysiu, nusišausiu. Jis nebus man ištikimas ilgai. Jis išsilies citatomis į kitų moterų ir vyrų prozą. Ir jei jie sugebės citatas panaudoti vietoje, tas žmogus suteiks jų tekstams ypatingos galios. Tie tekstai taps amžini ir masiškai perkami. O tai yra beveik nesuderinami dalykai. Kaip tuos dalykus suderinti, galvoju jau pusę metų. Man už tuos galvojimus pinigus moka. Gal tu galėtum dabar pereiti į kitą lovą?

– Kad tu nesulauktum, – sako vaikas ir apgraibom ištraukia lempos laidą iš šakutės lizdo.

Vienas dalykas šitam epizode be abejo tikras – 2003-iais „Strofos“ išleista Vytauto Visocko iš čekų kalbos verstų Hrabalo apysakų ir apsakymų knyga Pernelyg triukšminga vienatvė. O visa kita – iš esmės nesvarbu, tikra netikra, svarbu – puikus epizodas sukurtas. — Pernai „Apostrofos“ išleistuos Alfonso Andriuškevičiaus Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuos yra:

[2002] Lapkričio 14, ketvirtadienis. Vakar pas Laimį šventėme „Kabulo išvadavimo metines“. Pirmą kartą artimiau pabendravau su Giedra R. Labai panaši į savo raštus. Sunku atskirti, kada kalba tiesą, kada mistifikuoja, nors, tiesą sakant, visada kalba tiesą. (p. 37)

Taip, įtikinamą meninę tiesą įmanoma sukurt tik pasitelkus vaizduotę, patvarkius gyvenimą. Ir dar Radvilavičiūtės (auto)ironija baisiai patinka. (Beje, perskaičiusi, ką apie ją užsirašė AlfA, GiedRa ir savo to ketvirtadienio įspūdžius prisiminė [žr., kas užsirašyta birželio 2 dieną].)

(948) Pakeliui į darbą, iv: kokių yr nepakeliamų lengvybių?

Vos tik galvoj susidėstė klausimas, iškart prisiminiau Ingos M. komentarą prie 851 įrašo apie žodžių junginio retorinis klausimas reikšmės slinktį:

Iš tikrųjų retorinis klausimas tai toks, į kurį niekas nė nelaukia atsakymo; jo net ir būti negali. Bet kalboje reikšmė išsiplėtė ir taip imta dar vadint ir tokį klausimą, į kurį būtų gerai sulaukti atsakymo, bet jo nėra – niekas nežino arba slepia.

Tada pajuokavau, kad retoriniu vadintinas ir toks klausimas, į kurį būtų galima rast atsakymą, bet nieks paieškom neužsiims.
Ne, šitas klausimas tikrai nevadintinas retoriniu, šiaip:
– Kokių yr nepakeliamų lengvybių, pradėjusių rastis nuo/iš Kunderos Nesnesitelná lehkost bytí?
Iš atminties:

• [aišku,] Nepakeliama būties lengvybė (Milan Kundera),
• Nepakeliama viešumo lengvybė (Giedra Radvilavičiūtė),
• Nepakeliama žiemos lengvybė (RoRa)...

Reiktų pagooglint šitą žodžių junginį čekiškai ir kalbom, į kurias romanas išverstas (The Unbearable Lightness; Die unerträgliche Leichtigkeit; L'Insoutenable Légèreté etc.), ir būtų galima, manau, tikrai nemažai sužvejot.
Kam tokiais niekais užsiimt? — Paprasčiausiai įdomu. (Jei būt laiko ieškoti.)

(686) Pakeliui namo, xii: aplink Shakespeare’ą/Shakespearą/Šekspyrą ir dar šis tas

T-19: Šiaurės Atėnai, 2005-02-05.

