(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2010-09-12

(101.3) Iš atostogų: pelkė, k. Vytautas, t. Stanislovas (ir prieduras)

Jei kas klaus, ką verta būtų aplankyt/pamatyt Šiaurės Lietuvoj, neabejodamas (nuo šiol) atsakysiu: Mūšos tyrelį (beje, týrelis – ne vietovardis, kaip gali pasirodyt užmetus akį į stendą, o šiaip žodis, reiškiantis pelkę). Joniškio rajone. Vienas iš 39-ių telmologinių draustinių, esančių Lietuvoj. Man – pirmas.
Iš čia išteka Mūša, upė, kurion turėtų būt išpilti mano pelenai (jei vaikai paisys tėvo valios).
Įeinant (malonus atsitiktinumas) gervės klykė kaip Beno Rupeikos radijo laidos „Kaip žmonės gyvena“ atsklandoj. Ačiū dievui, ES pinigai dar neįsisavinti, jokio lentinio tako nėra, tad patiri retą malonumą – žirglioti aukštapelke, kai reikia galvot, kur čia koją saugiai pastačius. Gailių kvapas, puikiai derančios spalvos (žr. nuotrauką: ar koks koloristas galėtų prikibt?). Retenybės: pvz., pirmąkart de visu – saulašarė (rosera intermedia), įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą; mintanti vabzdžiais. Arba lietuviškas bonsas – pušis aukštapelkėj, kuri, bent man, net gražesnė už kuriamame Japoniškame sode esančius (nusipirkt galimus). Skonis: tekšė (rubus chamaemorus) – kaip nesaldinta obuolienė. Pelkės vidury – Miknaičių ežeras (vienintelis tikras Joniškio rajone); tokiam rudam vandeny dar nebuvo tekę maudytis.
Išeinant (užsukus į sukaltą palėpę perkąst po ilgo grįžimo tyrelio šonu) – laukinių širšių – genialių architekčių – kūrinys, įtaigojantis jas lygint su
Antoni Gaudí (pastarojo nenaudai, aišku; išankstinė nuostata: žmogus – ne kūrybingiausias padaras šiam pasauly; mes tik geresni ar blogesni mokiniai). Praktiškesnis žmonės šį tyrelį apibūdintų kaip spanguoliautojų rojų (didžiausias laukas!).

Už poros kilometrų nuo draustinio – Juodeikiai, garsūs k. Vytautu ir t. Stanislovu.
Paminklas Vytautui pastatytas 1936-ais, išlikęs per sovietmetį (taip ir nepavyko išsiaiškint, vienas iš kelių). Niekas tokiais dalykais nesidomi, bet man sukirbėjo: ar tai ne vienas iš žemaūgiškiausių Vytauto skulptūrinių atvaizdų Lietuvoj; ir veido išraiška keistoka pasirodė – ne per daug mąsli. Pagooglinus: nurodoma, kad skulptūra stovi šalia Šv. Jono Krikštytojo medinės bažnyčios, pastatytos 1920-ais (pvz., čia). Netikslu: paminklą ir bažnyčią skiria kelias; tiksliau būtų rašyt: šalia pradžios mokyklos, 1932–1934-ais dr. Antano Buivydo statytos.
O šalia bažnyčios, šventoriuj, stovi namelis, kuriame 1957–1960-ais gyveno t. Stanislovas Dobrovolskis. Viskas sutvarkyta taip, kaip derėtų siekiant pagerbti asmenį; šalia namelio, kaip priklauso, – kryžius (daugiau žr. čia ir čia). – Nors velniukas ir paklausia: o kur tam namely miegota – lovos (vietos jai) tai nėr?

Prieduras
Pasidžiaugiau, neprošal ir paliūdėti.
Pabiržėj (Biržų g. 9) stovi namas, kuriame yra gyvenęs vysk. Vincentas Sladkevičius. Liūdnokas vaizdas. Namas nebegyvenamas, imantis irt, elektros laidai nukirpti, kieme karaliauja dilgėlės. Kiek pavyko išsiaiškint (gatvę šluojančios merginos, pasisakiusius, kad ne vietinė, žinios), būsimajam kardinolui išsikėlus, čia gyvenusi šeimininkė, kuri iškeliavo į senelių prieglaudą. Nežinau, kaip ten su nekilnojamojo turto priklausomybėm, bet bent jau kartą kitą kieme dalgiu galėtų pašvitruot ir savivaldybės pasamdytas (kad ir per darbo biržą) žmogus. Ar kas iš Pabiržės parapijiečių (iki bažnyčios koks 100 m).

1 komentaras:

  1. Anonimiškas2011-11-30 08:35

    Tai tiesa. Niekas vyskupo Vincento Slatkeviciaus prie namo kur gyveno aplinkos netvarko. O kas dedasi viduja tai baisu.Tokiam zmogui galetu buti gamtos paveldas, irenktas muziejus. Sutvarkyta aplinka.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)