(673) Pakeliui namo, xi: jei rašyčiau dienoraštį

autoportretas (šiuolaikiškai: selfie)
2014-10-29

Esu rašęs, nesijuokit.
Net kelis kartus esu mėginęs.
Bet kas pribaigia?
Vieną dieną neturi ką parašyt, kitą dieną – turi, bet neturi kada, ir pagalvoji: joks čia ne dienoraštis, o juk norėjai rašyt dienoraštį.

Šiandien ėmė ir paskambino Ričardas Š. Norįs trumpai patrukdyt.
Sulaukiau: perdavė – tikrai nustebau – šįmet išėjusį Dianos Paklonskaitės antrąjį eilėraščių rinkinį Lakštingalų Airijoj nėr su dedikacija (ir aš prisimenu labai šiltai);
per š.m. PDR gavo užduotį; dar ir priminė šį tą: atspausdino tinklaraščio įrašą ir prirašė: „Sulaukei!“
Ir dar maišeliuosna įpilstytų smėlio pavyzdžių padovanojo.

----------------------------
Važiuodamas T-19 pradėjau skaityt. Ciklo „Naktinė pamaina“ paskutinė eilutė:

estetiškai pakvimpa realybė (p. 24)

Atsparos eilutė. (Nors tik trečdalį rinkinio perskaičiau, ryt rytui pasilikau.)
Keistas žodis sukiojas galvoj, skaitant D.P. poeziją: adekvati. – Ir neparašysiu jokios recenzijos, nors turėčiau.
----------------------------
Prisiminęs peršviečiamą dėžutę, ant kurios užrašyta „šileikos smėliai“, jon papuls naujosios dovanos, – pagalvojau: į dangų žvelgia ieškantys bendrybių, o į žemę – skirtybių.
– Spalva; nenusakoma, tik matoma. (Cheminė sudėtis taip pat turėtų skirtis, kas be ko.)

(403) Dėl juoko: visa tiesa apie airių vyrus

Dianos Paklonskaitės eilėraštis (LM, 2006-01-20, p. 15):

pradėkime vėl iš pradžių
sakau, mylimasis

per vėlu, mylimoji
šnabždi.....

nieko nėra žiauresnio
už airišką kraują

P.S. Dar apie D.P. esu fiksavęs čia.

(231) Visiškai tarp kitko: Lietuva vs Airija

nuotrauka iš čia

Toli gražu ne visas poezijos publikacijas periodikoj skaitau – perbėgu, o jau rimtai – knygai išėjus. Bet va Dianos Paklonskaitės ne tik perskaitau, bet ir kopiją pasidarau; o jei antrosios knygos taip ir nesulauksiu? (PK Gilaus mėlynumo, 2006.)
Diana iš Druskininkų, jau daug metų dirbanti Airijoj. (Vienintelė lietuvių poetė Airijoj?)
Šios dienos Nemune – jos ciklas „Kelyje [iš Druskininkų] į Kauną“, rašytas mobiliuoju telefonu autobuse. Gabaliukai, iš kurių susidėsto kelionės (savi)stabos vaizdas. Ir bemat išmokau atmintinai štai šitą:

tiek obelų
sulaukėjusių
ir prie sodybų

Airijoj
nė vienos nepamatysi

Regis, kas čia tokio? Bet va įstrigo, ir tiek; kaip ir paskutinysis:

– – – – – – – – – – – 
– – – – – – – – – – – 
kiek daug gerų žmonių

P.S. Gal nieko keista, kad haikumanijos laikais (net mokytojams skirtas žurnalas Gimtasis žodis per du numerius [2011, 9 ir 10] yra paskelbęs straipsnį „Kaip rašyti haiku“) trieiliai ima kelt alergiją?