– išsiblaškėlis buvo Petras Babickas, bet rankraščiai atsirado,
rinkinys Geltona ir juoda išėjo, Vaižganto buvo išgirtas –
(Lietuvos aidas, 1930-08-16, p. 6)

[Čia šiaip, ne vietoj prae scriptumo ar motto]
Giedra Radvilavičiūtė, „Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo“:

Atstovauju patirtiniam rašymui – kiek nugyvenu, tiek ir užsirašo. Negali rašyti greičiau, kaip negali greičiau gyventi. (p. 1)

۩  ۩  ۩
Tradiciškai penktam puslapy – Sigito Gedos uždelstojo kasdienraščio publikacija („Iš mėlynųjų mansardų“). – 2002-10-18, penktadienio, įrašo fragmentas:

Vakare – žinia apie artimųjų mirtis.
Šįsyk tai Antanas Danielius.
Mirė ketvirtadienį vakare. Tiesiog sėdėjo ir sukniubo sofoje. Sirgo cukralige. [...]
Esu sukrėstas, vienas į kitą kreipdavomės „broli“! Jis dėl to labai susijaudindavo. Po baliaus vasario gale taip ir atsisveikinom. Lyg būčiau nujautęs.
Jis:
– Na ką tu, Sigitai! Mes dar gyvensim.
Džiaugėsi gavęs iš naujo versti „Romeo ir Džiuljetą“ O. Koršunovo spektakliui.

Va šitas faktas nebuvo užsifiksavęs atminty – kad Koršunovas būt prašęs kurią nors jo statomą Shakespeare’o dramą išverst iš naujo. (Dėl Hamleto esu murmėjęs.)
Esu skaitęs Antano Danieliaus verstą Karalių Lyrą ir Timoną Atėnietį (išleistos 1997), – tarp Churgino ir Nykos; gerai; ir ratio siūlas, ir užtektinai poetiška kalba.
Prisiminiau:

(a) Pirmąkart su išimtiniu DD [= didžiojo dramaturgo] asmenvardžio užrašymu susidūriau redaguodamas Giedriaus Viliūno sudarytą knygą Radauskas: Apie kūrybą ir save; Recenzijos ir straipsniai; Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje (išėjo 1994-ais). – Radauskas rašo: Rimbaud, Valéry, bet: Šekspyras; taip ir liko knygoj, – dera paisyt autoriaus valios.
(b) Šįmet LLTI išleido Kosto Ostrausko pomirtinę dramų ir kt. knygą Paskutinis kvartetas; joje ir trys K.O. laiškai į Parnasą, vienas jų – prasidedantis kreipiniu: Sir William. Tame laiške yra ir tokie du suskliausti sakiniai (p. 46):

(Tarp kitko, mums, lietuviams, Tu esi Šekspyras. Atpažįsti save?)

Gal tikrai, gal verta šiam asmenvardžiui padaryt išimtį ir rašyt: Šekspyras? Kaip kad daro ir lenkai: William Szekspir. Arba bent jau rišliam tekste „užmiršt“ paskutinę grafemą ir rašyt: Shakespearo dramos (kaip daro čekai, pvz.: Shakespearův rodný dům ve Stratfordu).
---------------------------------------------------
Prieduras. Vakar LLTI buvo įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus premija – Marijui Šidlauskui. Paprašė, kad šį tą pasakyčiau (kaip tas anas).

(1) įlietuvinau Aristotelį: „Nors Platonas irgi iš Klaipėdos, bet teisybė svarbiau.“ (žr. 2.b)
(2) kažkaip visos kalbos vakar kilo į dangų kaip dūmas, neblaškomas vėjo, tad prisiminiau dvi konkretybes:

(2.a) M.Š. tekstą apie prof. Albertą Zalatorių („Lituanistikos keleivis ir kareivis“, Literatūra ir menas, 2008-08-01, p. 1) – nieks sąžiningiau nėr parašęs apie kritikos autoritetų autoritetą A.Z. (nieks, bent jau vakar vakare, šio teiginio nepuolė neigt). – Kai rašai, tegana būt paprasčiausiai sąžiningam, o jei susiduri su autorium akis į akį, ir jis paklausia, ką esi bemanąs apie jo kūrinį? – Čia jau reikia ir drąsos.
(2.b) prisiminiau ir vieną epizodą, kurio tikrumą galėtų paliudyt sėdėjusieji 2005-ų paskutinį rugpjūčio savaitgalį apie laužą Giruliuos, maždaug 100 m nuo Baltijos jūros: labai talentingas poetas parašė romaną, tas romanas išėjo. „Prastas tas Tavo romanas“, – įvertino autoriui kitąpus laužo sėdint kritikas M.Š. – Vien už tai vertas premijos.

À propos. Premijos vertinimo komisijos posėdžio protokole užfiksuotas vienas siūlymas, kuris, manau, neturėtų prasmegt tarp popierių: Danielius Mušinskas pasiūlė įsteigt Valdo Kukulo premiją jaunajam kritikui (jei tokia jau šįmet būt buvusi, žinau, ką būčiau pasiūlęs: Virginiją Cibarauskę).

(129) Teksto degustacija

Per pirmąjį Kritikų klubo susirinkimą (2010-10-05) ar nugirdau, ar pačiam atėjo mintis (tikrai nebeatsimenu; gal išplaukė iš Giedros Radvilavičiūtės teiginio, esą restoranai save gerbia ir valgiaraštin neįtraukia visokių hamburgerių?) apie tekstų degustacijas.
Išties nebūtina perskaityt visą knygą (išgert trilitrį), kad suprastum, kokios kokybės tekstas (sintetiniu sirupu skiestas vanduo ar sultys). Maždaug puslapio (gurkšnio) gana.
Degustuojant originalius tekstus, dažniausiai kyla problemų: ką nors jau esi skaitęs to autoriaus anksčiau, nuomonę turi išankstinę susidaręs. Va jei pirmoji knyga ar kokia publikacija periodikoj – galima išmėgint: paragauji ir sprendi remdamasis savo estetiniu skoniu, jei juo pasitiki.
Su verstais tekstais panašiai: jei esi skaitęs to ar kito vertėjo darbą, nuomonę jau turi, o va jei pirmąkart su asmenvardžiu susiduri – tikrai noris bent paragauti.
Tokį vertimų degustacijos malonumą patyriau visai neseniai. Pagalvojau: gal ir dar kas nors, negaunantis Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos naujienlaiškių, susigundys?

Vertėjų sąjunga spalio mėnesį trečiąsyk siūlė tiems, kurie dar nėra išvertę nė vienos grožinės knygos, dalyvaut meninio vertimo konkurse „Noriu versti“.
Pasiūlyta po grožinio teksto gabaliuką 22 kalbom. Jėgas išmėgino per 200 svajojančių tapt vertėjais/vertėjomis. Dabar vertimų mėginiai (kartu su originaliu tekstu) pateikti Vertėjų sąjungos interneto svetainėj, galima degustuot, vertint; net pasiūlyti vertinimo kriterijai.
Beje, kokiom kalbom parašyti tekstai buvo dažniausiai renkamiesi, irgi daug ką pasako – apie kultūrinius prioritetus.

• 93 pasirinko verst iš anglų,
• 37 – iš rusų,
• 17 – iš vokiečių,
• 15 – iš prancūzų,
• 13 – iš italų,
• 10 – iš turkų,
• 9 – iš lenkų,
• 5 – iš švedų,
• 5 – iš suomių,
• 5 – iš latvių,
• 4 – iš norvegų,
• 4 – iš japonų,
• 3 – iš islandų,
• 3 – iš graikų,
• 2 – iš olandų (nyderlandų),
• 2 – iš lotynų,
• 2 – iš kinų,
• 2 – iš estų,
• 2 – iš danų,
• 2 – iš baltarusių,
• 1 – iš slovėnų;
• siūlytas tekstas korėjiečių kalba nesudomino nė vieno.

Kas nustebino? Tiek daug norinčių verst iš turkų kalbos; vien to, kad Orhanas Pamukas tikrai geras rašytojas, tikrai negana norint nepaaiškint šitą reiškinį.
Kas nuliūdino? Kad tik du žmonės pasirinko estišką tekstą; ką čia ir bepridursi – penkiskart menkiau jaunoji karta domisi estais negu turkais.
Gaila, kad per mažai buvo pasiūlyta verst iš Rytų ir Vidurio Europos kalbų (pvz., kodėl slovėnų yra, o čekų – ne; gudų yra, o ukrainų – ne?).
Paskaitinėjau. Tikrai įdomu, ypač jei originalo kalbą moki.
Šituos vertimus vertins ir patyrę vertėjai. Jų išvados ir geriausiųjų vertimų autoriai bus paskelbti apie lapkričio 12-ą.

(17.1) Lietuvos miestelių balsai: digresija

Perbaksnodamas Giedros R. gabaliuką apie arklio kanopų caksėjimą sekmadienio tyloje, prisiminiau prie Kalnų parko troleibusų stotelės ant buv. kareivinių sienos matytą graffitį (nepatinka man tas siūlomasis sulietuvintas variantas – grafitas įkištas paišelin; be to, Liūnės Sutemos 1993-ių knyga taip vadinas). Suprantu, aerozolinių dažų pūtikas greičiausiai buvo ne tylos, o „Depeche Mode“ gerbėjas (Words like violence / Break the silence), bet mane ši pamatyta frazė nudangino Labanoro girion.
Tai atsitiko prieš keletą metų, gal net dešimt. Buvau pakviestas praleist savaitgalį sodyboj. Tas metų laikas, kai prisirpsta žemuogės. Vienądien eidamas palei vad. linijas pririnkau trilitrį – ir karštį be vėjo iškenčiau, ir museles: privalau pririnkt pilną, ir viskas. Kitąryt nubudau saulei vos pradėjus tekėt. Žemuogių negana, dabar reikia mėlynių. Gan giliai įlindau į girią. Tyla (po Vilniaus) fantastiška, dar paukščiukai, ir staiga lyg šalia išgirdau mūkiant karvę. Kartą, kitą, trečią (viskas aišku, šeimininkę kviečia: pamelžk). Švarus švarus karvės balsas. Ir tik paskui supratau, kad ji gali mūkt arčiausiai už kokio kilometro, o gal net toliau, tik girdžiu – lyg šalia; dar ir aidas, aišku, prisidėjo. Tyla tam, kad išgirstum tai, ką nuslopina, užgožia foninis triukšmas. Ir nuo tada man Labanoro giria = tas toli mūkiančios karvės balsas.
P.S. Išmanantis reikalą žmogus (programuotoja!), kai keliskart nesusilaikiau nepasigyręs, kad tą ar tą įrašą papildžiau prierašu, prieduru ar audioišnaša, pasakė: blogai darai. Jei kas skaito tą tavo tinklaraštį, tai iš kur jam žinot, kad tu ką nors ten pataisei (korektūros klaidos – kas kita)? Aha, šitą skaičiau, kas naujo? Ir buvo visiškai teisus; ne internetiškai, o popieriškai mąsčiau. Tai va ir stengiuos gerai daryt, todėl ir (17.1).

(17) Lietuvos miestelių balsai

Ankstesniam įraše, kur atsispirta nuo Miesto IQ š.m. birželio numerio, norėjos kur nors paminėt dar vieną tekstą, bet kad būtų nukrypta nuo perliukų temos, tad, nors sunkiai, susilaikiau. Pasilikau šiam įrašui, bet jį reikia pradėt iš toliau.

Prieš keletą mėnesių, tuoj po knygų mugės, vadinas, vasario antroj pusėj, kai galvoj susijungė kartkartėm per Svobodą girdimi „Голоса больших городов“, Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345 (2003), Viktoro Rudžiansko 2005-ais išėję miesteliai.lt ir šiųmetis Vytauto Balčyčio fotoalbumas Lietuvos miesteliai, kibirkštelėjo: o kodėl neįbalsinus bent dalies Lietuvos miestelių? Net vad. kepurę, t.y. įžangą buvau sugalvojęs: [visada ta pati] gama į viršų [moters balsu: Lietuvos miestelių balsai] gama į apačią x miestelio vargonais [nes miestelio daugmaž sinonimas bažnytkaimis; pavadinimas su patikslinimu, kur tas miestelis, etc.]. Etc. – tokia audiokasa, pinama iš konkrečiame miestely įrašytų garsų ir balsų: bažnyčioj, šventoriuj, knaipėj ir kitur. Visa medžiaga turi būt sąžiningai iš ten – net varnos, jei prireiktų, pvz., kuriant Vabalninko balsą, turi kranksėt būtent tos, kurios pulkais suka apie bažnyčios bokštus. Audiokason būtų įpinamas ir kaspinas – poetinis ar prozinis su tuo miesteliu susijusio žmogaus balsas: jei Vabalninkas – tai tiktų Jono Strielkūno skaitomas eilėraštis kad ir apie Paryžiaus gatvę; jei Saločiai – Henriko Algio Čigriejaus, jei Čekiškė – kas be ko, Rudžiansko, jei Siesikai – aišku, Romo Railos, jei Taujėnai – gal pavyktų prisikalbint Kęstutį Navaką; savo balsu įdėt šiek tiek istorinių žinių; pradėt nuo Aukštaitijos, pakeliui kurpiant mintis apie kitų regionų miestelius.
Visai nebloga idėja (net dabar tebemanau), bet... Todėl savotiškai jausdamasis skaičiau Miesto IQ vyr. redaktorės pavaduotojo Dainiaus Genio surašytą birželio numerio redakcinės skilties pastraipą:

Visai neseniai „Miesto IQ“ pradėjo naują projektą, siekiantį savitu kampu, kitaip pristatyti kai kuriuos šalies miestelius. Parodyti juos ne taip, kaip esame įpratę matyti iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos bokštų. Pamėginsime pažvelgti taip, kaip juos regi vietiniai gyventojai ar iš ten kilę žmonės, parodyti originalų, kitokį jų portretą. Tad neatsitiktinai svarstymams apie kitokias miesto puses paskyrėme šio žurnalo numerį.

92–98 p.: Giedra Radvilavičiūtė, „Gimtojo miesto skiepai“. Apie Panevėžį (vis dėlto miestas, ne miestelis, kaip žadėjo vyr. red. pav., nes miestelis – tai maždaug nuo 500 iki tūkstančio gyventojų). Smagus skaitinys, kaip absoliuti dauguma G.R. surašytų. Šmaikščių, graudžių ir kitokių istorijų papasakota, bet skaitant varpelis dzingteldavo ties kvapu ir garsu:

Kažkas yra sakęs, kad ilgainiui iš šalių ir daiktų lieka tik kvapai. Iš miestų – irgi. Panevėžys atmintyje kvepia spirito gamykla prie Nevėžio, muilo ir mėsos fabrikais. Cukraus, stiklo ir tiksliosios mechanikos gamyklos nekvepia niekuo, gal todėl pražuvo ir atsiminimuose (p. 93).
Kai sekmadienio tyloje, tik riebiai, benzino spalvomis tviskančiai musei bukagalviškai atsidaužiant į stiklą, skaitydavau „Tris muškietininkus“, Beržų gatve pracaksėdavo arklys, iš kaimo vežantis į turgų žmogų ir jo šeimos išgyvenimui būtinas parduoti prekes, dažniausiai bulves. Arklio kanopų caksėjimo patentas, kad ir kur tą garsą po to būčiau girdėjusi, priklauso Panevėžiui (p. 95; užfiksuota ir daugiau garsų, bet šitas ryškiausias).

Kol teksto įspūdis palygint šviežias, gan daug ką atsimeni, o kas darysis tolstant? Įtariu, išliks vienas apibendrinamasis (?) sakinys: Radvilavičiūtės Panevėžys – spirito, muilo ir mėsos kvapas ir arklio pasagų caksėjimas.
Baisiai daug, kažkaip iš esmės.